Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Vitalijos Norkūnaitės (kolegijos pirmininkės) ir Aušros Valinskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. D. K. ir jo įstatyminės atstovės I. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-08-12 nuosprendžio, kuriuo M. D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausme, ją atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

M. D. K. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį už pasikėsinimą įvykdyti apiplėšimą, panaudojant peilį, o būtent už tai, kad jis 2016-07-18, apie 20,50 val., automobilių stovėjimo aikštelėje, esančioje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai nustatytas 1,87 promilių girtumas, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, priėjo prie nukentėjusiosios K. J. ir pareikalavo atiduoti jai priklausantį, 300 Eur vertės mobilaus ryšio telefoną „I-phone 4“. Pastarajai atsisakius tai padaryti, pagrasino durti nukentėjusiajai peiliu, kurį nukreipė į K. J.. Po to, nukentėjusioji K. J., išsigandusi, kad gali būti sužalota peiliu, pradėjo bėgti ir šaukti pagalbos, o kaltinamasis M. D. K. bėgo paskui nukentėjusiąją. Tačiau M. D. K. savo veikos nebaigė dėl priežasčių nepriklausančių nuo kaltinamojo valios, kadangi pamatęs atvažiuojančius dviratininkus, kaltinamasis M. D. K. pabėgo.

Motyvuojamoji dalis

Skundai tenkintini iš dalies

Dėl nusikalstamos veikos perkvalifikavimo į BK 178 straipsnio 2 dalį (atvirą vagystę)

BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas apiplėšė įsibrovęs į patalpą arba panaudojęs nešaunamąjį ginklą, peilį ar kitą specialiai žmogui sužaloti pritaikytą daiktą. Plėšimo veika pasireiškia turto užvaldymu, panaudojant fizinį smurtą ar grasinant tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimant galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis. Grasinimas tuoj pat panaudoti fizinį smurtą yra psichinės prievarta. Psichinė prievarta – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikrų neigiamų pasekmių. Pažymėtina, kad grasinimas gali būti ir be grasinančių žodžių ar veiksmų, o pasinaudojant ar sukuriant situaciją, kuri yra bauginanti, kelianti nerimą ir saugumo trūkumą nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 20005-06-23 nutarimas „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo bylose). Vienas iš plėšimą kvalifikuojančių požymių yra peilio panaudojimas. Panaudojimu laikomas ne tik nusikaltimo įrankio žalojančių ar jo kovinių, sprogstamųjų savybių tiesioginis panaudojimas, bet ir grasinimas turimu ginklu plėšimo metu žodžiu, gestais, akivaizdžiu demonstravimu, užuominomis panaudoti šaunamąjį, nešaunamąjį ginklą, sprogmenį, peilį ar kitą specialiai žmogui žaloti pritaikytą daiktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 20005-06-23 nutarimas „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo bylose).

Nagrinėjamu atveju byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad nuteistasis M. D. K. nukentėjusiajai grasindamas peiliu tuoj pat panaudoti fizinį smurtą, pasikėsino pagrobti nukentėjusiajai priklausantį turtą – mobiliojo ryšio telefoną tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas M. D. K. nusikalstamą veiką teisingai kvalifikavo pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog nukentėjusiajai peiliu negrasino, peilis jam iškrito iš kišenės ir jis jo pasilenkė paimti, todėl nukentėjusioji galimai klaidingai tai suprato. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokia nuteistojo pozicija vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ši versija prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ši versija aptarta bei motyvuotai ir pagrįstai atmesta.

Šios nustatytos aplinkybės rodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados atitinka faktines bylos aplinkybes ir nuteistojo veika kvalifikuota teisingai, nėra pagrindo veiką perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 2 dalį.

Dėl savanoriško atsisakymo pabaigti nusikalstamą veiką (BK 23 straipsnis)

Apeliantų teiginys, kad M. D. K. padaryta veika neteisingai kvalifikuota kaip pasikėsinimas padaryti plėšimą, nes jis savanoriškai atsisakė tęsti nusikalstamą veiką, nepagrįstas.

Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą yra tada, kai asmuo nusikalstamos veikos rengimosi ar pasikėsinimo stadijos metu savanoriškai atsisako pabaigti nusikalstamą veiką, suvokdamas, kad turi realią galimybę ją užbaigti. Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikalstamą veiką galimas iki baigtos nusikalstamos veikos stadijos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimą atsisakyti pabaigti nusikalstamą veiką asmuo privalo priimti savanoriškai, o ne susidūręs su nenumatytomis aplinkybėmis ar kliūtimis, neleidžiančiomis pabaigti pradėtą veiką (kasacinė nutartis 2K-391/2005).

Pirmosios instancijos teismas M. D. K. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo kaip pasikėsinimą įvykdyti plėšimą panaudojant peilį, motyvuodamas tuo, kad M. D. K. savo nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes M. D. K. vijosi nukentėjusiąją ir tik pamatęs, kad nukentėjusioji pribėgo prie sustojusių dviratininkų, kurie būtų sutrukdę kaltinamam asmeniui užvaldyti nukentėjusiajai priklausantį turtą, nusprendė savo nusikalstamo sumanymo atsisakyti. Ši teismo išvada atitinka nukentėjusiosios nuoseklius parodymus, duotus nuo pat baudžiamojo proceso pradžios apie tai, kad po to, kai nuteistasis jai pagrasino įdurti peiliu, jei pastaroji neatiduos jam telefono, ji pradėjo šauktis pagalbos ir bėgti. Bėgdama ji atsisuko ir matė, kad kaltinamas asmuo ją vijosi, o apsisuko atgal ir nubėgo tik tada, kai pamatė, jog nukentėjusioji pribėgo prie sustojusių dviratininkų. Minėta, kad nėra pagrindo netikėti nukentėjusiosios nuosekliais parodymais, byloje nėra domenų, kad nukentėjusioji būtų suinteresuota nuteistajam pakenkti, ar apkalbėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo pozicija, kad jis savanoriškai atsisakė nusikalstamo sumanymo, vertinama kaip pasirinktas gynybos būdas, kadangi ši versija prieštarauja byloje surinktiems ir nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams.

Taigi, pagal bylos aplinkybes M. D. K. svetimo turto neužvaldė, nes nukentėjusioji šaukdamasi pagalbos pribėgo prie sustojusių dviratininkų, – tai objektyvi aplinkybė, kurią jis suvokė kaip kliūtį pabaigti nusikalstamą sumanymą ir tik todėl nusprendė jo nebetęsti. Taigi M. D. K. veikoje nėra nustatyta esminė BK 23 straipsnio 1 dalyje numatyta aplinkybė – suvokimas, kad jis gali tęsti savo nusikalstamą veiką – svetimo turto užvaldymą.

Dėl lengvinančios atsakomybę aplinkybės

Apeliaciniame skunde prašoma pripažinti, kad M. D. K. atsakomybę lengvina tai, jis prisipažino įvykdęs nusikalstamą veiką, nuoširdžiai gailisi ir padėjo ją išaiškinti (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Apeliacinio skundo argumentai dėl lengvinančios aplinkybės pripažinimo atmetami. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė gali būti konstatuojama tik nustačius dvi aplinkybes: 1) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, ir vieną iš alternatyvių aplinkybių: 2) kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis.

Pagal teismų praktiką kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai kaltininkas pripažįsta visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes ir tai daro neverčiamas surinktų byloje įrodymų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-201/2007, 2K-550/2008, 2K-638/2010, 2K-106/2011). Bylos duomenimis, M. D. K. viso baudžiamojo proceso metu dėl įvykdytos nusikalstamos veikos savo kaltę pripažino tik iš dalies: neigė grasinimą naudojant peilį, teigė savanoriškai atsisakęs tęsti nusikalstamą sumanymą. Šios jo nurodytos aplinkybės yra paneigtos. Taigi, nenustačius kaltininko prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, teismas neturėjo teisinio pagrindo pripažinti BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės.

Be to, nėra pagrindo teigti, kad M. D. K. padėjo nusikalstamą veiką išaiškinti. Pagal baudžiamąjį įstatymą ir susiformavusią teismų praktiką, be prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką, reikalaujama ir aktyvios pagalbos ikiteisminio tyrimo institucijai bei teismui išaiškinant nusikaltimą, o vien prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką ir ikiteisminio tyrimo neklaidinimas (arba jeigu kaltininkas prisipažino kaltu ir neklaidino teisėsaugos institucijų, tačiau aktyviais veiksmais joms nepadėjo išaiškinti nusikaltimo), dar nėra pakankamas pagrindas tai laikyti aplinkybe, lengvinančia atsakomybę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-88/2008). Vertinant kaltininko parodymus svarbu nustatyti, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-479/2014, 2K-88-942/2015). Minėta, kad kaltinamas asmuo ikiteisminio tyrimo metu, teisme, apeliacinėje instancijoje savo kaltę pripažino tik iš dalies. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad jis sulaikomas priešinosi, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką tik nukentėjusiajai atpažinus jį kaip asmenį, bandžiusį ją apiplėšti.

Dėl BK 54 straipsnio 2 dalies taikymo ir bausmės dydžio

Apeliantai mano, kad M. D. K. buvo paskirta per griežta bausmė. Prašo paskirti bausmę nesusijusią su laisvės atėmimu. Nurodo, kad svarbu atsižvelgti į tai, kad prieš tai M. D. K. niekada nebuvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, į jo asmenybę, kuri nėra tokia neigiama kaip apibūdina apylinkės teismas, į M. D. K. amžių, į tai, kad M. D. K. išvadas dėl savo netinkamo elgesio padarė, gailisi dėl jo ir linkęs keistis.

Pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. M. D. K. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, kurio sankcijoje numatyta tik viena bausmių rūšis: laisvės atėmimas. Jos terminas nustatytas iki 7 metų, bausmės vidurkis – 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų. Teismas šioje byloje M. D. K. paskyrė bausmę, nustatytą BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad skirdamas bausmę atsižvelgia į M. D. K. padaryto nusikaltimų pobūdį ir pavojingumą, į tai, kad jis padarė sunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 5 dalis), į vieną jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui) ir lengvinančių aplinkybių nebuvimą, taip pat į tai, kad kaltinamasis M. D. K. anksčiau jau buvo teistas už plėšimą ir vėl yra kaltinamas kvalifikuotu plėšimu, be to, yra daugybę kartų baustas administracinėmis nuobaudomis už administracinius teisės pažeidimus (t. 1, b. l. 69-76), ir turi net trylika galiojančių administracinių nuobaudų. Sprendė, kad ankstesniu teismo nuosprendžiu jam už plėšimą paskirta laisvės apribojimo bausmė nesulaikė kaltinamojo nuo pakartotinio analogiškos, tačiau kvalifikuotos, t. y. pavojingesnės, nusikalstamos veikos darymo ir nepaveikė jo, kad jis laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, todėl teismas manė, kad bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus kaltinamajam M. D. K. 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytą terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį parinko didesnį už įstatyme numatytą (BK 50 straipsnio 2 dalis) minimalų laisvės atėmimo terminą.

Apeliacinės instancijos teismas tenkinti prašymą paskirti švelnesnę nei sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą bausmę, neturi pagrindo. Pagal BK 54 straipsnio 3 dalį teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismas, švelnindamas bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu, turi nurodyti, kokios yra išimtinės aplinkybės, rodančios, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-300/2012, 2K-544/2014, 2K-P-89/2014, 2K-432/2014 ir kt.). BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, skirtos byloms, susijusioms su daug mažesniu nuteistojo asmenybės ir veikos pavojingumo vertinimu, kai, vadovaujantis įstatyme įtvirtintomis bendrosiomis bausmės skyrimo taisyklėmis, skirtina kad ir minimali sankcijoje numatyta bausmė vis tiek prieštarauja teisingumo principui, todėl parinktina švelnesnė bausmė ar kita jos rūšis.

Šiuo atveju apeliantų nurodytos aplinkybės, susijusios su nuteistojo asmenybe (gailisi dėl nusikalstamos veikos padarymo, padarė išvadas dėl netinkamo elgesio, praeityje yra apdovanotas už laimėjimus žaidžiant šaškėmis ir pan.) yra svarbios nustatant bausmės, numatytos padaryto nusikaltimo sankcijoje, rūšį ir dydį ir nėra išimtinės aplinkybės, kurios pagrįstų būtinumą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas M. D. K. už jo padarytą nusikaltimą paskyrė bausmę žymiai mažesnę nei laisvės atėmimo bausmės vidurkis, numatytas BK 180 straipsnio 2 dalies sankcijoje. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuteistajam M. D. K. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė savo rūšimi ir dydžiu nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti jos apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Dėl BK 92 straipsnio taikymo

Apeliaciniuose skunduose prašoma taikyti BK 92 straipsnį ir atidėti bausmės vykdymą M. D. K., nes nusikalstamą veiką jis padarė būdamas nepilnametis, jam niekada nebuvo skirta laisvės atėmimo bausmė, dėl nusikalstamos veikos labai gailisi, padarė išvadas dėl savo netinkamo elgesio.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamojo įstatymo nuostatas, jų aiškinimą teismų praktikoje, konstatuoja, kad priešingai nei nurodė apylinkės teismas, šios bylos aplinkybės leidžia daryti išvadas dėl BK 92 straipsnio taikymo galimumo.

Skirdami bausmę nepilnamečiui, teismai, be bendrų bausmės skyrimo pagrindų, atsižvelgia ir BK XI skyriuje išdėstytas teisės normas bei į BK 91 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes: nepilnamečio gyvenimo ir auklėjimo sąlygas, sveikatos būklę ir socialinę brandą, anksčiau taikytas poveikio priemones ir jų veiksmingumą, nepilnamečio elgesį po nusikalstamos veikos padarymo.

BK 92 straipsnio 1 dalyje numatyta galimybė bausmės vykdymą atidėti nepilnamečiui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis neatsargius nusikaltimus arba laisvės atėmimu ne daugiau kaip penkeriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus. Teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes nerado galimybės M. D. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, motyvuojant tuo, kad M. D. K. pirmesniu nuosprendžiu buvo teistas už vagystes ir plėšimą, po laisvės apribojimo bausmės atlikimo vėl nusikalto ir padarė sunkesnę nusikalstamą veiką, pasikėsinimą įvykdyti kvalifikuotą plėšimą, daugybę kartų baustas administracinėmis nuobaudomis už administracinius teisės pažeidimus (t. 1, b. l. 69-76) ir turi net trylika galiojančių administracinių nuobaudų. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su teismo išvada, kad visos nurodytos aplinkybės neigiamai apibūdina M. D. K. asmenybę, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas, netaikydamas paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo M. D. K., nepakankamai įvertino faktines bylos aplinkybes, kurioms esant bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Įstatyme nenurodyta aplinkybių sąrašo, į kurį turi atsižvelgti teismas, taikydamas bausmės vykdymo atidėjimą, todėl spręsdamas šį klausimą teismas vadovaujasi ne tik BK 92 straipsniu, bet ir nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtimi bei bausmės skyrimo bendraisiais pagrindais (BK 80 ir 54 straipsniai), kitomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, įtvirtinančiomis bausmių skyrimo taisykles. Svarstydami bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdami, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismai privalo atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir įvertinti tiek nusikalstamos veikos pavojingumą, tiek kaltininko asmenybę, bausmės poveikį nuteistajam.

Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje yra pagrindai, kuriems esant M. D. K. bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. M. D. K. teisiamas antrą kartą. Pirmesniu nuosprendžiu jam buvo paskirta laisvės apribojimo bausmė. Nauja nusikalstama veika padaryta po bausmės, paskirtos pirmesniu nuosprendžiu, atlikimo. Nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnametis, apsvaigęs nuo alkoholio. Nuteistojo įstatyminė atstovė nurodė, kad nusikalstamas elgesys susijęs su alkoholio vartojimu. Nusikalstama veika nutrūko pasikėsinimo stadijoje, smurtas nebuvo panaudotas, nusikalstama veika nepasižymėjo ypatingu įžūlumu, dėl nusikalstamos veikos M. D. K. gailisi, teigia padaręs išvadas dėl neteisėto elgesio. Pažymėtina tai, kad nors M. D. K. teisiamas antrą kartą už tyčinio nusikaltimo padarymą, tačiau laisvės atėmimo bausmė jam paskirta pirmą kartą, jis iki 2015 metų nebuvo baustas administracine tvarka ir neteistas, nusikalstamas elgesys yra susijęs su piktnaudžiavimu alkoholiu. Individualizuojant bausmę, būtina atsižvelgti į nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumų paskirtį: riboti laisvės atėmimo (šiuo atveju realaus atlikimo) paskyrimą; padėti nepilnamečiui pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį derinant baudimą už padarytą nusikalstamą veiką su jo asmenybės ugdymu, auklėjimu, neteisėto elgesio priežasčių šalinimu (BK 80 straipsnio 2 ir 3 punktai). Kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju M. D. K. gali sulaikyti ir jį gali motyvuoti keisti gyvenimo būdą būtent laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, siekis neprarasti laisvės. Lietuvos Aukščiausiasis teismas pabrėžė, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų interesus ir pan.. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukelti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (Kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-549/2007). Įvertinusi visas anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad M. D. K. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nagrinėjamu atveju būtent bausmės vykdymo atidėjimas atitiktų teisingumo ir proporcingumo padarytai nusikalstamai veikai principus, o jo maksimalus terminas bei skirtos auklėjamosios priemonės, įpareigojimai - ir visuomenės interesus, siekį sulaikyti asmenį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo. Atsižvelgiant į išdėstytą, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 punktas), taikytinos BK 92 straipsnio nuostatos ir M. D. K. paskirtos galutinės subendrintos bausmės vykdymas atidėtinas maksimaliam – 3 metų terminui, paskiriant jam tokias auklėjamojo poveikio priemones (BK 82 straipsnis), kurios, teisėjų kolegijos nuomone, maksimaliai padėtų pasiekti bausmės tikslus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,

nusprendžia:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-08-12 nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 92 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 82 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 87 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, 2 punktu, 3 dalies 5 punktu, 4 dalimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-08-12 nuosprendžiu M. D. K. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį paskirtos 1 (vienerių) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti 3 (trejiems) metams, paskiriant jam auklėjamojo poveikio priemonę – elgesio apribojimą 12 (dvylikai) mėnesių, įpareigojant M. D. K. visą šį laiką nuo 22 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su mokymusi ar darbu, mokytis, tęsti mokslą arba dirbti, nevartoti psichiką veikiančių medžiagų ir be šios priemonės vykdymą kontroliuojančių institucijų žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Kardomąją priemonę – suėmimą panaikinti paskelbus šį nuosprendį.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos. Nuosprendis gali būti skundžiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui kasacine tvarka per tris mėnesius nuo jo paskelbimo dienos.