Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Eduardo Maškevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. ir nukentėjusiojo P. K. apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2022 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį, ir jam paskirtos 75 (septyniasdešimt penkios) paros arešto.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir įskaitytas A. K. laikinojo sulaikymo laikas nuo 2022 m. kovo 12 d. 20.13 val. iki 2022 m. kovo 14 d. 13.25 val. (dvi dienos), ir A. K. nustatyta galutinė 48 (keturiasdešimt aštuonių) parų arešto bausmė.

Šią bausmę paskirta atlikti (duomenys neskelbtini). Bausmės pradžia skaičiuotina nuo A. K. atvykimo į (duomenys neskelbtini) dienos, o jam neatvykus – nuo jo sulaikymo dienos.

A. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio vykdymo pradžios.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. K. nuteistas už tai, kad mušdamas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą savo artimajam giminaičiui ir šeimos nariui, t. y. 2022 m. kovo 12 d., apie 17.50 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), koridoriuje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto su savo (duomenys neskelbtini) P. K. metu, šiam tyčia kumščiu sudavė du kartus į veidą, taip (duomenys neskelbtini) padarė skruosto srities žaizdą, o tai nukentėjusiajam P. K. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinių skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo A. K. ir nukentėjusiojo P. K. apeliaciniai skundai netenkinami, o Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2022 m. rugsėjo 8 d. nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Šiuo atveju apeliaciniuose skunduose nėra keliami įrodymų vertinimo, padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagrįstumo ir nuteistojo kaltės klausimai. Taigi apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje nei dėl veikos kvalifikavimo, nei dėl A. K. kaltės, padarius nusikalstamą veiką, dėl kurios buvo nuteistas skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, plačiau nepasisako. Apeliaciniuose skunduose yra aiškiai išdėstyta, jog prašoma paskirtą arešto bausmę pakeisti švelnesne, t. y. nesusijusia su laisvės suvaržymu. Taigi teisėjų kolegija nutartyje nagrinėja būtent šį esminį apeliacinių skundų klausimą, ar A. K. buvo paskirta teisinga bei proporcinga bausmė, ir ar ji neturėtų būti švelninama. Kadangi tiek nuteistojo, tiek nukentėjusiojo apeliaciniuose skunduose formuluojami analogiški prašymai, apeliacinės instancijos teismas, nenorėdamas kartotis, dėl jų pasisako kartu (atkreiptinas dėmesys, jog nukentėjusysis P. K. skunde nurodė, kad prašo (duomenys neskelbtini) nenuteisti, tačiau paties skundo turinys ir argumentai rodo, kad turimas galvoje prašymas neskirti arešto bausmės). Apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – A. K. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl savo elgesio nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir jo atsakomybę sunkinančias aplinkybes – A. K. nusikalstamą veiką padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

8. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016). Atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino aplinkybes, jog A. K. anksčiau yra ne kartą teistas (t. 1, b. l. 79–84), tačiau už ankstesnius nusikaltimus paskirtos, net ir griežčiausios, bausmės neatgrasė jo nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo. A. K. buvo nuteistas ir už analogišką nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, o naują nesunkų nusikaltimą padarė nepraėjus nė keturiems mėnesiams po ankstesniu nuosprendžiu paskirtos arešto bausmės atlikimo (t. 1, b. l. 83). A. K. naują tyčinį nusikaltimą padarė būdamas recidyvistas (BK 27 straipsnio 1 dalis), ši aplinkybė sunkina jo atsakomybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). A. K. nusikalstamos veikos padarymo metu turėjo ir galiojančią administracinę nuobaudą (t. 1, b. l. 76–77). Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis dirba, tačiau bylos medžiagoje nėra duomenų apie A. K. oficialų darbą ir (ar) legalų pragyvenimo šaltinį, t. y. esama tik duomenų, jog A. K. dirbo (duomenys neskelbtini) nuo 2021 m. balandžio 22 d. iki 2021 m. birželio 25 d. (t. 1, b. l. 74, 75).

9. Anksčiau aptartos aplinkybės rodo, kad nuteistasis iš ankstesnių teistumų išvadų nedaro, savo elgesiu demonstruoja aiškų nenorą laikytis įstatymuose numatytų draudimų ir įpareigojimų. Padaryto nesunkaus nusikaltimo ir nuteistojo A. K. asmenybės pavojingumas sudaro prielaidas išvadai, kad socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas ugdymo priemonėmis nuteistajam, kuris yra praradęs aplinkos socialinį pasitikėjimą, negalimas be realaus arešto bausmės atlikimo. A. K. pataisos procesas be laisvės suvaržymo nebūtų itin efektyvus, nes jis turi įdėti pakankamai daug pastangų tam, kad pakeistų savo mąstymą, elgesį ir gyvenimo stilių. Atkreiptinas dėmesys, jog anksčiau už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą A. K. buvo paskirta net ir pati griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas (t. 1, b. l. 81), tačiau ir ši bausmė nepadėjo nuteistajam pasidaryti teigiamų išvadų ir keisti savo gyvenimo būdą ta linkme, kad jo elgesys būtų suderinamas su įstatymuose įtvirtintais įpareigojimais ir numatytais draudimais. Nors apeliaciniuose skunduose tiek nuteistasis A. K., tiek nukentėjusysis P. K. atkreipia dėmesį, kad nuteistasis nukentėjusiojo atsiprašė, pastarasis jam atleido ir jie toliau sugyvena taikiai, be to, nuteistasis padeda P. K. finansiškai, tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog pasikeitusi nukentėjusiojo pozicija ir situacijos vertinimas savaime nekeičia teisinio A. K. veiksmų kvalifikavimo. Vien tai, kad šiame proceso etape nukentėjusysis galbūt susitaikė su nuteistuoju A. K., nereiškia, kad kaltininko neteisėti veiksmai nebeturėtų jam užtraukti baudžiamosios atsakomybės, be to, pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ikiteisminis tyrimas pradedamas ir tęsiamas ne vien tais atvejais, kai gaunamas nukentėjusio asmens skundas (prašymas) (skirtingai negu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį). Pažymėtina, kad nors fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas savo artimajam giminaičiui ar šeimos nariui yra nesunkus nusikaltimas, tačiau pavojingas ir galintis sukelti pasekmių asmens sveikatai ir gyvybei, todėl į tokius nusikalstamus asmenų veiksmus valstybė įstatymu yra įpareigojusi atsakingus subjektus reaguoti visais atvejais – vėlesnis kaltininko ir nukentėjusio asmens susitaikymas nemažina atliktų veiksmų pavojingumo ir neturėtų turėti išimtinės įtakos baudžiamosios atsakomybės taikymui. Papildomai atkreiptinas dėmesys, jog A. K. jau yra smurtavęs prieš P. K. ir už šiuos savo neteisėtus veiksmus buvo nuteistas Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu, o tai rodo, kad nuteistojo A. K. teiginiai apie jo pasitaisymą ir fizinio smurto nebevartojimą yra deklaratyvūs, tai jo pasirinkta gynybinė versija, siekiant, jog būtų sušvelninta gresianti atsakomybė, vis dėlto šių teiginių nepatvirtina bylos medžiagoje užfiksuoti duomenys.

10. Apeliaciniuose skunduose taip pat yra kalbama apie tai, kad nukentėjusiojo P. K. elgesys, kuomet jis neįleido (duomenys neskelbtini) A. K. į namus, buvo provokuojantis. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra numatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, ji turi reikšmės skiriant bausmę kaltininkui. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje pažymima, kad provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012). Galima būtų sutikti, jog neįleidimas į namus galėjo suerzinti A. K., sukelti jo nepasitenkinimą, tačiau P. K. veiksmų turinys tikrai nesiekė tokio intensyvumo ir afekto, kad juos būtų galima pripažinti provokuojančiu elgesiu BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu. Be to, dera prisiminti, jog tiek nukentėjusysis, tiek nuteistasis įvykio metu buvo neblaivūs, todėl negebėjo situacijos vertinti visapusiškai, net ir menkiausias veiksmas ar žodis galėjo sukelti neadekvatų neblaivaus asmens atsaką. P. K. tikrai negalėjo objektyviai numatyti, kad tokie jo veiksmai, t. y. neįleidimas (duomenys neskelbtini) į namus, išprovokuos pastarąjį padaryti nusikalstamą veiką prieš jį – smurtauti prieš (duomenys neskelbtini). Taigi nagrinėjamu atveju nekonstatuotina BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė – nukentėjusio asmens rizikingas ar provokuojantis elgesys – kaip nuteistojo A. K. atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

11. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmei individualizuoti reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą ir neteisingą bausmę. Pagal teismų praktiką, bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-390/2011, 2K-456/2013, 2K-126-693/2018). Pirmosios instancijos teismas, įgyvendindamas teisingumo principą ir individualizuodamas nuteistajam A. K. skirtiną bausmę, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos veikos motyvus, kaltininko asmenybę bei kitas aplinkybes. Nuteistasis A. K. padarė tyčinį, baigtą nusikaltimą, kuris priskiriamas nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikaltimas padarytas tiesiogine tyčia. Teismas vertino ir, skirdamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. K. prisipažino kaltu ir nuoširdžiai gailisi. Šią aplinkybę teismas pagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Taip pat teismas pagrįstai nustatė ir nuteistojo A. K. atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad jis nusikaltimą padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, vertino ir nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, t. y., kad jo ankstesnis teistumas neišnykęs, yra baustas administracine tvarka. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas parinko ne pačią griežčiausią bausmės rūšį, arešto dydį nustatė ne maksimalų, o tik didesnį negu normos sankcijoje įtvirtintas vidurkis, be to, sumažindamas jį BK 64¹ straipsnio pagrindu, taip realizuodamas proporcingumo principo įgyvendinimą.

12. Apeliacinės instancijos teisme gynėjas išdėstė prašymą A. K. atidėti arešto bausmės vykdymą. BK 75 straipsnio 1 dalis numato, kad asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienų metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas. Vis dėlto nagrinėjamu atveju nesama pagrindo nuteistajam A. K. paskirtos arešto bausmės vykdymą atidėti, kadangi nenustatytos visos būtinosios formalios įstatyme įtvirtintos sąlygos, t. y. A. K. arešto bausme nuteistas ne pirmą kartą. A. K. Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2021 m. gegužės 7 d. nuosprendžiu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas 40 parų arešto bausme, t. y. skundžiamu nuosprendžiu A. K. arešto bausme buvo nuteistas jau antrą kartą. Nesant išpildytoms visoms įstatyme imperatyviai įtvirtintoms sąlygoms, A. K. BK 75 straipsnio 1 dalies pagrindu negali būti taikomas arešto bausmės vykdymo atidėjimas.

13. Taigi nagrinėjamoje byloje visos apeliaciniuose skunduose nurodytos bausmės skyrimui reikšmingos aplinkybės buvo įvertintos, t. y. naujų aplinkybių, kurios būtų neįvertintos pirmosios instancijos teisme, apeliaciniuose skunduose nebuvo nurodyta. Apeliacinės instancijos teismas tokių aplinkybių byloje taip pat nenustatė. Apibendrindama tai, kas išdėstyta anksčiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam A. K. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir motyvuotai nuteistajam parinko bausmės rūšį bei dydį. Pripažinti paskirtą bausmę aiškiai per giežta nėra teisinio pagrindo. Taigi jokių išskirtinių aplinkybių, apibūdinančių A. K. padarytą nusikalstamą veiką ir jo asmenybę, kurios sudarytų pagrindą švelninti jam paskirtą bausmę, nenustatyta. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos manymu, paskyrus A. K. švelnesnę bausmę, nuteistasis nepajus baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo ir griežtumo, tai neskatins jo laikytis įstatymuose įtvirtintų reikalavimų ir paisyti nustatytų draudimų, taip pat suformuos požiūrį, jog ateityje, padarius nusikalstamas veikas, jam ir toliau gali būti sušvelninta baudžiamoji atsakomybė. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padaryta nusikalstama veika, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad A. K. už padarytą nusikaltimą paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistojo ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus dėl juose išdėstytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. ir nukentėjusiojo P. K. apeliacinius skundus atmesti.