Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. prašymą suinteresuotiems asmenims Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

6. Inspekcija atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 12 dalį, savavališkai valstybinėje žemėje statomų ir pastatytų naujų statinių įteisinimas draudžiamas, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturi jokių teisių į valstybei priklausantį žemės sklypą, kuriame pastatytas savavališkas statinys, todėl tokia statyba nėra galima. Taigi pareiškėjo nurodomos Privalomojo nurodymo įvykdymo termino prailginimo priežastys – žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo procedūros – šiuo konkrečiu atveju nesudaro pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą.

II.

10. Inspekcija 2019 m. rugsėjo 13 d. surašė Privalomąjį nurodymą, kuriuo įpareigojo pareiškėją iki 2020 m. kovo 13 d. išardyti savavališkai pastatytas ar perstatytas statinio dalis ir, jeigu būtina, sutvarkyti statybvietę. Pareiškėjas 2020 m. kovo 12 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydamas pratęsti Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą, kadangi per nustatytą terminą nebuvo pabaigti žemės sklypo formavimo darbai, taip pat buvo pradėti statinio projektavimo darbai. Inspekcija 2020 m. kovo 13 d. sprendimu Nr. SDPN-20-200313-00013 pratęsė Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą iki 2020 m. birželio 15 d. Regionų apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I3-5967-402/2020 pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą iki 2021 m. vasario 24 d.

12. Teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Priežiūros įstatymo nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika analogiško ir panašaus pobūdžio bylose.

15. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Vilkaviškio rajono savivaldybės administracijos direktorius 2021 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. B-ĮV-225 „Dėl žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtino“ patvirtino žemės sklypo (kadastrinis numeris (duomenys neskelbtini)) formavimo ir pertvarkymo projektą. Pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindė vien tik ta aplinkybe, jog savavališkos statybos įteisinimui buvo būtina parengti žemės sklypo, kuriame savavališkai pastatytas (rekonstruotas) statinys, formavimo ir pertvarkymo projektą.

16. Teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutiko ir nurodė, kad pagal valstybinės žemės valdymą, naudojimą ir disponavimą ja reglamentuojančius teisės aktus, tik suformuotas ir Nekilnojamojo turto registre įregistruotas valstybinės žemės sklypas (ar jo dalis) gali būti suteikiamas panaudai arba išnuomojamas (Valstybinės žemės perdavimo neatlygintinai naudotis taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1428, 10 ir 12 punktai; Naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260, 36 punktas; Naujų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 2 d. nutarimu Nr. 692, 6 ir 7 punktai). Taigi asmens teisę valdyti ir naudoti valstybinės žemės sklypą patvirtinantis dokumentas yra valstybinės žemės nuomos sutartis arba valstybinės žemės panaudos sutartis.

17. NŽT atsiliepimo papildyme nurodė, kad pareiškėjas dėl žemės nuomos sutarties sudarymo valstybiniame žemės sklype, taip pat dėl atskiro valstybinės žemės patikėtinio sprendimo (sutikimo) statant naujus statinius ar rekonstruojant esamus valstybinėje žemėje, kurioje žemės sklypai nesuformuoti, į Vilkaviškio skyrių nesikreipė.

III.

22. Pareiškėjas akcentuoja, kad tas pats teismas pirmą kartą išnagrinėjęs analogišką pareiškėjo pareiškimą, 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. 13-5967-402/2020 tenkino prašymą ir pratęsė Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Šį sprendimą priėmė teisėjų kolegija, kurios pirmininkė ir pranešėja buvo ta pati teisėja (N. Z.), kuri buvo ir tos teisėjų kolegijos narė, kuri priėmė visiškai priešingą ginčo sprendimą.

25. Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalies nuostata įsigaliojo 2019 m. sausio 1 d., taigi pareiškėjo atlikto savavališko ginčo statinio rekonstravimo metu ši nuostata negaliojo ir tuo metu nebuvo draudžiama įteisinti savavališkai valstybinėje žemėje statomus ir pastatytus naujus statinius, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių. Dėl neadekvačiai užsitęsusių valstybinės žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projekto procedūrų, pareiškėjas, rūpindamasis vykdomo verslo reikalais, savavališkai atliko gamyboje naudojamo ginčo statinio rekonstravimo darbus, kadangi objektyviai vertinant situaciją, tuo metu jis neturėjo kito pasirinkimo. Atsižvelgdamas į ginčo savavališkos statybos vykdymo metu buvusią praktiką, pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, kad užbaigus vykdomą valstybinės žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektą, jis turės galimybes įteisinti savavališkai atliktus ginčo statybos darbus.

27. Ginčo atveju, Inspekcija ir teismas iki bylos iškėlimo Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalies nuostata nesirėmė, sudarydami sąlygas pareiškėjui turėti teisėtą ir pagrįstą lūkestį, kad jam bus leidžiama įteisinti ginčo savavališką statybą. Be to, atlikti ginčo statybos darbai priskirtini neypatingojo statinio rekonstravimui, ginčo statinio dalis pastatyta ant komercinės paskirties valstybinės žemės, esančios toje teritorijoje, kuri skirta būtent verslo vykdymui, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, pareiškėjui turi būti sudarytos sąlygos pašalinti ginčo savavališkos statybos padarinius įteisinant savavališką statybą, kadangi jis per Inspekcijos ir teismo pratęstą Privalomojo nurodymo įvykdymo termino laikotarpį be sugaišto laiko investavo ir pakankamai ženklią pinigų sumą iš atitinkamų specialistų perkant ginčo savavališkos statybos įteisinimui reikalingas paslaugas. Taigi iki ginčo sprendimo priėmimo valstybė per savo kompetentingas institucijas sudarė sąlygas pareiškėjui pagrįstai tikėtis, kad jam bus leista įteisinti ginčo savavališką statybą. Toks teisinis neapibrėžtumas ir be jokio pagrindo nepagrįstai iš esmės pasikeitusi su ginčo statinio rekonstrukcija susijusių kompetentingų valstybės institucijų pozicija šiurkščiai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus.

28. Teismui priėmus ginčijamą sprendimą, paaiškėjo, kad valstybė dėl nežinomų ir nesuprantamų priežasčių iš esmės pakeitė savo poziciją ir nusprendė, jog vis dėlto pareiškėjui turi būti uždrausta įteisinti savavališką statybą.

29. Įvertinęs su ginčo statinio rekonstrukcija susijusių valstybės kompetentingų institucijų (Inspekcijos ir teismo) be pagrįsto pagrindo besikeičiančią poziciją dėl ginčo savavališkos statybos įteisinimo galimybių, kuri yra nenuosekli ir prieštaringa, pareiškėjas sprendžia, kad du kartus pratęsus Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, turi būti sudarytos sąlygos iki galo užbaigti ginčo savavališkos statybos įteisinimo procedūras.

32. NŽT akcentuoja, kad nagrinėjant asmens prašymą išnuomoti valstybinės žemės sklypą, kuriame yra statiniai ar įrenginiai, turi būti nustatyta, ar statinys, įrenginys priklauso asmeniui nuosavybės teise ar naudojamas kitais teisėtais pagrindais ir yra įregistruotas Nekilnojamojo turto registre atskiru objektu, taip pat ar jis gali funkcionuoti kaip atskiras objektas, ar jame gali būti vykdoma tam tikro ūkinio pobūdžio veikla ir ar šis objektas yra tokios būkles, kad jį galima būtų eksploatuoti pagal tiesioginę paskirtį, įrašytą Nekilnojamojo turto kadastre, t. y., ar žemės sklypas gali būti ir bus naudojamas jame esančio statinio ar įrenginio eksploatacijai. Be to, turi būti nustatyta, ar asmuo, pateikęs prašymą išnuomoti valstybinės žemės sklypą, naudojasi šiuo žemės sklypu ir, ar eksploatuoja šiame žemės sklype esantį statinį (įrenginį), t. y. vykdo šiame statinyje (įrenginyje) Nekilnojamojo turto kadastre nurodytą veiklą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto privalomojo nurodymo (savavališkos statybos padariniams pašalinti) įvykdymo termino pratęsimo administracinio teismo sprendimu.

36. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančias Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalies nuostatas, pareiškėjo vykdytos savavališkos statybos įteisinimas nėra galimas, todėl prašymas pratęsti Inspekcijos Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą negali būti tenkinamas.

37. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog pirmosios instancijos teismas formaliai ištyrė ginčo bylos aplinkybes, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, išvadas padarė remdamasis nevisapusišku, nepilnutiniu ir neobjektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, todėl ginčo sprendimas yra neteisingas.

38. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teismo prašo prijungti prie bylos naują įrodymą – NŽT Vilkaviškio skyriaus 2021 m. birželio 11 d. raštą Nr. 19SD-1716-(14.19.104.), kurį jis gavo byloje pabaigus įrodymų tyrimą, todėl šį įrodymą teikia kartu su apeliaciniu skundu.

39. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2022 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-463-789/2022).

40. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi teisiniu reguliavimu bei aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika naujų įrodymų pridėjimo prie bylos medžiagos aspektais, netenkina pareiškėjo prašymo prijungti prie bylos NŽT Vilkaviškio skyriaus 2021 m. birželio 11 d. raštą, kuris priimtas atsakant į pareiškėjo 2021 m. gegužės 26 d. prašymą, t. y. tiek pareiškėjo prašymas, tiek ir prašomas prijungti raštas yra priimti jau išnagrinėjus bylą iš esmės. Be to, pareiškėjas pateikia rašto tik pirmą lapą ir nenurodo, kokias bylai reikšmingas aplinkybes prašomas prijungti NŽT Vilkaviškio skyriaus raštas gali patvirtinti.

41. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

42. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pažymi, kad ABTĮ įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, jog jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o įrodymus teismas vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.). Nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-95/2012; 2021 m. gruodžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4081-629/2021 ir kt.).

43. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip kiek įmanoma objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Tačiau vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-3076/2011, 2012 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-318/2012, 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3314-261/2020).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų tyrimo teisėtumo, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas prašymą ir kartu su juo pateiktus įrodymus bei argumentus, tinkamai ištyrė byloje esančius įrodymus ir pagrindė jų vertinimą ginčijamame teismo sprendime padarytomis išvadomis. Teismo sprendimas yra motyvuotas, jame nurodyti argumentai yra aiškūs ir pakankami teismo sprendimui priimti.

45. Priežiūros įstatymo (akto redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 1 d.) 14 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyti privalomieji nurodymai turi būti įvykdyti per 6 mėnesius arba išimtiniais atvejais per Inspekcijos nurodytą trumpesnį terminą, jeigu nustatoma, kad savavališka statyba šiurkščiai pažeidė trečiųjų asmenų teises ir iš esmės suvaržė jų galimybes tinkamai naudotis jų turimu nekilnojamuoju turtu. Inspekcija šį terminą, jeigu yra svarbių priežasčių, asmens rašytiniu prašymu gali vieną kartą pratęsti 3 mėnesiams. Svarbiomis priežastimis laikomos priežastys, susijusios su procedūromis (atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą pagal šio straipsnio 5 dalies nuostatas – projektinės dokumentacijos pakeitimo ir kitų savavališkai statybai įteisinti reikalingų dokumentų gavimo ar jų patikslinimo, papildymo ir pan.), kurių trukmei asmuo negali daryti įtakos. Dėl privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo ilgesniam laikotarpiui ar dėl atsisakymo jį pratęsti asmuo gali kreiptis į teismą.

46. Pagal nuo 2019 m. sausio 1 d. galiojančią Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalį, savavališkai valstybinėje žemėje statomų ir pastatytų naujų statinių įteisinimas draudžiamas, jeigu statybos darbai atlikti neturint žemės valdymo ar naudojimo teisių.

47. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir dėl to nėra ginčo, kad pareiškėjo savavališkas statinys pastatytas valstybinėje žemėje. Byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas turi žemės valdymo ar naudojimo teises į žemę, kurioje yra savavališkas statinys. Taigi darytina išvada, kad savavališko statinio įteisinimas yra įstatymo draudžiamas.

48. Pažymėtina, kad teismas galėtų iš esmės spręsti pareiškėjo prašymą dėl Privalomojo nurodymo vykdymo termino pratęsimo tik tuo atveju, jeigu savavališkai pastatyti statiniai būtų ant valstybinės žemės, į kurią pareiškėjas turi žemės valdymo ar naudojimo teises, ir jis įrodinėtų esant svarbių priežasčių, susijusių su procedūromis, atliekamomis siekiant įteisinti savavališką statybą, kurių užbaigimui yra būtinas ilgesnis terminas. Tais atvejais, kai bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad pareiškėjas, kuriam surašytas privalomas nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius, neturi valstybinės žemės, ant kurios pastatytas toks statinys, valdymo ar naudojimo teisių, prašymas turi būti atmetamas vien šiuo pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1985-415/2021; 2021 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-540-525/2021; 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-416-525/2022)

49. Įvertinus nurodytą teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, konstatuotina, kad apeliacinio skundo argumentai, susiję su procedūromis, siekiant įteisinti savavališką statybą, neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Nagrinėjamu atveju esminė aplinkybė yra ta, kad pareiškėjas neturi valstybinės žemės, ant kurios pastatytas savavališkas statinys, valdymo ar naudojimo teisių, todėl pareiškėjo prašymas pratęsti jam surašyto Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą negali būti tenkinamas.

50. Dėl ginčo santykiams taikytinos teisės teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas į teismą su prašymu dėl Privalomojo nurodymo įvykdymo termino pratęsimo kreipėsi jau galiojant Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 12 dalies nuostatai (2016 m. birželio 30 d. įstatymu Nr. XII-2578 (TAR, 2016, Nr. 2016-20328) nustatyta, kad 14 str. 12 d. įsigalioja 2019 m. sausio 1 d.) Šios nuostatos įsigaliojimo metu pareiškėjas neturėjo valstybinės žemės, ant kurios pastatytas savavališkas statinys, valdytojo ar naudotojo teisių, prašydamas pratęsti Privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, pareiškėjas siekia įteisinti savavališką statybą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad įstatymų pasikeitimas suponuoja situaciją, kad tik teisėtai įgyta teisė galėtų būti ginama teismine tvarka, tačiau asmeniui, nepradėjusiam tokios teisės įgyvendinti ankstesnio įstatymo galiojimo metu, įstatymo pakeitimas reiškia, kad nepriklausomai nuo to, kada savavališka statyba pradėta, ji vis tiek lieka savavališka, t. y. neteisėta, ir jos padariniams šalinti taikytini įstatymai, galiojantys savavališkos statybos padarinių šalinimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-36/2011, 2013 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1834/2013; 2021 m. kovo 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-540-525/2021; 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-416-525/2022). Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kad šiuo atveju buvo pažeistas pareiškėjo teisėtas lūkestis, teisės ar teisėti interesai.

51. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą teisės taikymo, teismų praktikos ir įrodymų vertinimo aspektais, nagrinėjamu atveju sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, bylą išnagrinėjo visapusiškai, išsamiai pasisakė dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nustatė bylos faktines aplinkybes ar neteisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus.

52. Kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė ir pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas bei Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Šiuo atveju nėra teisinio ir faktinio pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos.

53. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos sprendžiant analogiško pobūdžio bylas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

54. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kadangi pareiškėjo apeliacinis skundas atmestas, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. birželio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.