Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. B. (K. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. B. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

14. Departamentas ginčijamu 2021 m. gegužės 5 d. sprendimu Nr. 12PR-78 nutarė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso nuostatų. Nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) yra vykdomas pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas ir paskelbta jo nacionalinė paieška. Šio persekiojimo vykdytojai yra kilmės valstybės teisėsaugos institucijos, veikiančios valstybės vardu. Atliekant tyrimą pareiškėjas nebendradarbiavo su Departamentu, siekiant išsiaiškinti visas aplinkybes, susijusias su jam iškelta baudžiamąja byla, bei, tikėtina, vengė atskleisti tikrąją išvykimo iš kilmės valstybės priežastį. Departamentas nenustatė pagrindo prielaidai, jog pareiškėjo baudžiamasis persekiojimas yra diskriminacinio pobūdžio, t. y. inicijuotas ir (arba) vykdomas dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba jo politinių įsitikinimų. Kadangi tikėtino priežastinio ryšio tarp pareiškėjui gresiančio baudžiamojo persekiojimo ir minėtų „konvencinių“ priežasčių nagrinėjamu atveju nenustatyta, konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Sprendimu pareiškėjui taip pat nesuteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Vadovaujantis turima informacija, (duomenys neskelbtini) (prieglobsčio prašytojo gyvenamojoje vietoje) nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Sprendime padaryta išvada, kad yra pagrįsta tikimybė, jog, pripažinus pareiškėją kaltu, jam bus paskirta įkalinimo bausmė. Atsižvelgus į tai, buvo įvertinta, ar ši rizika nesąlygoja Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytų grėsmių (kankinimai, žiaurus, nežmoniškas elgesys) atsiradimo, ir konstatuota, kad tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui gresia Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje nurodyti veiksmai.

16. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo paaiškinimai apie tai, kas paskatino teisėsaugą „susidomėti“ juo praėjus keliems metams po broliui paskelbto nuosprendžio, nenuoseklūs ir vis kito. Pirmiausiai pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) policijai nepatiko jo internete skelbiama medžiaga apie brolio nekaltumą, nors tyrimo metu tokia medžiaga nebuvo surasta, o pareiškėjas konkrečiai nenurodė, kur tokia medžiaga buvo paskelbta. Vėliau pareiškėjas teigė, kad policijai nepatiko jo viešas kreipimasis į R. K.. Per apklausą pareiškėjas negalėjo paaiškinti, kodėl jo išsakytas palaikymas (duomenys neskelbtini) prezidento sprendimams galėjo būti neigiamai priimtas (duomenys neskelbtini) teisėsaugos, kaip dar vienas „rūpestis“ R. K.. Pažymėta, kad „rūpesčiai“ R. K. taip pat figūruoja pareiškėjo pasakojime apie tariamą 2020 m. rugpjūčio 3 d. pokalbį su vidaus reikalų skyriaus pareigūnais, tačiau šis pasakojimas nėra suderinamas su pareiškėjo teiginiais, neva po 2020 m. kovo mėn. sulaikymo jis „viską ištrynė“ ir papildomų įrašų „nekūrė“. Galiausiai pareiškėjas nurodė, kad brolis nepripažino kaltės, todėl „kažkoks“ tyrėjas nori, kad brolis „kažką“ pasirašytų, ir per pareiškėją siekia padaryti spaudimą broliui. Departamentas tokį paaiškinimą pagrįstai laikė neįtikinamu, kadangi nesuprantamas „tyrėjo“ motyvas ir tikslas bet kokiais būdais gauti jau nuteisto ir bausmę atliekančio asmens „pripažinimą“.

17. Teismo vertinimu, atsakovas, įvertinęs tyrimo metu surinktą informaciją bei pareiškėjo paaiškinimų neišsamumą, padarė pagrįstą išvadą, jog mažai tikėtina, kad po teismo nuosprendžio brolio byloje pareiškėjas toliau skelbė (nenustatyto turinio) „medžiagą“ apie R. B. nekaltumą. Atsakovas pagrįstai pareiškėjo paaiškinimus, jog „visus įrodymus internete“ jam teko „ištrinti“, laikė neįtikinamais bei nepakankamais. Teismas nesutiko su skundo argumentais, kad atsakovas nepagrįstai reikalavo pareiškėjo pateikti įrodymus apie įrašų paskelbimą, kadangi prieglobsčio prašytojas turi pareigą prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl tokio prašymo motyvų ir kt. (Įstatymo 71 str. 4 d. 4 p.). Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad tyrimo metu nenustatyta pagrindo prielaidai, jog po teismo nuosprendžio R. B. byloje pareiškėjas viešai skelbė „medžiagą“, kurios viešinimas būtų tikėtinas motyvas tariamam persekiotojui ((duomenys neskelbtini) teisėsaugai) persekioti pareiškėją. Pareiškėjas pateikė vienintelį aktualų rašytinį įrodymą – pažymą apie jo atliktą taikos teisėjo T. K. jam paskirtą administracinį areštą 2020 m. kovo 26–29 d., tačiau pateikta pažyma patvirtina tik tiek, kad 2020 m. kovo mėn. pareiškėjui buvo skirtas 3 parų administracinis areštas, ir neatskleidžia nei arešto aplinkybių, nei jo priežasčių, tuo labiau nepatvirtina šio įvykio sąsajų su R. B. byla. Teismas pažymėjo, jog skundo teiginiai, kad Departamento išvados pagrįstos subjektyvia nuomone ir tikėtinumo faktoriumi, nepagrįsti jokiais įrodymais, todėl laikytini deklaratyviais.

19. Teismo vertinimu, pareiškėjo pasakojimas apie tariamą persekiojimą dėl „medžiagos“ apie brolio bylą skelbimo yra prieštaringas bei neįtikinamas. Labai tikėtina, kad pareiškėjas vengė atskleisti tikrąją išvykimo iš kilmės valstybės priežastį. Tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, kad 2020 m. spalio 30 d. pareiškėjo išvykimas iš kilmės valstybės yra tiesiogiai susijęs su 2020 m. spalio 28 d. iškelta baudžiamąja byla prieš jį. Tikėtina, kad (duomenys neskelbtini) paskelbta pareiškėjo paieška taip pat tiesiogiai susijusi su baudžiamąja byla dėl neteisėtai įgyto nekilnojamo turto. Taipogi tikėtina, kad pareiškėjo dukra per klaidą persiuntė atsakovui nutarimo iškelti pareiškėjui baudžiamąją bylą paskutinį lapą, siųsdama atskirų dokumentų nuotraukas krūvoje. Tai paaiškintų ir pareiškėjo nenorą pasidalyti (ar įdėti pastangų gauti) visais dokumentais dėl iškeltos baudžiamosios bylos. Pareiškėjo pasakojimas (apie (duomenys neskelbtini) vietinės teisėsaugos persekiojimą ir tariamai iškeltą baudžiamąją bylą dėl daryto spaudimo liudytojams) nėra pagrįstas objektyviais įrodymais, yra prieštaringas ir nenuoseklus. Tyrimo metu pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir nebendradarbiavo su Departamentu. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pareiškėjo pastangos pagrįsti savo prašymą suteikti prieglobstį nelaikytinos nuoširdžiomis. Nesugebėjimas įtikinamai paaiškinti nustatytų prieštaravimų kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktų faktų patikimumo (šiame kontekste teismas akcentavo Įstatymo 83 str. 5 d. dėl abejonės privilegijos netaikymo). Teismas pabrėžė, kad atsakovas, atmesdamas pareiškėjo pasakojimą dėl patikimumo stokos, neturi pareigos paneigti šį pasakojimą objektyviais įrodymais bei įrodyti priešingai.

21. Teismas, apžvelgęs pateiktą informaciją apie kalėjimų sąlygas (duomenys neskelbtini) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, konstatavo, kad minėtoje valstybėje bausmių atlikimo ir sulaikymo įstaigos yra perpildytos (kaliniams neužtenka lovų, kalėjimų kameros itin mažos, vienam kaliniui tenka mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto), sanitarinės ir higienos sąlygos dažnai sąlygoja žmogaus orumo pažeidimą, tokios aplinkybės sudaro rimtą pagrindą svarstyti, ar įkalinimo sąlygos nesąlygoja žeminančio elgesio. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2012 metais priėmė pilotinį sprendimą dėl kalėjimo sąlygų byloje (duomenys neskelbtini), kuriame konstatavo, kad pareiškėjų sulaikymo sąlygos pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Kita vertus, Europos Žmogaus Teisių Teismas sprendime byloje M. O. prieš Šveicariją laikėsi pozicijos, kad bendra žmogaus teisių padėtis, net jei ji yra itin prasta, per se (savaime) neužkerta kelio asmens išsiuntimui, o sprendime byloje (duomenys neskelbtini) nurodė, kad turi būti vertinamos individualios aplinkybės, pagrindžiančios grėsmę, jog, asmenį išsiuntus, priimančioje valstybėje jis susidurtų su elgesiu, sąlygojančiu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje (duomenys neskelbtini) nusprendė, kad (duomenys neskelbtini) piliečio ekstradicija nepažeistų minėtos konvencijos 3 straipsnio. Taigi, vien blogų sąlygų neužtenka, asmuo turi įrodyti, kad jis negali būti išsiųstas dėl individualių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytos individualios aplinkybės, kurios, pareiškėjui grįžus į kilmės valstybę, sąlygotų netinkamą elgesį jo atžvilgiu sulaikymo įstaigoje, o bendra padėtis (duomenys neskelbtini) įkalinimo įstaigose savaime nesudaro pagrindo konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo grėsmę.

22. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas, vertindamas, ar pareiškėjui gali būti suteiktas prieglobstis (pabėgėlio statusas ar papildoma apsauga), atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė Įstatymo 83, 86 ir 87 straipsnius. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog jo situacija neatitinka Įstatyme numatytų prieglobsčio ir papildomos apsaugos suteikimo pagrindų.

III.

23. Pareiškėjas K. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

24. Pareiškėjas iš dalies pakartoja anksčiau teismui išdėstytas aplinkybes bei argumentus. Tvirtina, kad teismas negali savo sprendimo grįsti tik prielaidomis, tačiau skundžiamame teismo sprendime pareiškėjo pasakojimas įvertintas tik atsižvelgiant į tikėtinumą, kuris nepagrįstas kilmės valstybės informacija, pareiškėjo pasakojimu ar objektyviais įrodymais. Tai, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko dėl baudžiamosios bylos dėl neteisėtai įgyto nekilnojamojo turto, yra tik spėjimas. Pareiškėjas mano, kad jo pasakojimas apie siekį apginti savo brolį buvo vertinamas pernelyg kritiškai, neatsižvelgta į pareiškėjo pastangas suteikti informaciją. Pareiškėjas neturėjo techninių ar kitų galimybių įrodyti vaizdo įrašų, kurie vėliau ištrinti, paskelbimą ir nežinojo, kur tiksliai tai atliko (objektyvūs trukdžiai). Pareiškėjas teigia, kad atsakovas nepagrįstai apsiribojo tik bendra informacija apie kilmės valstybę, nepakankamai išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį motyvus ir jo išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, nesurinko aktualios (esminės) informacijos apie tai, kaip kilmės valstybėje elgiamasi su asmenimis, kurie viešina neteisėtus nuteisimus ir kt. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvadomis dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimo grėsmės ir tvirtina, kad grėsmė jam kyla ne tik dėl blogų kalinimo sąlygų, tačiau ir dėl to, kad jo veikla viešinant informaciją apie brolio nekaltumą buvo kompromituojanti valdžią. Pareiškėjo apkaltinimas gali būti naudojamas kaip pretekstas atsikratyti juo ar pašalinti tikimybę, jog pareiškėjas ir toliau imsis valdžiai nepalankios veiklos. R. K. kritikai sulaukia represijų, kankinimų dėl nuomonės apie valdybą bei režimą reiškimo (pvz., Europoje nužudyti keli (duomenys neskelbtini), kurie jį kritikavo). Teismas netinkamai ir neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, atsakovo veiksmus ir surinktą informaciją, neatsižvelgė į naujausią kilmės valstybės informaciją.

26. Atsakovas pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

27. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Departamento 2021 m. gegužės 5 d. sprendimo Nr. 12PR-78 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

28. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir ginčui aktualias Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties nuostatas, jį atmetė. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu bei aiškinimu, prašo teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

29. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

30. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

31. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos.

32. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

33. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų.

34. Administracinių teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

35. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07). Europos Žmogaus Teisių Teismas 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) akcentavo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, jog asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais vadovaujantis nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai neprieštaringi bei nuoseklūs.

38. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl šių pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, pabrėžia, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

39. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei šių įrodymų visumą, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

40. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, ištyrusi bylos medžiagą, neturi pagrindo byloje nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių visuma pagrindžia prielaidą, kad 2020 m. spalio 30 d. pareiškėjo išvykimas iš kilmės valstybės yra tiesiogiai susijęs su 2020 m. spalio 28 d. iškelta baudžiamąja byla prieš jį, kurioje pareiškėjui inkriminuojamos veikos, susijusios su galbūt neteisėtai įgytu nekilnojamuoju turtu. (duomenys neskelbtini) paskelbta pareiškėjo paieška taip pat tiesiogiai susijusi su baudžiamąja byla dėl neteisėtai įgyto nekilnojamo turto, o ne su galimu (duomenys neskelbtini) vietinės teisėsaugos persekiojimu dėl pareiškėjo veiksmų brolio byloje. Nenustatyta, kad po teismo nuosprendžio R. B. byloje pareiškėjas viešai skelbė „medžiagą“, kurios viešinimas būtų tikėtinas motyvas tariamam persekiotojui ((duomenys neskelbtini) teisėsaugai) persekioti pareiškėją. Pritartina atsakovo bei pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjo pasakojimas apie (duomenys neskelbtini) vietinės teisėsaugos persekiojimą nėra pagrįstas objektyviais įrodymais, yra prieštaringas ir nenuoseklus. Pareiškėjo nenoras pasidalyti (ar įdėti pastangų gauti) visais dokumentais dėl iškeltos baudžiamosios bylos leidžia prieiti prie išvados, kad pareiškėjas vengė atskleisti tikrąją išvykimo iš kilmės valstybės priežastį. Pareiškėjas teigė nieko nežinantis apie kitą jo atžvilgiu pradėtą baudžiamąją bylą (dėl neteisėto dviejų buto įsigijimo (duomenys neskelbtini) mieste), kurios egzistavimas (ir aktualios aplinkybės) yra patvirtintas rašytiniais įrodymais, kaip ir apie 2020 m. spalio 28 d. nutarime dėl šios baudžiamosios bylos iškėlimo minimus butus (duomenys neskelbtini), taip pat nurodė, kad „galbūt“ jis ir pasirašinėjo kažkokius dokumentus kariniame dalyje, kur jis buvo „mirusi siela“ ir netarnavo. Pažymėtina, kad tyrimo metu iš (duomenys neskelbtini) valstybinio nekilnojamo turto registro buvo gauta informacija apie dviejų butų visų sandorių ir savininkų istoriją, iš kurios matyti, kad nuo 2017 m. balandžio 5 d. pareiškėjui ir jo vaikams priklausė 2 butai (duomenys neskelbtini) mieste, kurie tais pačiais metais buvo parduoti tretiesiems asmenims, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nekilnojamojo turto įsigijimo aplinkybių bei nurodytos baudžiamosios bylos iškėlimo aplinkybių atmestini, laikant pagrįsta atsakovo išvadą, kad atliekant tyrimą pareiškėjas teikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir nebendradarbiavo su Departamentu. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad nesugebėjimas įtikinamai paaiškinti nustatytus prieštaravimus kelia pagrįstų abejonių dėl pareiškėjo pateiktų faktų patikimumo, o Departamentas, atmesdamas pareiškėjo pasakojimą dėl patikimumo stokos, neturi pareigos paneigti šį pasakojimą objektyviais įrodymais bei įrodyti priešingai.

41. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

42. Pagal Tvarkos aprašo 168 punktą įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas, atlikdamas šio aprašo 35, 115, 138 ir 150 punktuose nurodytus veiksmus, vadovaujasi įgalioto Departamento valstybės tarnautojo parengta informacinio pobūdžio pažyma apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje (jeigu tokia pažyma parengta), kuri rengiama pagal specifinės ir bendro pobūdžio informacijos faktinį poreikį, atsižvelgus į prieglobsčio prašytojo nurodytus prašymo suteikti prieglobstį pateikimo motyvus ir kitą informaciją, susijusią su nagrinėjamu prašymu suteikti prieglobstį. Tvarkos aprašas neįtvirtina Departamento pareigos kiekvienu atveju rengti pažymą apie padėtį prieglobsčio prašytojo kilmės valstybėje arba trečiojoje valstybėje, todėl teisėjų kolegija kritiškai vertina pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad vien bendrai žinomos informacijos nagrinėjant prašymą suteikti prieglobstį nepakanka, o surinkta informacija turi atitikti tam tikrus kriterijus, nustatytus Tvarkos apraše, ir juos atmeta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2551-624/2021).

43. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2908-602/2021, nes faktinės bylos aplinkybės nėra nei tapačios, nei susijusios. Šioje byloje nėra pagrindo išvadai, kad situacija (duomenys neskelbtini) būtų nepastovi ir nuolat kintanti.

44. Vadovaudamasi anksčiau išdėstytu aktualiu nagrinėjamam atvejui teisiniu reguliavimu bei teismų praktika, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad sprendimą dėl pabėgėlio statuso suteikimo priima Departamentas, jis atlieka tyrimą ir įvertina konkrečią pareiškėjo situaciją kilmės šalyje, taigi priimant sprendimą vertinama ne kilmės valstybė, o individuali prieglobsčio prašytojo pateikta informacija.

45. Apibendrindama teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų esminių pareiškėjo nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes, t. y. ne taip, kaip palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų.

46. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. B. (K. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.