- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-23
- Bylos Nr.
- 2A-2306-254/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-11709-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Ieškovas
- UAB „Eurodigital”
- Atsakovas
- UAB „SS Solutions“
Kauno apygardos teismo teisėja Dalė Burdulienė apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Eurodigital” apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5648-192/2015 pagal ieškovės UAB „Eurodigital” ieškinį atsakovei UAB „SS Solutions“ dėl skolos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė kreipėsi į Kauno apylinkės teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 114,72 Eur skolą, 6 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 20 Eur žyminį mokestį ir 181,50 Eur advokato pagalbai apmokėti. Ieškinyje nurodoma, kad kadangi atsakovė 925,16 Eur skolą už prekes sumokėjo tik po išieškojimo įmonės pareikalavimo, ieškovė, vadovaudamasi Civilinio kodekso (toliau CK) 6.54 straipsniu, šią sumokėtą skolą paskirstė: 111,02 Eur išieškojimo išlaidoms ir 3,70 Eur delspinigiams padengti, o likusią 810,44 Eur sumą pagrindinei prievolei įvykdyti. Paskirsčius sumokėtą sumą, atsakovė už pagrindinę prievolę ieškovei liko skolinga 114,72 Eur, kuriuos iš prašo priteisti.
Atsiliepimas
Atsakovė nesutiko su ieškove, kad jos 925,16 Eur įmoką, skirtą skolai padengti, ieškovė turėjo teisę skirti pirmiausiai 111,02 Eur išlaidoms, susijusioms su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu ir 3,70 Eur delspinigiams, todėl manė, kad ieškovei yra neskolinga ir prašė ieškinį atmesti.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. liepos 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei iš atsakovės 55,51 Eur, kuriuos sudaro ½ skolos išieškojimo išlaidos, bei 6 procentų metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2015-02-05) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; likusioje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovei 2014-12-18 PVM sąskaita faktūra Nr. LD43930 (toliau PVM sąskaita faktūra) apmokėjimui buvo pateikta 2014-12-29. Kadangi tarp šalių sudaryta 2013-03-21 prekių pirkimo‑pardavimo sutartis Nr. ED 2013.03‑392 (toliau Sutartis) (b. l. 9‑10), kurioje buvo nustatytas 14 dienų terminas nuo prekių gavimo dienos sumokėti už gautas prekes, tuo metu jau buvo nutraukta, teismas sprendė, kad šalims nenustačius prievolės įvykdymo termino, prievolė turėjo būti įvykdyta per septynias dienas nuo pareikalavimo (CK 6.53 straipsnio 1 ir 2 dalys). Tokiu atveju terminas apmokėti už gautas prekes pasibaigė 2015-01-05. Atsakovė skolą sumokėjusi 2015-01-07 (b. l. 16), pažeidė prievolę laiku atsiskaityti, tačiau ieškovė į skolų išieškojimo bendrovę kreipėsi 2015-01-05 (b. l. 12), nesuėjus skolos apmokėjimo terminui. Dėl to teismas 111,02 Eur išlaidas, susijusias su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu paskirstė abiem šalims mokėti lygiomis dalimis ir iš atsakovės priteisė tik 55,51 Eur skolos, nes konstatavo, kad neesant rašytinio susitarimo tarp šalių dėl netesybų taikymo, reikalavimas dėl 3,70 Eur delspinigių yra nepagrįstas (CK 6.72 straipsnis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė (toliau apeliantė) apeliaciniu skundu prašo 2015 m. liepos 22 d. sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys dėl 59,21 Eur skolos priteisimo, panaikinti ir toje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti šiais argumentais:
1. Dėl bylos nagrinėjimo ribų peržengimo. Teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis), t. y. sprendė dėl apeliantės patirtų skolos išieškojimo išlaidų, delspinigių ir atlikto mokėjimų paskirstymo pagrįstumo, nors byloje nebuvo pareikšta jokių reikalavimų dėl atsakovės prieš iškeliant šią civilinę bylą sumokėtos įmokos paskirstymo teisėtumo, kas sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimo dalį. Vadovaujantis CK 6.54 straipsniu, apeliantės atliktas atsakovės mokėjimų paskirstymas yra sandoris, nes šiuo veiksmu buvo siekiama modifikuoti šalių teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Teismas gali sprendimu pripažinti sandorį negaliojančiu tik tuo atveju, jeigu yra pareikštas reikalavimas jį pripažinti negaliojančiu (CK 1.78 straipsnio 4 dalis). Vadinasi, teismas negalėjo kvestionuoti apeliantės atlikto mokėjimų paskirstymo, atsakovei nepareiškus reikalavimų dėl jo pripažinimo negaliojančiu, ir privalėjo vadovautis apeliantės atliktu mokėjimų paskirstymu (Lietuvos apeliacinis teismo 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-461/2010).
2. Dėl 2013-03-21 prekių pirkimo‑pardavimo sutarties Nr. ED 2013.03-392 sąlygų pakeitimo. Sutarties turinį šalys pakeitė konkliudentiniais veiksmais. Apeliantė gavo duomenų, kad atsakovė neatsiskaito su kitu savo tiekėju (nesumoka UAB „Lycosa“ daugiau kaip 300 Lt), todėl, siekdama apsisaugoti nuo atsakovės neatsiskaitymo, ji 2014-07-17 siuntė atsakovei pranešimą (b. l. 52) elektroniniu paštu, kuriuo siekė Sutarties 3.2 punkte aptartą apmokėjimo už prekes terminą (per 14 dienų) pakeisti į išankstinį apmokėjimą. Atsakovė sutiko su šios sutarties sąlygos pakeitimu. Atsakovės sutikimą patvirtina aplinkybės, kad ji ir toliau užsakinėjo prekes elektroninėje ieškovės sistemoje, kurios prisijungimų apeliantė nepanaikino, apeliantei mokėjo už prekes iš anksto ir ją tokia situacija tenkino. Teismas, neįvertino surinktų įrodymų pagal įrodymų vertinimo taisykles, ir dėl to priėjo nepagrįstos išvados, kad Sutartis buvo nutraukta.
3. Dėl 2014-12-18 PVM sąskaitos faktūros Nr. LD43930 apmokėjimo termino ir išieškojimo paslaugas teikiančios įmonės paslaugų reikšmės. Teismas, spręsdamas, kad šalys dėl PVM sąskaitoje faktūroje nurodytų prekių apmokėjimo termino nesusitarė, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Pakeitus Sutarties sąlygas ir šalims sutarus dėl išankstinio apmokėjimo už prekes, apeliantė 2014-12-18 išrašė PVM sąskaitą faktūrą ir joje nurodė apmokėjimo terminą ‑ apmokėti iki 2014-12-19. Atsakovės užsakytas prekes su minėta PVM sąskaita faktūra, apeliantė dar 2014-12-18 išsiuntė atsakovei kartu su prekių kroviniu per DPD siuntų tarnybą. Atsakovė užsakytas prekes (o taip pat ir PVM sąskaitą faktūrą) gavo 2014-12-19, ką patvirtina į bylą pateiktas DPD siuntų tarnybos siuntos pristatymo patvirtinimas su atsakovės darbuotojo parašu (b. l. 68). Apeliantė pakartotinai išsiuntė sąskaitą atsakovei elektroniniu paštu 2014-12-29 (b. l. 56), o 2014-12-30 papildomai nurodė, kad sąskaita buvo išsiųsta su kroviniu, ir kad 2014-12-29 elektroniniu laišku buvo siųsta tik šios sąskaitos kopija (b. l. 55). Atsakovė pakartotinai gavusi PVM sąskaitą faktūrą, akivaizdžiai vengė ją apmokėti, nes prašė sąskaitą perrašyti, o apeliantei paklausus, kada apmokės, ji nurodė, kad pasitikslins, ar klientas sumokėjo avansą ir praneš, kada apmokės PVM sąskaitą faktūrą. Apeliantė, siekdama išspręsti situaciją geruoju, nurodė atsakovei, kad sąskaitos neperrašinės, bet, atsakovei PVM sąskaitą faktūrą apmokėjus iki metų pabaigos, neskaičiuos delspinigių. Atsakovė sąskaitos neapmokėjo per papildomai nustatytą terminą ir į bylą nepateikė jokių įrodymų apie finansinius sunkumus ar kitas nuo jos valios nepriklausančias priežastis, kurios sutrukdė sumokėti už įsigytas prekes. Taigi, nuo 2014-12-19 apeliantė įgijo teisę skaičiuoti delspinigius. Ieškovė, praradusi viltį atgauti skolą geruoju, kreipėsi į teisines ir skolų išieškojimo paslaugas teikiančią įmonę UAB „EU-RUS law service”. Atsižvelgiant į aplinkybes, kurioms esant atitinkamai veikė apeliantė, jos elgesys atitiko boiws paterfamilias etaloną (CK 1.5 straipsnis). Dėl to, skundžiamame teismo sprendimo išvada, kad apeliantė per anksti kreipėsi į skolų išieškojimo įmonę, yra nepagrįsta. Kreipimasis į išieškojimo įmonę buvo efektyvi skolos išieškojimo priemonė. UAB „EU-RUS law service” 2015-01-06 atsakovei išsiuntė pretenziją (b. l. 13) tiek registruotu paštu (b. l. 14‑15), tiek elektroniniu paštu, bendravo su atsakove telefonu ir ragino atsiskaityti. Pretenzijoje atsakovei buvo nurodyta, kad iš jo reikalaujama sumokėti 925,16 Eur skolą, 3,70 Eur delspinigius ir 111,02 Eur skolos išieškojimo išlaidų iki 2015-01-13 ir kad atsakovės sumokėtos įmokos bus paskirstomos CK 6.54 straipsnyje nustatyta tvarka. Nesibaigus pretenzijoje nustatytam terminui, atsakovė 2015-01-07 sumokėjo ieškovei 925,16 Eur. Taigi, tik įsikišus į ginčą išieškojimo paslaugas teikiančiai įmonei, skola buvo dengiama.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo 2015 m. liepos 22 d. sprendimą palikti nepakeistą šiais argumentais:
1. Dėl bylos nagrinėjimo ribų peržengimo. Ginčo sprendimui, visų pirma, yra būtina nustatyti, ar kreipimasis į skolos išieškojimo įmonę buvo pagrįstas. Atsakovė 2014-12-18 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą gavo 2014-12-29 18:14 (po įmonės darbo laiko pabaigos), kurioje buvo nurodyta, kad nuo 2014-12-19 bus skaičiuojami delspinigiai. Atsakovė, gavusi sąskaitą su klaidinga data ir klaidingu delspinigių skaičiavimu, kreipėsi į ieškovę su prašymu ištaisyti bei atsiųsti pakoreguotą sąskaitą faktūrą (b. l. 55). Po bandymų susisiekti su ieškove, atsakovė suprato, kad pakoreguotos sąskaitos faktūros negaus - tuomet visiškai atsiskaitė už prekes, tuo pačiu paaiškindamas, jog atsisako mokėti skolos išieškojimo įmonės mokestį, nes jis priskaičiuotos visiškai nepagrįstai, o į išieškojimo įmonę apeliantė kreipėsi be jokio pagrindo. Atsakovė sumokėjo už prekes ne todėl, kad gavo pretenziją, o todėl, kad pretenzijos išsiuntimo faktas parodė atsakovei, jog jos tikslas ‑ ištaisyti PVM sąskaitos faktūros duomenis, nebus pasiektas, ir kad apeliantė nėra linkusi geranoriškai bendradarbiauti. Atsakovė suprato gautos išieškojimo įmonės pretenzijos turinį bei tai, kaip turi būti skirstomos įmokos. Atsakovės teigimu, tai, kad apeliantė pagrįstai įskaitė įmokas bei nepažeidė CK 6.54 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nereiškia, kad ji pagrįstai iš pat pradžių kreipėsi į skolų išieškojimo įmonę; jeigu apeliantė nebūtų anksčiau laiko (dar nespėjant sueiti mokėjimo terminui) kreipusis į skolų išieškojimo įmonę - nebūtų ir įmokų įskaitymų bei jų pagrįstumo klausimų. Atsakovė iš pat pradžių nesutiko su išieškojimo įmonės dalyvavimu. Atsakovė nereiškė savarankiško reikalavimo dėl mokėjimo tvarkos pripažinimo negaliojančia bei jų pagrindu atliktų mokėjimo paskirstymo todėl, kad ji ginčijo patį apeliantės kreipimąsi į skolų išieškojimo įmonę.
2. Dėl 2013-03-21 prekių pirkimo‑pardavimo sutarties Nr. ED 2013.03-392 sąlygų pakeitimo. Atsakovė atkreipia dėmesį, kad apeliantė nurodydama savo argumentus, nepaisė to, kad būtent ji ir kreipėsi į atsakovę su pranešimu apie sutarties nutraukimą (b. l. 52). Taigi, apeliantė nurodė, jog vienašališkai nutraukia Sutartį dėl to, kad atsakovė neva buvo įsiskolinusi kitai, su Sutartimi niekaip nesusijusiai, įmonei. Vėlesni atsakovės konkliudentiniai veiksmai, kaip ir nurodo ieškovė apeliaciniame skunde, patvirtina, jog atsakovė sutiko su pranešimu, vadinasi ji sutiko ne tik su apmokėjimo tvarkos pakeitimu, bet ir su Sutarties nutraukimu (nors ir manė, kad sutarties nutraukimas jai yra primetamas, tačiau paties nutraukimo neneigė). Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai padarė išvadą dėl Sutarties nutraukimo.
3. Dėl 2014-12-18 PVM sąskaitos faktūros Nr. LD43930 apmokėjimo termino ir išieškojimo paslaugas teikiančios įmonės paslaugų reikšmės. Atkreiptinas dėmesys, kad PVM sąskaitos faktūros kartu su prekėmis nebuvo. Akivaizdu, kad DPD siuntų tarnybos patvirtinimas įrodo, kad atsakovė gavo prekes, bet niekaip neįrodo, kad su prekėmis buvo pateikta sąskaita faktūra, nes minėtą dieną PVM sąskaitos faktūros atsakovė negavo. PVM sąskaita faktūra buvo atsiųsta tik 2014-12-29. Minėtą dieną atsiųstos sąskaitos faktūros data buvo 2014-12-18, ir numatyti joje delspinigiai - 0,2 proc. nuo neapmokėtos prekių sumos už kiekvieną pavėluotą mokėjimo dieną. Ant sąskaitos buvo nurodyta, jog apmokėjimo data - iki 2014-12-19 ir delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo 2014-12-19. Atsakovė, pastebėjusi netikslumą, nedelsdamas kreipėsi į apeliantę su prašymu pakoreguoti atsiųstą PVM sąskaitą faktūrą. Atkreipiamas dėmesys, kad sąskaitoje faktūroje buvo numatyti 0,2 procentų delspinigiai, tuo tarpu, Sutarties 4.3 punktas numato 0,1 procentų dydžio delspinigius, o CK 6.37 straipsnį - 6 procentus dydžio metines palūkanas. Tačiau, kadangi šalys dėl jų nesusitarė, teismas pagrįstai jų nepriteisė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis).
Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo ribas (CPK 265 straipsnio 2 dalis), kuomet sprendė dėl skolos išieškojimo išlaidų, delspinigių ir apeliantės gautos įmokos paskirstymo pagrįstumo, nors byloje nebuvo pareikšta dėl to reikalavimų, todėl tai sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą teismo sprendimo dalį. Su tokiais apeliantės argumentais nėra pagrindo sutikti, kadangi skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas dėl jos pareikšto reikalavimo ir, ieškinį tenkinant iš dalies, ieškovės naudai iš atsakovo buvo priteista 55,61 Eur skolos, t.y. teismas nepažeidė draudimo sprendime peržengti byloje pareikštų reikalavimų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2015 m. spalio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015 ir kt.). Šiuo atveju sutiktina su apeliante, kad teismo motyvai dėl ieškinio tenkinimo iš dalies nėra išsamūs, tačiau šį padarytą procesinį teisės pažeidimą (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas) gali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas, negrąžindamas bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Byloje nustatyta, kad 2013-03-21 tarp šalių sudaryta prekių pirkimo-pardavimo sutartis Nr. ED 2013.03-392, kuri ieškovės iniciatyva, 2014-07-17 elektroniniu paštu siųsto pranešimo (b. l. 52) pagrindu, buvo nutraukta („panaikinta“). Ieškovė pagal Sutarties 5.5 punktą turėjo tokią teisę. Pranešime dėl sutarties nutraukimo ji nurodė, kad nuo šiol atsakovė gali pirkti tik su išankstiniu apmokėjimu. Apeliantės argumentų, kad 2014-07-17 pranešimu ji tik modifikavo Sutarties 3.2 punkto sąlygą dėl apmokėjimo už prekes termino (per 14 dienų), pakeisdama jį į išankstinį apmokėjimą, nepatvirtina pranešimo turinio. Be to, Sutarties 5.4 punktas reglamentuoja, kad sutartis gali būti keičiama ir papildoma tik raštišku šalių susitarimu, kuris laikomas neatsiejama sutarties dalimi. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad ji konkliudentiniais veiksmais sutiko ne tik su apmokėjimo tvarkos pakeitimu, bet ir su Sutarties nutraukimu (CK 6.125 straipsnio 1 dalis). Taigi, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai padarė išvadą, kad 2013-03-21 tarp šalių sudaryta prekių pirkimo-pardavimo sutartis Nr. ED 2013.03-392 buvo nutraukta iki 2014-12-19 ginčo siuntos atsakovei išsiuntimo ir 2014-12-18 PVM sąskaitos faktūros Nr. LD43930 išrašymo.
Apeliantė neįrodė, kad PVM sąskaitą faktūrą Nr. LD43930 atsakovei išsiuntė 2014-12-18 kartu su prekių kroviniu per DPD siuntų tarnybą. Byloje esantis DPD siuntų tarnybos siuntos pristatymo patvirtinimas, su atsakovės darbuotojo parašu (b. l. 68), gali patvirtinti faktą, kad atsakovė užsakytas prekes gavo 2014-12-19, tačiau neįrodo, jog ji kartu gavo ir 2014-12-18 išrašytą PVM sąskaitą faktūrą. Kitokių įrodymų apie sąskaitos atsakovei pateikimą apeliantė į bylą nepateikė ir nepaneigė atsakovės nurodytos aplinkybės, jog už gautas prekes paminėtą sąskaitą atsakovei ieškovė pateikė tik 2015-12-29 elektroniniu paštu (b. l. 56). (CPK 178 straipsnis). ). Apeliantė el. laiške nurodo, kad elektroniniu paštu 2014-12-29 pakartotinai išsiuntė sąskaitą atsakovei (b. l. 56), tačiau jame nėra nuorodų į pakartotiną sąskaitos siuntimą. Šiame el. laiške nurodyta, kad „kaip kalbėjomės, siunčiu sąskaitą apmokėjimui“. Sutiktina su apeliante, kad 2014-12-30 el. laiške ji nurodė atsakovei, kad sąskaita buvo išsiųsta kartu su kroviniu, tačiau šis laiškas rašytas po to, kai atsakovė atkreipė ieškovės dėmesį į 2014-12-29 gautoje sąskaitoje nurodytus terminus (b.l. 55). Esant byloje tokiems duomenims nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus dėl prievolės apmokėti PVM sąskaitą faktūrą Nr. LD43930 termino. Kaip pagrįstai teismas sprendė, vadovaujantis CK 6.53 straipsnio 1 ir 2 dalimis, šalims nenustačius prievolės įvykdymo termino, prievolė turėjo būti įvykdyta per septynias dienas nuo pareikalavimo, t. y. nagrinėjamu atveju iki 2014-01-05 įskaitytinai.
Apeliantė į skolų išieškojimo įmonę UAB „EU-RUS law service” kreipėsi 2014-01-05, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, svarbu ne kada ieškovė kreipėsi į skolų išieškojimo įmonę, bet ar skolos išieškojimas iš atsakovės buvo pradėtas suėjus prievolės įvykdymo terminui (CK 6.53 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovei negalėjo būti netikėta aplinkybė, kad ieškovė skolos išieškojimui galėjo pasitelkti trečiąsias šalis, nes tokia sąlyga buvo numatyta ir nutrauktos Sutarties 4.7 punkte. Byloje nustatyta, kad ieškovė ir skolų išieškojimo įmonė UAB „EU-RUS law service” sutartį dėl skolos išieškojimo iš atsakovės pasirašė 2014-01-05 (b. l. 12), tačiau pastaroji skolos išieškojimą pradėjo tik 2015-01-06, atsakovei išsiųsdama pretenziją (b. l. 13‑15). Atsakovė PVM sąskaitą faktūrą apmokėjo 2014-01-07, todėl daromos dvi išvados: pirmoji, kad atsakovė praleido prievolės sumokėti ieškovei už jai parduotas prekes įvykdymo terminą, kuris suėjo 2014-01-05 (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas); antroji, kad ieškovė dėl prievolės įvykdymo termino praleidimo turėjo 111,02 Eur išlaidų, susijusių su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, kuomet atsakovė prievolę įvykdė tik po skolų išieškojimo įmonės pretenzijos gavimo.
Skolų išieškojimo įmonės atsakovei siųstoje pretenzijoje buvo nurodyta, kad iš jos reikalaujama sumokėti 925,16 Eur skolą, 3,70 Eur delspinigius ir 111,02 Eur skolos išieškojimo išlaidas iki 2015-01-13 ir, kad atsakovės sumokėtos įmokos bus paskirstomos CK 6.54 straipsnyje nustatyta tvarka. Nepasibaigus pretenzijoje nustatytam terminui, atsakovė 2015-01-07 sumokėjo ieškovei 925,16 Eur sumą, nurodydama mokėjimo pavedime, kad moka už tam tikrą prekę „už IP įrašymo įrenginį DH-NVR4116 ir 12 vnt. IP kamerų 2 m FULL HD HD12 00 CP“. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad reikšmės neturi tai, ką (kokią mokėjimo paskirtį) skolininkas nurodo mokėjimo pavedime (nurodyme), bet svarbu tai, kaip kreditorius paskirsto gautas įmokas CK 6.54 straipsnio 1‑4 dalyse nustatyta tvarka; skolininkui šis paskirstymas yra privalomas ir skolininkas negali vienašališkai jo keisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-143/2006). Kaip pažymi atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą (b.l. 102), ji suprato gautos išieškojimo įmonės pretenzijos turinį bei tai, kaip bus skirstomos įmokos. Tačiau mano, kad apeliantė be pagrindo kreipėsi į skolų išieškojimo įmonę, dar nesuėjus mokėjimo terminui. Taigi, atsakovė apeliantės veiksmus ginčijo vieninteliu aspektu, kad ieškovė iš gautos įmokos 111,02 Eur skirti išlaidų, susijusių su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, negalėjo. Nagrinėjamu atveju byloje nustačius, kad atsakovė pradelsė prievolės įvykdymo terminą ir skolą ieškovei sumokėjo tik pagal skolų išieškojimo įmonės pareikalavimą, daroma išvada, kad apeliantė galėjo pirmiausiai iš gautos atsakovės įmokos dalį lėšų - 111,02 Eur skirti išlaidų, susijusių su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, nes nėra pagrindo sutikti su atsakove, kad ji prievolę sumokėti už gautas prekes įvykdė tinkamai.
Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas taip pat neturėjo pagrindo kvestionuoti jos veiksmų, kuomet dalis gautos įmokos buvo skirta 3,70 Eur delspinigiams padengti, tačiau su tokiais apeliantės argumentais nesutiktina. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad CK 6.72 straipsnis nustato, jog susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Delspinigiai buvo numatyti 2013-03-21 tarp šalių sudarytos prekių pirkimo-pardavimo sutarties Nr. ED 2013.03-392 4.3 punkte, tačiau, kaip jau nurodyta pirmiau, šalis jau nesaistė šios sutarties nuostatos, kurią apeliantė vienašališkai nutraukė 2014-07-17 pranešimu. Apeliantė susitarimo dėl delspinigių fakto kitokiomis įrodinėjimo priemonėmis (išskyrus draudimą remtis liudininkų parodymais) taip pat neįrodinėjo (CK 1.93 straipsnio 2 ir 6 dalys) (Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. balandžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-144/2007; 2015 m. spalio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-548-516/2015). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo remtis apeliantės nurodoma teismine praktika (Lietuvos apeliacinis teismo 2010-05-10 nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-461/2010), suformuota byloje, kurios faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos. Toje byloje šalis siejo sutartiniai teisiniai santykiai, šalys prekių pirkimo-pardavimo sutarties 4.7 punktu buvo susitarę, kad tik apmokėjus delspinigius, sekančios sumos yra skaičiuojamos kaip apmokėjimas už naftos produktus, t.y. buvo sutartimi susitarę dėl įmokų paskirstymo tvarkos (CK 6.54 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija sprendė, kad atsižvelgiant į nurodytus argumentus dėl įmokų paskirstymo sąskaitoje Nr. UTE 2008016 nurodyti delspinigiai laikytini sumokėtais ir nuspręsdamas sumažinti delspinigius, kurie jau sumokėti, pirmosios instancijos teismas pažeidė CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą mažinti netesybas, kurios jau sumokėtos. Tačiau nagrinėjamu atveju net nebuvo sprendžiama dėl delspinigių dydžio, o tik pagrįstai konstatuota, kad dėl jų mokėjimo įstatymo nustatyta tvarka šalys nebuvo susitarę, todėl 3,70 Eur turėjo būti skiriama ne delspinigiams, o pagrindinei skolai padengti.
Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus daroma išvada, kad pagal 2014-12-18 PVM sąskaitą faktūrą Nr. LD43930 atsakovė ieškovei turėjo sumokėti 925,16 Eur (3194,40 Lt, b.l. 11). Šią sumą atsakovė sumokėjo 2015-01-07 vietinio mokėjimo nurodymu (b.l. 16). Ieškovė turėjo 111,02 Eur pagrįstų išlaidų, susijusių su reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimu, todėl iš gautos įmokos šią sumą teisingai skyrė šioms išlaidoms atlyginti. Likusią visą 814,14 Eur įmokos dalį apeliantė turėjo skirti pagrindinei skolai padengti, nes dėl delspinigių rašytinio susitarimo nebuvo. Tokiu atveju ieškovės 114,72 Eur reikalavimas dėl skolos priteisimo iš atsakovės pripažintinas pagrįstu tik 111,02 Eur dalyje.
Atsižvelgiant į, tai, kas aukščiau išdėstyta, apeliantės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, padidinant priteistą 55,51 Eur skolą iki 111,02 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 330 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Pakeitus skundžiamą teismo sprendimą, pakeistina ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Ieškovei iš atsakovės buvo priteistas minimalus 20 Eur žyminis mokestis, kurio dydžiui neturi įtakos aplinkybė, kad ieškovės ieškinys pripažintas pagrįstu 111,02 Eur sumoje, todėl ieškovė turi teisę į šių išlaidų atlyginimą. Ieškovės ieškinys tenkinamas 97 proc., o atmetamas 3 proc., todėl atsakovė, pirmosios instancijos teisme turėjusi 40 Eur bylinėjimosi išlaidų, turi teisę į 1,2 Eur išlaidų, advokato pagalbai apmokėti atlyginimą (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 88 str. 1 d. 3 p., 93 str., 96 str.). Atlikus bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, panaikinama sprendimo dalis, kuria iš ieškovės atsakovei buvo priteista 20,40 Eur bylinėjimosi išlaidų ir iš atsakovės ieškovei priteistos 20 Eur bylinėjimosi išlaidos sumažinamos iki 18,80 Eur.
Apeliantė apeliacinį skundą apmokėjo minimaliu 20 Eur žyminiu mokesčiu ir už apeliacinio skundo parengimą turėjo 150 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas patenkinamas iš dalies – 94 proc., todėl iš atsakovės ieškovei priteisiamas minimalus 20 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą (b. l. 47) (CPK 93 straipsnis) ir 141 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už apeliacinio skundo parengimą, iš viso 161 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 22 d. sprendimą pakeisti.
Iš atsakovės UAB „SS Solutions“ ieškovei UAB „Eurodigital” priteistą 55,51 Eur skolą padidinti iki 111,02 Eur, o priteistas 20 Eur bylinėjimosi išlaidas sumažinti iki 18,80 Eur.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria atsakovei UAB „SS Solutions“ iš ieškovės UAB „Eurodigital” buvo priteista 20,40 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti apeliantei UAB „Eurodigital” iš atsakovės UAB „SS Solutions“ 161 Eur bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.