Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal privačių kaltintojų N. Š. ir O. L. apeliacinį skundą dėl Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo O. L. išteisinta iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 154 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų N. Š. ir O. L. pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. O. L. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama tuo, kad ji internetinėje svetainėje www.15min.lt straipsnio „(duomenys neskelbtini) komisaro pavaldiniai savo vadovo sūnų iš „įtariamojo” pavertė „liudytoju“ komentarų skiltyje, pasinaudojant pseudonimu „pamiršot“ viešai visuomenės informavimo priemonėje 2016 m. sausio 12 d. 22.07 val. publikavo šį komentarą: „visi pykstat ant „komisaro sunaus“....bet nusikaltėliai yra dar ir kiti...pvz. kaip N. Š. „senasis nusikaltėlis, kuris ne tik sėdėjo“, bet ir savo Motina išvarė iš savo namu, bet Ignalinos policija ir teismai nieko čia blogo nemato o jis tyčiojasi per teismus prieš savo Motina....antžmogis, išsigimėlis...atėjo atpildas ir jam galu gale ir ta jo kalė O.....visu vyrų „mazgotė, paleistuvė, ištvirkėlė“ taip pat kartu reikia sodinti ir ji nuo lavonu gėles vagia ir neša iš naujo i savo geliu parduotuve pardavinėti...vargšai žmones per seimos skausma nemato....bet jie ir nuo savo tėvo karsto vogė gėles ir nešė į parduotuvę....Saugokitės ignaliniečiai tai baisus zmmonės.... būkite budrūs per laidotuves šiuose laidojimo namuose arba neikte pas juos šių paslaugų...“.

2. Nukentėjusieji N. Š. ir O. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Zarasų rajono apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 9 d. nuosprendį ir privataus kaltinimo skundą patenkinti, t. y. O. L. pripažinti kalta pagal BK 154 straipsnio 2 dalį bei patenkinti civilinius ieškinius.

2.1. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, netinkamai interpretavo ir taikė baudžiamąjį įstatymą, dėl ko priėmė neteisėtą ir neteisingą nuosprendį.

2.2. Mano, kad O. L. internetinėje svetainėje parašytas komentaras yra šmeižiantis bei įžeidžiantis, menkinantis jų reputaciją, jame pateikta informacija neatitinkanti tikrovės, yra žeminanti ir niekinanti.

2.3. Apeliantai pažymi, kad byloje apklausti liudytojai O. M., S. R., J. S., S. Š., I. M., G. S. yra giminystės ryšiais susiję su O. L., taip pat jie neigiamai atsiliepė apie N. Š., taip pat nurodė, kad skaitė O. L. komentarą ir jam pritarė. Liudytoja J. S. nurodė, kad prieš bylos nagrinėjimą yra skaičiusi privataus kaltinimo skundą, nurodė, kad buvo aptariamos ir derinamos aplinkybės. Atsižvelgiant į tai, mano, kad paminėti liudytojai buvo šališki, nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, buvo supažindinti su bylos medžiaga, ir galimai jiems buvo nurodyta ką reikia sakyti proceso metu. Pažymi, kad minėti liudytojai nenurodė jokių konkrečių ir tikslių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nukentėjusieji vogė gėles ir šias pavogtas gėles pardavinėjo, jų nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Mano, jog komentaro dalis, kurioje nurodyta, jog nukentėjusieji vagia gėles nuo mirusių žmonių ir neša jas pardavinėti yra šmeižianti, jokių duomenų ar įrodymų, kurie patvirtintų tokius viešai paskleistus faktus, byloje nėra.

2.4. Mano, kad pirmosios instancijos teismas klaidingai aiškino ir interpretavo nuomonės ir fakto sąvokas bei jų teisinį vertinimą. Komentare išdėstyta informacija, jog jie vogė gėles nuo mirusių asmenų ir nešė jas vėl parduoti, taip pat tai, jog jie vogė gėles nuo N. Š. tėvo karsto, neatitinkanti tikrovės ir akivaizdžiai melaginga. Nesutinka su teismo išvada, kad O. L. nesiekė paskleisti tikrovės neatitinkančios informacijos, taip pat pažeminti nukentėjusiųjų, nes pati O. L. ragino žmones nesikreipti pas juos paslaugų, kaip faktą nurodė ir konstatavo, jog nukentėjusieji vagia gėles nuo mirusiųjų. Mano, kad tokie O. L. teiginiai negali būti vertinami kaip nuomonė, nes iš komentaro turinio akivaizdžiai matyti, kad konstatuotos neva buvusios aplinkybės, kurios akivaizdžiai melagingos, o ne pateikiamas vienoks ar kitoks situacijos vertinimas.

2.5. Aplinkybę, kad O. L. veikė tiesiogine tyčia, pasak nukentėjusiųjų, įrodo tai kad komentare jie akivaizdžiai žeminami, pati O. L. komentare ragino žmones nesikreipti dėl ritualinių paslaugų į nukentėjusiuosius; O. L. dalyvavo tik vienose laidotuvėse, o nukentėjusius kaltina sistemingomis vagystėmis, pabrėžiant, kad, ne va, buvo vogta ir nuo tėvo karsto; O. L. neturėjo jokių duomenų ir nematė jokių faktų, kurie leistų bent jau įtarti egzistavus vagystės faktui. Atsižvelgiant į tai mano, kad yra visos prielaidos konstatuoti, kad O. L. suprato skleidžiamos informacijos neatitiktį tikrovei, norėjo ją paskleisti ir taip pakirsti pasitikėjimą ir pažeminti nukentėjusiuosius.

2.6. Nesutinka su teismo išvadomis, kad skleisdama komentarą O. L. sąžiningai klydo, ir tai, kad susidariusioje situacijoje O. L. tik pasinaudojo galimybe internete (teise parašyti komentarą) tam, kad galėtų išsakyti savo nuomonę, kad būtų atkreiptas dėmesys į, jos manymu, nevisiškai tinkamą N. Š. ir O. L. elgesį. Mano, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų minėtas teismo išvadas.

2.7. Mano, kad O. L. šmeižiantį komentarą parašė, siekdama atkeršyti nukentėjusiesiems dėl tarp N. Š. ir O. L. sesers buvusio teisminio ginčo ir N. Š. palankaus teismo sprendimo.

2.9. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo formuojamos teismų praktikos bei išaiškinimų panašaus pobūdžio bylose (Vilniaus apygardos teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. A-300-190/2012, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-3/2012, 2A-9/2012, 3K-3-32/2012, 2K-171/2013, 2K-57/2015, Panevėžio apygardos teismo 2016-07-05 nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-119-337/2016).

3. Teismo posėdyje privatūs kaltintojai ir jų atstovas prašė skundą tenkinti, išteisintoji ir jos gynėjas – atmesti.

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai O. L. išteisino iš kaltinimo pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

5.1. Privatūs kaltintojai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl išteisintosios O. L. kaltės, nurodo, kad po kaltinime minimu straipsniu esantis komentaras, dėl kurio jie kreipėsi į teismą, juos pažemino ir apšmeižė, be to nustatyta, kad jis parašytas būtent O. L. ir tokie jos veiksmai, apeliantų manymu, neginčytinai yra tyčiniai, tačiau, teisėjų kolegija patikrinusi apeliacinio skundo argumentus, baudžiamojoje byloje surinktus duomenis ir skundžiamą nuosprendį, nenustatė pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad O. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, ir pagal BK 154 straipsnio 2 dalį ji išteisinta pagrįstai. Aukštesniojo teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai atskleidė BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo esmę, šio nusikaltimo sudėties požymius, ištyrė ir nuosprendyje aptarė byloje surinktus duomenis, juos sugretino, tinkamai įvertino ir padarė teisingą išvadą, kad O. L. veiksmuose nėra šmeižimo nusikaltimo sudėties. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą dėl O. L. išteisinimo, konstatavo, kad nėra pagrindo teigti, jog O. L., viešai išreikšdama savo samprotavimus, nuomonę apie, jos manymu, realiai egzistuojančius faktus paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo bei pripažino, kad O. L. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas taip pat grindė tuo, kad O. L. veiksmuose nebuvo tyčios daryti nusikalstamą veiką. Su pirmosios instancijos teismo išvadomis sutinka ir apeliacinės instancijos teismas.

5.2. BK 154 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus šmeižimą per visuomenės informavimo priemonę ar spaudinyje. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pasisakęs, kad šmeižimo turinį sudaro tikrovės neatitinkančios informacijos, galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų, ar pakirsti pasitikėjimą juo, paskleidimas. Tikrovės neatitinkanti informacija (šmeižimo dalykas) yra melagingos, prasimanytos žinios, paskleistos konstatuojant faktus, teikiant duomenis apie reiškinius, įvykius, asmens veiksmus, savybes. Paskleistų faktų ir duomenų teisingumas (neteisingumas), jų egzistavimas (neegzistavimas) gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-564-489/2015).

5.3. O. L. nagrinėjamu atveju buvo kaltinama tuo, kad visuomenės informavimo priemonėje - internetiniame portale www.15min.lt publikuoto straipsnio „Ignalinos komisaro pavaldiniai savo vadovo sūnų iš „įtariamojo“ pavertė „liudytoju“ komentarų skiltyje, pasinaudojant pseudonimu „pamiršot“ apie N. Š. ir O. L. paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti, pažeminti ir pakirsti pasitikėjimą jais. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad jame išsamiai išanalizuota visa komentare pateikiama informacija. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad dalis komentare pateikiamos informacijos (teksto dalis: „visi pykstat ant „komisaro sunaus“....bet nusikaltėliai yra dar ir kiti...pvz. kaip N. Š. „senasis nusikaltėlis, kuris ne tik sėdėjo“, bet ir savo Motina išvarė iš savo namu, bet Ignalinos policija ir teismai nieko cia blogo nemato.....o jis tyciojasi per teismus pries savo Motina“) negali būti vertinama kaip neatitinkanti tikrovės, nėra susijusi su galimu asmens paniekinimu ar pažeminimu. Tokį sprendimą pirmosios instancijos teismas grindė tuo, kad byloje esantys duomenys (liudytojų J. S., O. M., S. R., G. S. parodymai, paties N. Š. parodymai, nutarimai nutraukti (nepradėti) administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos, Utenos apskrities vyriausiojo poclisjo komisariato Ignalinos rajono policijos komisairiato Viešosios policijos skyriaus pateikti duomenys) pagrindžia faktus, kad N. Š. anksčiau buvo teistas ir realiai atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, bei tai, kad tarp N. Š. ir jo motinos S. Š. yra susiklostę konfliktiški tarpusavio santykiai, ko pasekoje N. Š. motina nuomojasi kitą butą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi jas pagrindžia byloje esantys duomenys, jų iš esmės neginčijo ir patys nukentėjusieji. Taip pat aukštesnės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, jog komentare naudojami žodžiai - „antžmogis“, „išsigimėlis“, „mazgotė“, „paleistuvė“, „ištvirkėlė“ – turi neigiamą reikšmę ir galėtų būti vertinami kaip įžeidžiantys, tačiau, kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nusikalstama veika, numatyta BK 155 straipsnyje, nuo 2015-07-10 yra dekriminalizuota 2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-188. Iš apeliacinio skundo turinio galima suprasti, jog privatūs kaltintojai apeliaciniu skundu prašo O. L. nuteisti už šmeižimą (BK 154 straipsnio 2 dalis) dėl komentaro dalies: „<...>ir ji nuo lavonu gėles vagia ir neša iš naujo i savo geliu parduotuve pardavineti“, „<...>bet jie ir nuo savo tėvo karsto vogė gėles ir nešė į parduotuvę“. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nagrinėjamu atveju plačiau analizuojama inkriminuojamai nusikalstamai veikai (BK 154 straipsnio 2 dalis) esminę reikšmę turinti privačių kaltintojų apeliaciniame skunde nurodyta komentaro dalis, atsižvelgus į viso komentaro tekstą, aplinkybes, kuriomis ji buvo paskleista.

5.4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, pripažino, kad komentare O. L. apie privačius kaltintojus paskleidė ne informaciją, o remdamasi jai žinomais tikrovėje egzistuojančiais faktais, išsakė savo nuomonę apie aplinkybes, egzistavusias objektyvioje tikrovėje bei pateikė jai žinomų faktų vertinimą, taip pat teismas nurodė, jog O. L. veikoje nebuvo ir subjektyviojo aptariamo nusikaltimo požymio – kaltės (tyčios). Apeliacinio skundo argumentai tokių pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia. Nuosprendyje yra nurodyti faktai, lėmę išteisintosios subjektyvią nuomonę apie privačius kaltintojus – pačios išteisintosios L. L. parodymai, jog minėtą komentaro teksto dalį ji parašė dėl įvykio, kuris įvyko per privataus kaltintojo N. Š. tėvo A. Š. laidotuves, kuomet ne tik ji, bet ir kiti laidotuvėse dalyvavę asmenys pastebėjo, jog nuo A. Š. karsto dingo dalis gėlių (2 t., b. l. 71-73). Aplinkybę, kad laidotuvių metu nuo A. Š. karsto dingo dalis gėlių, teisiamojo posėdžio metu nurodė liudytojai O. M. (2 t., b. l. 77), S. R. (2 t., b. l. 78-79), J. S. (2 t., b. l. 79-81), S. Š. (2 t., b. l. 81), I. M. (2 t., b. l. 83). Kaip nurodė išteisintoji, nuomonę apie tai, kad būtent N. Š. ir O. L. vogė gėles ji susidarė dėl to, kad einant pro duris iš laidojimo namų buvo susitikusi N. Š. ir O. L. išnešančius didelį glėbį gėlių, o kai grįžo iš bažnyčios, pamatė, kad jų dalis dingo. Tuomet jai kilo įtarimas, kad gėles pasiėmė būtent N. Š. ir O. L. savo reikmėms, nes jie turi gėlių parduotuvę. Nurodė, kad apie tai, jog N. Š. ir O. L. vagia gėles girdėjo ir iš kitų žmonių (2 t., b. l. 71-73). Liudytoja S. R. teisme teigė, jog N. Š. nešė gėles iš laidojimo salės, dėl to kilo šurmulys, gėlės dingo, kitą dieną aiškinosi, kur dingo gėlės, išsiaiškino, jog tos gėlės nukeliavo į parduotuvę, sprendė, kad gėlės buvo parduotos (b. l. 79). Liudytojos J. S., S. Š. parodė analogiškai (b. l. 79-81). Akivaizdu, jog būtent tokių aplinkybių pasekoje, o ne prasimanymų pagrindu O. L. komentare išdėstė savo nuomonę apie privačius kaltintojus.

5.6. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad komentare esančios ginčo frazės tėra O. L. subjektyvi nuomonė, kuri yra paremta kai kuriais O. L. supratimu tikrovėje egzistuojančiais faktais ir ji pateikė tų faktų vertinimą, todėl negalima sutikti su apeliantų skunde nurodomais teiginiais, jog O. L. paskleidė ne savo nuomonę, o melagingą ir neatitinkančią tikrovės informaciją, paniekinančią ir pakertančią pasitikėjimą apeliantais.

5.7. Nors apeliantai skunde tvirtina, kad byloje nėra jokių įrodymų apie O. L. nurodytą aplinkybę, jog per A. Š. laidotuves dingo dalis gėlių, o byloje apklausti liudytojai O. M., S. R., J. S., S. Š., I. M., G. S. yra šališki ir nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, tačiau šiuo atveju, minėtų liudytojų parodymai yra svarbūs tik sprendžiant klausimą, ar jie turėjo reikšmės O. L. susidaryti nuomonę apie įvykį. Iš O. L. parodymų matyti, jog aukščiau aptartą nuomonę ji susidarė ne tik pagal savo subjektyvų situacijos supratimą, tačiau ją įtakojo ir minėtų liudytojų nurodytos aplinkybės apie dingusias gėles ir būtent tų liudytojų pateiktas situacijos vertinimas.

5.8. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi teismų praktika, kad taikant BK 154 straipsnį būtina nustatyti ne tik tai, kad buvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti kito asmens garbę ir orumą, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė tokias šios informacijos savybes (neatitiktį tikrovei bei žeminantį pobūdį) ir norėjo taip veikti, siekė paskleisti būtent tokią informaciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-171/2013, 2K-57/2015). Kolegija, įvertinusi bylos duomenis, atmeta kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, jog O. L. veikė tiesiogine tyčia ir byloje nėra jokių duomenų išvadai, kad rašydama komentarą O. L. būtų sąžiningai klydusi. Nustatyta, jog išteisintoji buvo įsitikinusi faktinių duomenų teisingumu, ir, kaip pati nurodė, rašydama komentarą turėjo tikslą ne apšmeižti nukentėjusiuosius, o išsakyti savo nuomonę, kuri buvo įtakota aukščiau aptartų įvykių. Neįsitikinimas informacijos tikrumu prieš ją skleidžiant, savaime nepagrindžia tiesioginės tyčios paskleisti tikrovės neatitinkančią informaciją buvimo, nes tyčios turinį sudaro šio požymio suvokimas ir norėjimas paskleisti tokią informaciją, o ne neįsitikinimas, ar informacija yra tikra (kasacinė nutartis baudžiamojoje bylos 2A-9/2012).

5.9. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas išteisinti O. L. pagal BK 154 straipsnio 2 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, yra teisėtas ir pagrįstas, todėl tenkinti apeliacinį skundą ir O. L. atžvilgiu priimti apkaltinamąjį nuosprendį, nėra pagrindo. Taip pat, atsižvelgiant į tai, jog O. L. atžvilgiu priimtas išteisinamas nuosprendis, nėra pagrindo tenkinti nukentėjusiųjų civilinių ieškinių, todėl apeliacinis skundas šioje dalyje taip pat netenkinamas.

6. Išteisintosios O. L. gynėjas advokatas K. R. apeliacinės instancijos teismui pateikė mokėjimo nurodymą 200 eurų sumai (1 tomas, b. l. 150), kuriuos išteisintoji O. L. sumokėjo už teisinę pagalbą, ir prašė pinigus priteisti iš privačių kaltintojų. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 105 straipsnio 6 dalyje yra numatyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Kadangi O. L. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisinta, o nukentėjusiųjų, privačių kaltintojų N. Š. ir O. L. skundas apeliacine tvarka atmetamas, O. L. turėtos 200 eurų dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti priteistinos iš privačių kaltintojų.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privačių kaltintojų N. Š. ir O. L. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš N. Š. ir O. L. O. L. po 100 eurų jos turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti.