Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Aurelijos Sadauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Š. T. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 21 d. nuosprendžio, kuriuo Š. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams 3 mėnesiams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 7 punktu, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant nuteistąjį visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš Š. T. 41,18 Eur. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš Š. T. 307,56 Eur. Nukentėjusiosios civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista iš Š. T. nukentėjusiajai R. K. 465 Eur turtinės žalos ir 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Š. T. nuteistas už tai, kad nesunkiai sutrikdė sveikatą kitam žmogui, t. y. jis 2014 m. lapkričio 10 d., apie 15.00 val., (duomenys neskelbtini) namo trečio aukšto bendrojo naudojimo koridoriuje, tyčia sudavė R. K. plaktuku į galvą ir sudavė kumščiu vieną smūgį jai į lūpą, po to nukentėjusiajai parkritus ant grindų, jai spyrė ne mažiau kaip 6 smūgius į įvairias kūno vietas, padarydamas nukentėjusiajai R. K. veido sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis kairiame skruoste, lūpų kairiame kampe, kraujosruvas ir gleivinės įtrūkimą burnos vidiniame paviršiuje, krūtinės ląstos kairės pusės sumušimą su poodinėmis kraujosruvomis, kairiųjų VII, IX šonkaulių lūžimą, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą ir taip nesunkiai sužalojo R. K..

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame teismo posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo Š. T. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, tinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai bei, remdamasis teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais, padarė pagrįstas išvadas dėl Š. T. kaltės. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Tai, kad pirmosios instancijos teismas neapklausė teisiamojo posėdžio metu A. B., nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu. Teismas turi teisę remtis visais duomenimis, tiek surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tiek naujai pateiktais, tačiau juos visus privalo teisiamajame posėdyje ištirti (BPK 276 straipsnis). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad posėdžio metu buvo perskaityti liudytojos A. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu. Apeliaciniame skunde teigiama, kad nors 2015 m. rugsėjo 14 d. teisiamajame posėdyje proceso dalyviai pripažino, jog baigti bylos nagrinėjimą neapklausus visų proceso dalyvių negalima, tačiau liudytoja A. B. apklausta nebuvo. Teismas buvo nusprendęs liudytoją A. B. atvesdinti į 2015 m. rugsėjo 14 d. ir 2015 m. rugsėjo 29 d. teisiamuosius posėdžius (t. 1, b. l. 138, 160), tačiau liudytoja į posėdžius neatvyko, policijos pareigūnai liudytojos gyvenamojoje vietoje nerado (t. 1, b. l. 149). Iš 2015 m. rugsėjo 29 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad neatvykus liudytojai A. B. į teisiamąjį posėdį, prokurorė, nukentėjusioji, nuteistasis Š. T. sutiko tęsti bylos nagrinėjimą. Įvertinus tai, nėra pagrindo teigti, kad buvo padaryti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai.

Siekiant išsamiai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, kurio metu buvo apklausta liudytoja A. B..

Liudytoja A. B. apygardos teisme parodė, kad matė, kaip Š. T. mušė R. K. rankomis, spardė kojomis, turėjo įrankį – plaktuką. Įvykį matė ir E. T.. Š. T. nepažinojo. Š. T. negyveno bendrabutyje, gyveno jo mama. Š. T. tą dieną buvo atėjęs su draugais, bet mušė tik jis, kiti nemušė. Apygardos teisme liudytoja A. B. patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, tai yra, kad tarp R. K. ir A. M. įvyko konfliktas dėl bendro naudojimo koridoriuje stovinčių A. M. daiktų. Po konflikto D. T. paskambino sūnui Š. T. ir liepė ateiti. Atėjęs Š. T. priėjo prie R. K., išsitraukęs iš striukės plaktuką vieną kartą sudavė R. K. į galvą. Po smūgio įvyko susistumdymas, R. K. parkrito ant grindų. Š. T. R. K. ne mažiau kaip 20 kartų spyrė į įvairias kūno vietas (t. 1, b. l. 49–50). Taigi tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apygardos teisme liudytoja A. B. nurodė vienodas aplinkybes, kad Š. T. R. K. plaktuku vieną kartą sudavė į galvą, R. K. parkritus, spyrė į įvairias kūno vietas. Liudytojos A. B. parodymus patvirtina liudytoja E. T., kuri parodė, kad Š. T. iš striukės išsitraukė plaktuką ir sudavė juo R. K.. Parkritusią R. K. Š. T. spardė (t. 1, b. l. 154). Netikėti liudytojų A. B. ir E. T. parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Kaip matyti, liudytojos A. B., E. T. nurodė tokias pat aplinkybes. Nukentėjusioji R. K. teigė, kad Š. T. sudavė į veidą, jai parkritus ant grindų, mušė toliau, kol pavargo (t. 1, b. l. 153–154). Tai, kad nukentėjusioji buvo sužalota, patvirtina specialisto išvada. Nukentėjusiosios ir liudytojų A. B., E. T. parodymai yra aiškūs, nuoseklūs, iš esmės neprieštarauja vieni kitiems ir nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais abejoti. Liudytojos D. T. parodymus, kad įvykio aplinkybių nematė, sūnaus Š. T. tą dieną nekvietė, paneigė ir liudytojas A. M., kuris girdėjo, kaip D. T. skambino sūnui Š. T., kuris po skambučio greitai atvyko (t. 1, b. l. 155). Nukentėjusioji R. K. ir liudytojos E. T., A. B. patvirtino, jog D. T. matė įvykį. Nors, kaip teigia apeliantas, tarp D. T. ir kaimynų R. K., E. T., A. B. yra įtempti santykiai, tačiau tai nepaneigia Š. T. kaltės dėl nusikaltimo, numatyto BK 138 straipsnio 1 dalyje, padarymo.

Nuteistasis Š. T. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu teigė, kad plaktuku nesudavė R. K. į galvą, nespardė jos (t. 1, b. l. 155). Tačiau šiuos nuteistojo parodymus paneigia nukentėjusiosios R. K., liudytojų E. T., A. B. parodymai, specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Apeliantas teigia, kad byloje yra daug neaiškumų, kurie kelia pagrįstų abejonių dėl nuteistojo kaltės, t. y. nukentėjusioji nenurodė, jog Š. T. sudavė plaktuku į galvą, liudytojai, išskyrus E. T., plaktuko nematė, specialisto išvadoje nenurodyta, jog sužalojimai padaryti plaktuku, be to, plaktukas nerastas ir neapžiūrėtas. Nors nukentėjusioji R. K. nematė plaktuko, tačiau liudytojos E. T., A. B. patvirtino, kad Š. T. išsitraukęs iš striukės plaktuką vieną kartą sudavė R. K. į galvą. Be to, iš nukentėjusiosios ir liudytojų parodymų matyti, kad smūgis R. K. buvo suduotas netikėtai, todėl nukentėjusioji galėjo ir nepamatyti plaktuko. Tai, kad specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nenurodyta, kad R. K. buvo sužalota suduodant būtent plaktuku, o plaktukas nerastas, nepaneigia aptartų Š. T. kaltės įrodymų ir nesudaro pagrindo abejoti nustatytu sužalojimo būdu ir aplinkybėmis. Specialisto išvadoje aiškiai nurodyta, kad nukentėjusiajai R. K. sužalojimai galėjo būti padaryti kietais bukais daiktais (t. 1, b. l. 7–8). Liudytojos A. B. ir E. T. patvirtino, kad Š. T. išsitraukęs iš striukės plaktuką vieną kartą sudavė R. K. į galvą. Todėl nuteistojo argumentai, kad nusikaltimo įrankis nebuvo surastas, nukentėjusioji nematė plaktuko, nepaneigia jo kaltės.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus, nes priimdamas nuosprendį vertino tik atskirus įrodymus, nesiedamas jų visumos, byloje nepašalinti prieštaravimai. Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo Š. T. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Pirmosios instancijos teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad Š. T. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, yra motyvuotos ir pagrįstos byloje surinkta medžiaga.

Apeliaciniu skundu nuteistasis Š. T. ginčydamas teismo išvadas dėl kaltės, nesutinka ir su paskirta bausme. Nuteistasis teigia, kad teismas paskyrė aiškiai per griežtą bausmę.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai vadovavosi bausmių skyrimo nuostatomis. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas, paskirdamas bausmę nuteistajam Š. T., tinkamai atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, tinkamai įvertino jo asmenybę. Š. T. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, t. y. tyčia sudavė R. K. plaktuku į galvą ir sudavė kumščiu vieną smūgį jai į lūpą, po to nukentėjusiajai nukritus ant grindų, jai spyrė ne mažiau kaip 6 smūgius į įvairias kūno vietas, taip nesunkiai sužalojo R. K.. Nuteistasis nusikalstamą veiką padarė atlikdamas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. nuosprendžiu paskirtą 1 metų laisvės apribojimo bausmę (t. 1, b. l. 74–75, 83). Iš bylos duomenų matyti, kad Š. T. du kartus teistas, 2014 m. kovo 20 d. ir 2014 m. gegužės 27 d. nuosprendžiais jam paskirtos laisvės apribojimo bausmės, tačiau paskirtos bausmės neturėjo jokios teigiamos įtakos apelianto elgesiui. Nuteistasis Š. T. rodo aiškų nenorą laikytis įstatymų ir polinkį daryti priešingus teisei veiksmus, todėl pirmosios instancijos teismas už nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai paskyrė griežčiausią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki 3 metų (bausmės vidurkis 1 m. 7 mėn. 15 d.). Š. T. paskirta 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurią nėra jokio pagrindo laikyti aiškiai per griežta. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs tai, kad Š. T. jaunas, dirbantis, nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, padarė išvadą, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, visiškai pagrįstai atidėjo apeliantui skirtos 1 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Todėl nėra jokio pagrindo Š. T. paskirtą bausmę laikyti aiškiai per griežta ir ją švelninti.

Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad Š. T. darbdavio charakterizuojamas teigiamai, augina mažametį vaiką, laukiasi antro vaiko, susirado darbą užsienyje, nesudaro pagrindo apeliantui skirti švelnesnę bausmę. Tačiau Š. T. anksčiau du kartus teistas, jam buvo skirtos švelnesnės bausmės, kurios nesulaikė nuteistojo nuo nusikalstamų veikų darymo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyrius teismui pateikė prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo. BPK 322 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, jog apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungimosi principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo pusių dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (6 straipsnio 3 dalies c punktas) įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Tokios pozicijos dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, laikosi ir kasacinės instancijos teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 17 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-322/2014). Todėl teisėjų kolegija yra tos nuomonės, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus patirtos išlaidos teikiant antrinę teisinę pagalbą Š. T. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo Š. T. apeliacinį skundą atmesti.