- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2026-04-02
- Bylos Nr.
- e2S-1388-1014/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-02092-2025-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rūta Kazlauskienė
- Ieškovas
- I. S.
- Atsakovas
- R. S.
- Kategorijos
- 3.1.18.1.1.1Grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui
- 3.1.18.1.1.2Tikėtinas ieškinio pagrįstumas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. sausio 29 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui R. S. dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo bei išlaikymo dydžio pakeitimo, išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė I. S. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui R. S. dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo bei išlaikymo dydžio pakeitimo.
2. Ieškinio reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0171/26/00241. Ieškovė nurodė, kad 2026 m. sausio 26 d. antstolės Brigitos Palavinskienės patvarkymu Nr. S-26-171-5464 buvo priimtas vykdymui vykdomasis dokumentas Nr. e2-53-723/2022 dėl 35 000 Eur išieškojimo iš ieškovės ir pradėta vykdomoji byla Nr. 0171/26/00241. Ieškovė pažymėjo, kad kadangi atsakovas į bylą yra pateikęs duomenis apie tai, jog neturi galimybės mokėti išlaikymo, reikalingo vaikams, galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymas pradėjus vykdymo veiksmus ieškovės atžvilgiu ženkliai pasunkės ar taps neįmanomas. Todėl siekdama užtikrinti nepilnamečių vaikų – E. S. ir R. S. – interesus, ieškovė prašo stabdyti išieškojimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0171/26/00241 iki civilinės bylos Nr. e2-266-541/2026 išnagrinėjimo.
Šalies argumentai
3. Ieškovė 2026 m. sausio 29 d. papildomuose paaiškinimuose papildomai nurodė, kad atsakovas dėl netinkamai vedamo gyvenimo būdo sau sukėlė blogą finansinę situaciją, siekė išvengti mokėti išlaikymą savo vaikams. Ieškovės vertinimu, esant palankiam ieškovei teismo sprendimui, jo vykdymas gali būti organizuotas tokiu būdu – ieškovei mokant sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-53-723/2022 priteistą kompensacijos sumą antstolės Brigitos Palavinskienės vykdomoje vykdomojoje byloje Nr. 0171/26/00241, išieškota suma gali būti grąžinta ieškovei kaip suma, skirta vaikų išlaikymui, tuo užtikrinant vaikams reikalingą ir stabilų bei nepertraukiamą išlaikymą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. sausio 29 d. nutartimi nutarė ieškovės I. S. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkinti.
5. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, nustatė, kad civilinėje byloje Nr. e2-53-723/2022 Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. rugsėjo 2 d. sprendimu buvo patvirtinta pareiškėjų I. S. ir R. S. 2022 m. liepos 21 d. sudaryta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių (toliau – Sutartis). Teismas nurodė, kad Sutarties 4.3 punkte šalys, dalindamos bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise įsigytą turtą, be kita ko, susitarė, jog I. S. asmeninės nuosavybės teise atitenka šiame punkte įvardytas nekilnojamasis turtas, o R. S. priklausanti piniginė kompensacija už I. S. atitenkantį visą nekilnojamąjį turtą, nurodytą sutarties 4.1 punkte sudaro 65 000 Eur. Dalis šios kompensacijos (30 000 Eur) R. S. neišmokama, o nukreipiama šalių nepilnamečių vaikų išlaikymui; kitą kompensacijos dalį – 35 000 Eur I. S. išmoka R. S. per 15 darbo dienų nuo teismo sprendimo, kuriuo patvirtinama Sutartis, įsiteisėjimo dienos.
6. Teismas nustatė, kad antstolės Brigitos Palavinskienės 2026 m. sausio 26 d. patvarkymu Nr. S-26-171-5464 buvo priimtas vykdymui vykdomasis dokumentas Nr. e2-53-723/2022, išduotas 2022 m. lapkričio 28 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-53-723/2022 dėl 35 000 Eur kompensacijos išieškojimo iš skolininkės I. S. išieškotojui R. S..
Žemesnės instancijos teismas
7. Teismas, vadovaudamasis teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais, pažymėjo, kad išieškojimo vykdymo procese stabdymo instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti labiau rezervuotai nei paprastai. Teismas vertino, kad ieškovės prašymas taikyti laikinąją apsaugos priemonę niekaip nėra susijęs su byloje pareikštais reikalavimais, ir tokios priemonės taikymas neužtikrins būsimo teismo sprendimo įvykdymo, kadangi išlaikymo įsiskolinimo priteisimas bei išlaikymo dydžio pakeitimas įmanomas ir nepritaikius nurodytos laikinosios apsaugos priemonės. Atsižvelgdamas į tai, teismas ieškovės prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę – išieškojimo vykdymo procese sustabdymą – atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Ieškovė I. S. (toliau – ir apeliantė) atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. sausio 29 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Atsakovas vengia vykdyti prievolę teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą. Netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, atsakovas iš ieškovės išieškotas lėšas realizuotų, paslėptų ar imtųsi kitų priemonių, kad išvengtų galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo.
8.2. Ieškovė ir atsakovas vienas kito atžvilgiu turi prievolių. Ieškovei įvykdžius savo prievolę išmokėti kompensaciją atsakovui, jis galimai realizuotų gautas sumas, todėl nagrinėjamu atveju egzistuoja pagrindas stabdyti išieškojimo iš ieškovės atsakovo naudai veiksmus. Teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neįvertino visų sprendžiamam klausimui reikšmingų aplinkybių.
Atsiliepimas
9. Atsakovas R. S. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atskirąjį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:
9.1. Atsakovas nevengia išlaikymo vaikams prievolės ir jis yra įvykdęs įsiteisėjusį Vilniaus regiono apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-53-723/2022 visa apimtimi.
9.2. Vykdomojoje byloje Nr. 0171/26/00241 išieškotojas yra atsakovas, o skolininkė – ieškovė. Šioje byloje sprendžiamas klausimas dėl atsakovo prievolės nepilnamečiams vaikams, o ne ieškovei, tinkamo vykdymo. Todėl, nepriklausomai nuo bylos baigties, ieškovės asmeninė prievolė atsakovui ir jos dydis nepasikeis, o įsiskolinimas iš ieškovės vis tiek bus išieškomas priverstine tvarka. Taigi vykdymo veiksmų sustabdymas šiuo atveju neturi tiesioginės įtakos ieškovės ieškinio reikalavimų patenkinimui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis).
11. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2–3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti atskirojo skundo ribas. Dėl to, apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
12. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atmetė ieškovės prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl atskirojo skundo argumentų
13. Nagrinėjamu atveju sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė netenkinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nustatęs, kad prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas – nėra susijusi su byloje pareikštu reikalavimu dėl išlaikymo priteisimo ir išlaikymo dydžio keitimo.
14. CPK 144 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, kai yra dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
15. Atskirajame skunde nėra teikiama argumentų tuo aspektu, ar nagrinėjamoje byloje pareikštas ieškinys yra preliminariai pagrįstas, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių sąlygos buvimo plačiau nepasisako.
16. Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai formuojamoje praktikoje yra nurodoma, kad atsakovo nesąžiningumas nėra preziumuojamas sprendžiant klausimą dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl priešingos šalies nesąžiningumą visada privalu įrodinėti tam asmeniui, kuris prašo atitinkamų priemonių taikymo. Prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus (atliekamus) veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma), juolab kad sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2019 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-210-943/2019).
17. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje yra ne kartą pažymėtina, kad išieškojimo vykdymo procese stabdymo instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti labiau rezervuotai nei paprastai (Lietuvos Apeliacinio Teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-516/2018; 2020 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-178-330/2020). Lietuvos apeliacinis teismas, pasisakydamas dėl išieškojimo vykdymo procese sustabdymą reglamentuojančių teisės normų, yra nurodęs, kad ši CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė yra tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo vykdymo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, kad netaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių, galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes, priešingu atveju, būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo vykdymo privalomumo principas. Išieškojimas, vykdant teismo spendimą, gali būti stabdomas tik įstatymo leidėjo nustatytais išimtiniais atvejais, kai ieškinio užtikrinimas kitomis priemonėmis negalimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-413-516/2019).
18. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs skundžiamos nutarties motyvus, byloje esančią medžiagą, atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti ieškovės prašomą laikinąją apsaugos priemonę.
19. Visų pirma pažymėtina, kad ieškovė deklaratyviai teigia, jog atsakovas elgiasi nesąžiningai ir ketina paslėpti turimą turtą, siekiant išvengti palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo. Ieškovė nepateikė jokių šią aplinkybę pagrindžiančių įrodymų. Byloje taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad atsakovas siekia apsunkinti turimo turto realizavimą ar atlieka kitus veiksmus, siekdamas išvengti galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymo. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiga įrodyti, jog egzistuoja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas tenka ieškovei, kaip prašymą teikiančiam asmeniui (CPK 12, 178 straipsniai). Antra, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde nurodytos aplinkybės dėl atsakovo vengimo teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą yra susijusios su nagrinėjamos bylos dalyku ir bus tiriamos nagrinėjant bylą iš esmės, šioje proceso stadijoje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste nėra pakankamo pagrindo atsakovo nesąžiningumui konstatuoti. Trečia, apeliantė, teigdama, kad iš jos išieškotas lėšas atsakovas grąžins kaip išlaikymą nepilnamečiams vaikams, iš esmės kvestionuoja Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. rugsėjo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-53-723/2022 patvirtintos Sutarties 4.1 punktą, pagal kurį ieškovė įsipareigojo išmokėti atsakovui 35 000 Eur kompensaciją. Minėtas sprendimas yra įsiteisėjęs, įgijęs privalomumo ir vykdytinumo savybes (CPK 18 straipsnis), taigi yra privalomas šalims.
20. Akcentuotina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas ir esmė yra užtikrinti tikėtinai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą bei garantuoti šio sprendimo privalomumą. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas laikosi praktikos, jog byloje gali būti taikomos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios yra susijusios su pareikštais materialiaisiais teisiniais reikalavimais ir neiškreipia bylos šalių interesų pusiausvyros, t. y. taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi atitikti proporcingumo principo reikalavimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-363-823/2017).
21. Nagrinėjamoje byloje ieškovė reiškia reikalavimą priteisti išlaikymo nepilnamečiams vaikams įsiskolinimą ir pakeisti išlaikymo dydį. Ieškovė pareiškė prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę ir sustabdyti vykdomąją bylą Nr. 0171/26/00241, kurioje iš ieškovės turto yra vykdomas išieškojimas atsakovo naudai. Šioje byloje ieškovė nereiškė jokių reikalavimų, susijusių su Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2022 m. rugsėjo 2 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-53-723/2022 patvirtintoje Sutartyje nurodyta kompensacija, kurios suma yra išieškoma atsakovo atžvilgiu nurodytoje vykdomojoje byloje Nr. 0171/26/00241. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė nėra susijusi su ieškinyje pareikštais reikalavimais tiek, kad atliktų būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo funkciją. Atitinkamai, nustačius, kad minėta laikinoji apsaugos priemonė nėra susijusi su ieškinio reikalavimais – nekyla grėsmė, kad jos nepritaikius pasunkėtų ieškovei palankaus būsimo teismo sprendimo įvykdymas, juolab – kad kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika.
22. Apibendrindamas aukščiau nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad ieškovė neįrodė vienos iš būtinų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdomumui, nors ši procesinė pareiga teko ieškovei (CPK 12, 178 straipsniai). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąją apsaugos priemonę – sustabdyti išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0171/26/00241.
Dėl bylos procesinės baigties
23. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (V. de H. v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010). Atsižvelgiant į tai, kad kiti atskirajame skunde nurodyti argumentai neturi esminės reikšmės vertinant pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą neperžengiant teismo skundžiama nutartimi spręstų klausimų apimties, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
24. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, vadovavosi aktualia teismų praktika, atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarties, todėl nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (CPK 339 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Ieškovės I. S. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2026 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.