Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-696-258/2014

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-06-26
Bylos Nr.: 2A-696-258/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Rita Kisielienė, Andrutė Kalinauskienė, Alvydas Barkauskas
Atsakovas: UAB ,,Būsto paskolų draudimas“
Ieškovas: Danske bank

Kategorijos

35.4pavadinimo nepavyko patikrinti
45.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinės bylos numeris: 2A-696-258/2014

Teisminio proceso numeris: 2-68-3-09306-2013-3Procesinio sprendimo kategorija: 35.4; 45.1;121.14;121.18;121.21

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. birželio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Andrutės Kalinauskienės ir Ritos Kisielienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ apeliacinį skunda dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Danske bank a/s Lietuvos filialo ieškinį atsakovui UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, trečias asmuo R. P..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas Danske Bank A/S Lietuvos filialas teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo UAB „Būsto paskolų draudimas“ 27 970,65 EUR draudimo išmoką, 1 149,48 EUR palūkanų nuo priteistinos draudimo išmokos sumos už 250 dienų (nuo prievolės mokėti draudimo išmoką atsiradimo dienos iki ieškinio pareiškimo), 6 procentų palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Šalies argumentai

Nurodė, kad ieškovas, veikiantis Danske Bank A/S vardu (ankstesnis pavadinimas - AB „Sampo bankas“), su R. P. 2007 m. spalio 3 d., sudarė kredito sutartį Nr. BPVRK400702132. Jos paskirtis - butui, esančiam (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) įsigyti, kredito suma – 76 749,31 EUR. Trečiasis asmuo, siekdamas užtikrinti kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų vykdymą, 2007 m. spalio 9 d., su UAB „Būsto paskolų draudimas“ banko naudai sudarė būsto kredito draudimo sutartį Nr. BPD 038276. Ja atsakovas įsipareigojo atsitikus draudžiamajam įvykiui - trečiajam asmeniui nevykdant kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas - išmokėti ieškovui draudimo išmoką. Trečiajam asmeniui nevykdant kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ieškovas 2010 m. rugpjūčio 15 d., vienašališkai nutraukė kredito sutartį, o 2010 m. rugsėjo 3 d., kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Atsakovas 2010 m. spalio 5 d., išmokėjo ieškovui 75 619,59 EUR draudimo išmoką, kurią sudarė 75 254,57 EUR negrąžinto kredito ir 365,02 EUR pagal kredito sutartį mokėtinų palūkanų už 3 mėnesius. Ieškovas 2011 m. rugsėjo 20 d. gavo trečiojo asmens ieškinį dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir kredito sutarties atnaujinimo. Atsakovas 2011 m. spalio 7 d. ir 2012 m. sausio 9 d., atsiliepimuose nurodė, kad atnaujinus kredito sutartį draudimo apsauga pagal draudimo sutartį galios ta pačia apimtimi ir sąlygomis. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d., sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21-803/2012 trečiojo asmens ieškinys buvo patenkintas, kredito sutarties šalys buvo grąžintos į padėtį, buvusią iki kredito sutarties nutraukimo. Dėl šios priežasties ieškovas grąžino atsakovui 7 252,75 EUR draudimo išmoką. Trečiajam asmeniui, po jam palankaus teismo sprendimo, toliau nevykdant kredito sutarties, ieškovas 2012 m. kovo 20 d. raštu Nr. dnk1203038 kreipėsi į trečiąjį asmenį, reikalaudamas padengti susidariusį įsiskolinimą pagal kredito sutartį. Ieškovas 2012 m. balandžio 25 raštu Nr. dnk 1204207 nustatė trečiajam asmeniui papildomą terminą iki 2012 m. gegužės 26 d., kredito sutarties pažeidimui pašalinti, tačiau ir per jį kredito sutarties pažeidimas nebuvo pašalintas, todėl ieškovas pakartotinai vienašališkai nutraukė kredito sutartį nuo 2012 m. gegužės 26 d. Ieškovas 2012 m. birželio 8 d., kreipėsi į atsakovą su prašymu išmokėti draudimo išmoką. Tačiau atsakovas pateiktame atsakyme nurodė, kad draudimo apsauga pagal draudimo sutartį nebegalioja. Gavus Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo išaiškinimą byloje numeris 2-21-803/2012, kuriame nurodyta, jog pripažinus sutarties nutraukimą tarp ieškovo ir trečiojo asmens neteisėtu trečiojo asmens naudai, sutartis turi būti vykdoma pagal jos sąlygas, o draudimo apsauga galioja pilna apimtimi. Gavęs minėtą išaiškinimą ieškovas pakartotinai kreipėsi į atsakovą dėl draudimo išmokos išmokėjimo, tačiau gavo neigiamą atsakymą. Pateiktame atsakyme buvo nurodoma, kad ieškovas yra praleidęs draudimo sutartyje nustatytą ilgesnį kaip 300 dienų terminą kredito sutarties pažeidimui ištaisyti. Ieškovo teigimu, draudiminis įvykis buvo įvykęs kadangi trečiasis asmuo nevykdo kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų nuo 2010 m. birželio 15 d., todėl ieškovas įgijo teisę į draudimo išmoką.

Atsiliepimas

Atsakovas UAB „Būsto paskolų draudimas” prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad Vilniaus miesto l apylinkės teismas 2012 m. vasario 1 d., sprendimu (civilinė byla Nr. 2-21-803/2012) pripažinus ieškovo veiksmus dėl kredito sutarties nutraukimo su trečiuoju asmeniu neteisėtais ir atstačius kredito sutarties galiojimą bei atsižvelgus į ieškovo darbuotojo teiginius, jog sprendimas nebus skundžiamas apeliacine tvarka atsakovo bendrovė 2012 m. kovo 5 d., raštu numeris SB-1154 kreipėsi į banką informuodama, kad draudėjo R. P. atžvilgiu draudiminė apsauga pagal 2007 m. spalio 9 d., draudimo liudijimą Nr. BPD 038276 galios 2007 m. spalio 9 d., draudimo sutartyje nurodytomis sąlygomis, bankui pateikus bendrovei kreditavimo sutarties pakeitimą dėl sutarties atnaujinimo. Ieškovas 2012 m. vasario 1 d., teismo sprendime nurodytą sąlygą grąžinti draudikui išmokėtą draudimo išmoką įvykdė ir tokiu veiksmu patvirtino, jog sutinka su 2012 m. vasario 1 d., sprendime bei bendrovės rašte nurodytomis sąlygomis. Šiuo atveju teisingai vykdant Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d., sprendimą, bankas, siekdamas, kad draudimo apsauga galiotų, privalėjo draudikui ne tik atsakyti, bet ir pateikti kreditavimo sutarties pakeitimą, kadangi kreditavimo sutarties grąžinimo mokėjimo atidėjimas turėjo būti ilgesnis nei dvylika mėnesių, t. y. 536 kalendorinės dienos, skaičiuojant nuo neteisėto kreditavimo sutarties nutraukimo (2010-08-15) iki 2012 m. vasario 1 d., sprendimo priėmimo dienos. Pagal 2012 m. balandžio 24 d., banko draudikui teikiamas ataskaitas dėl draudėjų, kurie vėluoja vykdyti prievolę daugiau kaip 30 dienų, bankas buvo nurodęs, kad draudėjas vėluoja vykdyti prievolę 680 dienų ir jo skola pagal 2007 m. spalio 3 d., Kreditavimo sutartį Nr. BPVRK400702132 sudaro 15 450,42 Lt. Bankas kredito gavėjui skaičiavo ne tik kredito įmokas, bet ir palūkanas bei delspinigius nuo jo pirmo pažeidimo dienos, t. y. nuo 2010-06-15 iki 2012-02-01 sprendimo priėmimo. Tokiais veiksmais ieškovas pripažino, kad atsakovo sprendimas nemokėti draudimo išmokos, ieškovui pažeidus Taisyklių Nr. 004 7.2 punktą yra teisingas ir sąžiningas. Sumą bankas reikalavo padengti iki 2012 m. balandžio 21 d. Banko nustatytas neprotingai trumpas terminas padengti susidariusį įsiskolinimą (5 316,53 EUR, 105 Lt nekilnojamojo turto draudimo įmoka), juolab, kad 2012-02-01 teismo sprendimu ieškovo veiksmai nutraukiant kreditavimo sutartį buvo pripažinti neteisėtais. Bankas, nors ir pats raštiškai siūlė kredito gavėjui tartis dėl tolimesnio kredito sutarties vykdymo, tačiau suvokdamas, kad hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto vertė, palyginus su 2007 m., kuomet kredito gavėjui buvo suteiktas kreditas, yra sumažėjusi, o realizavus jį priverstine tvarka, bankas neatgautų visų kredito gavėjui suteiktų kredito lėšų, elgdamasis neprofesionaliai ir nedalykiškai siekė gauti visą draudimo išmoką bei pagal 2010 m. gegužės 20 d., sutartį priklausančias palūkanas iš bendrovės.

Žemesnės instancijos teismas

2012-06-25 raštu Nr. SB-2956 draudikas, atsakydamas į banko Pranešimą apie draudžiamąjį įvykį ir paraišką draudimo išmokai gauti, informavo, kad bankas iki šiol nėra pateikęs dokumentų (kreditavimo sutarties pakeitimo dėl sutarties atnaujinimo), kuriais būtų atstatyta draudiminė apsauga pagal 2007 m. spalio 9 d., draudimo liudijimą Nr. BPD 038276, todėl draudiminė apsauga nėra atstatyta.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimu ieškinys patenkintas iš dalies. Ieškovui Danske Bank A/S Lietuvos filialui iš atsakovo UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ priteista 27 970,65 EUR draudimo išmoka, 145,60 EUR palūkanų, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (28 116,25 EUR) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013-03-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 5 207,12 Lt (penki tūkstančiai du šimtai septyni litai 12 ct) bylinėjimosi išlaidų. Iš atsakovo UAB „Būsto paskolų draudimas” valstybės naudai priteisti 29,00 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Teismas nurodė, kad draudėjui R. P. nevykdant prievolės grąžinti bankui būsto kreditą ir sumokėti palūkanas kredito sutartyje numatytais terminais ir prievolės neįvykdžius per papildomą teminą ir negražinus paskolos draudiminis įvykis įvyko. Teismo nuomone, pagal UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ taisyklių numeris 004 nuostatas (1 p., 4 p., 6., 7.1, 7.2 p., 7.3 p., 8 p., 11-12 p.) atsakovas nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką, nes draudimo išmoką buvo atsisakyta išmokėti formaliu pagrindu, o praleistas 300 dienų terminas (taisyklių 7.2 p.) taisyklėse nebuvo numatytas kaip nedraudiminis įvykis (taisyklių 8-9 p.) (CK 6.193 str.). Minėtą terminą, teismas vertino tik kaip tam tikrą taisyklėse numatytą sąlygą norint gauti draudiminę išmoką. Tą teismo nuomone, patvirtino ir Draudimo taisyklių 54.1, 55 punktų nuostatos. Teismo vertinimu, šiuo atveju, minėtas termino viršijimas neturėjo jokios esminės įtakos tinkamų draudiko prievolių vykdymui, o draudikas neįrodė, kad dėl paminėto sutarties sąlygos pažeidimo jam būtų kilę tam tikri nuostoliai. Draudikui neįrodžius, kad termino viršijimas turėjo įtakos draudžiamajam įvykiui ir draudimo išmokos dydžiui, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo mažinti mokėtinos draudimo išmokos dydžio (Draudimo įstatymo 96 str. 6 d.). Teismas nesutiko su atsakovo aiškinimais dėl pareigos ieškovui pateikti kreditavimo sutarties sąlygų pakeitimą dėl sutarties atnaujinimo, nes teismui taikius restituciją, pagal 2010 m. gegužės 20 d. sutarties Bendrųjų nuostatų 2.3 punktą, nebuvo numatyta ieškovo pareiga gauti UAB „Būsto paskolų draudimas“ sutikimą dėl kredito sąlygų pakeitimo, nes jos apskritai nebuvo keičiamos, o teismas 2012 m. vasario 1 d., sprendimu tik pripažino kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ir pritaikė restituciją. Šią teismo išvadą patvirtino ir teismo 2012 m. spalio 11 d., nutartis dėl teismo 2012 m. vasario 1 d., sprendimo išaiškinimo. Teismo vertinimu, tik tuo atveju, jeigu R. P. norėjo keisti kredito sutarties sąlygas, jis turėjo kreiptis į banką, o bankui keičiant kredito sutarties sąlygas būtų buvę reikalinga gauti UAB „Būsto paskolų draudimas“ sutikimą, jeigu atitinkamas pakeitimas atitiktų Bendradarbiavimo sutarties 2.3 punkto sąlygas (CK 6.997 str. 1 d.). Teismo vertinimu, šiuo atveju, atsakovo atsisakymas mokėti draudimo išmoką grindžiamas tik formaliu pagrindu (žr. taip pat Bendradarbiavimo sutarties 2.7. p.), gi taisyklėse numatytų nedraudiminių įvykių sąrašas yra baigtinis, jis negali būti aiškinamas plečiamai. Ieškinį patenkinus iš dalies ieškovui buvo priteistos palūkanos (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str.) o bylinėjimosi išlaidos paskirstytos atsižvelgiant į CPK 93 straipsnio 2 dalies, 98 straipsnio nuostatas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ (toliau –apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti; priteisti apelianto patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas netinkamai aiškino draudiminio įvykio sąvoką teigdamas, jog draudžiamasis įvykis apibrėžiamas tik Draudimo taisyklių 6 punktu ir sistemiškai neanalizavo draudžiamojo įvykio sąlygų taip, kaip tai numato draudimo taisyklių III skyriaus 6-7 punktai. Šio skyriaus nuostatos sudaro visumą sąlygų kurios turi būti konstatuotos norint įvykį pripažinti draudžiamuoju. Apelianto manymu, jis neturėjo pareigos nurodyti įvykių, kurie nepatenka į draudžiamųjų įvykių apibrėžtį ir mano, kad teismas nepagrįstai vertino, kad yra visos būtinos sąlygos įvykį pripažinti draudžiamuoju (draudimo taisyklių 6 p.,7p., 7.1 p., 7.2 p., 7.3 p.). Apelianto teigimu, draudikas neturėjo įrodinėti Draudimo įstatymo 96 straipsnyje nurodytų sąlygų, kurios draudžiamojo įvykio atveju atleistų jį nuo draudimo išmokos mokėjimo, nes įvykiui nepatenkant į draudimo įvykių apibrėžtį numatytą taisyklėse draudikui nekylą pareiga tokio įvykio įrodinėti, todėl teismas netinkamai taikė ir aiškino draudimo įstatymo 96 straipsnio nuostatas bei įrodymų vertinimą reglamentuojančias įstatymo normas (CPK 185 str.). Apelianto manymu, teismas visiškai nepagrįstai vertino, jog draudimo taisyklių 7.2 punkte nustatytas 300 kalendorinių dienų terminas nesudaro pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nes šis terminas yra naikinamasis ir jam suėjus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga (CK 1.117 str.). Nagrinėjamu atveju, minėtas terminas draudimo taisyklėse buvo apibrėžtas vienareikšmiškai, o pabaigos terminas aiškus ir nedviprasmiškas. Minėtas 300 dienų terminas yra optimalus ir objektyviai pakankamas bankui (ieškovui) įsitikinti kredito gavėjo nemokumu, o pranešimo bendrovei terminą reglamentuoja draudimo taisyklių 7.3 punktas. Be to, teismo posėdžio metu ieškovas pats pripažino, jog minėtą terminą yra praleidęs. Dėl nurodyto apeliantas mano, jog priimant skundžiamą sprendimą nebuvo atsižvelgta į lingvistinį sutarties sąlygų suvokimą, bet ir į sutarties sąlygų ryšį, sutarties tikslus ir kt. Teismas nepagrindė teiginio, jog ,,tokios aplinkybės nesudaro pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmoką“ ir neįvertino to, kad draudikas atsisakė išmokėti draudimo išmoką ne dėl to, kad kreditavimo sutartis buvo pripažinta nutraukta neteisėtai, o dėl to, kad nebuvo draudžiamojo įvykio. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad terminas viršytas dėl paties ieškovo (banko) kaltės, t.y. būtent jo veiksmai lėmė, kad kreditavimo sutartis buvo nutraukta neteisėtai. Apelianto manymu, skundžiamame teismo sprendime 300 dienų termino viršijimą teismas klaidingai sieja su apelianto pasisakymais dėl draudimo apsaugos galiojimo tiek civilinės bylos numeris 2-21-803/2012 nagrinėjimo metu, tiek 2012 m kovo 5 d., rašte ieškovui numeris SB-1154. Pabrėžia, kad apeliantas visą laiką akcentavo, jog ieškovui atnaujinus būsto kreditavimo sutartį, draudimo apsauga pagal 2007 m. spalio 9 d. draudimo liudijimą numeris 038276 galios draudimo sutartyje nurodytomis sąlygomis. Tai reiškia, kad draudimo apsauga gali būti teikiama tik draudimo sutartyje nurodomomis sąlygomis ir tik įvykus draudžiamajam įvykiui (DĮ 2 str.11 d.). Apelianto teigimu, 2010 m. gegužės 20 d. sutarties 2.7 punkte nurodoma, kad bendrovė (apeliantas) neatsisakys išmokėti draudimo išmoką dėl to, kad bankas praleido bendrovės informavimo, kreipimosi į bendrovę terminus, taip pat dėl to, kad kredito gavėjas (draudėjas) pažeidė reikalavimą apdrausti įkeičiamą turtą ne mažesne kaip negrąžinto būsto kredito dydžio draudimo suma ar laiku neapmokėjo draudimo įmokos ar atliko kitus formalius pažeidimus, nustatytus draudimo taisyklėse ar bendradarbiavimo sutartyje. Ieškovo nustatytas terminas nuo pirmo būsto kreditavimo sutarties pažeidimo iki galutinio termino jam pašalinti sudarė 712 dienų ir viršijo sutarties 7.2 punkte nustatytą maksimalų 300 Dienų terminą. Todėl jį viršijus du kartus nei buvo susitarta tokio pažeidimo negalima laikyti formaliu. Pažymi, jog sutarties 2.1 punkte šalys susitarė ,,draudimo sutartyje nurodytais būdais pakeisti draudimo išmokų pagal draudimo sutartis <...>, mokėjimo terminus ir tvarką“. Draudimo sutartimi susitariančiosios šalys nesiekė pakeisti draudimo taisyklėse nustatytų draudžiamųjų įvykių sąlygų, draudimo taisyklėse ir bendradarbiavimo sutartyse nustatytų draudimo išmokų nemokėjimo ar mažinimo atvejų. Sutartimi buvo pakeista tik išmokų išmokėjimo bankui tvarka ir terminai Todėl sudarant 2010 m. gegužės 20 d. sutartį susitariančios šalys neturėjo siekio praplėsti draudžiamųjų įvykių sąrašo ar siekio dėl didesnės draudimo rizikos bendrovei prisiėmimo, nei ji buvo prisiimta sudarant draudimo sutartį su draudėju. Dėl šios priežasties teigia, jog toks sutarties ir draudžiamojo įvykio plečiamasis aiškinimas neatitiktų draudimo teisės doktrinos. Apeliantas mano, jog priimdamas skundžiamą sprendimą teismas netinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuota praktika civilinėse byloje numeris: 3K-3-521/2004, 3K-3-516/2006 ir to pasėkoje padarė klaidingas išvadas nagrinėtoje byloje.

Atsiliepimas

Ieškovas, Danske bank veikiantis per Danske bank A/S Lietuvos filialą, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundžiamą teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti; priteisti iš apelianto ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pagal Draudimo sutarties 4 ir 6 punktus draudikas prisiėmė draudimo riziką kuri siejama išimtinai su draudėjo kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų grąžinti kreditą ir mokėti kredito sutartyje numatyto dydžio palūkanas kredito sutartyje nustatyta tvarka ir terminais, nevykdymu ar netinkamu vykdymu. Taisyklių 8 punktas aiškiai atskiria draudiminius ir nedraudiminius įvykius ir apibrėžia sąlygas kurioms esant draudiminė apsauga yra taikoma. Draudimo numatytos draudiminės apsaugos galiojimo ir jos netaikymo sąlygos glaudžiai susijusios su taisyklių 54 punktu numatančiu, kad esant šiems pažeidimams ,,Draudikas turi teisę nemokėti draudimo išmokos ar ją mažinti. Vienas iš taisyklių 54 punkto nurodytų pažeidimų ir yra taisyklių 7-ojo punkte numatytų reikalavimų nesilaikymas. Tokiu būdu teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog taisyklių 7.2 punkte numatyto maksimalaus 300 dienų termino įsiskolinimui padengti viršijimas nesudaro pagrindo atsisakyti mokėti draudimo išmokos. Ieškovas sutinka su teismo išvada, jog įvykus draudiminiam įvykiui draudikas turi įrodyti aplinkybes atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo (DĮ 96 str.). Kadangi įvykis nebuvo pripažintas nedraudžiamuoju, todėl apeliantas siekdamas išvengti draudimo išmokos mokėjimo turėjo įrodyti aplinkybes atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo. Šios nuostatos yra perkeltos ir į draudimo taisyklių 54.1 punktą. Dėl šios priežasties teismas pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė, apie pareigą draudikui įrodyti aplinkybes atleidžiančias jį nuo pareigos išmokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti. Ieškovas sutinka su teismo išvada dėl taisyklių 7.2 punkto aiškinimo, nes priėmus teismo sprendimą, kredito sutarties galiojimas buvo atstatytas ir jokie papildomi veiksmai šiam faktui įtvirtinti nebuvo reikalingi. Apelianto atstovas bylos nagrinėjimo metu negalėjo paaiškinti priežasčių dėl kurių iki šios civilinės bylos iškėlimo jis su draudėju nesudarė 2010 m. gegužės 20 d. bendradarbiavimo sutartyje numatyto mokėjimų draudimo susitarimo, pagal kurį apeliantas padengtų visą susidariusį draudėjo įsiskolinimą pagal kredito sutartį ir vykdytų ž draudėją kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus dar 12 mėnesių. Todėl mano, jog apeliantui šiurkščiai pažeidus bendradarbiavimo sutarties 4.4 punktą, teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apelianto atsisakymas mokėti draudimo išmoką grindžiamas tik formaliu pagrindu. Taip pat sutinka su teismo išvadomis dėl Bendradarbiavimo sutarties 2.7 punkto aiškinimo ir atmeta apelianto argumentus dėl teismo klaidingai aiškintos Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos civilinėse bylose numeris 3K-3-521/2004, 3K-3-516/2006, nes šios nutartys yra cituojamos ir paties apelianto skunde ir pažymi, kad minėtose nutartyse nurodytos taisyklės Lietuvos Aukščiausiojo teismo buvo pripažintos universaliomis visoms draudimo rūšims.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo (draudėjo) reikalavimas priteisti draudimo išmoką iš atsakovo (draudiko) yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad apeliantas nepagrįstai atsisakė ieškovui išmokėti draudimo išmoką. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, atmetė ieškinį. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apelianto teigimu, pirmos instancijos teismas netinkamai aiškino draudiminio įvykio sąvoką teigdamas, jog draudžiamasis įvykis apibrėžiamas tik Draudimo taisyklių 6 punktu ir sistemiškai neanalizavo draudžiamojo įvykio sąlygų taip, kaip tai numato draudimo taisyklių III skyriaus 6-7 punktai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad draudikas visuomet prisiima santykinę draudimo riziką, tačiau negali prisiimti nekontroliuojamos rizikos. Draudikas turi teisę draudimo taisyklėse nustatyti prisiimamos draudimo rizikos apimtį, eliminuodamas įsipareigojimą kompensuoti tokius draudėjo ar naudos gavėjo nuostolius, kurių atsiradimo rizikos draudikas sudaroma draudimo sutartimi neprisiima. Vienas iš rizikos mažinimo būdų – nedraudžiamųjų įvykių nurodymas draudimo taisyklėse. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai draudimo rizika įvyksta, tačiau šalys yra susitarusios, kad šis įvykis dėl konkrečių aplinkybių nelemia draudiko pareigos išmokėti išmoką. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio.

Vertinant ar apeliantas pagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovui, svarbu nustatyti ar įvykęs įvykis atitinka nedraudiminio įvykio apibrėžimą, numatytą Būsto kreditų draudimo taisyklių (toliau –Taisyklės) Nr. 004 8 punkte.

Kaip nustatyta Taisyklių 6 punkte draudžiamuoju įvykiu yra laikomas draudėjo prievolės grąžinti bankui būsto kreditą ir (ar) sumokėti palūkanas neįvykdymas būsto kreditavimo sutartyje nustatytais terminais ir tvarka. Vadinasi, sudarydamas draudimo sutartį su ieškovu, apeliantas prisiėmė draudimo riziką susijusią su kredito sutarties įvykdymu joje nustatytais terminais ir tvarka.

Bylos medžiaga tvirtina, jog R. P. nevykdė Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimu atnaujintos kredito sutarties, todėl ieškovas 2012 m. kovo 20 d. raštu numeris 1203038, pareikalavo iš R. P. iki 2012 m. balandžio 21 d. sumokėti susidariusius įsiskolinimus su tai dienai paskaičiuotomis palūkanomis ir delspinigiais. Iki nurodyto termino R. P. nepadengus įsiskolinimo pagal sutartį dėl tolesnio sutarties vykdymo sąlygų inicijuos sutarties nutraukimą ir pradės priverstinį skolos išieškojimą (b.l. 45). Ieškovas 2012 m. balandžio 25 d. rašte nurodė, kad Robertui pliurai per papildomą terminą nepašalinus sutarties pažeidimo bus laikoma, jog sutartis nutraukta nuo 2012 m. gegužės 26 d. be atskiro įspėjimo (b.l. 46).

Taisyklių 8 punkte šalys susitarė dėl įvykių abiejų šalių laikomų nedraudiminiais: būsto kreditas buvo panaudotas ne pagal paskirtį, nurodytą būsto kreditavimo sutartyje; draudėjas kredito negrąžina kredito bankui dėl karo agresijos, priešiškų užsienio jėgų veiksmų, karinio pobūdžio veiksmų, pilietinio karo, maišto, revoliucijos, sukilimo, vidaus neramumų, pasiekusių sukilimo, karinės ir neteisėtos jėgos panaudojimo mastą, ir kt; draudėjo ar kito asmens, užtikrinančio draudėjo prievolę bankui pagal būsto kreditavimo sutartį, nekilnojamasis turtas nebuvo įkeistas pagal reikalavimus nustatytus šių taisyklių 31-35 punktuose (b.l. 19).

Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenys ir pirmos instancijos teismo nustatytos aplinkybės leidžia spręsti, jog nagrinėjamu atveju įvyko Taisyklių 6 punkte numatytas draudiminis įvykis, nes R. P. padaryti kredito sutarties pažeidimai, tinkamai ir laiku nevykdytos kredito sutarties sąlygos, grąžinti kreditą dalimis bei sumokėti tai kredito daliai tenkančias palūkanas, sąlygojo pakartotinį kredito sutarties nutraukimą. Todėl priešingai nei teigia apeliantas šis įvykis atitiko Taisyklių 6 punkte numatytą draudiminį įvykį. Virš aptartos ginčo šalių nedraudiminių įvykių sąlygos taip pat leidžia daryti išvadą, jog šalys Taisyklėse aiškiai numatė ieškovo pareigų pažeidimus, kurie laikomi nedraudiminiais įvykiais ir kuriems įvykus apeliantas yra atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo. Šis sąrašas yra baigtinis bei negali būti aiškinamas plečiamai. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog apeliantas tik formaliai pagrindais atsisakė išmokėti draudimo išmoką ieškovui, nes byloje nagrinėjamas įvykis nepatenka į šalių numatytą nedraudiminių įvykių sąrašą.

Apeliantas teigia, jog pirmos instancijos teismas sistemiškai neanalizavo draudžiamojo įvykio sąlygų taip, kaip tai numato draudimo taisyklių III skyriaus 6-7 punktai. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiuo apelianto argumentu. Pirmos instancijos teismas išsamiai aptarė taisyklių III skyriaus 7.1 ir 7.2 punktus ir juos išanalizavo šios bylos kontekste. Aptartose nedraudiminiuose įvykiuose nėra numatyta jog maksimalaus 300 dienų termino įsiskolinimui padengti viršijimas (Taisyklių 7.2 p.), laikomas nedraudiminiu įvykiu. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog šalims nesusitarus dėl minėto atvejo pripažinimo nedraudiminiu įvykiu nėra pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju maksimalaus 300 dienų termino viršijimas nesudarė pagrindo atsisakyti išmokėti draudimo išmoką.

Be to, teisėjų kolegijos nuomone yra būtina įvertinti ar minėtas 300 dienų terminas aplamai buvo praleistas.

Bylos duomenys tvirtina, jog pranešime apie draudžiamąjį įvykį nurodyta, kad pirmo pažeidimo terminas mokėti eilinės įmokas data – 2010 m. birželio 15 d., o terminas pašalinti sutarties pažeidimus buvo nustatytas iki 2012 m. gegužės 26 d., kredito sutarties nutraukimo data 2012 m. gegužės 26 d. (b.l. 109). Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. vasario 1 d. sprendimu, atnaujinus 2007 metų spalio 3 d. kredito sutarties galiojimą ir R. P. toliau nevykdant kredito sutarties sąlygų ji nutraukta 2012 m. gegužės 26 d. (b.l. 45-46).

Teisėjų kolegijos vertinimu, teismui atstačius kredito sutarties galiojimą, tuo pačiu liko galioti ir draudiminė apsauga, tačiau po sutarties atstatymo, R. P. toliau darant sutartinius pažeidimus, pirminiai pažeidimai skaičiuotini ne nuo pradinės sutarties nutraukimo, o nuo atnaujintos sutarties sąlygų nevykdymo ir kredito sutarties nutraukimo 2012 m. gegužės 26 d., nes pagal pirmiau nutrauktą kredito sutartį ieškovas grąžino apeliantui išmokėtą draudimo išmoką, tokiu būdu iki kredito sutarties atnaujinimo santykiai tarp šalių laikytini pasibaigusiais tinkamu prievolės įvykdymu. Teisėjų kolegija mano, jog atnaujinus sutartį ir jos R. P. nevykdant, teismui ta pačia apimtimi išsaugojus iki pirminio sutarties nutraukimo galiojusias ieškovo ir apelianto teises ir pareigas, sutarties pažeidimo terminas skaičiuotinas nuo 2012 m. gegužės 26 d., nes A. P. pradėtas teisminis procesas prieš ieškovą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, sąlygojo kredito sutarties nutraukimo pripažinimą neteisėtu ir ieškovo įpareigojimą grąžinti draudiminę išmoką bei visiškai nepriklausė nuo ieškovo valios.

Apeliantas taip pat teigia, jog jam nekyla pareiga įrodinėti kokiais kitais draudimo sutartyje ar taisyklėse nustatytais pagrindais atsisakyta mokėti draudimo išmoką, o kartu nekyla pareiga įrodyti aplinkybių, atleidžiančių nuo draudimo išmokos mokėjimo. Su šiuo argumentu, kaip aplamai prieštaraujančių draudimo teisinių santykių esmei, teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti. Draudimo įstatymo 96 straipsnio 6 dalis reikalauja, kad draudikas įrodytų aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos mokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad draudikas atsisakydamas mokėti arba sumažinamas draudimo išmoką dėl to, kad draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas, privalo atsižvelgti į draudėjo kaltę, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos atsiradusios dėl pažeidimo dydį. Minėtos įstatymo nuostatos perkeltos ir į Taisyklių 54.1 punktą numatantį apelianto galimybę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką ar ją sumažinti esant Taisyklių 7 punkto pažeidimams. Taisyklių 55 punktas numato, kad apeliantas, priimdamas sprendimą mažinti draudimo išmoką ar jos nemokėti paaiškina tokio sprendimo priežastis. Kitaip tariant jis turi pagrįsti (įrodyti) atsisakymo išmokėti ar sumažinti draudimo išmoką pagrindą. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, jog Taisyklių 7 punkte numatytas terminas priežastiniu ryšiu nėra susijęs su draudžiamu įvykiu t.y. apelianto pareiga grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas ieškovui sutartyje nustatyta tvarka ir terminais atsiradimu. Kadangi apeliantas neįrodė, kad dėl pirmos minėto sutarties sąlygos pažeidimo (7 p.) jis patyręs nuostolių, pirmos instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo mažinti išmokėtinos draudimo išmokos dydžio.

Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, jog pirmos instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika civilinėse bylose numeris3K-3-521/2004, 3K-3-516/2006, nes šiose nutartyse nurodoma, jog jos gali būti taikomos sprendžiant visų draudimo rūšių bylas.

Kiti apeliacinio skundo argumentai teisiškai nereikšmingi ir neįtakoja skundžiamojo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Alvydas BarkauskasAndrutė KalinauskienėRita Kisielienė