- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-11-27
- Bylos Nr.
- 1A-154-177/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Svajūnas Knizleris, Violeta Ražinskaitė (pran.), Laima Garnelienė
- Nuteistasis
- R. M.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Ražinskaitės (pranešėjos),
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. M. gynėjo apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 228 straipsnio 2 dalyje, 288 straipsnyje, ir nubaustas:
pagal BK 228 straipsnio 2 dalį – 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda;
pagal BK 288 straipsnį – 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda;
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda;
vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 6 dalimi, 68¹ straipsniu, R. M. 3 metams skirtas viešosios teisės atėmimas – teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas.
Iš R. M. priteista konfiskuotino turto – 251,6 m² skardinės stogo dangos „Monterrey“ su stogo dangos priedais – vertė pinigais 11 254,79 Lt.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, siekdamas asmeninės naudos sau bei kitiems asmenims, o būtent:
jis, būdamas valstybės tarnautojas – (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės mero pavaduotojas, kuriam Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 20 straipsnio 8 dalimi pavesta atlikti savivaldybės tarybos – institucijos, turinčios vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas, nustatytas funkcijas ir mero pavedimus, atlikdamas vietos valdžios atstovo funkcijas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3, 4, 8 punktuose numatytus nesavanaudiškumo, padorumo, pavyzdingumo principus, taip pat šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1, 4, 5 punktų reikalavimus laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, tinkamai atlikti pareigines funkcijas, laikytis teisės aktuose nustatytų valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, nepiktnaudžiauti tarnyba, pažeisdamas Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą prievolę nešališkai, sąžiningai ir tinkamai atlikti tarnybines pareigas, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne anksčiau nei 2011 metų rudenį, siekdamas sau turtinės naudos, susitarė iš (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės pirmininko P. I., siekiančio R. M. palankumo ateityje, priimti ir laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. savo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), stogo rekonstrukcijai neatlygintinai priėmė 251,6 m² skardinės stogo dangos „Monterrey“ su stogo dangos priedais, kurios vertė 11 254,79 Lt, už kurią pagal 2011 m. gruodžio 21 d. PVM sąskaitą faktūrą JSM1 Nr. 0038754 sumokėjo (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė (įmonės kodas 167938154) ir į R. M. gyvenamąją vietą pristatė UAB „xxx“ transportas. Po to, veikdamas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės bei jos pirmininko P. I. naudai, pasinaudodamas savo, kaip vietos valdžios atstovo, statusu ir įtaka, piktnaudžiaudamas tarnyba, 2012 m. rugpjūčio 28 d. kišosi į valstybės tarnautojo – (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Strateginės plėtros ir statybos skyriaus Architektūros poskyrio vedėjo A. Š. veiklą, nurodydamas jam atlikti neteisėtus veiksmus, o būtent, nurodė A. Š. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės pateiktą ir supaprastintiems projektams keliamų reikalavimų neatitinkantį grūdų džiovyklos projektą vertinti kaip supaprastintą ir tokiu būdu raštiškai pritarti reikalavimams neatitinkančiam projektui.
Be to, R. M., siekdamas sau turtinės naudos, pasinaudodamas savo, kaip vietos valdžios atstovo, statusu ir įtaka (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės įmonėms, o būtent, jog jam 2011 m. liepos 7 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-206 pavesta koordinuoti akcinių bendrovių, kuriose savivaldybė turi kontrolinį akcijų paketą, ir savivaldybės įmonių veiklą, piktnaudžiaudamas tarnyba, 2012 m. lapkričio 22 d., 2012 m. lapkričio 23 d., 2012 m. gruodžio 6 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės įmonės UAB „xxx“ l. e. direktoriaus pareigas A. B. nurodė įmonės tarnybiniu automobiliu ne darbo metu – 2012 m. gruodžio 8 d. į jo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), iš P. I. sūnui ūkininkui A. I. priklausančio šiaudų granulių gamybos cecho, esančio (duomenys neskelbtini), atvežti 4 t šiaudų granulių, kurias A. B. 2012 m. gruodžio 8 d. UAB „xxx“ automobiliu „VW-MAN 8.150“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pristatė, neatlygintinai R. M. suteikdamas 71,09 Lt vertės transportavimo paslaugą.
Tokiais tyčiniais veiksmais R. M., siekdamas turtinės naudos sau bei asmeninės naudos kitiems asmenims, pasinaudojo tarnyba priešingais tarnybai interesais, diskreditavo valstybės tarnautojo vardą, pakenkė (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės autoritetui, ir dėl to didelės neturtinės žalos patyrė valstybė bei (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybė.
Be to, R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad kišosi į valstybės tarnautojo veiklą, o būtent:
jis, naudodamasis savo, kaip (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės mero pavaduotojo, statusu ir įtaka, veikdamas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės pirmininko P. I. naudai, žinodamas, kad (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Architektūros poskyryje nepritariama (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės grūdų džiovyklos, grūdų saugojimo bokštų bei grūdų išpylimo duobės projektui dėl supaprastintiems projektams keliamų reikalavimų neatitikimo, siekdamas, kad už rašytinį pritarimą statinio projektui atsakingas valstybės tarnautojas A. Š. atliktų neteisėtus veiksmus – raštiškai pritartų reikalavimams neatitinkančiam projektui, kišosi į valstybės tarnautojo – (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Strateginės plėtros ir statybos skyriaus Architektūros poskyrio vedėjo A. Š. veiklą, o būtent, 2012 m. rugpjūčio 28 d. A. Š. nurodė atlikti neteisėtus veiksmus (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės pirmininko P. I. naudai – vertinti projektą kaip supaprastintą ir tokiu būdu raštiškai pritarti reikalavimams dėl statinio aukštingumo neatitinkančiam projektui.
Šalies argumentai
Nuteistojo R. M. gynėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas, nes teismas vertino įrodymus, pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas, nesilaikė BPK 305 straipsnio 1 dalyje nurodytų nuosprendžiui keliamų reikalavimų, netinkamai aiškino ir taikė BK 228 straipsnio 2 dalies, 288 straipsnio nuostatas, pažeidė BK 54, 68¹ straipsnių nuostatas, netinkamai išsprendė R. M. baudžiamosios atsakomybės klausimus.
Byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, jog R. M., priimdamas stogo dangą laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d., piktnaudžiavo tarnyba esą suvokdamas ir žinodamas, kad po kelių mėnesių imsis padėti P. I. spręsti jam rūpimus klausimus, susijusius su jo vadovaujamos bendrovės reikalais.
Šie kaltinimo epizodai, neva liudijantys, kad R. M. piktnaudžiavo tarnyba, tiesiogiai susiję su įrodinėtinais teiginiais, jog R. M. siekė sau turtinės naudos iš (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės pirmininko P. I., kurio naudai kišosi į valstybės tarnautojo A. Š. veiklą. Būtent šie kaltinimo teiginiai turi pagrįsti tai, kad R. M., dar laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. neatlygintinai priimdamas stogo dangą iš (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės pirmininko P. I., žinojo po aštuonių mėnesių turėsiąs spręsti P. I. rūpesčius, susijusius su supaprastintiems projektams keliamų reikalavimų neatitinkančiu grūdų džiovyklos projektu, t. y. kišis į valstybės tarnautojo A. Š. veiklą. Tai šioje byloje liko neįrodyta, t. y. nepatvirtinta, kad R. M. tyčia, suprasdamas savo veiksmus, jog po aštuonių mėnesių padės spręsti P. I. naudai rūpimus klausimus, tokiu būdu esą kišdamasis į A. Š. veiklą, to norėjo ir todėl priėmė stogo dangą kaip padėką, kas ir sudaro sąvoką „turtinė nauda“ šios bylos aplinkybių kontekste. Kaltinamojo kaltės valinių ir intelektinių momentų santykis su atliekamais veiksmais šios bylos aplinkybių kontekste visiškai neįrodytas. Juo labiau byloje nėra jokių duomenų, rodančių bet kokį 2011 m. gruodžio 20 d.–2011 m. gruodžio 22 d. laikotarpiu išankstinį R. M. ir P. I. susitarimą, bendrą suvokimą, kad R. M. imsis spręsti tam tikrus klausimus P. I. naudai.
Byloje apie stogo dangos įgijimo, priėmimo ir dengimo darbų aplinkybes parodymus davė R. M., P. I., D. A., A. J., A. I., tačiau nė vienas iš jų nepatvirtino fakto, kad R. M. piktnaudžiavo tarnyba, siekdamas ateityje, kišdamasis į A. Š. veiklą, spręsti P. I. naudai rūpimus klausimus, susijusius su projekto vertinimu.
Šioje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad R. M., nors ir neatlygintinai gavęs stogo dangą, tai darė suvokdamas, jog piktnaudžiaus savo tarnyba P. I. naudai dėl šių priežasčių:
pirma, šie kaltinimo epizodai negali būti formuluojami spėjamaisiais teiginiais. Byloje nėra duomenų, kad dar iki 2011 m. rudens tarp R. M. ir P. I. buvo kokie nors santykiai, iliustruojantys galimus R. M. piktnaudžiavimo veiksmus. Nuosprendyje formuluojami teiginiai, jog R. M. stogo dangą priėmė neatlygintinai, už stogo dangą sumokėjo P. I. vadovaujama (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė, P. I. tokiais savo veiksmais siekė R. M. palankumo ateityje ir R. M. atliko atitinkamus veiksmus 2012 m. rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais P. I. naudai, nėra tarpusavyje susiję loginiais ryšiais, kurie patvirtintų, kad R. M. piktnaudžiavo būtent 2011 m. gruodžio 20 d.–2011 m. gruodžio 22 d. laikotarpiu. Jeigu teismas nuosprendyje padarė kategorišką išvadą, jog nuteistasis minėtu laikotarpiu piktnaudžiavo, tada buvo privalu nurodyti, kokius įgaliojimus R. M. viršijo ar kokius tarnybos interesams priešingus veiksmus atliko minėtu laikotarpiu. Nelogiška teigti, kad P. I. įsivaizduojamas noras užsitarnauti vicemero palankumą ateityje gali būti pagrindas pripažinti R. M. kaltu dėl piktnaudžiavimo;
Žemesnės instancijos teismas
antra, iš bylos medžiagos matyti, kad kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl R. M. pradėti tik 2012 metų pradžioje. Tai reiškia, jog neturėta jokių duomenų, kad 2011 metais R. M. būtų daręs kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius su P. I. ar jo vadovaujama (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrove. Šiaulių apygardos teismas išreikalavo iš Šiaulių apygardos prokuratūros teikimus apygardos teismui dėl operatyvinių veiksmų specialia tvarka sankcionavimo. Iš šių teikimų išrašų matyti, kad iš tiesų 2011 metais dėl R. M. jokie operatyviniai veiksmai nebuvo taikomi, jokių duomenų apie galimus R. M. neteisėtus veiksmus minėtu laikotarpiu nesurinkta. Dėl to nėra jokio faktinio pagrindo teigti, kad 2011 m. gruodžio 20 d.–2011 m. gruodžio 22 d. R. M. piktnaudžiavo tarnyba. Taigi negalima daryti net minimalios prielaidos, jog R. M. tarėsi ar žadėjo P. I. padėti, šiam ateityje sprendžiant vienus ar kitus klausimus (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje;
trečia, telefoninių pokalbių kontrolės metu užfiksuoti P. I. žodžiai „esi valdžia“ neleidžia daryti išvados, kad P. I., teikdamas pagalbą R. M., tikėjosi iš jo kokios nors naudos, kalbant apie 2011 m. gruodį. Jeigu byloje ir būtų kokių nors duomenų, iliustruojančių P. I. tikslus siekti R. M. palankumo, ši aplinkybė savaime neleidžia teigti, kad R. M. piktnaudžiaus tarnyba po aštuonių mėnesių. Nuosprendyje išdėstyta pozicija, esą P. I. siekė palankumo ateityje iš R. M., logiškai nedera su kitais nuosprendyje esančiais teiginiais apie R. M. ir P. I. seną draugystę.
Taigi neįrodyta, kad R. M., 2011 m. gruodžio 20 d.–2011 m. gruodžio 22 d. laikotarpiu gaudamas stogo dangą iš P. I., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, nes 2012 m. rugpjūčio, rugsėjo ir pan. mėnesiais padėjo P. I. tvarkyti savivaldybėje reikalus, susijusius su grūdų džiovykla.
Kalbant apie kaltinimą R. M. dėl kišimosi į A. Š. veiklą, jog 2012 m. rugpjūčio 28 d. jam nurodė atlikti neteisėtus veiksmus (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės pirmininko P. I. naudai – vertinti projektą kaip supaprastintą ir tokiu būdu raštiškai pritarti reikalavimams dėl statinio aukštingumo neatitinkančiam projektui, svarbu atkreipti dėmesį į BK 288 straipsnio dispoziciją. Joje numatyti tokie objektyvūs požymiai: a) naudojimasis savo įtaka; b) kišimasis į valstybės tarnautojo veiklą; c) siekis priversti atsisakyti veiksmų ar atlikti neteisėtus veiksmus; d) veika nukreipta savo ar kitų asmenų naudai.
R. M., A. Š., A. J. apklausiami patvirtino, kad R. M. neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos A. Š.. Jie buvo vienas kitam nepavaldūs asmenys, R. M. nesprendė ir negalėjo turėti įtakos A. Š. atliekamoms funkcijoms, jo kaip valstybės tarnautojo kasmetiniam vertinimui ir t. t. Iš garso įrašo girdėti, kaip R. M. gana griežtu tonu bendrauja su A. Š., tačiau tiek pats kaltinamasis, tiek liudytoja A. J. patvirtino, kad R. M. yra griežtesnio, įsakmesnio tono šalininkas. R. M. žodžius, jog jis nemanąs, kad A. Š. galėjo jo žodžius suprasti kaip liepimą, patvirtino teisme apklaustas A. Š. Jis yra principingas žmogus, todėl R. M. žinojo, kad nepriklausomai nuo prašymo A. Š. darys taip, kaip reikia. Vien ta aplinkybė, jog A. Š. niekam nepranešė, kad jam skambino R. M. ir teiravosi dėl pritarimo projektui, rodo tiek subjektyviąja prasme, tiek ir objektyviai nei A. Š., nei juo labiau R. M. nesuvokus, jog daroma įtaka, t. y. kišamasi į valstybės tarnautojo veiklą.
R. M., paprašęs A. B. atvežti šiaudų granulių į savo gyvenamąją vietą, nepadarė jokios veikos, turinčios nusikalstamos veikos požymių.
Pirma, iš telefoninių pokalbių kontrolės protokolų matyti, kad R. M., nesuvokdamas, jog yra kontroliuojami jo pokalbiai su kitais asmenimis, nuoširdžiai apgailestavo pamiršęs, dėl to ir nesumokėjęs UAB „xxx“ už atvežtas šiaudų granules. Tuo paneigiami teismo argumentai, esą R. M. pasinaudojo savo statusu, siekdamas turtinės naudos.
Antra, byloje yra duomenų, tai patvirtino ne tik R. M., bet ir A. B., kad pats A. B., nors anksčiau žadėjo, pamiršo R. M. pateikti sąskaitą už suteiktas paslaugas. Tai rodo, jog tarp A. B. ir R. M. šio epizodo kontekste buvo susiklostę kolegiški kaip privačių asmenų santykiai.
Trečia, bylą nagrinėjant teisme paaiškėjo: jeigu laikyti, kad šiaudų granulių atvežimas 2012 m. gruodžio 8 d. R. M. į namus yra piktnaudžiavimas tarnyba, tai už tokius veiksmus, t. y. neva neleistiną bendrovės turto naudojimą ne laiku, netinkamą apmokėjimo už suteiktas paslaugas organizavimą ir kt., laikinai einantis direktoriaus pareigas A. B. nebuvo patrauktas drausminėn atsakomybėn. Tai reiškia, jog tokie A. B. veiksmai nelaikomi neteisėtais. Ši aplinkybė tiesiogiai siejasi su R. M. veiksmais, kurie neva yra nusikalstami.
Ketvirta, nors kaltinimas remiasi aplinkybe, kad R. M. pasinaudojo savo įtaka (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės įmonėms, nes jam 2011 m. liepos 7 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-206 pavesta koordinuoti akcinių bendrovių, kuriose savivaldybė turi kontrolinį akcijų paketą, ir savivaldybės įmonių veiklą, tačiau iš šios savivaldybės 2011 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. T-205 matyti, kad R. M. neturėjo jokių sąsajų su bendrovės valdyba.
Penkta, nors kaltinime nurodyta, kad R. M., esą, nurodė A. B. įmonės tarnybiniu automobiliu ne darbo metu – 2012 m. gruodžio 8 d. į R. M. gyvenamąją vietą atvežti 4 t šiaudų granulių, tačiau jokie bylos duomenys nepatvirtina R. M. būtent nurodžius, o ne prašius A. B. tai padaryti.
R. M. šiame epizode nepadarė jokios nusikalstamos veikos požymių turinčių veiksmų. Jeigu manyti, kad tokie R. M. veiksmai neatitinka etikos reikalavimų, jie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimais, vertintini kaip nesusiję su baudžiamaisiais teisiniais santykiais, nes baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti.
Taigi šioje byloje nesurinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad R. M. padarė veikas, numatytas BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 288 straipsnyje. Kita vertus, jeigu ir manyti, kad R. M. veiksmuose buvo neteisėtumo požymių, akivaizdu, jog jie negali būti vertinami baudžiamuoju teisiniu aspektu.
Teismas netinkamai aiškino ir taikė BK 228 straipsnio 2 dalies, 288 straipsnio nuostatas. Kvalifikuodamas R. M. veiksmus kaip nusikalstamus pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, teismas deklaratyviai, paviršutiniškai pasisakė dėl didelės žalos požymio kaip būtino piktnaudžiavimo sudėčiai grįsti, neatskleidė nuteistojo veiksmais padarytos žalos Pakruojo rajono savivaldybei ir valstybei turinio sudėties, žalos elementų, kaip ši žala reiškėsi, kokia jos trukmė, forma, ar atlikti R. M. veiksmai yra tokio pobūdžio ir laipsnio (kiekybine bei kokybine prasme), kad sukeltų didelę žalą institucijoms ir valstybei. Kaltinime bei nuosprendyje formuluojami didelės žalos požymiai yra mechaniškai perrašyti iš baudžiamojo įstatymo ir perkelti iš teismų praktikos formuluočių.
Didelės žalos atsiradimą, jos pobūdį ir laipsnį teismas išimtinai siejo su R. M. kaip savivaldybės politiko – vicemero – aukštomis pareigomis savivaldoje. Socialinio ir profesinio statuso sureikšminimas šioje byloje, vertinant piktnaudžiavimo tarnyba būtinąjį ir vertinamąjį požymį, nesudaro nei faktinio, nei juo labiau teisinio pagrindo teigti, kad savivaldybės politiko – vicemero netinkami veiksmai lemia žalos pobūdį ir laipsnį tiek savivaldybės institucijai, tiek ir valstybei. Toks formalus ir atsainus didelės žalos „sukūrimas“, kad būtų galima patraukti asmenį baudžiamojon atsakomybėn, nėra pateisinamas nei baudžiamosios atsakomybės proporcingumo, nei santykio su kitomis teisinės atsakomybės formomis kontekste. Toks formalus didelės žalos vertinimas prieštarauja aukštesniųjų teismų formuojamai praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2014, 2K-263/2014 ir kt.).
Atsižvelgiant į skundžiamame nuosprendyje nustatytas faktines bylos aplinkybes dėl nuteistojo R. M. veiksmų ir jų teisinio vertinimo, akivaizdu, jog teismas, analizuodamas byloje nustatytas faktines aplinkybes, kurių nuteistasis neginčija, netinkamai aiškindamas ir taikydamas BK 228 straipsnio nuostatas, nesant jokio teisinio pagrindo pripažino R. M. veiksmus kaip nusikalstamus, nes buvo padaryta didelės žalos (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei ir valstybei. Tokios išvados argumentai būtų šie: pirma, R. M. veiksmai, jeigu juos laikyti nusikalstamais, buvo vienkartiniai, jie nebuvo trunkamojo pobūdžio, intensyvūs. Šiais veiksmais nebuvo padaryta konkrečios turtinės žalos tretiesiems asmenims; antra, nuosprendyje nėra atskleista, ar buvo ir jeigu taip – kieno teisės ir laisvės, numatytos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (toliau – Konstitucija), pažeistos; trečia, R. M. kaip vicemero veiksmais nebuvo sukeltas rezonansinis pobūdis vietos bendruomenėje ar visuomenėje; ketvirta, iš nuosprendžio nematyti, kad R. M., siekdamas naudos sau (jeigu tikėti, jog nuosprendis šiuo klausimu yra pagrįstas), kažkaip ypatingai pakenkė valstybės tarnybos autoritetui; penkta, iš nuosprendžio taip pat nematyti, kad dėl nuteistojo veikų kilo kiti esmingai žalingi padariniai.
Svarbu vertinti ir BK 228 straipsnio 2 dalies bei BK 288 straipsnio santykį šios bylos aplinkybių kontekste. Šių dviejų nusikalstamų veikų teisinis vertinimas idealios sutapties atveju yra abejotinas, tai lemia ir sankcijų už šias veikas santykis. Už piktnaudžiavimą tarnyba numatyta sankcija savo dydžiu apima sankciją, numatytą už kišimąsi į valstybės tarnautojo veiklą. Vertinant R. M. suformuluotų kaltinimų turinį, vien pats kišimosi į valstybės tarnautojo veiklą faktas laikytinas piktnaudžiavimu tarnyba. Tai nėra savarankiška nusikalstama veika, o tik veikos, numatytos BK 228 straipsnio 2 dalyje, sudėtinė dalis. Būtų galima svarstyti, kaip vertinti piktnaudžiavimą kišantis į tarnautojo veiklą ir kišimąsi į tarnautojo veiklą piktnaudžiaujant įtaka. Epizodas dėl stogo dangos ir kišimosi į A. Š. veiklą galėtų būti kvalifikuojamas tik pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, jeigu būtų neginčytinai įrodyta, kad dar 2011 m. gruodį R. M., priimdamas stogo dangą iš P. I., žinojo, buvo susitarta ar kitaip buvo aišku, jog pasinaudodamas savo įtaka tik 2012 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje kišis į A. Š. veiklą P. I. naudai.
Pagal nuosprendžio turinio logiką R. M., siekdamas asmeninės naudos, susitarė iš (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės pirmininko P. I. priimti ir laikotarpiu nuo 2011 m. gruodžio 20 d. iki 2011 m. gruodžio 22 d. neatlygintinai priėmė skardinę stogo dangą „Monterrey“ su stogo dangos priedais, po to, veikdamas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės bei jos pirmininko P. I. naudai, pasinaudodamas savo kaip vietos valdžios atstovo statusu ir įtaka, piktnaudžiaudamas tarnyba, 2012 m. rugpjūčio 28 d. kišosi į valstybės tarnautojo – (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Strateginės plėtros ir statybos skyriaus Architektūros poskyrio vedėjo A. Š. veiklą.
Šis kaltinimas iš esmės suformuluotas, apimant dvi veikas – piktnaudžiavimą tarnyba ir kišimąsi į valstybės tarnautojo veiklą. Tačiau dėl antrosios veikos R. M. taip pat suformuotas savarankiškas kaltinimas, pagal kurį jis irgi pripažintas kaltu ir nuteistas.
Tokia skundžiamo nuosprendžio turinio logika, kai asmuo už tą patį veikimą baudžiamas du kartus, neleistina. Kaltinimas piktnaudžiavimu tarnyba, t. y. 2012 m. rugpjūčio 28 d. kišimusi į A. Š. kaip valstybės tarnautojo veiklą, negali būti kartu vertinamas ir kaip veika, numatyta BK 288 straipsnyje, kadangi vertinant BK 228 straipsnio 2 dalies ir BK 288 straipsnio sankcijas matyti, kad BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyta veika sukeliami sunkesni padariniai, kartu sukeliant ir tarpinius padarinius, užfiksuotus BK 288 straipsnyje (atsižvelgiant į tai, jog šioje normoje yra formali veikos sudėtis). Tokiu atveju nėra nusikalstamų veikų idealios sutapties, o veika kvalifikuojama kaip pavienė tik pagal sukeltus sunkiausius padarinius.
Vertinant BK 228 straipsnio 2 dalyje ir BK 288 straipsnyje įtvirtintų veikų santykį matyti, kad pagal šiose normose įtvirtintas sankcijas veika, numatyta BK 228 straipsnio 2 dalyje, atitinka pagrindinės vertybės, kuri saugoma baudžiamuoju įstatymu, požymius. BK 288 straipsnyje saugoma vertybė laikytina šalutine šios baudžiamosios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Taigi jeigu pagrindinės veikos (BK 228 straipsnio 2 dalis) sankcija yra griežtesnė ar lygi nusikalstamos veikos, kuri saugo papildomą vertybę (BK 288 straipsnis), sankcijai, tokiu atveju konstatuojama, kad pavienė sudėtinė nusikalstama veika visiškai apima šalutinės (kuria saugoma papildoma vertybė) nusikalstamos veikos sudėtį, ir atskiras kvalifikavimas nereikalingas. Šios baudžiamosios bylos aplinkybių kontekste R. M. veiksmai, jeigu juos laikyti neteisėtais, negali būti kvalifikuojami ir pagal piktnaudžiavimo tarnyba, ir pagal kišimosi į valstybės tarnautojo veiklą Baudžiamojo kodekso normas, o tik pagal BK 228 straipsnio atitinkamą dalį.
Apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumas užtikrinamas, teismui vykdant BPK 305 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Nuosprendyje dėl R. M. inkriminuotų nusikalstamų veikų, o būtent, dėl BK 228 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos būtino požymio – didelės žalos pasigendama argumentų, kaip pasireiškė R. M. veiksmai, sukėlę didelę žalą (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybei ir valstybei. Tuo teismas pažeidė BPK 305, 331 straipsnių nuostatas dėl nuosprendžio surašymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. teismų praktikos „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ apžvalgoje ir nutarimo 3.1.8 punkte teismams išaiškinta, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes.
Nuosprendyje išdėstyti argumentai parodo tik tai, kad nuteistasis R. M. jam inkriminuojamas veikas padarė, būdamas savivaldybės politikas – vicemeras, tačiau nepasisakyta ir nėra kitokių argumentų, galinčių pagrįsti, kaip šio asmens veiksmai lėmė didelės žalos atsiradimą, kas nuo to nukentėjo, kiek ilgai ar trumpai tęsėsi neteisėti veiksmai, koks jų mastas, intensyvumas, kaip tokiais veiksmais buvo pažemintas politiko vardas, kaip sumenkinta savivaldos reputacija ir autoritetas, kaip visą šią istoriją vertina savivaldos bendruomenė, kokį rezonansą tai sukėlė regioniniu ar valstybiniu mastu ir kt.
Nuosprendis neatitinka jam keliamų pagrįstumo ir teisėtumo reikalavimų, kadangi jis yra nemotyvuotas didelės žalos kaip vertinamojo požymio aspektu. Baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų nuosprendžiui surašyti nesilaikymas teismų praktikoje pripažįstamas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, suvaržančiu įstatymų garantuotas kaltinamojo teises, kliudančias teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-304/2007, 2K-418/2008, 2K-351/2010, 2K-538/2010 ir kt.). Svarbu ir tai, kad, nuosprendyje nesant atskleistos padarytos didelės žalos turinio, pašalinamas pagrindas daryti išvadą dėl R. M. nusikalstamo piktnaudžiavimo tarnyba.
Individualizuodamas R. M. baudžiamąją atsakomybę, teismas tinkamai nesivadovavo BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais. Nors R. M. neigia jo veiksmuose esant nusikalstamų veikų požymių, tačiau dar prieš nagrinėjant bylą teisme sutiko, kad prokuroras kreiptųsi į teismą su pareiškimu priimti teismo baudžiamąjį įsakymą. Teismas perdavė baudžiamąją bylą nagrinėti iš esmės teisme. Tai yra teismo prerogatyva spręsti tokio pobūdžio klausimus, tačiau R. M. pozicija dėl atidavimo teismui pagal baudžiamąjį įsakymą sąlygoja išvadą apie šio asmens nepavojingumą ir siekį kuo greičiau baigti bylą. Teismas nekreipė dėmesio į šią aplinkybę, rodančią R. M. asmens socialinį vertingumą.
Be to, teismas nepaisė savo paties išnagrinėtose baudžiamosiose bylose formuojamos praktikos dėl baudos, skiriamos už BK 228 straipsnio 2 dalyje padarytą nusikalstamą veiką, dydžio (Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiai baudžiamosiose bylose Nr. 1-65-519/2012, 1-46-332/2014, 1-127-116/2013). Skirdamas baudas už abi veikas, teismas paskyrė aiškiai per griežtas bausmes. Jeigu apeliacinės instancijos teismas nuspręstų, kad R. M. veiksmuose yra nusikalstamų veikų požymių, už šias veikas skirtinos aiškiai mažesnės baudos, nei paskirtos skundžiamu nuosprendžiu.
Taikydamas BK 68¹ straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę, teismas neanalizavo, ar ją skirti yra teismo teisė, ar pareiga. Šiame kodekso straipsnyje, be kita ko, pasakyta, kad viešųjų teisių atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta, piktnaudžiaujant viešosiomis teisėmis. Manytina, tai yra teismo teisė, bet ne pareiga, juo labiau kad tokios baudžiamojo poveikio priemonės taikyti neprašė net kaltinimą palaikęs prokuroras. Pagrįstai kyla klausimas, kokiais duomenimis teismas vadovavosi teigdamas, kad R. M. piktnaudžiavo viešosiomis teisėmis; ar tie veiksmai, dėl kurių nuteistasis pripažintas kaltu, jeigu juos laikyti nusikalstamais, gali būti aiškinami kaip piktnaudžiavimas viešosiomis teisėmis, jeigu R. M., kaip nurodoma nuosprendyje, siekė naudos sau ar kitiems asmenims. Paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės nepagrindžia bylos duomenys, todėl ji negalėtų būti taikoma.
Šalies argumentai
Nuteistojo R. M. gynėjas apeliaciniame skunde prašė nuosprendį panaikinti ir R. M. išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė gynėjo apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. M. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegijos nuomone, R. M. kaltė dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, iš P. I. neatlygintinai priėmus skardinę stogo dangą ir kišusis į valstybės tarnautojo A. Š. veiklą, įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas gana išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, dėl šios veikos įvertino įrodymus, nepažeidęs BPK 20 straipsnio reikalavimų bei prasmės, ir, vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, dėl jos pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.
Kita vertus, R. M. prašymą A. B. suteikti transportavimo paslaugą šiaudų granulėms atvežti ir pasinaudojimą šia paslauga teismas nepagrįstai vertino kaip piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, t. y. nurodymą atlikti tuos veiksmus, pasinaudojus savo, kaip vietos valdžios atstovo, statusu ir įtaka, nes ne kiekvienas pažeidimas turi būti vertinamas kaip nusikalstamas. Dėl to mažinama kaltinimo apimtis ir keičiama bausmė. R. M. veikos kvalifikavimas pagal BK 288 straipsnį yra perteklinis, kadangi nagrinėjamu atveju kišimasis į valstybės tarnautojo A. Š. veiklą yra pradėto piktnaudžiavimo, neatlygintinai priėmus skardinę stogo dangą, tęsinys, ir ši veika atskirai nekvalifikuotina.
Dėl išdėstytų motyvų dalis skundžiamo nuosprendžio keičiama, o dalis naikinama.
Dėl esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų
Esminius Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimus apeliantas siejo su įrodymų vertinimu, nes akcentavo byloje nesant įrodymų dėl R. M. kaltės piktnaudžiavus tarnyba, ir nuosprendžio surašymu, kadangi, apelianto nuomone, teismas nemotyvavo didelės žalos.
BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos numato, kad teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie pagal įstatymo prasmę įvertinami, remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nurodyta, kad kiekvienu atveju teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia, ar gauti duomenys laikytini įrodymais, o teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad šioje nuosprendžio dalyje aptariamas pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytas įrodymų vertinimas, kuriam teisėjų kolegija pritaria, siejamas tik su BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, neatlygintinai priėmus skardinę stogo dangą ir kišusis į valstybės tarnautojo A. Š. veiklą.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog dėl piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi teisėjų kolegijos nurodyta kaltinimo apimtimi vertinusio įrodymus pirmosios instancijos teismo vidinis įsitikinimas buvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. To neginčijo ir apeliantas, nes pirmosios instancijos teisme nei jis, nei jo ginamasis neturėjo pagrindo ir nereiškė nušalinimo bylą nagrinėjančiam teisėjui, o apeliacinės instancijos teisme neprašė atlikti įrodymų tyrimo, t. y. pripažino jį buvus išsamų. Atkreipiamas dėmesys, kad apeliacinės instancijos teisme įrodymų tyrimas atliktas teismo iniciatyva.
Kita sąlyga įrodymams vertinti – įrodymai turi būti vertinami, vadovaujantis įstatymu. Vertinant įrodymus šiuo požiūriu, pirmiausia turi būti nustatyta, ar jie atitinka BPK 20 straipsnyje numatytus reikalavimus. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams išdėstyti BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai dėl šioje nuosprendžio dalyje nurodytos kaltinimo apimties atitinka jiems keliamus reikalavimus, o įrodymų turinys bus analizuojamas, aptariant nuteistojo kaltę.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įrodymus vertina teismas, tai yra jo prerogatyva, teisė bei pareiga. Proceso dalyviai gali tik siūlyti savo vertinimą. Tai, kad nuteistasis, jo gynėjas ir teismas skirtingai įvertino įrodymus dėl jau aptartos veikos apimties, nėra pagrindas keisti teismo sprendimą, jeigu teismas motyvavo, kokiais įrodymais remdamasis pripažino kaltinamąjį kaltu. Skundžiamame nuosprendyje tokie motyvai yra.
Apeliaciniame skunde pateiktos nuorodos į teismų praktiką nepaneigia skundžiamame nuosprendyje atlikto įrodymų, taip pat ir liudytojų parodymų, vertinimo.
Dėl išdėstytų argumentų atmetamas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančias įstatymo nuostatas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje nėra abejonių dėl nuteistojo kaltės piktnaudžiavus tarnybine padėtimi, neatlygintinai priėmus skardinę stogo dangą ir kišusis į valstybės tarnautojo veiklą, todėl nėra pagrindo teigti, kad skundžiamas nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir neatitinka jo surašymui keliamų reikalavimų. Nuosprendyje nurodyta, nors ir gana glaustai, kuo pasireiškė didelė žala, t. y. atskleisti BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties visi elementai ir jų požymiai.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai, nei nurodyta gynėjo apeliaciniame skunde, esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, galėjusių turėti įtakos skundžiamo nuosprendžio teisėtumui ir pagrįstumui šioje nuosprendžio dalyje nurodyta apimtimi, byloje nenustatyta.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 228 straipsnio 2 dalį
Dėl neatlygintino stogo dangos priėmimo
Valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi vertinamas kaip nusikalstamas BK 228 straipsnio prasme, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo.
Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad 11 254,79 Lt vertės 251,6 m² skardinės stogo dangos „Monterrey“ su stogo dangos priedais neatlygintinas priėmimas, už kurią sumokėjo P. I. vadovaujama (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė, sudaro R. M. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi veiksmų dalį.
Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti abiejų instancijų teismuose duotais liudytojo A. J. parodymais, kad, vykdydamas R. M. prašymą pakeisti namo stogą, jį išmatavo, paruošė brėžinius, juos nusiuntė UAB ,,xxx“ vadybininkei D. A.; R. M. patvirtinus, kad stogo dangos kaina jam tinka, liudytojas nurodė dangą gaminti, atvežtą priėmė ir uždengė stogą.
Liudytoja D. A. patvirtino liudytojo A. J. parodymus, jog stogo brėžinius gavo iš jo, todėl, siųsdama pagamintą stogo dangą, ant vairuotojui duoto dokumento užrašė A. J. telefono numerį, kad jis priimtų krovinį.
Šių nesuinteresuotų bylos baigtimi liudytojų parodymai, A. J. darytas stogo brėžinys (2 t., 14 b. l.), UAB ,,xxx“ pateikti keli pasiūlymų variantai su nuoroda ,,p. Algiui“ ir R. M. gyvenamosios vietos pristatymo adresu ,,Tujų 2, Pakruojis“, užsakymo patvirtinimas (2 t., 17–23 b. l.) paneigia nuteistojo R. M. parodymus, jog stogo dangą jam paskolino P. I., o A. J. negalėjo užsakyti dangos.
Šių liudytojų parodymai paneigia ir liudytojo P. I. parodymus, kad (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė jau anksčiau turėjo (duomenys neskelbtini) vaikų darželio stogo remontui užsakytą, bet nepanaudotą stogo dangą, todėl ją paskolino R. M., o šis, kai liudytojui reikės, nupirks kitą.
Beje, liudytojas P. I. ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 113–117, 137–139 b. l.) bei pirmosios instancijos teisme nuosekliai parodė, kad stogo dangą R. M. ne paskolino, bet padovanojo, ir tik apeliacinės instancijos teisme pritarė nuteistojo parodymams, jog R. M. žadėjo kitą skardą nupirkti, kai liudytojui jos prireiks.
Liudytojo P. I. versiją, kodėl bendrovė pirko dangą vaikų darželio stogo remontui (su savivaldybe planavo ten įrengti jaunimo centrą), abiejų instancijų teismuose paneigė liudytojas S. G., buvęs (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės meras, parodęs, kad su P. I. dėl to nėra kalbėjęs.
Liudytojo P. I. parodymų, jog bendrovė turėjo nepanaudotą stogo dangą, melagingumą akivaizdžiai paneigia 2011 m. gruodžio 20 d. UAB ,,xxx“ išduotas krovinio važtaražtis Nr. 3107043 (2 t., 24–25 b. l.), įrodantis, kad krovinys adresu (duomenys neskelbtini) pristatytas tiesiai iš gamintojo.
Liudytojo P. I. parodymus paneigia ir 2011 m. gruodžio 21 d. UAB ,,xxx“ (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei išrašyta PVM sąskaita faktūra serija JSM1 Nr. 0038754 (2 t., 10 b. l.), kuri galėjo būti išrašyta, tik UAB ,,xxx“ pagaminus stogo dangą. Šis dokumentas tą pačią dieną įregistruotas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės gaunamų PVM sąskaitų faktūrų registre (2 t., 29–30 b. l.).
Negalima neatkreipti dėmesio, kad (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės tariamai turėtos ir nepanaudotos stogo dangos kiekis visiškai sutampa su liudytojo A. J. apskaičiuotu bei gamintojo pateiktu kiekiu, reikalingu R. M. poreikiams (251,6 m²). Tokį sutapimą teisėjų kolegija vertina kaip neįtikinamą.
Žemesnės instancijos teismas
Telefoninis pokalbis tarp R. M. ir P. I. (3 t., 59 b. l.) neginčijamai įrodo, kad stogo dangą R. M. gavo neatlygintinai (,,...tikrai noriu tau padėkot, bet kaip aš tau atsilyginsiu?“, ,,Žinok, aš nežinau, kaip tau atsidėkoti, supranti“).
Buvus būtent tokį susitarimą su P. I. rodo R. M. elgesys. Jis neigė A. J. veiksmus užsakant stogo dangą, pats už ją nemokėjo, tačiau atvežtą panaudojo ir paskambino padėkoti P. I.
Tai rodo tokiu susitarimu R. M. siekus turtinės naudos sau.
Apeliantas ginčija, kad priimdamas stogo dangą R. M. piktnaudžiavo tarnyba, t. y. suvokė ir žinojo, jog po kelių mėnesių imsis padėti P. I. spręsti jam rūpimus klausimus, susijusius su pastarojo vadovaujamos žemės ūkio bendrovės reikalais.
Toks apeliacinio skundo motyvas atmetamas kaip nepagrįstas.
2011 m. gruodžio mėnesį neatlygintinai priėmęs skardinę stogo dangą ir tuo įsipareigojęs P. I., rajono savivaldybės mero pavaduotojas R. M. pažeidė skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įstatymų nuostatas, reikalavimą laikytis įstatymų, valstybės tarnautojų veiklos etikos principų ir taisyklių, sąžiningai ir tinkamai atlikti pareigines funkcijas, nepiktnaudžiauti tarnyba.
Neabejotina, jog normalaus intelekto išsilavinęs žmogus, einantis rajono savivaldybės mero pavaduotojo pareigas, suvokė, kad daugiau kaip 11 tūkstančių litų vertės dovanos šiaip sau nedovanojamos. Teikdamas tokią dovaną, (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės pirmininkas P. I. siekė ateityje R. M. palankumo, nors nekonkretizavo, kokios pagalbos ir kada gali prireikti. R. M., savo ruožtu, suprato, kad, valstybės tarnyboje užimdamas pakankamai svarbias pareigas, esant reikalui, atsidėkodamas už dovaną turės padėti. Įvertinus aplinkybę, jog šie asmenys buvo seniai pažįstami, tai neabejotinai rodo jų elgesio paaiškinimą ir loginį ryšį, juo labiau kad pagal teismų praktiką susitarimas gali būti išreikštas nebūtinai žodžiu. Tai matyti ir iš telefoninio pokalbio (3 t., 59 b. l.). Į R. M. klausimą, kodėl jį P. I. taip remia, šis atsakė: ,,Nu tai <...>, kad tu valdžia...“. To negalima paaiškinti vien draugišku pajuokavimu, nes vėlesni įvykiai rodo, kad šiuos asmenis siejo ne tik draugystė, bet ir jau minėtas R. M. įsipareigojimas atsidėkoti už brangią dovaną.
Reikalas pasinaudoti R. M. kaip vietinės valdžios atstovo pagalba P. I. atsirado 2012 m. vasarą, kai jis negalėjo įteisinti be statybos leidimo jau pastatytos ir naudojamos antros grūdų džiovyklos, o neįteisinęs negalėjo gauti jos darbui būtinų pigesnių degalų.
Iš telefoninių pokalbių tarp P. I. ir R. M. (3 t., 66–68, 70–71, 73–75 b. l.) matyti, kad, P. I. prašomas padėti, R. M. aiškina, kokia nesukalbama moteris, su kuria reikia bendrauti, ir svarsto, kaip su ja kalbėti (,,...jie mum nepavaldūs...“), žada eiti kartu. Abu pašnekovai nerimauja, kad moteris nepradėtų galvoti, jog jie ją spaudžia.
Visa tai rodo R. M. suvokus, kad, norint padėti P. I. išspręsti problemą, reikalingas jo kaip atsakingo valstybės tarnautojo įsikišimas, tačiau dar nenusprendus, kaip tai padaryti.
Problema tapo paprastesnė paaiškėjus, kad statinio projektą reikia derinti su rajono vyriausiuoju architektu A. Š.
Taigi atsilygindamas už neatlygintinai gautą stogo dangą, R. M. turėjo tęsti savo nusikalstamą veiką, toliau piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi.
Atmetamas kaip nepagrįstas gynėjo apeliacinio skundo argumentas, jog kriminalinės žvalgybos veiksmai dėl R. M. pradėti tik 2012 metų pradžioje, o tai reiškia neturėjus jokių duomenų, kad 2011 metais R. M. būtų daręs kokius nors neteisėtus veiksmus, susijusius su P. I. ar jo vadovaujama (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrove.
Bylos medžiaga įrodo priešingai.
Žemesnės instancijos teismas
Iš dalies išslaptinta Šiaulių apygardos teismo nutartis (3 t., 47–48 b. l.) įrodo, kad pirmą kartą teismas sankcionavo slaptą elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolę ir fiksavimą, slaptą patekimą į R. M. darbo kabinetus (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje 2012 m. sausio 17 d., siekiant gauti informacijos apie jo ir neišslaptinto asmens (asmenų) galimą dalyvavimą darant nusikalstamas veikas, numatytas BK 225 straipsnio 2 dalyje, 226 straipsnio 2 dalyje ir 228 straipsnio 2 dalyje. Kreipiantis į teismą sankcijos operatyviniams veiksmams atlikti, būtina pateikti prokuroro prašymą pagrindžiančią operatyvinio tyrimo medžiagą. Vadinasi, pareigūnai jau turėjo duomenų apie galbūt nusikalstamą R. M. veiklą, įskaitant piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, iki kreipimosi į teismą, t. y. 2011 m. pabaigoje.
Dėl kišimosi į valstybės tarnautojo veiklą
Nors tarp neatlygintino skardinės stogo dangos priėmimo 2011 m. gruodžio mėnesį ir kišimosi į valstybės tarnautojo A. Š. veiklą 2012 m. rugpjūčio mėnesį praėjo gana nemažas laiko tarpas, pastaroji veika laikytina piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi tęsiniu.
Pagrindinis tęstinės nusikalstamos veikos požymis, skiriantis tęstinę veiką nuo pavienio nusikaltimo, yra vieningas kaltininko sumanymas, kuris sujungia keletą veiksmų, iš kurių kiekvienas atskirai, nesant vieningo sumanymo, galėtų sudaryti atskirus pavienius nusikaltimus. Tęstinės veikos padarymo atveju visi atskiri nusikalstamos veikos epizodai laikomi vienos nusikalstamos veikos sudėtinėmis dalimis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-16/2011).
Žemesnės instancijos teismas
Neatlygintinai priėmęs stogo dangą, R. M. neabejotinai suprato, kad, kaip valstybės tarnautojas gavęs didelės vertės dovaną, anksčiau ar vėliau turės už ją atsilyginti. Toks reikalas atsirado, P. I. iškilus problemų dėl nelegaliai pastatytos grūdų džiovyklos.
Iš telefoninių pokalbių su P. I. mero pavaduotojas R. M. žinojo, kad (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovėje antra grūdų džiovykla jau pastatyta be leidimo ir dirba, tačiau bendrovės pirmininkas negali statinio įteisinti, o jo neįteisinęs negali legaliai gauti grūdų džiovinimui reikalingo papildomo degalų kiekio (3 t., 66–68, 70–71, 74–75 b. l.).
Nagrinėjamu laikotarpiu A. Š. dirbo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Strateginės plėtros ir statybos skyriaus Architektūros poskyrio vedėju, savivaldybės vyriausiuoju architektu. Pagal užimamas pareigas A. Š. nebuvo pavaldus R. M., taigi šis negalėjo duoti privalomų nurodymų.
Žemesnės instancijos teismas
Liudytojas A. Š. teisme parodė, kad nederino jam pateikto džiovyklos projekto kaip ,,nesudėtingo statinio“, nes statinys buvo aukštesnis nei 15 metrų ir pagal statybos techninį reglamentą atitiko ,,neypatingo statinio“ kategoriją. Norint, kad objektas būtų ,,nesudėtingas statinys“, reikėjo sumažinti jo aukštį.
Žinodamas, jog džiovykla jau pastatyta ir dirba, taigi realiai jos aukštis negali būti sumažintas, tačiau vykdydamas įsipareigojimą padėti P. I., R. M. paskambino savivaldybės vyriausiajam architektui A. Š. (3 t., 77 b. l.) prašydamas, kad projektas būtų įvertintas kaip supaprastintas (,,...tai yra mano prašymas, jis yra supaprastintas projektas, ar supratai?“).
Apeliacinės instancijos teisme buvo išklausytas minėtas garso įrašas. Teisėjų kolegijai, teismo posėdyje ne kartą bendravusiai su nuteistuoju, nekilo abejonių, jog R. M. pokalbio su vyriausiuoju architektu tono niekaip negalima vertinti kaip draugiško prašymo.
Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamo nuosprendžio išvada, kad, veikdamas (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės bei jos pirmininko P. I. naudai ir skambindamas A. Š., R. M. pasinaudojo savo, kaip vietos valdžios atstovo, statusu ir įtaka, piktnaudžiaudamas tarnyba, kišosi į valstybės tarnautojo – (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Strateginės plėtros ir statybos skyriaus Architektūros poskyrio vedėjo A. Š. veiklą, nurodęs jam atlikti neteisėtus veiksmus, t. y. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovės pateiktą ir supaprastintiems projektams keliamų reikalavimų neatitinkantį grūdų džiovyklos projektą vertinti kaip supaprastintą ir tokiu būdu raštu pritarti reikalavimų neatitinkančiam projektui.
Žemesnės instancijos teismas
Priešingai, nei nurodyta gynėjo apeliaciniame skunde, šiuo atveju nėra svarbi aplinkybė, kad A. Š. nebuvo pavaldus R. M., kadangi pastarojo užimamos rajono savivaldybės mastu reikšmingos mero pavaduotojo pareigos savaime darė įtaką rajone dirbantiems karjeros valstybės tarnautojams.
Kita vertus, elementaria logika galima paaiškinti, kad, jeigu R. M. būtų galvojęs, jog jo skambutis savivaldybės vyriausiajam architektui, turinčiam teisę ir pareigą pagal savo kompetenciją priimti sprendimą, neturės jokios įtakos, jam nebūtų skambinęs.
Žemesnės instancijos teismas
Beje, apeliacinės instancijos teisme nuteistasis R. M. pripažino negalįs teigti, kad telefono skambutis buvo paprastas pasidomėjimas.
Liudytojas A. Š. teisme sušvelnino savo ankstesnius parodymus teigdamas, kad mero pavaduotojo R. M. skambutis jam nepadarė jokio poveikio.
Kita vertus, ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 52–54 b. l.) šis liudytojas parodė, kad R. M. prašymas nustebino, nes jis niekada neskambindavo. Prašymas buvo nemalonus ir netikėtas. Įsakmus tonas jį nustebino, liudytojui neteko girdėti tokiu tonu pasakytų R. M. prašymų. Liudytojui susidarė nuomonė, kad mero pavaduotojas prašė pritarti nekokybiškai ir ne pagal projektavimo reikalavimus parengtam projektui.
Aptarti liudytojo parodymai įstatymo nustatyta tvarka buvo ištirti teisiamajame posėdyje byloje esantiems įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), todėl yra tinkamas įrodymų šaltinis, kuriuo teisėjų kolegija vadovaujasi, abiejų instancijų teismuose duotų parodymų sušvelninimą vertindama kaip norą padėti R. M..
Išdėstyti įrodymai teisėjų kolegijai leidžia teigti ir A. Š., ir juo labiau R. M. suvokus, kad pastarasis kišosi į valstybės tarnautojo veiklą, pasinaudodamas savo statusu bei įtaka ir piktnaudžiaudamas tarnyba.
Dėl didelės žalos
Būtinas piktnaudžiavimo sudėties požymis yra didelė žala, kuri gali būti turtinio ir (ar) neturtinio pobūdžio, bei priežastinis ryšys tarp piktnaudžiavimo ir kilusių padarinių valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui.
Žemesnės instancijos teismas
Įstatymas nepateikia universalių kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, formuluotė ,,didelė žala“ yra vertinamasis požymis, todėl žalos pobūdis ir dydis nustatomi, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, į tai, kokios reikšmės interesai pažeisti, kaltininko užimamų pareigų svarbą ir pan. Kuo aukštesnes pareigas valstybės tarnyboje einantis asmuo pažeidžia įstatymus, tuo didesnę žalą valstybės tarnybos prestižui jis padaro. Valstybės tarnybos autoriteto sumenkinimas ar kiti esmingai žalingi padariniai paprastai pripažįstami didele žala ne tik tarnybai ar asmeniui, bet ir valstybei (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-622/2004, 2K-7-638/2005, 2K-76/2007, 2K-P-549/2007, 2K-108/2009, 2K-355/2009, 2K-16/2010, 2K-232/2012, 2K-573/2012, 2K-190/2013, 2K-7-335/2013, 2K-98-2014, 2K-354-511/2015 ir kt.).
Valstybės tarnautojo veiklos teisėtumą nulemia ne vien tai, kad jis veikdamas nepažeidė norminiame teisės akte nurodyto draudimo (o nuteistasis R. M. nagrinėjamu atveju pažeidė skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įstatymų nuostatas). Ne mažiau svarbu įvertinti, ar atlikdamas pareigas jis vadovavosi tarnybos interesais ir principais, ar neiškreipė savo tarnybinės veiklos turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190/2008).
Neatlygintinai priėmęs iš P. I. skardinę stogo dangą ir vėliau, veikdamas jo bei jo vadovaujamos žemės ūkio bendrovės naudai, pasinaudojęs savo, kaip vietos valdžios atstovo, statusu ir įtaka, piktnaudžiaudamas tarnyba kišęsis į valstybės tarnautojo A. Š. veiklą, R. M. vadovavosi ne tarnybos, bet savo interesais, siekė turtinės naudos sau, pažeidė valstybės deklaruojamus įstatymo viršenybės, teisingumo, teisėtumo, valstybės tarnautojų veiklos skaidrumo, nesavanaudiškumo, padorumo, pavyzdingumo, etikos bei kitus valstybės tarnybos principus ir taisykles, iškreipė valstybės institucijos funkcijas, veiklos principus, savo tarnybinės veiklos turinį.
R. M. einamos (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės mero pavaduotojo pareigos yra rajono mastu aukštos, šias pareigas einančiam asmeniui priskirta daugybė veiklos sričių, svarbių rajono gyventojų gyvenimo kokybei užtikrinti (2 t., 139 b. l.).
Savo elgesiu R. M. neabejotinai diskreditavo valstybės tarnautojo (mero pavaduotojo) vardą, sumenkino jo atstovaujamos institucijos prestižą, autoritetą, pakirto vietos gyventojų pasitikėjimą šia institucija.
Atmetamas kaip nepagrįstas gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad R. M. veiksmais nepadaryta didelės žalos, nes jie buvo vienkartiniai, nebuvo trunkamojo pobūdžio, intensyvūs, jais nepadaryta konkrečios turtinės žalos tretiesiems asmenims.
Galima sutikti su gynėju, kad piktnaudžiavimo sudėtį sudarantys konkretūs veiksmai iš tiesų tebuvo du (neatlygintinis turto priėmimas iš P. I. ir vėlesnis skambutis A. Š.), tačiau tai nereiškia, jog jie buvo nereikšmingi ir niekam nepadarė žalos.
Kiekvienas nepagrįstas kišimasis į valstybės tarnautojo veiklą (šiuo atveju buvo kišamasi į savivaldybės vyriausiojo architekto, turinčio pareigą pagal savo kompetenciją priimti rajono mastu svarbius sprendimus) tokiam tarnautojui paprastai mažų mažiausiai sukelia psichologinį diskomfortą. Iš liudytojo A. Š. parodymų akivaizdu, kad jis tą jautė.
Kita vertus, už R. M. stogo dangą sumokėjo (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovė. Tai reiškia, jog bendrovei padaryta reali turtinė žala, jos nariams apie tai nieko nežinant, t. y. nepagrįstai sumažintas bendrovės turtas.
Negalima sutikti su tuo, kad R. M. nusikalstama veika nepažeidė Konstitucijoje numatytų teisių ir laisvių.
Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinta nuostata, jog įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs.
Žemesnės instancijos teismas
R. M., neleistinai kišdamasis į kito valstybės tarnautojo veiklą, savo elgesiu parodė, kad jam negalioja įstatymai ir jis, kaip aukštesnes pareigas einantis asmuo, net neturėdamas tam teisinio pagrindo, gali nurodinėti nepavaldiems asmenims. Toks elgesys neabejotinai skatina teisinį nihilizmą, o tai prieštarauja Konstitucijoje įtvirtintoms bendražmogiškoms vertybėms.
Byloje nėra duomenų, jog R. M. kaip vicemero veiksmais buvo sukeltas tiesioginis rezonansinis pobūdis vietos bendruomenėje ar visuomenėje, tačiau tai nereiškia, kad jokios reakcijos nebuvo, nes ikiteisminio tyrimo metu renkami duomenys, įrodantys įtariamojo kaltę, o ne aplinkinių reakciją į įvykį.
Kita vertus, R. M. nusikalstamos veikos negalima vertinti atsietai nuo P. I. veiksmų ir siekių, o bent dalies rajono visuomenės reakcija į pastarųjų neteisėtumą akivaizdžiai matyti iš byloje esančio įvairioms institucijoms adresuoto, tiesa, anonimiškai pasirašyto (duomenys neskelbtini) gyventojo vardu, laiško, kuriame išdėstyta tiesiogiai su R. M. nusikalstama veika susijusi istorija, kaip buvo siekiama įteisinti (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovėje nelegaliai pastatytą antrą grūdų džiovyklą (2 t., 146 b. l.). Šiuo atveju neturi reikšmės, kad laiško autorius anoniminis ir neteisėtus veiksmus siejo ne su nuteistuoju. Jis vertino valstybės tarnautojų veiklą pagal turimą informaciją, o tai ir yra bent dalies vietos bendruomenės narių netiesioginis rezonansas į nagrinėjamą nusikaltimą.
Taigi pagal nustatytų aplinkybių visumą ir išdėstytus argumentus nėra pagrindo abejoti išvada, jog R. M. piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, siekiant naudos sau, P. I. bei (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovei, pažeidęs skundžiamame ir šiame nuosprendžiuose įvardintas įstatymų nuostatas bei vertybes, iš tiesų padarė didelės neturtinės žalos ne tik valstybės tarnybos apskritai ir Pakruojo rajono savivaldybės kaip institucijos konkrečiai prestižui bei autoritetui, bet ir valstybei, nes apie kasdieniniame žmonių gyvenime matomo valdininkų elgesio atitikimą valstybės deklaruojamoms moralinėms vertybėms visuomenė neretai sprendžia pagal atsakingas pareigas einančių valstybės tarnautojų elgesį.
Nuosprendžiuose išanalizuoti R. M. kaltės įrodymai neabejotinai įrodo priežastinį ryšį tarp jo nusikalstamos veikos – piktnaudžiavimo – ir minėtų padarinių, nes piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi objektyviai, dėsningai nulėmė didelės žalos atsiradimą.
Dėl išdėstytų argumentų nuteistojo R. M. veika, neatlygintinai priėmus 11 254,79 Lt vertės 251,6 m² skardinės stogo dangos ,,Monterrey“ su stogo dangos priedais bei kišusis į valstybės tarnautojo A. Š. veiklą, teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.
Dėl R. M. prašymo suteikti transportavimo paslaugą
Teisėjų kolegija sutinka su gynėjo apeliacinio skundo teiginiu, kad R. M., paprašęs A. B. atvežti šiaudų granulių į savo gyvenamąją vietą, nepadarė nusikalstamos veikos požymių turinčios veikos, todėl šis epizodas šalinamas iš piktnaudžiavimo nusikaltimo sudėties.
Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti teismą nustačius, kad R. M. pasinaudojo savo statusu bei įtaka ir nurodė (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės įmonės UAB „xxx“ l. e. direktoriaus pareigas A. B. įmonės tarnybiniu automobiliu ne darbo metu į jo gyvenamąją vietą atvežti 4 t šiaudų granulių, kurias A. B. bendrovės automobiliu pristatė, R. M. neatlygintinai suteikęs 71,09 Lt vertės transportavimo paslaugą.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo teigti, jog R. M. pasinaudojimas savo statusu ir įtaka pasireiškė tuo, kad jam 2011 m. liepos 7 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-206 pavesta koordinuoti akcinių bendrovių, kuriose savivaldybė turi kontrolinį akcijų paketą, ir savivaldybės įmonių veiklą. Savivaldybės įmonių ir bendrovių veiklos koordinavimas nereiškia galimybės kištis į jų veiklą, nes tam yra bendrovės valdyba. Liudytojas A. B. parodė, kad R. M. nebuvo UAB „xxx“ valdybos narys. Tai patvirtina (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos 2011 m. liepos 7 d. sprendimas Nr. T-205 (2 t., 142 b. l.). Taigi R. M. negalėjo daryti įtakos įmonės veiklai, o juo labiau nurodinėti.
Teisėjų kolegija neginčija A. B. atliktų veiksmų suteikus transportavimo paslaugą, tačiau juos vertina, kaip atliktus kitokiomis aplinkybėmis.
Byloje nėra duomenų R. M. nurodžius, pasinaudojus savo statusu bei įtaka, A. B. atlikti aptariamus veiksmus. Priešingai, telefoniniai pokalbiai (3 t., 99–100, 102–103, 110–111, 115–116, 121 b. l.) rodo R. M. prašant padaryti transportavimo paslaugą ir dėl didelio jo užimtumo net dvi savaites negalint suderinti laiko, todėl galiausiai susitarta šiaudų granules atvežti savaitgalį.
Iš bylos duomenų akivaizdu, kodėl būtent šios įmonės paslaugos buvo prašoma: ji turi automobilį su manipuliatoriumi, kuriuo galima pakelti ir iškrauti sunkius maišus.
Tie patys bylos duomenys rodo tarp abiejų asmenų esant draugiškus santykius – derinamas ne tik laikas, kada galima atvežti krovinį (po to, kai komunalininkai atliks darbą, t. y. pastatys kelio ženklą, per pietų pertrauką, galiausiai savaitgalį), bet ir kalbama apie buitinius dalykus, t. y. katinus. Priešingai, nei nurodė teismas, byloje esančių jau minėtų telefoninių pokalbių niekaip negalima vertinti kaip nurodymo, pasinaudojus savo statusu bei įtaka.
Abiejų instancijų teismuose liudytojas A. B. parodė, kad buhalterija sąskaitas už atliktas paslaugas išrašo mėnesio gale. Gyventojams teikiamos mokamos paslaugos, tačiau būna, jog jie susimoka ir po kelių mėnesių. Liudytojas pats pamiršo priminti. R. M. sumokėjo internetu vėliau, bet kada, liudytojas neprisiminė.
Iš R. M. telefoninių pokalbių su įvairiais asmenimis (3 t., 5–12, 14–17, 31–33, 38–39 b. l.) matyti, kad jis pamiršo susimokėti už šiaudų granulių atvežimą. Šie duomenys nepaneigti.
Kita vertus, ta paslauga kainavo 71,09 Lt. Tai nėra ta suma, dėl kurios nesumokėjimo sąmoningai būtų piktnaudžiaujama. Paslaugą suteikęs A. B. dėl to taip pat nebuvo patrauktas drausminėn atsakomybėn.
Piktnaudžiavimas, kaip ir bet koks kitas nusikaltimas, yra ne tik priešinga baudžiamajai teisei, bet ir pavojinga tam tikroms valstybėje vertinamoms vertybėms veika. Ji daro žalą svarbiems interesams (vertybėms). BK 228 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali. Jau minėta, kad ji reikalauja padarinių – turtinės ar neturtinės žalos valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui. Didelės žalos požymis nuosprendyje turi būti motyvuotas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-98/2014, 2K-263/2014 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nėra jokio pagrindo teigti, kad nuteistojo R. M. poelgis, neatlygintinai pasinaudojus 71 Lt vertės paslauga, sukėlė tokius padarinius, dėl kurių jis turi būti įvertintas baudžiamosios teisės priemonėmis ir negalėtų būti vertinamas kaip drausmės ar kitokio pobūdžio pažeidimas.
Be abejonės, tokia atsakingas pareigas einančio valstybės tarnautojo veika netoleruotina, tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo nutarimuose (1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. ir kt.) ne kartą yra pasisakęs, kad, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visuomet tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar veiką pripažinti nusikaltimu, ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis, pvz. administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis, visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką, taip pat ne kartą nurodė, kad demokratinėje visuomenėje labai svarbus baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas, ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, o baudžiamoji atsakomybė turi būti taikoma kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-512/2004, 2K-7-638/2005, 2K-108/2009, 2K-396/2009, 2K-526/2009, 2K-262/2011, 2K-P-267/2011, 2K-232/2012, 2K-573/2012, 2K-190/2013, 2K-98/2014 ir kt.).
Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad R. M. padaryta veika, neatlygintinai pasinaudojus 71 Lt vertės paslauga už šiaudų granulių atvežimą, pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra tokio pavojingumo laipsnio, jog, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, už ją būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių ( ultima ratio) taikymas. Juo labiau kad skundžiamame nuosprendyje teismas neargumentavo tokio R. M. elgesio pavojingumo laipsnio ir jo sukeltos didelės žalos. Dėl to iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies šis kaltinimo piktnaudžiavimu epizodas šalinamas.
Dėl veikos kvalifikavimo pagal BK 288 straipsnį
Skundžiamu nuosprendžiu R. M. nusikalstama veika, kišusis į (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos Strateginės plėtros ir statybos skyriaus Architektūros poskyrio vedėjo A. Š. veiklą, kvalifikuota pagal du Baudžiamojo kodekso straipsnius.
Šiame nuosprendyje jau aptarta, kad kišimasis į valstybės tarnautojo A. Š. veiklą yra piktnaudžiavimo, neatlygintinai priėmus skardinę stogo dangą, tęsinys, nes abi šias veikas sieja priežastinis ryšys, ir tokia sudėtinė nusikalstama veika pagrįstai kvalifikuota pagal BK 228 straipsnio 2 dalį.
Tos pačios veikos (kišimosi į valstybės tarnautojo veiklą) papildomas kvalifikavimas pagal BK 288 straipsnį yra perteklinis, nors ji formaliai atitinka šiame straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos požymius.
Atsižvelgus į aplinkybę, jog piktnaudžiavimą sudaro du tęstinės veikos epizodai, kuriuos skiria tam tikras laiko tarpas, tačiau jie sudaro vieną nusikaltimą, dalies tokios veikos kvalifikavimas kaip atskiro nusikaltimo, teismui įvertinus, kad tai yra ideali nusikaltimų sutaptis, tiesa, to konkrečiai nemotyvavus, yra neteisingas.
Šiuo atveju pakanka to, jog abu nusikalstamos veikos epizodai kvalifikuoti kaip piktnaudžiavimas. Gynėjas apeliaciniame skunde pagrįstai nurodė, kad, esant sudėtinei nusikalstamai veikai, byloje nustatytomis aplinkybėmis viena nusikalstama veika apima kitos nusikalstamos veikos sudėtį ir atskiras kvalifikavimas nereikalingas.
Dėl to R. M. išteisintinas kaip nepadaręs veikos, numatytos BK 288 straipsnyje.
Dėl bausmės
Pirmosios instancijos teismas motyvavo, nors ir gana trumpai, bausmės skyrimą. Jis atsižvelgė, kad, veikdamas tiesiogine tyčia, R. M. padarė sunkų nusikaltimą (teismo argumentas dėl dviejų veikų padarymo koreguojamas šiuo nuosprendžiu); įvertino kaltininko asmenybę, jog jis dirba, gerai charakterizuojamas, yra neteistas; nenustatė nei atsakomybę lengvinančių, nei atsakomybę sunkinančių aplinkybių.
Dėl to nepagrįstas gynėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismas tinkamai nesivadovavo BK 54 straipsnyje nustatytais bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais.
Teisėjų kolegija pripažįsta teismą nevertinus aplinkybės, jog R. M. sutiko, kad prokuroras kreiptųsi į teismą su pareiškimu priimti teismo baudžiamąjį įsakymą, tačiau teisėjų kolegija tokį kaltininko sutikimą vertina ne kaip apeliaciniame skunde apibūdintą asmens socialinį vertingumą, bet kaip rajono mastu užimančio svarbias pareigas asmens siekį kuo greičiau baigti bylą, o tai rodo norą, jog kuo mažiau rajone apie ją žinotų ir kalbėtų.
Pasisakydama dėl apeliaciniame skunde minimos teismų praktikos, skiriant baudas už piktnaudžiavimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kiekvienoje byloje bausmė kaltininkui skiriama individualizuotai, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kitas bausmės dydžiui reikšmingas aplinkybes.
Įvertinus nuteistojo R. M. sveikatos būklę, jo ligų pobūdį (5 t., 9–12, 103–105 b. l.), taip pat aplinkybę, jog sumažinama piktnaudžiavimo nusikalstamos veikos apimtis, paskirta bausmė švelninama iki 170 MGL dydžio baudos.
Naikinant nuosprendžio dalį dėl R. M. nuteisimo pagal BK 288 straipsnį, naikinama paskirta galutinė subendrinta bausmė.
Teisėjų kolegijos nuomone, žymiai mažesnė nei vidutinė bausmė atitinka bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis), nėra per griežta ir yra teisinga.
Dėl BK 68¹ straipsnio taikymo
Teismas R. M. paskyrė baudžiamojo poveikio priemonę – viešosios teisės, t. y. teisės būti išrinktam ar paskirtam į valstybės ar savivaldybių institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas, atėmimą.
Apeliantas teisus, kad skirti baudžiamojo poveikio priemonę yra teismo teisė, bet ne pareiga. Teismo nesaisto aplinkybė, jog prokuroras neprašė skirti tokios poveikio priemonės.
Gynėjas abejoja, ar R. M. piktnaudžiavo viešosiomis teisėmis, jeigu jis pagal skundžiamą nuosprendį siekė naudos sau ar kitiems asmenims.
Tokia apeliaciniame skunde išdėstyta gynėjo abejonė nepagrįsta.
Viešoji teisė reguliuoja viešąjį administravimą, viešosios valdžios subjektų (ir jų institucijų) statusą, organizaciją, santvarką, subjektų tarpusavio santykius ir kt. Viešosios teisės subjektai yra viešieji juridiniai asmenys, jais gali būti ir privatūs asmenys (notarai, teismo antstoliai).
Viešasis juridinis asmuo – tai valstybė ar savivaldybė, jų institucijos arba kitų asmenų, nesiekiančių naudos sau, įsteigtas juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius interesus (valstybės, savivaldybės įstaiga ar įmonė, viešoji įstaiga, religinė bendruomenė ir t. t.).
R. M. aptariamos nusikalstamos veikos padarymo metu buvo (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės mero pavaduotojas, t. y. vykdė viešojo administravimo funkcijas. Jam pagal pareigas suteiktos viešosios teisės, kuriomis jis privalėjo sąžiningai naudotis. Neatlygintinai priimdamas skardinę stogo dangą ir vėliau kišdamasis į valstybės tarnautojo A. Š. veiklą, jis neabejotinai viešosiomis teisėmis piktnaudžiavo, nes jomis naudojosi ne viešiesiems interesams tenkinti, bet siekdamas asmeninės naudos sau ir tą naudą suteikusiam P. I. Beje, iš šiame nuosprendyje jau aptartų telefoninių pokalbių akivaizdu R. M. supratus savo statusą (,,aš viešas žmogus“), taigi ir tai, jog jis piktnaudžiavo viešosiomis teisėmis. Jis vienareikšmiškai pripažino supainiojęs viešuosius ir privačius interesus (4 t., 76–77 b. l.).
Tokie argumentai teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad teismas R. M. pagrįstai paskyrė aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę.
Dėl turto konfiskavimo
Pagal BK 72 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas šio kodekso uždraustos veikos rezultatas laikomas konfiskuotinu turtu; kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais.
To paties įstatymo 5 dalies nuostatos nustato, kad tais atvejais, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.
Byloje nustatyta, kad R. M., siekdamas sau turtinės naudos, iš P. I. neatlygintinai priėmė 11 254,79 Lt vertės 251,6 m² skardinės stogo dangos ,,Monterrey“ su stogo dangos priedais.
Šią stogo dangą R. M. sunaudojo pastatų stogams uždengti, todėl jos kaip konfiskuotino turto negalima paimti.
Dėl išdėstytų motyvų pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą sprendimą iš kaltininko išieškoti skardinės stogo dangos su priedais vertę atitinkančią pinigų sumą.
Kita nuosprendžio dalis nekeičiama.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2, 3 punktais, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžio dalį, kuria R. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 288 straipsnį, panaikinti ir dėl to priimti naują nuosprendį:
R. M. išteisinti dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 288 straipsnyje, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.
Šiaulių apygardos teismo 2014 m. birželio 9 d. nuosprendžio dalį dėl R. M. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, pasireiškusio prašymu A. B. suteikti transportavimo paslaugą šiaudų granulėms atvežti ir pasinaudojimu šia paslauga, taip pat dėl paskirtos bausmės pakeisti:
iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti kaltinimo dalį, kad R. M., siekdamas sau turtinės naudos, pasinaudodamas savo, kaip vietos valdžios atstovo, statusu ir įtaka (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės įmonėms, o būtent, jog jam 2011 m. liepos 7 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T-206 pavesta koordinuoti akcinių bendrovių, kuriose savivaldybė turi kontrolinį akcijų paketą, ir savivaldybės įmonių veiklą, piktnaudžiaudamas tarnyba, 2012 m. lapkričio 22 d., 2012 m. lapkričio 23 d., 2012 m. gruodžio 6 d. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės įmonės UAB „xxx“ l. e. direktoriaus pareigas A. B. nurodė įmonės tarnybiniu automobiliu ne darbo metu – 2012 m. gruodžio 8 d. į jo gyvenamąją vietą adresu: (duomenys neskelbtini), iš P. I. sūnui ūkininkui A. I. priklausančio šiaudų granulių gamybos cecho, esančio (duomenys neskelbtini), atvežti 4 t šiaudų granulių, kurias A. B. 2012 m. gruodžio 8 d. UAB „xxx“ automobiliu „VW-MAN 8.150“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pristatė, neatlygintinai R. M. suteikdamas 71,09 Lt vertės transportavimo paslaugą;
R. M. paskirtą bausmę pagal BK 228 straipsnio 2 dalį sumažinti iki 170 MGL (6 400,5 Eur) dydžio baudos;
panaikinti nuosprendžio dalį, kuria R. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.