- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-07-02
- Bylos Nr.
- 1A-610-530/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-23-1-00634-2014-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Danutė Giačaitė (pirm.), Kęstutis Dargužis, Viktoras Preikšas
- Nuteistasis
- S. K.
- Nukentėjusysis
- S. S.
- Kaltinamasis
- S. K.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Kęstučio Dargužio, Viktoro Preikšo, sekretoriaujant Audronei Stankevičiūtei, dalyvaujant prokurorui Arvydui Čepui, nuteistosios gynėjamas advokatams O. R., viešame teisiamajame posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažinta kalta padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 1 d., ir nuteista laisvės apribojimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąją per visą laisvės apribojimo laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei nėra būtina išvykti ryšium su darbu.
Nukentėjusiosios S. S. civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo netenkintas. Nukentėjusiosios S. S. civilinis ieškinys dėl nusikaltimu jai padarytos 1448, 10 eurų (5000 litų) neturtinės žalos patenkintas iš dalies. S. S. iš kaltinamosios S. K. priteista 579,24 (penkių šimtų septyniasdešimt devynių eurų 24 ct (2000 litų) neturtinės žalos atlyginimas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. K. nuteista už tai, kad turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, su G. S. susitarė dėl senovinės ikonos, priklausančios F. K., pardavimo už 7000 litų ir 2014-07-11 apie 18.00 val. (duomenys neskelbtini), iš G. S. gavo dalį pinigų, tai yra 2000 litų, o tą pačią dieną, apie 21.00 val. (duomenys neskelbtini), iš G. S. gavo dar 5000 litų už tą pačią senovinę ikoną, tačiau tyčia suklaidino G. S., kad parduotą senovinę ikoną pakeis į kitą, ir 2014-07-11 apie 22.00 valandą (duomenys neskelbtini), G. S. grąžino S. K. senovinę ikoną, už kurią buvo sumokėjęs jai 7000 Lt ir kurią S. K. parsinešė į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini)ir nei ikonos, nei pinigų G. S. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, tai yra iš G. S. gautus 7000 litų, kurie priklauso S. S..
Šalies argumentai
S. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015-04-15 nuosprendį byloje Nr. 1-653-668/2015, taikyti BK 38 str. ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės.
Skunde nurodė, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis priimtas, neįvertinus objektyviai visų byloje reikšmingų aplinkybių, dėl ko buvo pripažinta kalta ir nuteista. Savo kaltę pripažino pilnai ir paaiškino visas aplinkybes išsamiai, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu. Savo kaltės niekada neneigė. Pinigus grąžino kai tik galėjo, nes dėl sveikatos būklės daug laiko praleidžia gydymosi įstaigose. Nukentėjusioji S. S. paaiškino aplinkybes, kurių pagrindu buvo atsiradusi galimybė įsigyti ikoną. Apie visas aplinkybes jai pasakojo sutuoktinis. Vėliau jau supratę, jog yra apgauti, kreipėsi į policiją. Šiuo metu pinigai grąžinti ir ji sutiko susitaikyti, net nepaminėjusi, jog liko dar neatlyginta neturtinė žala. Tokios aplinkybės niekada ir nebuvo iškilusios. Visas aplinkybes pilnai paaiškino ir apklaustas liudytojas G. S., pažymėdamas, jog iš tiesų apeliantė nevengė atlyginti patirtus nuostolius, tačiau tai negalėjo padaryti dėl objektyvių aplinkybių – apeliantė pastoviai yra stebima medikų ir ilgą laiką praleidžia gydymosi įstaigose. Niekada nebuvo teista ar bausta administracine tvarka. Niekada nebuvo įrašyta psichiatro ir priklausomybių ligų kabinetų įskaitose. Padarytas nesunkus nusikaltimas, su nukentėjusiąja susitaikė, o sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Savo kaltę pripažino pilnai, nes neturėjo tikslo tyčia apgauti nukentėjusiąją, visada buvo nuoširdi ir sakė teisybę. Turtinė žala pilnai atlyginta 2015-03-17, pilnai atsiskaičius su G. S.. Nukentėjusioji S. S. niekada, net ir teismo posėdžio metu neminėjo, jog buvo patirti nepatogumai, pergyvenimai, t.y. neįrodė, jog buvo patirta neturtinė žala. Be to, ji pabrėžė aplinkybę, jog sutinka taikytis su teisiamąją, t.y. pripažino, jog jokių reikalavimų daugiau nekelia. Tai patvirtina ir ištirtos bylos aplinkybės, jog sandoris dėl ikonos pardavimo-pirkimo vyko konkrečiai su G. S., o jai buvo žinomos tik susitarimo aplinkybės ir nėra pažymėta, ar norima įsigyti ikona jai buvo parodyta. Mano, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas ir byla nutraukta.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje nuteistosios gynėja advokatė O. R. prašė ginamosios apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios S. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
Nuteistosios S. K. apeliaciniame skunde keliamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimas tuo pagrindu, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko, bei mano, kad neįrodytas neturtinės žalos buvimo faktas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis).
Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą ir apeliacinio skundo motyvus konstatuoja, kad S. K. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, nuteista pagrįstai, veika kvalifikuota teisingai, skiriant S. K. bausmę, tinkamai įvertintos visos bausmės individualizavimui reikšmingos aplinkybės ir parinkta bei paskirta teisinga laisvės apribojimo 6 (šešiems) mėnesiams bausmė, įpareigojant nuteistąją per visą laisvės apribojimo laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei nėra būtina išvykti ryšium su darbu.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė S. K. BK 38 straipsnio 1 dalies nuostatų ir neatleido jos nuo baudžiamosios atsakomybės.
Žemesnės instancijos teismas
BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tik esant visoms išvardytoms sąlygoms teismas gali spręsti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės klausimą.
Teismo sprendimą atleisti ar ne nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 38 straipsnio nuostatomis, gali lemti realus nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnis, kaltininko asmenybė ir kitos aplinkybės. Tai, kad nukentėjusioji atleido nuteistajai, taip pat nustatytos kitos BK 38 straipsnyje numatytos sąlygos, nereiškia imperatyvo teismui taikyti BK 38 straipsnio nuostatas ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nusikaltimą padariusį asmenį. Baudžiamuosiuose teisiniuose santykiuose nukentėjusiojo privataus intereso kompensuoti nusikaltimu padarytą žalą patenkinimo negalima laikyti lemiančia aplinkybe taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, nes nusikaltimu yra padaroma žala ne tik nukentėjusiajam, bet ir valstybei, teisės saugomam interesui.
Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai neatleido S. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnio 1 dalį, remdamiesi tuo, jog nėra šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytos sąlygos – kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką. Teismų praktikoje įtvirtinta, kad taikant atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlygas kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius, teismai nuosprendyje turi ne tik konstatuoti, bet ir įrodymais pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą, ir, tik esant visoms šioms sąlygoms, apsvarstyti galimybę taikyti asmeniui atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-582/2011, 2K-589/2011).
Apeliaciniame skunde nuteistoji S. K. teigia, kad pripažino kaltę pilnai ir savo kaltės niekada neneigė. Tačiau kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai nuosprendyje nurodė, kad S. K. susitaikė su nukentėjusiąja, tačiau visiškai savo kaltės neprisipažino, teigė, kad jos veiksmuose apgaulės nebuvo, pinigų G. S. negrąžino dėl to, kad pateko į ligoninę, t.y. prisipažino tik tai, kad paėmė pinigus ir jų neatidavė, bet neprisipažino juos gavusi apgaule, t.y. neturėdama ikonos surado pirkėją, paėmė pinigus ir tai rodė jos veiksmuose apgaulę, tačiau aplinkybių, motyvų, tikslų ir kas lėmė jos tokį elgesį, ji nepaaiškino. Ši aplinkybė kelia abejonių dėl kaltininkės atgailos nuoširdumo bei pagrindo manyti, kad ji ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pagal teismų praktiką, tik savanoriškas kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką vertinamas kaip aplinkybė, leidžianti švelninti bausmę ar nuo jos atleisti. Kai kaltininkas duoda tik iš dalies teisingus parodymus ar prisipažįsta tik dėl surinktų įrodymų, nelaikoma savanorišku prisipažinimu. Teismas, spręsdamas, ar yra ši sąlyga, turi įvertinti parodymų visumą, nustatyti, ar kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes ir ar prisipažįsta padaręs veiką ir kaltas dėl padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-464/2005, 2K-69/2013). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 38 str. nuostatų ir tuo pačiu pagrįstai nepripažino S. K. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, kad ji prisipažįsta kalta ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Nukentėjusioji S. S. baudžiamojoje byloje buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo- 5000 Lt sumai. Pirmosios instancijos teismas S. S. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkino iš dalies, priteisdamas jai 579,24 eurų (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 24 ct (2000 litų) neturtinės žalos atlyginimą. S. K. mano, kad neturtinės žalos atlyginimas priteistas nepagrįstai, nes nukentėjusioji teisme patvirtino jog pinigai grąžinti ir ji sutinka taikytis.
Priteisdamas neturtinę žalą, teismas privalo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje nurodytais kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismas, priteisdamas nukentėjusiajai S. S. neturtinės žalos atlyginimą, neteisingai taikė ir aiškino CK 6.250 straipsnio nuostatas bei netinkamai vadovavosi suformuota teismų praktika.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pažymėtina, kad teismų praktikoje atlygintina neturtinė žala suprantama kaip ne bet kokio intensyvumo ir laipsnio neigiamas poveikis, o dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai. Neturtinė žala konstatuojama ir atlyginama tada, kai ją darantys veiksmai ir veiksniai yra pakankamai intensyvūs, ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeistų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę, sukeltas neigiamas pasekmes ir kt.. Neturtinės žalos atlyginimas pateisinamas, kai dėl tam tikro padaryto teisės pažeidimo patirtas sielvartas, stresas, rūpestis ir kiti dvasiniai, fiziniai išgyvenimai, kančios peržengia tam tikrą ribą, identifikuojamą pagal tokius apibūdinimus kaip „intensyvus“, „žymus“, „išskirtinio sunkumo“ ar „patirtas išskirtinėmis aplinkybėmis“ ir pan.. Be to, neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Bylos medžiaga patvirtina, kad nukentėjusioji S. S. ikiteisminio tyrimo metu pateikė civilinį ieškinį prašydama iš S. K. 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, ir šią sumą motyvavo tuo, kad dėl S. K. veiksmų patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, kurie pasireiškė tuo, jog prarado pasitikėjimą žmonėmis, kurie siekdami tik pasipelnyti, bet kokiais nedorais būdais stengiasi išvilioti iš kitų žmonių pinigus, prisigalvodami įvairiausių priežasčių, pažadų, dėl kurių G. S. buvo priverstas keletą kartų vykti į Trakus, Uteną, S. K. nurodytu laiku, tačiau šie susitikimai buvo nerezultatyvūs, buvo priversta prašyti G. S. ieškoti S. K., kuri įvairiais būdais vengė perduoti jos pažadėtą parduoti ikoną, už kurią jau buvo S. K. paėmusi 7000 Lt ar bent jau šiuos pinigus grąžinti. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nekentėjusioji neabejotinai jautė nusikalstamos veikos pasekmes bei patyrė neigiamus išgyvenimus, nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į tai, kad kaltinamoji padarė tyčinį nusikaltimą, ji dirba, yra pakankamai jauno amžiaus, taip pat į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
Apeliacinio teismo vertinimu pirmiausia atsižvelgtina į tai, kad nukentėjusioji S. S. pirmos instancijos teisme net neužsiminė apie patirtus nepatogumus, kilusias pasekmes ar išgyvenimus. Vienok ji nurodė, kad dėl ikonos pirkimo visus reikalus tvarkė G. S., ji jam perdavė pinigus už ikoną, ji nei karto nevyko susitikti su kaltinamąja, po keleto dienų kreipėsi į policiją ir tuomet policija bendravo su kaltinamąja. Pinigus grąžino prasidėjus teismo posėdžiams, sutinka taikytis su kaltinamąja. Taigi iš nukentėjusios parodymų duotų teisme, nėra pagrindo pripažinti, kad S. S. dėl nuteistosios S. K. neteisėtų veiksmų patyrė tokių skaudžių ir intensyvių dvasinių išgyvenimų, kurie galėtų būti įvertinti kaip reikšminga pinigais atlygintina neturtinė žala. Teisėjų kolegija pripažįsta, jog dėl S. K. nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji galėjo patirti neigiamų emocijų, netikrumo jausmą, kad pinigai nežinia kada bus grąžinti, tačiau šiuo atveju tai negali būti traktuojama neturtinės žalos atsiradimo pagrindu. Kaip ne kartą yra konstatavęs kasacinis teismas, vien neturtinės teisės ar vertybės pažeidimas ex facto nereiškia ir neturtinės žalos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. Lietuvos kariuomenė, bylos Nr. 3K-3-204/2007; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. S. v. SR UAB „Alsa“, bylos Nr. 3K-3-442/2008). Teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas – savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. Š. ir kt. v. UAB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-7-2/2008; 2008 m. liepos 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. G. v. UAB ,,Skuodo komunalinis ūkis“, bylos Nr. 3K-3-400/2008; 2014 m. kovo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. VĮ Turto bankas, bylos Nr. 3K-3-59/2014).
Teismo vertinimu, nukentėjusiosios argumentai, pagrindžiantys neturtinės žalos atsiradimą, pasireiškusį prarastu pasitikėjimu žmonėmis, yra labiau deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti įrodymais. Daiktų pirkimo- pardavimo teisiniai santykiai yra reglamentuoti Civiliniame kodekse 6 knygoje XXIII skyriuje ir jų privalu laikytis abiem sandorio šalims. Paprastai kaina už daiktą sumokama pardavėjui daiktų perdavimo vietoje( CK 6.314str.1d.). Pasitikėjimas, tai yra grąžinimas daikto, nereikalaujant grąžinti pinigus ar perduoti kitą vertingesnį daiktą, rodo pirkėjo didesnės rizikos buvimą. Tiek nukentėjusioji, tiek jos sutuoktinis negyvena izoliuotai nuo visuomenės, todėl teiginys, kad dėl S. K. apgaulės prarado pasitikėjimą žmonėmis nėra įtikinamas. Pažymėtina, jog nukentėjusiosios nurodyti nepatogumai, kuriuos patyrė, nėra tiesiogiai siejami su jos pačios išgyvenimais, ji nurodė, jog G. S. sudarinėjo sandorius, jis vyko keletą kartų į Trakus, Uteną, šie susitikimai buvo nerezultatyvūs, todėl teismo įsitikinimu nepatogumus dėl kelionių ir apgavystės tiesiogiai galėjo patirti G. S., tačiau ne nukentėjusioji.
S. K. yra nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už sukčiavimą, jai skirta kriminalinė bausmė, nusikalstamos veikos pasekmė- turtinė žala atlyginta geranoriškai, o tai reiškia, kad nukentėjusiosios turtinės teisės bei teisėti interesai buvo apginti. Pažymėtina, jog tokį teisių gynybos būdą savo praktikoje yra pripažinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje byloje Nr. 2K–341/2013. Tokia satisfakcija šioje situacijoje atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.
Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria nukentėjusiosios S. S. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir nukentėjusiajai S. S. priteistas 579,24 eurų (penkių šimtų septyniasdešimt devynių Eur 24 ct, 2000 Lt) neturtinės žalos atlyginimas, naikintina ir dėl šios dalies priimamas naujas sprendimas – S. S. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo, atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutarė:
Nuteistosios S. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. balandžio 15 d. nuosprendžio dalį, kuria nukentėjusiosios S. S. civilinis ieškinys dėl nusikaltimu padarytos 1448, 10 eurų (5000 litų) neturtinės žalos patenkintas iš dalies ir priteista S. S. iš kaltinamosios S. K. 579,24 eurų (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurus 24 ct (2000 litų) neturtinės žalos atlyginimą.
Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.