- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-09-14
- Bylos Nr.
- e2A-631-777/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-02844-2022-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė, Kristina Domarkienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Vaibloka“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „AVS PipeFit“
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės,
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vaibloka“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vaibloka“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AVS PipeFit“ dėl baudos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, juo prašė priteisti iš atsakovės 10 000 Eur baudą už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinio pagrindu nurodė aplinkybes, jog:
2.1. Šalys pagal atsakovės paruoštą projektą 2021m. rugpjūčio 12 d. sudarė bendrąją sutartį rangos darbams Nr. AVS-VAI-21.08.12, terminas – iki 2023 m. rugpjūčio 12 d. Šios sutarties pagrindu ieškovė pagal atsakovės užsakymus įsipareigojo atlikti konkrečiame užsakyme aptartus rangos darbus. Sutarties 14 punkte šalys susitarė dėl įsipareigojimų (konfidencialumo, nekonkuravimo, vienas kito darbuotojų neviliojimo, darbo ar kito pobūdžio sutarčių su kitos šalies darbuotojais nesudarymo), o sutarties 14.4 punkte atsakovė įsipareigojo užsakymo vykdymo (galiojimo) metu ir dar 12 mėnesių nuo užsakymo įvykdymo dienos pati ir (ar) per susijusius asmenis ir (ar) jos darbuotojai nesiūlyti ieškovės darbuotojams nutraukti darbo sutartį su ieškove, nesiūlyti ieškovės darbuotojams ir (ar) nesudaryti su jais darbo ar paslaugų sutarties, o pažeidusi šiame punkte nustatytus įsipareigojimus, atsakovė privalės sumokėti ieškovei 10 000 Eur baudą už kiekvieną pažeidimą (darbuotoją).
2.2. Pagal 2021 m. birželio 25 d. darbo sutartį Nr. 43 (su visais jos priedais ir pakeitimais) nuo 2021 m. birželio 26 d. į suvirintojo dujomis ir elektra pareigas pas ieškovę įsidarbino Ukrainos pilietis I. H. 2022 m. kovo 22 d. I. H informavo, kad nuo 2022 m. kovo 25 d. nutraukia darbo sutartį Darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalies pagrindu dėl to, kad atsakovė geresnėmis darbo sąlygomis su juo sudarė darbo sutartį. Mano, kad tokiu būdu atsakovė pažeidė sutarties 14.4 punktą, t. y. įsipareigojimą nesudaryti su kitos sutarties šalies darbuotoju darbo ar paslaugų sutarties, ir atsakovė to nepaneigė, nurodydama, kad I. H. pats nusprendė nutraukti sutartį su ieškove.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Klaipėdos apylinkės teismas 2023 m. kovo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė atsakovei iš ieškovės 6 869,17 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
4. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:
4.1. Nurodė, kad sutarties tekstą rengė atsakovė ir sutarties 14.4 punkto nuostata buvo įtraukta siekiant apsaugoti šalis nuo nesąžiningų veiksmų. Teigia, jog pagal minėtą 14.4 punktą atsakovė įsipareigojo užsakymo pagal sutartį vykdymo (galiojimo) metu ir dar 12 mėnesių nuo užsakymo įvykdymo dienos pati ir (ar) per susijusius asmenis ir (ar) jos darbuotojai nesiūlyti ieškovės darbuotojams nutraukti darbo sutarties su ieškove, nesiūlyti ieškovės darbuotojams ir (ar) nesudaryti su jais darbo ar paslaugų sutarties. Pažymėjo, kad šalys sutarties 14.4 punkto nuostatą vertina skirtingai. Ieškovė nurodo, kad užtenka vien fakto, kad atsakovė įdarbino jos buvusį darbuotoją, todėl turi mokėti baudą, pabrėžia, kad darbuotojas I. H. dirbo laikino leidimo gyventi Nr. 984916, išduoto dirbti būtent pas ieškovę, pagrindu, tačiau tokio leidimo ieškovė į bylą nepateikė.
4.2. Atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė sutarties pažeidimą siekia įrodyti į bylą pateiktais darbo tabeliais, kuriuose kaip darbuotojas nurodytas I. H., tačiau byloje nėra įrodymų, kad atsakovė pagal sutartį turėjo pareigą imtis priemonių nustatyti asmenis, dirbančius įmonėse, su kuriomis sudarė rangos sutartis, o tokių įrodymų ieškovė nepateikė. Ieškovė neįrodė, jog atsakovė pati ir (ar) su ja susijęs asmuo ir (ar) jos darbuotojas siūlė ieškovės darbuotojui I. H. nutraukti darbo sutartį su ieškove, kaip ir neįrodė, kad siūlė I. H. sudaryti darbo ar paslaugų sutartį. Akcentavo, kad darbuotojas pats ėmėsi aktyvių veiksmų, ieškodamas geresnių darbo sąlygų, nes apklausiamas kaip liudytojas nurodė, jog į atsakovę kreiptis pasiūlė bendradarbis, kuris nurodė adresą ir pažymėjo, kad su ieškove darbo sutartį nutraukė dėl to, jog ieškovė vėluodavo mokėti darbo užmokestį, buvo atliekamos neaiškino išskaitos, grasino, jog panaikins leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Laikė, kad darbuotojo nurodytos aplinkybės patvirtino faktą, jog atsakovės darbuotojai ar su ja susiję asmenys neatliko jokių aktyvių veiksmų nei siūlydami nutraukti darbo sutartį su atsakovu, nei siekdami sudaryti darbo sutartį.
4.3. Nurodė, kad negali susidaryti tokia situacija, kai dvi šalys, sutartimi susitardamos dėl savo teisių ir pareigų, lemtų trečiųjų asmenų laisvę pasirinkti darbą ir darbo vietą. Teigia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnyje numatyta kiekvieno žmogaus teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turėti tinkamas ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą užmokestį už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Mano, kad ieškovė neįrodė, jog Sutarties 14.4 punkto nuostatos aiškinimas, kad šis draudimas galioja darbo santykių palaikymui tiek su esamais, tiek ir buvusiais ieškovės darbuotojais.
4.4. Konstatavo, kad ieškovė neįrodė neteisėtų, nesąžiningų, sutarties nuostatoms prieštaraujančių veiksmų – darbuotojų viliojimo ir perviliojimo iš ieškovės. Teigė, kad ieškovės darbuotojai su ja darbo santykius nutraukė ne dėl atsakovės bendrai ar dėl trečiųjų asmenų atskirai atliktų aktyvių veiksmų – siūlymų nutraukti darbo sutartis su ieškove (tai atsakovė neigia), o dėl pačių darbuotojų apsisprendimo, kuris buvo nulemtas objektyvių priežasčių – ieškovės netinkamo elgesio darant darbuotojui nesuprantamas išskaitas. Nurodė, kad negalėdamas dirbti ir užsidirbti pas ieškovę, darbuotojas siekė užtikrinti savo teises ir teisėtus interesus, ieškodamasis naujo darbo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Ieškovė apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visa apimtimi. Taip pat priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
6. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:
6.1. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai neakcentavo ir nevertino to fakto, kad atsakovės rengtos ir ginčo šalių sudarytos bendrosios sutarties rangos darbams Nr. AVS-VAI-21.08.12 14.4 punkte atsakovė aiškiai ir nedviprasmiškai įsipareigojo, be kita ko, neatlikti konkretaus valinio veiksmo – nesudaryti su ieškovės darbuotojais darbo ar paslaugu sutarties. Pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad: 1) atsakovė iki darbo sutarties su I. H. sudarymo žinojo, kad jis dirbo pas ieškovę ir 2) atsakovė sudarė darbo sutartį su darbuotoju. Mano, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai neišskyrė (ir atitinkamai byloje nevertino) sutarties 14.4 punkte sutarties šalių aiškiai sutartų trijų skirtingų draudžiamų veiksmų, kurie yra draudžiami tiek juos atliekant kartu, tiek ir skyriumi (individualiai). Akcentavo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodo, jog neva pasitvirtino faktas, kad atsakovė ar jos darbuotojai „neatliko jokių aktyvių veiksmų nei siūlant nutraukti darbo sutartį su atsakovu, nei siekiant sudaryti darbo sutartį“, ir „teismo nustatyta, kad ieškovė neįrodė neteisėtų, nesąžiningų, sutarties nuostatoms prieštaraujančių veiksmų - darbuotojų viliojimo ir perviliojimo iš ieškovės“. Padarė išvadą, kad yra akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas net nevertino esminio ieškovės teiginio byloje, kuris yra patvirtintas ir atsakovės, kad sutarties 14.4 punktu atsakovei yra draudžiama ir sudaryti darbo sutartį su ieškovės darbuotojais. Darbo sutarties sudarymas, kaip veiksmas, akivaizdu, gali egzistuoti ir būti atliktas vienas pats, t. y. darbo sutarties sudarymui, taigi ir sutartinio įsipareigojimo pažeidimui, nėra būtini kiti šiame punkte aptarti draudžiami veiksmai – siūlymas nutraukti darbo santykius su ieškove ar siūlymas sudaryti darbo sutartį su atsakove.
6.2. Teigia, kad teismas nepagristai išėjo už ieškiniu pareikšto ginčo ribų ir byloje nagrinėjo su ieškovės byloje pareikštu reikalavimu nesusijusius klausimus, – ieškovė ieškiniu byloje iškėlė aiškų labai aiškios sutartinės nuostatos, t. y. sutarties 14.4 punktu atsakovės prisiimto įsipareigojimo – nesudaryti su ieškovės darbuotojais darbo ar paslaugų sutarties, pažeidimo klausimą ir iš to kilusią atsakovės atsakomybę. Tuo tarpu sprendime teismas, nesant tam jokio teisinio pagrindo, išvystė būtent atsakovės byloje iškeltą ir su bylos esme apskritai nesusijusį klausimą dėl konstitucinės fizinio asmens teisės pasirinkti darbą. Mano, kad ginčas yra kilęs tik dėl atsakovės atlikto neteisėto veiksmo, kuriuo ji, žinodama, kad darbuotojas dirbo pas ieškovę, ir šio žinomo fakto nepaisydama, sudarė su juo darbo sutartį ir tokiu veiksmu pažeidė būtent ginčo šalių sudarytos sutarties 14.4 punktą.
6.3. Nurodė, kad byloje įrodytas ir nenuginčijamas faktas, kad atsakovė žinojo, jog I. H. yra buvęs ieškovės darbuotojas, tą būtent ir patvirtino ieškovės į bylą pateikti pačios atsakovės parengti ieškovės darbuotojų, dirbusių pas atsakovę projektuose, 2021 metų spalio ir lapkričio mėnesių darbo laiko apskaitos žiniaraščiai (t. 1, b. l. 129–130). Teigia, kad šiuos žiniaraščius atsakovės darbuotojas 2021 m. lapkričio 10 d. el. laišku siuntė ieškovei suderinti (t. 1, b. l. 128). Pažymėjo, kad tiek ieškinyje, tiek viso bylos nagrinėjimo metu, tiek ir šiame apeliaciniame skunde ieškovė aiškiai teigia, kad atsakovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus atlikdama aiškų sutarties 14.4 punktu uždraustą veiksmą – sudarydama darbo sutartį su ieškovės buvusiu darbuotoju laikotarpiu, kai tokios sutarties sudaryti ji negalėjo. Mano, kad, padariusi šį sutartinio įsipareigojimo pažeidimą, atsakovė privalo prisiimti ir sutartinę atsakomybę – sumokėti ginčo šalių aiškiai ir laisva valia sutartą nustatyto dydžio baudą – 10 000 Eur. Atkreipė dėmesį į tai, kad neturi absoliučiai jokios reikšmės, ar pats atsakovei žinomai ieškovės buvęs darbuotojas atėjo darbintis pas atsakovę ir kodėl tas darbuotojas nutraukė darbo santykius su ieškove, nes sutarties pažeidimas yra valinis atsakovės neleistinas veiksmas – darbo sutarties su ieškovės darbuotoju sudarymas.
6.4. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismo prielaida, jog: „taip pat svarbu pažymėti, kad negali susidaryti tokia situacija, kai dvi šalys, sutartimi susitardamos dėl savo teisių ir pareigų, apspręstų trečiųjų asmenų laisvę pasirinkti darbą ir darbo vietą“ (sprendimo 18 punktas), ir toliau sprendime vystoma teorija apie asmens teisę ir darbą bei tariamą tokios teisės pažeidimą šioje byloje yra visiškai nesusijusios su ginčo šioje byloje esme, ir tokiais savo teiginiais ir sprendimo argumentais teismas akivaizdžiai išėjo už ieškinio reikalavimo ribų. Mano, kad teismas ėmėsi spręsti liudytojo byloje, t. y. atsakovės įdarbinto ieškovės buvusio darbuotojo, tariamus teisėtų interesų pažeidimo atvejus (nors dėl tokių tariamų pažeidimų jokių reikalavimų niekas niekam nėra pareiškęs). Akcentavo, kad sutartimi jos šalys, t. y. atsakovė ir ieškovė, sprendė ir susitarė išimtinai tik dėl savo teisių ir pareigų, jokioje sutarties nuostatoje nėra apsprendžiamos ar ribojamos bet kokios trečiųjų asmenų laisvės ar teisės, tarp jų ir laisvė pasirinkti darbą. Teismas akivaizdžiai vadovavosi atsakovės ginantis nepagrįstai iškeltomis teorijomis dėl tariamai pažeidžiamų darbuotojo teisių, nors akivaizdu, kad sutarties 14.4 punkte yra sutartas aiškus draudžiamas valinis atsakovės atlikti veiksmas – sudaryti darbo sutartį su ieškovės darbuotojais.
6.5. Nurodė, kad šioje byloje dėl absoliučiai nesuprantamų priežasčių ir nepateikdama jokių įrodymų atsakovė vis kaltina ieškovę tariamai kažkokiu nesąžiningu elgesiu su darbuotojo. Teigia, kad tokie kaltinimai yra absoliučiai neatitinkantys tikrovės, o atsakovės yra naudojami tik bandant pavaizduoti ieškovę kaip netinkamą ir tariamai teisės aktus pažeidinėjantį darbdavį. Pabrėžė, kad jokių darbo ginčų jokiais su šio darbuotojo darbu pas ieškovę susijusias klausimais nėra pradėta, apskritai jokių reikalavimų ieškovei darbuotojas niekada nėra reiškęs. Taip pat teigia, kad šie atsakovės teiginiai ir argumentai apie tariamai netinkamas darbo sąlygas pas ieškovę nėra niekaip susiję su šia byla, todėl mano, jog pirmosios instancijos teismas šių argumentų apskritai neturėjo net ir nagrinėti šioje byloje.
6.6. Teigia, kad ieškovė šioje byloje nereiškia absoliučiai jokių reikalavimų savo buvusio darbuotojo atžvilgiu ar su juo bei jo darbu pas atsakovę susijusių reikalavimų. Be to, pažymi, kad nei šio darbuotojo, nei kokio kito ieškovės ar atsakovės darbuotojo teisės nėra ribojamos ginčo šalių sudaryta sutartimi ir jos nuostatomis. Akcentuoja, kad vienintelis ieškovės reikalavimas šioje byloje yra priteisti iš atsakovės baudą, numatytą už sutarties pažeidimą, kuris byloje esančiais įrodymais ir net pačios atsakovės yra akivaizdžiai patvirtintas, – atsakovė yra sudariusi darbo sutartį su ieškovės buvusiu darbuotoju laikotarpiu, kuriuo tokios sutarties atsakovė sudaryti negalėjo pagal sutarties 14.4 punkto nuostatas. Šie atsakovės teiginiai apie tariamai pažeidžiamas fizinio asmens konstitucines teises atsakovės yra akivaizdžiai pasitelkti tik siekiant absoliučiai nepagrįstai apšmeižti ieškovę, t. y. taip pat, kaip ir jokiais įrodymais nepagrįstais teiginiais apie tariamai nesąžiningą ieškovės elgesį su savo darbuotojais. Mano, kad pirmosios instancijos teismas tokius atsakovės argumentus turėjo palikti apskritai nenagrinėtus, kaip nesusijusius su bylos esme, tačiau teismas ne tik kad juos nagrinėjo ir vertino, bet juos dar ir nurodo sprendime motyvuojamojoje dalyje. Mano, kad tokiais savo veiksmais teismas akivaizdžiai išėjo už byloje pareikšto reikalavimo ribų ir sprendė bylos šalimi nesančio asmens, kuriam absoliučiai jokie reikalavimai nėra pareikšti, klausimus.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti visa apimtimi kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą. Taip pat prašo priteisti iš ieškovės atsakovės naudai visas atsakovės civilinę bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
8. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:
8.1. Nurodė, kad ieškovės apeliaciniame skunde siūlomas sutarties 14.4 punkto nuostatų aiškinimas yra teisiškai ydingas ir prieštarauja teisiniam reglamentavimui. Tokią išvadą atsakovė daro atsižvelgdama į tai, kad apeliaciniame skunde pateikiamas sutarties 14.4 punkto interpretavimas, jog sutarties 14.4 punktu atsakovė tariamai įsipareigojo nesudaryti darbo sutarčių su ieškovės esamais ar buvusiais darbuotojais, gali būti vertinamas kaip prieštaraujantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsniui. Akcentavo, kad ieškovės pateikiamas sutarties 14.4 punkto nuostatų aiškinimas akivaizdžiai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintai pamatinei teisei pasirinkti darbą ir šio straipsnio 3 dalyje įtvirtintam priverčiamojo darbo draudimui. Mano, kad šiame kontekste ieškovė apeliaciniame skunde bando suklaidinti teismą, tvirtindama, jog jos siūlomas sutarties 14.4 punkto interpretavimas neva nereiškia jokių trečiųjų asmenų laisvių ar teisių, tarp jų ir laisvės pasirinkti darbą, apribojimo. Pažymėjo, jog ieškovės teiginys akivaizdžiai prieštarauja apeliaciniame skunde net keletą kartų deklaruotai nuomonei, kad sutarties 14.4 punkto nuostatos tariamai draudžia darbo sutarčių su esamais ar buvusiais ieškovės darbuotojais sudarymą perse. Mano, kad jei būtų sutinkama su tokiu aiškinimu, akivaizdu, jog tai reikštų ribojimus ieškovės darbuotojų atžvilgiu ir netgi „dirbtinį“ ieškovės darbuotojų privertimą dirbti pas ieškovę, už tokius teisių apribojimus ieškovei nemokant savo darbuotojams jokios kompensacijos ir darbuotojams dėl tokių ribojimų net neišreiškus savo valios ar nuomonės.
8.2. Teigia, kad Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis yra draudžiami tik aktyvūs ir tik konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojų viliojimo veiksmai, pasireiškiantys aktyviu siūlymu konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį, siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui. Akcentuoja, kad teisėje, įskaitant ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, apskritai nėra draudžiama į darbą priimti kitų įmonių darbuotojų. Mano, kad pagal minėtą įstatymo nuostatą gali būti draudžiami tik tokie veiksmai, kuriais yra siekiama pakenkti kito konkuruojančio ūkio subjekto galimybėms konkuruoti tokiam subjektui padarant žalos ar gaunant naudos iš atitinkamu veiksmu. Teisėje ir kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, jog gali būti draudžiami tik aktyvūs konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojų viliojimo veiksmai, pasireiškiantys siūlymu konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį, tokiu būdu konkuruojančiam ūkio subjektui padarant žalos ar siekiant gauti naudos iš atitinkamų veiksmų. Mano, kad, atsižvelgiant į paminėtą teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas sutarties 14.4 punkto nuostatas sprendime pagrįstai ir teisėtai aiškino kaip draudžiančias tik aktyvius, tyčinius kitos sutarties šalies darbuotoju viliojimo veiksmus.
8.3. Teigia, kad tiek ieškovė, tiek atsakovė yra juridiniai asmenys, kurie turėjo vienodą derybinę galią sudarant sutartį. Mano, jog tai ieškovė pripažino ir teismui pateikto ieškinio 19 punkte, nurodydama, kad sutartį šalys sudarė laisva valia. Mano, kad ieškovo siekis sutartį aiškinti selektyviai ir apeliaciniame skunde pateikiama nuomonė, kad sutarties 14.4 punkto nuostatos neva turėtų būti aiškinamos atsakovės nenaudai pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 4 dalį – Contra proferentem taisyklę, yra nepagrįsti. Pažymėjo, jog aptariamu aspektu kategoriškai nesutinka su apeliaciniame skunde bandomu sudaryti įspūdžiu, jog šiai bylai aktualu tai, kad ieškovei sutartimi buvo numatytos didesnės nei atsakovei netesybos (galinčios siekti 50 000 Eur).
8.4. Nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme surinkta įrodymų visuma patvirtina, kad darbuotojas išimtinai pats nusprendė nutraukti su ieškove sudarytą darbo sutartį dėl su ieškove, netinkamu ieškovės elgesiu su buvusiu darbuotoju susijusių priežasčių. Teigia, kad bylos medžiagoje esantis darbuotojo rašytinis paaiškinimas (atsiliepimo į ieškinį priedas Nr. A-1) patvirtina, jog darbuotojas nusprendė su ieškove nutraukti darbo sutartį dėl to, kad: (a) ieškovė užlaikydavo (vėluodavo) mokėti darbo užmokestį, dalį darbo užmokesčio mokėdavo grynaisiais pinigais; (b) iš darbuotojui priklausančio darbo užmokesčio ieškovė darydavo neaiškias išskaitas, kurios nebuvo įformintos jokiais dokumentais, o buvo tik pasakoma žodžiu apie taikomas baudas ar išskaičiuojamus mokesčius; (c) darbuotojui, aiškinantis su ieškove, buvo grasinama, jog ieškovė panaikins darbuotojui išduotą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, buvo teikiamos replikos, jog jis visai liks be darbo; (d) kildavo konfliktinių situacijų dėl už darbuotojo darbą ieškovės taikomo tarifo ir dėl to, jog ieškovė apgaudinėjo darbuotoją, mokėdama jam per mažai; (e) ieškovė vėlavo sumokėti darbuotojui paskutinį atlyginimą, jo viso taip ir nesumokėjo, teigia, jog buvo padaryta įvairių išskaitų už kelionę darbo metu ir kt. Akcentuoja, jog tai, kad ieškovė darbuotojui išmokėjo ne visą atlyginimą, atlikdama neaiškią 490 Eur išskaitą, patvirtina byloje pateiktas el. susirašinėjimas (atsiliepimo ieškinį priedas Nr. A-2).
8.5. Teigia, kad byloje pateikta prieš darbuotojui įsidarbinant pas atsakovę pildyta kandidato anketa (atsakovės 2023 m. sausio 9 d. prašymo priedas Nr. A-8) paneigia ieškovės bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniu skundu bandomą sudaryti klaidingą įspūdį, jog, sudarant darbo sutartį su darbuotoju, atsakovei neva buvo žinoma apie ieškovę ir darbuotoją siejusius darbo santykius. Akcentavo, kad iš šios kandidato anketos matyti, jog darbuotojui įsidarbinant pas atsakovę nebuvo klausiama, kur ir (ar) kokiose įmonėse darbuotojas dirbo anksčiau. Pažymi, kad įdarbinant darbuotoją buvo teiraujamasi tik informacijos apie jo profesiją, kvalifikaciją ir gebėjimus, t. y. atsakovės Personalo skyriui darbuotojas nenurodė ir jo nebuvo teiraujamasi, ar jis anksčiau dirbo pas ieškovę.
8.6. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad netesybos (bauda) negali būti pasipelnymo šaltiniu ir negali leisti nepagristai praturtėti kitos šalies sąskaita. Teigia, jog nepaisant to, kad pati ieškovė yra kalta dėl darbo sutarties nutraukimo, ieškovė, selektyviai ir išimtinai formaliai aiškindama sutartį, nusprendė pasipelnyti, pareikšdama ieškinį ir reikalaudama iš atsakovės priteisti 10 000 Eur sumą, nors bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ar su apeliaciniu skundu ieškovė nepateikė nė vieno įrodymo, jog būtų patyrusi kokių nors nuostolių.
Žemesnės instancijos teismas
9. Klaipėdos apygardos teismas 2023 m. rugpjūčio 17 d. nutartimi atidėjo procesinio sprendimo pagal ieškovės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. sprendimo priėmimą ir paskelbimą iki 2023 m. rugpjūčio 31 d.
10. Klaipėdos apygardos teismo 2023 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi atnaujintas civilinės bylos nagrinėjimas iš esmės, informuojant byloje dalyvaujančius asmenis apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas. Taip pat byloje dalyvaujantys asmenys informuoti apie teisę iki 2023 m. rugsėjo 5 d. įskaitytinai pateikti rašytinius paaiškinimus.
11. Byloje gauti ieškovės rašytiniai paaiškinimai, jais ieškovė prašo tenkinti apeliacinį skundą – panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti visa apimtimi; priteisti ieškovės naudai iš atsakovės visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
12. Rašytinių paaiškinimų pagrindu nurodė aplinkybes, kad:
12.1. Sutarties šalys, t. y. atsakovė ir ieškovė, sprendė ir susitarė išimtinai tik dėl savo teisių ir pareigų vykdant sutartinius įsipareigojimus ir jokioje sutarties nuostatoje nėra ribojamos kokios nors trečiųjų asmenų laisvės ar teisės, tarp jų ir pas atsakovę ateinančių įsidarbinti darbuotojų laisvė pasirinkti darbą.
12.2. Ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai pabrėžia, kad sutarties 14.4 punkto nuostata nepažeidžia jokių imperatyvių įstatymų nuostatų ta prasme, kad ši nuostata niekaip neriboja fiziniam asmeniui, kuris dirbo vienoje iš sutarties šalių, teisės bandyti įsidarbinti pas kitą sutarties šalį, t. y. niekaip neriboja ir nesuvaržo asmens konstitucinės teisės pasirinkti darbą. Tačiau šia nuostata du juridiniai asmenys, siekdami apsaugoti savo komercinius interesus ir nekonkuruoti vienas su kitu, laisva valia ir aiškiai suprasdami tiek visos sutarties, tiek ir šio konkretaus sutarties punkto esmę ir prasmę, susitarė ir sutiko ribotą laiką, t. y. tik 12 mėnesių, nesudaryti darbo sutarties su kito juridinio asmens esamais ar buvusiais darbuotojais. Teigia, kad šioje byloje nėra ginčo dėl to, kad atsakovė tokį savo pačios parengta sutartimi ir šiuo konkrečiu punktu nustatytą įsipareigojimą sau, kaip užsakovei pagal tą sutartį, pažeidė, nes būtent atsakovė sudarė darbo sutartį su buvusiu ieškovės darbuotoju, t. y. atliko valinius veiksmus, puikiai žinodama ir suprasdama pagal sutarties 14.4 punktą prisiimtus įsipareigojimus ir atsakomybę už tų įsipareigojimų pažeidimą.
12.3. Nereikalauja, kad atsakovė nutrauktų darbo sutartį su darbuotoju, ir apskritai jokių reikalavimų, susijusių su darbuotojo darbo santykiais su atsakove, nėra pareikšta ar reiškiama, mano, kad yra akivaizdu, jog ši byla niekaip nėra susijusi su darbuotojo konstitucine teise į darbą ar jos įgyvendinimu.
13. Byloje gauti atsakovės rašytiniai paaiškinimai, jais atsakovė prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti visa apimtimi kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
14. Rašytinių paaiškinimų pagrindu nurodė aplinkybes, kad:
14.1. Sutarties 14.4 punkto nuostatos vertintinos kaip draudžiančios sutarties šaliai aktyviais, tyčiniais veiksmais vilioti kitos sutarties šalies darbuotojus, o ne kaip draudžiančios apskritai su kitos sutarties šalies darbuotoju sudaryti darbo sutartį. Mano, kad sutarties 14.4 punktas turi būti suprantamas kaip draudžiantis sutarties šaliai (atsakovei) aktyviais veiksmais elgtis nesąžiningai, viliojant kitos sutarties šalies (ieškovės) darbuotojus, siūlant darbuotojui (-ams) nutraukti su ieškove sudarytą (-as) darbo sutartį (-is) ir įsidarbinti pas atsakovę.
14.2. Byloje išsiskiriant ieškovės ir atsakovės pozicijai dėl sutarties 14.4 punkto nuostatų turinio, pirmiausia turi būti sprendžiama dėl sutarties 14.4 punkto nuostatų aiškinimo. Atsakovės įsitikinimu, sutarties 14.4 punkto nuostatos turi būti aiškinamos ne selektyviai (kaip siūlo ieškovė), o remiantis teisiniu reguliavimu, kasacinio teismo praktika bei šalių (įskaitant pačios ieškovės, jos teisininkų ir susijusios bendrovės UAB „Alenas“) elgesiu po sutarties sudarymo.
14.3. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme 2022 m. lapkričio 9 d. teismo posėdžio metu buvo apklaustas atsakovės vadovas, kuris pasirašė ginčo sutartį. Teigia, kad vadovas paliudijo, jog sutarties sudarymo metu šalys, susitardamos dėl sutarties 14.4 punkto nuostatų, turėjo omenyje draudimą aktyviais veiksmais vilioti kitos sutarties šalies darbuotojus, t. y. nebuvo suderintos šalių (ir ypač atsakovės) valios susitarti dėl įsipareigojimo nesudaryti darbo sutarties su kitos sutarties šalies darbuotoju (-ais), kaip byloje teigia ieškovė. Pažymi, jog ieškovė nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti suderintą šalių valią dėl tokio tariamo įsipareigojimo.
14.4. Ieškovės pateikiamas sutarties 14.4 punkto interpretavimas, jog sutarties 14.4 punktu atsakovė tariamai įsipareigojo nesudaryti darbo sutarčių su ieškovės esamais ar buvusiais darbuotojais, gali būti vertinamas kaip prieštaraujantis Konkurencijos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintiems principams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo išaiškinimai ir argumentai
Apeliacinis skundas netenkintinas.
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
16. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, tai, kad ieškovė, atsakovė bei jų atstovai dalyvavo nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, o apeliantė bylos nagrinėti žodinio proceso tvarka neprašo, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
17. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmesti ieškovės reikalavimai priteisti iš atsakovės 10 000 Eur dydžio baudą už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad šalys 2021 m. rugpjūčio 12 d. sudarė bendrąją sutartį rangos darbams Nr. AVS-VAI-21.08.12, kurios pagrindu pagal atsakovės (užsakovės) pateiktus užsakymus ieškovei (rangovei) ieškovė įsipareigojo atlikti ir atliko konkrečiame užsakyme apibrėžtus rangos darbus (5.1 punktas). Sutarties galiojimo terminas – iki 2023 m. rugpjūčio 12 d., užsakymai, pasirašyti iki šio termino, galiojo nepriklausomai nuo sutarties termino pabaigos (sutarties 17.2 punktas). Sutarties 14 punkte šalys susitarė dėl konfidencialumo, nekonkuravimo, vienas kito darbuotojų neviliojimo, darbo ar kito pobūdžio sutarčių su kitos šalies darbuotojais nesudarymo įsipareigojimų, kurių pažeidimo atveju prisiimtą įsipareigojimą pažeidusi šalis mokės kitai šaliai sulygto dydžio baudą. Sutarties 14.4 punkte atsakovė įsipareigojo užsakymo pagal sutartį vykdymo (galiojimo) metu ir dar 12 mėnesių nuo užsakymo įvykdymo dienos pati ir (ar) per susijusius asmenis ir (ar) jos darbuotojai nesiūlyti ieškovės darbuotojams nutraukti darbo sutarties su ieškove, nesiūlyti ieškovės darbuotojams ir (ar) nesudaryti su jais darbo ar paslaugų sutarties. Pažeidusi šiame punkte nustatytus įsipareigojimus, atsakovė įsipareigojo sumokėti ieškovei 10 000 Eur baudą už kiekvieną pažeidimą (darbuotoją).
19. Taip pat nustatyta, kad 2021 m. birželio 25 d. ieškovė ir I. H. sudarė darbo sutartį Nr. 43 dėl suvirintojo dujomis ir elektra pareigų nuo 2021 m. birželio 26 d. (darbo užmokestis 1 060 Eur per mėnesį), sutartis nutraukta 2022 m. kovo 25 d. DK 55 straipsnio 1 dalies pagrindu. Minimos sutarties priedu Nr. 1 ieškovė ir darbuotojas susitarė, kad priregistruos darbuotoją buvimo vietoje Lietuvos Respublikoje, kreipsis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje ir sumokės 600 Eur, o darbuotojas įsipareigojo dirbti ne mažiau kaip dvejus metus, o nutraukus darbo sutartį, sumokėti darbdavio patirtas išlaidas. Darbo sutartyje sąlygų, jog darbuotojui draudžiama darbintis kitose Lietuvos Respublikoje registruotose įmonėse, nėra.
20. Ieškovė 2022 m. kovo 29 d. raštu kreipėsi į atsakovę siūlydama, kad atsakovė nutrauktų sutarties 14.4 punkto pažeidimą – nutrauktų darbo ar paslaugų sutartį su darbuotoju ir sumokėtų ieškovei 1 000 Eur kaip kompensaciją už patiriamas papildomas išlaidas šiam klausimui spręsti. Teigia, kad atsakovė 2022 m. balandžio 1 d. atsakymu su ieškovės 2022 m. kovo 29 d. rašte nurodytais teiginiais ir reikalavimais nesutiko, laikė juos nepagrįstais, nurodė, kad neatliko jokių aktyvių darbuotojų viliojimo veiksmų.
21. CK 6.193 straipsnyje nustatytos sutarčių aiškinimo taisyklės. Sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys (CK 6.193 straipsnio 1 dalis). Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 straipsnio 2 dalis). Jeigu abejojama dėl sąvokų, kurios gali turėti kelias reikšmes, šioms sąvokoms priskiriama priimtiniausia, atsižvelgiant į tos sutarties prigimtį, esmę bei jos dalyką, reikšmė (CK 6.193 straipsnio 3 dalis). Kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius (CK 6.193 straipsnio 5 dalis).
22. Kasacinio teismo praktikoje sutarčių aiškinimo klausimu yra nurodyta, kad kai kyla šalių ginčas dėl konkrečios sutarties rūšies, turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Taikant įstatyme įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-37-387/2022 38 punktą). Aiškinant sutarties turinį nepakanka remtis pažodiniu jos tekstu; sutarčiai aiškinti reikšmingos aplinkybės, susijusios su konkrečios sutarties šalių elgesiu sudarant ir vykdant sutartį, jų santykių praktika; kartu įstatymas įpareigoja įvertinti ir visuomenėje nusistovėjusią analogiškų sutartinių santykių praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2004; 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2005; 2011 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2011).
23. Aiškindamas rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, spręsdamas dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų), turi pagrindą daryti išvadą, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu. Tokiu atveju, jei rašytinės sutarties tekstas yra neaiškus arba jis prieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas, aiškindamas tikrąjį sutarties turinį, turi nustatyti, ar lingvistinis sutarties turinio aiškinimas neprieštarauja tikrajai sutarties šalių valiai. Kokiomis aplinkybėmis remiantis aiškintina valia – kiekvienos konkrečios bylos dalykas. Jis priklauso nuo to, kokiomis aplinkybėmis, pagrįsdamos savo versiją dėl tikrosios valios, remiasi ir kokias aplinkybes įrodinėja šalys. Teismas dėl jų sprendžia remdamasis įrodymų pakankamumo taisykle. Tokiu atveju svarbiomis pripažįstamos visos aplinkybės, kuriomis remiantis gali būti nustatoma, dėl ko iš tikrųjų sudarydamos sutartį susitarė šalys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2017, 23 punktas).
24. Jei šalys skirtingai aiškina savo ketinimus pagal sutartį ir neįmanoma jų nustatyti taikant subjektyvųjį sutarties aiškinimo būdą, prioritetas teikiamas pažodiniam sutarties teksto aiškinimui, kaip objektyviausiai atspindinčiam tikrąją šalių valią dėl prisiimtų įsipareigojimų turinio, taip pat atsižvelgtina į tai, kokią prasmę sutarčiai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys, į šalių elgesį sutarties sudarymo metu ir po sutarties sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2012 m. lapkričio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2012). Subjektyvusis sutarties aiškinimo metodas ir teksto lingvistinis aiškinimas sudaro darnią sutarčių aiškinimo metodų sistemą, kuria remiantis nustatomas šalių valios turinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-18-378/2015).
25. Įvertinus šalių procesiniuose dokumentuose reiškiamas pozicijas nustatyta, kad byloje iš esmės kilo ginčas dėl šalių 2021 m. rugpjūčio 12 d. pasirašytos bendrosios sutarties rangos darbams Nr. AVS-VAI-21.08.12 14.4 punkto aiškinimo. Minėtame sutarties punkte nurodyta: „Atsakovė įsipareigoja užsakymo pagal sutartį vykdymo (galiojimo) metu ir dar 12 mėnesių nuo užsakymo įvykdymo dienos, nei pati ir/ar per susijusius asmenis ir/ar jos darbuotojai nesiūlyti ieškovės darbuotojams nutraukti darbo sutarties su ieškovu, nesiūlyti ieškovės darbuotojams ir/ar nesudarys su jais darbo ar paslaugų sutarties. Pažeidusi šiame punkte nustatytus įsipareigojimus, atsakovė įsipareigoja sumokėti ieškovei 10 000 Eur baudą už kiekvieną pažeidimą (darbuotoją).“ Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, jog šią sutarties nuostatą šalys vertina dvejopai – visų pirma, ieškovės teigimu, remiantis šia nuostata, atsakovė neturėjo teisės ne tik aktyviais veiksmais pati ar per kitus asmenis siūlyti ieškovės darbuotojams sudaryti su ja darbo ar paslaugų sutarties, tačiau ir šios sutarties nuostatos galiojimo laikotarpiu (sutarties vykdymo metu ir dar 12 mėnesių nuo užsakymo įvykdymo) atsakovė apskritai neturėjo teisės sudaryti sutarčių su ieškovės darbuotojais. Tuo tarpu atsakovė ginčo sutarties nuostatą vertina kaip draudimą jai aktyviais veiksmais vilioti (siūlyti) ieškovės darbuotojus darbo ir (ar) sudaryti paslaugų sutartis.
26. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esant skirtingam šalių sutarties aiškinimui, būtina taikyti pažodinį sutarties aiškinimą. Kaip teisingai savo apeliaciniame skunde nurodė ieškovė, ginčo sutarties 14.4 punktu sutarties šalys aiškiai susitarė dėl trijų skirtingų draudžiamų veiksmų, kurie yra draudžiami tiek juos atliekant kartu, tiek ir skyriumi (individualiai), t. y. šiuo punktu atsakovė įsipareigojo užsakymo vykdymo metu ir 12 mėnesių nuo įvykdymo dienos: l) nesiūlyti ieškovės darbuotojams nutraukti darbo sutarties su ieškove ir (ar) 2) nesiūlyti ieškovės darbuotojams sudaryti darbo ar paslaugų sutarties su atsakove ir (ar) 3) nesudaryti su ieškovės darbuotojais darbo ar paslaugų sutarties. Taigi, tiek sistemiškai, tiek ir pažodžiui (lingvistiškai) aiškinant šalių sudarytos sutarties nuostatą, darytina išvada, kad, priešingai, nei teigia atsakovė, darbo sutarties sudarymas, kaip veiksmas, akivaizdu, gali egzistuoti ir būti atliktas vienas pats, t. y. darbo sutarties sudarymui, taigi ir sutartinio įsipareigojimo pažeidimui, nėra būtini kiti šiame punkte aptarti draudžiami veiksmai – siūlymas nutraukti darbo santykius su ieškove ar siūlymas sudaryti darbo sutartį su atsakove.
27. Byloje nėra ginčo dėl to, kad 2021 m. rugpjūčio 12 d. pasirašytos bendrosios sutarties rangos darbams Nr. AVS-VAI-21.08.12 vykdymo laikotarpiu darbuotojas I. H. dirbo ieškovės bendrovėje, o nepasibaigus minėtos sutarties 14.4 punkto nuostatų galiojimui, atsakovė pasirašė su darbuotoju I. H. darbo sutartį. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į šios nutarties 26 punkte padarytas išvadas, konstatuoja, kad ieškovė gali reikalauti atsakomybės iš atsakovės pagal sutarties 14.4 punktą.
28. Nors atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė teigia, kad Konkurencijos įstatymo (toliau – KĮ) 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis yra draudžiami tik aktyvūs ir tik konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojų viliojimo veiksmai, pasireiškiantys aktyviu siūlymu konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį, siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui, tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais skundo argumentais nesutinka. Akcentuotina, kad KĮ 15 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ūkio subjektams draudžiama atlikti bet kuriuos veiksmus, prieštaraujančius ūkinės veiklos sąžiningai praktikai ir geriems papročiams, kai tokie veiksmai gali pakenkti kito ūkio subjekto galimybėms konkuruoti, įskaitant siūlymą konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutartį ar nevykdyti visų ar dalies savo darbo pareigų siekiant naudos sau ar padarant žalą šiam ūkio subjektui. Pirmosios instancijos teismas nenustatė šių atsakovės nesąžiningos konkurencijos veiksmų. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad darbo sutarties šalių ketinimai gali būti nustatyti pagal tai, kaip šalys elgėsi iki ir po sutarties nutraukimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2011). Kasacinio teismo pažymėta, kad tik faktas, jog darbuotojas nutraukė darbo santykius vienoje įmonėje ir įsidarbino konkuruojančioje, nėra pagrindas daryti išvadą dėl nesąžiningos konkurencijos. Tačiau kai yra daugiau įrodymų, patvirtinančių kryptingą darbuotojų rengimąsi pereiti dirbti pas konkurentą, darbo sutartis nutraukiama be svarbių priežasčių, o po jos pasibaigimo iš karto įsidarbinama konkuruojančiame ūkio subjekte, ypač kai tokius veiksmus atlieka ne vienas, o daugiau darbuotojų, šie darbuotojai turi reikšmingos patirties, atitinkančios įmonių veiklos sritį, konkurentas po naujų darbuotojų įdarbinimo įgijo pranašumą, palyginti su buvusia padėtimi, teismas, įvertinęs surinktų įrodymų visumą, turi spręsti dėl nesąžiningos konkurencijos veiksmų egzistavimo ar jų nebuvimo įrodytumo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2011; 2014 m. spalio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2014; 2018 m. gruodžio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-490-469/2018 34 punktą).
29. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nurodytą teisinį reglamentavimą bei formuojamą teismų praktiką, konstatuoja, jog atsakovės teiginiai, kad nesąžininga konkurencija gali būti laikomi tik aktyvūs veiksmai, siekiant pervilioti darbuotojus, stokoja pagrįstumo. Be to, šiuo atveju ieškovės reikalavimas dėl baudos priteisimo yra kildinamas ne iš imperatyvių įstatymų nuostatų pažeidimo, o iš sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nevykdymo. Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė nepagrįstai teigia, jog yra draudžiami tik aktyvūs veiksmai siekiant pervilioti konkuruojančio subjekto darbuotojus.
30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat akcentuoja, kad įstatymuose išdėstytų reikalavimų neatitinkantys ir dėl to negaliojantys sandoriai yra skirstomi į niekinius ir nuginčijamus. Pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį, sandoris yra laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šioje nuostatoje taip pat nurodyta, kad šalys negali niekinio sandorio patvirtinti, o CK 1.178 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas gali konstatuoti ex officio.
31. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2021 m. rugpjūčio 12 d. pasirašytos bendrosios sutarties rangos darbams Nr. AVS-VAI-21.08.12 14.4 punktu šalys iš esmės susitarė, kad atsakovei draudžiama viso sutarties vykdymo laikotarpiu bei 12 mėnesių po sutarties įvykdymo ne tik aktyviai vilioti ieškovės darbuotojus, tačiau taip pat ir sudaryti su ieškovės darbuotojais darbo ir (ar) paslaugų sutartis, nepaisant to, jog toks buvo paties darbuotojo sprendimas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokia sutarties nuostata iš esmės reiškia, kad minėtu ginčo sutarties punktu buvo nustatytas besąlyginis draudimas įdarbinti ieškovės darbuotojus. Taigi netiesiogiai buvo varžoma ieškovės darbuotojų teisė pasirinkti darbą ir darbdavį, nes atsakovė, siekdama išvengti numatytų sankcijų, privalėjo atsisakyti įdarbinti bet kokius ieškovės darbuotojus, nepaisant priežasčių, kodėl šie darbuotojai norėjo pereiti dirbti pas atsakovę.
32. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą. DK 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vienas iš darbo santykių reglamentavimo principų yra laisvė pasirinkti darbą. Atsižvelgdamas į tai, kas paminėta anksčiau, teismas konstatuoja, kad ginčo sutarties 14.4 punkte nustatytas besąlyginis draudimas įdarbinti ieškovės darbuotojus yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikos viešąja tvarka, nes nepateisinamai plačiai, nors ir netiesiogiai, varžo darbuotojų laisvę pasirinkti darbą.
33. Šiuo atveju svarbu paminėti, jog ne visi ginčo sutarties 14.4 punkte išdėstyti draudimai pripažintini nesuderinamais su Lietuvos Respublikos viešąja tvarka. Kaip minėta šios nutarties 26 punkte, sutarties šalys aiškiai susitarė dėl trijų skirtingų draudžiamų veiksmų, kurie yra draudžiami tiek juos atliekant kartu, tiek ir skyriumi (individualiai), t. y. šiuo punktu atsakovė įsipareigojo užsakymo vykdymo metu ir 12 mėnesių nuo įvykdymo dienos: l) nesiūlyti ieškovės darbuotojams nutraukti darbo sutarties su ieškove ir (ar) 2) nesiūlyti ieškovės darbuotojams sudaryti darbo ar paslaugų sutarties su atsakove ir (ar) 3) nesudaryti su ieškovės darbuotojais darbo ar paslaugų sutarties. Tai reiškia, jog pirmais dviem atvejais šalys susitarė, kad atsakovė savo aktyviais veiksmais nevilios ieškovės darbuotojų, o toks susitarimas atsižvelgiant į KĮ 15 straipsnio nuostatas nėra draudžiamas. Tuo tarpu susitarimas apskritai neleisti atsakovei sudaryti darbo sutarties su ieškovės darbuotojais, nepaisant priežasčių, kodėl šie darbuotojai norėjo pereiti dirbti pas atsakovę, laikytinas nesuderinamu su darbuotojo laisve pasirinkti darbą.
34. Taigi, įvertinus tai, kas nustatyta, darytina išvada, jog egzistuoja pagrindas peržengti apeliacinio skundo ribas. Sutarties 14.4 punkto dalis, kuria uždrausta atsakovei apskritai sudaryti sutartį su ieškovės darbuotojais, pripažintina negaliojančia pagal CK 1.81 straipsnio 1 dalį.
35. Nors apeliaciniu skundu apeliantė įrodinėja aplinkybes, kad atsakovė žinojo, jog darbuotojas I. H. prieš tai dirbo ieškovės bendrovėje, tačiau įvertinus tai, kad ginčo sutarties 14.4 punkte nurodytas draudimas atsakovei apskritai sudaryti sutartį su ieškovės darbuotojais pripažintas negaliojančiu, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ieškovė neįrodinėjo aplinkybių, jog atsakovė aktyviais veiksmais viliojo ieškovės darbuotojus, darytina išvada, jog argumentai, susiję su atsakovės žinojimu, kad darbuotojas dirbo ieškovės bendrovėje, teisinės reikšmės bylos baigčiai neturi.
36. Atsakovė be kita ko akcentuoja, jog teisėje, įskaitant ir KĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, apskritai nėra draudžiama į darbą priimti kitų įmonių darbuotojus. Mano, kad pagal minėtą įstatymo nuostatą gali būti draudžiami tik tokie veiksmai, kuriais yra siekiama pakenkti kito konkuruojančio ūkio subjekto galimybėms konkuruoti tokiam subjektui padarant žalos ar gaunant naudos iš atitinkamų veiksmų. Darė išvadą, kad gali būti draudžiami tik aktyvūs konkuruojančio ūkio subjekto darbuotoju viliojimo veiksmai, pasireiškiantys siūlymu konkuruojančio ūkio subjekto darbuotojams nutraukti darbo sutarti ir tokiu būdu konkuruojančiam ūkio subjektui padarant žalos ar siekiant gauti naudos iš atitinkamu veiksmu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie skundo argumentai nėra pakankami išvadai, jog šalys šiuo atveju teisėtai susitarė dėl draudimo atsakovei priimti į darbą ieškovės darbuotojus. Byloje nėra ginčo, kad ūkio subjektams įstatymas nedraudžia priimti į darbą kitų įmonių darbuotojus. Taip pat nėra ginčo, kad aktyvūs ūkio subjekto veiksmai, kuriais siekiama pakenkti konkuruojančiai bendrovei, perviliojant jo darbuotojus į savo bendrovę yra uždrausti įstatymu. Tačiau šiuo konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog bet kokie veiksmai (tiek aktyvūs, tiek pasyvūs), ribojantys konkurenciją, ar kitų, susitarime nedalyvaujančių asmenų, teises yra neteisėti ir negaliojantys. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar du ūkio subjektai turi teisę susitarti dėl pas juos dirbančių asmenų teisės laisvai pasirinkti bet kurį darbdavį. Byloje nustatyta, kad ieškovės ir atsakovės susitarimas ieškovės darbuotojų nepriimti į darbą, iš esmės eliminavo ieškovės darbuotojų teisę laisvai pasirinkti darbdavį, todėl toks susitarimas, kuriame sprendžiamos kitų asmenų teisės nėra suderinamos nei su gera morale, nei su viešąja tvarka, o ar toks rezultatas pasiektas aktyviais ar pasyviais veiksmais teisinės reikšmės šiuo atveju neturi.
37. Įvertinusi visus apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, jog kiti skundo argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).
38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nors pirmosios instancijos teismas ir nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių ir iš dalies netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, tačiau įvertinus tai, kad peržengus apeliacinio skundo ribas dalis ginčo sutarties pripažinta negaliojančia, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurios panaikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
39. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
40. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašė priteisti iš ieškovės jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, kurios sudarė 4 416,98 Eur sumą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir 2 151,87 Eur sumą už rašytinių paaiškinimų parengimą. Taip pat pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. PVM sąskaitas faktūras, atliktų darbų išklotines bei mokėjimo nurodymų kopijas. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 bei Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti jų redakcija), į byloje pateiktus įrodymus dėl patirtų atstovavimo išlaidų, konstatuoja, jog atsakoves prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos mažintinos. Akcentuotina, kad Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyta, jog už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą nustatytinas 1,3 koeficientas. Taip pat nustatyta, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis (be individualiųjų įmonių) 2023 metų I ketvirtį sudarė 1 959,90 Eur, kas reiškia, jog maksimalus galimas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sudaro 2 547,87 Eur. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktoje atliktų darbų išklotinėje nurodytus veiksmus, konstatuoja, jog iš esmės visos atsakovės patirtos išlaidos susijusios su atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimu, todėl prašomas priteisti išlaidų dydis už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą sumažintinas iki 2 547,87 Eur (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).
41. Rekomendacijų 8.16 punkte nustatyta, jog už kitą dokumentą, kuriame pareikštas prašymas, reikalavimas, atsikirtimai ar paaiškinimai, nustatytinas 0,4 koeficientas. Atsakovė prašo priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas už rašytinių paaiškinimų ir dviejų prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų parengimą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktoje atliktų darbų išklotinėje nurodytus veiksmus, konstatuoja, jog atsakovės prašomos priteisti išlaidos neviršija Rekomendacijose nustatytų dydžių, todėl atsakovei iš ieškovės priteistina 2 151,87 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnio 2 dalis).
42. Įvertinus šios nutarties 40 ir 41 punktuose nustatytas aplinkybes, konstatuotina, jog atsakovei iš ieškovės iš viso priteistina 4 699,74 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
43. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2023 m. kovo 29 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą ir šio sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„pripažinti tarp ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vaibloka“ ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AVS PipeFit“ 2021m. rugpjūčio 12 d. bendrosios sutarties rangos darbams Nr. AVS-VAI-21.08.12 14.4 punktą ta apimtimi, kuria atsakovei buvo nustatytas draudimas įdarbinti ieškovės darbuotojus ir numatyta sankcija už šio draudimo pažeidimą, negaliojančiu pagal Civilinio kodekso 1.81 straipsnio 1 dalį.
Ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AVS PipeFit“ KG iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vaibloka“ 6 869,17 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.“
Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AVS PipeFit“ iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vaibloka“ 4 699,74 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.