Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Evaldo Pašilio ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. D. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 30 d. nuosprendžio, kuriuo E. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir nuteistas laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) metų. Bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Į bausmės laiką įskaitytas E. D. laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2024 m. birželio 9 d. iki nuosprendžio įsiteisėjimo. Kardomoji priemonė – suėmimas – E. D. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. E. D. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą nuteistas už tai, kad 2024 m. birželio 9 d., apie 14 val., prie parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, vieną kartą peiliu dūrė savo broliui E. D. į krūtinę, padarydamas nukentėjusiajam durtinę pjautinę kiauryminę krūtinės kairės pusės žaizdą su kiauriniu širdiplėvės, širdies kairio skilvelio sužalojimu, kuri komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ertmės kairę pusę, širdiplėvės ertmę, širdies tamponadą krauju, ir dėl patirtų sužalojimų E. D. mirė įvykio vietoje, taip tyčia nužudė savo brolį E. D..

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniame skunde nuteistojo E. D. gynėjas advokatas Vaidotas Rutavičius prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2025 m. sausio 30 d. nuosprendį, kuriuo E. D. pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir priimti E. D. išteisinamąjį nuosprendį. Apeliacinis skundas grindžiamas toliau išdėstytais motyvais.

2.1. Pirmosios instancijos teismas atmetė nuteistojo paaiškinimus dėl nelaimingo atsitikimo mechanizmo, motyvuodamas tik tuo, kad, anot teismo medicinos eksperto, taip negalėjo atsitikti. Teismas nesiėmė jokių veiksmų tikram nelaimingo atsitikimo mechanizmui nustatyti, nors teismo mediko išvadoje tikslus mechanizmas nebuvo aprašytas, o ir teismo medikas nėra fizikos ekspertas, kad galėtų spręsti apie sunkio jėgą, veikiančią kūną jam krintant, ir apie tai, ar tokios jėgos pakanka persismeigti kūną.

2.2. Nuteistojo parodymai apie nelaimingo atsitikimo mechanizmą buvo nuoseklūs nuo jo pirminių paaiškinimų jam bendraujant su įvykio vietoje jį sulaikiusiais policijos pareigūnais iki jo parodymų, duotų teisme. E. D. nurodė, kad įvyko nelaimingas atsitikimas ir jo brolis pats užvirto ant ištiesto peilio, kai atsisukdamas prarado pusiausvyrą. Byloje nėra jokių duomenų, kad E. D. tyčia būtų nudūręs savo brolį, bylos duomenys visiškai patvirtina jo parodymus apie nelaimingo atsitikimo eigą.

2.3. Paties nelaimingo atsitikimo niekas nematė, tačiau iš to, kad pagal teismo mediko išvadas peilis įsmigo mirusiajam į kūną statmenai stuburui su maždaug 45° pasvirimu į dešinę nuo peilio geležtės vertikalės, kad mirusysis buvo 5 cm aukštesnis už E. D., taip pat pritaikius elementarias vidurinės mokyklos geometrijos bei žmogaus anatomijos žinias, aiškiai matyti, kad šitaip peilis galėjo į kūną įsmigti tik vienu būdu – kai peilis laisvai laikomas rankoje (geležtė nukreipta maždaug 45° į viršų su maždaug 45° pasvirimu į dešinę nuo peilio geležtės vertikalės, ant jo užvirsta krūtine, kuri dėl žmogaus susvyravimo ir virtimo į priekį pasvyra yra maždaug 45° kampu nuo kūno vertikalės stovint, o tai sudaro 90o kampą tarp peilio geležtės ir stuburo bei išsaugo maždaug 45° geležtės pasvyrimą į dešinę nuo peilio geležtės vertikalės). Norėdamas tyčia durti savo broliui į krūtinę, E. D. būtų turėjęs pakelti ranką į viršų nuo natūralios padėties apie 20 cm ir durti statmenai stuburui, tačiau taip duriant fiziologiškai neįmanoma įdurti su geležtės pasvirimu į dešinę maždaug 45° nuo peilio geležtės vertikalės, nes taip natūraliai neišsilenkia riešas (tokiu atveju peilis būtų įsmigęs be pasvyrimo į dešinę. Apelianto vertinimu, tai akivaizdžiai parodo, kad E. D. buvo neįmanoma tyčia nudurti brolį, o įvyko nelaimingas atsitikimas. Tai, kad, teismo mediko teigimu, jo praktikoje tokių atvejų nebuvo, nereiškia, kad taip negalėjo atsitikti. Juo labiau, kad teismo medikas negalėjo paneigti anksčiau nurodytų teiginių dėl įvykio mechanizmo ir žmogaus gebėjimo fiziologiškai išlenkti rankos riešą taip, kad galėtų suduoti mirusiajam tokį smūgį, kad jis paliktų būtent tokius pėdsakus, kurie aprašyti teismo mediko išvadoje.

2.4. Teismo medikas negalėjo nei parodyti, nei paaiškinti, kaip nuteistasis galėjo tyčia suduoti tokį smūgį, kuris galėjo palikti mirusiojo kūne tokius pėdsakus, kuriuos jis aptiko ir aprašė. Sunkio jėga (Fs) yra lygi masės (m) ir laisvo kritimo pagreičio (g) sandaugai. Standartinė žmogaus masė yra 80 kg, laisvo kritimo pagreitis yra 9,83 m/s², todėl virsdamas žmogus veikia 786,4 N sunkio jėga, o to visiškai pakanka persismeigti kūną užvirtus ant kokio nors aštraus daikto. Pasak gynėjo, tai ypač aktualu, kai virsta asmuo, kuris visiškai nesisaugo nuo virtimo, pavyzdžiui, neblaivus asmuo, kaip šiuo atveju buvo ir su mirusiuoju. Teismo medikas ir dėl šios situacijos nesugebėjo paaiškinti, kodėl, jo nuomone, nepakanka jėgos laisvai virstant žmogui persismeigti ant peilio. Taigi yra akivaizdūs neatitikimai ir neaiškumai dėl teismo mediko paaiškinimų ir realaus nelaimingo atsitikimo mechanizmo susidarymo, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo savo iniciatyva skirti ekspertizę, siekdamas kuo aiškiau nustatyti nelaimingo atsitikimo susidarymo mechanizmą. Nepavykus jo tiksliai nustatyti pagal žmogaus fiziologiją, paliktus pėdsakus mirusiojo kūne, apelianto įsitikinimu, negalima laikyti, kad nuteistojo nurodytas nelaimingo atsitikimo mechanizmas, kai jo niekas kitas nematė, yra neteisingas. Tai, kad teismo medikui jis atrodo neįtikėtinas, nereiškia, kad jis neįmanomas. Šiuo atveju, nesivadovaudamas nuteistojo pateiktu nelaimingo atsitikimo mechanizmu, apygardos teismas pažeidė principą, kad visi neaiškumai, kurių nepavyko pašalinti, turi būti aiškinami kaltinamojo naudai.

2.5. Apygardos teismas, nusprendęs įvykusį nelaimingą atsitikimą laikyti tyčiniu nužudymu, padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, netinkamai ištyrė jam pateiktą medžiagą, nesiėmė visų veiksmų tiksliam nelaimingo atsitikimo mechanizmui nustatyti, likusių neaiškumų neaiškino nuteistojo naudai, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą – apkaltinamąjį nuosprendį, kuris naikintinas, o nuteistasis išteisintinas.

3. Teismo posėdžio metu nuteistojo E. D. gynėjas advokatas Vaidotas Rutavičius prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras Sergejus Stulginskis prašė apeliacinį skundą atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. D. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

4. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. D. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo baudžiamosios atsakomybės pagal minėtą BK straipsnį, nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių, išvados dėl nuteistojo kaltumo padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, bausmės rūšies ir dydžio parinkimo pagrįstos byloje esančių įrodymų visuma. Tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo. Nors žemesnės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu tinkamai taikė nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą ir nuteistajam paskyrė teisingą bausmę, tačiau, atsižvelgusi į 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius BK pakeitimus (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija; 2024 m. lapkričio 7 d. įstatymo Nr. XIV-3060 redakcija), teisėjų kolegija įvertins šiuo atveju aktualių pakeitimų įtaką nuteistojo E. D. teisinei padėčiai.

Dėl E. D. pripažinimo kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą

5. Apeliaciniame skunde prašoma E. D. išteisinti dėl jo brolio E. D. nužudymo. Nuteistojo E. D. gynėjo skunde kvestionuojamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nurodant, kad teismo išvados dėl nuteistojo E. D. kaltės buvo grindžiamos nepatikimais, netinkamai įvertintais įrodymais, nepagrįstai nesivadovaujant nuteistojo nuosekliais parodymais, kad įvyko nelaimingas atsitikimas – brolis pats užvirto ant ištiesto peilio, kai atsisukdamas prarado pusiausvyrą, ir nepagrįstai vadovaujantis abejonių keliančia specialisto išvada bei teisme duotais teismo medicinos eksperto paaiškinimais dėl E. D. mirties priežasties, nesiėmus veiksmų tiksliam nelaimingo atsitikimo mechanizmui nustatyti, t. y. tinkamai netyrus aplinkybių, kad nukentėjusysis ant peilio galėjo užvirsti pats laisvai krisdamas. Tačiau teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo sutikti su tokiais apeliacinio skundo argumentais.

6. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti. Taisyklės, pagal kurias teismai nusprendžia, kokie baudžiamojo proceso metu surinkti duomenys laikytini įrodymais, nustatytos BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse. Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, taip pat ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Pagal BPK 20 straipsnio 3 dalį įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti dėl jų liečiamumo, patikimumo, leistinumo ir pakankamumo asmens kaltumui nustatyti. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosiose bylose įrodymai vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas ne tik kiekvienas įrodymas atskirai, bet ir jų visuma. Jokie įrodymai neturi teismui iš anksto nustatytos galios. Nė vieni įrodymai nėra pranašesni už kitus, teismas visus įrodymus turi vertinti, tirti ir analizuoti vienodai, bendra tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-28-976/2015).

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvados, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y. kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan.

8. Byloje nėra ginčijamos nustatytos faktinės aplinkybės, kad E. D. brolis E. D. buvo mirtinai sužalotas 2024 m. birželio 9 d., apie 14 val., prie parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), būtent E. D. atsineštu peiliu, kurį šis laikė savo rankoje. Tačiau nuteistasis E. D. teigia, kad, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas – kad jis vieną kartą minėtu peiliu dūrė savo broliui E. D. į krūtinę ir dėl patirtų sužalojimų E. D. įvykio vietoje mirė, jokio smūgio peiliu savo broliui E. D. jis nesudavė, o peilis į E. D. kūną įsmigo pačiam E. D. praradus pusiausvyrą ir užgriuvus ant jo (nuteistojo) rankoje laikomo peilio. Visgi tokia nuteistojo versija yra paneigta byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu.

9. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kad būtent E. D. vieną kartą dūrė peiliu E. D. į krūtinę ir jo padaryti sužalojimai lėmė brolio mirtį, tokią išvadą grindė nukentėjusiojo V. D., liudytojų E. Z., T. S. parodymais, įvykio vietos ir lavono, daiktų, kitų objektų apžiūros protokolų duomenimis, Valstybinės teismo medicinos tarnybos serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvada dėl kraujo pėdsakų ant peilio rankenos, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus specialisto išvada dėl E. D. mirties priežasties, teismo medicinos eksperto Algirdo Jokšo teisiamojo posėdžio metu duotais paaiškinimais, kitais rašytiniais duomenimis. Gretindamas iš skirtingų įrodymų šaltinių gautus duomenis, teismas padarė pagrįstas išvadas dėl jų įrodomosios reikšmės nustatant nuteistojo atsakomybę pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

10. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi tiek nuteistojo, tiek liudytojų, tiek specialisto išvadą surašiusio teismo medicinos eksperto parodymus, tiek kitus byloje esančius rašytinius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tikėti nuteistojo E. D. parodymais dėl jo nekaltumo (jo iškelta versija, kad brolis susižalojo pats), vadovaudamasis jo parodymais tik tiek, kiek juos patvirtino kiti įrodymai byloje, bei jo kaltę grįsdamas, be kita ko, ir teismo medicinos eksperto A. Jokšo paaiškinimais, Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus specialisto išvada dėl E. D. mirties priežasties, priešingai nei tvirtinama apeliaciniame skunde, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė.

11. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, E. D. pirminius paaiškinimus apie įvykį davė dar įvykio vietoje, 2024 m. birželio 9 d. bendraudamas su jį sulaikiusiais policijos pareigūnais. Šis bendravimas buvo užfiksuotas pareigūnų kūno kameromis darytuose vaizdo įrašuose, kurie buvo apžiūrėti 2024 m. rugpjūčio 13 d., ir apžiūros eiga užfiksuota kitų objektų apžiūros protokole (t. 1, b. l. 177–185). Nors visa vaizdo įrašuose užfiksuota E. D. kalba nėra aiški, tačiau, kaip matyti iš minėto apžiūros protokolo, E. D., atsakydamas į pareigūnų klausimus, be kita ko, nurodė, kad jis broliui specialiai nedūrė, traukė peilį ir norėjo parodyti broliui, bet jį iš galo pastūmė eidami trys „(duomenys neskelbtini)“, kurie jam norėjo atkeršyti, tarp jų buvo S., R. M. ir dar du kažkokie iš (duomenys neskelbtini). Atsakydamas į klausimus, kam nešiojasi peilį, kam jis jam reikalingas, E. D. paaiškino, kad visą laiką nešiodavosi, pavyzdžiui, valgyti atsipjauti (t. 1, b. l. 183).

12. Nuteistasis E. D., pirmą kartą apklaustas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu 2024 m. birželio 10 d., kaltu visiškai prisipažino ir parodė, kad 2024 m. birželio 9 d., apie 14 val., jis dviračiu atvažiavo į (duomenys neskelbtini) kaimo parduotuvę. Prieš tai vartojo alkoholį pas T. S., išgėrė po 0,5 l talpos degtinės. Prie parduotuvės buvo trys jo broliai: E. D., E. D. ir V. D., gėrė alų. Pašalinių asmenų su jais nebuvo. Pasisveikino su jais ir nuėjo į parduotuvę. Parduotuvėje buvo tik dvi pardavėjos. Išėjęs iš parduotuvės matė, kad E. ėjo link kultūros namų, V. irgi ėjo kažkur toliau, o E. – dar į kitą pusę. Neatsimena, kaip ten jis tą E. pasivijo. Su savimi turėjo virtuvinį peilį, kurį buvo pasiėmęs iš T. S. namų. Nežino, kodėl jis tą peilį pasiėmė. Peilis buvo juoda kriauna, virtuvinis, apie 20 cm, o gal ir ilgesnis. Broliui jis įdūrė į dešinį šoną iš nugaros. Tada jis nuėjo atgal nuo jo ir nuėjo į parduotuvę, kad pardavėja iškviestų greitąją. Bent jis taip atsimena, kaip viskas buvo. Kai išėjo iš parduotuvės, jis vėl atėjo prie brolio ir pamatė, kad brolis yra atėjęs arčiau parduotuvės ir nuvirtęs ant nugaros. Pulsą jis užčiuopė, bet jis jau nieko nekalbėjo. E., jam išėjus iš parduotuvės, irgi jau buvo atėjęs prie E.. Pardavėja nebuvo išėjusi į lauką. Jis negali paaiškinti, dėl kokių priežasčių dūrė broliui, net nežino, kam jis tą peilį išsitraukė. Su broliu tikrai nekonfliktavo, ant jo jokio piktumo neturėjo. Viskas turbūt įvyko dėl jo girtumo, dėl kurio jis sunkiai pamena visas aplinkybes. Peilį po dūrio jis įmetė į konteinerį prie parduotuvės. Peilio nevalė, išmetė tokį, koks buvo. Labai gailisi dėl to, kas įvyko (t. 2, b. l. 73–76).

13. Antrą kartą po keturių mėnesių, t. y. 2024 m. spalio 15 d., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, E. D. jau teigė savo kaltę pripažįstantis iš dalies, kadangi brolio nužudyti tyčia nenorėjo, tai įvyko netyčia, jam tik norėjo paduoti peilį. Savo pirminius parodymus, kad įdūrė broliui, neigia. Iš tiesų jis norėjo peilį paduoti savo broliui E. D., tuo metu jis sukosi link jo ir peilis jam netyčia įdūrė į krūtinę. Viskas įvyko prie parduotuvės. V. su E. tuo metu jis nematė ir nežino, kur jie buvo. Peilį jis ištraukė broliui iš krūtinės ir numetė į šiukšlinę, tada nuėjo į parduotuvę, kad pardavėja iškviestų greitąją, bet niekas greitosios nekvietė. Su broliu jis nekonfliktavo. Peilį jis norėjo paduoti broliui, kad jis jį nuneštų T. S., iš kurio jis tą peilį ir buvo pasiėmęs. Su broliu jie tarėsi eiti į namus, tik jis būtų pakeliui užnešęs tą peilį T. S. (t. 2, b. l. 80–83).

14. Apklaustas pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje 2024 m. gruodžio 10 d., E. D. kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad birželio 9 d. rytą važiavo į parduotuvę nusipirkti kavos ir gėrimų. Važiuodamas dviračiu užsuko pas T. S., kur truputį išgėrė. Paskui jis ėjo dar kartą iki parduotuvės nusipirkti alaus. Būdamas pas T. S., nuo stalo paėmė peilį ir jį įsikišo į kišenę. Tai padarė, nes norėjo padėti peilį į T. S. garažą, kad niekas nepaimtų. Kad turi peilį, prisiminė prie parduotuvės. Ten sutiko savo brolį E. D. ir pasakė jam, kad eina į parduotuvę, gal duos į skolą, o paskui abu eis namo ir užneš peilį. Ištraukė peilį iš kišenės, laikė rankoje ir norėjo paduoti broliui. Kadangi buvo išgėręs kaip ir jis, E. sukosi, prarado pusiausvyrą ir virto ant jo. Peilis atsirėmė į jį. Pagrindo žudyti brolį neturėjo. Tada peilį ištraukė ir numetė jį prie šiukšlinės. Kai peilį ištraukė, brolis dar stovėjo. Iš pradžių nesuprato, bet pamatė, kad bėga kraujas. Brolis atsisėdo, o jis judino jį, sakė: „E., E.“, bet šis dar įkvėpė ir užgeso. Daugiau žmonių šalia nebuvo, vėliau kitas brolis E. D. grįžo iš tualeto (t. 2, b. l. 187–188). 2025 m. sausio 15 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu, atsakydamas į prokuroro užduotus patikslinančius klausimus prieš eksperto apklausą, nuteistasis E. D. nurodė, kad peilį laikė geležte į priekį, dešinėje rankoje, brolis buvo priekyje, sukosi per petį į jį, sukdamasis susvyravo ir virto ant jo visu svoriu, norėjo įsikibti, brolis stovėjo ant pakilimo prie parduotuvės kampo (t. 3, b. l. 42).

15. Taigi nuteistojo E. D. parodymai, skirtingai nei teigiama apeliaciniame skunde, viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu dėl esminių bylos aplinkybių nebuvo nuoseklūs. Įvykio dieną E. D. policijos pareigūnams tvirtino, kad broliui jis nedūrė, o kai traukė peilį ir norėjo parodyti, jį iš galo ant brolio pastūmė asmenys, tarp kurių buvo jo pažįstami ir kiti asmenys iš (duomenys neskelbtini). Vėliau duodamas parodymus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, jis jokių pašalinių asmenų nebeminėjo, tačiau jo parodymai vėlgi buvo visiškai priešingi. Pirmą kartą apklausiamas kaip įtariamasis ikiteisminio tyrimo metu, E. D. prisipažino, kad pasivijęs sąmoningai dūrė broliui peiliu, kurį buvo pasiėmęs iš T. S. namų, įdūrė broliui į dešinį šoną iš nugaros. Apklausiamas po kelių mėnesių antrą kartą E. D. jau pateikė visiškai kitą įvykio versiją, kad viskas įvyko netyčia, t. y. kad kai jis norėjo paduoti peilį broliui E. D., kad jis nuneštų jį T. S., brolis sukosi link jo ir peilis jam netyčia įdūrė į krūtinę. Teisme E. D. iš esmės laikėsi savo paskutinės versijos, tačiau esmines aplinkybes vėlgi nurodė kiek kitaip, t. y. teigė, kad ištraukęs peilį iš kišenės laikė rankoje ir norėjo paduoti broliui E. D., kad paskui eidami namo užneštų jį T. S., brolis sukdamasis prarado pusiausvyrą, virto tiesiai ant jo ir peilis atsirėmė. Pirmosios instancijos teismo posėdyje aiškindamas parodymų keitimo priežastis E. D. nurodė, kad po sulaikymo buvo ištiktas streso, per apklausą buvo pasimetęs. Tačiau toks nuteistojo paaiškinimas nėra įtikinamas. E. D. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas du kartus – 2024 m. birželio 10 d. ir 2024 m. spalio 15 d. Pirminės apklausos metu E. D. jau turėjo gynėją, tiek jis, tiek gynėjas pasirašė apklausos protokolą, jokių pastabų neturėjo, taigi spręsti, kad E. D. parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė būdamas streso ar šoko būsenos, nėra jokio pagrindo. Tuo labiau kad ir jis pats, teisiamojo posėdžio metu atsakydamas į prokuroro klausimą, patvirtino, jog stresas nepaveikia taip, kad galėtų save apkalbėti. Taigi E. D. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų, kad jis tyčia savo broliui peiliu nedūrė, o šis pats, sukdamasis ir praradęs pusiausvyrą, užvirto ant jo rankoje laikomo peilio, nėra pagrindo vertinti kaip patikimų ir teisingų. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo versija dėl peilio paėmimo pas T. S. tam, kad galėtų atiduoti tam pačiam T. S. ir šį veiksmą (atiduoti peilį)jis paprašė padaryti brolio E. D., nėra logiška. Pažymėtina ir tai, kad nuteistojo versija apie tai, kad betarpiškai prieš dūrį jis peilį laikė vidutiniškai laisvai, nes tik norėjo paduoti jį broliui, kad šis peilį nuneštų pas T. S., taip pat nėra įtikinama ir dėl to, kad paprastai duodant peilį kitam asmeniui, peilis nelaikomas ašmenimis į priekį. Akivaizdu, kad parodymai duoti siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir kaip nors paaiškinti byloje surinktus nepalankius nuteistajam įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais rėmėsi tik tiek, kiek jie sutapo su kitais įrodymais byloje.

16. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo sutikti su apelianto nuteistojo E. D. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus argumentais, kad teismo medicinos eksperto paaiškinimai kelia abejonių ir nepaneigia nuteistojo parodymų apie nelaimingo atsitikimo eigą. Nors apeliantas nurodo, kad pagal teismo mediko padarytas išvadas, jog peilis įsmigo mirusiajam į kūną statmenai stuburui su maždaug 45° pasvirimu į dešinę nuo peilio geležtės vertikalės, įvertinus, kad mirusysis buvo 5 cm aukštesnis už E. D., taip pat pritaikius elementarias vidurinės mokyklos geometrijos bei žmogaus anatomijos žinias, aiškiai matyti, kad šitaip peilis į kūną galėjo įsmigti tik vienu būdu – kai ant laisvai rankoje laikomo peilio užvirstama krūtine, tačiau šį gynėjo vertinimą ir kartu nuteistojo parodymus paneigia Valstybinės teismo medicinos tarnybos Jurbarko skyriaus specialisto išvada Nr. M 89/2024 (10) dėl E. D. mirties priežasties bei ją surašiusio specialisto teismo medicinos eksperto A. Jokšo teisiamojo posėdžio metu duoti paaiškinimai, kuriais teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti.

17. Specialisto išvadoje Nr. M89/2024(10) nurodyta, kad E. D. mirtis įvyko nuo durtinės pjautinės kiauryminės krūtinės kairės pusės žaizdos su kiauriniu širdiplėvės, širdies kairio skilvelio sužalojimu, kuri komplikavosi ūmiu išoriniu ir vidiniu nukraujavimu į krūtinplėvės ertmės kairę pusę, širdiplėvės ertmę, širdies tamponada krauju. Durtinė pjautinė kiauryminė krūtinės pusės žaizda su kiauriniu širdiplėvės, širdies kairio skilvelio sužalojimu padaryta duriančiai pjaunančiu įrankiu, kurio veikliosios dalies plotis panirimo gylyje ties oda galėjo būti apie 3,5 cm., o veikliosios dalies ilgis – apie 8,5 cm. Jėga veikė kiek įstrižai (žaizdos galai atitinka 1-7 val.) iš kairės pusės nuo priekinių link užpakalinių paviršių beveik statmenai stuburui, nukentėjusiajam esant vertikalioje ar jai artimoje padėtyje (1 t., b. l. 104-107).

18. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas specialisto išvadą Nr. M 89/2024 (10) (t. 1, b. l. 104–107) surašęs teismo medicinos ekspertas A. Jokšas (t. 3, b. l. 42–44) patvirtino savo išvadą. Paaiškino, kad, rasti išoriniai sužalojimai krūtinės kairėje pusėje, vertinant juos teismo medicinos požiūriu, rodo, kad buvo panaudota gana didelė jėga ir mažai tikėtina, kad tai galėjo įvykti kokio nors nelaimingo atsitikimo metu. Pagal tokią versiją, kad dūris įvyko atliekant sukimąsi, dūrio kryptis turėtų būti daugiau link dešiniojo šono ir po krūtinkauliu, todėl labiausiai įtikinama versija, kad buvo panaudota stipri išorinė jėga. Ekspertas pažymėjo, kad asmenų ūgių skirtumas praktiškai reikšmės neturi, reikšmę turi laikomo duriančiai pjaunančio daikto kryptis ir jėga, o objektyvių duomenų apie tai nėra pateikta. Jeigu asmuo laiko įrankį laisvai rankoje ar galėjo būti išvystyta tokia jėga, kad užgriuvęs žmogus būtų galėjęs susižaloti, kelia didelių abejonių. Remiantis jo teismo medicinos praktika, nebuvo tokio atvejo, kad žmogus, virsdamas ant laisvai laikomo įrankio, patirtų tokius sužalojimus. Taigi specialisto paaiškinimai paneigia nuteistojo ir jo gynėjo keliamą versiją dėl nelaimingo atsitikimo ir patvirtina, kad nukentėjusysis, virsdamas ant nuteistojo rankoje laisvai laikomo peilio, negalėjo patirti jam nustatytų sužalojimų. Specialisto išvadą pateikęs A. J. yra teismo medicinos ekspertas, turintis kvalifikaciją atlikti gyvų ir mirusių asmenų tyrimus bei yra sukaupęs 45 metų darbo stažą, todėl, įvertinusi specialisto paaiškinimus, jo kvalifikaciją, teisėjų kolegija sprendžia, kad abejoti specialisto išvados ir eksperto paaiškinimų pagrįstumu nėra jokio teisinio pagrindo. Todėl, remdamasis šia specialisto išvada ir eksperto paaiškinimais, įvertinęs juos kartu su kitais byloje ištirtais įrodymais, apygardos teismas padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad E. D. mirtis buvo dėsninga E. D. atliktų smurtinių veiksmų pasekmė.

19. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad teismas turėjo byloje paskirti specialų tyrimą, kuris paaiškintų nelaimingo atsitikimo mechanizmą. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, gynėjas prašė skirti teismo medicinos kriminalistikos ekspertizę, siekiant atsakyti į klausimus, koks yra sudavimo peiliu mechanizmas, ar galėjo būti suduotas smūgis, kuris paliko tokius pėdsakus ir ar nustatytas sužalojimas galėjo atsirasti nukentėjusiajam griūnant ant nuteistojo laisvai rankoje laikomo peilio. Teisėjų kolegijos vertinimu toks papildomas tyrimas byloje nėra tikslingas, kadangi sužalojimo mechanizmas yra aiškiai konstatuotas teismo medicinos eksperto pateiktoje specialisto išvadoje Nr. M 89/2024 (10), o pagal nenuoseklius nuteistojo parodymus nėra galimybės nustatyti tiek jo paties, tiek nukentėjusiojo kūno padėčių betarpiškai iki dūrio, aplinkybių, kokiu stiprumu, kokioje padėtyje, aukštyje, kaip plaštakos atžvilgiu buvo laikomas peilis. Nuteistasis iš pradžių nurodė, kad jis norėjo savo peilį tik parodyti broliui, o kiti asmenys jį pastūmė link brolio, dėl ko jo laikomas peilis įsmigo broliui, vėliau apklausiamas teigė, kad pasivijo einantį brolį ir dūrė pastarajam peiliu į dešinį šoną iš nugaros, dar kartą apklausiamas jau tvirtino, kad peilį norėjo paduoti broliui, nes peilis ne jo, tačiau brolis susverdėjo (neišlaikė pusiausvyros dėl neblaivumo, sukdamasis šonu virto ant jo ir atsirėmė į peilį, dar vėliau patikslino, kad brolis stovėjo ant pakilimo prie parduotuvės, todėl sukdamasis susvyravo ir krito ant jo rankoje vidutiniu stiprumu laikomo peilio.

20. Nors paties E. D. smūgio broliui E. D. peiliu niekas nematė, t. y. byloje nėra jokių tiesiogiai įvykį mačiusių asmenų, tačiau nukentėjusiojo V. D., liudytojo T. S. parodymai, kad tarp brolių nuolat vyko įvairūs konfliktai (t. 2, b. l. 168–170, 186–187), jie dažnai pykdavosi, taip pat byloje esantys nuteistąjį E. D. charakterizuojantys duomenys – anksčiau ne vieną kartą teistas už savo artimųjų (brolių, motinos) sužalojimus, taip pat ir ne vieną kartą už savo brolio E. D. nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 2, b. l. 20–33; t. 3, b. l. 83–88, Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys), kartu su kitais anksčiau minėtais ir aptartais bei kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais (specialisto išvada dėl E. D. mirties priežasties ir teismo medicinos eksperto paaiškinimais, iš dalies paties E. D. parodymais, taip pat įvykio vietos ir lavono, daiktų, kitų objektų apžiūros protokolų duomenimis, specialisto išvada dėl kraujo pėdsakų ant peilio rankenos ir kt.) sudaro nuoseklią ir logišką įrodymų grandinę, pakankamą nuteistojo kaltei padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, pagrįsti.

21. Aptartų nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų, pripažintų įrodymais, visuma leidžia teisėjų kolegijai daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusysis E. D. buvo sužalotas ir mirė ne dėl to, kad pats užgriuvo ant brolio rankoje laisvai laikomo peilio, o dėl to, kad E. D. sudavė jam smūgį peiliu. Smūgis peiliu į krūtinės sritį, kur yra gyvybiškai svarbūs žmogaus organai, kelia akivaizdų pavojų nukentėjusiojo sveikatai ar gyvybei ir to pilnametis veiksnus žmogus, koks šiuo atveju buvo E. D., negalėjo nesuvokti. Įrodymų, kad E. D. turėjo tiesioginę tyčią nužudyti brolį, byloje nėra. Tačiau, suvokdamas savo smūgio pavojingumą ir vis dėlto tyčia tokį smūgį suduodamas, E. D. sąmoningai leido pasekmėms atsirasti, taigi veikė netiesiogine tyčia, o tai iš esmės pagrįstai konstatavo, nors tiesiogiai ir neįvardijo tyčios rūšies, ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad nuteistasis buvo abejingas kilsiančioms pasekmėms.

Dėl paskirtos bausmės

22. Nuteistojo E. D. gynėjo apeliaciniame skunde nėra reiškiamas prašymas sušvelninti nuteistajam paskirtą bausmę, apeliaciniame skunde nėra pateikta jokių argumentų, kuriais būtų keliami ir ginčijami E. D. skirtos bausmės rūšies ir dydžio klausimai. Visgi įvertinusi tai, kad apeliantas skunde prašo priimti priešingą nei pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija pasisakys ir šiuo klausimu. Tokia pozicija atitinka ir esamą teismų praktiką (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, Nr. 2K-190-648/2018).

23. Pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punkte, padarymą E. D. paskyrė dešimties metų laisvės atėmimo bausmę. Tokia bausmė dvejais metais viršija šio straipsnio sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmės minimumą ir yra mažesnė už šio straipsnio sankcijos vidurkį, kuris yra keturiolika metų.

24. Nuteistasis padarė vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą labai sunkiems nusikaltimams (BK 11 straipsnio 6 dalis). Nusikaltimas baigtas, padarytas prieš savo artimą giminaitį – brolį, dėl neaiškaus motyvo, jo pasekmės negrįžtamos – atimta kito žmogaus (brolio) gyvybė. Apygardos teismas pagrįstai įvertino, kad nebuvo nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių bei nustatytos dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – kad nusikaltimą nuteistasis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikaltimo padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nuo 2025 m. vasario 1 d. pakeistos BK 27 straipsnio („Recidyvistas ir pavojingas recidyvistas“) nuostatos, įtvirtinant teismo pareigą motyvuoti sprendimą asmenį pripažinti recidyvistu (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XIV-2573). Nors skundžiamame nuosprendyje nusikaltimų recidyvas buvo pripažintas neišdėstant atskirų motyvų, tačiau vertinant byloje pateiktus duomenis apie nuteistojo ankstesnius teistumus (E. D. nusikalto būdamas teistas 2023 m. spalio 20 d. teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį (nesunkus nusikaltimas), anksčiau ne vieną kartą trauktas baudžiamojon atsakomybėn, daugiausia už nusikaltimus žmogaus sveikatai (nusikaltimai padaryti prieš brolius, motiną)), pirmosios instancijos teismo išvada dėl nusikaltimų recidyvo yra visiškai pagrįsta.

25. Taip pat individualizuojant bausmę teisingai įvertinta ir nuteistojo asmenybė. E. D. nusikalto būdamas anksčiau teistas (trauktas baudžiamojon atsakomybėn) septynis kartus, tuoj po paskutinės bausmės atlikimo (t. 2, b. l. 20–33; t. 3, b. l. 83–88), nemažai kartų baustas administracine tvarka, paskirtų baudų nemoka (t. 2, b. l. 5–19), nevedęs, „Sodros“ duomenimis, nuo 2022 m. lapkričio 12 d. nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas (t. 2, b. l. 49–52). Teismas, skirdamas bausmę, pagrįstai atsižvelgė ir į nukentėjusiųjų poziciją, kad jie civilinių ieškinių nereiškė.

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau paminėtas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, daro išvadą, kad apygardos teismo nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam yra teisėta ir pagrįsta. Nuteistajam E. D. paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu nėra aiškiai per griežta, yra teisinga ir proporcinga, tinkamai individualizuota, atitinka tiek nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tiek ir jo asmenybę. Pagrindo mažinti skirtą bausmę, taip pat taikyti BK 62 straipsnio ar BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas byloje nenustatyta.

27. Pažymėtina, kad priimant skundžiamą nuosprendį galiojo BK 61 straipsnio 2 dalis, kurioje buvo įtvirtinta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Po skundžiamo nuosprendžio priėmimo nuo 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusioje BK 61 straipsnio 2 dalyje (2024 m. balandžio 25 d. įstatymo Nr. XIV-2573 redakcija) numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį. Tai kaltininko teisinę padėtį lengvinantis pakeitimas, nes panaikinta bausmės vidurkio taisyklė. Vis dėlto teisėjų kolegija, įvertinusi visas bausmei individualizuoti reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, jog šis pakeitimas nuteistojo E. D. teisinei padėčiai įtakos neturi, kadangi ne pirmą kartą teisiamam nuteistajam paskirta bausmė atitinka jo padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdį ir laipsnį, nuteistojo asmenybę ir vertintina kaip teisinga, todėl jos mažinti nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme

28. Lietuvos apeliaciniame teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. birželio 11 d. pažyma, kurioje nurodytas apskaičiuotas antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydis teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam E. D. pagal 2025 m. gegužės 30 d. sprendimą Nr. KTS-2025-03734 ir prašoma išspręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimo klausimą. Pažymoje nurodoma, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba patyrė 50 Eur dydžio išlaidas (t. 3, b. l. 79–82).

29. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Minėtos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Tačiau pagal LAT formuojamą praktiką tokiu atveju sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-255-697/2022, Nr. 2K-26-1073/2024 ir kt.).

30. Pažymėtina, kad BPK 322 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog nagrinėjant apeliacinį skundą teismo posėdyje gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kadangi E. D. teisinių paslaugų sutarties su pasirinktu gynėju nebuvo sudaręs, dėl to bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Šios tarnybos koordinatoriaus sprendimu E. D. buvo parinktas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. birželio 2 d. nutartimi paskirtas gynėjas advokatas Vaidotas Rutavičius, kuris gynė nuteistąjį bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. Taigi šiuo atveju gynėjas E. D. buvo paskirtas ne dėl nuo jo valios priklausančių priežasčių.

31. Nagrinėjamu atveju apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo E. D. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma pirmosios instancijos teismo nuosprendį panaikinti, apeliacinis skundas atmetamas. Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad nuteistasis niekur nedirbo, be to, jis nuteistas ilgalaike laisvės atėmimo bausme, todėl jo galimybės sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodytą sumą už jam suteiktą teisinę pagalbą yra ribotos. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad konkrečiu atveju nėra tikslinga iš nuteistojo išieškoti dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos apskaičiuotas 50 Eur išlaidas.

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo E. D. gynėjo advokato Vaidoto Rutavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Neišieškoti iš nuteistojo E. D. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų, susidariusių dėl gynėjo būtino dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.