Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Aušros Vingilės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato Daliaus Mecelicos apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo M. Ž. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK):

- 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant kaltinamąjį per visą bausmės vykdymo laiką tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje bei per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje;

- 187 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant kaltinamąjį per visą bausmės vykdymo laiką tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje bei per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir M. Ž. paskirta galutinė subendrinta 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant kaltinamąjį per visą bausmės vykdymo laiką tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje bei per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

J. P. T. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies.

Nuspręsta priteisti iš M. Ž. civiliniam ieškovui J. P. T. 1 500 eurų neturtinės žalos atlyginimo, 365,67 eurų turtinės žalos atlyginimo ir 330,25 eurų bylinėjimosi išlaidų.

Nuspręsta priteisti iš M. Ž. valstybei 816,67 eurų antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato Daliaus Mecelicos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

10. Nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato Daliaus Mecelicos apeliaciniu skundu ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas ir M. Ž. pripažinimas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir BK 187 straipsnio 1 dalį. Vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija baudžiamąją bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

11. Vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu bei vadovaudamiesi įstatymu. Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, Nr. 2K-439/2011, Nr. 2K-26-689/2018, Nr. 2K-78-648/2020). Taigi, bylą nagrinėjančio teismo kompetencija yra nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos, ar byloje surinktų įrodymų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 8 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-154-697/2023).

12. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad apylinkės teismas, pripažindamas M. Ž. kaltu dėl kaltinime nurodytų veikų, laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių. Pirmosios instancijos teismas ištyrė visus byloje surinktus įrodymus, juos teisingai įvertino ir pagrįstai padarė išvadą dėl M. Ž. kaltės, tačiau neteisingai kvalifikavo jo veiksmus, dėl to pirmos instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 dalis).

Dėl nuteistojo kaltės padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą

14. Nuteistasis M. Ž. neigia smurtavęs prieš nukentėjusįjį, teigia tik bandęs atsiimti iš J. P. T. piniginę ir telefoną, kuriuos šis paėmė. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, kad nukentėjusiojo nurodomi sužalojimai galėjo atsirasti būtent bandant atsiimti daiktus, taip pat akcentuojama, jog nukentėjusiojo parodymai esą buvo nenuoseklūs ir keitėsi proceso metu, todėl jais nesant pagrindo vadovautis. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai yra gynybinė nuteistojo versija, kuri nepatvirtinama kitais byloje esančiais duomenimis. Priešingai, nukentėjusiojo J. P. T. parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių viso proceso metu išliko nuoseklūs, derantys tarpusavyje ir sutampantys su kitais įrodymais, todėl patikimai pagrindžia, kad nuteistasis padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

17. Nukentėjusiojo parodymus apie jo atžvilgiu panaudotą smurtą objektyviai patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus 2024 m. sausio 23 d. specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad J. P. T. smulkūs odos nubrozdinimai (įdrėskimai) kairėje plaštakoje padaryti kietais bukais ar bukabriauniais daiktais, kuo galėjo būti ir pirštų nagai, ne mažiau kaip trijų trauminių poveikių pasekoje, ir kad šie sužalojimai galėjo atsirasti 2024 m. sausio 21 d. (1 t., b. l. 57–58). Sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, kiekvienas jų sukelia skausmą. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas specialistas D. T. patvirtino pateiktas išvadas ir papildomai paaiškino, kad trauminiai poveikiai galėjo būti padaryti trijų pirštų nagais, teoriškai – ir bandant atsiimti piniginę, jeigu ji turi aštresnius kraštus, tačiau specialistai neturi kompetencijos nustatyti konkretaus sužalojimo mechanizmo ir krypties; be to, apžiūros metu ant žaizdos jau buvo susiformavęs šašas. Taigi medicininiai duomenys patvirtina faktą, kad J. P. T. buvo sužalota ranka ir padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas, o klausimas dėl konkretaus sužalojimo mechanizmo spręstinas vertinant visų įrodymų visumą. Tai, kad specialisto išvadoje neminimi kiti sužalojimai, savaime nepaneigia nukentėjusiojo nurodytų smūgių į dešinį petį ir kaklą, nes iš vaizdo įrašų matyti, jog jis vilkėjo žieminę striukę, todėl ant pridengtų kūno vietų galėjo nelikti akivaizdžių išorinių žymių.

18. Nuteistasis M. Ž. neigia panaudojęs smurtą J. P. T. atžvilgiu ir teigia tik siekęs atsiimti savo daiktus, dėl ko vijosi nukentėjusįjį aplink automobilį. Tačiau iš nukentėjusiojo parodymų matyti, kad fizinis smurtas buvo panaudotas dar automobilyje, o vijimasis aplink automobilį buvo šių veiksmų tąsa, todėl nuteistojo aiškinimas nepaneigia smurtinių veiksmų fakto ir iš esmės tik fragmentiškai atspindi agresyvaus elgesio eigą. Be to, policijos pareigūnams į įvykio vietą atvykus M. Ž. nustatytas 2,31 promilės neblaivumas, kas leidžia pagrįstai abejoti jo gebėjimu tiksliai atkurti 2024 m. sausio 21 d. apie 02.40 val. vykusių įvykių seką; todėl jo parodymai laikomi patikimais tik tiek, kiek dera su kitų ištirtų įrodymų visuma.

21. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio ir baudžiamosios bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo J. P. T. parodymus apie M. Ž. veiksmus ir pripažindamas juos patikimais įrodymais, juos analizavo kompleksiškai – gretino su Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada, policijos pareigūnų parodymais ir jų kūno kamerų vaizdo įrašais, į įvykio vietą atvykusių liudytojų parodymais bei kitais objektyviais duomenimis. Teisėjų kolegija, iš naujo įvertinusi šiuos įrodymus, neturi pagrindo daryti kitokias išvadas, nei padarė pirmos instancijos teismas. Nukentėjusiojo J. P. T. parodymai nuoseklūs, atitinka kitų įrodymų turinį ir sudaro loginę grandinę, leidžiančią patikimai spręsti apie nuteistojo smurtinius veiksmus. Priešingai, nuteistojo M. Ž. parodymai reikšmingais aspektais nesutampa su objektyviais duomenimis ir kitų proceso dalyvių parodymais, todėl teisėjų kolegija juos vertina kritiškai ir pripažįsta patikimais tik tiek, kiek jie neprieštarauja kitų įrodymų visumai.

22. Apibendrinant įrodymų vertinimo rezultatus konstatuotina, kad nukentėjusiojo J. P. T. parodymai, kuriuos patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada, į įvykio vietą atvykusių liudytojų ir policijos pareigūnų parodymai bei jų kūno kamerų vaizdo įrašai, sudaro nuoseklią ir tarpusavyje suderintą įrodymų visumą, patikimai patvirtinančią, jog būtent M. Ž. 2024 m. sausio 21 d. tyčiniais smūgiais į petį, kaklą ir kairę plaštaką sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą; nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp jo veiksmų ir atsiradusių pasekmių. Aptartų įrodymų visuma patvirtina ir pirmosios instancijos teismo išvadą, kad M. Ž. veikė tiesiogine tyčia. Sumušdamas nukentėjusįjį, suduodamas jam smūgius į petį ir kaklą bei sukeldamas kairės plaštakos sužalojimus, nuteistasis suvokė, jog savo veiksmais sukelia fizinį skausmą ir nežymiai sutrikdo J. P. T. sveikatą, ir tokio rezultato siekė. Todėl jo veiksmai atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visumą.

23. Apibendrinusi išdėstytas aplinkybes ir įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktų bei pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ji pakankamai ir patikimai pagrindžia nuteistojo M. Ž. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Dėl nuteistojo kaltės padarius BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą

24. Šioje baudžiamojoje byloje M. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 187 straipsnio 1 dalį už tai, kad, vieną kartą spirdamas koja į nukentėjusiojo J. P. T. nuomojamo automobilio „Toyota Prius“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekinę dalį, apgadino priekinį bamperį, centrines groteles ir groteles su priešrūkinio žibinto vieta ir taip padarė 365,67 Eur turtinę žalą.

25. Nuteistasis M. Ž. neneigia spyręs į automobilio priekį, tačiau tvirtina tai padaręs tik vieną kartą, į valstybinius numerius, ir teigia, kad vieno spyrio metu kaltinime nurodytų sugadinimų padaryti nebuvo įmanoma. Tokia pozicija yra grindžiama vien subjektyviu nuteistojo vertinimu ir neparemta jokiais objektyviais duomenimis. Priešingai, iš pirmosios instancijos teismo nuosprendyje užfiksuotų nukentėjusiojo J. P. T. parodymų matyti, kad iki konflikto su M. Ž. jis jokių naujų automobilio priekinės dalies apgadinimų nebuvo pastebėjęs, o juos fiksavo būtent po nuteistojo spyrio į automobilio priekį; byloje nėra duomenų apie jokius kitus įvykius ar incidentus, galėjusius lemti tokio pobūdžio sugadinimus. Šie nukentėjusiojo parodymai, vertinami kartu su daiktų apžiūros protokole užfiksuotais konkrečiais automobilio priekio apgadinimais ir vėliau pateikta remonto sąskaita faktūra, patikimai patvirtina, kad būtent po M. Ž. atlikto spyrio atsirado kaltinime nurodyti automobilio priekio pažeidimai ir tarp jo veiksmų bei padarytos turtinės žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys, todėl apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu laikytini nepagrįstais.

26. Iš 2024 m. kovo 8 d. PVM sąskaitos faktūros matyti, kad remontui buvo pateiktos būtent tos automobilio dalys, kurios nurodytos kaltinime – priekinis bamperis, grotelės su priešrūkinio žibinto vieta ir centrinės grotelės į bamperį (2 t., b. l. 124). 2024 m. sausio 22 d. daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad automobilio priekinė dalis apgadinta: ties valstybiniais numeriais matomas įlenkimas ir juodos spalvos plastiko lūžis, žemiau numerių – sulaužytos grotelės, o atskirai pažymėta, kad automobilis turi ir nuo įprasto naudojimo atsiradusių defektų (1 t., b. l. 38–39). Taigi daiktų apžiūros metu aiškiai atriboti po įvykio atsiradę automobilio priekinės dalies apgadinimai nuo anksčiau buvusių naudojimo žymių ir būtent šie nauji sugadinimai buvo šalinami remonto metu, kas patvirtina tiek jų kilmę, tiek nukentėjusiajam padarytos turtinės žalos dydį.

28. Apeliaciniame skunde taip pat remiamasi liudytojo K. B. parodymais, kad, jo nuomone, vieno spyrio metu kaltinime nurodytų apgadinimų padaryti nebuvo įmanoma. Teisėjų kolegija pažymi, kad liudytojas dirba automobilių remonto bendrovės vadybininku, nėra turintis specialių žinių specialistas, galintis kvalifikuotai nustatyti sugadinimų atsiradimo mechanizmą, todėl jo pasisakymai vertintini kaip subjektyvi nuomonė, o ne eksperto išvada. Apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimą buvo kreiptasi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Kriminalistinių tyrimų valdybą dėl galimybės, remiantis po įvykio darytomis automobilio nuotraukomis ir pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašais, nustatyti automobilio sugadinimų mechanizmą; abu šie subjektai nurodė, kad pateikta medžiaga yra per mažai informatyvi ir neleidžia patikimai nustatyti pažeidimų susidarymo būdo (4 t., b. l. 46, 50). Taigi specialisto ar eksperto išvada dėl konkretaus apgadinimų mechanizmo šiuo atveju objektyviai negalėjo būti gauta, tačiau vien ši aplinkybė, kaip ir tai, jog įvykio vietoje tamsiu paros metu dirbę policijos pareigūnai nepastebėjo akivaizdžių sugadinimų, savaime nepaneigia nukentėjusiojo parodymų ir daiktų apžiūros protokolu fiksuotų apgadinimų patikimumo. Vertinant šiuos duomenis sistemiškai su nukentėjusiojo ir nuteistojo parodymais, nėra pagrindo abejoti, jog būtent M. Ž. veiksmai lėmė kaltinime nurodytus automobilio sugadinimus, todėl apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

29. Įvertinus nuoseklius nukentėjusiojo J. P. T. ir paties M. Ž. parodymus apie spyrį į automobilio priekį, daiktų apžiūros protokolu nustatytus būtent priekinėje dalyje (ties valstybiniais numeriais ir žemiau jų) susiformavusius apgadinimus bei 2024 m. kovo 8 d. PVM sąskaitoje faktūroje nurodytas remontuotas detales, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė tiesioginį priežastinį ryšį tarp M. Ž. veiksmų ir kaltinime nurodytų automobilio sugadinimų, dėl kurių padaryta 365,67 Eur turtinė žala nukentėjusiajam.

30. Pirmos instancijos teismas nuteistąjį M. Ž. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 187 straipsnio 1 dalyje. Vis dėlto su veikos kvalifikacija teisėjų kolegija nesutinka. BK 187 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino svetimą turtą, o BK 187 straipsnio 3 dalyje – tam, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą. Pagal BK 190 straipsnio 1 dalį turtas laikomas nedidelės vertės, kai jo vertė viršija 3, bet neviršija 10 minimalių gyvenimo lygio (bazinės socialinės išmokos) dydžių. Nagrinėjamu atveju nustatyta 365,67 Eur sugadintų detalių vertė akivaizdžiai patenka į šias ribas, todėl laikytina nedidelės vertės turtu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad M. Ž. sugadino nedidelės vertės svetimą turtą, todėl jo veika perkvalifikuojama pagal BK 187 straipsnio 3 dalį kaip baudžiamasis nusižengimas. Dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo pirmosios instancijos teismo nuosprendis šioje dalyje keistinas (BPK 328 straipsnio 1 dalis).

Dėl M. Ž. paskirtos bausmės

31. Nuteistojo M. Ž. gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad toks reikalavimas lemia plačiausias apeliacinio nagrinėjimo ribas ir suponuoja būtinybę tikrinti ne tik kaltės pagrįstumą, bet ir paskirtos bausmės teisingumą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalimi ir kasacine praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018), privalo įvertinti ir tai, ar M. Ž. paskirtos bausmės rūšis ir dydis atitinka BK nuostatas bei jo padarytų veikų pavojingumą ir asmenybę.

32. Bausmės individualizavimas pagal BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalis reiškia pareigą teismui parinkti tokią bausmę, kuri būtų teisinga, proporcinga konkrečios nusikalstamos veikos pavojingumui ir nuteistojo asmenybei bei užtikrintų tiek bausmės prevencinius, tiek resocializacinius tikslus. Nagrinėjamu atveju M. Ž. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą ir baudžiamąjį nusižengimą. M. Ž. dirba, teisiamas pirmą kartą, baustas administracine tvarka daugiausia už kelių eismo taisyklių pažeidimus, paskirtas baudas moka. Nustatyta viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai tai turėjo įtakos veikų padarymui, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Šių duomenų visuma lemia išvadą, kad laisvės apribojimo bausmė kaip rūšis yra adekvati ir atitinka tiek padarytų veikų pavojingumą, tiek M. Ž. asmenybės ypatumus.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką paskirtos 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmės dydį, atsižvelgdama į M. Ž. asmenybę, nusikalstamos veikos pobūdį, tai, kad smurtas buvo panaudotas prieš nukentėjusiojo sveikatą esant vidutinio laipsnio neblaivumui, nenustačius nė vienos atsakomybę lengvinančios ir konstatavus atsakomybę sunkinančią aplinkybę, taip pat į tai, jog per trumpą laikotarpį jis ne kartą baustas už administracinius pažeidimus, neturi pagrindo spręsti, kad ši bausmė yra per griežta ar neatitinka BK 54 straipsnyje įtvirtintų kriterijų. Tuo tarpu perkvalifikavus M. Ž. veiką dėl turto sugadinimo pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, tai yra pripažinus jį padarius baudžiamąjį nusižengimą, už šią veiką skirtina švelnesnė nei pirmos instancijos teismo paskirta bausmė, paskiriant artimą minimaliai – 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, paliekant pirmosios instancijos teismo nustatytus įpareigojimus; tokio dydžio bausmė atitinka padarytos žalos mastą, veikos pavojingumą ir BK 54 straipsnio reikalavimus. Sumažinus M. Ž. už BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą paskirtą laisvės apribojimo bausmę, keičiasi ir atskirų bausmių santykis, todėl yra pagrindas iš naujo subendrinti jam šio nuosprendžio ribose paskirtas bausmes, taikant BK 63 straipsnio nuostatas.

34. Parinkdama bausmių bendrinimo būdą teisėjų kolegija vertina, kad nors pagal BK 10 straipsnį M. Ž. padarytos veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims (nesunkus nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas), tačiau konkrečių veikų pavojingumo skirtumas nėra esminis. Fizinio smurto atveju nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas; baudžiamojo nusižengimo metu buvo sugadintas nedidelės vertės turtas; abi veikos padarytos tiesiogine tyčia, impulsyviai, veikiant apsvaigus nuo alkoholio, nedideliu laiko tarpu viena po kitos. Šių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad nėra pagrindo taikyti švelnesnį, BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytą bausmių bendrinimo apėmimu būdą. Atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę, nusikalstamų veikų pavojingumą bei pobūdį, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju bausmės tikslus atitiks M. Ž. paskirtų bausmių bendrinimas dalinio jų sudėjimo būdu. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, M. Ž. už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta 9 mėnesių laisvės apribojimo bausmė dalinio sudėjimo būdu bendrinama su 4 mėnesių laisvės apribojimo bausme, paskirta už BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytą baudžiamąjį nusižengimą, ir galutinė subendrinta bausmė nustatytina 1 metų laisvės apribojimo, paliekant pirmosios instancijos teismo nustatytus įpareigojimus.

Dėl civilinio ieškinio

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė ir klausimus, susijusius su civiliniu ieškiniu. Teismas pagrįstai nustatė, kad neteisėtais nuteistojo veiksmais buvo padaryti jo naudojamo automobilio sugadinimai, dėl kurių nukentėjusiajam padaryta turtinė žala. Pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė turtinės žalos dydį – 365,67 Eur, kurį patvirtina PVM sąskaita faktūra už konkrečių sugadintų detalių remontą ir šią sumą priteisė iš nuteistojo.

36. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus, neturi pagrindo nesutikti su civilinio ieškinio išsprendimu neturtinės žalos dalyje. Iš nuosprendžio matyti, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, vertino nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą (tyčinis fizinio skausmo sukėlimas ir nežymus sveikatos sutrikdymas nukentėjusiajam J. P. T.), veikų padarymo aplinkybes (smurtas panaudotas nakties metu, nukentėjusiajam vykdant pavėžėjo veiklą ir neturint realios galimybės išvengti konflikto su neblaiviu keleiviu), patirtą fizinį skausmą, nukentėjusiojo išgyventą stresą, nesaugumo jausmą, būtinybę kreiptis pagalbos į policiją ir dalyvauti baudžiamajame procese. Kartu atsižvelgta į tai, kad nukentėjusiajam padarytas sveikatos sutrikdymas kvalifikuotas kaip nežymus, sužalojimai buvo laikini, jų pasekmės neilgalaikės, taip pat į bendruosius neturtinės žalos nustatymo kriterijus ir formuojamą teismų praktiką analogiškose bylose. Šių aplinkybių visuma pateisina pirmosios instancijos teismo sprendimą sumažinti nukentėjusiojo prašomą 2 000 Eur sumą ir priteisti 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų laikyti šią sumą akivaizdžiai per didele ar neatitinkančia padarytos nusikalstamos veikos pobūdžio bei pasekmių, todėl nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos dydžio nekeistina.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Nuteistojo M. Ž. gynėjo advokato Daliaus Mecelicos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2025 m. birželio 26 d. nuosprendį pakeisti:

Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, už kurios padarymą M. Ž. buvo pripažintas kaltu, perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir už šią nusikalstamą veiką M. Ž. paskirti 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo laiką tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje bei per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 dalimi ir 4 dalimi, 9 (devynių) mėnesių laisvės apribojimo bausmę, paskirtą už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą, dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinti su 4 (keturių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, paskirta už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 187 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą ir M. Ž. paskirti galutinę subendrintą 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo laiką tęsti darbą arba registruotis Užimtumo tarnyboje bei per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos dalyvauti elgesio pataisos programoje.

Kitoje dalyje Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. birželio 26 d. nuosprendžio nekeisti.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.