- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-09-22
- Bylos Nr.
- e2-1165-781/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00625-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- A. L.
- Atsakovas
- J. Ž.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės A. L. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-3175-430/2020 pagal ieškovės A. L. patikslintą ieškinį atsakovėms J. Ž. ir J. Ž. – V. dėl skolos, palūkanų priteisimo ir dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė A. L. kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės J. Ž. 256 511,76 Eur skolą, 21 365,12 Eur palūkanas, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, pripažinti negaliojančia atsakovių J. Ž. ir J. Ž. – V. 2019 m. gegužės 6 d. sudarytą ir 2019 m. gegužės 8 d. įregistruotą Valstybės įmonės Registrų centre dovanojimo sandorį ir taikyti restituciją, priteisti solidariai iš atsakovių J. Ž. ir J. Ž. – V. patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovei J. Ž. – V. priklausantį butą (duomenys neskelbtini), ir atsakovei J. Ž. priklausantį butą (duomenys neskelbtini), uždraudžiant atsakovėms disponuoti butais, apsunkinti butus (hipoteka, panauda, nuoma ir kt.) ir jų valdymą bei naudojimą. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, egzistuoja tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, kadangi ieškinio suma atsakovėms yra didelė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2020 m. birželio 2 d. nutartimi ieškovės A. L. prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
4. Teismas, susipažinęs su ieškinio turiniu ir pateiktais įrodymais, nenustatė akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje civilinio proceso stadijoje teiktų pagrindą daryti išvadą, kad ieškinys preliminariai yra nepagrįstas.
5. Spręsdamas klausimą dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, teismas pažymėjo, jog aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, neįrodo realaus atsakovių suinteresuotumo siekti apsunkinti ar padaryti neįmanomu galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymą. Ieškovė nepateikė duomenų, kad atsakovės ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, taip pat ieškovė nepateikė jokių duomenų apie atsakovių galimą nesąžiningumą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartį iš klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teigia, jog atsakovė J. Ž., žinodama apie ieškovės reiškiamą reikalavimą dėl skolos grąžinimo, perleido (padovanojo) atsakovei J. Ž. – V. turtą, o šie veiksmai parodo atsakovių nesąžiningumą. Atsakovė, perleisdama turtą, pablogino savo finansinę padėtį ir apsunkino galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą.
Atsiliepimas
7. Atsakovės atsiliepime į atskirąjį skundą prašo ieškovės atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad atsakovė jau yra sumokėjusi ieškovei dalį prašomos priteisti sumos. Be to, atsakovė J. Ž. turi kito turto, kurio pakanka likusiems ieškinio reikalavimams patenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti atsakovėms laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
9. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
10. Atsakovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą teismui pateikė 2020 m. birželio 18 d. mokėjimo nurodymo kopiją.
11. Atsižvelgdamas į tai, kad nauji įrodymai yra susiję su ieškinio reikalavimo sumos dydžio vertinimu, kuris yra reikšmingas sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, siekdamas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti kilusį ginčą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas priimti pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).
Dėl apskųstosios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).
13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, o šalys šios teismo išvados neginčija. Vadinasi, pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.
14. Tiek pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme, tiek atskirajame skunde ieškovės pozicija dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo (grėsmės sąlygos) grindžiama ieškinio reikalavimo sumos dydžiu, bloga atsakovių turtine padėtimi. Kaip teisingai apskųstojoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nuosekliai pasisakoma, kad tokios aplinkybės, kaip reikalavimo sumos dydis atsakovėms ar atsakovių turimo turto apimtis savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovių turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovių nesąžiningą elgesį (t. y. jų veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto apimtį) (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2018 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018).
15. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo paskirtis yra konservacinė, o jų tikslas yra antrosios ginčijamų teisinių santykių šalies (atsakovės) turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas būtent siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Tokia teismų praktikos nuostata lemia išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovių jau atliktus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovių interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.
16. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai savaime dar nepatvirtina egzistuojančios grėsmės sprendimo įvykdymui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsakovių pateikta 2020 m. birželio 18 d. mokėjimo nurodymo kopija patvirtina, jog atsakovė J. Ž. sumokėjo 110 283,25 Eur dalį ieškiniu prašomos priteisti skolos, t. y. nevengia atsiskaityti su ieškove.
17. Iš bylos medžiagos apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantė nepateikė duomenų, jog atsakovės ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, o aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, neįrodo realaus atsakovių suinteresuotumo siekti apsunkinti ar padaryti neįmanomu galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymą. Aplinkybė, jog atsakovė J. Ž. 2019 m. gegužės 6 d. dovanojimo sutartimi padovanojo atsakovei J. Ž. – V. butą (duomenys neskelbtini), nepagrindžia atsakovių nesąžiningumo, nes dovanojimo sandoris sudarytas beveik prieš vienerius metus iki ieškinio pareiškimo, be to, atsakovė J. Ž. sudarydavo dovanojimo sutartis ir su ieškove (pvz., 2011 m. gruodžio 28 d. dovanojimo sutartis), todėl šios aplinkybės taip pat rodo, jog atsakovei J. Ž. įprasta praktika sudaryti dovanojimo sutartis su dukromis. Pažymėtina, jog vienas iš nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų yra disponavimas turtu, todėl šiuo atveju nesant pritaikytiems turto suvaržymams atsakovė galėjo jai priklausančiu turtu disponuoti savo nuožiūra. Kadangi turto areštas taikytinas tik tuomet, kai grėsmė būsimo teismo sprendimo sėkmingam įvykdymui galėtų kilti dėl atsakovių nesąžiningais pripažintų veiksmų, bet ne dėl to, kad atsakovės neturi pakankamai turto / piniginių lėšų, kurių užtektų reikalavimams patenkinti, ieškovės atskirajame skunde išsakomos abejonės dėl atsakovių realaus pajėgumo įvykdyti būsimą teismo sprendimą praranda aktualumą. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų nei patvirtinančių, nei paneigiančių operatyvaus teismo sprendimo įvykdymo perspektyvumą.
18. Nesant objektyvių duomenų, rodančių nesąžiningą atsakovių elgesį, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti aiškinamas ir taikomas tokiu būdu, jog sudarytų sąlygas ieškovei nustatyti atsakovių turimo turto sudėtį, įvertinti, ar ieškinio patenkinimo atveju bus reali galimybė iš atsakovių išieškoti priteistas lėšas. Tai neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių esmės ir paskirties.
19. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą suponuoja grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovių veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl kitokių objektyvių aplinkybių galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip ne kartą jau buvo konstatuota teismų praktikoje, laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-280/2012 ir kt.), kas reiškia, jog paaiškėjus ar iškilus naujoms grėsmėms būsimo teismo sprendimo įvykdymui, ieškovė turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje (CPK 144 straipsnio 1 ir 3 dalys, 147 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju teismas turi iš naujo vertinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, nustatinėdamas, ar pakartotinio prašymo nagrinėjimo metu egzistuoja prašyme nurodytos naujos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
20. Kiti ieškovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2020 m. birželio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.