Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų S. D. ir D. D. atskirąjį skundą dėl Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2FB-1121-922/2014, iškeltoje pagal pareiškėjų S. D. ir D. D. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, dalyvaujant suinteresuotiems asmenims Swedbank, AB bankui, UAB „Mokilizingas“, UAB „Ūkio banko lizingas“, BIGBANK AS filialui, UAB „4Finance“, VšĮ Šiaulių regiono atliekų tvarkymo centrui, Valstybinė mokesčių inspekcijai, antstoliui S. D., antstolei E. M., UAB „General Financing“, UAB „MCB Finance“, AB DNB bankui, UAB „Nordecum“, UAB „Tele2“, UAB „Akmenės energija“, UAB „Prekių ir paslaugų grupė“, UAB „ Lietuvos draudimas“, UAB „Julianus Inkaso“, UAB „ITM Inkasso“, UAB „Gelvora“, UAB „Skolų valdymo centras“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Atskirasis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (LR CPK 329 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Kaip matyti iš apeliantų atskirojo skundo, byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria, konstatavus pareiškėjų nesąžiningumą, atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Pažymėtina, kad LR FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, jog fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. LR FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Remiantis LR FABĮ 2 straipsnio 2 dalimi, fizinio asmens nemokumas, tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas MMA. Fizinio asmens nemokumui reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali vykdyti skolinių įsipareigojimų. Sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Nemokumui nustatyti, reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjai 2008-12-22 su AB DNB banku sudarė kreditavimo sutartį Nr. 3300-2008-55378, pagal kurią pareiškėjams buvo suteiktas 12000,00 Lt kreditas, numatytas grąžinimo terminas 2013-11-29, įmokos suma – 291,89 Lt (1 t. 136-138 b.l.). 2010-02-26 pareiškėjai su minėtu banku sudarė kreditavimo sutartį Nr. K-3300-2010-5 dėl 18401,00 Lt kredito suteikimo (1 t. 139 b.l.). Iš įmokų mokėjimo grafiko matyti, kad kredito grąžinimo terminas buvo numatytas 2017-01-31, įmokos suma – 274,38 Lt (1 t. 140-141 b.l.). Iš pareiškėjų pateiktų paaiškinimų matyti, kad pareiškėjai jų nemokumą sukėlusiomis priežastimis bei negalėjimą vykdyti įsipareigojimų kreditoriui AB DNB bankui, nurodė dėl mažėjančio darbo užmokesčio pajamų, didėjančių prekių bei komunalinių paslaugų kainų, taip pat didėjančių nepilnamečių vaikų būtinųjų poreikių, pablogėjusią finansinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje pateiktus duomenis neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų argumentais. Iš VSDFV pažymų matyti, kad pareiškėjos S. D. vidutinis darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, per mėnesį 2008 metais sudarė 1980,00 Lt, 2009 m. – 1511,00 Lt, 2010 m. – 1593,00 Lt, 2011 m. – 1684,00 Lt, 2012 m. – 1630,00 Lt, 2013 m. – 1700,00 Lt, 2014 m. sausio – birželio mėn. – 1976,00 Lt (2 t. 121-125 b.l.). Pareiškėjo D. D. vidutinis darbo užmokestis per mėnesį 2008 metais sudarė 1713,00 Lt, 2009 m. – 1484,00 Lt, 2010 m. – 1381,00 Lt, 2011 m. – 1438,00 Lt, 2012 m. – 1414,00 Lt, 2013 m. – 1651,00 Lt, 2014 m. sausio – birželio mėn. – 1853,00 Lt (2 t. 126-130 b.l.). Bendros šeimos pajamos per mėnesį, neatskaičius mokesčių, 2008 metais sudarė 3693,00 Lt, 2009 m. – 2995,77 Lt, 2010 m. – 2974,00 Lt, 2011 m. – 3122,00 Lt, 2012 m. – 3044,00 Lt, 2013 m. – 3351,00 Lt, 2014 m. sausio – birželio mėn. – 3829,00 Lt; atskaičius mokesčius 2008 metais sudarė apie 2970,00 Lt, 2009 m. – 2467,00 Lt, 2010 m. – 2453,00 Lt, 2011 m. – 2591,00 Lt, 2012 m. – 2502,00 Lt, 2013 m. – 2724,00 Lt, 2014 m. sausio – birželio mėn. – 3067,00 Lt. Įvertinus byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjų gaunamas pajamas matyti, kad pareiškėjų šeimos pajamos 2009 metais lyginant su 2008 metais sumažėjo apie 500,00 Lt, o nuo 2009 metų iki 2012 metų ne mažėjo, kaip teigia pareiškėjai, bet didėjo apie 100,00 Lt ir ginčo laikotarpiu sudarė apie 2500,00 Lt per mėnesį. 2013 metais pareiškėjų pajamos padidėjo apie 200,00 Lt, o 2014 metų pirmą pusmetį dar padidėjo apie 400,00 Lt. Pagal sudarytas kredito sutartis su AB DNB banku, bendra per mėnesį kreditoriui mokėtina įmoka sudarė 566,27 Lt. Pareiškėjų pajamos atėmus AB DNB banku mokėtiną 566,27 Lt sumą, per mėnesį sudarė apie 1900,00 Lt. Iš byloje pateiktų pareiškėjų banko sąskaitų už laikotarpį nuo 2011-01-01 iki 2012-12-31 matyti, kad į pareiškėjos S. D. banko sąskaitą 2011-04-28 buvo pervesta UAB „Snoro lizingas“ 4800,00 Lt paskola (1 t. 45 b.l.), 2011-06-16 - 500,00 Lt paskola iš MCB FINANCE UAB (1 t. 46 b.l.), 2011-07-25 – 6000,00 Lt paskola iš UAB „General Financing“ (1 t. 47 b.l.), 2011-09-21 – 3750,00 Lt paskola iš BIGBANK AS (1 t. 48 b.l.), 2011-10-20 - 500,00 Lt paskola iš MCB FINANCE UAB (1 t. 49 b.l.), 2011-11-21 – 264,00 Lt paskola iš MCB FINANCE UAB (1 t. 50 b.l.), 2012-01-07 – 2500,00 Lt paskola iš MCB FINANCE UAB (1 t. 52 b.l.), 2012-02-15 – 1000,00 Lt ir 500,00 Lt iš UAB „4FINANCE“ (1 t. 53 b.l.), 2012-02-28 – 300,00 Lt iš UAB „4FINANCE“ (1 t. 54 b.l.), 2012-03-02 – 1200,00 Lt iš UAB „4FINANCE“ (1 t. 54 b.l.), 2012-04-03 – 600,00 Lt iš UAB „NORDECUM“ (1 t. 55 b.l.), 2012-04-29 – 150,00 Lt iš UAB „4FINANCE“ (1 t. 56 b.l.), 2012-04-30 – 100,00 Lt iš UAB „4FINANCE“ (1 t. 56 b.l.), 2012-05-04 – 300,00 Lt iš UAB „4FINANCE“ (1 t. 56 b.l.), 2012-05-07 – 100,00 Lt iš UAB „4FINANCE“ (1 t. 57 b.l.), 2012-05-11 – 100,00 Lt iš UAB „4FINANCE“ (1 t. 57 b.l.), 2012-05-21 – 102,00 Lt iš UAB „4FINANCE“ (1 t. 57 b.l.), 2012-05-29 – 100,00 Lt iš UAB „4FINANCE“ (1 t. 58 b.l.), 2012-05-31 – 100,00 Lt iš UAB „4FINANCE“ (1 t. 58 b.l.), 2012-06-24 – 100,00 Lt iš UAB „4FINANCE“ (1 t. 58 b.l.), 2012-07-03 – 100,00 Lt iš UAB „4FINANCE“ (1 t. 59 b.l.). Iš pareiškėjo D. D. banko sąskaitų išrašų matyti, kad 2011-03-02 į pareiškėjo sąskaitą buvo pervesta 6000,00 Lt paskola (1 t. 95, 153 b.l.), 2011-08-19 – 7000,00 Lt iš UAB „General Financing“ (1 t. 97 b.l.), 2011-11-24 – 350,00 Lt iš MCB FINANCE UAB (1 t. 99 b.l.), 2011-11-30 – 6705,00 Lt iš BIGBANK AS (1 t. 99 b.l.), 2012-02-04 – 700,00 Lt iš MCB FINANCE UAB (1 t. 101 b.l.)., 2012-02-08 -250,00 Lt ir 750,00 Lt iš UAB „4FINANCE“ (1 t. 102 b.l.), 2012-02-21 – 2500,00 Lt iš MCB FINANCE UAB (1 t. 102 b.l.), 2012-04-15 – 500,00 Lt iš UAB „NORDECUM“ (1 t. 103 b.l.). Iš viso pareiškėja S. D. 2011 metais iš įvairių kredito įstaigų pasiskolino 15814,00 Lt, 2012 m. – 7352,00 Lt. Iš viso pareiškėja D. D. 2011 metais iš įvairių kredito įstaigų pasiskolino 20055,00 Lt, 2012 m. – 4700,00 Lt. Pareiškėjai nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, nepateikė jokių konkrečių ir objektyvių duomenų patvirtinančių kokiems tikslams buvo naudojamos pasiskolintos lėšos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nurodytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjų nemokumą sukėlė ne didėjančios prekių ar paslaugų kainos, didėjantys nepilnamečių vaikų poreikiai, tačiau pastovus piniginių lėšų skolinimasis iš įvairių kredito įstaigų. Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad apeliantai, prisiimdami vis naujus skolinius įsipareigojimus, prisiėmė nepamatuotą riziką, nors, įvertinę savo finansines galimybes, privalėjo suvokti, kad savo pareigų kreditoriams įvykdyti negalės. Todėl tokių pareiškėjų sandorių sudarymas negali būti vertinamas kaip sąžiningas elgesys, atitinkantys protingo, rūpestingo bei atidaus asmens elgesio standartus. Kaip jau minėta, nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei su atskiruoju skundu apeliantai nepateikė įrodymų, kam buvo panaudoti kreditai (LR CPK 178 straipsnis). Apeliantai prisiėmė finansinius įsipareigojimus, kurių jie realiai negalės vykdyti ir tai žinodami, jie sudarinėjo naujas kredito sutartis ir taip pats sau sukėlė nemokumą, todėl atmestini atskirojo skundo argumentai dėl apeliantų finansinio neišprusimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantai įsipareigojimų kreditoriams nepadengdavo, toliau sudarydavo naujas kredito sutartis ir tokiu būdu didindavo savo įsipareigojimus ir jų sumą. Toks apeliantų elgesys pirmos instancijos teismo pagrįstai buvo pripažintas nesąžiningu jos kreditorių atžvilgiu. Pažymėtina, kad civilinė teisė įvirtina sąžiningumo prezumpciją. LR CK 6.67 straipsnyje yra nustatyta šio principo išimtis ir tokiu būdu yra palengvinama kreditoriaus padėtis, siekiant įrodyti skolininko nesąžiningumą. LR CK 6.67 straipsnyje išvardintais atvejais sandorio šalių nesąžiningumas yra preziumuojamas, t. y. pripažįstama, jog esant šiame straipsnyje išvardintoms aplinkybėms, sandorio šalys žinojo ir turėjo žinoti, jog sandoris pažeidžia kreditorių interesus. Minėtame straipsnyje išvardintų aplinkybių sąrašas yra baigtinis ir plečiamai neaiškintinas. Visais kitais atvejais, kurie nėra numatyti LR CK 6.67 straipsnyje, galioja sąžiningumo prezumpcija, todėl kreditorius turi įrodyti, jog skolininkas ir kita sandorio šalis buvo nesąžiningi. Nagrinėjamu atveju iš skundžiamos nutarties turinio matyti, kad, priešingai nei nurodo apeliantai, pirmosios instancijos teismas LR CK 6.67 straipsnyje įtvirtintų pagrindų byloje nenustatė, tačiau teismas pagrįstai vertino, jog pareiškėjų veiksmai pripažinti nesąžiningais LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nustatytu kitu pagrindu, kuris numato, jog asmuo gali būti pripažintinas nesąžiningu, jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie LR CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. LR CK 1.5 straipsnis įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Nagrinėjamu atveju byloje nesant pateiktų jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjų finansinė padėtis nuo 2009 metų žymiai pablogėjo dėl pajamų sumažėjimo (bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjų pajamos beveik nesikeitė), kad 2011-2012 metais itin dažną pinigų skolinimąsi įtakojo objektyvios priežastys, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjų elgesys, be jokios būtinybės prisiimant vis naujus finansinius įsipareigojimus, negali būti laikomas sąžiningu LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme.

Be to, kaip teisingai nurodė suinteresuotas asmuo UAB „Mokilizingas“, aplinkybės, kad pareiškėjams gyvenant santuokoje, vedant bendrą ūkį, pareiškėja S. D. kreipėsi į teismą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo iš pareiškėjo D. D. bei 2013-06-21 Akmenės rajono apylankės teismo priimtą teismo įsakymą, kuriuo nutarta išieškoti iš skolininko D. D. lėšas jo nepilnamečiams vaikams T. D., gim. (duomenys neskelbtini), ir L. D., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikyti po 400,00 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo pareiškimo padavimo dienos – 2013-06-20 – iki vaikų pilnametystės, ir 28800,00 Lt įsiskolinimo už trejus metus (1 t. 158 b.l.) perdavė vykdyti antstolių kontorai, suteikia pagrindo išvadai, kad pareiškėjai nesąžiningai siekia išvengti kreditorinių įsipareigojimų vykdymo kreditoriams bei sąmoningai didina pareiškėjo D. D. finansinius įsipareigojimus. Pabrėžtina, kad iš pareiškėjo D. D. darbo užmokesčio išskaičiuojant teismo priteistą išlaikymą nepilnamečiams pareiškėjų vaikams, išskaitytos lėšos yra pervedamos pareiškėjai S. D., taigi šeimos pajamos iš esmės nepasikeičia, tačiau išieškojimas kitų kreditorių naudai nebegali būti vykdomas, kadangi vadovaujantis LR CPK nuostatomis, pirmąja eile tenkinami reikalavimai išieškoti išlaikymą (LR CPK 754 straipsnis).

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje pateiktus įrodymus. Pažymėtina, kad kiekvienos proceso šalies pareiga yra įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-307/2012). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008). Nagrinėjamu atveju apeliantai nenurodė tikrųjų jų nemokumą sukėlusių priežasčių, nepateikė jokių duomenų kam buvo naudojamos skolintos lėšos, neteikė įrodymų, pagrindžiančių skolinimosi būtinybę. Pažymėtina, kad nepaisant to kokio pobūdžio yra kilęs ginčas, šalys joms priklausančioms teisėms turi vadovautis sąžiningai ir rūpestingai. Nagrinėjamu atveju apeliantai siekdami įrodyti, kad nėra LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje nurodytų pagrindų, turėjo galimybę pateikti visus jų dispozicijoje esančius įrodymus tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliacinės instancijos teismui, tačiau šių duomenų neteikė, LR FABĮ 4 straipsnyje nustatytos pareigos nurodyti fizinio asmens nemokumą sukėlusios priežastis, pridėti šį nemokumą pagrindžiančius dokumentus, tinkamai neįvykdė.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė pareiškėjų pateiktus duomenis ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjams, kaip fiziniams asmenims, bankroto byla nekeltina LR FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad bankroto bylos iškėlimas apeliantams prieštarautų LR FABĮ tikslui - atkurti sąžiningo asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros bei sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakydamas iškelti pareiškėjai bankroto bylą, nepažeidė materialinių ir procesinių teisės normų ir iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (LR CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirojo skundo netenkinti.

Akmenės rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.