Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vytauto Didžiojo Universiteto apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vytauto Didžiojo Universiteto skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims Kauno miesto savivaldybės administracijai, Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, A. K., L. K. ir S. K. dėl savavališkos statybos akto ir reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Atsiliepime išdėsto faktines bylos aplinkybes bei nurodo, jog sutinka su teismo išvada, kad

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl 2011 m. liepos 7 d. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) savavališkos statybos akto (toliau – ir Savavališkos statybos aktas) bei 2011 m. liepos 22 d. reikalavimo pašalinti savavališkos statybos padarinius (toliau – ir Reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius) teisėtumo.

Byloje nustatytos šios ginčo išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ginčo pastatas – mokomasis korpusas (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) esantis (duomenys neskelbtini), yra nekilnojamosios kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini), kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. – (duomenys neskelbtini)) kompleksinė dalis – Oficina II (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – (duomenys neskelbtini), kodas iki 2005 m. balandžio 19 d. – (duomenys neskelbtini)). Ginčo pastatas, kuris priskirtinas ypatingiems statiniams, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, o turto patikėjimo teise jį valdo pareiškėjas Vytauto Didžiojo Universitetas (toliau – ir pareiškėjas). 2002 m. liepos 8 d. ginčo pastate kilo gaisras, o Kultūros vertybių apsaugos departamento (toliau – ir KVAD) Kauno teritorinio padalinio specialistai 2002 m. liepos 23 d. surašė (duomenys neskelbtini) pastato apžiūros aktą (t. II, b. l. 46), kuriame konstatavo, jog po gaisro pastato stogas yra sudegęs, gaisro metu pilnai sudegė beveik visa stogo gegninė konstrukcija, stogo čerpių danga nubyrėjusi ir t. t. Byloje esančiame komisijos, sudarytos gaisro padarytai žalai nustatyti, akte (t. I, b. l. 124) taip pat nurodoma, jog ginčo nekilnojamai kultūros vertybei padaryta akivaizdi žala – sunaikinta autentiška XIX a. materija, dėl ko statinys prarado pirminę architektūrinę išraišką, o žalos kaltininkas – techninis gedimas <...> būtina atkurti XIX a. pr. dvaro oficinos vaizdą, kas įmanoma tik atstačius stogą <...> atstatymo darbų koordinatorius – KVAD. KVAD Kauno teritorinis padalinys 2003 m. liepos 10 d. išdavė Leidimą Nr. 37 užkonservuoti statinį, tai yra įrengti armuotos plėvelės laikiną dangą bei 2003 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 425 informavo Vytauto Didžiojo Universitetą, jog, vykdant sudegusio stogo konstrukcijų atstatymo ir patalpų pritaikymo darbus, būtina įstatymų nustatyta tvarka paruošti ir suderinti stogo rekonstrukcijos projektą ir gauti leidimą darbams vykdyti (t. I, b. l. 85). KVAD Kauno teritorinis padalinys 2004 m. lapkričio 25 d. išdavė Leidimą Nr. L-141 vykdyti rekonstravimo-restauravimo darbus pagal KVAD Kauno teritorinio padalinio 2004 m. birželio 14 d. suderintą pastato rekonstravimo-restauravimo projektą (t. I, b. l. 94).

Byloje taip pat nustatyta, jog pareiškėjas 2004 m. atliko pastato rekonstrukcijos darbus, išgriaudamas trečiųjų suinteresuotų asmenų L. K. ir S. K. (toliau – ir tretieji suinteresuotieji asmenys) buto konstrukcijas, pirmo aukšto ir mansardos perdangą, išmūrydamas naujas pertvaras, ką patvirtina 2011 m. birželio 3 d. faktinių duomenų patikrinimo vietoje aktas (t. I, b. l. 16 – 21) bei liudytojas J. K., kuris nurodė, jog naujos pertvaros buvo pastatytos ne kaip laikinojo stogo laikančiosios konstrukcijos, o dėl patalpų vidaus išplanavimo.

Inspekcijos Savavališkos statybos aktu (t. I, b. l. 14), be kita ko, nustatyta, jog pastatas (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), kapitališkai remontuojamas savavališkai bei iš statytojo pareiškėjo pareikalauta sustabdyti minėto statinio statybą, nevykdyti jokių statybos darbų, išskyrus darbus, kuriuos būtina atlikti šalinant savavališkos statybos padarinius, apsaugoti statybvietę ir aplinką. Savavališkos statybos akte taip pat nurodyta, jog konkrečiu atveju pažeisti Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimai.

Inspekcijos Reikalavimu pašalinti savavališkos statybos padarinius (t. I, b. l. 22) iš pareiškėjo pareikalauta ne vėliau kaip iki 2012 m. sausio 22 d. savo lėšomis pašalinti savavališkos statybos, dėl kurios surašytas Savavališkos statybos aktas, padarinius: vadovaujantis nekilnojamosios kultūros vertybės – (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) ir (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)) dosjė nurodytų vertingų savybių duomenimis ir KPD Kauno TP 2008 m. rugpjūčio 22 d. parengtomis tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektavimo sąlygomis (Laikinuoju apsaugos reglamentu) Nr. LR-08-02, atstatyti pastato 1C1/p laikančiąsias konstrukcijas-sienas ir perdenginius, formuojančius saugomą pastato autentišką planinę erdvinę struktūrą, išlaikant pirminį pastato tūrį, taip pat kaminus ir butų atitvaras, formuojančias pastato vidaus išplanavimą.

Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip minėta aukščiau, Savavališkos statybos aktu buvo ne tik konstatuotas savavališkų statybų faktas, tačiau ir suformuluoti valinio pobūdžio patvarkymai, t. y. pareikalauta, kad statytojas (pareiškėjas), be kita ko, tuoj pat sustabdytų minėto statinio statybą. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog aktas sukelia tiesiogines pasekmes pareiškėjo teisėms ar įstatymo saugomiems interesams ir dėl šios priežasties gali būti administracinės bylos dalyku. Pažymėtina, jog tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi ir analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz., administracinę bylą AS520-175/2012).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atlikęs išsamią faktinių aplinkybių ir byloje taikytinos teisės analizę bei atlikęs tinkamą byloje esančių įrodymų vertinimą, nustatė, jog naikinti pareiškėjo ginčijamų aktų konkrečiu atveju nėra pagrindo dėl žemiau nurodomų pagrindinių sutikimo su apygardos administracinio teismo pozicija motyvų.

Pažymėtina, jog Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 2 punktas įtvirtina, kad statytojo teisė įgyvendinama, kai statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Statybos įstatymo 12 straipsnio 3 ir 4 punktai numato, jog statytojas privalo turėti nustatyta tvarka parengtą ir patvirtintą (kai tai privaloma) statinio projektą, organizuoti statinio projekto ekspertizę, kai ji privaloma arba savo iniciatyva bei šio Įstatymo nustatyta tvarka gauti statybą leidžiantį dokumentą. Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad statinio projektas rengiamas ypatingo statinio kapitaliniam remontui. Šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 4 punktas numato, jog statybą leidžiantys dokumentai kitais, negu 23 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 punktuose nurodytais (kurie neapima nagrinėjamos bylos situacijos), atvejais yra rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas statinio projektui, kai jis yra privalomas. Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad rašytiniams pritarimams statinio projektui gauti, be kita ko, pateikiami projektas bei statinio bendraturčių sutikimas. Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis įtvirtina, jog savavališka statyba laikytina statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius.

Konkrečiu atveju iš bylos faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjas ginčo pastate, kuris pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalį, yra laikytinas kultūros paveldo, taigi – ypatingu statiniu, vykdė statinio kapitaliniam remontui priskirtinus darbus, siekdamas pertvarkyti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų – ilgio, pločio, aukščio, skersmens ir pan. (Statybos įstatymo 2 straipsnio 20 dalis, Statybos techninio reglamento STR „Statinio statybos rūšys“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. 622 10 punktas). Todėl jis privalėjo turėti parengtą ir patvirtintą statinio projektą ir gauti statybą leidžiantį dokumentą, pagal aukščiau nurodytus Statybos įstatymo 12 straipsnio 3 ir 4 punktus, būtent pareiškėjas turėjo turėti rašytinį įgalioto valstybės tarnautojo pritarimą ypatingo statinio kapitalinio remonto projektui, kaip tai įtvirtina Statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826, 6 priedo 1 punktas, bei minėtos Statybos įstatymo 23 straipsnio normose bei statinio bendraturčių sutikimus. Tačiau byloje duomenų, jog pareiškėjas statybos darbų vykdymo metu būtų turėjęs savivaldybės administracijos direktoriaus įgalioto valstybės tarnautojo patvirtintą ypatingo statinio kapitalinio remonto projektą nėra, todėl pagrįstai konstatuota, jog jis nebuvo išpildęs teisės atlikti statybos darbus realizavimo sąlygų, o jo vykdytas ginčo pastato kapitalinis remontas pripažintas savavališku. Pridurtina ir tai, jog nors 2008 m. rugsėjo 10 d. Projektavimo sąlygų sąvado pastabose ir nurodyta, jog parengtą projektą teikti statybos leidimui gauti (t. I, b. l. 50 – 51) faktas, jog buvo pradėta statybos leidimo gavimo procedūra, nekeičia nustatytos aplinkybės, jog pareiškėjos statybos darbų vykdymo metu minėto dokumento faktiškai neturėjo.

Atsižvelgiant į išdėstytas teisės normas bei faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog pareiškėjas pažeidė Statybos įstatymo normas, būtent – neturėdamas statybą leidžiančio dokumento vykdė statybos darbus (statinio kapitalinį remontą) ginčo pastate, todėl Inspekcija pagrįstai, vadovaudamasi Statybos įstatymo 28 straipsniu bei Statybos techninio reglamento STR 1.09.06:2010 „Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. D1-827 nuostatomis, reglamentuojančiais savavališkos statybos padarinių šalinimo procedūrą, konstatavo, jog pareiškėjo vykdytos statybos yra savavališkos ir veikdama intra vires surašė ginčijamus administracinius aktus. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai apie tai, jog ginčijamuose administraciniuose aktuose formuojami reikalavimai yra nesuprantami, nelogiški ir neaiškūs yra nepagrįsti, nes priešingai nei teigia apeliantas, jie yra pakankamai konkretūs ir tikslūs. Be to, iš jų turinio nenustatytina, jog konkrečiu atveju jie yra neįgyvendinami, todėl bendrasis teisės principas ad impossibilia lex non cogit (lot. – teisės aktais negalima reikalauti neįmanomų dalykų) nagrinėjamu atveju – nepažeistas.

Minėtos išvados apie pareiškėjo vykdytas savavališkas statybas, teismo vertinimu, nepaneigia ir tai, jog pareiškėjas tikina turėjęs leidimą rekonstrukcijos darbams ginčo pastate vykdyti, kurį jam išdavė KVAD. Šiuo aspektu nurodytina, jog KVAD Kauno teritorinio padalinio 2004 m. lapkričio 25 d. išduotas leidimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas ne Statybos įstatymo pagrindu, bet vadovaujantis Kultūros ministro 2003 m. balandžio 24 d. Įsakymo Nr. Į-115 „Dėl leidimų atlikti paveldo apsaugos technologijų darbus išdavimo“ 2.4 punktu. Todėl jis, kaip visiškai teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui suponavo teisę atlikti paveldo apsaugos technologijų darbus, t. y. restauravimą, bet ne kapitalinį statinio remontą, savo ruožtu priskiriamą statybos darbams, kurių atlikimo teisėtumas siejamas su statybos leidžiančio dokumento turėjimu pagal aukščiau išvardintąsias Statybos įstatymo normas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nevertino byloje esančioje Kauno apygardos teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 1A-20-383/2011 nustatytų faktinių aplinkybių, inter alia to – jog pareiškėjui buvo išduotas leidimas atlikti restauravimo-rekonstrukcijos darbus, t. y. buvo vadovaujamasi Statybos įstatymo bei NKVAĮ reikalavimais. Šiuo aspektu pažymėtina, kad ABTĮ 58 straipsnio 4 dalis prie teismo procese neįrodinėtinų aplinkybių ir faktų priskiria įsiteisėjusį teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje, kuris yra privalomas teismui, nagrinėjančiam administracines bylas dėl asmens, kuriam priimtas teismo nuosprendis, veiksmų administracinių teisinių pasekmių. Ši nuostata reiškia, kad įsiteisėjęs teismo nuosprendis turi prejudicinę galią tik asmeniui, kurio atžvilgiu nuosprendis buvo priimtas, be to, reikšmingi yra tik tie tokio asmens veiksmai, nustatyti teismo nuosprendžiu, kurie sukelia administracines teisines pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-107-/2009). Kitaip tariant, nebereikia iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu nustatytų nusikalstamos veikos pasekmių, esančių administracinės bylos įrodinėjimo dalyko sudėtyje. Taigi ABTĮ 58 straipsnio 4 dalis pagal savo turinį prie teismo procese neįrodinėtinų aplinkybių ir faktų priskiria įsiteisėjusį teismo nuosprendį baudžiamojoje byloje ir nustato tik apkaltinamojo, bet ne išteisinamojo nuosprendžio prejudicinę reikšmę, kas yra logiškas ir suprantamas įstatyme įtvirtintas administracinės teisės ir baudžiamosios teisės santykis, neabejotinai pripažįstantis apkaltinamojo nuosprendžio galią, kaip vienintelį pagrindą kuriuo gali būti konstatuojamas nusikaltimo padarymas. Konkrečiu atveju baudžiamosios bylos, kurioje priimta nutartis, įrodinėjimo dalykas buvo įtariamojo J. K. nusikalstama veika pagal Baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 1 dalį ir 187 straipsnį 2 dalį. Pastebėtina, jog 2010 m. rugsėjo 14 d. Kauno miesto apylinkės nuosprendžiu minėtasis asmuo buvo išteisintas, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o Kauno apygardos teismas 2011 m. birželio 27 d. nutartimi žemesnės instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį paliko nepakeistą. Todėl atsižvelgiant į tai, jog minėtas nuosprendis buvo priimtas ne dėl pareiškėjo, o dėl kito asmens, bei tai, jog jis buvo išteisinamasis, remtis baudžiamojoje byloje nustatytais faktais kaip prejudiciniais nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Pareiškėjo nurodyti procesiniai dokumentai iš baudžiamosios bylos neturi prejudicinės reikšmės administracinėje byloje ir todėl, kad baudžiamojoje byloje buvęs pareikštas civilinis ieškinys yra paliktas nenagrinėtas, todėl administracinėje byloje nėra pagrindo vadovautis ir ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi dėl teismo sprendimu nustatytų prejudicinių faktų civilinėje byloje.

Pažymėtina, jog pareiškėjas taip pat nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-8/2012, kuria tretiesiems suinteresuotiesiems asmenims – buto, esančio (duomenys neskelbtini), savininkams – nutarta priteisti jų butui padarytos žalos atlyginimą, todėl įpareigojimu atstatyti sugriautus ginčo pastato atitvarus, jis įpareigojamas dar kartą natūra atlyginti žalą. Teisėjų kolegijos nuomone, tokie teiginiai neturi pagrindo, nes šioje administracinėje byloje sprendžiamas ginčijamų atsakovo administracinių aktų teisėtumo, o ne žalos, sukeltos pareiškėjo veiksmais, atlyginimo klausimas, todėl jo argumentai apie pakartotinį žalos atlyginimą bylos baigčiai nėra reikšmingi. Be to, atsakovo institucija, nustačiusi savavališkos statybos faktą, privalo imtis teisės aktuose nustatytų veiksmų ir priimti administracinius sprendimus dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo, nepriklausomai nuo to, ar statytojas turi privačių ginčų su kitais asmenimis.

Analogiškai bylos baigčiai nėra reikšmingi ir jo teiginiai apie trečiųjų suinteresuotųjų asmenų vykdytą, jo teigimu, neteisėtą rekonstrukciją. Pažymėtina, jog pagal bendrąjį teisės principą iš neteisės teisė neatsiranda (ex injuria jus non oritur). Analogiškai savo teisės, jei tai nėra išimtiniai atvejai, tokie kaip būtinoji gintis ar būtinasis reikalingumas, negalima kildinti iš trečiųjų asmenų neteisės. Todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų L. ir S. K. atliktos statybos teisėtumo nepasisakys.

Pareiškėjas apeliuoja ir į tai, jog pirmosios instancijos teismas nepaisė paties atsakovo procedūrinių pažeidimų, kuriuos jis padarė surašydamas ginčijamus aktus, inter alia – to, jog atsakovas nesilaikė įstatyme nustatyto procedūrinio termino, įpareigojančio per 5 dienas po informacijos apie savavališką statybą gavimo patikrinti šią statybą bei 2 dienų termino nuo savavališkos statybos nustatymo dienos dviem egzemplioriais surašyti savavališkos statybos aktą (minėtus veiksmus atsakovas atliko kur kas vėliau). Šiuo aspektu nurodytina, jog minėtieji terminai nustatyti siekiant užtikrinti operatyvų ir savalaikį reagavimą nustatant savavališką statybą ir šalinant jos padarinius, bet ne statytojo (užsakovo) interesų gynybai, todėl nustatytų terminų nesilaikymas nešalina atitinkamų subjektų pareigos atlikti atitinkamus veiksmus ir jokiu būdu neatima tokios teisės bei nedaro tų veiksmų neteisėtais. Priešingas normos aiškinimas, laikant minėtuosius terminus naikinamaisiais su visomis to pasekmėmis, prieštarautų įstatymo leidėjo siekiui sureguliuoti statybos teisinius santykius, sudarytų galimybę iš neteisės atsirasti teisei (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinę bylą Nr. A502 – 336/2009).

Nurodytina ir tai, jog pareiškėjas teigia, kad teismas neįvertino byloje esančio Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kauno teritorinio padalinio 2009 m. spalio 26 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) (t. II, b. l. 36), kuriame konstatuojama, jog ginčo pastato, kuris taip pat yra nekilnojamoji kultūros vertybė, vertingosios savybės nepažeistos. Šiuo aspektu pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis – 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, nėra pakankamo pagrindo teigti, jog teismas neįvertino minėtojo įrodymo. Be to, apeliacinės instancijos teismas, savo ruožtu pastebi, jog jame išdėstytos už paveldosaugą atsakingos institucijos konstatuojamojo pobūdžio aplinkybės apie tai, jog ginčo pastato vertingosios savybės nebuvo pažeistas, savaime nepaneigia aukščiau padarė išvados, jog pareiškėjas nesilaikė imperatyvių Statybos įstatymo normų reikalavimų ir remiantis tuo jame buvo surašyti ginčijami administraciniai aktai.

Pareiškėjas taip pat prašo grąžinti permokėtą žyminio mokesčio dalį. ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, jog sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. ABTĮ 39 straipsnis numato, jog administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 100 litų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 40 ir 41 straipsniuose, o už apeliacinį skundą dėl teismo sprendimo mokamas 50 litų žyminis mokestis. Pagal ABTĮ 42 straipsnio 2 dalį žyminį mokestį grąžina valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi teismo ar teisėjo nutartimi, jeigu pareiškimas paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią priimta teisėjo nutartis atsisakyti priimti pareiškimą ar jį grąžinti, taip pat teismo nutartis nutraukti bylą ar pareiškimą palikti nenagrinėtą. Jeigu grąžinamas permokėtas žyminis mokestis, tai šis terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimo dienos.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas 2011 m. rugpjūčio 24 d. į Valstybinės mokesčių inspekcijos sąskaitą pervedė 278 litus žyminio mokesčio (t. I, b. l. 12). Dėl šios priežasties bei atsižvelgiant į pareiškėjo išreikštą prašymą, jam grąžintina susidariusi 128 Lt (vieno šimto dvidešimt aštuonių litų) žyminio mokesčio permoka.

Apibendrinant konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines bylos aplinkybes, byloje pateiktus įrodymus bei teisingai pritaikė ginčo išsprendimui aktualias materialinės teisės normas, proceso teisės pažaidų nepadarė. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra jokio pagrindo, todėl jis – atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistu.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo ABTĮ 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija :

nutaria:

Pareiškėjo Vytauto Didžiojo Universiteto apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Grąžinti Vytauto Didžiojo Universitetui (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 128 (vieno šimto dvidešimt aštuonių) litų žyminio mokesčio permoką, sumokėtą 2011 m. rugpjūčio 24 d. pavedimu.

Nutartis neskundžiama.