Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Svetlanos Jurgaitienės, Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Paštuolio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kėdainių rūmų 2024 m. gegužės 6 d. nuosprendžio, kuriuo V. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 145 straipsnio 1 dalyje, bei 253 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas:

- pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, bausmės metu įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje ir uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas bei lankytis nukentėjusiosios A. Š. gyvenamojoje vietoje,

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausme be intensyvios priežiūros, bausmės metu įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje ir uždraudžiant vartoti psichiką veikiančias medžiagas.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos jas iš dalies sudedant ir V. B. paskirta galutinė subendrinta 1 (vienerių) metų 5 (penkių) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, bausmės metu įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, uždraudžant vartoti psichiką veikiančias medžiagas bei lankytis nukentėjusiosios A. Š. gyvenamojoje vietoje.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuspręsta palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo ir bausmės vykdymo pradžios.

Nukentėjusiosios civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. B. priteista 10,12 (dešimties eurų ir 12 centų) turtinė ir 1 000,00 (vieno tūkstančio eurų) neturtinė žala nukentėjusiajai A. Š.. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas V. B. turtui: pastatui – gyvenamajam namui, unikalus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr.: (duomenys neskelbtini), nuosavybės tipas: asmeninė nuosavybė, daiktas: 3/4 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 3/4 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 3/4 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 3/4 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 3/4 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 3/4 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 3/4 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 3/4 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 3/4 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 3/4 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), 3/4 daikto Nr. (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), 1.00 vnt., vidutinė rinkos vertė – 10 500,00 eurų, paliktas galioti iki teismo nuosprendžio dėl civilinei ieškovei priteistos žalos atlyginimo visiško įvykdymo arba iki kol priverstiniame žalos išieškojimo vykdymo procese turto areštą šiam turtui pritaikys antstolis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo V. B. gynėja advokatė Elena Gylienė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė ir nukentėjusioji A. Š. prašė nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo V. B. apeliacinis skundas atmetamas.

6. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Nuteistasis V. B. apeliaciniame neginčija apylinkės teismo atlikto įrodymų vertinimo dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalį, todėl ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis išsamiau nevertinama. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, jis nesutinka su apylinkės teismo nuosprendžio dalimi, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, taip pat teismo išvadomis, jog jo atžvilgiu nėra nustatyta atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei atsakomybę sunkinančios aplinkybės, taip pat pasirinktu bausmių bendrinimo būdu bei priteistu civiliniu ieškiniu. Visgi, teisėjų kolegija konstatuoja, jog tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti.

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos

7. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su V. B. apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei iš esmės padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo V. B. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, jas teisiškai įvertino. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados dėl V. B. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje yra nepagrįstos, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino visų byloje esančių įrodymų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad V. B. įvykdė ne tik BK 253 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, tačiau ir BK 145 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

9. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Įstatymas nenustato, kokiomis priemonėmis turi būti išreikštas grasinimas, taigi jis gali būti išreiškiamas įvairiomis formomis, pvz., žodžiu, raštu, pasitelkiant elektronines ryšio priemones, konkliudentiniais veiksmais. Svarbu paminėti, kad siekiant išvengti vertinimo klaidų ir užtikrinti, kad tam tikri asmens neteisingai suprasti žodžiai ar poelgiai nebūtų be pagrindo pripažinti nusikalstama veika, baudžiamosios teisės teorijoje ir teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog baudžiamąją atsakomybę gali užtraukti tik realūs (ne tariami) grasinimai. Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes: kilusio konflikto kontekstą, pasakyto grasinimo turinį, motyvus, kodėl jis buvo išsakytas, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-639/2010, 2K-203-489/2018 ir kt.). Pažymėtina, kad grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, jog grasinantysis iš tikrųjų ketintų grasinimą įvykdyti. Pakanka to, kad nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turi pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas nori būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Šio nusikaltimo subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-106-719/2019). Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007).

10. Iš bylos medžiagos matyti, kad V. B. savo kaltės dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje nepripažino nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teisme, tačiau pažymėtina, kad pagal teismų praktiką kaltės turinys atskleidžiamas remiantis ne vien tik kaltininko paaiškinimais, kaip jis suvokė bei vertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius ir t. t., bet ir pagal išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuri buvo juos padarant, ir pan. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. B. nurodė, kad 2023 m. liepos 29 d. po konflikto prie kelio užtvaro, kurį sulaužė Š., grįžo namo. Po kurio laiko namuose nematė žmonos, pagalvojo, kad ji yra pas Š., todėl paėmęs putų purškiklį išėjo jos gelbėti. Dar jam nepriėjus prie Š. kiemo, būdant prie jų namo, jį užpuolė, užlaužė rankas ir atėmė pistoletą. Dėl kokios priežasties pargriovė ir atėmė pistoletą nežino. Kad rastas daiktas yra ginklas, sužinojo tik iš bylos medžiagos. Eidamas nieko nesakė, ginklą nešėsi, nes bijojo būti užpultas. Ginklu niekam negrasino, A. Š. kieme nematė, taip pat ginklo panaudoti negalėjo, nes jis buvo tuščias (neužtaisytas). Liudytojai sako netiesą, kad jis grasino ginklu (3 t., b. l. 141–142). Iš esmės analogiškas aplinkybes V. B. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas įtariamuoju.

12. Taip pat iš byloje esančių rašytinių duomenų, tai yra policijos pareigūnų kūno kameromis, automobilyje įrengtų vaizdo stebėjimo priemonėmis užfiksuotų aplinkybių, kurios detaliai aprašytos kitų objektų apžiūros protokoluose (1 t., b. l. 73–78, 79–85, 86–90), E. Š. pateiktų vaizdo įrašų (2 t., b. l. 20–23, 24–28), taip pat ir A. Š. skambučio bendrajam pagalbos centrui turinio matyti, kad nukentėjusioji A. Š. nurodė analogiškas aplinkybes. Taip pat minėti duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji A. Š. dėl V. B. veiksmų (3-4 metrų atstumu nuo nukentėjusiosios stovėjimo ir ginklo nukreipimo į ją), pajuto didelį susijaudinimą, išgąstį, sutriko sveikata dėl ko buvo kviečiama ne tik policija, tačiau ir greitoji medicinos pagalba.

13. Nėra pagrindo sutikti ir su nuteistojo skundo argumentais, jog liudytojai duodami parodymus apie jo veiksmus sakė netiesą, o nuteistojo kaltė grindžiama ir kitais byloje surinktais įrodymais.

16. Išdėstytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad nuteistojo V. B. apeliaciniame skunde nurodyti motyvai nepaneigia apylinkės teismo padarytų išvadų dėl jo kaltės. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, todėl tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį procesinį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos baudžiamojo proceso įstatymo nuostatos ir padarytos neteisingos teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. B. kaltės bei jo veiksmų kvalifikavimo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Dėl atsakomybę lengvinančios ir ją sunkinančios aplinkybių

17. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, kad jo atžvilgiu atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Apelianto įsitikinimu, dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, jo atžvilgiu turėjo būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tai, kad jis prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Dėl šios nusikalstamos veikos savo kaltę pripažino, davė nuoseklius parodymus, o veikos objektyvus vertinimas prilyginamas gailėjimuisi, nes tiek vienu, tiek kitu atveju išreiškiamas asmens požiūris į veikos įvertinimą, taip pat duodamas išsamius parodymus padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo nurodytos aplinkybės neduoda pagrindo nesutikti su apylinkės teismo padaryta išvada dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimo.

18. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu asmuo savanoriškai, ne dėl byloje surinktų įrodymų pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-381-507/2016, Nr. 2K-334-699/2017 ir kt.). Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-281-942/2018, Nr. 2K-211-1073/2019 ir kt.). Nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo nustatomas tada, kai kaltininkas ne tik laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, tačiau ir neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti padarytos veikos padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-381-507/2016 ir kt.). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-145-139/2015 ir kt.). Tokiu atveju reikšminga tai, kad prisipažinimas būtų kaltinamojo asmeninės valios aktas, o ne išskaičiavimas, kai kaltė yra aiškiai įrodyta kitais bylos duomenimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-516-697/2015). Nelaikoma, kad kaltininkas prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, jeigu kaltininko nusikalstama veika buvo išaiškinta teisėsaugos institucijų ir dėl to jis duoda teisingus parodymus arba iš dalies teisingus parodymus apie ją, siekdamas padėti išvengti atsakomybės kitam kaltinamajam ir kartu sušvelninti savo atsakomybę.

19. Iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamojo posėdžio metu duodamas parodymus nuteistasis V. B. savo veiksmus dėl neteisėtai įgyto vieno A kategorijos šaudmens ir neteisėtai įgyto savadarbio šaunamojo ginklo – lygiavamzdžio, vienšūvio pistoleto, menkino, o ikiteisminio tyrimo pradžioje savo kaltės nepripažino, aiškino, kad 2023 metų gegužės mėnesį, apie 12.00 val., prie (duomenys neskelbtini), brūzgynuose rado statybinių putų purškiklį – pistoletą ir parsinešė namo. Jis manė, kad tai ne pistoletas, o purškiklis. Tačiau įvertinus tai, jog nuteistasis V. B. kurį laiką dirbo krašto apsaugos sistemoje bei apsaugos darbuotoju, jam yra puikiai buvo žinoma, kad rado ne statybinį įrankį, o pistoletą. Taigi nors nuteistasis nurodė tiek šovinio, tiek ir pistoleto įgijimo vietas, tačiau duodamas parodymus apie veikos aplinkybes, nebuvo nuoširdus. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, tokius jo parodymus vertinti kaip baudžiamąją atsakomybę lengvinančią aplinkybę nėra teisinio pagrindo.

20. Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė – padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką, pripažintina tik tais atvejais, kai kaltininkas laisva valia aktyviais veiksmais padeda išaiškinti visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales, kurios (dalis kurių) pareigūnams iki tol nebuvo žinomos, nurodo nusikalstamai veikai išaiškinti reikšmingos informacijos žinančius asmenis ir (ar) pateikia nusikalstamai veikai išaiškinti reikšmingus daiktus, dokumentus, kitus objektus arba nurodo jų buvimo vietą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-38-1073/2023). Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad vienas A kategorijos šaudmuo buvo rastas atlikus kratą nuteistojo gyvenamojoje vietoje, o savadarbį pistoletą policijos pareigūnams atvykusiems į įvykio vietą perdavė ne V. B., o kiti asmenys. V. B. ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus nurodė, kad savo kaltės nepripažįsta bei paaiškino kokiomis aplinkybėmis įgijo šovinį ir rado pistoletą (apklausos metu tvirtino, jog tai statybinis putų purškiklis). Tačiau pastarųjų aplinkybių nėra pagrindo vertinti kaip padėjimą išaiškinti nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, jog V. B. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme davė parodymus nėra vertintinos kaip padėjimas išaiškinti nusikalstamą veiką. Kaip jau buvo minėta pirmiau, duodamas parodymus apie savo veiksmus V. B. iš esmės nebuvo nuoširdus, menkino savo veiksmus. Be to pažymėtina ir tai, jog apeliantas skunde ir pats nenurodė jokių aplinkybių, kurios, jo vertinimu, padėjo atskleisti nusikalstamą veiką, todėl nuteistojo deklaratyvūs teiginiai vien tik apie parodymų davimą negali būti pripažįstami asmens atsakomybę lengvinančia aplinkybe.

21. Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti V. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, todėl ir ši nuteistojo apeliacinio skundo dalis atmetama.

23. BK 59 straipsnio 2 dalies nuostatos suteikia galimybę teismui pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas BK 59 straipsnio 1 dalyje nenurodytas aplinkybes. Atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis suprantamos aplinkybės, parodančios teismui tuos teigiamus momentus, kurie mažina nusikalstamos veikos pavojingumą ar kaltininko asmenybės pavojingumą ir leidžia švelninti baudžiamąją atsakomybę. Taigi atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažįstama tokia aplinkybė, kuri konkrečioje byloje parodo mažesnį nusikalstamos veikos ar kaltininko pavojingumą. Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto skunde nurodytos aplinkybės susijusios su jo amžiumi ir turimomis ligomis, nėra susijusios nei su mažesniu veikos, nei kaltininko asmenybės pavojingumu, todėl vertinti jas kaip atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nėra pagrindo.

24. Taip pat nuteistasis nesutinka ir su jo atžvilgiu nustatyta sunkinančia aplinkybe, kad jis nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, jo nuomone, nusikalstamos veikos padarymui įtakos turėjo ne jo apsvaigimas, o nukentėjusiosios ir jos artimųjų neteisėti veiksmai. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais apeliacinio skundo argumentais.

25. Pažymėtina, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais.

26. Nors nuteistasis nesutinka su jo atžvilgiu nustatyta atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu, tačiau byloje esanti specialisto išvada Nr. T-A 4122-2023(01) patvirtina, kad V. B. kraujyje, paimtame 2023 m. liepos 29 d. 21.50 val., nustatyta mažiausia koncentracija 1,74 promilių etilo alkoholio (2 t., b. l. 123). Be to, apklausiamas pirmosios instancijos teisme V. B. pripažino, kad 2023 m. liepos 29 d. buvo išgėręs alaus ir vyno ir sutiko su jam nustatytu neblaivumu. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad iki įvykio kilęs žodinis konfliktas dėl kelio užtvaros peraugo į nusikalstamus veikus, sprendžia, kad akivaizdu, jog V. B. neblaivumas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir nors ši pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes yra trunkamojo pobūdžio, tačiau pastarasis jau baigdamas daryti šią veiką tikrai buvo neblaivus.

Dėl bausmių bendrinimo

27. Nuteistasis V. B. apeliaciniame skunde nesutinka ir su pirmosios instancijos pasirinktu bausmių bendrinimu, nurodydamas, kad nors teismas taikė dalinį bausmių sudėjimą, tačiau iš paskirtos galutinės bausmės akivaizdu, kad paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas buvo sudėtos visiškai. Taip pat nuteistasis nurodo, kad jam skirtos bausmės turėjo būti bendrinamos remiantis BK 63 straipsnio 5 dalis 2 punktu. Tačiau teisėjų kolegija visiškai nesutinka su šiais apeliacinio skundo argumentais.

28. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 63 straipsnio 5 dalį bausmių apėmimą teismas taiko, kai: 1) yra idealioji nusikalstamų veikų sutaptis; 2) padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal šio kodekso 10 ar 11 straipsnius; 3) už vieną nusikalstamą veiką paskirta dvidešimt metų laisvės atėmimo arba laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

29. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkto prasme, jeigu jos priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar kelias (pavyzdžiui, nesunkus ir sunkus, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimas) arba viena iš nusikalstamų veikų yra baudžiamasis nusižengimas, o kita – apysunkis, sunkus ar labai sunkus nusikaltimas. Jeigu nusikalstamos veikos priskiriamos tai pačiai ar gretimoms kategorijoms (atitinkamai nesunkus ir apysunkis, apysunkis ir sunkus, sunkus ir labai sunkus nusikaltimai), bausmės bendrinamos sudėjimo būdu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474/2010, 2K-70/2011, nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5-689/2019). Visgi, sprendžiant, ar konkrečios nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, būtina vadovautis ne tik formaliuoju kriterijumi – kad nusikaltimai priskiriami ne toms pačioms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnį, bet įvertinti ir konkrečių nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį. Vertinant konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, atsižvelgtina į įstatymo ginamas vertybes, žalingų pasekmių turinį, kaltės formą, vertindamas konkretaus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį – į kėsinimosi dalyko vertingumą, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą, panaudotus įrankius ar priemones, padarytos žalos dydį ir mastą, bendrininkavimo formą, nusikaltimo tikslus ir motyvus. Konkretaus nusikaltimo pavojingumo pobūdis ir laipsnis gali lemti, kad nusikaltimai priskiriami skirtingoms kategorijoms pagal BK 11 straipsnį, tačiau labai nesiskiria pagal pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233-511/2018, nutartys atnaujintose baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-3-489/2019, 2A-1-303/2022).

30. Nėra jokio pagrindo nesutikti su skundžiamu nuosprendžiu atliktu už atskiras nusikalstamas veikas V. B. paskirtų bausmių bendrinimu. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, tinkamai ir vadovaudamasis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, pagrįstai sprendė atskiras bausmes tarpusavyje bendrinti nuteistajam palankesniu – dalinio bausmių sudėjimo – būdu – ką, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ir padarė. Nusikalstamos veikos, dėl kurių V. B. pripažintas kaltu, priskiriamos gretimoms nusikalstamų veikų kategorijoms (vienas nesunkus nusikaltimas, o kitas apysunkis nusikaltimas), dėl to skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas, tinkamai remdamasis minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, t. y. įvertindamas nusikalstamų veikos padarymo aplinkybes pagrįstai bausmes subendrino BK 63 straipsnio 1 dalyje, 4 dalyje numatytu būdu.

31. Visiškai atmetami apeliacinio skundo argumentai, kad nors teismas bendrindamas bausmės taikė dalinį bausmių sudėjimo būdą, tačiau ir paskirtos galutinės bausmės akivaizdu, jog skirtos bausmės buvo visiškai sudėtos. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas V. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, padarymą skyrė 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, o už nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje padarymą – 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmę. BK 63 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vieną iš padarytų nusikalstamų veikų, iš dalies pridedamos švelnesnės bausmės ir nurodomi kiekvienos iš pridedamų bausmės dalių parinkimo motyvai. Pridedamos bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį.

32. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatų pirmosios instancijos teismas nepažeidė, nes prie griežčiausios bausmės – 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmės, pridėjo tik dalį – 5 (penkis) mėnesius iš 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmės, paskirtos už nusikalstamą veiką, numatytą BK 145 straipsnio 1 dalį, ir skyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 5 (penkiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, bausmės metu įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, uždraudė vartoti psichiką veikiančias medžiagas bei lankytis nukentėjusiosios A. Š. gyvenamojoje vietoje. Taigi nėra jokio pagrindo spręsti, jog nuteistajam V. B. paskirtos laisvės apribojimo bausmės buvo subendrintos visiško sudėjimo būdu, kaip nepagrįstai nurodoma jo apeliaciniame skunde.

Dėl civilinio ieškinio

33. Nuteistas apeliaciniame skunde nurodo ir tai, kad nukentėjusioji A. Š. pareikštame civiliniame ieškinyje savo reikalavimus dėl žalos priteisimo ir patį žalos dydį grindė D. B. veiksmais jos atžvilgiu, taip pat, jog medicininiuose dokumentuose nėra duomenų apie sveikatos pablogėjimą, kuriuos būtų galima susieti su įvykiu. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka ir su šiais nuteistojo apeliacinio skundo argumentais, nes pirmosios instancijos teismas tinkamai išsprendė pareikštą nukentėjusiosios A. Š. civilinį ieškinį.

34. Remiantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nagrinėjamu atveju, nukentėjusioji A. Š. byloje pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš civilinio atsakovo V. B. priteisti 10,12 eurų turtinės ir 6 000,00 eurų neturtinės žalos atlyginimą, kurį pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies, tai yra iš nuteistojo V. B. nukentėjusiosios naudai priteisė 10,12 eurų turtinės žalos ir 1000,00 eurų neturtinės žalos.

35. Nors nukentėjusioji A. Š. savo pareikštame civiliniame ieškinyje nurodė ir D. B. veiksmus įvykio metu, tačiau įvertinusi skundžiamo nuosprendžio motyvus dėl nukentėjusiosios pareikšto civilinio ieškinio ir atitinkamos neturtinės žalos sumos jai priteisimo, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su padarytomis išvadomis ir sprendžia, jog šis klausimas pirmosios instancijos teismo buvo išspręstas tinkamai, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais bei pateiktais įrodymais dėl patirtos turtinės žalos dydžio (vaistų įsigijimo kvitais) (1 t. b. l. 133).

36. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog dėl V. B. nusikalstamų veiksmų (grasinimo ginklu) nukentėjusioji patyrė išgąstį, nerimą, skaudėjo galvą, buvo kviečiama greitoji medicininė pagalba, lankėsi pas gydytojus, vartojo jų nurodytus vaistus, kurių įsigijimo kvitus pateikė prie civilinio ieškinio, pagrįstai tenkino nukentėjusiosios civilinio ieškinio dalį dėl turtinės žalos padarymo. Taip nėra pagrindo nesutikti ir su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nukentėjusiajai padarytos neturtinės žalos bei jo dydžio. Kaip jau buvo minėta pirmiau – V. B. nusikalstama veika buvo padaryta A. Š. gyvenamojoje aplinkoje, grasinant jai šaunamuoju ginklu, po padarytos nusikalstamos veikos pastaroji jautė nerimą ir baimę, nesaugumo jausmą. V. B. padaryta nusikalstama veika buvo nukreipta į nukentėjusiosios gyvybę, fizinę bei psichinę sveikatą. Taip pat matyti, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visas aplinkybes, kurios nulėmė sprendimo tik iš dalies tenkinti nukentėjusiosios civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos dydžio, priėmimą. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nukentėjusiajai A. Š. priteista 1000,00 eurų dydžio neturinės žalos suma yra visiškai pagrįsta, kadangi nukentėjusioji sulaukusi nuteistojo grasinimų, kurie buvo išreikšti šaunamojo ginklo į ją nukreipimu, prieš tai išsakant žodžius – „nušausiu, užmušiu“, neabejotinai patyrė išgyvenimus, o grasinimus suprato kaip realius.

37. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino visus tiek turtinei, tiek ir neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingus kriterijus ir tinkamai nustatė nukentėjusiajai priteistinos turtinės ir neturtinės žalos dydžius. Nagrinėjamu atveju priteistas neturtinės žalos dydis nėra neproporcingai didelis ar neadekvatus, pažeidžiantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, o yra realiai paremtas byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Dėl proceso išlaidų

38. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2024 m. rugpjūčio 7 d. pažyma Nr. APD-2024-07758 dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos baudžiamojoje byloje, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, išlaidų, teikiant teisinę pagalbą nuteistajam V. B., kurias sudaro 183,33 eurai.

39. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Šios nuostatos galioja ir išnagrinėjus bylą apeliacinės instancijos teisme. Sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-226-942/2016, 2K-41-697/2021 ir kt.).

40. Byla apeliacine tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo V. B. apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Šioje byloje nuteistajam V. B. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos parinktas gynėjas (advokatė Elena Gylienė) buvo paskirtas Kauno apygardos teismo 2024 m. birželio 7 d. nutartimi (4 t., b. l. 15), esant baudžiamojo proceso įstatyme nurodytam pagrindui, kai gynėjo dalyvavimas laikomas būtinu (BPK 322 straipsnio 1 dalis), tai yra gynėjas V. B. buvo paskirtas ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme nebuvo atliktas įrodymų tyrimas, byla iš esmės išnagrinėta per vieną teismo posėdį. Atsižvelgdama į aptartų aplinkybių visumą, taip pat į tai, kad nors V. B. turi nekilnojamojo turto, tačiau jo turtinė padėtis nėra gera, nes yra pensininkas, pragyvena iš gaunamos pensijos (apie 400,00 eurų), serga onkologine liga, kurios gydimas yra tęsiamas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš jo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš V. B. už jam suteiktą antrinę teisinę pagalbą nepriteisti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.