Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėja Janina Vitunskienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl neturtinės turtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas Administracijos veiksmų neteisėtumą motyvuoja tuo, kad ji, nesutikusi su pareiškėjo skundu, nepersiuntė pastarojo apylinkės teismui.

Nurodo, jog nagrinėjamu konkrečiu atveju Administracija neturėjo pagrindo atlikti administracinio nusižengimo tyrimo ir surašyti administracinio nusižengimo protokolą, nes nebuvo nustatyta veikos, turinčios administracinio nusižengimo požymių (ANK 565¹ straipsnio 1 punktas).

Pažymi, kad prerogatyva pradėti ar nepradėti administracinio nusižengimo teiseną pagal gautą pranešimą numatyta institucijai, o ne pranešėjui. Nagrinėjamu atveju nebuvo priimtas nutarimas administracinio nusižengimo byloje, administracinio nusižengimo teisena pagal pareiškėjo pranešimą nebuvo pradėta. Tai reiškia, kad atsakovei nekilo pareiga atlikti ANK 622 straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksmus.

Tvirtina, jog nebuvo pagrindo pareiškėjo pripažinti nukentėjusiuoju, nes jis, per savivaldybės svetainės posistemę „Tvarkau Vilnių“ teikdamas 2024 m. birželio 15 d. pranešimą (reg. Nr. (duomenys neskelbtini)), nė nebuvo nurodęs apie jam kokia nors veika padarytą fizinę, turtinę ar neturtinę žalą. Dėl to teigia, jog pareiškėjas jokiu teisiniu pagrindu nebuvo įgijęs teisės skųsti atsakovės veiksmus apylinkės teismui, jis buvo netinkamas subjektas pagal ANK 621 straipsnį.

Pažymėjo, kad atsakovė buvo rūpestinga ir geranoriška, nes buvo stengiamasi pareiškėjui suteikti kuo išsamesnę informaciją jam rūpimais klausimais. Asmenys neturi teisės reikalauti atsakovės pradėti arba nepradėti administracinio nusižengimo teisenos, kadangi dėl to sprendžia pats subjektas, šiuo atveju – atsakovė.

Atsakovės nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad atsakovės neteisėtais veiksmais patyrė neturtinę žalą. Be to, pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias kreiptis į teismą tiesiogiai pačiam. Atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, kuriais būtų buvusi apribota pareiškėjo teisė pačiam kreiptis į teismą siekiant apginti, jo manymu, galbūt pažeistas teises ar teisėtus interesus, nes tokia teisė garantuojama įstatymu ir pareiškėjas ja galėjo pasinaudoti nepriklausomai nuo atsakovės veiksmų. Teigia, jog nėra jokio priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos. Pareiškėjo argumentas, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų liko nerealizuotas jo interesas, jog pranešime nurodyto automobilio vairuotojas būtų nubaustas, laikytinas deklaratyviu ir nepagrįstu, nesusijusiu su jo teisių pažeidimu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Administracinėje byloje kilo ginčas dėl 1 500 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovės neteisėtų veiksmų: teisės kreiptis į teismą užkirtimu ir intereso, kad būtų nubaustas administracinį nusižengimą padaręs asmuo, pažeidimu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsniu reglamentuojama atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1-oje dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas (2 dalis). Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (3 dalis). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (4 dalis).

Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); 3) neteisėtus veiksmus ir padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ir savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

Bylos duomenimis nustatytos faktinės aplinkybės, jog 2024 m. birželio 15 d. per savivaldybės interneto svetainės posistemę „Tvarkau Vilnių“ buvo gautas pareiškėjo pranešimas (reg. Nr. (duomenys neskelbtini); „Transporto stovėjimo pažeidimai“) dėl galimai padaryto Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) pažeidimo automobilių stovėjimo aikštelėje (duomenys neskelbtini). Pranešime pareiškėjas nurodė: „Prie jau stovinčio mano automobilio sustojo ir stovėjo automobilis taip, kad tarp jų buvo 40 m tarpas. Kadangi durų plotis – 20 cm, tai man įsėsti vairuotojo vieton teliko 20 cm. Turėjau lipti per keleivio pusę. Pažeidimo data ir laikas: 2024-05-11 15:52.“ Kartu su pranešimu buvo pateiktos abiejų automobilių fotonuotraukos, vienoje iš jų – atstumo tarp automobilių matavimas rulete.

2024 m. birželio 19 d. per tą pačią savivaldybės interneto svetainės posistemę „Tvarkau Vilnių“ pareiškėjui buvo pateiktas atsakymas, kuriame nurodyta: „Nenurodyta, kokie konkretūs KET reikalavimai yra pažeidžiami, o iš pateiktų nuotraukų nėra galimybės nustatyti, ar transporto priemonė stovi draudžiamoje vietoje. Užfiksuotos veikos (galimo KET pažeidimo) negalima kvalifikuoti kaip administracinio nusižengimo, neįmanoma įrodyti nusižengimo sudėties. Administracinio nusižengimo teisena pateikto pranešimo pagrindu vykdoma nebus.“

Bylos duomenimis nustatyta, jog 2024 m. birželio 20 d. pareiškėjas pateikė skundą per dokumentų valdymo sistemą „@vilys“ dėl Administracijos atsisakymo pradėti administracinio nusižengimo teiseną dėl KET 150.10 punkto pažeidimų, kuris buvo adresuotas Vilniaus miesto apylinkės teismui.

Administracijos 2024 m. liepos 16 d. raštu Nr. A51-105117/24(3.3.2.26E-VŠT) „Dėl atsisakymo pradėti administracinio nusižengimo teiseną“ pareiškėjui pateiktas atsakymas. Jame nurodoma, kad administracinio nusižengimo teisena negali būti pradėta. Nurodoma, jog iš pareiškėjo pranešime pateiktos informacijos nėra pagrindo konstatuoti, kad tiesiogiai administraciniu nusižengimu jam galėjo būti padaryta žala, pranešime nurodyti teiginiai apie turtinę ir neturtinę žalą yra deklaratyvūs, abstraktūs ir nesuteikiantys teisės pripažinti jį nukentėjusiuoju.

Pareiškėjas skundu siekia, kad būtų priteistas iš atsakovės 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš jam užkirstos teisės kreiptis teisminės gynybos bei jo intereso pažeidimo, kad būtų nubaustas kaltas asmuo.

Pažymėtina, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Tačiau teisė kreiptis į teismą gali būti įgyvendinta tik įstatymų nustatyta tvarka, t. y. laikantis įstatymuose (šiuo atveju – ABTĮ) nurodytų kreipimosi į teismą sąlygų.

Teismas pažymi, jog neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kt. (CK 6.250 straipsnio 1 dalis).

ABTĮ 5 straipsnyje dėl teisės kreiptis į teismą įtvirtinta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas.

Taigi pagal minėtą nuostatą akivaizdu, jog besikreipiantis į teismą teisminės gynybos ir prašantis žalos atlyginimo asmuo turi įrodyti (ABTĮ 56 straipsnis), kad atsakovės veiksmais (neveikimu) jo subjektinės teisės interesai buvo pažeisti, taip pat įrodyti, kad dėl institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) atsirado žala, kaip ją apibrėžia CK 6.250 straipsnio 1 dalies nuostatos, t. y. įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas.

Pareiškėjas atsakovės neteisėtus veiksmus sieja su jos institucijos – Savivaldybės administracijos – veiksmais, būtent su 2024 m. birželio 20 d. skundo dėl Administracijos atsisakymo pagal jo pranešimą pradėti administracinio nusižengimo bylą nepersiuntimu Vilniaus miesto apylinkės teismui. Pareiškėjas, vadovaudamasis ANK 622 straipsnio 2 dalimi, 625 straipsniu, 626 straipsnio 1 dalimi, tvirtina, kad Administracija turėjo su pareiškėjo skundu sutikti arba persiųsti jį apylinkės teismui, tačiau ji vietoj to atsiuntė neigiamą atsakymą pareiškėjui, užkirsdama kelią kreiptis į teismą.

Teismas su pareiškėjo argumentais nesutinka. ANK 622 straipsnio, reglamentuojančio nutarimo administracinio nusižengimo byloje apskundimo tvarką, 1 dalyje (aktuali redakcija, galiojusi nuo 2024 m. birželio 14 d.) nurodyta, jog šio kodekso 615 straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų nutarimai administracinių nusižengimų bylose gali būti apskųsti apylinkės teismui pagal institucijos buvimo vietą; 2 dalyje – skundas dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje paduodamas per šį nutarimą priėmusią instituciją.

Byloje nėra ginčo, kad Administracija priskirta ANK 615 straipsnio 1 dalyje nurodytoms institucijoms. Tačiau nagrinėjamu atveju administracinio nusižengimo tyrimas nebuvo atliktas, administracinio nusižengimo protokolas nesurašytas. Nutarimas, kaip kad numatyta ANK 622 straipsnio 1 dalies nuostatose, nebuvo priimtas, nes administracinio nusižengimo teiseną pagal pareiškėjo prašymą atsisakyta pradėti. Todėl pagrįsta atsakovės atstovės pozicija, jog Administracijai nekilo pareiga atlikti ANK 622 straipsnio 2 dalyje nurodytus veiksmus. Pažymėtina, kad prerogatyva pradėti ar nepradėti administracinio nusižengimo teiseną pagal gautą pranešimą numatyta institucijai.

Be to, vadovaujantis ANK 621 straipsnio nuostatomis, ANK 615 straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų nutarimus, taip pat šio kodekso 608 straipsnio 6 dalyje nurodytus nutarimus administracinių nusižengimų bylose apylinkės teismui gali apskųsti asmuo, dėl kurio atitinkamas nutarimas priimtas, nukentėjusysis (ar jų atstovai), o šio kodekso 592 straipsnio 5 dalyje nurodytais atvejais – ir prokuroras.

Vadovaujantis ANK 620 straipsnio 1 dalimi, be kita ko, numatyta, jog šio kodekso 608 straipsnio 6 dalyje nurodyto nutarimo nutraukti administracinio nusižengimo teiseną šio kodekso 565¹ straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu (teismo pastaba: administracinių nusižengimų teisena negali būti pradėta, o pradėtoji turi būti nutraukta) kopija (nuorašas) išsiunčiama ir asmeniui, kuris pranešė apie administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, jeigu jis yra nurodęs, kad šia veika jam padaryta fizinė, turtinė ar neturtinė žala.

Tačiau pareiškėjas 2024 m. birželio 15 d. pranešime neišdėstė, kokia jam buvo padaryta žala dėl galimo KET pažeidimo ir kuo tai pasireiškė, dėl to Administracija, įvertinusi ANK normų visumą, neturėjo pagrindo pareiškėjo pripažinti nukentėjusiuoju, tad nebuvo ir privalomos pareigos jo skundą perduoti apylinkės teismui. Net ir sutinkant su pareiškėju dėl Administracijos veiksmų netinkamai taikant ANK 622 straipsnio 2 dalies nuostatas, nėra pagrindo pripažinti, kad jam buvo padaryta žala.

Kaip jau minėta, pareiškėjui į jo skundą buvo atsakyta Administracijos 2024 m. liepos 16 d. raštu Nr. A51-105117/24(3.3.2.26E-VŠT). Šiame rašte aiškiai ir konkrečiai išdėstytos atsisakymo pagal jo pranešimą pradėti administracinio nusižengimo teiseną priežastys ir aplinkybės, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose. Tokiu būdu pareiškėjui sudaryta galimybė kreiptis į teismą ir ginčyti sprendimą.

Teismas pažymi, jog pareiškėjas minėtą raštą skundė Regionų administraciniam teismui, tačiau 2024 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eI3-13412-931/2024 jo skundą atsisakyta priimti kaip neteismingą administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-563-556/2024 pareiškėjo skundas atmestas. Tačiau pareiškėjui nebuvo užkirsta galimybė kreiptis dėl minėto rašto panaikinimo į bendrosios kompetencijos teismą, kaip ir buvo jam išaiškinta, siekiant peržiūrėti ir įvertinti viešojo administravimo subjekto veiksmus dėl ANK normų taikymo. Jo nepasinaudojimas šia teise yra subjektyvaus elgesio pasirinkimas, todėl, pagal bylos duomenis, nėra pagrindo išvadai daryti, jog pareiškėjui Administracijos veiksmais buvo užkirstas kelias kreiptis į teismą.

Pažymėtina, kad pareiga įrodyti civilinės atsakomybės sąlygas tenka pareiškėjui. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo ir žalos atlyginimo, negalima vadovautis prielaidomis ir abejonėmis, būtina nustatyti atsakovo neteisėtų veiksmų ir atsiradusių neigiamų pasekmių priežastinį ryšį, jį pagrindžiant neginčijamais duomenimis, tačiau tokių įrodymų byloje nesurinkta.

Iš skundo turinio akivaizdu, kad pareiškėjas taip pat siekia apginti viešąjį interesą (kad būtų nubaustas kaltas asmuo), tačiau, kaip jau minėta, įstatymas suteikia teisę kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo (ABTĮ 5 straipsnis), o viešąjį interesą ginti suteikta teisė tik specialiems subjektams (ABTĮ 55 straipsnis).

Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (LVAT 2022 m. sausio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4110-525/2022).

Be to, CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinių išgyvenimų, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (LVAT 2022 m. rugsėjo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3337-624/2022).

Pažymėtina, kad pareiškėjas savo skunde patirtos neturtinės žalos nedetalizuoja, nesukonkretina ir nepagrindžia. Skunde tik nurodo, kad dėl atsakovės veiksmų patyrė pažeminimą, dvasinių išgyvenimų, emocinę depresiją. Šie pareiškėjo argumentai laikytini tik deklaratyviais ir nepagrindžia reikalavimo pagrįstumo.

Byloje nenustačius esminių civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovės neteisėtų veiksmų (neveikimo), priežastinio ryšio ir neigiamų pasekmių – nėra pagrindo pareiškėjui iš atsakovės priteisti neturtinę žalą. Pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismas dėl kitų šalių nurodytų aplinkybių ir argumentų, nekeičiančių šios administracinės bylos baigties, plačiau nepasisako. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96), 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimas byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); LVAT 2020 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020, 2024 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2173-1047/2024).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.