Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Danutės Burbulienės ir Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų Z. B. ir uždarosios akcinės bendrovės „Du meškiukai“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Du meškiukai“ ieškinį atsakovams M. K. ir G. K., tretiesiems asmenims Šiaulių rajono savivaldybės administracijai, Šiaulių rajono savivaldybei, Nacionalinei žemės tarnybai prie ŽŪM, Z. B., A. J. dėl kelio servituto nustatymo ir pagal ieškovų Z. B., uždarosios akcinės bendrovės ,,Du meškiukai“ ieškinį atsakovams M. K. ir G. K., Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos, trečiajam asmeniui Šiaulių rajono savivaldybės administracijai dėl sandorio negaliojimo, restitucijos taikymo ir įpareigojimo nustatyt servitutą administraciniu aktu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

14. Byloje kilo ginčas dėl kelio servituto nustatymo ir sandorio pripažinimo negaliojančiu. Apeliantės ieškinio reikalavimą dėl kelio servituto nustatymo laiko alternatyviu.

Dėl naujų įrodymų

16. Apeliacinės instancijos teisme naujų įrodymų pateikimo ir priėmimo galimybę reglamentuoja CPK 314 straipsnis, nustatantis, kad teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Taigi, apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas ir priėmimas, nors ir nedraudžiamas visiškai, tačiau ribojamas ir galimas iš esmės tik dviem atvejais.

17. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo pobūdį ir byloje sprendžiamus klausimus, priima apeliančių naujai į bylą pateiktus įrodymus ir dėl jų pasisako tiek, kiek jie yra reikšmingi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui įvertinti.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

18. Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė faktines aplinkybes, iš kurių matyti, jog ieškovė UAB ,,Du meškiukai“ nuosavybės teise valdo žemės sklypą ir statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Ieškovė Z. B. nuosavybės teise valdo žemės sklypą, kurio naudojimo būdas – komercinės paskirties objektų teritorijos ir statinius, esančius (duomenys neskelbtini). Jos vardu pastatas - sandėlis įgytas 1999-10-05. Z. B. priklausantis žemės sklypas ir ant jo esantis sandėlis pagal 2012-12-10 nuomos sutartį išnuomotas ieškovei UAB „Du meškiukai“, kurios akcininkė yra ieškovė Z. B..

19. Ieškovės Z. B. prašymu pagal Šiaulių rajono vyr. architekto 2001 m. birželio 6 d. patvirtintą projektavimo sąlygų sąvadą buvo parengtas projektas, suprojektuotas sklypas prie ieškovei Z. B. nuosavybės teise priklausančių pastatų ir nustatyti planavimo reglamentai. Planavimo organizatoriai buvo Z. B. ir Šiaulių rajono savivaldybės administracija. Projekto užduotis buvo esančio metalinio arkinio sandėlio sklypo nustatymas ir pastato funkcinės paskirties pakeitimas, kurioje numatoma veikla medienos perdirbimo įmonė.

20. Šiaulių rajono savivaldybės valdyba 2002 m. kovo 25 d. sprendimu „Dėl detaliųjų planų patvirtinimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtino detalųjį planą – žemės sklypo formavimo prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (sandėlio, dirbtuvių) ir planavimo reglamentų nustatymo (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kaimiškojoje seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, detalųjį planą. Detaliajame plane nustatyti projektuojamo žemės sklypo naudojimo apribojimai, susiję su gretimų sklypų savininkų ir naudotojų teisėmis projektuojamame sklype (nustatomi servitutai): a. teisė gretimų sklypų savininkams ir jų naudotojams eiti ir važiuoti projektuojamo sklypo (duomenys neskelbtini) teritorija: 2,25 (4,50 : 2) m pločio bendro pravažiavimo juosta prie rytines sklypo ribos, Servitutas Nr. (duomenys neskelbtini); b. taip pat nustatomi servitutai, susiję su projektuojamo sklypo savininkų ir naudotojų teisėmis gretimuose sklypuose); c. teisė projektuojamo sklypo (duomenys neskelbtini) savininkams ir naudotojams naudotis bendruoju pravažiavimu - 4,50 m bendro pločio juosta - sklypo (duomenys neskelbtini), sklypo (duomenys neskelbtini) bei projektuojamo sklypo (duomenys neskelbtini) teritorijose. Servitutas Nr. (duomenys neskelbtini); d. teisė projektuojamo sklypo (duomenys neskelbtini) savininkams ir naudotojams naudotis bendruoju pravažiavimu esančios medinės lentpjūves numatomo sklypo teritorija. Servitutas Nr. (duomenys neskelbtini). Ieškovei Z. B. detaliuoju planu nustatomi kiti privažiavimai: sprendiniuose nurodoma, jog esančio šiaurės vakarinio privažiavimo, nors ir naudojamo nagrinėjamos teritorijos pastatų savininkų ir naudotojų bei kitų gyventojų reikmėms, būklė yra labai bloga; šis privažiavimas, jo tinkamai neįrengus (supilant tvirtus pagrindus bei įrengiant tinkamą viršutinę dangą ir suplaniruojant paviršių) gali būti numatomas, tik kaip pagalbinis privažiavimas. Detaliojo plano aiškinamajame rašte nurodoma, kad projektuojamas naujas, nagrinėjamos teritorijos atžvilgiu iš pietryčių pusės privažiavimas iš plento (duomenys neskelbtini), tam panaudojant buvusią sunkiųjų traktorių įvažiavimo į gamybinio centro teritoriją trasą, tačiau patvirtinama, kad projektavimo metu minėtoje trasoje privažiavimo nėra, todėl, prieš jį statant, reikės parengti ir suderinti techninį projektą. Aiškinamajame rašte numatoma, kad šis naujai įrengtas privažiavimas įgalintų sumažinti sunkaus transporto srautus per pastatų Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) teritorijas bei pagerintų gyvenamojo namo aplinkos kokybę, ypač sanitarines sąlygas ir saugumą. Tokį projektą pasirašė ieškovė Z. B., nurodydama, jog su projekto sprendiniais sutinka ir tvirtina. Ieškovė UAB „Du meškiukai“ 2014 metais inicijavo žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto rengimą. Buvo suprojektuotas valstybinės žemės sklypas, privažiavimas į šį žemės sklypą buvo numatytas keliu į (duomenys neskelbtini), pažymėtu ir detaliajame plane (duomenys neskelbtini), taip buvo numatyta žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto, rengto matininko K. K., sprendinių brėžinyje, bet ne per besiribojantį atsakovų M. ir G. K. 0,3046 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Projektas patvirtintas NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. liepos 23 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo formavimo ir pertvarkymo projekto patvirtinimo“. Valstybinės žemės sklypas suformuotas NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo 2014 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo (žemės sklypo suformavimo) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos patikėjimo teisės į šį žemės sklypą įregistravimo Nekilnojamojo turto registre“. NŽT nurodė, jog su šio projekto sprendiniais V. B. sutiko ir jokio servituto gretimame valstybinės žemės sklype nustatyti neprašė bei formavimo ir pertvarkymo projektą rengusiam matininkui nesiūlė projektuoti.

21. Atsakovai M. K. ir G. K. nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. nuosavybės teise valdo žemės sklypą, kurio paskirtis komercinės paskirties objektų teritorijos, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Jame yra dirbtuvės, įgytos 2016-12-15 pagal pirkimo - pardavimo sutartį. 2017 m. rugpjūčio 17 d. priimtas NŽT Šiaulių skyriaus vedėjo įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo buvo nustatyta parduodamo žemės sklypo kaina ir atsakovams 2017-09-07 buvo parduotas valstybinės žemės sklypas, kurio vertė - 1920 Eur. Pirkimo – pardavimo sutarties priedas yra žemės sklypo planas, kuris buvo parengtas pagal UAB ,,Kordimatas“ paruoštą kadastrinių matavimų bylą, kurioje yra Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktas, surašytas 2008-05-12. Akte eilutė prie servitutų nėra užpildyta. Sudarius valstybinės žemės pardavimo sutartį, atsakovai su Nacionaline mokėjimo agentūra prie ŽŪM ir Asociacija ,,Šiaulių rajono vietos veiklos grupė“ sudarė vietos projekto vykdymo sutartį, pagal kurią planuojama pritaikyti pastatą ir žemės sklypą sandėliavimo veiklai, dėl to buvo numatyta aptverti teritoriją segmentine tvora. Pradėjus tverti tvorą ieškovės UAB ,,Du meškiukai“ vadovas V. B. sugadino dar visiškai neįrengtą tvorą, ištraukė riboženklius, dėl ko V. B. 2019-11-25 surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Administracinių nusižengimų kodekso 518 straipsnio 1 dalį (savavaldžiavimas) ir 115 straipsnio 1 dalį (tyčinis turto sunaikinimas ar sugadinimas) skirta 100 Eur nuobauda.

Dėl viešo intereso buvimo

24. Pažymėtina, jog viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės (taip pat – ir civilinio proceso) principų – dispozityvumo principo, pagal kurį kiekvienas asmuo pats gina savo pažeistas teises, išimtis. Ji nustatyta pirmiausia siekiant apginti socialiai pažeidžiamus asmenis, kurie patys negali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jų pažeistą teisę, arba asmenų, negalinčių be kitų pagalbos savarankiškai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, teises ir teisėtus interesus. Tai tik vienas tokios išimties aspektas.

25. Privataus intereso skirtumas nuo viešojo intereso įpareigoja valstybę įtvirtinti tam tikrus viešojo intereso gynimo mechanizmus. Viešojo intereso gynimą, kaip dispozityvumo principo išimtį, nulemia viešojo intereso prigimtis. Pagal oficialiąją konstitucinę doktriną, kurioje metodologiškai konstruojama viešojo intereso samprata, paprastai ieškoma pusiausvyros tarp viešojo intereso ir partikuliarių interesų – grupinių ar individulių, juolab kad jie taip pat tampa tarsi vieši, nes yra ginami viešosios teisės priemonėmis. Žinoma, tokia pusiausvyra pateisinama tik tada, kai ne tik viešasis, bet ir partikuliarus interesas yra konstituciškai pagrįstas. Taigi, viešajam interesui negali būti suteikiama pirmenybė visiškai ignoruojant konstituciškai pagrįstą partikuliarų interesą; jei tam tikras partikuliarus interesas negali būti konstituciškai pagrindžiamas, viešasis interesas su juo nėra „derinamas“. Konstitucinis Teismas pateikia universalų metodologinį viešojo intereso sampratos standartą, kartu siaurina neapibrėžtumą, leidžiantį bet kurį interesą aiškinti kaip bendrą, t. y. įtvirtina saugiklius: atitinkamas teismo žingsnis turi būti motyvuotas ir pagrįstas, o viešasis interesas turi būti siejamas, pirma, su santykinai didele visuomenės dalimi, ir, antra, su tam tikromis pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis. Viešasis interesas turi būti derinamas su individo autonominiais interesais, nes ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės yra konstitucinės vertybės. Šios dvi konstitucinės dimensijos negali būti supriešinamos ir turi būti užtikrinama jų teisinga pusiausvyra (Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Dažnai viešasis ir privatus interesai gali iš dalies arba visiškai sutapti (viešasis interesas gali būti personifikuotas), kitaip tariant, yra nemažai atvejų, kai asmens subjektinė teisė ar teisėtas interesas reikšmingas ir visuomenei ar jos daliai. Taigi riba tarp viešojo ir privataus intereso yra labai sąlyginė: remiantis teisminiu viešojo intereso gynimu gali būti ginami ir privatūs interesai. Tačiau ši riba išlieka, kai teismai taiko savo suformuluotus viešojo intereso nustatymo kriterijus.

26. Viešasis interesas civiliniame procese ginamas įtvirtinant aktyvų teismo vaidmenį civiliniame procese, kuris pasireiškia teismo pareiga rūpintis sąžiningu, greitu, tinkamu civilinės bylos išnagrinėjimu, kai kurių bylų nagrinėjimo ypatumais, kai ribojamas rungimosi principas, suteikiant teismui teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, peržengti ginčo ar skundų ribas ir kt. Tokios išimtys yra pateisinamos ir būtinos, siekiant suderinti privataus ir viešojo intereso gynybą, užtikrinti šių interesų pusiausvyrą. CPK ir kituose įstatymuose įtvirtinti prokuroro, tam tikrų valstybės ir savivaldybės institucijų, pareigūnų bei kitų asmenų įgaliojimai ginti viešąjį interesą, jo gynimo priemonės (teisė pareikšti ieškinį, teisė paduoti prašymą atnaujinti procesą užbaigtoje byloje, atitinkamos institucijos turi teisę duoti išvadas bylose, kuriose yra išreikštas viešasis interesas). Taigi civiliniame procese numatytos viešojo intereso gynimo priemonės yra procesinė garantija, kad dispozityvumo principo išimtis nebus išplėsta nei subjektams, turintiems pareigą ginti viešąjį interesą, nei taikomais gynybos būdais.

27. Nagrinėjamos bylos atveju, ieškovių reikalavimas dėl sutarties, kuria parduota valstybės žemė, pripažinimo negaliojančia yra susijusi su viešuoju interesu, nes keliamas reikalavimas susijęs su valstybės parduotos žemės teisėtumu, su Detaliojo plano galiojimo ir taikymo aspektais. Tačiau kartu pažymėtina, jog tam, kad viešasis interesas būtų ginamas, nepakanka, kad tam tikri teisiniai santykiai pagal savo turinį patektų į viešojo intereso veikimo sritį. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar jis realiai buvo pažeistas, t. y. ar visuomenė (arba tam tikra jos dalis) patyrė žalą ar kitokius neigiamus padarinius. Teisėjų kolegija sprendžia, jog aplinkybė, kad atsakovams M. K. ir G. K. priklausantis žemės sklypas anksčiau priklausė valstybei, savaime nereiškia, kad nagrinėjamu atveju yra ginamas viešasis interesas, nes šioje byloje reikalavimai pareikšti išimtinai dėl privataus žemės sklypo savininkų privataus intereso naudotis atsakovų privačiu žemės sklypu. Spręsdama dėl šioje byloje ieškovių pareikštų reikalavimų teismingumo Specialioji teisėjų kolegija 2020 m. birželio 15 d. nutartyje nurodė, kad reikalavimai dėl 2017-09-07 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo yra civilinio teisinio pobūdžio. Pažymėtina, jog Specialiosios teisėjų kolegijos praktikoje nurodyta, kad valstybei nuosavybės teise priklausančios žemės pardavimo ir nuomos santykiai, nepaisant pardavimo ar nuomos subjektų teisinio statuso, bei to, kad sutarties dalykas yra valstybinės žemės sklypas, yra reguliuojami privatinės, bet ne viešosios teisės normų. Valstybinę žemę paduodantis (nuomojantis) subjektas šiuose santykiuose veikia ne kaip viešojo administravimo subjektas, o kaip civilinių teisinių santykių dalyvis, įgyvendinantis atitinkamas turtines teises bei pareigas, susijusias su valstybei, kaip civilinės teisės subjektui, priklausančius nekilnojamuoju turtu.

28. Kaip teisingai pažymi atsakovai, apeliantės aiškiai išreiškė poziciją, kad prašomas panaikinti sandoris, jų manymu, yra neteisėtas tik todėl, kad žemės sklype iki jo perleidimo nebuvo nustatytas servitutas administraciniu aktu, ir būtent todėl jos pareiškė reikalavimą dėl sandorio panaikinimo, tikėdamosi, kad po to servitutas administraciniu aktu visgi bus nustatytas. Atkreiptinas dėmesys, kad jokie į bylą trečiaisiais asmenimis įtraukti aplinkinių žemės sklypų savininkai reikalavimų nustatyti servitutą nepareiškė, todėl byla yra susijusi ne su viešuoju, o išimtinai su ieškovių privačiu interesu. Apeliantės pačios nurodo, jog kreipėsi į Šiaulių apygardos prokuratūrą, įrodinėdamos viešojo intereso pažeidimą, tačiau viešąjį interesą ginti buvo atsisakyta, nenustačius viešojo intereso pažeidimo fakto.

Dėl 2017-09-07 sudarytos valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.), dėl sandorio negaliojimo, detaliojo plano taikymo ir jo sprendinių

31. Apeliacinės instancijos teismui pateiktame 2020 m. lapkričio 30 d. Šiaulių rajono savivaldybės rašte nurodyta, kad „Šiaulių rajono savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl detaliųjų planų patvirtinimo“ patvirtintas Detalusis planas buvo registruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre, kur (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (senojoje versijoje Nr. (duomenys neskelbtini)). Atnaujinta registravimo data 2020-05-26 ir tai apeliantėms buvo nurodyta Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2020-05-29 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos pateikimo“. Patvirtintų teritorijų planavimo dokumentų duomenys į Teritorijų planavimo dokumentų registrą pateikiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 721 „Dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatų ir Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo duomenų banko nuostatų patvirtinimo“. Duomenų, kad valstybės įmonė Registrų centras buvo informuotas apie detaliojo plano sudarymą ir galiojimą, Savivaldybė neturi. Vadovaudamiesi Teritorijų planavimo įstatymo VI skirsnio nuostatomis informavo, kad teritorijų planavimas yra viešas. Duomenų, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos buvo informuota apie detaliojo plano galiojimą, Savivaldybė neturi. Šiaulių rajono savivaldybės administracija nėra priėmusi sprendimų keisti ar koreguoti Šiaulių rajono savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl detaliųjų planų patvirtinimo“ (1.2 papunktis) patvirtinto Žemės sklypų formavimo prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (sandėlio, dirbtuvių) ir planavimo reglamentų nustatymo (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) kaimiškojoje seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, detaliojo plano (planavimo organizatoriai – Z. B. ir Šiaulių rajono savivaldybės administracija). Tai buvo nurodyta ir Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2020-05-29 rašte Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos pateikimo“. Šiaulių rajono savivaldybės dokumentų valdymo sistemoje „@vilys“ registruotų duomenų apie detaliojo plano pateikimą matininkams, Nacionalinės žemės tarnybos specialistams nėra. Fiziniai ir juridiniai asmenys turi teisę gauti detaliojo plano kopijas teisės aktų nustatyta tvarka pateikę prašymą.

32. Apeliacinės instancijos teismui pateiktame Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2021 m. sausio 6 d. rašte nurodyta, kad inspekcija atsakyti, kada ir kokius dokumentus Šiaulių rajono savivaldybės administracija pirmą kartą registrui duomenų bazių MDB formatu pateikė registruoti detalųjį planą, negali, kadangi pagal Nuostatų, galiojusių detaliojo plano rengimo metu, 9.2.3 p. savivaldybių vyriausieji architektai registruodavo savivaldybių lygmeniu tvirtinamus dokumentus ir pagal Nuostatų 12.6 p. tvarkė duomenų archyvą (rašytinį ir magnetinėse laikmenose). Taip pat nurodyta: „informuojame, kad prašymą registre įregistruoti detalųjį planą 2020-05-26 pateikė Šiaulių rajono savivaldybės administracija. Prašyme planavimo organizatorius nurodė: TPD pavadinimą, planavimo rūšį ir porūšį, TPD lygmenį, planavimo pradžios datą, planavimo pagrindą, TPD tvirtinimo datą, tvirtinančią instituciją, TPD tvirtinimo pagrindą, ar tai valstybei svarbus projektas ir, ar turi įslaptintos informacijos, planuojamą teritoriją, planavimo proceso dalyvius, administracinę priklausomybę, saugojimo vietą. Pridėjo privalomus dokumentus: sprendimą, kuriuo patvirtinto TPD ir TPD sprendinius (aiškinamąjį raštą ir brėžinį). Nuostatų 28 p. nustatyta, kad centrinė registro tvarkymo įstaiga (pagal Nuostatų 10 p. Inspekcija) arba registro tvarkymo įstaiga (pagal Nuostatų 11.1 p. – savivaldybių administracijos), gavusi Nuostatų 27 punkte nurodytus dokumentus, per 3 darbo dienas juos patikrina. Jeigu dokumentai ir duomenys atitinka Nuostatų reikalavimus, centrinė registro tvarkymo įstaiga arba registro tvarkymo įstaiga priima sprendimą įregistruoti registro objektą. Centrinė registro tvarkymo įstaiga arba registro tvarkymo įstaiga, gavusi Nuostatų 27 punkte nurodytus dokumentus, per 6 darbo dienas įregistruoja registro objektą. Priešingu atveju centrinė registro tvarkymo įstaiga arba registro tvarkymo įstaiga sustabdo registravimo procedūrą ir per 5 darbo dienas nuo Nuostatų 27 punkte nurodytų dokumentų gavimo apie tai raštu informuoja duomenų teikėją, nurodydama netikslumus ir reikalaudama juos ištaisyti. Šiaulių rajono savivaldybės administracija detalųjį planą įregistravo registre 2020-05-26 ((duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)).“. Inspekcija atkreipė dėmesį, kad privalomumas įregistruoti į registrą patvirtintus TPD buvo detaliojo plano rengimo metu (galiojusi TPĮ 24 str. 3 d. nuostata); šis privalomumas nustatytas ir šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose (TPĮ 39 str. 3 d.); Nuostatų 20.2 p. reglamentuota, kad registro tvarkymo įstaigos (pagal Nuostatų 11.1 p. savivaldybės) privalo užtikrinti, kad klaidingi, netikslūs, neišsamūs registro duomenys arba registro duomenų pakeitimai būtų nedelsiant ištaisyti, atnaujinti arba papildyti. Rašte inspekcija taip pat informavo, jog MDB (senojoje registro versijoje) buvo kaupiama tik tekstinė informacija (dokumentai nebuvo pridedami) ir registro duomenų bazė viešai nebuvo prieinama. Rašte nurodyta, kad: „registre įregistruoto detaliojo plano pagrindiniame brėžinyje sutartiniu ženklu nužymėta nagrinėjama teritorijos riba. Į šią teritoriją patenka visi pagal brėžinyje pateiktą objektų eksplikaciją nurodyti pastatai, taip pat projektuojamos gyvenamųjų namų valdų sklypų ribos, projektuojamos ūkinio pastato žemės sklypo ribos, projektuojamos komercinių pastatų žemės sklypo ribos, projektuojamos gamybinių pastatų žemės sklypo ribos, numatomos kitų pastatų žemės sklypo ribos (šiame projekte neprojektuojamos), orientacinės J. B. autoplovyklos pastato žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribos (orientacinės žemes sklypo plotas, žemės sklypo paskirtis, naudojimo būdas, naudojimo apribojimai, servitutai), orientacinės Z. B. metalinio sandėlio (projektuojamos medžio apdirbimo įmonės) žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribos (orientacinės žemes sklypo plotas, žemės sklypo paskirtis, naudojimo būdas, nustatyti planavimo reglamentai, naudojimo apribojimai, servitutai), orientacinės priblokuoto gamybinio pastato (duomenys neskelbtini) žemės sklypo (duomenys neskelbtini) ribos“.

33. Iš naujai pateiktų raštų matyti, kad Šiaulių rajono savivaldybės administracija Detalųjį planą įregistravo registre 2020-05-26 ((duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)). Iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2021 m. sausio 6 d. rašto matyti, kad Šiaulių rajono savivaldybės administracija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 721, galiojusių detaliojo plano rengimo metu, 20.2 p., kur reglamentuota, kad registro tvarkymo įstaigos (pagal Nuostatų 11.1 p. savivaldybės) privalo užtikrinti, kad klaidingi, netikslūs, neišsamūs registro duomenys arba registro duomenų pakeitimai būtų nedelsiant ištaisyti, atnaujinti arba papildyti.

34. Teisėjų kolegija pažymi, jog faktas, kad Šiaulių rajono savivaldybės administracija Detalųjį planą įregistravo registre 2020-05-26 ((duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)), nelemia skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumo, kadangi pagal Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 6 dalį teisės aktas ir juo patvirtintas teritorijų planavimo dokumentas įsigalioja kitą dieną po jo įregistravimo ir paskelbimo Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre, jeigu sprendime dėl kompleksinio teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo nenustatyta vėlesnė jo įsigaliojimo data. Taip pat pažymėtina, jog ieškovės apie Detalųjį planą žinojo nuo jo priėmimo, bet nesikreipė dėl servituto nustatymo pagal jį.

35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliančių pateikto 2002-03-25 detaliojo plano patvirtinimo metu galioję Teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis, 19 straipsnio 1 dalies 3 punktas numatė, kad detalieji planai yra dokumentai, kuriais remiantis nustatomi veiklos sklype apribojimai, statybos ir teritorijų tvarkymo reikalavimai, žemės servitutai, žemės naudojimo tikslinė paskirtis, rengiami žemėtvarkos projektai, taip pat statybos projektai, visuomenės poreikiams paimama žemė ir kitas nekilnojamasis turtas, o pagrindiniame brėžinyje numatomi sprendiniai, tarp kurių yra ir žemės servitutai. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, detaliajame plane yra numatomas tuo metu esantis žemės servitutų poreikis ir sprendiniai, tačiau žemės servitutai jais nenustatomi. Taip pat byloje pirmosios instancijos teismas rėmėsi aplinkybe, jog Nekilnojamojo turto registro įrašai patvirtina, kad servitutai nėra įregistruoti - daiktinė teisė nebuvo įregistruota (CK 4.124 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismo nustatyta, kad Šiaulių rajono savivaldybės administracija Detalųjį planą įregistravo registre 2020-05-26 ((duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. bylą jau nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

36. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui aktualų įstatyminį reglamentavimą, analizavo aktualią šalių ginčui teismui praktiką, todėl teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismu, pakartotinai to nebenurodo, akcentuodama tik esminius aspektus. Kaip teisingai sprendė pirmosios instancijos teismas, Detaliajame plane suprojektavus servitutą, vis tiek turėjo būti priimami Žemės įstatymo 11 straipsnyje (tuo metu galioję) bei Vyriausybės 1995-09-27 nutarimu Nr. 1278 patvirtintos Žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos 2 punkte nurodytų subjektų sprendimai dėl servituto nustatymo, kurie ir yra servituto įregistravimo bei atsiradimo pagrindas. Teismas taip pat pagrįstai akcentavo, jog kadastriniai matavimai atliekami pagal teritorijų planavimo detaliuosius ir specialiuosius planus, tačiau, juos atliekant, patvirtinta tvarka reikalavo, jog būtų naudojamasi ir nekilnojamojo turto registro išrašu, kuriuo vadovavosi matininkai ir kuris nepatvirtina servitutų įregistravimo (2007 m. duomenys, 30 b. l. t. 1); esant neįregistruotai daiktinei teisei, negalima spręsti, jog buvo pažeistas Teritorijų planavimo įstatymo numatyta tvarka patvirtintas detalusis planas, kuriame servitutų nustatymas laikomas tik projektiniu sprendiniu, kuris šiuo atveju nebuvo įgyvendintas. Taigi, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog UAB ,,Kordimatas“, paruošęs 2008-05-12 Žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktą, pagrįstai jame nenurodė servituto. Taip pat pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė ir atsižvelgė į byloje apklaustų liudytojų V. K. ir S. T. parodymus.

37. Liudytojas V. K. parodė, kad vykdo techninį darbą pagal pateiktus dokumentus, o paruoštus dokumentus tikrina NŽT; Pirmiau planas yra suderinamas ir tik tada NŽT priima sprendimą įteisinti tą sklypą; Darbų vykdymo metu detalusis planas matininkui nebuvo privalomas; nes buvo leidžiama atlikti matavimus pagal inventorizavimo bylas; Jeigu architektūros skyrius derina, reiškia nėra detalaus plano; Detalųjį planą gali pateikti bet kurie suinteresuoti asmenys; Detaliajame plane numatyti sprendiniai yra privalomi, aiškinamuoju raštu irgi galima remtis; Servitutai iš detalaus plano turi būti pažymėti žemės sklypo plane, vykdant žemės sklypo matavimus; Jei matininkas būtų matęs detalųjį planą, tai servitutas žemės sklypo plane būtų buvęs pažymėtas, bet servitutai turėjo būti įregistruoti VĮ Registrų centre, o jei servitutas neįregistruotas registrų centre – tai jis negaliojantis; Ribų paženklinimo aktas yra geras, patvirtintas. Liudytojas S. T. parodė, kad pagrindinis dokumentas, pagal kurį atliko sklypo matavimus – pastatų išdėstymo schema; Sklypo gretimybes nustato Registrų centro duomenimis, bet jei sklypas neįregistruotas, tai tos gretimybės ir nėra ir nereikia derinti; Apie detalųjį planą matavimo metu nieko nežinojo; Matininkas privalo remtis detaliuoju planu ir jo sprendiniais; Matuojant sklypą buvo paliktas 5 m tarpas, kad būtų galima privažiuoti prie kituose sklypuose esančių statinių; Galbūt tas detalusis planas ir buvo, bet gal neįteisintas ir neįgyvendintas.

38. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pagrįsta ir pirmosios instancijos teismo išvada, kad 2008-05-12 UAB „Kordimatas“ sudarant Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktą, matuojant žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) (taip nurodyta ieškinyje, turėta mintyje gal (duomenys neskelbtini)), ieškovė Z. B., kuri tuo metu buvo besiribojančio gretimo žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), savininkė neturėjo būti kviečiama, kadangi jos žemės sklypas buvo geodeziškai pamatuotas ir įregistruotas nekilnojamojo turto registre. Pažymėtina, jog šia argumentui pagrįsti pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne tik byloje liudytojais apklaustų matininkų V. K. ir S. T. parodymais, tačiau ir žemės sklypo ribų ženklinimo metu galiojusių Žemės ūkio ministro 2002-12-30 įsakymu Nr. 522 patvirtintų Nekilnojamojo turto objektų kadastrinių matavimų ir kadastro duomenų surinkimo bei tikslinimo (įsigaliojusi 2005-04-01 akto redakcija) taisyklių 25 punktu.

39. Pažymėtina, kad apeliantės cituoja daug teisės normų, analizuoja institucijų veiksmus, matininkų veiksmus, tačiau šioje byloje teismas neturi nagrinėti visų su ginčo objektu susijusių administracinių veiksmų, pažymint, kad kiekvienas administracinis veiksmas įstatymo nustatyta tvarka gali būti atskiro ginčo objektu. Šioje byloje, sprendžiant klausimą ar teisėtai 2017-09-07 buvo parduotas valstybinės žemės sklypas pagal pirkimo – pardavimo sutartį, esminę reikšmę turi ne atskiri institucijų veiksmai, o nustatymas, ar buvo pažeista imperatyvi įstatymo norma. Civilinėje teisėje vyrauja dispozityvus teisinio reguliavimo metodas, kuris inter alia pasireiškia per sutarties laisvės principą (CK 1.2, 6.156 str.). Sutarties laisvė ribojama imperatyviųjų teisės normų, kurių galiojimo ir taikymo sutarties šalys negali pakeisti, apriboti ar panaikinti (CK 6.157 str. 1 d.). Kai tam tikras sutarties sąlygas nustato imperatyviosios teisės normos, tai šalių teisė nustatyti sutarties sąlygas savo nuožiūra ribojama tiek, kiek jos nustatytos imperatyviu reguliavimu (CK 6.156 str. 4 d.). Teisės normos imperatyvus pobūdis ne visada yra akivaizdus. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, nustatant, ar teisės norma, kurioje nėra tiesiogiai lingvistiškai išreikšto imperatyvo, yra privalomo pobūdžio, ji turi būti aiškinama pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus: turi būti atsižvelgiama į teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Imperatyvioji yra tokia teisės norma, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Domus Perfecta“ v. UAB vaistinė „Širdažolė“, bylos Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „S. T.“ ir kt. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. A. K. , bylos Nr. 3K-3-432/2008; kt.). Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad CK 1.80 straipsnio 1 dalis taikoma, konstatavus dviejų sąlygų visetą: 1) kad teisės norma yra imperatyvi; 2) kad šios normos pažeidimo pasekmė yra sandorio negaliojimas.

40. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliantės kaip pagrindinį iš žemės pirkimo-pardavimo sandorio negaliojimo pagrindų nurodo aplinkybę, kad žemės sklypui nebuvo nustatytas servitutas administraciniu aktu, nors tai buvo aptarta jų rengtame savo žemės sklypo Detaliajame plane. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas išaiškino, jog servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo numatytais atvejais - administracinis aktas. Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutą nustato įstatymai (CK 4.124 str. 1 ir 2 d.). Atkreiptinas dėmesys, kad teritorijų planavimo dokumentais servitutai nėra nustatomi, tokios galimybės teisės aktai nenumato, teritorijų planavimo dokumentuose nurodomi tik servitutų projektiniai pasiūlymai. Tam, kad projektiniai pasiūlymai taptų realiomis daiktinėmis teisėmis, būtina atlikti atitinkamas procedūras, t. y. nustatyti servitutus administraciniu aktu, sandoriu, teismo sprendimu. Aktualios Žemės įstatymo redakcijos 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad administraciniu aktu servitutus nustato Nacionalinė žemės tarnyba vadovo arba jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu. Tokia Žemės įstatymo nuostata įsigaliojo nuo 2010-07-01, iki šio momento kompetentingu subjektu aptariamiems veiksmams atlikti buvo apskrities viršininkas. Pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė ginčui aktualias teises normas, numatančias, jog žemės servituto nustatymas galimas tik kompetentingų subjektų konkrečiu sprendimu, bet ne detaliuoju planu. Vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs būtinybę atskirti teritorijų planavimo veiksmą nuo servituto nustatymo (pvz., 2014-05-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1748/2014; 2009-10-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1015/2009). Vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pabrėžęs, kad ir rengiant žemės sklypo planą, kuris atitinka teritorijų planavimo dokumento rengimo stadiją, Žemės įstatymo 23 straipsnio prasme servitutai nėra nustatomi, tik reikalaujama juos numatyti bei suprojektuoti žemės sklypo plane (2013-11-22 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1681/2013).

41. Kaip teisingai pastebi atsakovai, vienas iš esminių servituto ribojimų yra įtvirtintas Žemės įstatymo 23 straipsnio 3 dalyje - sprendimas nustatyti servitutą negali būti priimtas, jeigu iki teritorijų planavimo dokumento ar žemės valdos projekto patvirtinimo neišreikšta viešpataujančiuoju tampančio daikto savininko valia dėl servituto reikalingumo. Teisėjų kolegija pažymi, jog apie tai, kad atsakovų žemės sklype kelias nebuvo įrengtas apeliantai žinojo, kai 2008 metais buvo suformuotas atsakovams priklausantis sklypas, ir 2014 metais, kai apeliantas pats susiformavo sklypą (duomenys neskelbtini) ir savo žemės sklypo plane susiplanavo patekimą į savo sklypą per vidaus kelią Nr. (duomenys neskelbtini), o ne inicijavo kelio servituto nustatymą. Kaip teisingai nurodo atsakovai, bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad ieškovai įstatymų nustatyta tvarka nesikreipė į apskrities viršininką ar Nacionalinę žemės tarnybą dėl servituto nustatymo, todėl įsakymas dėl servituto nustatymo ir negalėjo būti priimtas.

43. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų motyvais, kad apeliančių nurodytas argumentas reiškia, jog naikinant atsakovų žemės sklypo perleidimo sandorį, tuo pačiu pagrindu (CK 1.80 straipsnis, 1.78 straipsnio 5 dalis) turėtų būti naikintinas ir ieškovų. CK 1.78 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Iš apeliančių pozicijos matyti, kad jų nuomone atsakovų žemės sklypo perleidimo sandoris yra neteisėtas tik tiek ir tik todėl, kad atsakovų žemės sklype apeliantų naudai nėra nustatytas servitutas. Vadovaujantis apeliančių sandorio negaliojimo vertinimu, darytina išvada, jog ir atsakovų žemės sklypo perleidimo sandorio „neteisėtumas“ galėtų būti ištaisytas nenaikinant paties sandorio. Tam apeliantėms reikėjo įrodyti šioje byloje savo pareikštų reikalavimų nustatyti servitutą pagrįstumą, o ne reikšti reikalavimus dėl sandorio panaikinimo. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovų žemės sklypo perleidimo sandorį pripažinti negaliojančiu prašoma tik tuo aspektu, kad apeliantės siekia nustatyti servitutą.

44. Teisėjų kolegijos vertinumu, nagrinėjamoje byloje nenustatyta jokia imperatyvi įstatymo (kaip teisingai pastebi atsakovai, turi būti nustatyta įstatymo, o ne poįstatyminių procedūrinių teisės aktų (taisyklių) ar individualaus pobūdžio teisės aktų nuostatų) norma, kuriai prieštarautų 2017-09-07 pirkimo - pardavimo sutartis. Sutarties sudarymo metu Detalusis planas nebuvo registruotas, aplinkybė, kad jis registruotas registre 2020-05-26 ((duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini)), nereiškia, kad šis faktas gali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, t. y. atsakovus M. K. ir G. K.. Byloje neįrodyta, kad atsakovai būtų buvę nesąžiningi sudarydami apeliančių ginčijamą sutartį. Taip pat jau nurodyta, kad vien Detalusis planas servituto nenustato, juo remiantis teisės aktų nustatyta tvarka žemės savininkas turi kreiptis dėl servituto nustatymo administraciniu aktu. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamos bylos atveju susiklostė situacija, kai dėl servituto nustatymo nebuvo ir nėra priimto administracinio akto, servitutas nebuvo įregistruotas, išviešintas, atitinkamai nesukėlė teisinių padarinių, t. y. nesuteikė nei atitinkamų teisių, nei pareigų, kurias tarnaujančio daikto ir viešpataujančio daikto savininkams sukeltų teisės aktų nustatyta tvarka įregistruota daiktinė teisė.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovių ieškinio reikalavimą dėl 2017-09-07 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, nenustačius neteisėtų veiksmų, prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms, nesant įregistruotos daiktinės teisės.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybės, kodėl Detalusis planas nebuvo įregistruotas jį priėmus, yra administracinės teisės subjektų atsakomybės klausimas, kas nėra šios civilinės bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl reikalavimo nustatyti servitutą administraciniu aktu ir alternatyvaus reikalavimo

47. Apeliantės prašo įpareigoti atsakovą Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos, per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo administraciniu aktu nustatyti ir įregistruoti žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini) (tarnaujantis daiktas) servitutą pagal 2002 m. kovo 25 d. Šiaulių rajono savivaldybės valdybos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl detaliųjų planų patvirtinimo“ 1.2 p. patvirtinto detaliojo plano sprendinius (teisė gretimų sklypų savininkams ir naudotojams naudotis bendruoju pravažiavimu – 4,50 m. pločio juosta sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (detaliajame plane pažymėto (duomenys neskelbtini)) teritorijoje arba – (pareiškė alternatyvų reikalavimą): įpareigoti atsakovą Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Nacionalinės žemės tarnybos, per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos užtikrinti žemės sklypų, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savininkams ieškovams Z. B. ir ieškovei UAB „DU MEŠKIUKAI“ netrukdomą neterminuotą naudojimąsi privažiavimu, 2002 m. kovo 25 d. Šiaulių rajono savivaldybės valdybos sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl detaliųjų planų patvirtinimo“ detaliajame plane (aiškinamajame rašte) nurodomu kaip šiaurrytinis privažiavimas iš plento (duomenys neskelbtini).

48. Teisėjų kolegija pažymi, kad atmetus ieškovių reikalavimą dėl 2017-09-07 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ir reikalavimą nustatyti servitutą administraciniu aktu bei alternatyvų reikalavimą, kadangi jie galėtų būti tenkinami tik 2017-09-07 valstybinę žemės pirkimo-pardavimo sutartį pripažinus negaliojančia.

Dėl ieškinio reikalavimo nustatyti kelio servitutą, atmetus ieškinį dėl sandorio negaliojimo.

49. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 4.111 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Pagal CK 4.124 straipsnio 1 dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.

50. CK 4.126 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesusitaria, o nenustačius servituto nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CK 4.126 straipsnio 1 dalį teismo sprendimu servitutas nustatomas esant dviem būtinoms sąlygoms: 1) kai savininkai nesutaria; 2) kai, nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį. Servitutas priverstinai gali būti nustatomas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas; servituto būtinumas turi būti objektyvus, įrodytas ir vienintelis būdas išspręsti daikto savininko interesų įgyvendinimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje ŽŪK „Naujieji Berniūnai“ ir kt. v. J. S., bylos Nr. 3K-3-157/2009; 2011 m. gegužės 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje M. T. M. v. Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir kt., bylos Nr 3K-3-259/2011; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Green Vilnius Hotel“ v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-285/2015). Servitutu yra suvaržoma kito asmens nuosavybės teisė, todėl, spręsdami su servituto nustatymu susijusius klausimus, teismai pirmiausia turi įvertinti, ar daikto savininkas, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę ir siekdamas, kad dėl daikto tinkamo naudojimo būtų nustatytas servitutas, išnaudojo visas objektyvias ir įmanomas galimybes, kad nuosavybės teisę būtų galima įgyvendinti neapribojant kitų savininkų (valdytojų) teisių ir interesų. Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 10 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-210/2012; 2015 m. balandžio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Green Vilnius Hotel“ v. BAB bankas „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-285/2015). Servituto būtinybei pagrįsti nereikšmingas jo naudingumas ar patogumas – esminę reikšmę turi tai, kad nėra kito tinkamo nuosavybės teisės naudojimo būdo kaip tik apriboti kito asmens nuosavybės teisę; toks apribojimas turi sukelti kuo mažesnius nepatogumus tarnaujančiojo (to, kurį apriboja) daikto savininkui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje A. L. v. P. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-259/2014; 2015 m. lapkričio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. K. v. J. J., bylos Nr. 3K-3-608/2015). Turi būti siekiama abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje L. B. v. S. Š., bylos Nr. 3K-3-469/2008). Nustatant servitutą, svarbu laikytis tarnaujančiojo ir viešpataujančiojo daikto savininkų interesų proporcingumo. Vienas proporcingumo reikalavimų yra tas, kad tarnaujančiajam daiktui gali būti nustatomi tik tokie ir tokios apimties ar dydžio suvaržymai, kurie būtini siekiant užtikrinti viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje J. D. v. UAB „Druskininkų vandenys“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-527/2009; 2012 m. kovo 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. P. v. V. Z., bylos 3K-3-118/2012).

52. Teismas nurodytą ieškinio reikalavimą atmetė, nurodydamas, kad ieškovė prašo kelio servituto ne todėl, kad nėra kito kelio patekti į savo teritoriją, o dėl to, kad šis kelias per atsakovų žemės sklypą yra trumpiausias ir tiesiausias, tai labai aiškiai galima matyti iš byloje pateiktų nuotraukų; kad visą bylos nagrinėjimo laiką UAB ,,Du meškiukai“ turėjo galimybę patekti prie savo statinių ir tai nesutrukdė jai toliau vykdyti veiklos, kai atsakovai užtvėrė tvorą savo žemės sklype; kiti pravažiavimai tiek Z. B., tiek UAB ,,Du meškiukai“ yra numatyti kitose vietose.

53. Teritorijos, reikšmingos nagrinėjamoje byloje kilusiam ginčui išspręsti, naudojimo reglamentas yra nustatytas teritorijų planavimo dokumentu – detaliuoju planu. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nustatyta, jog Šiaulių rajono savivaldybės valdybos 2002 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl detaliųjų planų patvirtinimo“ patvirtintas Detalusis planas buvo registruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre, kur (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini) (senojoje versijoje Nr. (duomenys neskelbtini)), atnaujinta registravimo data 2020-05-26. Ši aplinkybė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo neįvertina, kadangi buvo nežinoma.

54. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad detalusis planas – urbanizuotos arba urbanizuojamos teritorijos vietovės lygmens kompleksinio teritorijų planavimo dokumentas, kuriame nustatomas teritorijos naudojimo reglamentas. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 26 dalyje nurodyta, kad teritorijų planavimas – pagal šio ir kitų įstatymų, taip pat jų įgyvendinamųjų teisės aktų reikalavimus vykdomas procesas, kuriuo siekiama darnaus teritorijų vystymo ir kuris apima žemės naudojimo prioritetų, aplinkosaugos, visuomenės sveikatos saugos, paveldosaugos ir kitų priemonių nustatymą, gyvenamųjų vietovių, gamybos, inžinerinės ir socialinės infrastruktūros sistemų kūrimą, sąlygų gyventojų užimtumui reguliuoti ir veiklai plėtoti sudarymą, visuomenės ir privačių interesų suderinimą. Minėto įstatymo 2 dalies 27 punktas numato, jog teritorijų planavimo dokumentai – kompleksinio (bendrieji ir detalieji planai) ir specialiojo teritorijų planavimo dokumentai, kuriuose grafiškai ir raštu pateikiami teritorijų naudojimo, tvarkymo, apsaugos priemonių, teritorijų vystymo reikmių ir sąlygų sprendiniai. Detalieji planai yra privalomi valstybės ir savivaldybių institucijoms ir suteikia teisę joms veikti planuojant lėšas. Detalieji planai privalomi visiems suplanuotoje teritorijoje veikiantiems fiziniams ir juridiniams asmenims ar kitoms organizacijoms.

55. 2002-03-25 Šiaulių rajono savivaldybės sprendimu „Dėl detaliųjų planų patvirtinimo“ Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinus detalųjį planą – žemės sklypo formavimo prie nuosavybės teise priklausančių pastatų (sandėlio, dirbtuvių) ir planavimo reglamentų nustatymo (duomenys neskelbtini), detalųjį planą (planavimo organizatoriai – Z. B. ir Šiaulių rajono savivaldybės administracija), Detalusis planas tapo galiojančiu neterminuotu teritorijų planavimo dokumentu, privalomu visiems šioje teritorijoje formuojamiems žemės sklypams, pastatams, statiniams iki šis detalusis planas bus pakeistas ar panaikintas įstatymo nustatyta tvarka ir pagal teisės aktų reikalavimus. Detalusis planas nėra pakeistas iki šiol ir galioja (dėl to byloje nėra ginčo), jis įregistruotas tik 2020-05-26.

56. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas teritorijų planavimą reglamentuojančias teisės normas, yra išaiškinęs, kad detaliojo planavimo procesas visada nukreiptas į konkretų žemės sklypą (jų grupes) ir šio proceso metu detaliojo planavimo dokumentuose įtvirtinami sprendiniai, nustatantys veiklos žemės sklype sąlygas, teises ir prievoles. Detaliuosiuose planuose neišreiškiamos abstrakčios bendrosios teisės normos (elgesio taisyklės), nes pirmiausia juose tiesiogiai nėra išreiškiami bendri nurodymai atitinkamai elgtis – šiais planais nustatomas tam tikros teritorijos juridinis statusas, kuris nėra nukreiptas į individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupę, bet yra susijęs su tam tikrų toje teritorijoje vykdomos veiklos sąlygų nustatymu. Visas detalusis planas (ar jo atskiros dalys) visada susijęs su konkrečiu, vietos atžvilgiu aiškiai nustatomu (identifikuojamu) sklypu (teritorija) ir nėra skirtas individualiais požymiais neapibūdintų subjektų grupei, todėl būtų teisinga teigti, kad detaliojo plano norminiu teisės aktu negalima pripažinti, nes jo požymiai neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje ir Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 17 dalyje įtvirtintos norminio teisės akto sąvokos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003). Patvirtinti detaliųjų planų sprendiniai įgauna juridinę galią, kitaip tariant, yra privalomi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 21 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A14-54-05). Detalusis planas – individualus teisės aktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 24 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. A556-128/2008).

57. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl servituto nustatymo, nepakankamai ištyrė ir netinkamai įvertino reikšmingus bylos duomenis, netinkamai pritaikė Teritorijų planavimo įstatymo normas, netinkamai taikė CK 4.126 straipsnį. Teisėjų kolegija panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimo dėl servituto nustatymo ir šioje dalyje byla perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui pakartotinai. Panaikinus skundžiamą teismo sprendimo dalį panaikinama ir dalis, kuria paskirstytos šalių bylinėjimosi išlaidos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

58. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

59. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

60. Atsižvelgdama į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, teisėjų kolegija panaikina Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinio reikalavimas dėl servituto nustatyto bei paskirstytos bylinėjimosi išlaidos, šioje dalyje bylą perduodant nagrinėti pirmosios instancijos teismui pakartotinai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

61. Bylinėjimosi išlaidų klausimas apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas, nes byla dėl servituto nustatyto ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį dėl ieškinio reikalavimo dėl servituto nustatymo ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Šioje dalyje bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui pakartotinai.

Likusią Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. rugsėjo 30 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.