- Teismas
- Kauno apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-04-15
- Bylos Nr.
- 1-653-668/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-23-1-00634-2014-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Raimundas Mikšta
- Kaltinamasis
- S. K.
- Nukentėjusysis
- S. S.
Kauno apylinkės teismo teisėjas Raimundas Mikšta, sekretoriaujant Vildai Verikaitei, dalyvaujant prokurorei Loretai Šimkuvienei, kaltinamajai S. K., jos gynėjai Odetai Ragauskienei, nukentėjusiajai S. S., viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
S. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), lietuvė, Lietuvos Respublikos pilietė, aukštesniojo išsilavinimo, ištekėjusi, UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorė, deklaruota gyv. vieta – (duomenys neskelbtini), neteista,
kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
S. K., turėdama tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, su G. S. susitarė dėl senovinės ikonos, priklausančios F. K., pardavimo už 7000 litų ir 2014-07-11 apie 18.00 val. Neveronių gatvėje, Kaune iš G. S. gavo dalį pinigų, tai yra 2000 litų, o tą pačią dieną, apie 21.00 val. Abromiškėse, Trakų rajone iš G. S. gavo dar 5000 litų už tą pačią senovinę ikoną, tačiau tyčia suklaidino G. S., kad parduotą senovinę ikoną pakeis į kitą ir 2014-07-11 apie 22.00 valandą Kopų gatvėje, Kaune G. S. grąžino S. K. senovinę ikoną, už kurią buvo sumokėjęs jai 7000 Lt ir kurią S. K. parsinešė į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini) ir nei ikonos, nei pinigų G. S. negrąžino, taip apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą, tai yra iš G. S. gautus 7000 litų, kurie priklauso S. S..
Kaltinamoji S. K. prisipažino kalta ir parodė, kad su G. S. susitarė parduoti jam senovinę ikoną. Gerardui sutikus, tą pačią dieną jis perdavė jai 2000 litų, o vėliau tos dienos vakare dar 5000 litų. Tuomet ji Gerardui pasiūlė kitą daiktą, o jam sutikus, ji ikoną atsiėmė ir pažadėjo perduoti Gerardui kitą daiktą. Kitą dieną su Gerardu susitikti negalėjo, keturis su puse mėnesio gulėjo ligoninėje, kur būdama ji negalėjo grąžinti Gerardui pinigų, nes negalėjo disponuoti bankinėmis sąskaitomis. Kai tik galėjo, pinigus grąžino. Visa tai įvyko dėl nesusikalbėjimo, pripažįsta, kad pinigus paėmė, dėl to gailisi ir pasižada daugiau taip nesielgti.
Nukentėjusioji S. S. parodė, kad įvykių metu jos sutuoktinis G. S. jai pasakė, kad yra galimybė įsigyti ikoną. Ji gavo lėšų ir jie tą ikoną įsigijo. Iš pradžių jie S. K. padavė 2000 litų, vėliau dar 5000 litų, o kaltinamoji perdavė jiems ikoną. Tačiau vėliau, kaip jai pasakojo sutuoktinis, kaltinamajai pasakius, kad turi ir gali mainais duoti gražesnę ikoną, jei jie sutiks grąžinti pirmąją, o G. ja pasitikint sutikus, jie abu nuvažiavo į Ukmergę, kur S. K. turėjo paimti antrą daiktą, tačiau, kaltinamajai pamiršus raktus, jie grįžo atgal to daikto nepaėmę. Kitą dieną ji su sutuoktiniu bandė susisiekti su S. K., ji rašė žinutes, žadėjo tuoj atvažiuoti ir grąžinti ikoną arba pinigus, tačiau nei ikonos, nei pinigų negrąžino, todėl jie suprato, kad kaltinamoji juos apgavo. Jos sutuoktinis pirmadienį kreipėsi į policiją. Nuo to laiko nei ji, nei jos sutuoktinis su kaltinamąja nebendravo ir jos nematė. Šiuo metu pinigai jiems yra grąžinti, su kaltinamąja susitaikyti sutinka.
Liudytojas G. S. parodė, kad kaltinamoji jam paskambino ir pasiūlė įsigyti ikoną. Jo žmona domisi tokiais dalykais, todėl jis nuvažiavo į Kauną, susitiko su kaltinamąja Palemone, kur ji parodė ikoną, jis ją apžiūrėjo ir nusprendė, kad ji nepadirbta. Kaltinamoji užtikrino, kad ikona nebuvo vogta, ir nurodė, kad jai skubiai reikia pinigų. Nurodė, kad vėliau turės daugiau daiktų. Jis padavė S. K. 2000 litų, o ikoną įsidėjo į automobilį. Vėliau kartu važiuojant į Abromiškes, jai perdavė dar 5000 litų ir su ikona grįžo į Kauną, norėdamas, kad jo kolega patikrintų ikonos originalumą. Tada jis sulaukė S. K. skambučio, ji pasakė, kad pardavė ne tą ikoną. Kadangi jis neturėjo prasmės netikėti kaltinamąja, nuvažiavo į Palemone esantį jos uošvių namą ir atidavė ikoną. Ji nurodė, kad kitos ikonos gali važiuoti pažiūrėti į Uteną. Nuvažiavus ten ir išlipus iš automobilio, ji pasakė, kad užmiršo raktus. Jis suprato, kad įkliuvo, jie grįžo namo. S. K. pažadėjo kitą dieną viską išspręsti. Jis laukė, ji rašė, kad jau važiuoja link Utenos, kad jie gali susitikti. Jis nuvažiavo iki PC „(duomenys neskelbtini)“, kur palaukė kaltinamosios, tačiau, supratęs, kad ji neatvyks, parašė jai, kad kreipsis į teisėsaugą, ką kitą dieną ir padarė, kreipėsi į policiją. Po kiek laiko kaltinamoji atsigulė į ligoninę. Pinigai jiems buvo grąžinti prieš praėjusį posėdį. Kaltinamoji pati atėjo, atsiskaitė ir atsiprašė. Jam pasirodė, kad kaltinamoji „išėjusi iš veido“, gal sirgo.
Liudytojas F. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis gyvena namuose, esančiuose Kopų g. 14B, Kaune. Iki 2014 metų rugpjūčio mėnesio jo namuose gyveno jo sūnaus V. K. žmona S. K.. Jis yra sentikių cerkvės šventikas ir iš savo protėvių yra paveldėjęs ikonų, religinių knygų. Ikonos, religinės knygos yra jo namuose, jo kambaryje. Nei S. K., nei kitam asmeniui neleido ir pats niekada nepardavinėjo nei ikonų, ne jokio kito turto. Ikonos yra jam neįkainojamos, kaip paveldas. Su S. K. nebuvo ir negalėjo būti jokių kalbų apie ikonų ar kito turto pardavimą. 2014 liepos mėnesį, tiksliai laiko pasakyti negali, jis dvi savaites ilsėjosi prie Trakų ežero. Su juo kartu buvo S. K. sutuoktinis ir trys jų vaikai. Ilsėtis prie ežero pasiūlė pati S.. Jie gyveno poilsio namuose. Per tą laiką S. K. su jais kartu nenakvojo dvi naktis. S. K. visą laiką kartu nebuvo. Ji ir dieną kažkur išvykdavo. Kur tiksliai išvažiuodavo, nežino. Sakydavo, kad važiuoja į parduotuvę į Vilnių ar panašiai. Visą laiką kartu su juo nebuvo ir sūnaus V.. Kai ruošėsi važiuoti iš poilsio namų namo, jam paskambino dukra A., kuri taip pat gyvena jo namuose, ir pasakė, kad iš jo kambario dingo ikona „(duomenys neskelbtini)“. Jo kambarys, kuriame buvo ikonos, nėra rakinamas. Namuose buvo jo žmona S.. Ji nevyko poilsiauti. Tuo metu jis kartu su S. vyko namo. Jam sukėlė įtarimą, kad prie ikonos dingimo galėjo prisidėti S. K.. Jos tą dieną visą laiką poilsio namuose nebuvo. Jis paklausė S., kur ji padėjo ikoną? Ji atsakė, kad reikėjo ją pamatuoti ir dėl to ikoną išvežė kažkokiam meistrui. S. užtvirtino, kad ikona tikrai nedings. Apie 21.00 valandą, jis, S. ir sūnus V. grįžo namo. Netoli namų S. išlipo iš automobilio gatvėje. Sakė, kad susitiks su žmogum, kuris grąžins ikoną. Po 10 minučių, kai jis tik grįžo namo ir buvo savo namo kieme, prie jų atvyko jam nepažįstamas automobilis. Automobilio ir numerių neįsidėmėjo. Iš automobilio išlipo jam nepažįstamas vyras, kuris ir vairavo automobilį. Tuo pačiu automobiliu atvyko ir S.. Vyras atėjo iki jo ir jam priklausančią ikoną „(duomenys neskelbtini)“ padavė į rankas. Nieko nespėjo paklausti, išsiaiškinti. Vyras pats nieko neaiškino, neminėjo pinigų, ar, kad ikoną būtų pirkęs. Padavė ir automobiliu nuvažiavo. S. pasakė, kad čia buvo meistras, kuris matavo ikoną altoriaus gamybai. Atgavęs ikoną, jis apsidžiaugė ir padėjo ją ten, kur buvo. Apžiūrėjęs kambarį, jis pastebėjo, kad iš jo dingo 10 700 litų, kurie buvo stale, lentynoje. Dar iš kambario dingo maža ikona „(duomenys neskelbtini)“ ir senovinė knyga „(duomenys neskelbtini)“. Visas turtas priklausė jam. S. klausė, kur minėti daiktai? Ji atsakė, kad daugiau jokių daiktų neėmė. Jis nežino, kas tikrai pagrobė minėtus daiktus. Jų neatgavo. Visi daiktai buvo namuose prieš jam išvykstant prie ežero. Į policiją dėl vagystės nesikreipė ir nesikreips. Vyro, kuris jam grąžino ikoną, pažinti negali. Ikona „(duomenys neskelbtini)“ yra jo namuose. Ji pagaminta 16 ar 17 amžiuje. Jam ji neįkainuojama. Tyrėjas jam pateikė ikonos nuotrauką. Jis patvirtina, kad parodyta nuotrauka yra jo ikonos „(duomenys neskelbtini)“ nuotrauka (b. l. 21).
Liudytojas V. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad S. K. yra jo sutuoktinė. 2014 vasarą jis su S. atostogavo ir gyveno jo tėvų namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini). Jo tėvas yra sentikių bendruomenės šventikas. Jo namuose yra ikonų, religinių knygų. 2014 m. liepos mėnesį jis kartu su S., vaikais ir tėvu dvi savaites atostogavo Trakų rajone esančioje sodyboje „(duomenys neskelbtini)“. Paskutinę atostogų dieną jis buvo nuvykęs pas savo senelę Vilniuje. Tada jo sesuo A. Š. tėvui, mamai ir jam telefonu pranešė, kad į namus, esančius (duomenys neskelbtini), buvo atvykusi S., kuri išsivežė ikoną. Tą pačią dieną S. iš Vilniaus pasiėmė jį, vėliau iš Trakų rajono tėvą su vaikais, ir jie grįžo namo. Jis S. teiravosi, kodėl ji paėmė ikoną? S. atsakė, kad ji susitarusi su labdaros fondo darbuotoju, kuris finansiškai rems naujų ikonų tapybą, (duomenys neskelbtini) sentikių religinei bendruomenei. Tos labdaros fondo darbuotojas paprašė tikros ikonos kaip pavyzdžio. Ikoną apžiūrės ir atiduos atgal. Grįžtant namo, S. išleido netoli namų esančioje stotelėje. S. sakė, kad sulauks labdaros fondo darbuotojo, kuris grąžins ikoną. Jis su šeima ir tėvu grįžo namo. Neužilgo atvažiavo tamsiai pilkas korėjietiškas automobilis, kurio numerių jis nežino, iš jo išlipo S. su ikona. Ikoną padavė jam į rankas. Jis ikoną nunešė ir pastatė tėvo kambaryje, kur ikona ir buvo. Vyras, kuris atvairavo automobilį, į kiemą nėjo, iš automobilio nelipo. Jis nežino, kas jis toks. Jis su Sigita apie ikonos pardavimą niekada nekalbėjo ir nesitarė (b. l. 22 ).
2014-11-29 apžiūros protokolas patvirtina, kad buvo apžiūrėta ir aprašyta ikona, kuri yra namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini) (b. l. 8 - 10).
2014-11-14 apžiūros protokolas patvirtina, kad buvo apžiūrėtas ir aprašytas G. S. pateiktas mobilaus ryšio telefonas ir jame esančios trumposios žinutės (b. l. 12 - 14).
Kaltinamosios S. K. kaltę apgaule savo naudai įgijus svetimą turtą, tai yra nukentėjusiajai S. S. priklausančias pinigines lėšas, be nukentėjusiosios ir liudytojo parodymų bei kitų byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, patvirtina ir pačios kaltinamosios parodymai apie tai, kad ji susitarė su G. S. ir pardavė jam senovinę ikoną, tačiau, gavusi pinigus, paprašė ikoną grąžinti, teigdama, kad jam parduos kitą, gražesnę. G. S. ja pasitikėjus ir atidavus nupirktą ikoną, kitos ikonos ji jam neperdavė ir G. S. jo sumokėtų pinigų negrąžino. Pažymėtina, kad nusikalstamos veikos – sukčiavimo – esmė yra apgaulės panaudojimas svetimam turtui užvaldyti arba teisei į turtą įgyti, pasireiškiantis objektyvios tiesos iškreipimu, nukentėjusiojo suklaidinimu, paskatinusiu nukentėjusįjį nenaudingai disponuoti turtu, bei kaltininko tyčia. Nors kaltinamoji neneigia gavusi pinigus ir jų neatidavusi, tačiau ji neigia apgaulės savo veiksmuose buvimą, teigia, kad pinigų G. S. ji negalėjo grąžinti tik dėl to, kad kitą dieną po įvykio su juo susitikti negalėjo, o vėliau gulėjo ligoninėje. Teismų praktikoje turto užvaldymas piktnaudžiaujant kito asmens pasitikėjimu yra viena iš apgaulės formų. Be to, akivaizdu, kad savo pažado grąžinti G. S. jo sumokėtus pinigus ji neketino įvykdyti, kadangi, iškreipdama objektyvią tiesą, ji sutarė parduoti jai nuosavybės teise nepriklausantį daiktą, o daikto savininkui sužinojus apie jam priklausančio daikto pasisavinimą, nurodė ikoną tuoj pat grąžinsianti. Tyčios turinį kaltinamosios veiksmuose sudaro jos suvokimas, kad jai apgaule suklaidinus G. S., nukentėjusiajai atsiras turtinė žala, ir tokių padarinių norėjimas. S. K. veiksmai jau nuo veikos padarymo momento sietini su apgaule, kadangi ji, žinodama, kad uošvis F. K. savo namuose laiko vertingas senovines relikvijas, pasiūlė jam, kartu su ja ir jos šeima, išvykti į sodybą, iš kurios, nieko nesakiusi, ji viena nuvyko atgal į uošvio namus ir apgaule iš ten išgabeno senovinę ikoną, o F. K. dukrai A. Š. pasiteiravus, kur yra jos tėvui priklausanti relikvija, ji atsakė, kad tėvas jai leido šį daiktą paimti, ką paneigė išsamūs ir nuoseklūs F. K. parodymai. Tuo tarpu F. K. ir savo sutuoktiniui V. K. ji melagingai nurodė, kad ikoną nuvežė meistrui pamatuoti ir tuoj pat ją grąžins. Be to, piktnaudžiaudama G. S. pasitikėjimu ir žinodama, kad Utenoje jokių relikvijų nėra, ji vyko su G. S. į Uteną, kur, teigdama, kad nepasiėmė rakto, pažadėjo naują ikoną jam perduoti kitą dieną, tačiau nei naujo daikto, nei pinigų jam negrąžino, į sutartą vietą neatvyko, nors pakartotinai teigė vykstanti į Uteną paimti naujosios ikonos, kurios ten nebuvo. Kaltinamoji padarė baigtą nusikalstamą veiką nuo to momento, kai ji savo naudai įgijo svetimą turtą. Darytina išvada, kad kaltinamoji įvykio metu nukentėjusiajai pinigų grąžinti neketino, nusikalstama veika padaryta 2014 m. liepos mėn., ilgą laiką po to ji nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų grąžinti jai nepriklausantys pinigai, o pastangų grąžinti tariamą skolą ji ėmėsi tik po to, kai baudžiamoji byla buvo perduota teismui.
Kaltinamosios S. K. veika sutarus parduoti jai nepriklausantį daiktą, paėmus už jį pinigus, tačiau daikto realiai pirkėjui neperdavus ir neketinus perduoti, kvalifikuotina pagal BK 182 str. 1 d., nes kaltinamoji apgaule užvaldė svetimą nukentėjusiajai S. S. priklausantį turtą.
Nukentėjusioji S. S. pareiškė 12 000 civilinį ieškinį, dėl 2027,34 eurų (7000 litų) nusikaltimu jai padarytos turtinės ir 1448,10 eurų (5 000 litų) neturtinės žalos atlyginimo. Kaltinamoji S. K. visiškai atlygino nukentėjusiajai padarytą turtinę žalą, todėl šioje dalyje civilinis ieškinys netenkintinas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 str. 1 d. numato, kad neturtinė žala yra fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kitą, teismo įvertinti pinigai. Nukentėjusioji S. S. civiliniame ieškinyje nurodė, kad dėl kaltinamosios nusikalstamų veiksmų ji patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, nepatogumus, kurie pasireiškė tuo, kad ji prarado pasitikėjimą žmonėmis, kurie, siekdami tik pasipelnyti, bet kokiais nedorais būdais siekia išvilioti iš kitų žmonių pinigus prisigalvodami įvairiausių priežasčių, pažadų, dėl kurių G. S. buvo priverstas keletą kartų vykti į Trakus, Uteną S. K. nurodytu laiku, tačiau šie susitikimai buvo nerezultatyvūs, ji buvo priversta prašyti G. S. ieškosi S. K., kuri įvairiais būdais vengė perduoti jos pažadėt` parduoti ikoną už kurią jau buvo paėmusi 7000 litų. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 2 d.). Byloje esantys anksčiau aptarti įrodymai patvirtina, kad nukentėjusioji neabejotinai jautė nusikalstamos veikos pasekmes, be to, dėl kaltinamosios S. K. nusikalstamų veiksmų ji akivaizdžiai patyrė neigiamus išgyvenimus. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį taip pat atsižvelgtina į tai, kad kaltinamoji padarė tyčinį nusikaltimą, ji dirba, yra pakankamai jauno amžiaus, taip pat į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, į susiformavusią teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, darytina išvada, kad pareikštas 1448,10 eurų (5 000 litų) civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti nėra adekvatus nukentėjusiajai sukeltų pasekmių pobūdžiui, todėl yra mažintinas ir nukentėjusiajai priteistinas 579,24 eurų (2 000 litų) neturtinės žalos atlyginimas.
Motyvuojamoji dalis
Skirdamas bausmę kaltinamajai, teismas vadovaujasi BK 54 straipsnyje numatytais bausmių skyrimo pagrindais. Kaltinamoji S. K. neteista, administracine tvarka nebausta (b. l. 54), VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos ligoninės Aleksoto skyriuje neregistruota (b. l. 43). Kauno apskrities priklausomybės ligų centre neregistruota (b. l. 45). Skiriant bausmę S. K., atsižvelgtina į tai, kad ji padarė vieną nesunkų tyčinį baigtą nusikaltimą, jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis laikytina tai, kad ji atlygino nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą, susitaikė su nukentėjusiąja, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į išvardytas aplinkybes, nors kaltinamoji ir atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą, susitaikė su nukentėjusiąja, tačiau visiškai savo kaltės nepripažino, teigė, kad jos veiksmuose apgaulės nebuvo, pinigų G. S. negrąžino dėl to, kad pateko į ligoninę, t.y. pripažino tik tai, kad paėmė pinigus ir jų neatidavė, bet neprisipažino juos gavusi apgaule, t.y. padariusi nusikalstamą veiką, todėl teismas neturi pagrindo taikyti BK 38 str. nuostatas ir atleisti S. K. nuo baudžiamosios atsakomybės. S. K. pripažintina kalta ir jai skirtina įstatymo sankcijoje numatyta laisvės apribojimo bausmė, kurios dydis nustatytinas mažesnis už įstatyme numatytą vidurkį.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
S. K. pripažinti kalta, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 str. 1 d. ir nuteisti 6 (šešiems) mėnesiams laisvės apribojimo, įpareigojant nuteistąją per visą laisvės apribojimo laiką būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jei nėra būtina išvykti ryšium su darbu.
Kaltinamajai paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – iki nuosprendžio vykdymo pradžios palikti nepakeistą
Nukentėjusiosios S. S. civilinio ieškinio dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos netenkinti.
Nukentėjusiosios S. S. civilinį ieškinį dėl nusikaltimu jai padarytos 1448,10 eurų (5 000 litų) neturtinės žalos patenkinti iš dalies.
Priteisti S. S. iš kaltinamosios S. K. 579,24 eurų (penkis šimtus septyniasdešimt devynis eurų 24 ct (2000 litų) neturtinės žalos atlyginimą.
Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno apylinkės teismą.