- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-10-14
- Bylos Nr.
- 2K-418/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislovas Ranonis (pirm.), Tomas Šeškauskas (pran.), Jonas Prapiestis
- Nuteistasis
- D.
- Nukentėjusysis
- R. A.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Tomo Šeškausko,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. V. kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžio, kuriuo Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 14 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis: D. V. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas 15 MGL (vieno tūkstančio devynių šimtų penkiasdešimt litų) bauda. Priteista iš D. V. nukentėjusiajam R. A. 1447,74 Lt turtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, nuteistojo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. V. buvo kaltinamas tuo, kad 2007 m. balandžio 27 d., apie 2.30 val., Mažeikių mieste, prie S. Daukanto g. 12 namo antrosios laiptinės, kojomis šokinėjo ant R. A. priklausančio automobilio „Audi 90“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini))stogo, dėl to buvo sugadintas automobilis ir R. A. padaryta 1447,74 Lt turtinė žala.
Žemesnės instancijos teismas
Mažeikių rajono apylinkės teismas 2008 m. sausio 14 d. nuosprendžiu D. V. pagal BK 187 straipsnio 1 dalį išteisino, nenustatęs, kad būtent jis padarė šią nusikalstamą veiką. Apylinkės teismas išteisinamąjį nuosprendį iš esmės motyvavo tuo, kad byloje nepaneigta, jog per automobilio stogą perbėgo kitas asmuo, o ne D. V..
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 21 d. nuosprendžiu Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 14 d. išteisinamasis nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad būtent D. V. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, kojomis šokinėdamas R. A. priklausančio automobilio „Audi 90“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) stogo, tyčia sugadino šį automobilį ir padarė R. A. 1447,74 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis D. V. kasaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 21 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2008 m. sausio 14 d. išteisinamąjį nuosprendį.
Kasatorius nurodo, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 1, 4 ir 5 dalių, 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nes nesilaikė įrodymų vertinimo bei nuosprendžio surašymo taisyklių, tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą, pagrįstą nuosprendį. Nuteistasis tvirtina, jog šioje byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad būtent jis, o ne kitas asmuo sugadino nukentėjusiojo R. A. automobilį. Teismas apkaltinamąjį nuosprendį pagrindė spėjimais, prielaidomis, nevisiškai nuosekliais nukentėjusiojo parodymais bei įrodymais, neatitinkančiais BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimų. R. A. atpažinimas negali būti pakankamas pagrindas apkaltinti D. V. ir net nelaikytinas įrodymu byloje, nes šis veiksmas buvo atliktas dar prieš pradedant ikiteisminį tyrimą ir nesilaikant net elementariausių procesinio įstatymo reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas buvo šališkas, visiškai netyrė D. V. teisinančių bylos aplinkybių bei savo nuosprendyje nemotyvavo, kodėl atmetė ir kitaip įvertino pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartus įrodymus. Kasatorius taip pat nurodo, kad, teismui pažeidus BPK 20 ir 305 straipsnius, buvo nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimu Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo šiuo klausimu praktikos.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo D. V. kasacinis skundas iš dalies tenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 329 straipsnio 2 punkto ir 331 straipsnio 2 dalies taikymo
BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašomas laikantis šio Kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad ir tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikinamas bei apeliacinės instancijos teisme priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis, jo aprašomoji dalis turi būti surašoma taikant pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio surašymo taisykles. Be kitų reikalavimų nuosprendyje turi būti motyvai, kodėl teismas kitaip vertina ar atmeta bylos įrodymus, kuriais buvo grindžiamas išteisinamasis nuosprendis (BPK 305 straipsnio 1 dalis, 331 straipsnio 2 dalis). Nuosprendis turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. jame padarytos išvados dėl visų nuosprendyje sprendžiamų klausimų turi būti pagrįstos išsamiai, nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 329 straipsnio 2 punktas), atitinkančiais BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytus reikalavimus.
Šis kasacine tvarka tikrinamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas pažeidžiant minėtus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, todėl jis negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu.
Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu, panaikino Mažeikių rajono apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priėmė kitą, apkaltinamąjį, nuosprendį. Šį sprendimą apeliacinis teismas motyvavo tuo, kad D. V. kaltė yra visiškai įrodyta byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, ir juos iš naujo išdėstė. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, prieidamas priešingą išvadą negu pirmosios instancijos teismas dėl įrodymų pakankamumo, patikimumo ir liečiamumo D. V. kaltei pagrįsti, privalėjo imtis priemonių visapusiškai patikrinti nuteistojo versiją dėl bylos aplinkybių ir ją paneigti. Tokių veiksmų apygardos teismo teisėjų kolegija neatliko.
Iš naujo vertindamas nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymų patikimumą, apeliacinės instancijos teismas nuodugniai išnagrinėjo tik D. V. paaiškinimus apie įvykio aplinkybes, tačiau tokio dėmesio neskyrė nukentėjusiojo R. A. parodymams, kuriais remiantis iš esmės kaltinamajame akte ir buvo nustatytos faktinės bylos aplinkybės bei pagrįsta D. V. kaltė sugadinus svetimą turtą. Nuosprendyje nepagrįstai pabrėžiamas nukentėjusiojo parodymų nuoseklumas nutylint, kad nuteistojo veiksmai apie turto sužalojimo aplinkybes visų apklausų metu R. A. nurodomi nevienodai. Pareiškime (b. l. 11) nukentėjusysis nurodė, kad pažvelgęs pro langą jis pamatė jaunuolį, šokantį per jo automobilio stogą; protokole–pareiškime (b. l. 13) R. A. teigia, kad pamatė, kaip vienas jaunuolis užšoko ant automobilio stogo, liudytojo apklausos protokole (b. l. 14) išdėstyta, kad nukentėjusysis pamatė jaunuolį šokant ant automobilio stogo; liudytojo papildomos apklausos protokole (b. l. 17) jaunuolio veiksmai ant stogo įvardijami kaip šokinėjimas; o pirmosios instancijos teismo posėdyje nukentėjusysis paaiškino pamatęs ant jo automobilio stogo užšokantį ir perbėgantį jaunuolį (b. l. 103). Liudytojas L. R. teisme nurodė kitokias turto sugadinimo aplinkybes, kad iš policijos budėtojų dalies gavo pranešimą, jog jaunuoliai daužo automobilį.
Byloje neišsiaiškinta apie požymius, pagal kuriuos nukentėjusysis nurodė D. V., kaip asmenį, sugadinusį jo automobilį. Ikiteisminio tyrimo metu R. A. paaiškino, kad prišokęs prie lango jis pamatė ant automobilio stogo jaunuolį, apsirengusį tamsiais rūbais, kurį policijoje atpažino kaip kaimynystėje gyvenantį anksčiau matytą D. V. (b.l. 12, 14-15, 17), o teisme nukentėjusysis jau nurodė ir tai, kad, kai D. V. bėgo mašinos stogu, R. A. matė jo veidą. Apeliacinės instancijos teismas neišdėstė argumentų, paneigiančių apylinkės teismo motyvus apie D. V. atpažinimo policijos komisariate atlikimą ir tokio veiksmo vertinimą BPK 20 straipsnio prasme. Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis atpažino D. V., kaip asmenį, užšokusį ant automobilio, iš karto po įvykio atvykęs į policijos komisariatą, kai pamatė sulaikytą nuteistąjį tarp kitų asmenų. Apeliacinės instancijos teismui nepasisakius apie tokio asmens atpažinimo pagrįstumą ir procesinį teisėtumą, o vien remiantis bylos medžiaga - BPK normomis nenumatytu dokumentu - nuteistojo paaiškinimu ( b. l. 12) ir nuteistojo pristatymo į policiją faktu, pabrėžus, kad „šio veiksmo rezultatų patikimumas nekelia jokių abejonių“, liko neatsakyta, kokiais baudžiamojo proceso įstatymais vadovaujantis nuteistojo atpažinimas buvo pripažintas kaltinančiu nuteistąjį įrodymu.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nesant sąlygų, esančių BPK 409 straipsnio 1 dalyje, vienintelė galimybė, dėl kurios galėjo vykti ikiteisminis tyrimas šioje privataus kaltinimo byloje, yra tai, kad iki 2007 m. gegužės 9 d. nusikalstamos veikos padarymu įtariamas asmuo nebuvo žinomas (BPK 407 straipsnis, 409 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju yra svarbu išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis ir pagal kokius požymius kaltininkas buvo nustatytas ir, jei buvo nukentėjusiojo atpažintas, ar toks atpažinimas yra patikimas.
Tikrinamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio analizė rodo, kad šis teismas pabrėžtinai didesnę įrodomąją galią skyrė nukentėjusiojo parodymams nei nuteistojo D. V. aiškinimams konstatuodamas, kad R. A. teiginius patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, nors byloje liko neišnagrinėtos svarbios aplinkybės, leidžiančios patvirtinti ar paneigti nukentėjusiojo parodymus, sutvirtinti jų patikimumą arba atvirkščiai – patvirtinti nuteistojo dėstomas aplinkybes, jog jis nelipo ant automobilio. Nukentėjusysis teismo posėdyje paminėjo, kad tuo metu, kai jis žiūrėjo pro langą, visą įvykio eigą matė jo žmona, tačiau teismas nesiėmė iniciatyvos iškviesti ją į teismo posėdį ir apklausti apie matytas įvykio aplinkybes. Taip pat nebuvo imtasi priemonių surasti ir apklausti ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą su D. V. ir M. M. įvykio vietoje buvusį trečią asmenį „Andrių“. Liko nepašalinti netikslumai tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo parodymų dėl įvykio vietos apšvietimo bei nukentėjusiojo gebėjimo naktį matyti įvykio vietą, nuteistojo veidą ir visus atliktus veiksmus. Nepatikslinta, kokią konkrečią informaciją apie daromą nusikaltimą nukentėjusysis perdavė telefonu policijai, neištirta, ar pirminė informacija policijai dėl žalojusių turtą asmenų skaičiaus, veiksmų ir aprangos atitiko nukentėjusiojo parodymus. Teisminio bylos nagrinėjimo metu liko neįvertinti paties nuteistojo D. V. kasaciniame skunde minimi jo fiziniai duomenys, svoris, stogo mechaninio sužalojimo galimas padarymo mechanizmas, sulenkimų kiekis, automobilio stogo galimybės atlaikyti nuteistojo svorį.
Apeliacinės instancijos teismas turėjo imtis visų priemonių nustatyti byloje tiesą ir neapsiriboti byloje esančia medžiaga prieštaravimams paneigti, aiškiai matydamas, kad jos nepakanka nustatyti tikrąsias bylos aplinkybes. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalies taikymo praktiką apeliacinės instancijos teismas gali ir turi atlikti įrodymų tyrimą, t. y. ištirti pirmosios instancijos teismo netirtas aplinkybes, pakartotinai ištirti tuos įrodymus, kurie yra prieštaringi, pašalinti esamus prieštaravimus. Asmuo gali būti pripažįstamas kaltu tik tuo atveju, kai baudžiamojo proceso metu neabejotinai nustatomas jo dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (BPK 369 straipsnio 3 dalis), apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš naujo nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismas privalo patikrinti nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą, ištirti neištirtas esmines bylos aplinkybes ir imtis priemonių pašalinti prieštaravimus tarp ištirtų įrodymų.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 21 d. nuosprendį ir bylą grąžinti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.