Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Pupeikienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo V. P. (V. P.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-09-07 nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. pareiškimą suinteresuotiems asmenims UAB „Būsto paskolų draudimas“, antstoliui A. S., Danske Bank A/S, atstovaujamam Danske Bank A/S Lietuvos filialo, J. M. dėl bankroto bylos iškėlimo,

Aprašomoji dalis

n u s t a t ė:

pareiškėjas V. P. pareiškimu prašė iškelti jam bankroto bylą, nustatyti teisę pareiškėjui naudotis 200 Eur dydžio suma kas mėnesį savo ir šeimos poreikiams tenkinti, paskirti bankroto administratoriumi UAB „Atenegro“. Pareiškime nurodė, kad 2008-03-28 tarp pareiškėjo ir Danske Bank A/S Lietuvos filialo buvo sudaryta kredito sutartis, pagal kurią suteiktas 231 696 Eur kreditas gyvenamajam namui su garažu, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti ir apdailos darbams užbaigti. Minėtam gyvenamajam namui su garažu buvo nustatyta hipoteka. Pareiškėjas, turėdamas finansinių sunkumų, negalėjo tinkamai vykdyti įsipareigojimų bankui pagal kreditavimo sutartį, todėl kreditorius Danske Bank A/S Lietuvos filialas 2010-03-08 pranešimu vienašališkai nutraukė kredito sutartį. Antstolis A. S. 2013-03-22 Turto arešto aktu areštavo pareiškėjui priklausantį žemės sklypą ir pastatą–gyvenamąjį namą su garažu, esančius (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas kredito sutartį su Danske Bank A/S Lietuvos filialu sudarė ekonominio pakilimo metu. Pareiškėjas nesitikėjo, kad per tokį trumpą laiko tarpą ekonominė padėtis iš esmės pasikeis – sumažės pareiškėjo gaunamos pajamos. Pareiškėjas ieškojo galimybių įvykdyti pinigines prievoles kreditoriui, sudarė sutartį dėl skolos grąžinimo, kurioje šalys susitarė, kad pareiškėjas kreditoriui grąžins skolą pagal sudarytą skolos grąžinimo grafiką, tačiau dėl finansinių sunkumų negalėdamas vykdyti sutarties dėl skolos grąžinimo tapo nemokus. Pareiškėjas šiuo metu yra bedarbis, nuo 2015-04-10 registruotas Klaipėdos teritorinėje darbo biržoje. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos 2015-04-20 sprendimu jam suteikta teisė į socialinio draudimo išmoką ir jis laikotarpiu nuo 2015-04-18 iki 2015-07-17 gavo 219,77 Eur dydžio nedarbo išmoką, o laikotarpiu nuo 2015-07-18 iki 2015-10-17 gaus 160,88 Eur dydžio nedarbo išmoką. Teigia, kad iš šios išmokos pareiškėjas tenkina tik minimalius savo poreikius ir neturi jokių galimybių įvykdyti prievolių kreditoriams. 2013-11-15 Klaipėdos miesto apylinkės teismo nutartimi pareiškėjas privalo skirti savo dviejų nepilnamečių vaikų išlaikymui po 144,81 Eur per mėnesį periodinėmis išmokomis kiekvienam vaikui.

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015-09-07 nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjui V. P. fizinio asmens bankroto bylą. Teismas nustatė, kad pareiškėjo skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai suėję, viršija 25 MMA. Pareiškėjo vardu nėra įregistruoto nekilnojamojo turto, transporto priemonių, lėšų banko sąskaitose. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas neturi jokio turto, nedirba ir gauna tik socialinio draudimo išmoką, kuri bus mokama iki 2015 m. spalio mėn., teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagal turtinę padėtį negali įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų ir yra nemokus. Teismas pažymėjo, kad nėra aišku, kokių konkrečių veiksmų pareiškėjas imasi ir imsis ateityje tam, jog uždirbtų pajamų, iš kurių galėtų grąžinti bent dalį skolų kreditoriams, taip pat jis nepaaiškino, kaip gali būti parengtas plano projektas, kai pareiškėjas gauna tik socialinio draudimo išmoką, kuri bus mokama iki 2015 m. spalio mėn. Pagal pareiškėjo pateikus duomenis teismas neturėjo pagrindo spręsti apie pareiškėjo perspektyvas mokumui atkurti, jeigu bankroto byla būtų iškelta. Pareiškėjas, remdamasis tuo, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atleistas iš užimamų pareigų savo prašymu, kadangi akcininkai buvo numatę kitą vadovą į pareiškėjo vietą, nepateikė konkrečių įrodymų, taip pat nepateikė įrodymų, kokias dėjo pastangas, ieškodamas kito darbo, atitinkančio jo turimą kvalifikaciją. Teismas vertino, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, iš esmės siekia tik skolų nurašymo, bet ne mokumo atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais bent iš dalies. Toks asmens elgesys nesuderinamas su sąžiningumo reikalavimu ir neatitinka fizinių asmenų bankroto instituto paskirties bei tikslų. Pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų, jog turi realių galimybių bent minimaliai atkurti savo mokumą, gauti pajamų ir bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais, todėl teismas darė išvadą, jog bankroto bylos iškėlimas tokioje situacijoje neatitiktų įstatymų leidėjo tikslo, įtvirtinant fizinio asmens bankroto institutą, – atkurti sąžiningo asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą, siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Teismas vertino, kad nagrinėjant pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas atsisakyti iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą.

Atskiruoju skundu pareiškėjas V. P. prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-09-07 nutartį panaikinti ir pareiškėjo pareiškimą dėl bankroto bylos jam iškėlimo patenkinti. Pareiškėjas nurodo, kad teismas atsižvelgė tik į kreditorių interesus, tačiau adekvačiai neįvertino pareiškėjo, kaip fizinio asmens, teisių ir teisėtų interesų, nepagrįstai konstatavo pareiškėjo nesąžiningumą. Teigia, kad byloje nėra įrodymų, leidžiančių spręsti, jog pareiškėjo nemokumas buvo lemtas jo paties nesąžiningų veiksmų. Pareiškėjas po to, kai buvo atleistas iš užimamų vadovo pareigų, nedelsdamas užsiregistravo teritorinėje darbo biržoje. Nors pareiškėjas kol kas niekur neįsidarbino, tačiau nuo to laiko, kai pareiškėjas neteko darbo, tėra praėję vos penki mėnesiai. Bylos nagrinėjimo metu nebuvo pasakyta, kad pareiškėjas apskritai nesutinka dirbti bet kokio nekvalifikuoto darbo ir gauti minimalų darbo užmokestį. Jei pareiškėjui nepavyks surasti tokio darbo, kurį dirbdamas jis išnaudotų savo turimus profesinius įgūdžius ir gautų didesnį darbo užmokestį, teigia, kad sieks susirasti bet kokį darbą, siekdamas gauti pajamų ne tik pragyvenimui, tačiau ir bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Pareiškėjo nuomone, yra būtina susirasti kuo geriau apmokamą darbą, kad maksimaliai būtų atsiskaitoma su kreditoriais. Aplinkybė, kad to nepavyko padaryti vos per penkis mėnesius neturėtų būti pripažįstama pareiškėjo nesąžiningo elgesio pasekme. Taip pat pareiškėjas nurodo, kad buvo nemokus tiek jam dirbant UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu, tiek po to, kai jis akcininkų sprendimu buvo atleistas iš užimamų pareigų. Pareiškėjas nėra UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkas, o tik samdomas darbuotojas ir buvo priklausomas nuo įmonės akcininkų priimamų sprendimų. Pareiškėjas neturėjo galimybių pateikti objektyvius įrodymus, kad darbo sutartis su juo buvo nutraukta ne jo valia. Be to, pažymi, kad pareiškėjo atleidimas iš darbo nenulėmė jo nemokumo, nes pareiškėjas jau prieš tai negalėjo įvykdyti savo kreditinių įsipareigojimų, o tik labiau pablogino pareiškėjo finansinę padėtį, kurią pareiškėjas aktyviomis pastangomis siekia pagerinti.

Atsiliepimu suinteresuotas asmuo UAB „Būsto paskolų draudimas“ prašo atskirojo skundo netenkinti ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-09-07 nutartį palikti nepakeistą. Suinteresuotas asmuo sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad suinteresuotas asmuo bankroto procesu siekia tik nusirašyti skolas, tačiau nesiekia bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Teismui nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys pareiškėjo nurodomas atleidimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus pareigų aplinkybes, todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas iš darbo išėjo savo noru, taip sąmoningai dar labiau pablogindamas savo finansinę padėtį.

Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta pareiškėjui iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 6 str. 1 d. numatyta, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 str. 8 d. nustatytų pagrindų. FABĮ 2 str. 2 d. numato, kad fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad pareiškėjo V. P. skoliniai įsipareigojimai, kurių mokėjimo terminai yra suėję, viršija 25 MMA. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas, atsižvelgiant į jo turtinę padėtį, negali įvykdyti turimų skolinių įsipareigojimų ir yra nemokus. Tačiau skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui V. P. fizinio asmens bankroto bylą, konstatavęs, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių duomenų, jog turi realių galimybių bent minimaliai atkurti savo mokumą, gauti pajamas ir bent iš dalies atsikaityti su kreditoriais, dėl to vertino, kad bankroto bylos iškėlimas tokioje situacijoje neatitiktų įstatymų leidėjo tikslo, įtvirtinant fizinio asmens bankroto institutą.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas iki 2015-03-31 dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, o 2015-03-30 visuotiniame UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų susirinkime buvo nuspręsta atleisti V. P. iš užimamų pareigų jo prašymu. Pareiškėjas nuo 2015-04-10 įregistruotas darbo biržoje, jam nuo 2015-04-08 iki 2015-07-17 skirta 219,77 Eur, o nuo 2015-07-18 iki 2015‑10-17 skirta 160,88 Eur nedarbo socialinio draudimo išmoka. Skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi motyvais, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kokias dėjo pastangas ieškodamas kito darbo, atitinkančio jo kvalifikaciją, ar duomenų, jog turi realių galimybių bent minimaliai atkurti savo mokumą, gauti pajamų, iš kurių galėtų grąžinti bent dalį skolų kreditoriams, taip pat nepaaiškino, kaip gali būti parengtas plano projektas, kai pareiškėjas gauna tik laikiną socialinio draudimo išmoką ir taip preliminariai nepagrindė, kad galėtų įvykdyti patvirtintą planą ir atsiskaityti su kreditoriais nepažeidžiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Atskirajame skunde apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nesiekia atkurti savo mokumo, ir nurodo, kad užsiregistravo darbo biržoje, siekia rasti darbą, kurį dirbdamas gautų kuo didesnį nei minimalų atlyginimą, taip pat neigia, kad nesutiktų dirbti už minimalų darbo užmokestį. Apeliacinės instancijos teismo vertimu, atskirojo skundo motyvai, jog šiame civilinės bylos etape yra sprendžiamas tik klausimas dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo, pagrįsti. Pažymėtina, kad vadovaujantis FABĮ 6 str. 3 d. 5 punktu, teismui nutarus iškelti fizinio asmens bankroto bylą nutartyje nurodomas plano projekto pateikimo teismui terminas. Aplinkybės, kaip pareiškėjas planuoja atkurti savo mokumą, kokių priemonių imsis, kad pagerintų savo turtinę padėtį ir atsiskaitytų su kreditoriais bei kitos priemonės, skirtos fizinio asmens mokumui atkurti, turi būti numatytos mokumo plane (FABĮ 7 str.). Bankrutuojančiam asmeniui nesugebėjus pateikti kreditoriams tinkamo plano dėl mokumo atkūrimo, yra pagrindas bankroto bylą nutraukti (FABĮ 8 str., 10 str. 1–2 d.). Tad vien aplinkybės, kad pareiškėjas niekur nedirba ir gauna socialinio draudimo išmoką neturėtų būti vienareikšmiškai vertinamos kaip nesudarančios fizinio asmens mokumo atkūrimo galimybių bankroto proceso metu, kai dar tik sprendžiamas klausimas, ar iškelti fiziniam asmeniui bankroto bylą.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas taip pat pasisakė dėl pareiškėjo sąžiningumo ir vertino, kad asmens elgesys, kai fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo procesas inicijuojamas vien skolų nurašymo tikslu, nepateikiat įrodymų, jog bankroto proceso metu bus siekiama grąžinti bent dalį skolų, nesuderinamas su bendruoju sąžiningumo reikalavimu ir neatitinka fizinių asmenų bankroto instituto paskirties bei tikslų. Įstatyme įtvirtinto fizinių asmenų bankroto instituto paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti būtent sąžiningo fizinio asmens mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros (FABĮ 1 str. 1 d.). Teismui sprendžiant klausimą, ar yra pagrindas iškelti pareiškėjui fizinio asmens bankroto bylą, taip pat vertinama, ar pareiškėjas tapo nemokus elgdamasis sąžiningai. FABĮ 5 str. 8 d. numato sąlygas, kurių bent vienai esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Vienas iš pagrindų atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą yra, jei teismas nustato, kad pareiškėjas yra nesąžiningas, t. y. paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 str. nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais (FABĮ 5 str. 8 d. 2 p.). Civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija, kuri taikytina ir vertinant nemokumo priežastis sprendžiant dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui. Sąžiningumas yra vienas iš bendrųjų teisės principų (CK 1.5 str. 4 d.) ir yra vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; mutatis mutandis 2013-06-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2013).

FABĮ konkrečiau nedetalizuoja, kokie kiti fizinio asmens veiksmai gali būti pripažinti nesąžiningais. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, aiškinant FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. nuostatą, pažymima, kad nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindo išvadai, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Taip pat kaip reikšmingas pareiškėjo veiksmų sąžiningumo vertinimo aspektu yra įvardytas ir aplinkybių, ar pareiškėjas dėjo pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais, ar priešingai – sąmoningai savo padėtį blogino (jos negerino) per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015‑01‑09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65/2015; 2015-06-12 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti ar jos negerinti, kai akivaizdžiai turi galimybių padėtį gerinti, tačiau nepateisinamai jų nepanaudoja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015). Taip pat, remiantis FABĮ 5 str. 8 d. 2 p., turi egzistuoti asmens nesąžiningo elgesio ir jo nemokumo priežastinis ryšys – nesąžiningumas turi daryti reikšmingą įtaką nemokumui. Tai reiškia, kad menkaverčiai ir reikšmingos įtakos mokumui neturėję sandoriai arba kitoks pareiškėjo elgesys neturi užkirsti kelio jam bankrutuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-11-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014; 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-434-686/2015).

Apeliantas teigia, kad byloje nepateikta įrodymų, suteikiančių pagrindą vertinti, jog pareiškėjo nemokumą lėmė jo paties nesąžiningi veiksmai. Pirmosios instancijos pažymėjo, kad pareiškėjas, remdamasis aplinkybe, jog UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo atleistas iš užimamų pareigų savo prašymu, kadangi akcininkai buvo numatę kitą vadovą į pareiškėjo vietą, nepateikė konkrečių įrodymų. Atskirajame skunde pareiškėjas nurodo, kad tokių rašytinių įrodymų objektyviai pateikti negalėjo, o savo elgesį dėl savanoriško išėjimo iš darbo grindžia subjektyviu siekiu, kad įrašas apie atleidimą akcininkų sprendimu nebūtų kliūtis įsidarbinti kitoje darbovietėje. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad atleidimas iš darbo tik labiau pablogino jo finansinę padėtį, tačiau nelėmė jo nemokumo, kadangi pareiškėjas jau prieš tai negalėjo vykdyti savo kreditinių įsipareigojimų, nes dėl ekonominės krizės sumažėjusių įmonės pardavimų akcininkų sprendimu buvo ženkliai sumažintas pareiškėjo gaunamas darbo užmokestis. Tačiau pastarieji duomenys šioje byloje nepateikti ir netirti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjui klausimas teisme buvo svarstomas kelis kartus – Klaipėdos miesto apylinkės teisme nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2FB‑2092-897/2014 bei Nr. 2FB-11995-769/2014. Be to, skundžiamoje nutartyje, įvertinus tai, kad pareiškėjas niekur nedirba, pažymima, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, kokias dėjo pastangas ieškant kito darbo, atitinkančio jo turimą kvalifikaciją, kokių konkrečių veiksmų pareiškėjas imasi ar imsis ateityje tam, kad uždirbtų pajamas bent daliai skolų kreditoriams grąžinti. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teisme pateikė duomenis, patvirtinančius jo įsidarbinimą. Apeliantas nurodo, kad darbo birža nepasiūlė pareiškėjui jokio darbo ar persikvalifikavimo galimybių, savarankiškai susirasti darbo taip pat nepasisekė, todėl pareiškėjas kreipėsi į buvusį darbdavį – UAB „(duomenys neskelbtini)“, prašydamas priimti pareiškėją eiti bet kokias pareigas. Iš apelianto pateiktų duomenų matyti, kad 2015-10-19 visuotiniame UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkų susirinkime nuspręsta priimti pareiškėją V. P. nuo 2015-10-21 dirbti vadybininku, 2015-10-20 su pareiškėju sudaryta darbo sutartis. Minėtoje darbo sutartyje numatyta 8 val. darbo dienos trukmė ir darbo užmokestis – 325 Eur per mėnesį. Atsižvelgiant į paminėtą FABĮ 5 str. 8 d. 2 p. reglamentavimą ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas sąžiningumo aspektu neanalizavo pareiškėjo veiksmų visumos įstatyme nustatytu laikotarpiu ir neįvertino, ar konkretus pareiškėjo elgesys turėjo įtakos pareiškėjo nemokumui atsirasti, ir jei taip – jo reikšmės lemiant nemokumą.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas išsamiai neišsiaiškino ir neįvertino visų faktinių aplinkybių, reikšmingų vertinant pareiškėjo nemokumą sukėlusias priežastis bei jo sąžiningumą, neištyrė ir neįvertino visų teisingam klausimo dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, dėl to skundžiama teismo nutartis naikintina ir pareiškimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p., 337 str. 1 d. 3 p., 338 str.).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, apeliacinės instancijos teismas

Rezoliucinė dalis

n u t a r i a:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-09-07 nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.