Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-56-1020/2022

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-01-14
Bylos Nr.: 1A-56-1020/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-28776-2016-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Jolanta Čepukėnienė, Alenas Piesliakas, Ernestas Rimšelis
Nuteistasis: E. Š.
Advokatai: Mindaugas Barkauskas

Kategorijos

1.1.3.2Tyčia (BK 15 str.)
1.1.3.3Neatsargumas (BK 16 str.)
1.1.8.1.1Aplinkybės, į kurias atsižvelgia teismas skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.)
1.2.14.6.1Turto pasisavinimas (BK 183 str. 1 d.)
1.2.14.7.2.1Didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymas (BK 184 str. 2 d.)
1.2.17.13Nusikalstamas bankrotas (BK 209 str.)
1.2.8.10pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.18.11Aplaidus apskaitos tvarkymas (BK 223 str.)
2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
2.1.7.4.3Dokumentų kaip įrodymų vertinimas
2.1.7.4.4Ekspertizės aktų ir specialisto išvados vertinimas
2.1.7.4.6Kitų įrodymų vertinimas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-56-1020/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-28776-2016-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2; 1.1.3.3; 1.1.8.1.1; 1.2.14.6.1; 1.2.14.7.2.1; 1.2.17.13; 1.2.8.10; 1.2.18.11; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.1.7.4.6 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. sausio 14 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Aleno Piesliako ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Audronei Rasiulienei,dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,nuteistajam E. Š. ir jo gynėjui advokatui Mindaugui Barkauskui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Š. gynėjo advokato Mindaugo Barkausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams;

– pagal BK 209 straipsnį (nuosprendyje nurodyta šio straipsnio 1 dalis) – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams;

– pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 4 (keturiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis bei 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu bei E. Š. paskirta subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai ir 4 (keturi) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktų nuostatomis, E. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams ir 4 (keturiems) mėnesiams, jį įpareigojant šiuo laikotarpiu tęsti darbą, pradėti dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. Š. pagal BK 209 straipsnį nuteistas už tai, kad sąmoningai blogai valdydamas įmonę, nulėmė jos bankrotą ir dėl to padarė didelę turtinę žalą kreditoriams, o būtent: jis, nuo 2014 m. spalio 3 d. būdamas UAB „L“ akcininku ir direktoriumi, iki 2016 m. liepos 13 d. sąmoningai blogai valdydamas įmonę, t. y. būdamas atsakingas už UAB „L“ veiklos organizavimą, jos tikslų įgyvendinimą ir žinodamas, kad UAB „L“ ekonominė padėtis yra sunki ir ji yra nemoki, bendrovės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršija turimą turtą ir jo nepakanka bendrovės turto įsipareigojimams apmokėti, tyčia sudarė ekonomiškai nepagrįstus ir nuostolingus sandorius bei vykdė ūkines-finansines operacijas, sunkinančias UAB „L“ ekonominę padėtį, mažinančias įmonės mokumą ir galimybę atsiskaityti su kreditoriais, t. y.:

1.1. UAB „L“ 2014 m. gruodžio 5 d. sutartimi iš UAB „I“ perėmė 21 212,37 Eur vertės ekonomiškai nenaudingus sutartinius įsipareigojimus likutine iš klientų gautina 11 061,19 Eur verte ir 300 Eur vertės turtą – lovą, tačiau UAB „L“ negavo, o UAB „I“ neperdavė iš klientų pagal perimtus įsipareigojimus sumokėtų avansų;

1.2. UAB „L“ 2015 m. vasario 2 d. sutartimi iš UAB „I“ perėmė 1 100 Eur vertės ekonomiškai nenaudingus sutartinius įsipareigojimus likutine iš klientų gautina 660 Eur verte;

1.3. UAB „L“ už 24 253,50 Eur iš UAB „D“ pagal neįvardintas ir tyrimui pateiktuose dokumentuose nesančias sutartis pirko neįvardintus baldus ir už juos atsiskaitė pagal sąskaitas-faktūras – už 35 vienetus 17 853,54 Eur pagal 2015 m. sausio 30 d. sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir už 12 vienetų 6 399,96 Eur pagal 2015 m. vasario 26 d. sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriose prekės pavadinimas nurodomas „Baldai pagal sutartį“, tačiau iš UAB „L“ pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų nėra galimybės nustatyti nei pirktų baldų pavadinimų, nei kada ir kokia kaina jie realizuoti, o Bendrovės apskaitoje 24 253,50 Eur suma pripažinta sąnaudomis;

1.4. UAB „L“ nepagrįstai pardavėjams sumokėjo 24 246,34 Eur sumą, kuri nepagrįsta turto sunaudojimo apskaitos dokumentais ir pripažinta sąnaudomis, kadangi nei vienu prekių, t. y. baldų, pardavimo atveju, pardavimo dokumentuose žaliavos, dalys, detalės, baldiniai audiniai nebuvo parduoti ir nėra baldų gamybos dokumentų;

1.5. taip pat neturėdamas teisėto pagrindo ir nepagrįsdamas jokiais buhalterinės apskaitos dokumentais, įgijo UAB „L“ priklausančias pinigines lėšas, iš viso 7 307,65 Eur, o būtent: 1 382 Eur 2016 m. gegužės 30 d. likutį kasoje; 5 700,19 Eur Bendrovės lėšų likutį, esantį pas atskaitingą asmenį E. Š.; 1,53 Eur 2016 m. birželio 30 d. likutį sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S Lietuvos filiale bei 226,99 Eur 2016 m. birželio 15 d. likutį sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“, dėl to UAB „L“ patyrė 55 807,49 Eur nuostolį. Tokiais veiksmais E. Š. nulėmė UAB „L“ bankrotą bei padarė bendrovės kreditoriams didelę – 21 289,60 Eur – turtinę žalą.

2. E. Š. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteistas ir už tai, kad iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą UAB „L“ priklausantį didelės vertės – 55 807,49 Eur – turtą, o būtent:

2.1. jis nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2016 m. liepos 13 d., nepateikdamas išlaidas pateisinančių dokumentų, iššvaistė UAB „L“ 7 307,65 Eur vertės turtą, kurį sudarė pas jį, kaip įmonės direktorių, buvusios įmonės lėšos (5 700,19 Eur); 2016 m. gegužės 30 d. įmonės kasoje buvusios lėšos (1 382 Eur); 2016 m. birželio 30 d. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S Lietuvos filiale buvusios lėšos (1,53 Eur) bei 2016 m. birželio 15 d. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ buvusios lėšos (226,99 Eur).

2.2. tęsdamas nusikalstamą veiką, tyčia už 24 253,50 Eur iš UAB „D“, pagal neįvardintas ir pateiktuose dokumentuose nesančias sutartis, pirko neįvardintus baldus ir už juos atsiskaitė pagal sąskaitas-faktūras – už 35 vienetus 17 853,54 Eur pagal 2015 m. sausio 30 d. pagal sąskaitą-faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) ir už 12 vienetų 6 399,96 Eur pagal 2015 m. vasario 26 d. sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) – tačiau iš UAB „L“ pateiktų buhalterinės apskaitos dokumentų nėra galimybės nustatyti nei pirktų baldų pavadinimų, nei kada ir kokia kaina jie realizuoti, o Bendrovės apskaitoje 24 253,50 Eur suma nepagrįstai pripažinta sąnaudomis;

2.3. tęsdamas nusikalstamą veiką, nepagrįstai pardavėjams sumokėjo 24 246,34 Eur sumą, kuri nepagrįsta turto sunaudojimo apskaitos dokumentais ir pripažinta sąnaudomis, kadangi nei vienu prekių, t. y. baldų, pardavimo atveju, pardavimo dokumentuose žaliavos, dalys, detalės, baldiniai audiniai nebuvo parduoti ir baldų gamybos dokumentų nėra.

3. Be to, E. Š. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, o būtent: jis, nuo 2014 m. spalio 3 d. būdamas UAB „L“ akcininku ir direktoriumi, bei pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 1, 7, 8 dalis ir 12 dalies 1, 2, 6, 11 punktus, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – ir BAĮ) 21 straipsnio 1 ir 2 dalis, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 30 punktą, Bendrovės įstatų 12 dalies 2 punktą ir 13 dalį, Inventorizacijos taisyklių 64 punktą, būdamas atsakingas už UAB „L“ apskaitos organizavimą ir tinkamą jos tvarkymą, apgaulingai tvarkė UAB „L“ apskaitą, dėl ko negalima iš dalies nustatyti UAB „L“ veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 13 d., nes Bendrovė tvarkydama buhalterinę apskaitą nesilaikė:

3.1. BAĮ 4 straipsnio nuostatų, kadangi: 1) nėra galimybės nustatyti iš UAB „D“ už 24 253,50 Eur pirktų baldų (pagal 2015 m. sausio 30 d. ir 2015 m. vasario 26 d. sąskaitas-faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) (už 17 853,54 Eur) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (už 6 399,96 Eur)), pavadinimų, nei kada ir kokia kaina jie realizuoti, tačiau apskaitoje ši suma pripažinta sąnaudomis; 2) 2016 m. balandžio 1 d. apskaitos registre Sąskaitų apyvarta balandžio 1-30 d. trumpalaikis turtas 5 745 Eur mažesnis, o įsipareigojimai 13 147,15 Eur didesni nei likučiai 2016 m. kovo 31 d., nes nėra tapatūs trumpalaikio turto ir įsipareigojimų sąskaitų likučiai; 3) sąskaitoje „272 kasa“ įrašytas 6 813,85 Eur likutis 2016 m. balandžio 1 d. yra teisingas, dėl to trumpalaikis turtas turėjo sudaryti 32 603,69 Eur;

3.2. BAĮ 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 4 dalies nuostatų, kadangi: 1) kasos knygoje neįrašytas 1 382 Eur gavimas (neįrašyti 2016 m. gegužės 13 d. kasos pajamų orderiai Nr. (duomenys neskelbtini) 812 Eur sumai ir Nr. (duomenys neskelbtini) – 570 Eur sumai, nes UAB „L“ nesilaikė grynųjų pinigų priėmimo ir jų apskaitos tvarkos, nustatytos Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių 16 ir 17 punktuose); 2) 1 382 Eur ūkinė operacija, pagrįsta 2016 m. gegužės 9 d. E. Š. individualios veiklos sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. gegužės 16 d. kasos pajamų orderio kvitu (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), neįtraukta į apskaitą ir jos duomenys neužregistruoti kasos knygoje ar kituose apskaitos registruose;

3.3. BAĮ 6 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų, kadangi 1) 1 025 Eur judėjimo po jų išėmimo iš sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ (bankomatuose 2016 m. gegužės 7 d. išimtų – 35 Eur; 2016 m. gegužės 9 d. – 590 Eur; 2016 m. gegužės 16 d. – 400 Eur gavimas ir panaudojimas neįtraukti į apskaitą ir nepagrįsti apskaitos dokumentais); 2) 7 307,65 Eur dydžio pinigų likutis neįtrauktas į apskaitą, nepagrįstas apskaitos dokumentais ir duomenys neužregistruoti apskaitos registruose, nes tyrimui pateiktuose dokumentuose jų nėra;

3.4. Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatų, kadangi: 2015 m. sausio 2 d. atskaitingo asmens gauta 13,90 Eur suma užregistruota 2435-oje buhalterinėje sąskaitoje nepagrįsta apskaitos dokumentu; 222,12 Eur į apskaitą įtrauktos ūkinės operacijos, t. y. 150 Eur, įrašytos 2015 m. rugsėjo 30 d. avansinėje apyskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), ir 72,12 Eur, įrašytų 2015 m. spalio 1 d. avansinėje apyskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), nepagrįstos apskaitos dokumentais; 2) 24 246,34 Eur suma nepagrįsta turto sunaudojimo apskaitos dokumentais ir pripažinta sąnaudomis;

3.5. Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatų, nes kasos knygoje įrašytas 2016 m. gegužės 2 d. kasos išlaidų orderyje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra vadovo, gavėjo ir kasininko parašų;

3.6. Inventorizacijos taisyklių 17 punkto, nes neinventorizavo turto ir įsipareigojimų prieš 2014 m. ir 2015 m. metinių finansinių ataskaitų sudarymą, iš ko būtų galima nustatyti įmonės veiklą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą.

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

4. Nuteistojo E. Š. gynėjas advokatas M. Barkauskas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir E. Š. atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį, konstatuojant, jog pastarasis nepadarė veikų, turinčių nusikalstamos veikos požymių. Gynėjo įsitikinimu, skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas dėl teismo padarytų esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

4.1. Gynėjo teigimu, pripažindamas E. Š. kaltu dėl jam inkriminuotų nusikaltimų padarymo, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo bei BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytas apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nacionalinės ir tarptautinės teisės aktų nuostatomis, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. Š. kaltės nėra pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Pasak nuteistojo gynėjo, teismas įrodymus vertino selektyviai ir pirmenybę nemotyvuotai teikė tariamai nuteistąjį kaltinantiems įrodymams, nepagrįstai sureikšmindamas tam tikrus tokių įrodymų aspektus, nevertindamas jų kitų, šių aspektų neatitinkančių, bylos įrodymų kontekste. Be to, nuosprendyje visi neaiškumai buvo įvertinti išimtinai E. Š. nenaudai, o teismo išvados grįstos prielaidomis ir duomenų interpretavimu apkaltinamajam nuosprendžiui priimti naudinga linkme. Apeliantas pažymi ir tai, kad kaltinamajame akte dėl E. Š. tyčios sąmoningai blogai valdant įmonę išvis nebuvo pasisakyta, o pirmosios instancijos teismas jo ginamojo kaltės formą – tyčią – grindė liudytojų, pavyzdžiui, J. M., E. S, R. K., B. S. ir kitų E. Š. vadovautos įmonės klientų parodymais, kurie teisiamajame posėdyje negalėjo paaiškinti apie įmonėje UAB „L“ egzistavusias buhalterinės apskaitos spragas bei apie šios įmonės su kitomis įmonėmis sudarytas sutartis bei jų pagrindu atliktas konkrečias ūkines operacijas. Anot gynėjo, minėtų liudytojų parodymais teismas vadovavosi, o E. Š. paaiškinimais nusprendė netikėti ir juos atmetė vadovaudamasis tik prielaidomis ir nenurodydamas jokių abejonių nekeliančių argumentų.

4.2. Apelianto teigimu, teismo padaryti esminiai proceso pažeidimai vertinant įrodymus nulėmė ir netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Pasak nuteistojo gynėjo, skundžiamu nuosprendžiu netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes E. Š. veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip pavojingi ir nusikalstami bei kvalifikuoti pagal baudžiamąjį įstatymą, nors jie tokie nebuvo ir juo labiau nuteistasis neturėjo tikslo tokias pasekmes sukelti tyčia. Skunde nurodoma, kad vienu iš pagrindinių argumentų, kuriais vadovaudamasis apygardos teismas pripažino E. Š. kaltu padarius jam inkriminuotus nusikaltimus, buvo neigiamas UAB „L“ įsipareigojimų perėmimo iš UAB „I“ ekonominis naudingumas. Anot apelianto, teismas laikė, kad jo ginamasis, sudaręs inkriminuojamas sutartis su UAB „I“, nepaisė UAB „L“ interesų. Apelianto teigimu, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, aptariamoje situacijoje nebuvo objektyvių priežasčių tikėtis ir iš anksto vertinti, kad minėti UAB „L“ sandoriai bus ekonomiškai nenaudingi, t. y. nuostolingi. Kol E. Š. buvo UAB „I“ darbuotojas, t. y. kol UAB „I“ naudojosi nuteistojo sukurta baldų platinimo internete platforma „(duomenys neskelbtini)“, šis puslapis sulaukdavo apie 17 000 lankytojų per mėnesį, o per tą patį laiką įmonė sudarydavo vidutiniškai 10–15 naujų sutarčių dėl baldų užsakymo ir jų gamybos. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, vadovaudamasis įgyta patirtimi ir žinomais statistiniais duomenimis, E. Š. turėjo verslo logika pagrįstą manymą, kad UAB „L“ pasieks panašių veiklos rezultatų (pasak gynėjo, UAB „I“ bankrotą lėmė ne pasirinktas veiklos modelis, o nesusikoncentravimas į vieną veiklos sritį). Taigi sudaryti sandoriai nebuvo ekonomiškai nenaudingi, nes, įvykdžius perimtus likusius įsipareigojimus, UAB „L“ galbūt ženklaus pelno ir nebūtų gavusi, tačiau nebūtų patirtas ir nuostolis – kitaip tariant, negautas pelnas negali būti automatiškai prilygintas pelnui. Visgi, apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai laikėsi priešingos nuomonės.

4.3. Anot gynėjo, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino ir E. Š. parodymus, nes norint juos atmesti būtina nurodyti kokie kiti patikimi įrodymai juos paneigia. Skunde pabrėžiama, kad E. Š. bendradarbiavo su UAB „L“ bankroto administratoriumi, pateikė turimus ir trūkstamus dokumentus, t. y. siekė padėti atskleisti veiką ir išaiškinti jos aplinkybes, kas leidžia pagrįstai tvirtinti, jog nebuvo pagrindo netikėti jo parodymais – o būtent tuo, jog nuteistasis neturėjo tikslo privesti įmonę prie bankroto ir ne bet kaip, o tyčia. Teismo išvada, jog E. Š. UAB „I“ dirbo ne kelis mėnesius, kaip tvirtino posėdžio metu, o beveik pusmetį, kas matyti iš SODROS sistemos duomenų, niekaip nemenkina nuteistojo parodymų patikimumo ir jų reikšmės, nes 6 mėnesiai patenka į „kelių mėnesių“ sąvoką. Taigi, apelianto teigimu, nuteistasis parodymų nekeitė ir bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, tik teisiamajame posėdyje nedetalizavo pradirbtų mėnesių skaičiaus.

4.4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje tinkamai nebuvo įvertinti įrodymai, suponuojantys, jog E. Š., kaip įsipareigojimus prisiėmusios UAB „L“ direktorius, siekė patenkinti savo klientų interesus iki pat įmonės likvidavimo procedūros pabaigos. Pasak apelianto, visi įsipareigojimai, kuriuos E. Š. valdyta UAB „L“ perėmė iš UAB „I“, buvo įvykdyti, o tai reiškia, kad sutartis, kuri kaltinime nurodyta kaip viena iš privedusių įmonę prie bankroto, buvo įgyvendinta. Skunde nurodoma, jog dinamiškame veiklos procese atsirandantys gamybos nesklandumai negali būti numatomi iš anksto, o tai, kad E. Š. neveikė nei tiesiogine, nei netiesiogine tyčia patvirtina jo paties atlikti veiksmai ir sprendimai, siekiant išspręsti kilusius ginčus su įmonės klientais. Skirtingai nei teigia teismas, įmonės nėra įpareigotos kiekvieną kartą pranešti savo klientams apie jos veikloje atsiradusius sunkumus, kol dar nėra skelbiamas bankrotas, nes tokiu atveju galėtų būti sutrikdyta tolimesnė finansinė ir ekonominė įmonės veikla, dėl klientui atsiradusio nestabilumo ir nesaugumo jausmo. Tai, kad UAB „L“ iki pat veiklos pabaigos, kol kreipėsi dėl bankroto procedūros, vykdė ir bandė vykdyti savo turimus įsipareigojimus, patvirtina ne tik nuteistojo, tačiau ir šios įmonės buhalterės liudytojos N. M. parodymai. Be to, siekiant, jog UAB „L“ nebankrutuotų, buvo naudojamos įvairios priemonės įmonės finansinei padėčiai atstatyti, pavyzdžiui, siūlomos nuolaidos, ką patvirtino liudytojai E. S. bei V. D.. Taip pat siekiant, kad UAB „L“ veikla nesustotų, bankrutavus įmonei UAB „D“, buvo ieškoma naujos baldų gaminimo įmonės, kas taip pat turėjo įtakos klientų užsakymų įvykdymo vėlavimui.

4.5. Apeliaciniu skundu nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo, vertinant tarp UAB „L“ ir UAB „D“ sudarytas sutartis Nr. D1 (duomenys neskelbtini) ir D1 (duomenys neskelbtini), padarytomis išvadomis. Gynyba nesutinka su teismo išvada, jog aplinkybė, kad atlikusi mokestinį tyrimą Valstybinės mokesčių inspekcija (toliau – VMI) nenustatė pažeidimo ir tik rekomendavo ateityje detalizuoti sąskaitų faktūrų turinį, nesumenkina byloje esančių specialisto išvadų reikšmės. Pasak apelianto, VMI darbuotojai, atliekantys mokestinius tyrimus, taip pat yra specialistai, neretai teikiantys išvadas mokestiniais klausimais. Gynėjo įsitikinimu, nors VMI mokestinio tyrimo objektas ir nebuvo UAB „L“ sandorių visuma, tačiau VMI išvada patvirtina, kad minėtos sutartys nebuvo fiktyvios – vadinasi du specialistai tas pačias sutartis vertino skirtingai. Tačiau nepriklausomai nuo to, skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad nei atliekant UAB „L“ ūkinės finansinės veiklos tyrimą, nei specialistei, nei bylą nagrinėjančiam teismui nėra galimybės nustatyti pirktų baldų pavadinimų ir to kada ir kokia kaina jie realizuoti. Visgi, anot apelianto, nors šių sutarčių turinys ir nėra detalizuotas įmonės apskaitos dokumentuose, tačiau turint omenyje VMI išvadas, negalima vertinti, kad jų sudarymas buvo ekonomiškai nenaudingas įmonei, vien dėl to, kad neįmanoma detalizuoti jų turinio. Byloje taip pat nepaneigta aplinkybė, kad UAB „D“ pagamindavo 90–95 % visų UAB „L“ užsakymų. Todėl, nepaisant to, jog negalima nustatyti sąskaitų-faktūrų turinio, baldų vienetų pirkimo ir pardavimo kaina turi sutapti, o tai neabejotinai buvo fiksuojama buhalterinėje apskaitoje.

4.6. Nuteistojo gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas E. Š. atžvilgiu negalėjo priimti apkaltinamojo nuosprendžio dar ir dėl to, kad pastarojo veikoje nenustatyti būtinieji jam inkriminuotų BK 209 straipsnyje, BK 184 straipsnio 2 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėties požymiai. Pasak gynėjo, teismo išvada, jog visos minėtos veikos buvo padarytos veikiant tyčine kaltės forma nėra pagrįsta ir teisėta – teismas tik deklaratyviai perrašė teismų praktiką, o tokio sprendimo motyvai itin lakoniški.

4.7. Pirmiausia, apelianto teigimu, nors BK 209 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo motyvas ir tikslas nėra būtinieji šio nusikaltimo sudėties požymiai, jie gali būti svarbūs sprendžiant apie asmens kaltę. E. Š. neturėjo tikslo, kad jo vadovaujama įmonė bankrutuotų. Priešingai – iš byloje esančių duomenų galima matyti, kad iki pat įmonės likvidavimo E. Š. bandė vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, siekdamas išvengti didelių kreditorinių nuostolių, t. y. neturėjo tyčios, kad įmonė bankrutuotų. Apelianto teigimu, nors teismas nuosprendyje pripažino, kad BK 209 straipsnio dispozicija yra blanketinio pobūdžio, t. y. reikalaujanti nurodyti konkrečias teisės aktų nuostatas, kurios buvo pažeistos kaltinamajam sąmoningai blogai valdant ūkio subjektą, nuorodos į aktualias teisės normas nepateikė, savo išvadas grindė teismų praktikos pavyzdžiu, tačiau paminėtoje byloje šis klausimas nebuvo toks pat kaip nagrinėjamoje byloje. Nuteistojo gynėjo įsitikinimu, tokiu būdu teismas pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalies nuostatas, nes netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką.

4.8. Apelianto teigimu, nors E. Š. buvo pripažintas kaltu padaręs BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, kaltinamajame akte apie šios veikos subjektyviąją pusę, t. y. tyčią iššvaistyti turtą, nebuvo pasisakyta. Atitinkamai ir teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrindė išvados, kad jo ginamasis šį nusikaltimą padarė būtent tyčia. Vadovaudamasis LAT praktika, apeliantas teigia, kad išvada apie tyčią padaryti minėtą nusikaltimą gali būti vertinama kaip teisinga tik tada, kai dėl turto iššvaistymo padaryta žala yra reali, o ne konstatuota tik pagal įmonės buhalterinės apskaitos dokumentuose esančius duomenis. Vadovaudamasis E. Š. parodymais, apeliantas teigia, kad nuteistasis visas medžiagas ir prekes, būtinas baldų gamybai, iškart perduodavo į gamybą, kuria rūpinosi jo paties valdoma UAB „D“, nes UAB „L“ savarankiškai jokių baldų pati negamino ir jai saugoti bei apskaityti kaltinime įvardintus nupirktus daiktus nebuvo jokio reikalo. Pasak apelianto, faktinė situacija dėl minėtų sandorių yra pakankamai aiški tiek iš E. Š. parodymų, tiek iš byloje esančių dokumentų.

4.9. Pasak E. Š. gynėjo, pats nuteistasis neneigia to, kad UAB „L“ buhalterinėje apskaitoje trūko tvarkos. Visgi apeliaciniame skunde nurodoma, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo atveju buvo būtina nustatyti E. Š. kaltės formą. Anot gynėjo, skundžiamame nuosprendyje nenurodyti abejonių nekeliantys motyvai, kodėl E. Š. veikė tyčia ir buhalterinę apskaitą tvarkė būtent apgaulingai, o ne, pavyzdžiui, aplaidžiai. Teismas turėjo aiškiai ir argumentuotai motyvuoti išvadą dėl kaltės formos nustatymo, nes inkriminuojami veiksmai, atsižvelgiant į kaltės formą, gali būti prilyginami ir aplaidžiam apskaitos tvarkymui (BK 223 straipsnis). Gynėjo įsitikinimu, E. Š. veiksmuose nebuvo tyčios. Byloje nėra duomenų, kad pastarasis būtų padaręs BAĮ 4 straipsnio pažeidimus – jis negali būti atsakingas dėl apskaitos registre esančių mėnesinių sąskaitų apyvartų, nes šis registras yra tvarkomas buhalterio, o klaida galėjo atsirasti dėl skaičiavimo apsirikimų; be to, nuteistasis UAB „L“ bankroto administratoriui pateikė visus dokumentus, taip pat ir tuos, kurie pagrindžia įmonės sąnaudas ir įplaukas. Lygiai taip, vadovaujantis BAĮ 6 straipsnio 2 dalimi ir 12 straipsnio 4 dalimi, E. Š. nebuvo kompetentingas įtraukti į buhalterinę apskaitą ūkinių operacijų. Apelianto teigimu, duomenų, kurie neįtraukti į apskaitą ar neužregistruoti kasos knygoje, pagrindą sudaro ūkinės operacijos įvykdytos po balandžio mėn., t. y. po to momento, kai buhalterė nebedirbo įmonėje. Be to, pagal įstatymą, ūkinės operacijos atitinkamuose dokumentuose turi būti užfiksuotos per 4 mėnesius nuo tos dienos, kada jos įvyko. Visgi, apelianto teigimu, nuo to, kai realiai įvyko į buhalterinę apskaitą neįtrauktos ūkinės operacijos, iki dokumentų įteikimo bankroto administratoriui momento, toks laiko tarpas nebuvo praėjęs. Pasak nuteistojo gynėjo, BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padariniai yra alternatyvūs, todėl nuosprendyje turėtų būti nurodyti ne visi įstatyme išvardinti padariniai, o tik tie, kurie kilo dėl jo ginamojo veikos, nes tai svarbu ir individualizuojant asmens atsakomybę. Apelianto teigimu, nors į UAB „L“ buhalterinę apskaitą neįtrauktos tam tikros operacijos, yra tiksliai žinomos jų piniginės išraiškos, todėl vargu ar pateisinama išvada, kad neįmanoma iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros, bei sprendimas nuteistojo atžvilgiu taikyti baudžiamąją, o ne administracinę atsakomybę (jei formaliai laikoma, kad tokia veika buvo padaryta).

4.10. Vadovaudamasis LAT praktika ir akcentuodamas baudžiamosios teisės, kaip paskutinės priemonės (lot. ultima ratio), taikymo paskirtį, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino E. Š. veikų realaus pavojingumo. Pasak apelianto, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų apie tai, jog E. Š. būtų sąmoningai sukūręs situaciją, kuriai esant UAB „L“ kreditoriai nebegalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti ar būtų labai apsunkinta galimybė atkurti savo galimai pažeistas teises. Pasak gynėjo, E. Š. veika nesudarė blogo įmonės valdymo pagrindo, nes įmonės vadovas paisė įmonės interesų ir savo asmeninių interesų nekėlė aukščiau įmonės interesų.

5. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą. Prokuroras prašė nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies: E. Š. dėl kaltinimo pagal BK 209 straipsnį išteisinti, nepadarius veikos turinčios nusikalstamos veikos požymių; E. Š. inkriminuotą BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą perkvalifikuoti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį; pripažinti, jog E. Š. iššvaistė ne 55 807,49 Eur, o 24 246,34 Eur dydžio UAB „L“ turtą; atsižvelgus į visa tai E. Š. paskirti švelnesnę laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo E. Š. gynėjo advokato M. Barkausko apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo turinį ir apeliacinės instancijos teisme proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra teisingas. Teisėjų kolegija sutinka su gynybos ir prokuroro pozicija, kad skundžiamu nuosprendžiu E. Š. buvo nepagrįstai nuteistas už nusikalstamą bankrotą (BK 209 straipsnį). Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nepasitvirtino kaltinimas dėl to, jog nuteistasis iššvaistė visą jam inkriminuotą pinigų sumą, t. y. 55 807,49 Eur – byloje įrodytas tik 24 246,34 Eur sumos iššvaistymas. Dėl to, nuteistajam buvo paskirta ir neteisinga bausmė, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis turi būti pakeistas, o dalyje dėl nepagrįsto E. Š. nuteisimo pagal BK 209 straipsnį – panaikintas.

Dėl E. Š. inkriminuoto didelės vertės turto iššvaistymo (BK 184 straipsnio 2 dalis)

7. E. Š., be kita ko, nuteistas už tai, kad iššvaistė jo, kaip UAB „L“ direktoriaus, žinioje buvusį svetimą minėtai įmonei priklausantį didelės – 55 807,49 Eur – vertės turtą. Vadovaujantis kaltinimu ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, šį turtą E. Š. iššvaistė šiais trimis atvejais:

7.1. pirkdamas iš UAB „D“ 2015 m. sausio 30 d. sąskaitoje-faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015 m. vasario 26 d. sąskaitoje-faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini), nurodytus, bet neįvardintus 47 vnt. baldų už 24 253,50 Eur (nuosprendžio nustatomoje dalyje nurodyta, kad buvo pirkta 37 vnt. baldų („37 (35+12)”), tačiau tai akivaizdus rašymo apsirikimas, kuris į teismo nuosprendį perkeltas iš klaidingai surašyto kaltinamojo akto);

7.2. nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2016 m. liepos 13 d., nepateikdamas išlaidas pateisinančių dokumentų, iššvaistė UAB „L“ 7 307,65 Eur vertės turtą, kurį sudarė pas jį, kaip įmonės direktorių, buvusios įmonės lėšos (5 700,19 Eur); 2016 m. gegužės 30 d. įmonės kasoje buvusios lėšos (1 382 Eur); 2016 m. birželio 30 d. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S Lietuvos filiale buvusios lėšos (1,53 Eur) bei 2016 m. birželio 15 d. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ buvusios lėšos (226,99 Eur).

7.3. pardavėjams sumokėdamas 24 246,34 Eur sumą, kuri nepagrįsta turto sunaudojimo apskaitos dokumentais ir pripažinta sąnaudomis.

8. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad išvada, jog E. Š. iššvaistė UAB „L“ turtą, yra nepagrįsta. Anot apelianto, tyčia padarius minėtą nusikaltimą gali būti konstatuojama tik tuo atveju, kai žala yra reali, o ne nustatyta tik pagal įmonės buhalterinėje apskaitoje esančius dokumentus. Nuteistojo gynėjas teigia, kad E. Š. visas medžiagas ir prekes, būtinas baldų gamybai, iškart perduodavo į gamybą UAB „D“, o sandoriai tarp UAB „D“ ir UAB „L“ dėl baldų pirkimo buvo realūs. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras iš dalies palaikė tokią gynybos poziciją. Pirmiausia, prokuroro teigimu, bylos duomenys rodo, jog UAB „L“ iš UAB „D“ iš tiesų nupirko 47 baldų komplektus. Anot prokuroro, tai, kad į sąskaitas-faktūras tam tikri duomenys neįrašyti, yra tik buhalterinės apskaitos reikalavimų pažeidimai – vien neišdėstymas už kokius baldus UAB „L“ mokėjo, nereiškia, kad nebuvo paties pirkimo fakto, t. y. kad 24 253,50 Eur buvo iššvaistyti. Be to, prokuroro teigimu, situacija, kai E. Š., valdydamas įmonės turtą, nepateikė išlaidas pateisinančių dokumentų 7 307,65 Eur sumai, nepateikė ir nepagrindė bankroto administratoriui šių sumų likučių, galėtų būti vertinama ne kaip turto iššvaistymas, bet nebent kaip jo pasisavinimas. Pasak prokuroro, kadangi E. Š. kaltinimai dėl turto pasisavinimo nepareikšti, aplinkybės, kad pastarasis iššvaistė 7 307,65 Eur, iš nuosprendžio šalintinos. Prokuroro įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu dėl kaltinimų turto iššvaistymu teisingai konstatuota tik tai, kad E. Š. nepagrįstai sumokėjo 24 246,34 Eur sumą už žaliavas reikalingas baldų gamybai. Pasak prokuroro, ši suma nepagrįsta turto sąnaudomis ir nėra jokių dokumentų, patvirtinančių sandorio egzistavimą, todėl ji buvo iššvaistyta. Atsižvelgdamas į tai, teismo posėdyje prokuroras teigė, kad E. Š. iššvaistė ne 55 807,49 Eur, kaip nurodyta kaltinime ir skundžiamame nuosprendyje, o tik 24 246,34 Eur.

9. Atsižvelgdama į minėtus apeliacinio skundo argumentus bei proceso dalyvių pozicijas dėl E. Š. inkriminuoto turto iššvaistymo, teisėjų kolegija pasisakys dėl visų trijų nuosprendyje nurodytų sumų (24 253,50 Eur, 7 307,65 Eur ir 24 246,34 Eur) iššvaistymo pagrįstumo atskirai.

Dėl kaltinimo iššvaisčius 24 253,50 Eur

10. Nuteistasis E. Š. ir jo gynėjas nuosekliai teigė, kad už nuosprendyje nurodytą 24 253,50 Eur sumą UAB „L“ 2015 m. sausio 30 d. (sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2015 m. vasario 26 d. (sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini)) iš UAB „D“ įsigijo 47 vnt. baldų. Su tokia gynybos pozicija apie realiai egzistavusius, bet ydingai buhalterijoje atspindėtus sandorius apeliacinės instancijos teisme sutiko ir prokuroras. Taigi ginčo dėl minėtų sandorių realumo iš esmės nėra – gynyba ir kaltinimas šiuo klausimu laikosi vienodos pozicijos.

11. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į iš esmės priešingas teismo išvadas ir tik pirmosios instancijos teisme valstybinio kaltintojo šioje dalyje palaikytą kaltinimą, pažymi, kad minėtų sandorių tarp UAB „L“ ir UAB „D“ realumą iš tiesų patvirtina byloje surinkti ir ištirti duomenys.

11.1. iš UAB „L“ sąskaitos 2015 m. sausio 30 d. buvo padarytas 1 470 Eur dydžio pavedimas UAB „D“, mokėjimo paskirtyje nurodant „Uz baldus“ (t. 5, b. l. 69);

11.2. UAB „D“ buhalteriniuose dokumentuose užfiksuoti 2015 m. sausio 30 d. (Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2015 m. vasario 26 d. (Nr. (duomenys neskelbtini)) įvykdyti pardavimai UAB „L“, kurių vertė lygi 24 253,50 Eur (t. 5, b. l. 179);

11.3. VMI 2015 m. liepos 13 d. patikrinimo išvadoje Nr. (4.65)-FR1042-6740, nustatyta, kad pagal UAB „D“ buhalterinės apskaitos dokumentus, įmonė sausio ir vasario mėnesiais UAB „L“ pardavė produkciją, pagal sąskaitas–faktūras Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (t. 4, b. l. 129–131);

11.4. iš 2019 m. balandžio 1 d. specialisto išvados Nr. 140-(7042)-IS1-1722 priedų-suvestinių matyti, kad iš UAB „L“ kasos, pagal 2015 m. sausio 30 d. kasos išlaidų orderį Nr. (duomenys neskelbtini), atskaitingam asmeniui buvo išmokėti 4 500 Eur; kad 2015 m. sausio 30 d. (avanso apyskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)) ir 2015 m. vasario 27 d. (avanso apyskaitos Nr. (duomenys neskelbtini)) UAB „L“ piniginės lėšos buvo panaudotos apmokant prekes; kad iš UAB „L“ banko sąskaitos 2015 m. sausio 30 d. tiekėjams už prekes buvo pervesta 1 470 Eur (t. 6, b. l. 147, 153–154, 165);

11.5. liudytojas M. L. nurodė, kad UAB „L“ iš UAB „D“ pirko šios įmonės pagamintus baldus; kad pagal sąskaitas Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) iš UAB „D“ buvo įsigyti minkšti baldai, pagaminti vykdant UAB „L“ klientų sutartis; kad tai buvo bendra sąskaita pagamintiems baldams ir tarp įmonių buvo susitarimas dėl baldų tiekimo (t. 7, b. l. 181, 186);

11.6. liudytojos N. M. nuomone, aptariami baldų pirkimai įvyko – UAB „L“ užsakinėjo baldus iš UAB „D“; jai atrodo, kad dokumentuose buvo nurodomas tik bendras perkamų baldų (baldų komplektų) skaičius (t. 8, b. l. 7).

12. Taigi byloje yra surinkta skirtingų rūšių duomenų, kurie neleidžia kategoriškai atmesti gynybos ir valstybinio kaltintojo apeliacinės instancijos teisme palaikomos pozicijos, kad UAB „L“ piniginės lėšos, t. y. 24 253,50 Eur, buvo panaudotos tiesioginėje įmonės veikloje – perkant UAB „D“ pagamintus baldus. Teisėjų kolegija sutinka, kad praktika, kai pirkimo dokumentuose, sąskaitose-faktūrose ir kt. dokumentuose nėra aiškiai įvardijami atskiri perkami objektai, jų pavadinimai ir kiti duomenys, yra ydinga, tačiau vien tik dėl abejonių, iškylančių dėl ydingai suformuluotų buhalterinių dokumentų, t. y. dėl dokumentų formos ir turinio ydingumo, negalima daryti išvadų, kad tokie dokumentai apskritai neatspindi jokio apskaitos fakto, kad dokumentuose netinkamai nurodyto ar įvardinto sandorio apskritai nebuvo ir pan. Nuosprendyje pagrįstai nurodytas su tuo susijęs buhalterinės apskaitos tvarkymo reikalavimų pažeidimas (BAĮ 4 straipsnis numato, kad „Ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: 1) tinkama, objektyvi ir palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams“), niekaip neįrodo, jog aptariami sandoriai tarp UAB „L“ ir UAB „D“ buvo fiktyvūs.

13. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojoje byloje visos abejonės, jei tokios kilo, turėjo būti vertinamos nuteistojo naudai (lot. in dubio pro reo), todėl, remiantis iš esmės tik minėtu buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimu, nepateikus jokių patikimų duomenų apie aptariamų sandorių fiktyvumą, nebuvo galima preziumuoti, kad 24 253,50 Eur suma buvo iššvaistyta. Atsižvelgiant į tai, iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų faktinių aplinkybių šalintinos aplinkybės apie tai, kad E. Š., veikdamas kaip UAB „L“ direktorius ir pirkdamas iš UAB „D“ 2015 m. sausio 30 d. sąskaitoje-faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2015 m. vasario 26 d. sąskaitoje-faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytus, bet neįvardintus 47 vnt. baldų, iššvaistė UAB „L“ priklausiusį 24 253,50 Eur vertės turtą.

Dėl kaltinimo iššvaisčius 7 307,65 Eur

14. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija negali sutikti ir su teismo išvada, kad E. Š. nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2016 m. liepos 13 d., nepateikdamas išlaidas pateisinančių dokumentų, iššvaistė UAB „L“ 7 307,65 Eur vertės turtą, kurį sudarė pas jį, kaip įmonės direktorių, buvusios įmonės lėšos (5 700,19 Eur); 2016 m. gegužės 30 d. įmonės kasoje buvusios lėšos (1 382 Eur); 2016 m. birželio 30 d. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S Lietuvos filiale buvusios lėšos (1,53 Eur) bei 2016 m. birželio 15 d. sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ buvusios lėšos (226,99 Eur).

Žemesnės instancijos teismas

15. Aptariamo kaltinimo dalyje teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžiu nustatytos ir nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytos esminės nusikalstamos veikos aplinkybės aprašytos prieštaringai. Vienu atveju teismo nuosprendyje nurodoma, kad ši suma buvo įgyta (aprašant BK 209 straipsnyje numatytą veiką), o kitu atveju (aprašant BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką) – galima suprasti, kad ši suma buvo iššvaistyta:

15.1. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašant E. Š. veiksmus padarant BK 209 straipsnyje numatytą nusikaltimą, t. y. nusikalstamą bankrotą, dėl 7 307,65 Eur sumos nurodyta, kad E. Š. „ <...> neturėdamas teisėto pagrindo ir nepagrįsdamas jokias buhalterinės apskaitos dokumentais, įgijo UAB „L“ priklausančias pinigines lėšas, iš viso 7 307,65 Eur, o būtent: 1 382 Eur 2016 m. gegužės 30 d. likutis kasoje; 5 700,19 Eur Bendrovės lėšų likutis pas atskaitingą asmenį E. Š.; 1,53 Eur 2016 m. birželio 30 d. likutis sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S Lietuvos filiale bei 226,99 Eur 2016 m. birželio 15 d. likutis sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) AB „Swedbank“ (Žr. nuosprendžio 2 lapą; t. 8, b. l. 44).

15.2. Nuosprendyje konstatuojant E. Š. kaltę dėl UAB „L“ turto iššvaistymo, nurodoma, kad „E. Š. iššvaistė svetimą turtą, o būtent: jis nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2016 m. liepos 13 d. būdamas UAB „L”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), akcininku ir direktoriumi bei užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „L“ turtą ir visiškai disponuodamas įmonės piniginėmis lėšomis, nepateikdamas išlaidas pateisinančių dokumentų 7 307,65 Eur sumai, taip pat nesant šių pinigų kasoje bei neperdavus bankroto administratoriui, kuriuos sudarė: 1 382 Eur 2016 m. gegužės 30 d. likutis kasoje; 5 700,19 Eur bendrovės lėšų likutis pas atskaitingą asmenį E. Š.; 1,53 Eur 2016 m. birželio 30 d. likutis sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) Danske Bank A/S Lietuvos filiale bei 226,99 Eur 2016 m. birželio 15 d. likutis sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB „Swedbank“ (Žr. nuosprendžio 2 lapą; t. 8, b. l. 44).

16. Taigi, viena vertus, pirmosios instancijos teismas iš esmės pripažino, kad E. Š. UAB „L“ priklausiusius 7 307,65 Eur įgijo, tačiau, nepaisant to, kitu atveju konstatavo ir tai, kad E. Š. šiuos pinigus iššvaistė, nors kaip tai padarė, pavyzdžiui, kam ir kokiu būdu perleido, jei juos iššvaistė, nenurodė.

17. Tokių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad pagal BK 183 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, o pagal BK 184 straipsnio 2 dalį – tas, kas iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Teismų praktikoje laikoma, kad turto pasisavinimas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai paverčia savo turtu, o turto iššvaistymas – tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai parduoda, dovanoja ar kitaip perleidžia tretiesiems asmenims (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-123/2007, 2K-11/2012, 2K-428/2014). LAT taip pat yra pripažinęs, kad kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio turto pasisavinimas skiriasi nuo iššvaistymo tuo, kad turtas iššvaistomas jo nepasisavinus, t. y. neužvaldžius bent trumpam laikui. Pasisavinant patikėtą ar esantį kaltininko žinioje svetimą turtą, skirtingai nuo iššvaistymo, egzistuoja laiko tarpas, kurio metu kaltininkas valdo svetimą jam patikėtą ar jo žinioje buvusį turtą, t. y. turi jį savo žinioje ir gali su juo elgtis savo nuožiūra. Pasisavinus patikėtą ar kaltininko žinioje esantį turtą, tolimesni kaltininko veiksmai su juo (padovanojimas, pardavimas ir pan.) veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Iššvaistymas laikomas baigtu nuo svetimo turto pardavimo, padovanojimo ar kitokio perleidimo trečiajam asmeniui momento (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. gegužės 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-330/2006). Teismų praktikoje taip pat įtvirtinta taisyklė, kad turto pasisavinimas laikomas baigtu neteisėtai užvaldžius svetimą turtą ir turint realią galimybę juo naudotis ar disponuoti (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-396/2006, 2K-574/2010, 2K-P-78/2012, 2K-56-696/2018 ir kt.).

18. Turėdama omenyje minėtą LAT praktiką bei pirmosios instancijos teismo išvadą, kad UAB „L“ priklausiusius 7 307,65 Eur E. Š., be kita ko, buvo įgijęs (nuosprendyje ir kaltinime iš esmės nutylėtos aplinkybės dėl šių pinigų panaudojimo būdo ar perleidimo, nurodant tik tai, kad jos buvo įgytos/iššvaistytos neturint teisėto pagrindo ir nepagrindžiant to jokiais buhalterinės apskaitos dokumentais). Įrodinėjant aplinkybę, kad E. Š. įgijo UAB „L“ priklausiusius 7 307,65 Eur, jo veika susijusi su disponavimu šiais pinigais negalėjo būti kvalifikuojama kaip turto iššvaistymas (BK 184 straipsnis) ir galėjo būti kvalifikuojama nebent kaip turto pasisavinimas (BK 183 straipsnis). Visgi, turint omenyje, kad turto pasisavinimu E. Š. nėra ir nebuvo kaltinamas, jog BK 183 straipsnyje numatyta griežtesnė atsakomybė nei BK 184 straipsnyje, kad byloje nėra paduotas apeliacinis skundas siekiant pasunkinti E. Š. teisinę padėtį, teisėjų kolegija jo veikos perkvalifikavimo, kaip ir atsakomybės pagal BK 183 straipsnį, klausimo nesvarsto. Be to, byloje nėra ginčijama ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad dėl UAB „L“ 7 307,67 Eur dydžio lėšų nėra išlaidas pateisinančių dokumentų, kad tos lėšos nebuvo perduotos šios įmonės bankroto administratoriui ir jų nerasta kasoje (Žr. t. 8, b. l. 80–81; nuosprendžio 38–39 l.; gynyba teigė tik tai, kad vien šios aplinkybės neįrodo, kad pinigai buvo iššvaistyti). Nepaisant visų minėtų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje surinktais duomenimis nenustatyta, jog E. Š. su šiais pinigais būtų atlikęs veiksmus, kuriais jie būtų perleisti tretiesiems asmenims, kas būtina siekiant asmeniui inkriminuoti turto iššvaistymą. Atsižvelgiant į visa tai, sutiktina su gynybos ir prokuroro pozicija, kad byloje nėra pagrindo konstatuoti, kad E. Š. iššvaistė 7 307,65 Eur dydžio UAB „L“ turtą ir šios aplinkybės iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų faktinių aplinkybių šalintinos.

Dėl kaltinimo iššvaisčius 24 246,34 Eur

19. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje pasitvirtino kaltinimas E. Š. dėl UAB „L“ turto, t. y. 24 246,34 Eur, iššvaistymo, nepagrįstai pardavėjams sumokant 24 246,34 Eur, kurie nepagrįsti turto sunaudojimo apskaitos dokumentais ir ši suma pripažinta sąnaudomis.

20. Nuteistasis teigė, kad už šią sumą UAB „L“ iš pardavėjų įsigijo baldinius audinius, furnitūrą ir kitas detales reikalingas baldų gamybai. Jis aiškino, kad tarp nestandartinių baldų gamintojų yra nerašytas susitarimas dėl medžiagų baldams gaminti pateikimo, kad dažniausiai pateikiamos visos gamybai reikalingos medžiagos, todėl UAB „L“ įsigijusi minėtas medžiagas baldų gamybai, sumokėjo minėtą sumą šių medžiagų pardavėjams, o medžiagas perdavė baldų gamybai. Tokiu būdu gamyba buvo pigesnė, nes jei medžiagas įsigytų pats gamintojas, jis užsidėtų antkainį už medžiagų įgijimą. Be to, taip sumažinama klaidos tikimybė ir pagreitinamas gamybos procesas (t. 8, b. l. 10–20). Iš esmės analogiška pozicija nurodyta ir apeliaciniame skunde. Jame teigiama, kad faktinė situacija dėl šių sandorių yra pakankamai aiški tiek iš dokumentų, tiek iš paties E. Š. parodymų (nuteistasis visas medžiagas ir prekes, būtinas baldų gamybai, iškart perduodavo į gamybą, kuria rūpinosi jo paties valdoma UAB „D“, nes UAB „L“ savarankiškai jokių baldų pati negamino ir jai saugoti bei apskaityti kaltinime įvardintus nupirktus daiktus nebuvo jokio reikalo). Kokie dokumentai pagrindžia tokius teiginius nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde, nei baigiamosiose kalbose nebuvo nurodyta (nuteistasis 2021 m. gruodžio 2 d. posėdyje teigė, kad minėta suma susidarė per visą įmonės laikotarpį perkant mažas furnitūros detales baldų gamybai, kurios buvo perduodamos baldų gamybos įmonėms, nors tai iš tiesų nebuvo užfiksuota priėmimo-perdavimo aktais). Teisėjų kolegija tokią gynybinę poziciją atmeta kaip deklaratyvią, prieštaringą ir niekuo nepagrįstą.

21. Byloje nėra ginčo dėl to, kad UAB „L“ neteko 24 246,34 Eur išmokant jas baldų detalių pardavėjams, tačiau jokie byloje esantys duomenys nepatvirtina, kad už 24 246,34 Eur buvo realiai įsigyti audiniai, žaliavos, dalys ir detalės baldų gamybai. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, tokia suma nepagrįsta jokiais turto sunaudojimo apskaitos dokumentais, byloje nėra ir baldų gamybos dokumentų. Vertinant nuteistojo paaiškinimus apie baldų gamybai skirtų medžiagų gamybą, teisėjų kolegija pastebi, kad pati įmonė UAB „L“ veikė pakankamai trumpą laiką, be to, tiek pagal nuteistojo, tiek pagal byloje apklaustų liudytojų paaiškinimus (pvz., liudytojų M. L,, N. M.), ji buvo baldų pardavėja, o ne gamintoja. Vien toks faktas verčia abejoti paaiškinimais apie atskirų detalių pirkimą įmonėje, kuri pati negamina baldų. Be to, aptariamu atveju, absoliučią daugumą UAB „L“ parduodamų baldų gamino paties nuteistojo valdoma kita įmonė UAB „D“, todėl teiginiai apie antkainį, efektyvesnį ir spartesnį procesą detales perkant UAB „L“, o ne UAB „D“, kai abi įmones valdo tas pats nuteistasis E. Š., teisėjų kolegijos neįtikina.

22. Byloje inkriminuoto 24 246,34 Eur iššvaistymo atveju pažymėtina, kad aptariama situacija esmingai skiriasi nuo E. Š. inkriminuoto (bet nepasitvirtinusio) 24 253,50 Eur dydžio UAB „L“ piniginių lėšų iššvaistymo, nes, priešingai nei kitu teismo jau aptartu atveju, 24 246,34 Eur panaudojimo įsigyjant baldų gamybos procese panaudotas ir baldų gamintojams realiai perduotas detales, nepatvirtina jokie dokumentai.

23. Byloje pateiktoje 2019 m. balandžio 1 d. UAB „L“ finansinės ūkinės veiklos tyrimo specialisto išvadoje Nr. 140-(7042)-ISl-1722, be kita ko nurodyta, kad 24 246,34 Eur suma nepagrįsta sunaudojimo apskaitos dokumentais ir pripažinta sąnaudomis (t. 6, b. l. 142). Dėl už 24 246,34 Eur pripažinimo sąnaudomis specialistė A. Brazauskienė paaiškino, kad iš UAB „L“ tiriamojo laikotarpio turto, t. y. žaliavų, briketų, dalių, detalių, baldinių audinių, įsigijimo sąskaitų-faktūrų ir PVM sąskaitų-faktūrų duomenų užregistruotų apskaitos registruose 4431 ir 4433, nustatyta, kad pardavėjams sumokėta 24 246,34 Eur suma nepagrįsta turto sunaudojimo apskaitos dokumentais ir pripažinta sąnaudomis, tačiau nei vienų prekių, tai yra baldų pardavimo atveju pardavimo dokumentuose žaliavos, dalys, detalės, baldiniai audiniai nebuvo parduoti ir baldų gamybos dokumentų bei duomenų tyrimui pateiktuose dokumentuose nėra. Nėra dokumentų patvirtinančių minėtų dalių ir medžiagų panaudojimą (t. 6, b. l. 194).

24. Šiuo aspektu aktuali kasacinio teismo praktika, kurioje, be kita ko, išaiškinta, kad kaltininko tvirtinimai dėl turto ar turtinės teisės panaudojimo įmonės veikloje turi būti pagrįsti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis. Tokia nuostata nereiškia, kad įrodinėjimo pareiga perkeliama kaltininkui ir pažeidžiama nekaltumo prezumpcija. Gynybos argumentai, jog lėšos buvo panaudotos bendrovės reikmėms, kai to nepatvirtina jokie patikimi įrodymai, kaltinimo dėl turto pasisavinimo ar jo iššvaistymo nepaneigia (pvz., LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163/2009, 2K-197/2012 ir kt.).

25. Jokie konkretūs dokumentai, kurie pagrįstų nuteistojo teiginius apie 24 246,34 Eur lėšų panaudojimą perkant realias medžiagas baldų gamybai ir šias medžiagas perduodant baldų gamintojams nebuvo nurodyti nei apeliaciniame skunde, nei teismo posėdyje bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nors šios sumos klausimas, po prokuroro prašymo išteisinti nuteistąjį dėl nusikalstamo bankroto ir visų kitų jau aptartų lėšų iššvaistymo, buvo esminis turint omenyje kaltinimo ir gynybos išsakytų pozicijų skirtumus dėl likusio kaltinimo pagal BK 184 straipsnio 2 dalį.

26. Teisėjų kolegija atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje nuteistojo teiginiai dėl 24 246,34 Eur panaudojimo jo nurodytu būdu nėra patvirtinti jokiais kitais byloje surinktais įrodymais, kad įmonė UAB „L“ nebuvo baldų gamintoja, kad absoliučią daugumą baldų jai gamino kita nuteistojo valdoma įmonė, atmeta nuteistojo teiginius apie minėtų lėšų panaudojimą įmonės UAB „L“ reikmėms, t. y. perkant realiai baldų gamybos procese panaudotas detales, ir pripažįsta, kad E. Š., kaip UAB „L“ direktorius ir vienintelis akcininkas, kuris vienasmeniškai iniciavo visus įmonės sandorius ir ūkines operacijas bei žinojo apie atitinkamų minėtą ūkinę operaciją patvirtinančių dokumentų nebuvimą, šias pinigines lėšas iššvaistė veikdamas tiesiogine tyčia.

27. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje įrodyta, kad E. Š. inkriminuojamu laikotarpiu veikdamas tiesiogine tyčia iššvaistė ne 55 807,49 Eur, o 24 246,34 Eur vertės UAB „L“ turtą. Toks iššvaistyto turto vertės sumažėjimas E. Š. veikos kvalifikavimui įtakos neturi, nes, vadovaujantis BK 190 straipsniu, turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL dydžio sumą (aptariamos veikos padarymo metu ši suma buvo lygi 9 500 Eur (250 x 38 Eur)). Taigi sumažinta E. Š. iššvaistyto turto vertė akivaizdžiai viršija 250 MGL sumą, todėl jo veika kvalifikuotina pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Atsižvelgus į visa tai, nagrinėjamoje byloje kaip įrodytos pripažintinos tokios BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo aplinkybės:

28. E. Š. iššvaistė jo žinioje buvusį svetimą UAB „L“ priklausantį didelės vertės – 24 246,34 Eur – turtą, o būtent: jis nuo 2014 m. spalio 3 d. iki 2016 m. liepos 13 d. būdamas UAB „L”, įm. k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), akcininku ir direktoriumi bei užimamų pareigų pagrindu savo žinioje turėdamas UAB „L“ turtą, nepagrįstai pardavėjams sumokėjo UAB „L“ priklausančią 24 246,34 Eur sumą, kuri nepagrįsta turto sunaudojimo apskaitos dokumentais ir pripažinta sąnaudomis.

Dėl E. Š. inkriminuoto nusikalstamo bankroto (BK 209 straipsnis)

29. BK 209 straipsnyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už sąmoningai blogą įmonės valdymą, kuris nulėmė jos bankrotą, jei dėl to padaryta didelė žala kreditoriams. Taikant šį straipsnį, turi būti nustatyti objektyvieji veikos (sąmoningas blogas įmonės valdymas), jos padarinių (bankrotas, didelė žala kreditoriams) ir priežastinio ryšio tarp veikos ir padarinių požymiai. Blogas įmonės valdymas gali pasireikšti tiek aktyviais veiksmais, tiek ir neveikimu. Tai gali būti per didelis išlaidumas, kai, kaltininkui valdant įmonę, išlaidos viršija pajamas, rizikingų finansinių operacijų atlikimas ar sąmoningas įmonės veiklos neplėtojimas, piktybinis sutarčių nevykdymas, dėl kurio prarandamos prekių ar paslaugų rinkos. Blogo įmonės valdymo pagrindą sudaro įmonės interesų nepaisymas, atsakingų asmenų nuosavų interesų iškėlimas aukščiau įmonės interesų. Baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamą bankrotą siejama su tokios veikos mastu, jos padarymo būdu, padariniais, veikos tikslais ir motyvais. Priežastingumas šiame nusikaltime reiškia, kad bankrotą ir atitinkamą žalą kreditoriams nulėmė būtent blogas įmonės valdymas, o ne objektyvios aplinkybės. Įrodinėjant kaltės klausimą, turi būti nustatyta, kad asmuo, turintis įgalinimų valdyti įmonę, veikė tyčia, t. y. suprato, kad blogai valdo įmonę, numatė bankroto ir žalos kreditoriams atsiradimo galimybę ir šių padarinių norėjo (tiesioginė tyčia) arba nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems kilti (netiesioginė tyčia). Pagal BK 209 straipsnį, žalos kreditoriams turinį sudaro dėl prievolių neįvykdymo atsiradę tiesioginiai turtiniai praradimai, taip pat negautos pajamos. Apie žalą kreditoriams galima kalbėti tik tada, kai tampa aišku, kad bankroto procedūrų metu neįmanoma visiškai kompensuoti dėl prievolių neįvykdymo atsiradusios žalos. Kaltininko įmonės bankrotas yra tik tarpinis padarinys, nes dėl blogo valdymo atsiradusi bankroto būsena turi būti kreditoriams padaromos didelės turtinės žalos priežastis (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-358/2014, 2K-64-1073/2022).

30. Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad E. Š. neturėjo tyčios ir tikslo, kad jo vadovaujama įmonė bankrutuotų – iki pat įmonės likvidavimo E. Š. bandė vykdyti įsipareigojimus kreditoriams, siekdamas išvengti didelių kreditorinių nuostolių. Pritardamas apelianto argumentams, teismo posėdyje prokuroras teigė, jog byloje nepakanka duomenų paneigti versiją dėl tyčios E. Š. veiksmuose nebuvimo. Prokuroras savo poziciją grindė šiais argumentais: 1) civilinėje byloje UAB „L“ bankrotas nebuvo pripažintas tyčiniu; 2) E. Š. ne sąmoningai blogai valdė įmonę, o tik netinkamai įvertino bei vadovavosi ūkine rizika (neįvertino fakto, jog jau veiklos pradžioje įmonė iš esmės buvo nemoki); 3) E. Š. įkūrė įmonę, ir, neturėdamas specialių buhalterinių žinių, samdė buhalterę; 4) UAB „L“ bankrotą nulėmė ne E. Š. įvykdytas įmonės turto iššvaistymas (detaliau žr. 2021 m. gruodžio 2 d. teisiamojo posėdžio protokolą). Įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, teismo posėdyje bylos šalių išsakytas pozicijas bei bylos duomenis, susijusius su UAB „L“ bankroto priežastimis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje iš tiesų nepakanka duomenų tvirtai ir neabejotinai išvadai, kad E. Š. tyčia, sąmoningai blogai valdydamas UAB „L“, nulėmė jos bankrotą ir didelę turtinę žalą kreditoriams.

31. Byloje neginčijama tai, jog prieš tapdamas UAB „L“ direktoriumi E. Š. dirbo UAB „I“, kuri taipogi vertėsi baldų prekyba ir naudojosi E. Š. sukurta baldų platinimo internete platforma „(duomenys neskelbtini)“. UAB „I“ nebegalint vykdyti veiklos, jos neįvykdytus įsipareigojimus klientams perėmė E. Š. naujai įkurta UAB „L“. E. Š. buvo minėtos baldų platformos kūrėjas, todėl natūralu, jog jis galėjo tikėtis, kad, turėdamas baldų pardavimo veiklos patirties, minėtą platformą galės efektyviai panaudoti savo valdomoje įmonėje. Teisėjų kolegija neturi pagrindo atmesti gynybos teiginių apie tuometį platformos „(duomenys neskelbtini)“ populiarumą ir egzistavusį pagrindą tikėtis, jog ši platforma, kaip tam tikras patogus ir žinomas prekinis ženklas vartotojams sudarys galimybę vystyti veiklą pelningai ar bent jau ne nuostolingai. Šiame kontekste galima sutikti ir su prokuroro pozicija, kad E. Š. nesiekė sukurti fiktyvios ar išimtinai neteisėtą veiklą vykdančios įmonės. E. Š. tuo pačiu metu vadovavo ir UAB „D“, kuri gamino didžiąją dalį UAB „L“ parduodamų baldų. Taigi E. Š. vadovavo dviem itin susijusiems ūkio subjektams. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad UAB „L“ įkūręs nuteistasis pasamdė buhalterę, jog ši užtikrintų tinkamą įmonės buhalterinę apskaitą. Taip pat šiuo teismo sprendimu buvo konstatuota, kad keliais pirmosios instancijos teismo nuostolingais pripažintais sandoriais baldų prekyba užsiimanti UAB „L“ iš kitos įmonės iš tiesų pirko 47 vnt. baldų. Taigi nors 2019 m. balandžio 1 d. specialisto išvadoje pagrįstai nurodoma, kad UAB „L“ vardu E. Š. sudaryti sandoriai buvo nuostolingi ir sunkino įmonės finansinę padėtį (t. 6, b. l. 122–143), nėra pagrindo konstatuoti, jog E. Š. tyčiniais ir kryptingais veiksmais siekė įmonės bankroto.

32. Tokio siekio, teisėjų kolegijos vertinimu, savaime nepatvirtina netgi jau aptartas turto iššvaistymo atvejis. Vien minėto turto iššvaistymo faktas, neleidžia daryti išvados, kad nuteistasis be kitų tikslų, kurių siekta iššvaistant turtą, siekė ir įmonės UAB „L“ bankroto bei žalos kreditoriams (teismų praktikoje dažni atvejai, kai įmonės lėšų pasisavinimu ar iššvaistymu siekiama savanaudiškų tikslų, savo ar kitų asmenų neteisėto pasipelnymo iš sėkmingai veikiančios įmonės veiklos, tačiau įmonė gali ir toliau vykdyti veiklą, gali pelningai dirbti ir sukurti teisėtai gaunamas pajamas ir kitą pridėtinę vertę). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad, nustačius asmens kaltę dėl įmonės turto pasisavinimo ar iššvaistymo, pagal BK 209 straipsnį atsakomybė taikoma tik tada, kai tai nulėmė įmonės bankrotą ir didelę žalą kreditoriams (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-352/2014, 2K-261-648/2017). Kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje įrodyta, kad E. Š. tyčia iššvaistė 24 246,34 Eur vertės UAB „L“ turtą, t. y. padarė BK 184 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą. Visgi, teisėjų kolegijos vertinimu, šis sandoris buvo tik vienas, bet ne vienintelis iš veiksnių, kurie nulėmė UAB „L“ bankrotą ir didelę žalą kreditoriams. Antai, 2019 m. balandžio 1 d. specialisto išvadoje konstatuota, kad UAB „L“ nemokumą nulėmė tam tikrų sandorių ir veiksmų visuma (t. 6, b. l. 140), todėl akivaizdu, jog vien minėtas turto iššvaistymo atvejis nenulėmė BK 209 straipsnyje numatytų padarinių kilimo.

33. Teisėjų kolegijos, vertinimu, bylos duomenys leidžia sutikti su gynybos pozicija, kad, nuteistasis, nors ir pervertindamas įmonės finansinius pajėgumus bei baldų pardavimo platformos „(duomenys neskelbtini)“ galimą atnešti naudą, turėjo pagrindą manyti apie galimą verslo sėkmę, jis bandė vystyti įmonės veiklą ir vykdyti įsipareigojimus klientams (tai matyti ir iš skunde nurodomų liudytojų N. M., E. S. ir V. D. parodymų). Minėtų aplinkybių kontekste, teisėjų kolegija neturi pagrindo tvirtoms ir kategoriškoms išvadoms, kad E. Š. sąmoningai blogai valdė įmonę, kad nuosprendžiu konstatuotą žalą kreditoriams nulėmė būtent blogas įmonės valdymas, ir kad nuteistasis valdydamas įmonę nuostolingai veikė tyčia, o ne veikdamas natūraliai, t. y. esant tam tikrai verslo rizikai ir tikėdamasis išvystyti verslą bei išvengti žalos kreditoriams. Tokia gynybos pozicija byloje nėra paneigta, civilinę bylą išnagrinėjęs teismas taipogi nepripažino UAB „L“ bankroto tyčiniu, galiausiai ir valstybinis kaltintojas atsisakė kaltinimo dėl nusikalstamo bankroto iš esmės sutikdamas su gynybos pozicija dėl pagrįstų lūkesčių tikintis UAB „L“ verslo sėkmės.

34. Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirminėje bylos nagrinėjimo stadijoje reikštas kaltinimas, kad E. Š. savo tyčiniais veiksmais nulėmė UAB „L“ bankrotą ir žalą šios įmonės kreditoriams, yra neįrodytas, t. y. neįrodytas tyčinis sąmoningai blogas įmonės valdymas bei priežastinis ryšys tarp E. Š. tyčinių veiksmų ir dėl to kilusių neigiamų padarinių. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, jog E. Š. nepadarė veikos, turinčios BK 209 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių, todėl šioje dalyje apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – E. Š. dėl šio nusikaltimo padarymo išteisintinas (BPK 329 straipsnio 1 punktas).

Dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo (BK 222 straipsnio 1 dalis)

35. Apeliaciniame skunde nuteistojo gynėjas teigia, kad E. Š. negalėjo būti nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes: 1) nenustatyta jo tyčia apgaulingai tvarkyti buhalterinę apskaitą (jo veiksmai galėjo būti prilyginami ir aplaidžiam buhalterinės apskaitos tvarkymui pagal BK 223 straipsnį, tačiau kaltės forma nenustatyta); 2) BK 222 straipsnyje numatytos veikos padariniai yra alternatyvūs, todėl nuosprendyje turėtų būti nurodyti tik tie, kurie kilo dėl jo ginamojo veikos (nors į UAB „L“ buhalterinę apskaitą neįtrauktos tam tikros operacijos, yra žinomos jų piniginės išraiškos, todėl nepateisinama išvada, kad neįmanoma iš dalies nustatyti įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros); 3) E. Š. negali atsakyti už BAĮ 4 straipsnio, 6 straipsnio 2 dalyje ir 12 straipsnio 4 dalyje numatytų pažeidimų padarymą, nes už atitinkamų veiksmų atlikimą buvo atsakingas buhalteris. Posėdyje prokuroras gynybos pozicijai pritarė iš dalies, teigdamas, jog tvarkydamas buhalterinę apskaitą E. Š. veikė aplaidžiai, o ne tyčia, todėl jo veika turėtų būti perkvalifikuota iš BK 222 straipsnio 1 dalies į BK 223 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija jau aptartoms proceso dalyvių pozicijoms nepritaria.

36. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad BAĮ yra įtvirtinta ūkinių operacijų fiksavimo tvarka ir momentas – pabrėžiama, kad visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Pagal įstatymą apskaitos dokumentas – tai popierinis ar elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą. Šios įstatymo nuostatos ir jų reikšmė aiškinant BK 222 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius parodo, kad šis nusikaltimas padaromas ne vykdant tam tikrą veiklą ar atliekant pavienius veiksmus, kurie yra tokios veiklos epizodai, o tik vėliau, kai kyla pareiga šiuos įvykius ar esamą padėtį užfiksuoti privalomoje tvarkyti buhalterinėje apskaitoje – neįtraukiant į ją tam tikrų faktų, kaip tikrus nurodant faktus, kurių iš tiesų nebuvo, arba pateikiant tikrovės neatitinkančią informaciją. Pažymėtina ir tai, kad šių nusikaltimų dalykas yra ne turtas, su kuriuo atliekamos vėliau tinkamai neužfiksuojamos operacijos ar kurį siekiama įgyti tokias operacijas atliekant, o buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriuose daromi melagingi įrašai arba neįrašomi reikiami duomenys. Be to, padariniai, su kuriais siejamas šių nusikaltimų baigtumas, yra ne turtinė žala kitiems asmenims, o negalimumas nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros (LAT 2016 m. kovo 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-942/2016. Teismų praktika. 2016, Nr. 45, p. 244–316).

37. Be to, kasacinio teismo praktikoje nuosekliai nurodoma, kad apgaulingas apskaitos tvarkymas yra tyčinis nusikaltimas, kuris gali būti padaromas tiek veikiant tiesiogine, tiek ir netiesiogine tyčia: kaltininkas, žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdo, numato, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių nori, arba, nors padarinių ir nenori, tačiau sąmoningai leidžia jiems atsirasti (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286/2010, 2K-526/2011, 2K-170/2012, 2K-590/2014, 2K-437-303/2015, 2K-138-139/2016, 2K-7-304-976/2016).

38. Skirtingai nei apgaulingas apskaitos tvarkymas, aplaidus teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas (BK 223 straipsnis) padaromas tik neatsargia kaltės forma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-429-788/2016 ir kt.). Aplaidus buhalterinės apskaitos tvarkymas yra BAĮ ir kitų įstatymų bei norminių aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, netinkamas vykdymas – kai nesurašomi visi buhalterinės apskaitos dokumentai, nesudaromi ir netvarkomi apskaitos registrai, dokumentai ir registrai surašomi nesilaikant BAĮ ar kitų norminių aktų reikalavimų ir pan. (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-157/2011, 2K-216/2011).

39. Turėdamas omenyje minėtą kasacinio teismo praktiką bei remdamasis bylos duomenimis, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apygardos teismo detaliai motyvuota išvada, kad E. Š. veikė tyčine kaltės forma buhalterinės apskaitos tvarkymo srityje. E. Š. žinojo, jog buhalterinėje apskaitoje nurodant apie UAB „L“ patirtas 24 246,34 Eur dydžio sąnaudas (dėl jau aptartų baldų gamybos žaliavų pirkimo ir perdavimo baldų gamintojams) yra nurodomi melagingi duomenys apie neva UAB „L“ sudarytus sandorius, nors puikiai suvokė, kad šie pinigai įmonės reikmėms nebuvo išleisti – kaip jau minėta ir nustatyta, jie buvo iššvaistyti. Tą darydamas, kaip įmonės vadovas, E. Š. puikiai suvokė, kad jokiais dokumentais nepatvirtinta ūkinė operacija bus įtraukta įmonės buhalterinę apskaitą ir vien dėl to nebus galima nustatyti UAB „L“ finansinių rodiklių.

40. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog vien dėl tiesiogine tyčia įvykdyto UAB „L“ 24 246,34 Eur turto iššvaistymo, E. Š. veikos, susijusios su buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimais, nėra pagrindo vertinti kaip padarytos neatsargiai. Tokias išvadas teisėjų kolegija daro net ir turėdama omenyje prokuroro poziciją apeliacinės instancijos teismo posėdyje palaikant nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus dėl E. Š. veikimo neatsargia kaltės forma. Teismo vertinimu, tokia prokuroro pozicija yra prieštaringa, nes vienu atveju, jis teigė, kad E. Š. tyčia iššvaistė UAB „L“ 24 246,34 Eur turtą ir šią sumą buhalterinėje apskaitoje per įmonės buhalterę atspindėjo kaip sąnaudas, o kitu atveju, t. y. vertindamas buhalterinės apskaitos tvarkymo aplinkybes visumoje, su šiuo turtu susijusių operacijų įforminimo buhalterinėje apskaitoje nevertino ir įžvelgė tik buhalterinės apskaitos tvarkymo aplaidumą, t. y. asmens neatsargumą. Teisėjų kolegija sutinka, jog dalį kitų E. Š. inkriminuojamų buhalterinės apskaitos pažeidimų galima vertinti kaip neatsargius, tačiau šiuo atveju, net ir taip vertinamų pažeidimų kontekste, konstatuotas jau minėtas E. Š. padarytas tyčinis šiurkštus buhalterinės apskaitos tvarkymo pažeidimas lemia išvadą, kad jis UAB „L“ buhalterinę apskaitą tvarkė ne aplaidžiai, o apgaulingai (BK 222 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ir tai, kad E. Š. minėtą nusikaltimą padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Antai, akivaizdu, kad E. Š., žinodamas buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdė, numatė, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių norėjo (tai pagrindžia aplinkybė, kad jis buhalterinėje apskaitoje siekė įtvirtinti niekuo nepagrįstas 24 246,34 Eur dydžio UAB „L“ patirtas išlaidas įmonės reikmėms).

41. Kasacinis teismas pasisakydamas dėl BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių yra nurodęs, kad buhalterinę apskaitą tvarkantis subjektas (nagrinėjamos bylos kontekste – UAB „L“ buhalterė) nėra atsakingas už pateikiamų pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų turinį ar už tokių dokumentų nepateikimą jam. Įmonės vadovas gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, esant tarpinio vykdymo situacijai (nusikaltimo padarymui, panaudojant nekaltus asmenis; LAT 2020 m. gruodžio 15 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-280-689/2020). Taigi gynybos teiginiai apie UAB „L“ buhalterės N. M. atsakomybę, įvertinus nagrinėjamoje byloje nustatytų buhalterinės apskaitos pažeidimų pobūdį ir esmę, yra visiškai nepagrįsti. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad nepaisant to, kad UAB „L“ dirbo buhalterė, už teisingų ir objektyvių pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų, kurių pagrindu yra tvarkoma buhalterinė apskaita ir nuo kurių priklauso jos kaip visumos teisingumas, pateikimą buvo atsakingas nuteistasis E. Š.. Kaip jau minėta, vien jau nurodydamas buhalterei į buhalterinę apskaitą įtraukti 24 246,34 Eur sumą kaip UAB „L“ sąnaudas, nepateikiant tai patvirtinančių pirminių apskaitos dokumentų, E. Š. pažeidė savo, kaip įmonės vadovo pareigas buhalterinės apskaitos tvarkymo srityje ir už tai turi atsakyti. Teisėjų kolegija pritaria ir kitiems skundžiamame nuosprendyje pateiktiems detaliems argumentams, kodėl už buhalterinės apskaitos pažeidimų padarymą atsakomybė tenka E. Š., o ne buhalterei, bei jų nekartoja (Žr. skundžiamo nuosprendžio 41 l.; t. 8, b. l. 83).

42. Kaip nepagrįsti atmetami ir gynybos teiginiai, kad vien E. Š. veiksmai negalėjo nulemti, jog iš dalies negalima nustatyti UAB „L“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, t. y. nulemti visų BK 222 straipsnyje numatytų alternatyvių padarinių. Byloje nustatytas žymus UAB „L“ buhalterinės apskaitos pažeidimų skaičius ir jų mastas iš esmės neleidžia abejoti išvada, kad E. Š. veiksmais buvo iškraipyti įmonės finansiniai rodikliai (tai, kad šie pažeidimai nulėmė minėtus padarinius konstatavo ir bylos baigtimi nesuinteresuota specialistė 2019 m. balandžio 1 d. išvadoje; t. 6, b. l. 141–142). Be to, E. Š. inkriminuota, kad dėl jo veiksmų tik iš dalies, o ne visiškai negalima nustatyti minėtų finansinių rodiklių. Taigi byloje nėra padaryta išvada, kad E. Š. veika nulėmė sunkiausius BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarinius ir kad visa buhalterinė apskaita buvo ydinga. Konstatavus, kad dėl E. Š. veikos minėti padariniai kilo, atmestini ir gynybos teiginiai apie galimą nuteistojo patraukimą administracinėn atsakomybėn – būtent minėtų padarinių konstatavimas ir lemia baudžiamąją atsakomybę už buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus.

43. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde teigiama ir tai, kad duomenų, kurie neįtraukti į apskaitą ar neužregistruoti kasos knygoje, pagrindą sudaro UAB „L“ ūkinės operacijos įvykdytos po 2016 m. balandžio mėn., kurios į reikalingus dokumentus turėjo būti įtrauktos per 4 mėn. nuo operacijos. Pasak apelianto, kai UAB „L“ apskaitos dokumentai buvo įteikti bankroto administratoriui, toks laiko tarpas nebuvo praėjęs, todėl tam tikros ūkinės operacijos ir su jomis susiję pažeidimai buvo konstatuoti nepaisant to, kad nebuvo suėjęs jų įtraukimo į apskaitą terminas. Su tokiais teiginiais teisėjų kolegija negali sutikti. Pirmiausia, byloje nustatyta, kad E. Š. UAB „L“ dokumentaciją įmonės bankroto administratoriui perdavė tik 2016 m. rugpjūčio mėnesį (t. 3, b. l. 230), taigi nuteistasis turėjo pakankamai laiko į įmonės apskaitą įtraukti atitinkamus ūkinius įvykius, o taip pat ir pareigą jos bankroto administratoriui pateikti visą objektyvią įmonės buhalteriją. Be to, kaip jau minėta, aptarto turto iššvaistymo atveju į buhalterinę apskaitą tyčia buvo nepagrįstai įtraukti tikrovės neatitinkantys duomenys apie tariamas įmonės sąnaudas išmokant pardavėjams 24 246,34 Eur sumą. Bet kuriuo atveju pažymėtina, kad, skirtingai nei teigia gynyba, tik dalis UAB „L“ buhalterinių pažeidimų buvo susijusi su ūkinėmis operacijomis įvykdytomis po 2016 m. balandžio mėn., todėl jos niekaip nekeistų išvados apie šiais pažeidimais sukeltus neigiamus padarinius, numatytus BK 222 straipsnio 1 dalyje.

44. Turėdama omenyje jau minėtų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nustatyti visi būtinieji BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl nuteistajam E. Š. paskirtos bausmės

45. Pirmosios instancijos teismas už BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą E. Š. paskyrė 2 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, už BK 209 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymą – 1 metų laisvės atėmimo bausmę, o už BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Pripažinus, jog minėtos veikos buvo padarytos esant idealiajai sutapčiai, teismas E. Š. paskyrė galutinę subendrintą 2 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaudamasis BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nuostatomis, teismas E. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo 2 metams ir 4 mėnesiams, nuteistajam paskirdamas atitinkamus draudimus. Apeliacinės instancijos teismui konstatavus, kad E. Š. išteisintinas dėl BK 209 straipsnyje numatyto nusikaltimo padarymo, taip pat pripažinus, kad nuteistasis E. Š. tyčia iššvaistė ne 55 807,49 Eur, o 24 246,34 Eur vertės UAB „L“ turtą, jam inkriminuotų nusikaltimų mastas sumažėjo. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija įžvelgia pagrindą peržiūrėti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir dėl paskirtos bausmės.

46. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai. Taigi teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

47. E. Š. veikdamas tiesiogine tyčia padarė vieną sunkų ir vieną apysunkį nusikaltimus. Abu nusikaltimai baigti. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nei E. Š. atsakomybę lengvinančių, nei jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, teismas konstatavo ir tai, kad prieš E. Š. vykdomas baudžiamasis procesas truko pakankamai ilgai. Iš bylos medžiagos matyti, kad E. Š. neteistas (t. 4, b. l. 157), praeityje 4 kartus baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 4, b. l. 154, 159–160). E. Š. yra aukštojo išsilavinimo, dirbantis, išsiskyręs, bet turi tris vaikus.

48. Už E. Š. inkriminuojamo sunkaus BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo, t. y. didelės vertės turto iššvaistymą, įstatyme yra numatyta alternatyvų neturinti laisvės atėmimo bausmė iki 7 metų. Jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių laisvės atėmimo bausmė šiuo atveju reikštų neteisingos bausmės paskyrimą ar dėl kurių reikėtų skirti kitą, t. y. švelnesnę bausmę, teisėjų kolegija nenustatė. Visgi, nuteistajam inkriminuoto iššvaistyto turto vertė šiuo teismo sprendimu ženkliai sumažėjo, be to, praeityje E. Š. neteistas ir dar nėra patyręs kriminalinės bausmės sukeliamų padarinių. Todėl šioje byloje už BK 184 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą nuteistajam tikslinga skirti pakankamai artimą minimumui, bet tuo pačiu žymią 1 (vienerių) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis skiriant bausmę pagal BK 222 straipsnio 1 dalį. Ši veika padaryta esant idealiajai nusikaltimų sutapčiai, todėl už ją paskirtą 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmes subendrinus, turi apimti bausmė, paskirta pagal BK 184 straipsnio 2 dalį. Teisėjų kolegija visiškai pritaria apygardos teismo išvadoms, kad nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslus galima pasiekti išreiškiant nuteistajam pasitikėjimą ir atidedant jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Atsižvelgiant į tai, kad, lyginant su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu konstatuotomis aplinkybėmis, sumažėjo tiek E. Š. inkriminuotų nusikaltimų skaičius, tiek jų pavojingumas bei mastas, teisėjų kolegija, vadovaudamasi aktualiomis BK 75 straipsnio nuostatomis, iki 2 (dvejų) metų sutrumpina ir E. Š. paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo terminą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, BPK 328 straipsnio 1, 2 ir 3 punktais bei BPK 329 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 7 d. nuosprendį pakeisti:

Nuosprendžio dalį, kuria E. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 209 straipsnį, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį – E. Š. dėl kaltinimo pagal BK 209 straipsnį išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų faktinių aplinkybių pašalinti aplinkybes apie tai, kad E. Š. iššvaistė UAB „L“ priklausiusias 24 253,50 Eur bei 7 307,65 Eur dydžio pinigines lėšas, bei pripažinti įrodyta, kad E. Š. pasisavino ne 55 807,49 Eur, o 24 246,34 Eur dydžio UAB „L“ pinigines lėšas.

Nuosprendžio dalį dėl E. Š. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirtos bausmės pakeisti, paskirtąją 2 (dvejų) metų ir 4 (keturių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 1 (vienerių) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo.

Nuteistajam E. Š. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1–2 dalimis, 5 dalies 2 punktu, subendrinti bausmių apėmimo būdu bei E. Š. paskirti subendrintą – 1 (vienerių) metų ir 10 (dešimties) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 ir 8 punktų (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija) nuostatomis, E. Š. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams, paliekant galioti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu paskirtus įpareigojimus ir draudimus.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėAlenas PiesliakasErnestas Rimšelis