Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus atstovei teisininkei J. R.,

atsakovo ERGO Insurance SE, veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, atstovei teisininkei I. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriaus ieškinį atsakovui ERGO Insurance SE, veikiančiam per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. byloje nėra ginčo, kad atsakovas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi Nr. 02-6470964 (toliau – draudimo sutartis) buvo apdraudęs transporto priemonės Volvo S60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę nuo 2021 m. balandžio 22 d. iki 2022 m. balandžio 21 d. (104-116 e. b. l.). Galiojant pagal draudimo sutartį teikiamai draudimo apsaugai, 2021 m. rugpjūčio 16 d. apie 11.35 val. įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo sužalota S. P.. Dėl eismo įvykio, kurio metu sužalota S. P., sukėlimo kaltę pripažino transporto priemonės Volvo S60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas K. B., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas kaltininkui K. B. ir nukentėjusiajai S. P. susitaikius (19-21, 64-66 e. b. l.).

6. Šalys neginčijo 2021 m. spalio 27 d. Specialisto išvadoje Nr. 11K-377(21) (ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-28069-21 nurodyto eismo įvykio mechanizmo: 1) kelio A1 226 km vairuotojo nesuvaldytas ir judėjimo stabilumą praradęs automobilis Volvo S80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) atsitrenkė į važiuojamosios dalies kairėje, skiriamojoje juostoje esantį apsauginį atitvarą ir sustojo važiuojamosios dalies kairėje pusėje, kitų transporto priemonių eismui užtverdamas antrą automagistralės eismo juostą; 2) ta pačia kryptimi važiavęs automobilis VOLVO S40, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuotojo buvo sustabdytas antroje eismo juostoje, neprivažiuojant stovinčio automobilio Volvo S80; 3) kairėje važiuojamosios dalies pusėje, antroje eismo juostoje sustojo automobilis Volkswagen Jetta, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 4) į automobilio Volkswagen Jetta, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) galinę dalį atsitrenkė automobilis Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 5) prie sustojusių automobilių priartėjo automobilis Volkswagen Passat, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ir sustojo kairiau automobilio Volkswagen Golf; 6) prie antroje automagistralės juostoje sustojusių automobilių priartėjo automobilis Volvo S60, valst Nr. (duomenys neskelbtini), kuris kliudė automobilio Volkswagen Passat dešiniojo šono galinę dalį dešiniu kampu ir priekine dalimi atsitrenkė į automobilio Volkswagen Golf galinę dalį; 7) S. P. buvo tarp sustojusių automobilių Volkswagen Jetta ir Volkswagen Golf; 8) dėl susidūrimo metu veikusių jėgų poveikio automobilis Volkswagen Golf pajudėjo į priekį ir priekine dalimi atsitrenkė į automobilio Volkswagen Jetta galinę dalį, sužalodamas tarp automobilių buvusią S. P.. Pažymėtina, kad šalys įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie kitokią įvykių eigą, nepateikė, atvirkščiai, šalių atstovės tiek procesiniuose dokumentuose, tiek teismo posėdyje nurodė, kad iš esmės ginčo dėl faktinių įvykio aplinkybių nėra.

7. Byloje nėra ginčo, kad ieškovas S. P. 2021 m. rugpjūčio 16 d. - 2022 m. birželio 3 d. laikotarpiu išmokėjo 13 232,95 Eur ligos išmoką (23-61 e. b. l.), ginčo dėl apskaičiuoto ir išmokėto ligos išmokos pagrįstumo ar dydžio nėra.

8. Ieškovui 2022 m. birželio 8 d. kreipusis į Volvo S60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką – atsakovą (67-69 e. b. l.), šis motyvuodamas tuo, kad techniniu požiūriu S. P. veiksmai turėjo priežastinį ryšį su jos pačios partrenkimu, išmokėjo ieškovui 10 586,36 Eur draudimo išmoką (t. y. sumažino 20 procentų) (22 e. b. l.). Ieškovui kreipusis į atsakovą dėl likusios 20 procentų sumos, t. y. 2 646,59 Eur atlyginimo (13-15 e. b. l.), atsakovas pretenziją atmetė (9 e. b. l.).

9. Valstybinis socialinis draudimas (toliau – socialinis draudimas) – valstybinės socialinės apsaugos sistemos dalis, kurios priemonėmis visiškai ar iš dalies kompensuojamos apdraustiesiems asmenims ir įstatymų nustatytais atvejais jų šeimų nariams dėl draudžiamųjų įvykių prarastos darbo pajamos arba įstatymų nustatytais atvejais šioje dalyje nurodytiems asmenims išmokamos įstatymų nustatyto dydžio išmokos (Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir VSDĮ) 2 straipsnio 15 dalis). Valstybinio socialinio draudimo išmokos (toliau – socialinio draudimo išmokos) – įstatymų nustatytos socialinio draudimo išmokos, į kurias, įvykus draudžiamajam įvykiui, įgyja teisę apdraustieji ir kiti įstatymų nustatyti fiziniai asmenys (VSDĮ 2 straipsnio 12 dalis).

10. CK 6.270 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta viena iš deliktinės atsakomybės taikymo išimčių – griežtosios atsakomybės taikymas už didesnio pavojaus šaltinio (be kita ko, transporto priemonės) padarytą žalą. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad asmuo, kurio veikla susijusi su didesniu pavojumi aplinkiniams (transporto priemonių, mechanizmų, elektros ir atominės energijos, sprogstamųjų ir nuodingų medžiagų naudojimu, statybomis ir t. t.), privalo atlyginti didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą, jeigu neįrodo, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos arba nukentėjusio asmens tyčios ar didelio neatsargumo. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad šios atsakomybės pagrindas – rizika. Asmuo naudoja pavojingą objektą (daiktą, įrenginius, mechanizmus, medžiagas ir kt.) arba vykdo tokio pavojingumo veiklą (pvz., vežimus, transporto veiklą, tam tikros rūšies gamybą, tam tikrų pramoginių paslaugų teikimą bei kt.), kurių jis nepajėgus visiškai kontroliuoti. Reikalavimas laikytis visų įmanomų saugumo reikalavimų tokiu atveju neišnyksta, tačiau nėra esminis, nes, net ir elgiantis maksimaliai saugiai, išlieka realus žalos padarymo kitiems pavojus. Tai reiškia, kad jeigu asmens veikla arba joje naudojami objektai kelia didesnę žalos atsiradimo riziką, tačiau asmuo, ją suvokdamas, veikia ir savo veiklos neatsisako, tai jis prisiima atsakomybę už galimą šios rizikos materializavimąsi – žalos atsiradimą net ir tada, kai ji padaryta atsitiktinai. Dėl to tokiais atvejais atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų pažeidimu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte; neturi reikšmės, buvo pažeisti saugumo reikalavimai ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2011). Taigi civilinei atsakomybei už didesnio pavojaus šaltinio padarytą žalą taikyti nustatytinos šios civilinės atsakomybės sąlygos: žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai – žalos padarymo didesnį pavojų aplinkiniams keliančiu veiksniu faktas, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir didesnį pavojų aplinkiniams keliančio veiksnio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2012). Tais atvejais, kai žala padaroma didesnio pavojaus šaltiniu, atsakomybė atsiranda už žalos padarymo faktą, nesiejant jo su teisinių pareigų nevykdymu ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo kalte, bylos faktinės aplinkybės atitinka CK 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas griežtosios transporto priemonės valdytojo atsakomybės sąlygas.

11. CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai. Šis principas reiškia, jog žalą būtina tiksliai įvertinti, kad nukentėjusiam būtų atlyginta tiek, kiek jis iš tiesų prarado. CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į atlygintinos žalos dydį. To paties straipsnio 3 dalyje įtvirtinta draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos regreso teisė į žalą padariusį asmenį.

12. Socialinio draudimo išmokos ir žalos atlyginimo santykį apibrėžė Konstitucinis Teismas 2012 m. balandžio 18 d. nutarime. Šiame nutarime konstatuota, kad pagal CK 6.290 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, aiškinamą kitų Civilinio kodekso normų ir kitų įstatymų nuostatų kontekste, socialinio draudimo išmokos, mokamos sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atvejais, yra įskaitomos į turtinės žalos, kurią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo patyrė nukentėjęs asmuo ar jo šeimos nariai, dydį, o atsakingas asmuo – žalą padaręs ar įstatymų nustatytais atvejais dėl kito asmens veiksmų atsiradusią žalą privalantis atlyginti asmuo – nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams turi atlyginti tą turtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo, dalį, kuri viršija nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams išmokėtų socialinio draudimo išmokų dydį; pagal CK 6.290 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą, draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl tokio dydžio socialinio draudimo išmokos ar jos dalies, kiek ja atlyginama dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala, t. y. tais atvejais, kai draudimo išmoka yra lygi nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydžiui arba mažesnė už jį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl visos draudimo išmokos, o tuo atveju, kai draudimo išmoka yra didesnė už nukentėjusiam asmeniui padarytos turtinės žalos dydį, socialinio draudimo įstaiga turi reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį dėl socialinio draudimo išmokos dalies, kuria atlyginama nukentėjusiam asmeniui ar jo šeimos nariams padaryta turtinė žala.

13. CK 6.248 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta bendroji kreditoriaus kaltės esant civilinei atsakomybei taisyklė – jeigu dėl žalos atsiradimo kaltas ir kreditorius, tai atlygintini nuostoliai mažinami proporcingai kreditoriaus kaltei arba skolininkas gali būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. CK 6.282 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Šioje normoje yra reglamentuojami nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens mišrios kaltės teisiniai padariniai deliktinės civilinės atsakomybės atveju, ir ji įtvirtina teismo teisę spręsti dėl prašomos priteisti žalos sumažinimo. Siekiant užtikrinti nukentėjusiojo ir žalą padariusio asmens interesų balansą, taikant šią normą turi būti įvertintas ne vien nukentėjusiojo neatsargumas, bet ir didesnio pavojaus šaltinio valdytojo elgesio (ne)atitiktis teisės aktų, rūpestingumo ir apdairumo standartams (kaltė) ir tik tuomet sprendžiama dėl prašomo priteisti žalos atlyginimo sumažinimo ar reikalavimo atmetimo.

14. Minėta, kad deliktinės atsakomybės be kaltės atveju žalą sukėlusio asmens kaltės nereikia nustatyti, tačiau teisinę reikšmę sprendžiant dėl atlygintinos žalos dydžio turi paties nukentėjusiojo kaltės forma, nes jo tyčia ir didelis neatsargumas yra pagrindas mažinti arba šalinti žalą padariusio asmens atsakomybę. Transporto priemonės valdytojo griežtoji civilinė atsakomybė neeliminuoja kitų eismo dalyvių pareigos elgtis maksimaliai atidžiai ir rūpestingai, nes galimybė remtis faktu, jog žalos nukentėjusiajam atsiradimą lėmė jo paties neatsargus ar tyčinis elgesys, yra didesnio pavojaus šaltinio valdytojo gynybos būdas, įtvirtintas CK 6.270 straipsnio 1 dalyje. Dėl tokio nukentėjusiojo elgesio didesnio pavojaus šaltinio objektyviosios savybės, dėl kurių jis priskiriamas didesnę žalos padarymo grėsmę keliančių objektų kategorijai, neišnyksta, tačiau rizikingas, pakankamai aiškius, kiekvienam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantis nukentėjusiojo elgesys gali būti įvertintas kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo civilinę atsakomybę šalinanti aplinkybė. Pažymėtina, kad, siekiant atsakovą atleisti nuo pareigos atlyginti žalą nukentėjusiajam, turėtų būti konstatuotas ne tik pastarojo didelis neatsargumas, bet ir priežastinis ryšys tarp žalos ir nukentėjusio asmens didelio neatsargumo. Pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Teismas gali sumažinti atlygintinos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalą padariusio asmens sunkią turtinę padėtį, išskyrus atvejus, kai žala padaryta tyčia (CK 6.282 straipsnio 3 dalis). Taigi CK 6.282 straipsnio, reglamentuojančio mišrios kaltės institutą taikant deliktinę atsakomybę, CK 6.282 straipsnio 1 dalyje nustatyta nuostolių sumažinimo galimybė tik esant nukentėjusio asmens dideliam neatsargumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-684/2015).

15. Pagal CK 6.248 straipsnio 2 dalį, kaltė gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Pastaroji kaltės forma dar skirstoma į paprastą neatsargumą ir didelį neatsargumą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad didelis neatsargumas kaip kaltės forma pasireiškia neprotingu arba išskirtiniu rūpestingumo nebuvimu, kai asmuo nėra tiek rūpestingas, kiek akivaizdžiai būtina esamomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-378/2017).

16. Teismų praktikoje pažymima, kad žalos (nuostolių) atlyginimo mažinimas, kaip vieno iš pagrindinių civilinės atsakomybės principų – visiško nuostolių atlyginimo – išimtis, turi būti taikomas labai atsargiai ir tik tais atvejais, kai byloje konstatuotos jos taikymo sąlygos, ir sąžiningumas, protingumas ir teisingumas iš tiesų reikalauja sumažinti žalos atlyginimo dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010).

17. Atsakovas iš esmės nesutinka su ieškiniu teigdamas, kad nukentėjusio pėsčiojo asmens S. P. didelis neatsargumas taip pat sąlygojo žalos jam kilimą. Atsakovo manymu, kilusios pėsčiosios sveikatai neigiamos pasekmės yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su jos pačios rizikingu ir dideliu neatsargumu pasireiškusiu elgesiu, todėl taikant CK 6.248 straipsnio 4 dalyje ir 6.282 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas materialines teisės normas atsakovės civilinė atsakomybė dėl nukentėjusiajam asmeniui išmokėtos ligos išmokos turi būti mažinama 20 procentų.

18. Atsakovė teiginius, kad kilusios nukentėjusios S. P. sveikatai neigiamos pasekmės yra sąlygotos ir pačios nukentėjusiosios elgesio grindžia tuo, kad S. P. elgėsi akivaizdžiai rizikingai ir pavojingai, būdama antroje automagistralės juostoje tarp sustojusių automobilių, tokiu būdu pažeisdama kelių eismo taisyklių reikalavimus ir rūpestingumo ir atidumo reikalavimų laikymąsi.

19. Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – SEAKĮ) 2 straipsnio 49 dalyje apibrėžta pėsčiojo sąvoka: pėsčiuoju laikomas asmuo, esantis kelyje ne transporto priemonėje, taip pat važiuojantis neįgaliųjų vežimėliu, riedučiais, riedlente, paspirtuku be variklio, vedantis dviratį, mopedą, motociklą, traukiantis (stumiantis) rogutes, vaikišką ar kitokį vežimėlį; pėsčiuoju nelaikomas kelyje dirbantis asmuo. SEAKĮ 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pėstiesiems draudžiama 1) judėti per važiuojamąją kelio dalį tose vietose, kur yra transporto ar pėsčiųjų atitvarai, o gyvenvietėse – ir ten, kur yra skiriamoji juosta (išskyrus pėsčiųjų perėjas ir sankryžas); 2) judėti automagistrale ar greitkeliu; 3) judėti skiriamąja juosta arba greta jos važiuojamosios kelio dalies pakraščiu; 4) išeiti (pajudėti) iš už stovinčios transporto priemonės ar kitos kliūties, trukdančios apžvelgti vietą, neįsitikinus, kad nėra artėjančių transporto priemonių; 5) judėti dviračių takais, išskyrus atvejus, kai reikia pereiti į kitą dviračių tako pusę arba kai kelyje nėra šaligatvio ar pėsčiųjų tako ir šiais atvejais nebus trukdoma dviratininkų eismui; 6) pasišalinti iš eismo įvykio vietos, jeigu pėstieji yra susiję su juo; 7) judėti dviračių juostomis, išskyrus atvejus, kai reikia pereiti į kitą dviračių juostos pusę ir nebus trukdoma dviratininkų eismui; 8) važiuoti riedučiais, riedlentėmis ar paspirtukais be variklio važiuojamąja kelio dalimi, išskyrus gyvenamąją zoną.

20. 2002 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių (nauja redakcija nuo 2008 m. rugsėjo 1 d.) (toliau -KET) 4 punkte nurodyta, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. Eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti (KET 9 punktas). Važiuojamojoje dalyje pėstieji neturi delsti ar stoviniuoti (KET 45 p.). Pėstiesiems draudžiama judėti per važiuojamąją dalį tose vietose, kur yra transporto ar pėsčiųjų atitvarų, o gyvenvietėse – ir ten, kur yra skiriamoji juosta (išskyrus pėsčiųjų perėjas ir sankryžas) (KET 48.1 p.), judėti automagistrale ar greitkeliu (KET 48.2 p.), judėti skiriamąja juosta arba greta jos važiuojamosios dalies pakraščiu (KET 48.3 p.).

21. Esant tokiai įvykių eigai kaip kad nurodyta šio sprendimo 6 punkte, ieškovas nepagrįstai S. P. jos sužalojimo metu traktuoja kaip keleivę. Iš bylos medžiagos matyti, kad S. P. keleive buvo jai važiuojant transporto priemonėje VW Jetta, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Sužalojimo metu S. P. buvo ne automobilyje, o išlipusi automagistralės antroje juostoje tarp automobilių VW Jetta ir VW Golf. K. B. vairuojamo automobilio Volvo S60 susidūrimo su VW Passat ir VW Golf metu, tiek šių transporto priemonių vairuotojai, tiek S. P. buvo išlipę iš automobilių ir, prieš tai nepažymėję eismo įvykio vietos, vertino pirmiau įvykusio VW Jetta ir VW Golf susidūrimo pasekmes. Nors transporto priemonių susidūrimai įvyko per trumpą laiko tarpą, tačiau akivaizdžiai šio laiko pakako transporto priemonių VW Passat ir VW Golf vairuotojams ir S. P. išlipti iš transporto priemonių, jas apeiti, apžiūrėti, įvertinti buvusio susidūrimo pasekmes. Šie asmenys buvo važiuojamojoje kelio dalyje, o ne transporto priemonėse, ir tai rodo, kad visi šie asmenys Volvo S60 susidūrimo su VW Passat ir VW Golf metu traktuotini kaip pėstieji. Pažymėtina, kad joks teisės aktas nesieja keleivio statuso pabaigos tik su atvykimu į galutinį suplanuotą tikslą: tuo atveju, jei asmuo kelionės metu dėl bet kokių priežasčių išlipa iš automobilio, jo kaip keleivio statusas eismo kontekste baigiasi iki kito įlipimo į automobilį tęsti kelionės.

22. Atsižvelgiant į tai, kad S. P. jos sužalojimo metu buvo išlipusi iš automobilio ir buvo važiuojamojoje kelio dalyje patvirtina, kad tuo metu ji laikytina pėsčiąja, todėl jai taikytinos teisės aktuose numatytos pareigos pėstiesiems, o tokių pareigų nevykdymas ar nepakankamas vykdymas, gali būti vertinamas kaip neatsargumas ar didelis neatsargumas.

23. Teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad teisės aktai nustato pareigą kelio važiuojamojoje dalyje imtis atsargumo priemonių kiekvienam eismo dalyviui – ne tik vairuotojams, bet ir pėstiesiems. Kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, laikytis teisės aktuose nustatytų ir (arba) iš protingumo principo kylančių reikalavimų, pasirinkti saugų greitį atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, elgtis taip, kad būtų išvengta bet kokio kontakto su kitu eismo dalyviu, ypač su pėsčiuoju, kuriam transporto priemonė neabejotinai kelia didesnį pavojų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-144/2014). Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams.

24. Ikiteisminio tyrimo metu atliktoje Lietuvos teismo ekspertizės išvadoje ekspertas V. P. konstatavo, kad techniniu požiūriu šio eismo įvykio kilimą sąlygojo automobilio VOLVO S60, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo K. B. veiksmai, tačiau S. P. veiksmai – eismo įvykio metu buvimas automagistralės važiuojamojoje dalyje, turėjo priežastinį ryšį su jos partrenkimu. Taigi, ši išvada patvirtina, kad nors techniniu požiūriu eismo įvykį sąlygojo K. B. veiksmai, tačiau ir S. P. veiksmai turėjo įtakos padarinių atsiradimui. Vien tai, kad S. P. nebuvo bausta dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo, savaime nei patvirtina, nei paneigia S. P. kaip pėsčiosios tinkamą pareigų vykdymą.

25. Nukentėjusi S. P., kaip pėsčioji būdama automagistralės antroje juostoje tarp dviejų automobilių, esant intensyviam eismui ir nesant nustatytu atstumu pastatytam avariniam ženklui, ženklinančiam įvykio vietą, neveikė atidžiai ir rūpestingai. S. P. noras pačiai įvertinti galimus jai patikėtos transporto priemonės sugadinimus neatleidžia nuo pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai ir vykdyti pėsčiojo pareigas. Iš aplinkybės, kad S. P. buvo patikėtas tarnybinis automobilis, teismas daro išvadą, kad S. P. turi vairuotojo pažymėjimą, taigi Kelių eismo taisyklių reikalavimai jai turėjo būti žinomi. Teismas daro išvadą, kad nukentėjusioji S. P., savo dideliu neatsargumu ir nerūpestingumu prisidėjo prie eismo įvykio kilimo ir jai atsiradusio sveikatos sužalojimo.

26. Teismas nesutinka su ieškovo pozicija, kad S. P. veiksmai vertintini kaip paprastas pėsčiojo neatsargumas. Teismo vertinimu, pėsčiosios buvimas tarp dviejų transporto priemonių antroje automagistralės juostoje, kai nėra tinkamai pastatyto avarinio ženklo, esant intensyviam eismo judėjimui, leidžia vertinti tokį elgesį kaip ypatingai rizikingą, pakankamai aiškius ir kiekvienam protingam, rūpestingam, atidžiam, apdairiam asmeniui suvokiamus atsargumo reikalavimus ignoruojantį nukentėjusiosios elgesį. Vairuotojas, nors ir vairuodamas didesnio pavojaus šaltinį, taip pat turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams.

27. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismo vertinimu, nukentėjusios pėsčiosios sveikatai kilusios neigiamos pasekmės yra tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijusios tiek su transporto priemonės valdytojo K. B. veiksmais, tiek ir su pačios nukentėjusios rizikingu ir dideliu neatsargumu pasireiškusiu elgesiu. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą ir formuojamą teismų praktiką, jog transporto priemonės vairuotojui yra keliami didesni atidumo, rūpestingumo ir atsargumo reikalavimai, todėl nepaisant, jog kitas eismo dalyvis pažeidžia KET reikalavimus, tai neatleidžia automobilio vairuotojo nuo pareigos imtis maksimalių saugumo priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-07-04 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-915/2018). Nagrinėjamu atveju konstatuotina mišri vairuotojo (žalą padariusiojo) ir pėsčiosios (nukentėjusiosios) kaltė. Tai sudaro pagrindą pagal CK 6.282 straipsnio 1 dalį mažinti priteisiamos žalos sumos dydį proporcingai žalą patyrusio asmens kaltės dydžiui.

28. Sutiktina su atsakovo pozicija, kad vairuotojo kaltė dėl eismo įvykio yra ženkliai didesnė nei pėsčiosios. Dėl šios priežasties teismas sutinka su atsakovo pozicija, kad eismo įvykis, kurio metu buvo partrenkta ir sužalota S. P., laikytinas įvykusiu 80 procentų dėl vairuotojo K. B. kaltės ir 20 procentų dėl nukentėjusiosios S. P. kaltės.

29. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas 80 procentų ieškovo S. P. išmokėtos ligos išmokos yra sumokėjęs. Teismui nusprendus, kad dėl eismo įvykio yra ir nukentėjusiosios 20 procentų kaltės, atsakovui atlyginus 80 procentų ieškovo išmokėtų socialinio draudimo išmokų, ieškinio reikalavimai atmestini (CK 6.282 str. 1 d., CPK 178 str.).

30. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011). Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako.

31. Procesinių dokumentų siuntimo pašto išlaidos byloje nepatirtos, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 - 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.