Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-404-1020/2021

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2021-11-16
Bylos Nr.: 1A-404-1020/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-04-5-00007-2020-1
Bylos rūšis: baudžiamoji byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Nuosprendis: pakeisti nuosprendį BPK 328 str. 1 ir 2 punktuose numatytais pagrindais.

Teisėjai: Ernestas Rimšelis (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Alenas Piesliakas
Nuteistasis: S. L., M. U., V. C.
Prokuroras: Kauno apygardos prokuratūros Antrasis baudžiamojo persekiojimo skyrius
Advokatai: Algirdas Gurauskas, Romualdas Mikliušas, Kristina Sandaraitė-Butvilienė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-404-1020/2021Teisminio proceso Nr. 1-04-5-00007-2020-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.1; 1.1.8.6.2; 1.1.10.1; 1.2.17.3; 2.1.14; 2.4.6.4.1; 2.4.6.4.2 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 16 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Aleno Piesliako ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Živilei Vološinienei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekišui (Sergej Bekiš),nuteistajam S. L. ir jo gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,nuteistajam M. U. ir jo gynėjui advokatui Algirdui Gurauskui,nuteistajam V. C. ir jo gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei-Butvilienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro Dainiaus Simonavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 199² straipsnio 2 dalį ir nubaustas laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, ši bausmė subendrinta su Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu S. L. paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi, bei S. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 2 (dveji) metai ir 6 (šeši) mėnesiai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5, 7 ir 8 punktais, S. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant jį šiuo laikotarpiu neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, taip pat jis įpareigotas dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio nuostatomis, į nuteistajam paskirtos bausmės laiką nuspręsta įskaityti jo laikino sulaikymo laiką nuo 2020 m. sausio 27 d. iki 2020 m. sausio 29 d. (2 paras).

V. C. pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 2 dalį ir nubaustas 300 MGL (15 000 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunkčiu ir BK 66 straipsniu, į nuteistajam paskirtos bausmės laiką nuspręsta įskaityti jo laikino sulaikymo laiką nuo 2020 m. sausio 27 d. iki 2020 m. sausio 29 d. (2 paras), jas prilyginant 4 MGL dydžio baudai, ir galutinė subendrinta bausmė V. C. paskirta – 296 MGL (14 800 Eur) dydžio bauda, kuriai sumokėti nustatytas 18 (aštuoniolikos) mėnesių terminas.

M. U. pripažintas kaltu pagal BK 199² straipsnio 2 dalį ir nubaustas 250 MGL (12 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a) papunkčiu ir BK 66 straipsniu, į nuteistajam paskirtos bausmės laiką nuspręsta įskaityti jo laikino sulaikymo laiką nuo 2020 m. sausio 27 d. iki 2020 m. sausio 29 d. (2 paras), jas prilyginant 4 MGL dydžio baudai, ir galutinė subendrinta bausmė M. U. paskirta – 246 MGL (12 300 Eur) dydžio bauda, kuriai sumokėti nustatytas 18 (aštuoniolikos) mėnesių terminas.

Nuosprendžiu S. L., V. C. ir M. U. išteisinti dėl kaltinimų pagal BK 199 straipsnio 3 dalį, konstatavus, jog byloje nebuvo surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių jų kaltę dėl minėto nusikaltimo padarymo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. S. L., V. C. ir M. U. pagal BK 199² straipsnio 2 dalį nuteisti už neteisėtą disponavimą akcizais apmokestinamomis prekėmis, kurių vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, o būtent: jog jie susitarę ir veikdami vykdytojais bendrininkų grupėje 2020 m. sausio 27 d. apie 22.00 val. iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, (duomenys neskelbtini), tarp valstybės sienos ženklų Nr. (duomenys neskelbtini), atgabentas akcizais apmokestinamas ir 250 MGL vertės dydžio sumą viršijančias prekes – 4 250 pakelių cigarečių „Minsk Capital QS“, kurie nebuvo paženklinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 9 d. nutarimu Nr. 408 patvirtintų apdoroto tabako, etilo alkoholio ir alkoholinių gėrimų ženklinimo specialiais ženklais – banderolėmis taisyklių 5 punkto nustatyta tvarka, ir kurių vertė yra 14 879,50 Eur (toliau – ir Prekės), pažeisdami nustatytą tvarką, t. y. Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr. 4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomų alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2.2 punkto nuostatas, kuriose numatyta, kad Lietuvos Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti kontrabandinius tabako gaminius, nuostatas, 3.4 punkto nuostatas, kuriose numatyta, kad fiziniams asmenims leidžiama gabenti nepaženklintus Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais – banderolėmis tabako gaminius, jeigu jie gabena įvežtus iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respubliką tabako gaminių didesnius kiekius, negu šiose taisyklėse nustatytas maksimalus leistinas šių prekių kiekis, turėdami importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančius dokumentus, nuostatas, neturėdami cigarečių įgijimo, gabenimo, importo muitų, akcizų ir pridėtinės vertės mokesčio sumokėjimą patvirtinančių dokumentų, bendrais veiksmais pėsčiomis gabeno Lietuvos Respublikos teritorijoje – (duomenys neskelbtini), apie 600 metrų į Lietuvos Respublikos teritorijos gilumą, kur Prekes 2020 m. sausio 27 d. apie 22.10 val. paliko siekdami pasišalinti ir išvengti sulaikymo, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams pradėjus atlikti įtariamųjų sulaikymo veiksmus.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Prokuroras apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį: a) kuria nuteistųjų S. L., M. U. ir V. C. atsakomybę lengvinančia aplinkybe buvo pripažintas jų prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir nuoširdus gailestis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas); b) ir kuria S. L. paskirtos 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas bei, prašo minėtą laisvės atėmimo bausmę paskirti S. L. atlikti pataisos įstaigoje. Kitą nuosprendžio dalį prokuroras prašo palikti galioti nepakeistą.

2.1. Prokuroro įsitikinimu, teismo išvada, jog S. L., M. U. ir V. C. prisipažino padarę jiems inkriminuotą nusikaltimą ir nuoširdžiai to gailisi, yra nepagrįsta ir neteisėta. Teismas nenurodė jokių motyvų, kuriais remiantis konstatavo minėtą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, o tik pacitavo universalias teismų praktikos nuostatas, susijusias su šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės taikymu, bei rėmėsi vien tik faktu, kad kaltinamieji prisipažino padarę nusikaltimą ir savo gailestį dėl to išreiškė bylos nagrinėjimo teisme metu. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, prokuroras nurodo, kad kaltininko prisipažinimas atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali būti pripažįstamas tik tada, kai kaltininkas savo noru, o ne dėl byloje surinktų įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuojamo nusikaltimo faktines aplinkybes. Prokuroras nurodo, jog viso ikiteisminio tyrimo metu kaltinamieji neprisipažino padarę nusikaltimą, be to, V. C. ir M. U. apskritai atsisakė duoti parodymus, o S. L., siekdamas išvengti atsakomybės ir suklaidinti pareigūnus, davė melagingus parodymus apie buvimą sulaikymo vietoje ne neteisėto disponavimo cigaretėmis tikslais. Skunde taip pat nurodoma, kad bylą nagrinėjant teisme kaltinamieji prisipažino tik paskutinėje įrodymų tyrimo stadijoje – būdami susipažinę su visa bylos medžiaga ir po teismo atliktų liudytojų apklausų, kuomet, atsižvelgiant į kaltinamųjų išsakytą poziciją parodymus duoti tik po visų įrodymų ištyrimo, pagal teismo nustatytą įrodymų tyrimo tvarką jiems buvo pasiūlyta duoti parodymus. 2021 m. kovo 8 d. vykusiame teismo posėdyje, dar iki įrodymų tyrimo pradžios, kaltinamieji buvo pareiškę, jog kaltais neprisipažįsta ir iki 2021 m. liepos 7 d. posėdžio jokių su tuo susijusių pareiškimų nepadarė. Pasak prokuroro, iš visa to akivaizdu, kad nuteistieji prisipažino ne savo noru, o tik dėl ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir nagrinėjimo teisme metu ištirtų įrodymų. Taigi teismas tinkamai neįvertino bylos aplinkybių visumos ir nuteistųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepagrįstai laikė jų prisipažinimą ir nuoširdų gailestį, todėl ši aplinkybė iš nuosprendžio šalintina. Šiame kontekste prokuroras nurodo, jog minėtos aplinkybės pašalinimas nesudaro pagrindo keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dėl nuteistiesiems už atskirus nusikaltimus paskirtų bausmių rūšių ir dydžių, nes jos parinktos sankcijų ribose ir neprieštarauja BK 41 ir 54 straipsniuose nustatytiems bausmės tikslams ir pagrindams.

2.2. Tačiau, apelianto įsitikinimu, nepagrįstas minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės konstatavimas turėjo įtakos priimant neteisingą sprendimą dėl nuteistajam S. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog bausmės tikslus šioje situacijoje galima pasiekti S. L. netaikant realios laisvės atėmimo bausmės. Apelianto teigimu, sprendimas S. L. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas yra neteisėtas ir nepagrįstas dėl dviejų priežasčių: 1) galiojanti BK 75 straipsnio 1 dalies redakcija nenumato galimybės atidėti bausmės vykdymo asmeniui, nuteistam terminuoto laisvės atėmimo bausme; 2) nei nusikaltimo padarymo metu galiojusi BK 75 straipsnio 1 dalis, nei šiuo metu galiojanti BK 75 straipsnio 2 dalis nenumato galimybės atidėti bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam terminuotu laisvės atėmimu už sunkų tyčinį nusikaltimą. Pasak prokuroro, pagal galiojančią BK 75 straipsnio redakciją, nuteistajam S. L. galėjo būti taikomas nebent dalinis bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau ir jo taikyti nuteistojo atžvilgiu nėra tikslinga. Vadovaudamasis apeliaciniame skunde pateikiama LAT praktika, prokuroras teigia, kad faktinės bylos aplinkybės ir S. L. charakterizuojantys duomenys eliminuoja galimybę jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, o taip pat ir BK 75 straipsnio 3 dalyje numatytą dalinį bausmės vykdymo atidėjimą. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad S. L. šioje byloje inkriminuojamą sunkų tyčinį nusikaltimą padarė 2020 m. sausio 27 d., t. y. nepraėjus nė 2 mėnesiams nuo Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 16 d. nuosprendžio, kuriuo už analogiško sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą buvo pripažintas kaltu ir nuteistas 1 metų bei 4 mėnesių laisvės atėmimo bausme, jos vykdymą atidedant 1 metams, o taip pat dar anksčiau būdamas teistas bei atlikęs bausmę ir už tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymą. Be to, priešingai nei konstatavo skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, S. L. nėra atlikęs Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės. Byloje nustatyta viena S. L. atsakomybę sunkinanti aplinkybė, inkriminuojamą nusikaltimą jis padarė neatsitiktinai, veikdamas iš anksto apgalvota tiesiogine tyčia ir siekdamas savanaudiškų tikslų, visiškai suvokdamas teisei priešingą savo elgesį ir šio elgesio padarinius, be to, nuteistasis nepripažino savo kaltės ir ją neigė viso ikiteisminio tyrimo metu, todėl skiriant bausmę negali būti sureikšminta vien tai, kad S. L. turi mažametį (duomenys neskelbtini), kad jo motina yra pensininkė ir kad jis turi turtinių įsipareigojimų, nes nusikaltimą jis padarė nepaisydamas visų šių aplinkybių egzistavimo. Visų šių aplinkybių kontekste S. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas gali formuoti nebaudžiamumo įspūdį, be to, tokia bausmė neturėtų jokios teigiamos įtakos S. L. veiksmams ir keičiant jo pasirinktą gyvenimo būdą – ateityje jis gali ir toliau vykdyti analogiškus nusikaltimus, jų nevertindamas kritiškai ir suvokdamas tai kaip elementarų pragyvenimo šaltinį. Apelianto įsitikinimu, siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo S. L. elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik realus laisvės atėmimas leis užtikrinti bausmės tikslus ir įgyvendinti teisingumą.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistieji S. L., V. C., M. U. ir jų gynėjai prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Kauno apygardos prokuratūros 2-ojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroro D. Simonavičiaus apeliacinis skundas tenkintinas.

4. Įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais ir pozicija, jog nagrinėjamoje situacijoje nuteistajam S. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėti negalima, kad siekiant užtikrinti BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, S. L. skirtina reali laisvės atėmimo bausmė. Be to, sutiktina ir su tuo, kad nuteistųjų S. L., V. C. ir M. U. atsakomybę lengvinančia aplinkybe nuosprendžiu nepagrįstai pripažintas – prisipažinimas padarius nusikaltimą ir nuoširdus gailestis (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

5. Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundą padavė tik prokuroras, byloje nėra ginčo dėl nuteistųjų padarytos veikos faktinių aplinkybių ir jų kvalifikavimo, nuteistieji teismo nuosprendžio neskundė, todėl apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių prokuroro apeliacinio skundo ribas peržengiančių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų, taip pat ir dėl nuteistiesiems V. C. ir M. U. paskirtų bausmių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), pasisakys tik dėl prokuroro apeliaciniame skunde nurodytų argumentų.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės

6. Nagrinėjamoje byloje Kauno apygardos teismas konstatavo, jog nuteistųjų S. L., V. C. ir M. U. atsakomybę lengvina tai, kad jie prisipažino padarę nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi. Pagal LAT praktiką, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis, yra pripažįstama, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą bylos tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Kartu tai reiškia, kad kaltės nepripažinimas ikiteisminio tyrimo metu neeliminuoja teisės tai padaryti baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. Pagal nuoseklią kasacinio teismo praktiką, kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką yra kaltinamojo asmeninės valios aktas, kai kaltininkas savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nuoširdus gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan. Ši aplinkybė parodo asmens kritišką požiūrį į savo padarytą nusikalstamą veiką. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020).

7. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, jog nuteistieji savo kaltę pripažino ne savanoriškai, o priversti įrodymų, kad pastarieji prisipažino ir parodymus davė tik teisiamajame posėdyje, kai buvo ištirti visi kiti byloje esantys įrodymai (apklausti liudytojai ir pan.). Tokią prokuroro poziciją apeliacinės instancijos teisme itin kritikavo nuteistojo S. L. gynėjas, pabrėždamas, kad kaltinamasis (įtariamasis) turi teisę pasirinkti, kada išsakyti savo poziciją, juolab, kad šioje byloje nuteistieji dėl dalies kaltinimų, t. y. dėl kontrabandos, buvo išteisinti.

8. Teisėjų kolegija įvertinusi tokias kaltinimo ir gynybos pozicijas konstatuoja, kad pats savaime kaltinamojo prisipažinimas tik baigiamojoje teisminio nagrinėjimo stadijoje, neeliminuoja galimybės įžvelgti jo nuoširdumo. Kaltinamasis visais atvejais turi teisę tylėti ar atsisakyti duoti bet kokius paaiškinimus (BPK 21 straipsnio 3 dalis), todėl jis turi teisę duoti parodymus ar paaiškinimus ir po visų įrodymų ištyrimo. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka ir su tuo, jog kaltinamojo parodymų ir paaiškinimų davimo laikas, visų aplinkybių kontekste, gali būti svarbus vertinant ar kaltininkas prisipažįsta savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų. Nagrinėjamoje situacijoje, teisėjų kolegija sutinka, kad nuteistieji savo kaltę pripažino tik įvertinę byloje surinktų ir betarpiškai teisme ištirtų jiems nepalankių įrodymų visumą ir svarbą, iš dalies tik gynėjo patarimu (tą tiesiogiai nurodė nuteistasis S. L.), o tokioje situacijoje jų išreikštas prisipažinimas bei gailestis, turint omenyje ir ankstesnius nuteistojo S. L. baustumus už panašaus pobūdžio veikas, negali būti laikomas nuoširdžiu ir sudarančiu pagrindą taikyti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas.

9. Iš bylos duomenų matyti, kad tyrimo metu nuteistiesiems pareiškus įtarimus dėl cigarečių kontrabandos (BK 199 straipsnio 3 dalis) ir neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis (BK 199² straipsnio 2 dalis), pastarieji, nurodę, kad supranta, kuo yra kaltinami, arba nepripažino savo kaltės dėl nusikaltimų padarymo, arba apskritai atsisakė duoti parodymus ir atsakyti į jiems užduodamus klausimus bei nurodė parodymus duosiantys teisme. Antai, V. C. apklausų metu atsisakė duoti parodymus bei atsakyti į klausimą dėl kaltės, o paskutinėje apklausoje nurodė dėl kaltės pasisakysiantis teisme (t. 2, b. l. 82–91). S. L. pirminės apklausos metu kaltės nepripažino visiškai ir davė save teisinančius parodymus, o paskutinėje apklausoje atsisakė duoti parodymus ir atsakyti į klausimą dėl kaltės (t. 2, b. l. 138–139, 145). M. U. pirmųjų apklausų metu kaltės nepripažino visiškai ir atsisakė atsakyti į jam užduotus klausimus, o paskutinėje apklausoje atsisakė duoti parodymus ir nurodė dėl kaltės pasisakysiantis teisme (t. 3, b. l. 25–26, 33). Bylą pradėjus nagrinėti iš esmės, visi nuteistieji nurodė suprantantys, kuo yra kaltinami, jog kaltais neprisipažįsta ir jog parodymus duos, kai bus ištirti visi byloje esantys įrodymai (t. 3, b. l. 163). Visgi, jau kitame teismo posėdyje, iškart po to, kai rungtyniškame procese betarpiškai buvo apklausti esminiai kaltinimo liudytojai, nuteistieji išreiškė sutikimą parodymus duoti ir savo poziciją dėl kaltinimo išreikšti kitame teismo posėdyje (t. 3, b. l. 170–176). Šiame posėdyje nuteistieji pripažino savo kaltę iš dalies, t. y. dėl neteisėto disponavimo cigaretėmis Lietuvos Respublikos teritorijoje (t. 3, b. l. 179–182; t. 4, b. l. 23–31), o S. L. net tiesiogiai nurodė, kad iš pradžių pasakojo kitaip, nes buvo išsigandęs, o dabar teisininkas jam patarė prisipažinti dėl nusikaltimo padarymo (t. 3, b. l. 180).

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistųjų gynybinių pozicijų kaita, net ir turint omenyje jų išteisinimą dėl kontrabandos, niekaip neleidžia konstatuoti, kad jų prisipažinimas ir gailestis dėl padaryto yra nuoširdus, kad pastarieji savo neteisėtus veiksmus vertina išties kritiškai. Iš bylos nagrinėjimo eigos pirmosios instancijos teisme akivaizdu, kad nuteistieji dėl nusikaltimo, už kurį yra nuteisti, t. y. net ne dėl kontrabandos, o dėl neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis, prisipažino tik po visų kitų įrodymų ištyrimo ir ne savanoriškai, o dėl įtikinamų ir objektyviai jų kaltę patvirtinančių įrodymų. Nuteistasis S. L. teisme net kelis kartus nurodė, kad jo sprendimą prisipažinti nulėmė teisininko patarimas (t. 3, b. l. 180; t. 4, b. l. 26). Iš teisme nuteistųjų duotų parodymų apie cigarečių kiekį ir manymą, jog disponuoja tik administracinę atsakomybę užtraukiančiu jų kiekiu bei kitų jų parodymų, jokio tikrai nuoširdžiai kritiško nuteistųjų požiūrio į savo veiksmus teismas negali konstatuoti. Todėl teisėjų kolegija sutinka su prokuroro apeliacinio skundo argumentais dėl nepagrįstai konstatuotos nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir ją iš nuosprendžio šalina.

11. Prokuroras neprašo griežtinti nuteistiesiems M. U., V. C. ir S. L. pagal BK 199² straipsnio 2 dalį paskirtų bausmių net ir pašalinus BK 59 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytą lengvinančią aplinkybę (prokuroro apeliaciniu skundu prašoma panaikinti teismo nuosprendžio dalį dėl nuteistajam S. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, tačiau laisvės atėmimo bausmės dydžio keisti neprašoma). Teisėjų kolegija sutinka su teismo nuosprendžiu nustatytomis bausmėmis, taip pat ir su nuteistiesiems M. U. bei V. C. paskirtomis baudomis, nes jos yra teisingos, tinkamai individualizuotos įvertinant skirtingą nuteistųjų veiksmų pobūdį ir nuteistuosius charakterizuojančius duomenis, taigi jų keisti nėra jokio pagrindo (tokius prašymus nuteistieji M. U. ir V. C. išreiškė apeliacinės instancijos teismo posėdyje, nors teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė).

Dėl nuteistajam S. L. paskirtos bausmės

12. Pirmosios instancijos teismas už BK 199² straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą S. L. paskyrė 2 metų laisvės atėmimo bausmę, kurią subendrinus su kitu nuosprendžiu S. L. paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi, jam paskirta subendrinta 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Šios bausmės vykdymą pirmosios instancijos teismas atidėjo 2 metams ir 3 mėnesiams. Priimdamas tokį sprendimą teismas vadovavosi BK 75 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies 5, 7 ir 8 punktais. Prokuroras su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, jog pagal galiojantį BK, turint omenyje nuteistojo padaryto nusikaltimo sunkumą, teismas negalėjo atidėti visos paskirtos laisvės atėmimo bausmės, nes pagal įstatymą buvo galimas nebent dalinis bausmės vykdymo atidėjimas. Be to, prokuroro įsitikinimu, S. L. negalima taikyti net ir dalinio bausmės vykdymo atidėjimo, nes nėra pagrindo tikėti, kad šiuo atveju bausmės tikslai gali būti pasiekti be realios laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija su minėtais prokuroro argumentais sutinka.

13. Apeliaciniame skunde visiškai pagrįstai nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas. Pagal šioje byloje taikytiną ir aktualią BK 75 straipsnio redakciją, sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymo atveju visos paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas iš tiesų negalimas. Pagal BK 75 straipsnio 1 dalies redakciją, galiojusią nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2020 m. birželio 31 d. (inkriminuota veika padaryta 2020 m. sausio 27 d.), asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už sunkų tyčinį nusikaltimą, teismas negalėjo nei iš dalies, nei visa apimtimi atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Vadovaujantis galiojančia BK 75 straipsnio 3 dalies redakcija (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija galiojanti nuo 2020 m. liepos 1 d.), asmeniui, nuteistam už sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, bausmės vykdymo atidėjimas šiuo metu, t. y. priešingai nei veikos padarymo metu, galimas tik esant kitoms BK 75 straipsnyje 3 dalyje numatytoms sąlygoms ir tik iš dalies atidedant ne mažesnę nei 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį. Taigi, įvertinus S. L. padaryto nusikaltimo sunkumą, jo atžvilgiu, esant kitiems baudžiamajame įstatyme numatytiems pagrindams, galėjo būti taikomas nebent dalinis paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, t. y. net ir pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, S. L. turėtų realiai atlikti bent 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės dalį. Visgi, priimant sprendimą dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo, būtina įvertinti ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti S. L. pasiunčiant į pataisos įstaigą atlikti ne visą, o tik dalį jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

14. LAT yra ne kartą pažymėjęs, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų, kad iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, jog kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją. Pagal teismų praktiką teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų (LAT 2016 m. balandžio 7 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-132-942/2016 ir kt.)).

15. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. L. praeityje teistas 2 kartus ir ankstesni jo teistumai taip pat buvo susiję su pasienio ruože atliktais neteisėtais veiksmais. Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gegužės 31 d. nuosprendžiu S. L. pagal BK 291 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas už tai, kad 2018 m. balandžio 7 d. (duomenys neskelbtini), neleistinoje vietoje perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir pateko į Baltarusijos Respublikos teritoriją, o vėliau grįžo atgal. Už tai S. L. buvo paskirta 54 MGL (1 800 Eur) dydžio bauda (bauda sumokėta; t. 2, b. l. 102, 106–109). Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu S. L. buvo nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 199 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) ir BK 199² straipsnio 1 dalį (2005 m. birželio 23 d. įstatymo redakcija) už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su kitais asmenims, suteikė jam priklausančioje (duomenys neskelbtini), esančias patalpas sandėliuoti cigaretėms ir kartu su šiais asmenimis iki 2017 m. rugpjūčio 16 d. jose laikė lietuviškomis banderolėmis nepaženklintas cigaretes, kurių vertė viršijo 250 MGL dydžio sumą ir siekė 158 641 Eur. Už minėtų veikų padarymą S. L. buvo paskirta 1 metų ir 4 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 1 metams (nuosprendis įsiteisėjo 2020 m. sausio 6 d.; t. 2, b. l. 103, 110–118). Toks sprendimas ir pasitikėjimas nuteistajam buvo išreikštas nepaisant to, kad praeityje jis jau buvo baustas už panašaus pobūdžio administracinį nusižengimą, nes S. L. 2017 m. balandžio 1 d. savo automobilyje (duomenys neskelbtini) neteisėtai gabeno 2 000 pakelių cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurių vertė siekė 5 800 Eur, t. y. 154,01 MGL (pažymėtina, jog tokie veiksmai šiuo metu užtrauktų baudžiamąją atsakomybę pagal BK 199² straipsnio 1 dalį (t. 2, b. l. 127–128)). Tačiau, netrukus po jau minėto Kauno apygardos teismo 2019 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio priėmimo, nepaisydamas visiškai neseniai įgyto teistumo ir nuo 2020 m. sausio 13 d. jam pradėtos taikyti probacijos, nuteistasis S. L. 2020 m. vasario 27 d. padarė dar vieną naują ir iš esmės tokio paties pobūdžio nusikaltimą. Taigi S. L. valstybės suteikto pasitikėjimo atidedant jo atžvilgiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nepateisino ir jį sulaužė netrukus po tokio sprendimo. Šių duomenų visuma teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad S. L., nepaisydamas jo atžvilgiu taikytų poveikių priemonių ir net žinodamas, jog dėl naujos veikos gali būti pasiųstas realiai atlikti jam jau paskirtos bet atidėtos laisvės atėmimo bausmės, sistemingai daro analogiškus teisės pažeidimus, jo daromų veikų pavojingumas nemažėja.

16. Kolegijos įsitikinimu, visos jau minėtos aplinkybės ir S. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimas, leidžia daryti išvadą, kad bausmės tikslai, ypatingai siekis užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms ir atgrasyti S. L. nuo naujų nusikalstamų veikų darymo gali būti pasiekti tik jam paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę. Apygardos teismo vertinimu, tai, kad S. L. nepateisino valstybės suteikto pasitikėjimo, jo atžvilgiu taikytos švelnesnės priemonės nepakeitė jo elgesio ir jis toliau veikė nusikalstamai, neleidžia tikėtis, jog šį kartą būdamas laisvėje jis veiks tik teisėtu būdu. Tokios išvados nekeičia ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje S. L. skiriant bausmę akcentuotos aplinkybės, jog jis turi mažametį sūnų, jo motina pensininkė ir kad jis turi turtinių įsipareigojimų. Iš bylos matyti, kad S. L. sūnus gimė dar (duomenys neskelbtini) metais, tačiau nepaisydamas šio fakto ir atsakomybės už šio vaiko išlaikymą, pastarasis net ir būdamas probuojamas, t. y. žinodamas apie naujų teisės pažeidimų pasekmes, taip pat galimus sunkumus dėl vaiko, motinos ir ūkio priežiūros, jį pasiuntus atlikti anksčiau paskirtą laisvės atėmimo bausmę, darė šio teismo sprendimo 15 pastraipoje aprašytas nusikalstamas veikas ir administracinius nusižengimus. Visa tai, sudaro pagrindą kolegijai konstatuoti, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės atidėjimas tokioje situacijoje išties formuotų nebaudžiamumo nuotaikas ir rodytų, kad analogiškas nusikalstamas veikas daryti ir tokiu būdu užsidirbti lėšų pragyvenimui apsimoka, o valstybė, drausdama tokius veiksmus į tai adekvačiai nereaguoja. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, bausmės vykdymo atidėjimo institutas gali būti taikomas tik asmeniui, kuris išties įtikina, jog pasitikėjimas juo yra objektyvus ir gali būti rezultatyvus, o S. L. atveju to tikėtis nėra objektyvaus pagrindo. Dėl šių argumentų Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 29 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, nuteistajam S. L. buvo atidėtas paskirtos 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas yra neteisėta ir nepagrįsta, todėl nuosprendis šioje dalyje turi būti pakeistas (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

17. Prokuroro apeliaciniame skunde prašoma S. L. paskirtą laisvės atėmimo bausmę paskirti atlikti pataisos namuose. Toks prokuroro prašymas niekaip neargumentuotas ir atsižvelgiant į nagrinėjamoje byloje taikytinas BK 50 straipsnio nuostatas netenkintinas. Teisėjų kolegija pažymi, jog iki 2020 m. liepos 1 d. galiojusioje BK 50 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą parenka teismas (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija). 2020 m. liepos 1 d. BK 50 straipsnio 3 dalis neteko galios ir teismai paprastai nesprendžia dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos. Toks sprendimas galimas, jei būtų nustatyta, kad anksčiau galiojusi įstatymo redakcija nuteistajam yra palankesnė (LAT 2021 m. gegužės 25 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-125-689/2021). Pagal BK 50 straipsnio 3 dalies redakciją, galiojusią iki 2020 m. liepos 1 d., teismas, asmeniui paskyręs laisvės atėmimo bausmę, turėjo teisę nustatyti jos atlikimo vietą arba kalėjime, arba pataisos namuose, arba atvirojoje kolonijoje. Minėtai BK nuostatai netekus galios (2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 redakcija), sprendimai dėl laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos nustatymo šiuo metu yra priimami Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) numatyta tvarka ir pagrindais. Vadovaujantis BVK 83 straipsnio nuostatomis, įvertinus S. L. padarytos veikos sunkumą bei jam paskirtos bausmės dydį, akivaizdu, kad pastarasis jam paskirtos bausmės negalės būti pasiųstas atlikti į kalėjimą. Taigi dabartinis teisinis reglamentavimas S. L. atžvilgiu yra švelnesnis, todėl taikytinas ir nagrinėjamoje byloje. Atsižvelgdama į visa tai, teisėjų kolegija S. L. priskirtinos pataisos įstaigos nenustato, nes tai, vadovaujantis BVK 65 straipsnio nuostatomis, yra kompetentingas atlikti Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

18. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. spalio 28 d. buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) pažyma Nr. (12.32Mr) PT–7545 dėl patirtų antrinės teisinės pagalbos išlaidų baudžiamojoje byloje Nr. 1A-404-1020/2021. Šioje pažymoje nurodoma, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą nuteistajam V. C. buvo patirtos 126 Eur dydžio išlaidos.

19. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pagal LAT formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016), koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-338/2014, 2K-46-895/2015). Nagrinėjamoje byloje apeliacinis procesas vyko valstybinio kaltintojo, t. y. valstybės, iniciatyva, paduodant skundą V. C. padėtį bloginančiais pagrindais, tačiau iš esmės net neprašant griežtinti jo teisinės padėties. Pats nuteistasis V. C. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio apeliacine tvarka neskundė ir jokiais pagrindais neginčijo. Atsižvelgdama į tai, o taip pat įvertindama aplinkybę, jog V. C. gynyba apeliacinės instancijos teisme buvo būtina išimtinai dėl to, kad apeliacinis skundas buvo paduotas jo padėtį formaliai bloginančiais pagrindais, kad nagrinėjamos bylos apimtis nėra didelė, o nuteistojo gynybai apeliacinės instancijos teisme užtikrinti nebuvo būtini dideli laiko ir materialiniai kaštai (paskirtam gynėjui jokios rimtos bylos analizės ruošiantis bylos nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme nereikėjo, byla išnagrinėta per vieną posėdį, vykusį nuotoliniu būdu ir pan.), teisėjų kolegija laiko, kad valstybės patirtų proceso išlaidų priteisimas iš nuteistojo V. C., kuriam gynėjas buvo paskirtas ne paties nuteistojo, o valstybės iniciatyva, prieštarautų teisingumo ir sąžiningumo principams. Taigi VGTPT prašymas priteisti antrinės teisinės pagalbos išlaidas netenkintinas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 29 d. nuosprendį pakeisti:

iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nuteistųjų S. L., M. U. ir V. C. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nustatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kad nuteistieji prisipažino padarę baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi.

panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 75 straipsniu, S. L. paskirtos 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams ir 3 (trims) mėnesiams, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22.00 iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo dienos vykdant šį nuosprendį.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo baudžiamojoje byloje netenkinti.

Teisėjai Jolanta ČepukėnienėAlenas PiesliakasErnestas Rimšelis