- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-17
- Bylos Nr.
- e2-866-781/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00492-2019-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jūratė Varanauskaitė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „UHB AGRO“
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „Belor“, I. K.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „UHB AGRO“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-3039-392/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „UHB AGRO“ ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei „Belor“ bei I. K. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „UHB Agro“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovų UAB „Belor“ ir I. K. 2 572 205,54 Eur nuostolių atlyginimą.
2. Ieškovė ieškinio reikalavimams užtikrinti prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – 2 572 205,54 Eur sumai areštuoti atsakovėms priklausantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, o jo nesant arba esant nepakankamai – pinigines lėšas ir / ar turtines teises, esančias pas atsakoves ar trečiuosius asmenis. Prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė tuo, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, egzistuoja tikimybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių ieškovei galimai palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, kadangi ieškinio suma atsakovėms yra didelė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. balandžio 1 d. nutartimi ieškovės UAB „UHB Agro“ prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė.
4. Teismas, susipažinęs su ieškinio turiniu ir pateiktais įrodymais, nenustatė akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje civilinio proceso stadijoje teiktų pagrindą daryti išvadą, kad ieškinys preliminariai yra nepagrįstas.
5. Spręsdamas klausimą dėl antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės, teismas pažymėjo, jog aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, neįrodo realaus atsakovių suinteresuotumo siekti apsunkinti ar padaryti neįmanomu galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymą. Ieškovė nepateikė duomenų, kad atsakovės ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, taip pat ieškovė nepateikė jokių duomenų apie atsakovių galimą nesąžiningumą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
6. Atskirajame skunde ieškovė UAB „UHB Agro“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį iš klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
6.1. Ieškinio reikalavimo suma atsakovėms yra didelė, nes jų turtas yra dirbtinai didinamas ateityje gautinomis sumomis.
6.2. Atsakovių nesąžiningumą pagrindžia pradėtas jų atžvilgiu ikiteisminis tyrimas dėl turto prievartavimo.
6.3. Dėl atsakovių nesąžiningų veiksmų ieškovė neturi galimybės išsivežti jai priklausantį turtą iš UAB „Arvi fertis“ teritorijos. Taip pat atsakovės vykdė nesąžiningos konkurencijos veiksmus siekiant perimti ieškovės komercines paslaptis.
Atsiliepimas
7. Atsakovės UAB „Belor“ ir I. K. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, jog vien ikiteisminio tyrimo pradėjimas nėra pakankama aplinkybė įrodyti atsakovių nesąžiningumą ir siekį paslėpti ar perleisti tretiesiems asmenims joms priklausantį turtą. Taip pat pažymėjo, jog pareikšto ieškinio didelė suma nėra pakankamas pagrindas konstatuoti grėsmę teismo sprendimo įvykdymui.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
8. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti atsakovei laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė, todėl civilinė byla nagrinėjama neperžengiant atskirojo skundo ribų.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
9. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).
10. Ieškovė su atskiruoju skundu pateikė įrodymus, kuriais grindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovėms būtinybę bei atsakovių nesąžiningumą. Taip pat ieškovė pateikė rašytinius paaiškinimus su papildomais įrodymais, kuriais įrodinėja laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą. Atsakovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą bei rašytiniais paaiškinimais ir nuomone pateikė įrodymus, kuriais įrodinėjamas atsakovių sąžiningumas bei ginčijamas laikinųjų apsaugos priemonių vienos iš taikymo sąlygų – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimas.
11. Atsižvelgdamas į tai, kad nauji įrodymai yra susiję su laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų nustatymu bei atsakovių sąžiningumo vertinimu, kurie yra reikšmingi sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumo, siekdamas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėti kilusį ginčą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog yra pagrindas priimti pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis).
Dėl apskųstosios nutarties teisėtumo ir pagrįstumo
12. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovės teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).
13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, o šalys šios teismo išvados neginčija. Vadinasi, pirmoji laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtina sąlyga nustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako.
14. Tiek pirmosios instancijos teismui pateiktame prašyme, tiek atskirajame skunde ieškovės pozicija dėl laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo (grėsmės sąlygos) grindžiama ieškinio reikalavimo sumos dydžiu, bloga atsakovių turtine padėtimi ir galimu atsakovių nesąžiningumu siekiant paslėpti turtą. Kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra nuosekliai pasisakoma, kad tokios aplinkybės, kaip reikalavimo sumos dydis atsakovėms ar atsakovių turimo turto apimtis savaime nėra pakankamas pagrindas atsakovių turto bei piniginių lėšų areštui, jeigu į bylą nepateikiama duomenų apie atsakovių nesąžiningą elgesį (t. y. jos veiksmus, kuriais specialiai siekiama sumažinti turimo turto apimtį) (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2018 m. sausio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-25-464/2018).
15. Šiuo aspektu pažymėtina tai, kad asmens nesąžiningumas, sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio, nėra preziumuojamas, todėl jį įrodyti pareiga tenka tam asmeniui, kuris prašo tokių priemonių imtis prieš kitą asmenį. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo paskirtis yra konservacinė, o jų tikslas yra antrosios ginčijamų teisinių santykių šalies (atsakovių) turto išsaugojimas, jeigu kyla abejonių, kad šis turtas gali būti perleistas būtent siekiant ateityje išvengti atsiskaitymo su savo kreditoriais ar prievolių jiems įvykdymo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017). Tokia teismų praktikos nuostata lemia išvadą, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutu siekiantis pasinaudoti asmuo turi pateikti konkrečių duomenų (informacijos) apie atsakovių jau atlikus, atliekamus ar ketinamus atlikti veiksmus, kurie nesuderinami su sąžiningo elgesio standartu (turimo turto paslėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Sąžiningumo aspektu gali būti vertinami tiek šalies veiksmai iki bylos iškėlimo, tiek ir jos nagrinėjimo metu. Priešingu atveju šis išimtinis ir atsakovių interesus itin varžantis procesinis institutas netaikytinas.
16. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovė neįrodė atsakovių sunkios finansinės padėties, todėl nėra pagrindo konstatuoti būsimo galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo riziką. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atskirojo skundo argumentas, jog atsakovių turtinė padėtis patvirtina, jog ieškinio suma joms yra didelė, atmestinas kaip nepagrįstas.
17. Iš bylos medžiagos apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovė nepateikė duomenų, jog atsakovės ketintų turtą slėpti ar perleisti tretiesiems asmenims, o aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškinys, neįrodo realaus atsakovių suinteresuotumo siekti apsunkti ar padaryti neįmanomu galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymą. Kadangi turto areštas taikytinas tik tuomet, kai grėsmė būsimo teismo sprendimo sėkmingam įvykdymui galėtų kilti dėl atsakovių nesąžiningais pripažintų veiksmų, bet ne dėl to, kad atsakovės neturi pakankamai turto / piniginių lėšų, kurių užtektų reikalavimams patenkinti, ieškovės atskirajame skunde išsakomos abejonės dėl atsakovių realaus pajėgumo įvykdyti būsimą teismo sprendimą praranda aktualumą. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų nei patvirtinančių, nei paneigiančių operatyvaus teismo sprendimo įvykdymo perspektyvumą.
18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ieškovės atskirajame skunde nurodytomis aplinkybėmis dėl pradėto ikiteisminio tyrimo atsakovių atžvilgiu, dėl atsakovių nesąžiningos konkurencijos veiksmų siekiant perimti ieškovės komercines paslaptis bei dėl ieškovės galimybės apribojimo išsivežti jai priklausantį turtą iš UAB „Arvi fertis“ teritorijos yra įrodinėjamas atsakovių nesąžiningumas, susijęs su kilusio ginčo esme, bet ne su veiksmais, kuriais specialiai siekiama sumažinti atsakovių turimo turto apimtį, t. y. ne su viena iš laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimu.
19. Be to, pažymėtina, jog teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės klausimų, netiria ir nevertina ieškinio faktinių bei teisinių argumentų, vėlesnėje civilinio proceso stadijoje nulemiančių ieškinio (jo dalies) patenkinimą arba nepatenkinimą, o tik preliminariai pagal prima facie doktriną nustato tikimybę, kad ieškovei palankus teismo sprendimas galėtų būti priimtas (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-108-516/2015; 2016 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1772-943/2016).
20. Nesant objektyvių duomenų, rodančių nesąžiningą atsakovių elgesį, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, laikinųjų apsaugos priemonių institutas negali būti aiškinamas ir taikomas tokiu būdu, jog sudarytų sąlygas ieškovei nustatyti atsakovių turimo turto sudėtį, įvertinti, ar ieškinio patenkinimo atveju bus reali galimybė iš atsakovių išieškoti priteistas lėšas. Tai neatitinka laikinųjų apsaugos priemonių esmės ir paskirties.
21. Apeliacinės instancijos teismas, apibendrinęs tai, kas išdėstyta, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, jog vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą suponuoja grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovių veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl kitokių objektyvių aplinkybių galimo ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kaip ne kartą jau buvo konstatuota teismų praktikoje, laikinosios apsaugos priemonės pasižymi procesiniu, o ne materialiniu teisiniu pobūdžiu (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-280/2012 ir kt.), kas reiškia, jog paaiškėjus ar iškilus naujoms grėsmėms būsimo teismo sprendimo įvykdymui, ieškovė turi teisę pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje (CPK 144 straipsnio 1 ir 3 dalys, 147 straipsnio 2 dalis). Tokiu atveju teismas turi iš naujo vertinti prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrįstumą, nustatinėdamas, ar pakartotinio prašymo nagrinėjimo metu egzistuoja prašyme nurodytos naujos grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.
22. Kiti ieškovės atskirajame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. balandžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.