Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino, Dianos Labokaitės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Albinos Rimdeikaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo S. K. apeliacinį skundą dėl Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo S. K. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Lorem“ dėl darbo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, vienkartinės išmokos, neturtinės žalos ir vidutinio darbo užmokesčio už visą priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas prašė pripažinti darbo sutarties nutraukimą darbo kodekso ( toliau - DK) 136 straipsnio 3 dalies 2 punkto pagrindu neteisėtu, priteisti ieškovui iš atsakovės vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio 160 Eur dydžio išeitinę išmoką, vidutinio darbo užmokesčio – 160 Eur į mėnesį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo dienos (2016 m. liepos 29 d.) iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 2500 Eur neturtinę žalą, pripažinti atsakovės surašytus dokumentus - ieškovui siųsta laišką pateikti paaiškinimą iki 2016 m. liepos 21 d. dienos ir atsakovės 2016 m. liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį neteisėtais, tarp ieškovo ir atsakovės 2016 m. birželio 10 d. sudarytą darbo sutartį Nr. 33 nutraukti nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad tarp ieškovo ir atsakovės 2016 m. birželio 10 d. buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 33, kuria ieškovas priimtas į vairuotojo-ekspeditoriaus pareigas. Tą pačią dieną šalys sudarė ir visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Atsakovės 2016 m. birželio 10 d. įsakymu ieškovas pasiųstas į komandiruotę. Vėliau, 2016 m. birželio 30 d. įsakymu atsakovė ieškovą atšaukė iš komandiruotės. Ieškovas 2016 m. liepos 3 d. grįžo iš komandiruotės ir 2016 m. liepos 4 d. atsakovės atstovui D. B. pateikė pilną komandiruotės ataskaitą. Po to D. B. ieškovui pasakė, kad šis gali būti laisvas ir laukti namie, kol negaus registruotu laišku naujo įsakymo į komandiruotę. Ieškovas dėl patirtų su minėtais darbo santykiais susijusių nemalonių išgyvenimų pasijuto blogai ir iš ryto kreipėsi į medikus. Jam buvo nustatyti širdies sutrikimai, paskirtas gydymas. Bendrai būklei pablogėjus nuo 2016 m. liepos 19 d. paskirtas nedarbingumas, priežastis - liga. Ieškovas 2016 m. liepos 19 d. iš atsakovo gavo keistą laišką, kuriame nebuvo nurodyta nei dokumento pavadinimas, nei dokumento surašymo data, kuriuo atsakovas reikalavo iki 2016 m. liepos 21 d. pateikti darbdaviui pasiaiškinimą, kodėl jis nebuvo darbe, priešingu atveju nepateikus paaiškinimo iki nurodyto termino, darbdavys grasino atleidimu. Be to, 2016 m. liepos mėnesio darbo laiko apskaitos žiniaraštį sudarė atsakovės buhalteris D. B., tačiau jis nėra pasirašytas jį sudariusio asmens buhalterio D. B.. Ieškovui 2016 m. rugpjūčio 2 d. registruotu paštu buvo įteikti atsakovės siusti dokumentai: 1) 2016 m. liepos 29 d. įsakymas dėl drausminės nuobaudos skyrimo S. K. Nr. P-16/2; ir 2) 2016 m. liepos 29 d. pranešimas Nr. LOR-16/2, kuriame nurodoma, kad ieškovas nuo 2016 m. liepos 29 d. yra atleistas iš UAB „Lorem“ vairuotojo-ekspeditoriaus pareigų vadovaujantis DK 136 straipsnio 3 dalies 2 punktu. Byloje yra visi duomenys, kurie pagrindžia ir įrodo faktą, kad ieškovas buvo atleistas iš užimamų vairuotojo-ekspeditoriaus pareigų neteisėtai. Atsakovė pažeidė DK 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuriuo draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu, taip pat jo atostogų metu, išskyrus šio Kodekso 136 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus. Ieškovui 2016 m. liepos 19 d. įteiktame laiške ne tik nebuvo suformuluota, kokį pažeidimą ieškovas padarė, pažeidimo laikas, padarymo vieta, tačiau darbuotojui netgi nebuvo suteikta galimybė tinkamai ir laiku pateikti darbdaviui paaiškinimą. Be to, kad ieškovas nepadarė darbo drausmės pažeidimo, t. y. be pateisinamos priežasties neatvyko į darbą, patvirtina ir tai, jog darbuotojui nebuvo surašytas įsakymas dėl atleidimo iš darbo, o jeigu laikyti 2016 m. liepos 29 d. raštą Nr. LOR-16/2 įsakymu dėl S. K. atleidimo iš darbo, tuomet toks įsakymas yra neteisėtas, kadangi su juo darbuotojas nebuvo supažindintas, ir atsižvelgiant į tai, įmonės direktorė viršijo savo įgaliojimus šį įsakymą skirdama vienašališkai.

Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas nevykdė darbdavio nurodymų, demonstratyviai be jokios priežasties neatvykdavo į atsakovės buveinę darbinių funkcijų atlikimui, toks jo elgesys vertintinas kaip šiurkštus darbo pareigų pažeidimas, remiantis DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktu. Jokiais norminiais teisės aktais ir įmonės lokaliniais teisės aktais nėra nustatyta, kad darbdavys privalo grįžusį iš komandiruotės darbuotoją vėl siųsti į komandiruotę nauju įsakymu, informuojant registruotu paštu, tokie ieškovo argumentai teikiami nesuvokiant darbo teisės pagrindų, nesigilinant į darbuotojui keliamus reikalavimus ir prisiimamas pareigas. Ieškovas bando piktnaudžiauti savo teisėmis. Atsakovas darbo sutartyje nėra įrašęs vairuotojo-ekspeditoriaus darbo su nuoroda tarptautiniams reisams. Atsakovas negali numatyti iš anksto, kokie lauks užsakymai ateityje, ar jie bus tarptautiniai, ar vietiniai, jis imasi visų priemonių, kad nebūtų priverstinių pravaikštų. Ieškovas, dirbęs nepilną mėnesį pas atsakovę, pradėjo kurti savo taisykles, grįžęs iš pirmos komandiruotės iškėlė savo reikalavimus nurodinėdamas darbdaviui, kaip jis turi elgtis konkrečioje situacijoje. Atsakovė, skirdama nuobaudą ieškovui, nepažeidė jos skyrimo tvarkos, tinkamai pareikalavo pasiaiškinimo, pasiaiškinimas gautas, jo turinys leido padaryti išvadą, kad ieškovas į darbą neišeidavo eilę dienų dėl nesuprantamų priežasčių, ir tuo pačiu metu rašė skundus darbo ginčų komisijai. Ieškovas žinojo, kad privalo atvykti į darbą visomis darbo dienomis, išskyrus šeštadienius ir sekmadienius. Dėl keisto ieškovo elgesio atsakovė nesuprato, kas atsitiko su darbuotoju, papildomai visomis priemonėmis ėmėsi ieškoti darbuotojo, aiškino jam jo pareigas ir kvietė atvykti. Vadybininkas skambino, rašė SMS žinutes, elektroninius laiškus ir registruotus laiškus ieškovui ir klausė, kodėl pastarasis neina į darbą, o ieškovas priežasties nenurodydavo, tik reikalaudavo įteikti jam registruotą laišką su įsakymu komandiruotei.

Druskininkų miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 1 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Teismas nurodė, jog nors ieškovas nei ieškinyje, nei jo papildyme nenurodė, kad ieškinį įrodinės garso įrašu, taip pat nepateikė šio įrašo turinio (stenogramos) ir kartu laikmenos, tačiau išklausius garso įrašą (2017 m. sausio 19 d. teismo posėdžio garso įrašo 1 val. 23 min. 9 sek. – 1 val. 29 min. 11 sek.), negalima sutikti su ieškovo teiginiu, kad jis neatvyko į darbą vykdydamas darbdavio atstovo D. B. duotą nurodymą neatvykti, kol nebus pakviestas. Garso įraše girdisi dviejų asmenų pokalbis. D. B. paaiškino, kad 2016 m. liepos 4 d. įmonėje vyko pokalbis su atvykusiu ieškovu dėl tolimesnio darbo. Tačiau buvęs pokalbis įrašytas ne visas, nes baigiasi D. B. pasakymu, kad jam reikia pasitarti su įmonės direktore, todėl jis paprašo ieškovą išeiti iš patalpos ir palaukti, kol paskambins direktorei ir pasitars. Kuo pasibaigė nurodytas pokalbis, ar D. B. leido ieškovui neatvykti į darbą iki atskiro pakvietimo, ar tokio leidimo nedavė, garso įraše duomenų nėra. Teismas sprendė, kad ieškovo pateiktas ir išklausytas garso įrašas teismo posėdžio metu neįrodo aplinkybės, kad ieškovas neatvyko į darbą liepos 5, 7, 8, 11, 12, 13, 14, 15 ,18, 26, 27, 28 ir 29 dienomis, nes vykdė darbdavio atstovo D. B. 2016 m. liepos 4 d. žodžiu duotą nurodymą – būti namuose ir laukti, kol bus pakviestas į darbą.

Teismas sprendė, kad darbuotojas, žinodamas apie darbdavio reikalavimus atvykti į darbą, o neatvykus galimas neigiamas pasekmes, to nepaisė ir atsisakė vykdyti darbdavio nurodymą atvykti į darbą. Aptartų aplinkybių pagrindu teismas vertino, kad darbdavys parinko tinkamą drausminę nuobaudą - atleidimą iš darbo be įspėjimo (DK 237 straipsnio 1 dalies 3 punktas), kadangi darbuotojo, išdirbusio nepilną mėnesį, neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių 13 darbo dienų iš eilės (nors tokiam konstatavimui pakanka ir vienkartinio neatvykimo į darbą) neabejotinai yra šiurkštus darbo drausmės pažeidimas (DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Teismas padarė išvadą, kad ieškovas neįvykdė pareigos įrodyti neatvykimo į darbą priežasčių ir svarbos.

Vertindamas ieškinio reikalavimą dėl 1 mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijos DK 140 straipsnio pagrindu priteisimo, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priteisimo, 2 500 Eur neturtinės žalos priteisimo, teismas atsižvelgė į tai, kad ieškinio reikalavimas dėl pripažinimo, kad darbo sutartis su ieškovu nutraukta neteisėtai, yra atmestas, todėl atmetė ir nurodytus išvestinius reikalavimus.

Teismas taip pat atmetė reikalavimus pripažinti atsakovo surašytus dokumentus neteisėtais. Teismas nurodė, kad ieškovui pasiųstame laiške pateikti paaiškinimą iki 2016 m. liepos 21 d., dėl kokių priežasčių nuo 2016 m. liepos 5 d. nebuvo darbe, nėra nurodyta dokumento surašymo data, reikalavimas nepatvirtintas įmonės antspaudu. Tačiau dėl tokių dokumento neatitikimų nėra pagrindo pripažinti laišką negaliojančiu, kadangi laiške nurodytos aplinkybės atitinka byloje nustatytoms, t. y. kad nuo 2016 m. liepos 5 d. ieškovas nebuvo darbe, ir atsakovė ieškovo prašė nurodyti priežastis, dėl kurių šis nebuvo darbe. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovės 2016 m. liepos mėnesio užpildytą ieškovo darbo laiko apskaitos žiniaraštį pripažinti neteisėtu taip pat nėra pagrindo, kadangi žiniaraštyje nurodytos ieškovo neatvykimo į darbą dienos atitinka ir sutampa su byloje nustatytomis neatvykimo į darbą dienoms.

Ieškovas (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netyrė byloje pateiktų įrodymų, o tik neargumentuotai pakartojo atsakovo atsiliepime į patikslintą ieškinį nurodytus motyvus, tačiau nepasisakė, kodėl su šiais argumentais teismas sutinka.

Teismas nesigilino į šalių sudarytos darbo sutarties esmę, jog 2016 m. birželio 10 d. sudaryta darbo sutartimi buvo sutarta, kad darbuotojas pas darbdavį dirbs pilną darbo dieną, ir darbo sutarties 7 punktu darbdavys įsipareigojo darbuotojui mokėti dienpinigius pagal Vyriausybės nutarimą Nr. 1365 „Dėl išlaidų susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis dydžio ir mokėjimo tvarkos“. Apelianto su darbdaviu sudaryta darbo sutartis buvo tiesiogiai susijusi su komandiruotėmis į užsienį. Negana to, darbdavys, sudarydamas su darbuotoju šią darbo sutartį, įsipareigojo darbuotojui mokėti sulygtą darbo užmokestį ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose.

Teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai ir neteisėtai vadovavosi argumentu, jog darbuotojas neįvykdė pareigos įrodyti neatvykimo į darbą priežasčių ir svarbos. Pažymėtina, kad teismo nuostata, jog tai, kad darbdavys įsakyme į užsienio komandiruotę nenurodė komandiruotės termino pabaigos, nesuteikia teisės darbdaviui po komandiruotės tokio įsakymo į užsienio komandiruotę nepatikslinti. Atsakovė nepateikė į bylą jokių duomenų apie darbuotojo komandiruotės tikslinimą. Taip pat byloje nėra jokios informacijos apie tai, kad darbdavys būtų prašęs darbuotojo patikslinti jo buvimo kiekvienoje užsienio valstybėje trukmę.

Pažymėtina, jog įrodinėjimo pareiga apie darbuotojų supažindinimo su darbo tvarkos taisyklėmis faktą tenka darbdaviui. Šioje byloje darbdavys neįrodė fakto, jog jis ieškovą supažindino su darbo tvarkos taisyklėmis. Todėl pirmosios instancijos teismo motyvas, kad darbuotojas neįrodė svarbių neatvykimo į darbą priežasčių, ir kad darbuotojas šiurkščiai nusižengė darbo pareigoms arba nustatytai darbo tvarkai, yra nepagrįstas, nes negalima reikalauti to, kas nebuvo nustatyta jokiais teisės aktais.

Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog apeliantas gali ateiti į darbą ir dirbti tik tada, kai jam to norisi. DK yra nustatyta, jog darbuotojas privalo dirbti tik pagal darbo sutartį sulygtą darbą. Kadangi darbdavys į bylą nepateikė kito įsakymo į komandiruotę, kuriuo darbuotojas būtų siunčiamas į užsienio šalį, ir už kurio atliktą darbą darbuotojas būtų gavęs užsienio valstybės dienpinigius, o teismo posėdyje nurodė, kad jam buvo numatęs kitą darbą, t. y. iš Kauno parvežti UAB „Kolegos ir KO“ detales, apeliantas pagrįstai nevykdė tokios darbdavio užgaidos, nes darbdavys privalo priimtam darbuotojui užtikrinti darbą ir mokėti darbo užmokestį, kuris yra numatytas darbo sutartyje.

Darbdavys iki šiol neįrodė, kodėl jis nesuteikė darbo sutartyje su darbuotoju jam numatyto darbo, dėl ko darbuotojas negalėjo vykdyti savo darbo pareigų. Darbuotojas nedirbo ne dėl savo kaltės, ir darbdavys, tuo pasinaudodamas, žymėjo jam pravaikštas.

Teismo argumentai dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo išsiskiria su darbdavio argumentais, kuris nurodo, jog neva darbuotojas nėjo į darbą eilę dienų, o pirmosios instancijos teismas darbuotojo pravaikštų įrodymo patikimumą vertino tuo aspektu, jog darbuotojas įsakyme dėl atšaukimo iš komandiruotės pažymėjo, jog jis nesutinkantis su atšaukimu iš komandiruotės ir 2016 m. liepos 5 d. kreipėsi į Alytaus skyriaus darbo ginčų komisiją išsiaiškinti tokio darbdavio teisės akto teisėtumą. Atsižvelgiant į tai, teismas išėjo iš ieškinio ribų, priimdamas šį neteisėtą sprendimą vadovavosi informacija, kuri nebuvo aptariama ir nagrinėjama ieškinyje dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo, ir tokiu būdu neteisingai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, priėmė neteisėtą sprendimą.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, atsakovė žinojo apie apelianto nedarbingumą, tačiau jo nedarbingumo laikotarpiu, kaip kad pats ir nurodo, siuntė elektroniniu paštu ir telefonu jam kvietimus vykti į darbą. Apeliantas apie savo nedarbingumo pradžią pranešė direktorei K. B. dar būdamas ligoninėje, vos tik gavęs laikinojo nedarbingumo lapelį. Darbo tvarkos taisyklėse nė vienu žodžiu nėra užsiminta apie darbuotojų elgesį nedarbingumo metu, ir pirmosios instancijos teismo tvirtinimas, kad darbuotojas neva tokiu būdu nevykdė darbo tvarkos taisyklių yra niekuo nepagrįsta.

Apelianto ieškinys dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo buvo išnagrinėtas šališko teismo. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi tik vienintele garso įrašo fraze, jog darbdavys prašė darbuotojo išeiti iš biuro, nes šis norintis pasikalbėti su direktore. Tai patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi vienais įrodymais, tačiau atmetė kitus įrodymus, ir jais visiškai nesivadovavo, jog iki išeinant iš darbdavio biuro, darbdavio atstovas D. B. darbuotojui nurodė, jog jis esantis laisvas ir gali važiuoti namo. Pirmosios instancijos teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, tačiau nepateikė jokių tokio sprendimo motyvų, kodėl apeliantas būtų buvęs suinteresuotas meluoti ir kreiptis į teismą dėl neteisėto atleidimo iš darbo, jeigu tokio fakto nebūtų buvę.

Pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus visiškai nieko nepasisakydamas, t. y. nespręsdamas dėl liudytojų patraukimo baudžiamojon atsakomybėn už melagingų parodymų pateikimą teisme ir administracinės nuobaudos skyrimo darbdaviui.

Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas savo sprendimą pagrindė įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje, laikantis asmenų lygybės, rungimosi, žodiškumo, betarpiškumo ir nepertraukiamumo principų taisyklių. Įrodymų tyrimas užfiksuotas teismo posėdžio metu darant garso įrašą. Teismas tinkamai įgyvendino proceso įstatymo nustatytą kompetenciją, nagrinėdamas bylą nustatė visas teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingas faktines aplinkybes.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad teismas spręsdamas bylą turi teisę nesiremti pateiktu garso įrašu, jei jis nekokybiškas, neatspindi visumos, paimtas tik iš konteksto, išgautas pažeidžiant įstatymą ir pan., nes šalių reikalavimų ir atsikirtimų pagrįstumas turi būti grindžiamas tik tokiais įrodymais, kurie nekelia abejonių dėl jų patikimumo, sąsajumo ir leistinumo. Nežiūrint į tai, teismas išklausė garso įrašą, jį įvertino.

Pateiktos telefoninių pokalbių išklotinės, elektroninių laiškų kopijos patvirtina, kad ieškovas žinojo, jog jis privalo darbo dienomis būti darbe. Byloje ieškovas nepateikė įrodymų, kad jis pats skambino atsakovei ir teiravosi, kada jis turi būti darbo vietoje, tai tik teiginys. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių, kad atsakovė nepranešė ieškovui apie jo pareigą atvykti į darbą.

Apelianto modeliuojamas tariamas teisėjo šališkumas išnagrinėtoje byloje, tiksliau, abejonė dėl galimo šališkumo, yra grindžiamas tik neargumentuota, dirbtinai sukurta prielaida, todėl neteikia pagrindo išvadai, kad teisėjas subjektyviąja ar objektyviąja prasme galėjo būti šališkas. Vien tai, jog teisėjo byloje atlikti procesiniai veiksmai ir sprendimai yra nepalankūs apeliantui, negali būti vertinama kaip teisėjo šališkumas ar suinteresuotumas bylos baigtimi ir būti pagrindu teisėjo nušalinimui, o tuo pačiu ir jo šališkumui pagrįsti. Apeliantas kitokių pagrindų ir argumentų teismo šališkumui pagrįsti nenurodė ir jų įrodymais nepagrindė.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas (toliau - ir apeliantas) neteisingai, tik sau palankiu būdu aiškina šalių sudarytos darbo sutarties sąlygas teigdamas, kad darbo sutartis buvo sudaryta tik komandiruotėms į užsienį. Iš pateiktos šalių sudarytos darbo sutarties matyti, kad darbo sutarties sąlygos buvo, kad ieškovas dirbs UAB „Lorem“ vairuotoju-ekspeditoriumi, atlyginimas bus mokamas kartą per mėnesį. Darbo sutarties 7 punkte nustatytos kitos darbo sutarties sąlygos, t.y. kad dienpinigiai komandiruotės atveju bus mokami sumažinti ir bus mokami pagal Vyriausybės nutarimu Nr.1365, priimtu 2004 m. lapkričio 3 d., nustatytą tvarką ( t.1, b.l. 17). Minėtas nutarimas reglamentuoja išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydį ir mokėjimo tvarką, kai darbdaviu yra fizinis asmuo, įmonė, įstaiga ar organizacija, išskyrus biudžetines įstaigas. Nutarime nurodoma, kad tarnybine komandiruote laikomas darbuotojo išvykimas tam tikram laikui iš nuolatinės darbo vietos darbdavio siuntimu atlikti darbo funkcijas, vykdyti tarnybinį pavedimą ar kelti kvalifikaciją. Nuolatine darbo vieta suprantama darbovietė ( įmonė, įstaiga, organizacija, struktūrinis padalinys Darbo kodekso 95 straipsnio 1 dalies prasme). Ieškovo darbovietė buvo UAB „Lorem“, kurios buveinė registruota Druskininkuose, todėl komandiruote laikytinas ir siuntimas į kitą miestą Lietuvoje. Šalių sudaryta darbo sutartis neduoda jokio pagrindo manyti, kad ieškovas buvo priimtas tik komandiruotėms į užsienį. Darbo kodekso 93 straipsnyje nustatyta, kad darbo sutartis yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai. Nors ieškovas su darbo tvarkos taisyklėmis pasirašytinai buvo supažindintas tik 2016 m. liepos 25 d. ( t.1, b.l. 97), tačiau net ir negavęs susipažinti darbo tvarkos taisyklių, jis privalėjo vykdyti darbdavio ar jo įgalioto asmens nurodymus, dirbti visą darbo laiką, t.y. vidutiniškai 40 valandų per savaitę, nes darbo sutartimi dėl ne viso darbo laiko nebuvo sutarta. Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovas 2016 m. birželio 10 d. buvo išsiųstas į komandiruotę ( t.1, b.l. 19). Tai, kad ant įsakymo nėra įmonės antspaudo, laikytina mažareikšme aplinkybe, dėl kurios darbdavio duotas įsakymas netampa negaliojančiu. Taip pat tarp šalių nėra ginčo, tai patvirtina abi šalys savo procesiniuose dokumentuose, kad ieškovas 2016 m. liepos 3 d. grįžo iš komandiruotės ir liepos 4 d. atvyko į darbą bei pateikė komandiruotės ataskaitą ( t.1, b.l. 70, b.l. 91). Ginčas tarp šalių kilo dėl ieškovo neatvykimo į darbą nuo liepos 5 d. ir vėliau. Ieškovas teismo posėdyje teigė, kad D. B. leido jam neatvykti į darbą iki siuntimo į kitą komandiruotę, todėl jis laukė namuose, kol bus iškviestas ( garso įrašo nuo 27:00 min.). Atsakovo atstovas su tokiu teiginiu nesutiko, nurodė, kad leido neatvykti tik liepos 4 d., o liepos 5 d. ir toliau ieškovas turėjo būti darbe. Ieškovas teismo posėdžio metu pateikė pokalbio tarp jo ir atsakovės atstovo D. B. garso įrašą, atliktą mobiliuoju telefonu, garso įrašas buvo perklausytas teismo posėdyje ( nuo 01:23:12 garso įrašo minutės), pokalbio dalyviai iš esmės neginčijo, kad toks pokalbis realiai vyko. Kolegija sutinka, kad teismas, išklausydamas teismo posėdžio metu ieškovo pateiktą garso įrašą ir vertindamas šį įrodymą visų bylos aplinkybių kontekste, CPK 177 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010, 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-547/2013). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.Iš perklausyto garso įrašo, kuriame ieškovas kalbasi su D. B. 2016 m. liepos 4 d., negalima daryti išvados, kad ieškovui buvo leista apskritai neatvykti į darbą, kol nebus surasta galimybė išsiųsti ieškovą į komandiruotę užsienyje. Girdėti, kad ieškovas teiraujasi, kodėl buvo atšauktas iš komandiruotės Danijoje ir reikalauja jam pranešti iš anksto visais būdais apie siuntimą į kitą komandiruotę, o atsakovo atstovas samprotauja, ar pavyks surasti ieškovui darbo ir liepia laukti, o pokalbio pabaigoje sako, kad reikia pasitarti su direktore. Tačiau konkretaus ir aiškaus leidimo neatvykti liepos 5 d. nėra užfiksuota, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovui toks leidimas ir nebuvo duotas, yra pagrįsta. Pažymėtina, kad leidimą neatvykti į darbą gali duoti tik darbdavio įgaliotas asmuo, t. y. direktorius, o ieškovo pokalbis vyko su D. B., kuris tuo metu dirbo atsakovės įmonėje vyr. buhalteriu ir vadybininku, todėl spręsti dėl leidimo neatvykti negalėjo, ką pats ir pažymėjo perklausyto pokalbio pabaigoje nurodęs, kad turi pasitarti su direktore. Iš darbo laiko žiniaraščių matyti, kad ieškovas nebuvo darbe nuo liepos 5 d. iki liepos 29 d., šio laikotarpio viduryje, nuo liepos 19 iki liepos 25 d. sirgo, žiniaraštyje užfiksuotų duomenų ieškovas iš esmės neginčijo ( t.1, b.l. 102). Nustatyta ir tai, kad su ieškovu buvo bandoma susisiekti telefonu, trumposiomis žinutėmis, o liepos 19 d., kaip pats ieškovas pripažino, jis gavo laišką iš darbdavio su nurodymu pateikti pasiaiškinimą, kodėl nebuvo darbe nuo liepos 5 d. Ieškovas pateikė paaiškinimą ( t.1, b.l.29). Pasibaigus ieškovo nedarbingumui jis ir toliau neatvyko į darbą, kol buvo atleistas 2016 m. liepos 29 d. ( t.1, b.l. 35). Spręstina, kad ieškovui jau nuo liepos 19 d. turėjo būti žinomas darbdavio pageidavimas, kad ieškovas atvyktų į darbą kiekvieną dieną ir vykdytų pareigas, prisiimtas darbo sutartimi. Vadinasi, net jeigu ieškovą ir suklaidino pokalbis su D. B., vykęs liepos 4 d., tai po liepos 19 d. gauto laiško abejonių neturėjo likti, todėl nedarbingumui pasibaigus ieškovas turėjo atvykti į darbą liepos 26, 27, 28 ir 29 dienomis. Pažymėtina, kad neatvykimas į darbą be svarbių priežasčių visą darbo dieną yra laikomas šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu, todėl net ir vieną dieną ar pamainą neatvykus į darbą, darbdavys turi teisę skirti griežčiausią nuobaudą ir atleisti iš darbo ( DK 235 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, skundžiamo sprendimo turinį, motyvaciją, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, analizavo ir vertino įrodymų visetą, kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų visumos skundžiamame sprendime padarė pagrįstas ir teisėtas išvadas, kurių apeliacinio skundo argumentai nepaneigia. Apelianto argumentai dėl teismo šališkumo yra niekuo nepagrįsti. Aplinkybių, kad buvo pagrindas taikyti atsakomybę už melagingus parodymus, nenustatyta, ir apeliantas savo skunde tokių aplinkybių išsamiau nekonkretizavo. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Apeliacinis skundas atmestinas, todėl apeliantas neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš apelianto atsakovei UAB „Lorem“ priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) - 242 Eur (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 3 dalis).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo S. K., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei UAB „Lorem“, įm.k. 302645369, 242 Eur ( du šimtus keturiasdešimt du eurus) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.