- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-05-19
- Bylos Nr.
- 2A-2137-577/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-34204-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Liuda Uckienė, Jadvyga Mardosevič (pran.)
- Atsakovas
- A. N., UAB „Ražės viešbutis“
- Ieškovas
- AB SEB bankas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jadvygos Mardosevič, kolegijos teisėjų Liudos Uckienės ir Rūtos Veniulytės - Jankūnienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AB SEB bankas ieškinį atsakovams UAB „Ražės viešbutis“, A. N. dėl nuostolių priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovas AB SEB bankas teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašo priteisti solidariai iš atsakovų jo naudai 576,52 Lt nesumokėtas palūkanas, 197,42 Lt nekompensuotas išlaidas turto draudimui, 139,31 Lt delspinigius, 16 443,07 Lt nuostolius, 6 proc. procesinių palūkanų iš UAB „Ražės viešbutis“ ir 5 proc. procesinių palūkanų iš A. N. bei lygiomis dalimis iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2008-01-28 tarp pirminio ieškovo AB „SEB lizingas“ ir atsakovo UAB „Ražės viešbutis“ buvo sudaryta Finansinio lizingo sutartis Nr. 2008-010552 (toliau – Lizingo sutartis), pagal kurią AB „SEB lizingas“ įgijo nuosavybės teise automobilį MB Atego 817 (identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir perdavė jį UAB „Ražės viešbutis“ valdyti ir naudoti už užmokestį. Pažymėjo, kad pagal Lizingo sutartį UAB „Ražės viešbutis“ įsipareigojo laiku ir tinkamai mokėti visus sutartyje nurodytus mokėjimus ir laikytis kitų sutartyje numatytų įsipareigojimų. Iš Lizingo sutarties kylančių UAB „Ražės viešbutis“ prievolių vykdymui užtikrinti buvo pasirinktas laidavimo būdas. 2008-01-28 pirminis kreditorius AB „SEB lizingas“ ir atsakovas A. N. sudarė Laidavimo sutartį, pagal kurią atsakovas A. N. įsipareigojo atsakyti pirminiam kreditoriui, jei skolininkas UAB „Ražės viešbutis“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal Finansinio lizingo sutartį. Atsakovui UAB „Ražės viešbutis“ neatliekant periodinių mokėjimų, susidarė 15 319,28 Lt skola, todėl pirminis kreditorius AB „SEB lizingas“ registruotu paštu išsiuntė UAB „Ražės viešbutis“ informuojantį raštą, kad nesumokėjus skolų už lizingo būdu naudojamą turtą, Lizingo sutartis nuo 2009-03-18 bus nutraukta, o turtas per 3 darbo dienas nuo Lizingo sutarties nutraukimo turi būti grąžintas pirminiam kreditoriui AB „SEB lizingas“. Taip pat buvo kreiptasi ir į solidarųjį skolininką – laiduotoją A. N., dėl skolos ir delspinigių sumokėjimo bei nuostolių atlyginimo už skolininką, tačiau nei skolininkas, nei laiduotojas gera valia savo sutartinių įsipareigojimų nevykdė, todėl Lizingo sutartis nuo 2009-03-18 buvo nutraukta. Pagal Lizingo sutartį UAB „Ražės viešbutis“ įsipareigojo laiku mokėti visus pagal šią sutartį tenkančius mokėjimus, o laiku nesumokėjus, įsipareigojo už kiekvieną pradelstą dieną mokėti 0,1 % laiku nesumokėtos sumos dydžio delspinigius, kurie pradedami skaičiuoti kitą dieną pasibaigus atitinkamo mokesčio mokėjimo terminui ir baigiami skaičiuoti sumokėjus skolą. Kadangi atsakovas UAB „Ražės viešbutis“ laiku nemokėjo privalomų įmokų, kreditoriui atsirado teisė ne tik nutraukti sutartį, susigrąžinti turtą, išsiieškoti sumas, kurias lizingo gavėjas UAB „Ražės viešbutis“ privalėjo sumokėti iki lizingo sutarties nutraukimo dienos, bet išsiieškoti ir faktiškai patirtus lizingo davėjo nuostolius, kurie lizingo davėją turėjo atstatyti į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai vykdęs sutartį. Pasak ieškovo, jis, nutraukęs sutartį ir susigrąžinęs turtą, patyrė 16 443,07 Lt nuostolių, iš kurių 9 153,90 Lt susidarė iš turto realizavimo, o 7 289,17 Lt – iš turėtų papildomų išlaidų. Paaiškino, kad likusi neišmokėta Lizingo sutarties dalyku buvusio turto MB Atego 817 vertė be PVM buvo 28 612,19 Lt, o turtas buvo parduotas už 19 458,29 Lt be PVM. Taigi, ieškovo faktiškai patirtas nuostolis nustatytinas iš atsiimto turto realizavimo kainos (be PVM) atėmus šio turto likutinę vertę (be PVM), t. y. iš 19 458,29 Lt atėmus 28 612,19 Lt, ir sudaro 9 153.90 Lt. Be to, ieškovas tvirtino, kad, susigrąžinęs Lizingo sutarties dalyku buvusį Turtą, jis turėjo 7 289,17 Lt papildomų išlaidų, susijusių su lizinguoto turto suradimu, remontu, transportavimu. Pažymėjo, kad laiduotojas (atsakovas A. N.) yra aiškiai atsisakęs savo teisės reikalauti, kad ieškovas pirmiausia nukreiptų išieškojimą į konkretų UAB „Ražės viešbutis“ turtą (Laidavimo sutarčių 3.4. p.), be to, laiduotojas buvo informuotas apie tai, jog UAB „Ražės viešbutis“ nevykdo savo sutartinių įsipareigojimų, todėl, ieškovo įsitikinimu, pagrįstai reikalauja, kad sutartinius įsipareigojimus įvykdytų laiduotojas.
Atsiliepimas
Atsakovas A. N. teismui pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, prašė jį atmesti. Atsakovo nuomone, ieškovo pateikti įrodymai apie įsiskolinimą yra prieštaringi, ir jais vadovautis negalima. Atsakovas nesutiko ir su ieškovo reikalavimu apmokėti 576,52 Lt palūkanas bei 139,31 Lt delspinigių, kadangi netesybos apskaičiuotos nuo įsiskolinimo pagal visas su atsakovu UAB „Ražės viešbutis“ sudarytas sutartis. Taip pat atsakovas nesutiko ir su ieškovo reikalavimu priteisti 197,42 Lt turto draudimo išlaidų, kadangi reikalavimas grindžiamas tik sąskaitomis - faktūromis, išrašytomis 2009 m. rugpjūčio – 2010 m. sausio mėnesį, finansinio lizingo sutartis buvo nutraukta nuo 2009-03-18 Atsakovo įsitikinimu, ieškovas visiškai neįrodė ir patirto nuostolio dydžio.
Atsakovo UAB „Ražės viešbutis“ atstovas G. U., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-08-22 nutartimi paskirtas kuratoriumi, atsiliepime į ieškinį nurodė, kad sutinka su visais ieškinio reikalavimais ir prašė ieškinį tenkinti visiškai. Nurodė, kad atsakovui UAB „Ražės viešbutis“ pradėjus tinkamai nevykdyti turtinių įsipareigojimų ir nemokėti priklausančių mokėti mokėjimų pagal 2008-01-28 Finansinio lizingo sutartį Nr. 2008-010552, raštu atsakovams buvo priminta apie nepadengtus įsiskolinimus ir galimas teisines sankcijas tinkamai neįvykdžius sutartinių įsipareigojimų, taip pat ir apie nuostolių, kurie atsirado dėl turto realizavimo susigrąžinus Lizingo sutarties dalyku buvusį turtą, atlyginimo, o nei skolininkui UAB „Ražės viešbutis“, nei laiduotojui į priminimus nereaguojant ir nevykdant savo įsipareigojimų, lizingo sutartis buvo pagrįstai nutraukta, o ieškovas turėjo teisę reikalauti grąžinti jam sutarties objektą bei išsiieškoti iš lizingo gavėjo visus nuostolius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Ražės viešbutis“ ir A. N. 9 869,73 Lt nuostolių atlyginimo bei lygiomis dalimis 296,40 Lt bylinėjimosi išlaidų, t.y. po 148,20 Lt, ieškovo AB SEB banko naudai; 2) priteisė iš UAB „Ražės viešbutis“ 6 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (9 869,73 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-11-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovo AB SEB banko naudai; 3) priteisė iš A. N., 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (9 869,73 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-11-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovo AB SEB banko naudai. Likusioje dalyje ieškinys buvo atmestas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Įvertinęs bylos medžiagą, pirmos instancijos teismas sprendė, kad ieškovas įrodė 9 153,90 Lt patirtų nuostolių dydį (28 612,19 – 19 458,29 = 9 153,90), o nesant objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti priešingą išvadą, teismas minėtą ieškinio reikalavimą tenkino. Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima spręsti, jog turtas aukcione parduotas už nepagrįstai žemą kainą, o atsakovo nurodytos aplinkybės, kad viešuose skelbimų portaluose tokio tipo automobilio kaina buvo didesnė, viena vertus, nepagrįstos jokiais įrodymais, kita vertus, skelbimų portaluose pateikti duomenys, teismo nuomone, patys savaime neįrodo automobilio realios rinkos kainos, kadangi nustatant jo vertę, turi būti vertinamos konkretaus parduodamo automobilio charakteristikos, būklė ir kt. Taip pat pirmos instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas, duodamas paaiškinimus teismo posėdžio, nurodė, jog jis asmeniškai neketino automobilio įsigyti už parduodamą kainą, kadangi jo jam nereikėjo, todėl aplinkybė, jog atsakovui nebuvo pasiūlyta įsigyti parduodamą automobilį, nagrinėjamu atveju teismo buvo laikyta kaip teisiškai nereikšminga. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas A. N. buvo pasirašęs Laidavimo sutartį, teismas sprendė, kad ieškovas patirtus nuostolius, t.y. 9 153,90 Lt, iš atsakovų prašo priteisti solidariai pagrįstai. Pasisakydamas dėl ieškinio reikalavimo priteisti 7 289,17 Lt (be PVM) turėtų papildomų išlaidų, teismas nurodė, kad šių išlaidų dydį ieškovas įrodinėja UAB „Vensva“, UAB „Autoverslas“, UAB „Baltijos inkaso“ išrašytomis PVM sąskaitomis - faktūromis bei mokėjimo pavedimais, tačiau ieškovo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, jog ieškovo papildomai patirtos išlaidos buvo būtinos ir ieškovas ėmėsi visų protingų priemonių, siekiant jų išvengti. Teismo vertinimu, vien tas faktas, kad buvo atlikti tam tikri automobilio remonto darbai, savaime neįrodo, jog tokiu išlaidų būtinybę ieškovas patyrė būtent dėl atsakovų, o ne dėl paties ieškovo netinkamos automobilio priežiūros. Teismas pažymėjo, kad reikalavimas priteisti papildomas išlaidas, susijusias su automobilio transportavimu į užsienį, taip pat vertintinas kaip nepagrįstas, kadangi ieškovas nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog ieškovas dėjo protingas pastangas pirmiausia parduoti automobilį Lietuvoje, siekiant išvengti papildomų išlaidų, taip pat įrodymų, kad tokio turto pardavimas Lietuvoje ekonomiškai nenaudingas, negalimas ar kitų objektyvių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog automobilio transportavimas į užsienį buvo vienintelis ir neišvengiamas pardavimo būdas. Be to, pirmos instancijos teismas neįrodytomis laikė išlaidas už automobilio suradimą. Taigi reikalavimą dėl patirtų papildomų išlaidų pirmos instancijos teismas visiškai atmetė. Tuo tarpu prašymą dėl delspinigių ir palūkanų priteisimo pirmos instancijos teismas tenkino, pažymėdamas, kad ieškovas pagrindė apskaičiuotų delspinigių ir palūkanų dydį, o atsakovo abejonė, kad delspinigiai ir palūkanos apskaičiuoti už visas lizingo sutartis, buvo atmesta kaip nepagrįsta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovas A. N. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą dalyje dėl iš jo priteistų 9 869,73 Lt nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų bei 5 procentų metinių procesinių palūkanų už priteistą sumą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ir šioje dalyje ieškinį atmesti. Apeliantui kyla abejonių dėl to, ar automobilis negalėjo būti parduotas už didesnę nei 19 458,29 Lt kainą. Atsakovo nuomone, ieškovas šios aplinkybės neįrodė, o pirmos instancijos teismo išvada apie ieškovo realiai patirtą ir priteistiną iš jo nuostolio sumą yra visiškai nepagrįsta. Taip pat apeliantas tvirtina, kad pirmos instancijos teismas nepagrįstai nevertino to fakto, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, tinkamą jo informavimą apie skolininko nevykdomas prievoles ir lizingo sutarties nutraukimą. Esant nurodytoms aplinkybėms, atsakovo nuomone, ieškovas, tinkamai nepranešdamas apie lizingo sutarties nutraukimą nei pagrindiniam skolininkui, nei laiduotojui, veikė savo rizika pažeisdamas CK 6.64 str. nuostatas, todėl dėl nuostolių atsiradimo kaltė negali būti perkelta atsakovams. Atsakovas tvirtina, kad ta aplinkybė, jog jis teismo posėdžio metu nurodė, jog nebūtų pirkęs ginčo automobilio, turi būti vertinama tik kaip prielaida, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad jo visiškai nedomino automobilio realizavimo sąlygos.
Atsiliepimas
Atsakovo UAB „Ražės viešbutis“ atstovas G. U., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-08-22 nutartimi paskirtas kuratoriumi, atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su skundu nesutinka, todėl prašo apelianto skundą atmesti, o pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo UAB „Ražės viešbutis“ atstovas sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis ir skundžiamame sprendime nurodytais argumentais. Pažymi, kad apeliantas atsiliepime į ieškinį net neužsiminė apie tai, kad jam nebuvo žinoma apie lizingo sutarties nutraukimą bei turto realizavimą.
Ieškovas AB SEB bankas atsiliepimu į apeliacinį skundą taip pat prašo pirmos instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nesutinka su apelianto teiginiu, kad jam nebuvo tinkamai pranešta apie lizingo sutarties nutraukimą ir turto realizavimą. Nurodo, kad 2010-01-20 pats apeliantas, veikdamas UAB „Ražės viešbutis“ vardu, perdavė ginčo automobilį ieškovui. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliantas turėjo žinoti, kad automobilis bus realizuojamas, bei turėjo visas galimybes domėtis automobilio pardavimo procedūromis, teikti pasiūlymus dėl automobilio įsigijimo, siūlyti potencialius pirkėjus, kurie nupirktų automobilį už jo pageidaujamą kainą. Ieškovo nuomone, apeliantui neįrodžius, kad ginčo automobilis galėjo būti parduotas už didesnę kainą nei kad jis realiai buvo parduotas, pirmos instancijos teismo sprendimas priteisti iš apelianto 9 869,73 Lt nuostolių atlyginimo yra teisėtas ir pagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad 2008-01-28 tarp AB „SEB lizingas“ ir UAB „Ražės viešbutis“ buvo sudaryta Finansinio lizingo sutartis Nr. 2008-010552 (toliau – Lizingo sutartis), pagal kurią AB „SEB lizingas“ įgijo nuosavybės teise automobilį MB Atego 817, identifikacinis numeris (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Automobilis) ir perdavė jį UAB „Ražės viešbutis“ valdyti ir naudoti už užmokestį (T. 1, b. l. 8-13). 2008-01-28 AB „SEB lizingas“ ir A. N. sudarė Laidavimo sutartį Nr. 2008-010552, pagal kurią atsakovas A. N. įsipareigojo atsakyti kreditoriui, jei skolininkas UAB „Ražės viešbutis“ neįvykdys visų ar dalies savo prievolių pagal Finansinio lizingo sutartį (toliau – Laidavimo sutartis) (T. 1, b. l. 14-16). Atsakovui UAB „Ražės viešbutis“ neatliekant periodinių mokėjimų, susidarė 15 319,28 Lt skola, todėl AB „SEB lizingas“ parengė informacinį raštą UAB „Ražės viešbutis“, kad nesumokėjus skolų už lizingo būdu naudojamą turtą, Lizingo sutartis nuo 2009-03-18 bus nutraukta, o turtas per 3 darbo dienas nuo Lizingo sutarties nutraukimo turi būti grąžintas kreditoriui (T. 1, b. l. 17-18, 20) bei raštą laiduotojui A. N. dėl skolos ir delspinigių sumokėjimo bei nuostolių atlyginimo už skolininką (T. 1, b. l., 19, 21). Skolininkui nepadengus įsiskolinimo, ieškovas nuo 2009-03-18 nutraukė sutartį (T. 1, b. l. 17-18). 2010-01-20 atsakovas A. N. ir AB „SEB lizingas“ pasirašė Automobilio priėmimo-perdavimo aktą (T. 1, b. l. 131). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Automobilio buhalterinė vertė be PVM buvo 28 612,19 Lt (T. 1, b. l. 35). Automobilis aukcione realizuotas už 19 458,29 Lt be PVM (T. 1, b. l. 35, 36, 147-156, 164-170). Ieškovas AB SEB bankas teismui pateikė ieškinį, kuriuo prašo priteisti solidariai iš atsakovų jo naudai 576,52 Lt nesumokėtas palūkanas, 197,42 Lt nekompensuotas išlaidas turto draudimui, 139,31 Lt delspinigius, 16 443,07 Lt nuostolius, 6 proc. procesinių palūkanų iš UAB „Ražės viešbutis“ ir 5 proc. procesinių palūkanų iš A. N. bei lygiomis dalimis iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: 1) priteisė solidariai iš atsakovų UAB „Ražės viešbutis“ ir A. N. 9 869,73 Lt nuostolių atlyginimo bei lygiomis dalimis 296,40 Lt bylinėjimosi išlaidų, t.y. po 148,20 Lt, ieškovo AB SEB banko naudai; 2) priteisė iš UAB „Ražės viešbutis“ 6 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (9 869,73 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-11-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovo AB SEB banko naudai. 3) priteisė iš A. N., 5 procentus metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos (9 869,73 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme dienos 2013-11-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovo AB SEB banko naudai. Likusioje dalyje ieškinys buvo atmestas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos. Apeliantas nesutinka su ta pirmos instancijos teismo dalimi, kuria ieškinys buvo tenkintas iš dalies, ir prašo toje dalyje priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinys ir toje dalyje būtų atmestas. Atsakovo apeliacinis skundas iš esmės yra grindžiamas šiais argumentais: 1) ieškovas neįrodė aplinkybės, kad automobilis negalėjo būti parduotas už didesnę nei 19 458,29 Lt kainą; 2) pirmos instancijos teismas nepagrįstai nevertino to fakto, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, tinkamą jo informavimą apie skolininko nevykdomas prievoles ir lizingo sutarties nutraukimą; 3) ieškovas, nepranešdamas apie lizingo sutarties nutraukimą UAB „Ražės viešbutis“, veikė savo rizika pažeisdamas CK 6.64 str. nuostatas, todėl dėl nuostolių atsiradimo kaltė negali būti perkelta atsakovams; 4) ieškovas nepagrįstai jam nepranešė apie ginčo automobilio pardavimą.
Kaip ir nurodė pirmos instancijos teismas, pagal CK 6.574 straipsnį, kai lizingo sutartis nutraukta, lizingo davėjas turi teisę reikalauti grąžinti jam sutarties dalyką bei išieškoti iš lizingo gavėjo tokio dydžio nuostolius, kad jie lizingo davėją grąžintų į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jeigu lizingo gavėjas būtų tinkamai įvykdęs sutartį. Taigi, įstatymas suteikia teisę lizingo davėjui reikalauti iš lizingo gavėjo atlyginti visus pagal lizingo sutartį patirtus nuostolius. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad šioje normoje apibrėžtas lizingo davėjo nuostolių ir atitinkamai – lizingo gavėjo civilinės atsakomybės dydžio kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-12 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2012; 2013-06-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2013, 2014-03-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014 ir kt.), tai yra lizingo davėjas iš lizingo gavėjo gali reikalauti tiek nuostolių, kad jie padengtų lizingo davėjo išlaidas, susijusias su lizingo sutarties dalyko įsigijimu, bei lizingo gavėjui suteiktą finansavimą, atėmus iš lizingo sutarties iki jos nutraukimo gautą naudą.
Lizingo sutarties šalių elgesys po sutarties nutraukimo dėl skolininko kaltės pripažįstamas sąžiningu, jeigu lizingo gavėjas nevilkina lizingo sutarties dalyku buvusio daikto grąžinimo lizingo davėjui, bet, priešingai, imasi būtinų priemonių operatyviai sugrąžinti daiktą jo teisėtam savininkui, o lizingo davėjas deda visas būtinas ir protingas pastangas daiktui realizuoti už didžiausią įmanomą kainą arba naujai lizingo sutarčiai dėl paties daikto sudaryti ir taip sumažinti savo galimus nuostolius ir pan. Taigi šalys po sutarties nutraukimo turi imtis protingų priemonių nuostoliams išvengti, juos sumažinti ar neleisti jiems padidėti. Pažymėtina, kad nuostolių dydį, jų realumą turi įrodyti lizingo davėjas. Jo teisė į nuostolių, patirtų dėl to, kad jis pats elgėsi neapdairiai, atlyginimą negali būti ginama (CK6.248 straipsnio 4 dalis, 6.259 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2014). Teismų praktikoje taip pat yra nustatyta, kad kreditoriaus kaltė civilinėje atsakomybėje nepreziumuojama, nes CK 6.248 straipsnyje nustatyta skolininko, o ne kreditoriaus kaltės prezumpcija. Taigi kreditoriaus kaltę pagal CPK 178 straipsnį privalo įrodyti skolininkas, kuris remiasi šia aplinkybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-370/2007; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011 ir kt.).
Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis šalių į bylą pateiktais įrodymais. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010; 2012 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2012; 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013 ir kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis logikos dėsniais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014).
Esminė aplinkybė, patvirtinanti arba paneigianti kreditoriaus sąžiningą elgesį siekiant išvengti nuostolių atsiradimo ar jų padidėjimo, yra ta, ar susigrąžintas lizingo dalykas buvo realizuotas dedant visas protingas pastangas gauti maksimalią jo rinkos kainą. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad automobilio buhalterinė vertė be PVM buvo 28 612,19 Lt, o automobilis aukcione realizuotas už 19 458,29 Lt be PVM, todėl ieškovas ir prašo priteisti 9 869,73 Lt nuostolių atlyginimo. Atsakovas, siekdamas įrodyti, kad automobilis galėjo būti parduotas brangiau, rėmėsi vien tik deklaratyviais teiginiais, jog ieškovas neįrodė, kad automobilis negalėjo būti parduotas už didesnę kainą. Esant nurodytoms aplinkybėms, pritartina pirmos instancijos teismo pozicijai, kad atsakovui nepateikus visiškai jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti, jog ginčo automobilis aukcione buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą, nebuvo jokio pagrindo šiuo konkrečiu atveju abejoti lizingo davėjo sąžiningumu realizuojant turtą.
Ginčo dėl to, jog vienašališkam Lizingo sutarties nutraukimui buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas, nėra, tačiau apeliantas teigia, kad ieškovas nesilaikė įstatymuose nustatytos pranešimo apie sutarties nutraukimo tvarkos, todėl negalima pripažinti, kad Lizingo sutartis nutraukta teisėtai. Taigi nors apeliantas ir tvirtina, kad nagrinėjamu atveju negalima pripažinti, jog Lizingo sutartis buvo nutraukta teisėtai, tačiau teismui nebuvo pateiktas savarankiškas reikalavimas dėl Lizingo sutarties vienašališko nutraukimo pripažinimo negaliojančiu, todėl laikytina, jog Lizingo sutarties nutraukimas šalims sukėlė atitinkamas teises ir pareigas. Apeliantui išaiškintina, kad teismas negali keisti šalių pasirinkto savo teisių gynimo būdo, nes privalo užtikrinti proceso šalių lygiateisiškumą (CPK 17 str.), išskyrus atvejus, kai yra siekiama apginti viešąjį interesą. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamoje byloje neanalizavo Lizingo sutarties nutraukimo aplinkybių ir jų nevertino CK 6.218 str. nuostatų kontekste.
Be to, atmestini kaip nepagrįsti apelianto teiginiai, kad jis neturėjo galimybės dalyvauti realizuojant perimtą turtą. Pastebėtina, kad pats apeliantas 2010-01-20 pasirašė ginčo automobilio priėmimo – perdavimo aktą (b.l. 1 T. b.l. 131), todėl akivaizdu, jog jam turėjo būti žinoma, kad ieškovas, kurio pagrindinis tikslas yra pelno siekimas, sieks iš lizingo gavėjo atgautą automobilį realizuoti ir tokiu būdu bent iš dalies padengti savo nuostolius. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijos nuomone, atsakovas turėjo visas galimybes sekti automobilio realizavimo procedūrų eigą, pats teikti pasiūlymus dėl automobilio įsigijimo arba siūlyti potencialius pirkėjus, kurie automobilį nupirktų už maksimaliai didelę kainą, tačiau jokių veiksmų nesiėmė. Pastebėtina ir tai, kad apeliantas tvirtinti, jog jis nebuvo informuotas apie Lizingo sutarties nutraukimą ir turto realizavimą, pradėjo tik teismo posėdžio metu, o nei perduodant automobilį ieškovui, nei atsiliepime į ieškinį tokios aplinkybės net nebuvo keliamos bei buvo sutinkama su Lizingo sutarties nutraukimo faktu.
Taigi, vadovaudamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo. Taigi, esant nurodytoms aplinkybėms, šiuo procesiniu sprendimu atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimas apliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.