Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Arūno Paštuolio ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės apribojimu 1 metams, įpareigojant bausmės vykdymo metu neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi, neatlygintinai išdirbti 100 val. (per 5 mėnesius, skaičiuojant šį terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos) sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią V. J. skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Priteista solidariai iš kaltinamųjų V. J., T. P. ir O. G. nukentėjusiajam K. M. 1 200 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Priteista solidariai iš kaltinamųjų V. J., T. P. ir O. G. nukentėjusiajam K. M. 2 500 Eur proceso išlaidų.

Tuo pačiu nuosprendžiu pripažinti kaltais padarius nusikaltimą O. G. bei T. P., tačiau jų atžvilgiu apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad veikdamas bendrai kartu su T. P. ir O. G., 2016 m. vasario 11 d., apie 3.00 val., viešoje vietoje – prie naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), laiptų, pašalinių asmenų akivaizdoje, nukentėjusiojo K. M. atžvilgiu panaudojo fizinį smurtą, o būtent: V. J. ne mažiau kaip du kartus rankų kumščiais sudavė jam į galvos sritį, nuo ko nukentėjusysis nugriuvo ant grindinio, ir ne mažiau kaip keturis kartus kojomis spyrė jam į galvos sritį, kaltinamasis T. P., nuo V. J. smūgių į galvos sritį nugriuvusiam ir gulinčiam ant grindinio, nukentėjusiajam ne mažiau kaip keturis kartus rankų kumščiais sudavė į galvos sritį ir ne mažiau kaip keturis kartus kojomis spyrė į galvos sritį, kaltinamasis O. G., gulinčiam ant grindinio, K. M. ne mažiau kaip du kartus kojomis spyrė į galvos sritį, tuo bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam muštinę žaizdą kairiame antakyje, poodines kraujosruvas abiejų akių vokuose ir paakiuose bei kaktoje, kraujosruvą kairės akies obuolio junginėje, odos nubrozdinimą kaktoje, galvos smegenų sukrėtimą, tokiu būdu mušdamas sukėlė K. M. nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje.Kauno apylinkės teismas, priimdamas 2016 m. gruodžio 12 d. apkaltinamąjį nuosprendį konstatavo, kad byloje pareikšti kaltinimai pasitvirtino, civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, o skiriant bausmes, atsižvelgta į reikšmingas šiam klausimui aplinkybes bei į BK 40 straipsnio nuostatas, kurios apeliantui netaikytos.Apeliaciniame skunde nuteistasis V. J. prašo Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendį dalyje, kurioje jis pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį panaikinti ir bylą nutraukti, perduodant jį pagal laidavimą laiduotojos motinos J. J. atsakomybėn be užstato; panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria priteista iš kaltinamųjų V. J., T. P., O. G. solidariai nukentėjusiajam K. M. 1 200 Eur neturtinės žalos ir 2 500 Eur proceso išlaidų arba pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendžio dalį, kuria V. J. pripažintas kaltu pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas, paskiriant V. J. laisvės apribojimo bausmę – 3 mėnesių be jokių įpareigojimų. Skunde nurodo, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismas sprendimu neatleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes nėra pagrindo manyti, jog V. J. laikysis įstatymų, kadangi jis eilę kartų baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Su tokia teismo pozicija nuteistasis nesutinka. Administraciniai teisės pažeidimai, kuriuos yra padaręs apeliantas, visiškai nesusiję bei nepanašūs su nusikalstama veika, už kurios padarymą jis pripažintas kaltu. Be to, V. J. anksčiau neteistas, savo kaltę pripažino ir nuoširdžiai gailisi, atsiprašė nukentėjusiojo, kritiškai vertina savo elgesį, studijuoja (duomenys neskelbtini)universitete, ateityje įsipareigoja laikytis įstatymų ir neprasikalsti, savo elgesį nori sieti su įstatymų laikymusi ir pagarba įstatymui. Tvirtina, kad byloje nėra duomenų, jog prieš nusikalstamos veikos padarymą ir po jos padarymo būtų padaręs kitas nusikalstamas veikas. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, nepagrįstai sureikšmino V. J. padarytus administracinės teisės pažeidimus, visiškai neatsižvelgdamas į kitus jį charakterizuojančius duomenis, kuriuos apeliantas plačiai detalizuoja skunde. Nuteistasis mano, kad teisingumo ir proporcingumo principų įgyvendinimas gali būti pasiektas atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir būtent toks baudžiamojo proceso pabaigimas būtų optimalus, tikslingas bei teisingas, įgyvendinant baudžiamosios atsakomybės tikslus.Skunde nesutinka ir dėl bausmės griežtumo argumentuojant, kad paskirtas per ilgas laisvės apribojimo terminas ir jei apeliacinės instancijos teismas neatleis nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, šis terminas turėtų būti sumažintas iki minimalaus 3 mėnesių termino. Dėl paskirto įpareigojimo nuo 22 val. iki 6 val. neišeiti iš namų nurodo, jog apeliantas gyvena tiek (duomenys neskelbtini) k., tiek (duomenys neskelbtini). (duomenys neskelbtini) r. V. J. ūkininkauja, (duomenys neskelbtini) - studijuoja, todėl toks teismo paskirtas įpareigojimas, nepagrįstai ir perteklinai suvaržo V. J. teises dirbti ir studijuoti, bus kliūtis ūkininkavimui ir darbą derinant su studijomis. Taip pat apeliantas kritikuoja teismo sprendimą ir dėl įpareigojimo – išdirbti 100 val. neatlygintinai visuomenės labui teigiant, kad yra labai užimtas, ir šio įpareigojimo nebus galimybės praktiškai jį įvykdyti. Jo nuomone, teismo paskirti įpareigojimai yra pertekliniai, nepagrįstai ir neproporcingai suvaržantys V. J. teises, todėl skunde nurodo, kad jei vis tik kartu su laisvės apribojimu bus skiriami įpareigojimai, juos apeliacinės instancijos teismas gali pakeisti ir paskirti tokius, kurie susiję su jo padaryta nusikalstama veika, pvz. bausmės vykdymo metu nevartoti alkoholio, atlyginti nukentėjusiajam žalą, įpareigoti tęsti mokslus ir / ar užsiimti veikla (dirbti).Skunde nesutinkama su neturtinės žalos dydžiu, kuris yra neadekvatus, žymiai nukrypstantis nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose. Nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveiktos sutrikdymas – nustatyti sužalojimai veido srityje. Byloje nėra jokių duomenų, kad dėl padaryto sužalojimo nukentėjusiajam būtų kokie nors liekamieji padariniai jo sveikatai, nukentėjusiajam padaryti sumušimai užgijo, neliko randų ar kitokių žymių. Nukentėjusysis ir toliau sportavo, mokėsi. Padaryti sužalojimai nukentėjusiam nepadarė jokios įtakos jo tolimesniam gyvenimui, darbui, mokslui ar šeimyniniams santykiams, nepakenkė santykiams su draugais. Apeliantas mano, kad byloje nėra jokių reikšmingų aplinkybių, kurios leistų manyti, jog nukentėjusiajam buvo padaryta didesnė nei teismų praktikoje nustatyta neturtinė žala (145-579 Eur).Skunde kritikuojama ir skundžiamo nuosprendžio dalis dėl priteistų proceso išlaidų nurodant, kad kaltinamieji kaltinami nesunkaus nusikaltimo padarymu, nuo pat pradžių pripažino kaltę, ikiteisminis tyrimas truko pakankamai trumpą laiko tarpą, ikiteisminio tyrimo veiksmai nebuvo sudėtingi, nukentėjusiojo atstovas dalyvavo tik vienoje apklausoje, suteiktų teisinių paslaugų mastas nebuvo didelis, byla nesudėtinga, nedidelės apimties, byloje nebuvo sprendžiami sunkūs, specialių žinių reikalaujantys klausimai, be to, protingą žalos dydį kaltinamieji norėjo atlyginti dar ikiteisminio tyrimo metu, ko pasėkoje civilinio ieškinio būtų išvis nereikėję teikti, todėl apelianto nuomone, nukentėjusiojo prašomos atlyginti proceso išlaidos yra neprotingai didelės, neatitinkančios teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Teismas visiškai neatsižvelgė, jog gynėjo A. G. laiko sąnaudos labiau susijusios su jo kelione iš Lazdijų į Kauną, o ne su teisinių paslaugų teikimu, byloje nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys patirtas gynėjo kelionės išlaidas, pasak apelianto, maža to, nukentėjusysis jų net neprašė priteisti. Byloje yra gauti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo K. M. atsikirtimai į V. J. apeliacinį skundą, kur prašoma V. J. apeliacinį skundą atmesti bei priteisti 400 Eur proceso išlaidų, kurias patyrė dėl atsikirtimų į apeliacinį skundą parengimo.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis V. J. ir jo gynėjas advokatas Mindaugas Vasiliauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Nuteistojo V. J. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Pagal bylų nagrinėjimo proceso apeliacinės instancijos teisme bendrąsias nuostatas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Apeliantas iš esmės kelia bausmės individualizavimo klausimą ir siekia, kad jo atžvilgiu būtų taikomos BK 40 straipsnio nuostatos.Baudžiamosios bylos medžiaga nustatyta, kad skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas atsisakė atleisti V. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir savo sprendimą iš esmės motyvavo tuo, jog nėra pagrindo manyti, jog kaltinamasis laikysis įstatymų.Nesutikdamas su tokia teismo išvada, nuteistasis skunde nurodė, jog teismo konstatuoti jo padaryti administraciniai pažeidimai išimtinai susiję tik su Kelių eismo taisyklių pažeidimais, tai reiškia, kad jie nesusiję ar nepanašūs su padaryta nusikalstama veika. Asmens atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą reglamentuoja BK 40 straipsnis. Šio straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytuose keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padarytą, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tam, kad asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi egzistuoti visos BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos. Nesant nors vienos sąlygos, asmuo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą negali būti atleistas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-239/2008, 2K-51/2010 ir kt.).Teisėjų kolegija pažymi, kad net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali nuspręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą, priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo atsakomybės. Sprendžiant šį klausimą turi būti atsižvelgiama ne vien į formaliąsias teisines sąlygas, bet ir į kitas svarbias bylos ypatybes. Sprendimo motyvai privalo būti aiškūs ir išsamūs, išdėstyti pagal visus įstatymo reikalaujamus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-67-511/2017).Išnagrinėjus baudžiamosios bylos medžiagą, teisėjų kolegija nustatė, jog išvadą dėl 4 sąlygos laidavimo taikymo, nebuvimą pirmosios instancijos teismas pagrindė aplinkybėmis ir bylos nustatytais faktiniais duomenimis, t. y. suabejojo dėl pagrindo manyti, kad asmuo laikysis įstatymų. Teismas nurodė, jog apeliantas eilę kartų baustas administracine tvarka, daugiausia už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, jo elgesys, sistemingai darant teisės pažeidimus, tęsiasi jau ilgą laiką ir nekinta, kadangi po nusikaltimo padarymo jis daugiau nei kartą vėl buvo baustas už minėtus Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Pažymėtina, jog tokį savo sprendimą ir šios sąlygos analizę pagrindė bylos medžiaga, kuri nepaneigta. Apelianto nurodyti argumentai, atliekant vertinimą šiuo aspektu, yra atmestini. Teismo nuomone, sprendimas dėl pagrindo manyti, jog kaltininkas laikysis įstatymų, priimtas įvertintus ne tik padarytus administracinius teisės pažeidimus, bet ir tai, kad pirmą kartą padarė nusikaltimą, dirba ir mokosi, teigiamai charakterizuojamas, tačiau įvertinti ir minėti pažeidimai, kurie padaryti tiek prieš nusikalstamą veiką, tiek po, o tai ir nulėmė, jog toks visuomenės nustatytų normų bei įstatymų nuostatų ignoravimas ir nesilaikymas, buvo neatsitiktinio nusikaltimo išraiška. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad klausimas dėl laidavimo taikymo galimybės apeliantui pirmosios instancijos teismo buvo išspręstas tinkamai, neatsietai nuo nuteistojo asmenį apibūdinančių aplinkybių bei jo veikos padarinių ir laiduotojo galimybių užtikrinti laidavimo tikslus. Priimto sprendimo motyvai nuosprendyje išdėstyti aptarus kiekvieną iš teisinių kriterijų, reikšmingų taikant BK 40 straipsnio nuostatas, aiškūs ir įtikinantys, pagrįsti nuodugnia teisiškai reikšmingų aplinkybių analize, aprėpiančia visumą duomenų, apibūdinančių kaltinamąjį, jo padarytą veiką, kaltės pripažinimą, gailėjimąsi dėl to, kas padaryta, žalos dalinį atlyginimą, visapusišku įvertinimu, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos, bei šiuo klausimu suformuota kasacinės instancijos teismo praktika. Dėl to darytina išvada, kad skundžiamame nuosprendyje BK 40 straipsnio reikalavimai tinkamai įgyvendinti ir teisinė išvada šiame kontekste yra pagrįsta, todėl šioje dalyje apeliacinis skundas atmestinas. Apeliaciniame skunde be nuosprendžio kritikos dėl laidavimo nuostatų netaikymo apeliantas nesutinka ir su bausme, kuri, pasak jo, per griežta. Skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas paskyrė per ilgą laisvės apribojimo bausmės terminą (1 metai) ir prašo ją sumažinti iki 3 mėnesių.Bausmė yra vienas iš dorovinio auklėjimo metodų, kuriuo siekiama koreguoti netinkamą asmens elgesį, todėl tik teisinga bausmė gali atlikti kaltinamojo nubaudimo funkciją, nes bausmės tikslas yra teisingumo siekis. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai yra numatyti BK 54 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, taip pat atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Be to, parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį būtina vadovautis BK 41 straipsnyje įtvirtinta bausmės paskirtimi.Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas teisinio reglamentavimo nepažeidė, įstatymo normas taikė tinkamai, paskirta bausmė tinkamai individualizuota, proporcinga padarytam nusikaltimui ir nelaikytina per griežta.Analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytos veikos pavojingumo laipsnį, į tyčios buvimą, nusikaltimo baigtumą, į V. J. asmenybę; neteistas, baustas administracine tvarka, į lengvinančią (prisipažino ir gailisi dėl nusikaltimo) ir sunkinančią (nusikaltimas padarytas esant apsvaigusiam nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo padarymui) aplinkybes, padarytas nusikaltimas priskirtinas nesunkių nusikaltimų kategorijai, o pats kaltinamasis yra studentas. Šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai parinko bausmės rūšį, kuris nesusijęs su laisvės atėmimu. Pagal BK 48 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimo bausmės gali būti skiriama nuo 3 mėnesių iki 2 metų. Nagrinėtinu atveju, pirmosios instancijos teismas V. J. paskyrė 1 metų apribojimo bausmę, kurios dydį kritikuoja apeliantas, nurodant, kad teisinga ir tinkama bausmė būtų laisvės apribojimas 3 mėnesiams. Kaip jau paminėta, teismas, parinkdamas bausmės dydį, vadovaujasi BK 61 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgia į bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis). Pirmosios instancijos teismo sprendimas paskirti 1 metų laisvės apribojimo bausmę V. J. yra teisingas ir proporcingas padarytai nusikalstamai veikai ir pasekmėms. Pažymėtina, jog apeliantui galėjo būti paskirtas parinktos bausmės vidurkis (1 metai 1 mėnuo), tačiau teismas nuteistajam paskyrė mažesnį bausmės dydį nei vidurkis, kas įrodo, jog proceso normos, šiame itin sudėtingame procese, įgyvendintos teisingai ir pažeidimų nepadaryta. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog švelnesnė bausmė nei paskirta pirmosios instancijos teismo šiuo atveju nepasiektų bausmės tikslų bei neatitiktų teisingumo principo, todėl skundas atmestinas ir šiuo aspektu. Laisvės apribojimo bausmė yra viena iš vidutinio griežtumo bausmių rūšių, kurios esmę sudaro terminuotas įstatymo ir teismo nustatytų pareigų (draudimų ir įpareigojimų) taikymas nuteistajam. Pirmosios instancijos teismas, paskyręs bausmės rūšį ir vadovaudamasis BK 48 straipsnio nuostatomis, apeliantą įpareigojo bausmės vykdymo metu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi bei neatlygintinai išdirbti 100 val. per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Apeliantas tvirtina, jog tokie teismo paskirti įpareigojimai yra pertekliniai, nepagrįstai ir neproporcingai suvaržantys jo teises. Teismo įpareigojimas nuteistajam V. J. bausmės vykdymo metu neišeiti iš namų nuo 22 val. iki 6 val., jei tai nesusiję su darbu ar mokymusi yra tinkamas, parinktas atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį bei siekiant įgyvendinti bausmės tikslus ir teisingai nubausti kaltininką, kuriuo sukeliami tam tikri suvaržymai ir yra veikos bei padarinių pasekmė, be kita ko, sukelta būtent paties apelianto. Apelianto argumentai, jog šis įpareigojimas yra nepagrįstas ir perteklinai suvaržo jo teises dirbti ir studijuoti, nepagrįsti. Priešingai nei teigiama, pirmosios instancijos teismas būtent atsižvelgė į apelianto užsiimamą veiklą bei mokymąsi, neribodamas nei darbinės veiklos, nei mokslo ir paskyrė šį įpareigojimą su išimtimi, kur numatyta, jog šis įpareigojimas galės būti nevykdomas tik tuo atveju, kai tai bus susiję su mokymusi ar darbu. Kritikuojamas ir teismo įpareigojimas neatlygintinai išdirbti 100 val. per 5 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Anot apelianto, dirbant ir kartu studijuojant būtų neįmanoma jį įvykdyti. Tam, jis privalės atsisakyti ūkininkavimo veiklos arba studijų, tačiau teisėjų kolegija mano, kad tokia šio teismo paskirto įpareigojimo kritika yra tik subjektyvi apelianto nuomonė, kuria siekiama jo išvengti, neapsunkinant savo padėties užsiimti dar kažkuo neatlygintinu. Akivaizdu, jog bausme būtent ir siekiama kaltininką nubausti bei paveikti taip, kad ateityje laikytųsi įstatymų ir nenusikalstų. Šiuo atveju, sutinkant su nukentėjusiojo atsikirtimuose nurodytais teiginiais, nuteistasis 100 val. privalo išdirti per 5 mėnesius, kas reiškia, kad per mėnesį jis tam turės skirti laiko tik 20 val. Toks laikas, kaip padariusiam asmeniui nusikaltimą ir tam tikra prasme konfliktuojant su baudžiamuoju įstatymu, yra adekvatus ir neabejotinai proporcingas padarytai veikai, kur galimai padarys reikiamą teigiamą auklėjamąjį ir prevencinį poveikį nuteistajam. Taigi, šis įpareigojimo įvykdymas galimas ir neatsisakius darbinės veiklos ar studijų. Esant išdėstytoms aplinkybėms, kolegija daro išvadą, kad anksčiau minėti pirmosios instancijos teismo paskirti įpareigojimai yra tinkamai parinkti, suderinti (BK 48 straipsnio 8 dalis) ir turi būti įvykdyti, įgyvendinant nuteistajam paskirtos bausmės paskirtį. Keisti ar naikinti šiuos teismo įpareigojimas kartu su bausmės rūšimi, kaip nepagrįstus ir neproporcingai suvaržančius apelianto teises, pagrindo nėra. Apeliantas tvirtina, jog priteistas nukentėjusiajam neturtinės žalos dydis yra nepagrįstai didelis, neadekvatus, nukrypus nuo teismų praktikoje priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo bylose dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo ar fizinio skausmo sukėlimo. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, kad asmeniui padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą nustato įstatymas (30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Šias nuostatas įvertino ir pirmosios instancijos teismas bei sprendė, jog teisinga ir protinga neturtinės žalos atlyginimo suma yra 1 200 Eur, atsižvelgus į neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, įtvirtintus CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, nors šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad, vertinant kriterijų visumą, tam tikrais atvejais vieni jų vertinami kaip turintys didesnę reikšmę žalos dydžiui nustatyti nei kiti, ir tai visų pirma priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Absoliučių vertybių, tokių kaip gyvybė, sveikata, gynimo atveju esminis neturtinės žalos atlyginimo dydžio nustatymo kriterijus yra jos pasekmės. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio nustatymo klausimą, reikia atsižvelgti ir į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-21-942/2016). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nustatė, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio nuostatomis ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes išdėstė motyvuotas išvadas dėl nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos pagrįstumo. Nukentėjusiajam K. M. neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo, kurio metu jis buvo užpultas ir sumuštas, t. y. jam konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas, sužalojimai padaryti galvos srityje. Dėl šių nusikalstamų veiksmų nukentėjusysis patyrė tiek fizinį skausmą, tiek dvasinio pobūdžio išgyvenimus, t. y. jam buvo suduoti smūgiai į gyvybiškai svarbią kūno dalį. Nukentėjusysis jaučia skausmus galvoje, kamuoja nemiga, atminties susilpnėjimas, sunkiau koncentruoja dėmesį, skundžiasi akies matomumo pablogėjimu, vartoja iki šiol medikamentus, lankosi pas gydytojus. Be to dėl šio įvykio nukentėjo jo sportinė veikla bei aukštojo mokslo studijos. Šios aplinkybės yra patvirtintos bylos medžiaga ir nepaneigtos, todėl įvertintos visumoje ir neturtinės žalos dydis nustatytinas ne tik atsižvelgiant į suformuotą teisinę praktiką, bet ir į konkrečias aplinkybes, kurios ir yra pagrindas vertinti tai, kad šis klausimas išspręstas teisingai. Be to, teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, taip pat atsižvelgė į nuteistojo V. J. kaltę, nusikalstamos veikos pasekmes, turtinę kaltininko padėtį, teismų praktiką dėl neturtinės žalos atlyginimo, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliacinio skundo argumentas, kad nukentėjusiajam priteista didesnė žalos suma nei numatyta teisminėje praktikoje abejotinos. Padaryta analize šiuo aspektu, kuomet žmogui sužalojimai padaryti ir pasikėsinta į gyvybiškai svarbią kūno dalį, matyti, jog teisminė praktika nėra kategoriška ir visiškai vienoda, dominuoja ir tokie neturtinės žalos priteistini dydžiai kaip nurodyta apeliaciniame skunde, kuomet asmenys nuteisti už viešosios tvarkos pažeidimą, kurio metu nukentėjusiajam padaromas ir nežymus sveikatos sutrikdymas) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2014, 2K-522/2013, 2K-267/2013), tačiau kaip žinia neturtinės žalos priteistiną dydį nulemia konkrečios bylos aplinkybės, kurios būna skirtingos. Apelianto nurodytose kasacinėse bylose sužalojimų ir atliktų veiksmų mastas yra skirtingas nei nagrinėjamos bylos, todėl jomis pilnai nesivadovaujama, bet atsižvelgiama. Sutinkamai su teismo padaryta išvada, teisėjų kolegija, sprendžia, jog vadovaujantis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų visuma, šiuo atveju nepažeidžiant proceso normų, neturtinės žalos atlyginimas priteistas teisingai ir tinkamai atsižvelgus į nusikalstamos veikos padarytos padarinius bei sukeltų neturtinio pobūdžio išgyvenimų iki visiško išgijimo. Tai, kad šiuo klausimu, nusikaltimo veikos situaciją ir pasekmes apeliantas vertina, atlikdamas savą vertinimą ir nurodo, jog nukentėjusiajam neišliko liekamųjų reiškinių, sumušimai užgijo, neliko randų ar tokių žymių, jis sportavo ir mokėsi bei kita jo nurodyta argumentacija, neduoda pagrindo būtent taip ir vertinti, nes vis tik nukentėjusysis neneigė jį kamuojančių galvos skausmų, nemigos buvimo, medikamentų vartojimo ir kitų aspektų, kas teismo įvertinta, todėl skundo argumentai šioje dalyje atmestini, kaip nepaneigiantys teismo išvados dėl neturtinės žalos dydį neproporcingumo nustatytų aplinkybių kontekste. Apeliaciniame skunde nesutinkama ir su proceso išlaidų priteistu dydžiu. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad solidariai iš nuteistųjų nukentėjusiajam K. M. turėtoms advokato atstovavimo išlaidoms atlyginti 2 500 Eur suma yra ne per didelė ir atitinkanti nusistovėjusių teisinių paslaugų įkainius atstovavimo išlaidoms padengti. Teisėjų kolegija, įvertinusi nukentėjusiojo patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti, jų pagrįstumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priteista suma išlaidoms už advokato pagalbą apmokėti yra neteisinga. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad dalį patirtų išlaidų sudaro advokato kelionės iš Lazdijų į Kauną, be to, advokatas ruošė civilinį ieškinį, dalyvavo visuose teisiamuosiuose posėdžiuose, atliko teisinę dokumentų analizę, susipažindamas su baudžiamąja byla, ikiteisminio tyrimo metu atstovavo nukentėjusiojo interesus ir dalyvavo jo papildomoje apklausoje. Teisėjų kolegija sutinka, kad nukentėjusiojo atstovo patirtos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti yra pagrįstos būtinybe organizuoti savo teisių gynimą, bet nėra pagrįstai būtinos. Atsižvelgiant į tai, kad byla nėra sudėtinga, nedidelės apimties, kaltinimas pareikštas trims kaltinamiesiems, kurie kaltę pripažino, buvo atstovauta vieno nukentėjusiojo interesai, padarytas nusikaltimas nesunkus, procesas pirmosios instancijos teisme nebuvo sudėtingas, taip pat pateiktas civilinis ieškinys, kuris įvertintas visumoje jau nustatytų ir dar kartą išanalizuotų aplinkybių šiame kontekste ir spręstina, jog nukentėjusiojo atstovavimas nereikalavo didelės teisinės analizės ir papildomų intelektinio darbo sąnaudų, todėl šiuo pagrindu priteistas procesinių išlaidų dydis mažintinas iki 1 300 Eur. Dėl nurodytų motyvų skundžiamas nuosprendis keičiamas dalyje dėl proceso išlaidų priteisimo (BPK 328 straipsnio 4 punktas). Tuo šio nuteistojo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas.Nukentėjusysis K. M. apeliacinės instancijos teismui pateiktuose atsikirtimuose į apeliacinį skundą prašė iš nuteistojo priteisti apeliacinės instancijos teisme jo patirtas 400 Eur proceso išlaidas, kurias sudaro jo sumokėtas užmokestis advokatui už atsikirtimų į apeliacinį skundą parengimą pagal teismui pateiktą šias išlaidas patvirtinantį dokumentą.Kaip jau minėta, pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, Nr. 2K-410/2008).Šioje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo V. J. apeliacinį skundą, kuriame ginčijami klausimai tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo interesais byloje, todėl nukentėjusysis buvo priverstas kreiptis į advokatą profesionalios pagalbos, kuris atstovautų jo interesus apeliacinės instancijos teisme. Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, dėl to nukentėjusysis turi teisę į jo patirtų išlaidų teisingą atlyginimą. Byloje yra pateiktas pinigų priėmimo kvitas, patvirtinantis 400 Eur sumokėjimą nukentėjusiojo atstovui advokatui A. G. (t. 2, b. l. 148). Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir apimtį, suteiktų teisinių paslaugų kompleksiškumą ir nusistovėjusių teisinių paslaugų įkainius, sprendžia, kad atsižvelgus į teisingumo ir protingumo principus už atsikirtimus į apeliacinį skundą, kuomet advokatas nedalyvavo teismo posėdyje nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, byla išnagrinėta per vieną teismo posėdį, nukentėjusiojo patirtos 400 Eur išlaidos yra mažintinos iki 250 Eur ir ši suma laikytina proporcinga suteiktai pagalbai bei priteistina iš nuteistojo V. J..

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu ir 336 straipsnio 3 dalimi,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. nuosprendį ir priteistas solidariai iš kaltinamųjų V. J., T. P. ir O. G. nukentėjusiajam K. M. proceso išlaidas sumažinti iki 1 300 (vieno tūkstančio trijų šimtų) eurų.

Priteisti iš nuteistojo V. J. 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) nukentėjusiojo K. M. naudai apeliacinės instancijos teisme patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.