Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Grauželio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramūno Šarkos ir Astos Vailionės,

atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui Kristupui Baubliui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2025 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 25S93874 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas darbuotojui išduotas laikinas leidimas gyventi Nr. 760414558.

Pareiškėjas skunde ir jo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad 2024 m. balandžio 18 d. sudarė darbo sutartį su UAB ,,Techniniai inžinerijos sprendimai“ metalinių konstrukcijų montuotojo pareigoms, kurioje buvo numatytas 1800 Eur mėnesinis atlyginimas neatskaičius mokesčių. Darbuotojo darbo sutartis įsigaliojo, kai darbuotojas gavęs laikiną leidimą gyventi, 2025 m. balandžio 25 d. atvyko į darbovietę, esančią adresu Vėtrungės g. 4-16, Kaunas, tačiau pasirodė, jog darbovietė yra butas, priklausantis buvusiam UAB ,,Techniniai inžinerijos sprendimai“ savininkui, kuris paaiškino, kad bendrovę pardavė UAB „Verslas123“. 2025 m. balandžio 15 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą panaikinti darbuotojui išduotą laikiną leidimą gyventi, nes su darbuotoju nėra sudaryta darbo sutartis ir duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės. Jis 2025 m. balandžio 16 d. gavo Migracijos departamento sprendimą, iš kurio sužinojo, kad apie sudarytą 2024 m. balandžio 18 d. darbo sutartį darbdavys nepranešė Sodrai, o vėliau, manytina, pateikė Migracijos departamentui pranešimą, kad jis tariamai neatitinka darbdavio keliamų reikalavimų, nutylėdamas, jog darbdavys iki šiol nėra nutraukęs 2024 m. balandžio 18 d. darbo sutarties su juo, kuri yra galiojanti ir šalims turi įstatymo galią. 2025 m. balandžio 29 d. jis kreipėsi į Darbo ginčų komisiją, prašydamas įpareigoti darbdavį pranešti Sodrai apie darbo sutarties sudarymą ir išmokėti iki šiol neišmokėtą darbo užmokestį nuo 2025 m. balandžio 25 d. iki sprendimo įsiteisėjimo, o jei paaiškėtų, kad darbdavys sutartį nutraukė, pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu, grąžinti į darbą, išmokėti kompensaciją už laiku neišmokėtą atlyginimą ir priverstines pravaikštas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. balandžio 15 d. sprendimo Nr. 25S93874, kuriuo nutarta panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760414558, teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas 2024 m. liepos 3 d. per Lietuvos migracijos informacinę sistemą MIGRIS pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB ,,Techniniai inžinerijos sprendimai“ (toliau – ir Bendrovė) pagrindu. Šiuo pagrindu Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2025 m. sausio 13 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, kuris pareiškėjui buvo įteiktas 2025 m. vasario 18 d.

Migracijos departamentas, atlikęs patikrinimą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje, nustatė, kad pareiškėjas jokiose Lietuvos įmonėse nedirba. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas priėmė 2025 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 25S93874 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu. Sprendime nurodyta, kad įmonė, tarpininkavusi dėl leidimo išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, o pastarasis nedirba jokioje kitoje Lietuvos įmonėje. Kadangi leidimas buvo išduotas darbo pagrindu, o darbo santykiai nebuvo įtvirtinti, manyta, kad pateikti duomenys neatitiko tikrovės.

Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas), nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.

Teismas neturi pagrindo sutikti su pareiškėjo ir jo atstovo argumentais, kuriais siekiama paneigti Migracijos departamento sprendimo teisėtumą. Pagal Įstatymo 62 straipsnio 3 dalį, darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užsieniečiu, turinčiu leidimą dirbti arba leidimą gyventi Lietuvoje. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas tik 2025 m. sausio 13 d. (ir įteiktas 2025 m. vasario 18 d.). Taigi, 2024 m. balandžio 18 d., kai, pareiškėjo teigimu, buvo sudaryta darbo sutartis, jis dar neturėjo leidimo gyventi Lietuvoje. Tokiu atveju, vadovaujantis imperatyviomis įstatymo normomis, darbo sutartis su pareiškėju, jam neturint leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, negalėjo būti sudaryta, o vien galimai būsimos darbdavės kreipimosi į Migracijos departamentą aplinkybė savaime neįrodo darbo sutarties sudarymo fakto. Šiuo aspektu taip pat svarbu pažymėti, kad tokios pozicijos savo praktikoje laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2025 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108-1120/2025).

Be to, teismas vertina, kad vien darbo sutarties pasirašymas, joje nustatant sąlygas apie darbo pradžią po leidimo gyventi gavimo, nereiškia galiojančių darbo santykių. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 42 straipsnio 3 dalimi, darbo sutartis įsigalioja tik tada, kai darbuotojas faktiškai pradeda dirbti. Ši įstatymo nuostata aiškiai apibrėžia, kad pasirašyta, bet faktiškai neįgyvendinta darbo sutartis savaime nesukuria darbo teisinių santykių. To paties straipsnio 2 dalis nustato darbdaviui imperatyvią pareigą – ne vėliau kaip prieš vieną darbo dieną iki darbuotojo darbo pradžios pranešti apie sudarytą darbo sutartį Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui. Ši nuostata skirta užtikrinti, kad darbo santykiai būtų vieši, skaidrūs ir apskaityti. Kadangi darbdavys šios pareigos neatliko, nėra jokio objektyvaus pagrindo teigti, jog darbo santykiai buvo faktiškai pradėti.

Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad šalių pasirašyta darbo sutartis laikytina tik preliminaria intencija bendradarbiauti ateityje, tačiau nesukuria teisiškai reikšmingų pasekmių, kol nėra įvykdytos būtinos įstatymo sąlygos – darbo pradžios faktas ir pranešimas „Sodrai“. Todėl pareiškėjo argumentas dėl 2024 m. balandžio 18 d. sudarytos ir galiojančios darbo sutarties neturi teisinio pagrindo ir atmestinas kaip nepagrįstas.

Pažymėtina ir tai, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, vadovavosi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Vidaus reikalų ministro 2002 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Aprašas).

Aprašo 129² punktas numato, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje arba Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad VSDFV IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai.

Aprašo 130 punktas numato, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose arba 106 straipsnyje nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos, priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatyme nustatytu pagrindu) arba sprendimą nepanaikinti leidimo laikinai gyventi.

Taigi, vadovaujantis šiuo Aprašu, užsieniečiui pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą išduoto leidimo laikinai gyventi pagrįstumo vertinimas ir sprendimas dėl tokio leidimo panaikinimo gali būti priimamas esant šioms sąlygoms: 1) nuo leidimo išrašymo dienos praėjus 2 mėnesiams; ir 2) nustačius, kad Sodros informacinėje sistemoje nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą. Šios sąlygos nėra fakultatyvios, t. y. siekiant pradėti užsieniečiui išduoto leidimo įvertinimo ir panaikinimo procedūras turi egzistuoti abi pirmiau minėtos aplinkybės. Taigi, aptartas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Aprašo 129² ir 130 punktų nuostatas vertinant sistemiškai, darytina išvada, jog Aprašo 129² punkte įtvirtintas 2 mėnesių nuo leidimo laikinai gyventi išrašymo terminas nėra savitikslis, juo iš esmės yra apibrėžtas protingas laikotarpis, per kurį užsienietis ir jį dirbti pasikvietęs darbdavys turi sutvarkyti visus su užsieniečio įdarbinimu bei darbo sutarties sudarymu susijusius formalumus, kurių nustatytu terminu nepabaigus, Migracijos departamentas privalo imtis Aprašo 130 punkte nurodytų veiksmų, t. y. įvertinęs su konkrečiu atveju susijusias faktines aplinkybes spręsti, ar egzistuoja kuris nors iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. balandžio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2823-261/2021, 2024 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1777-602/2024).

Atsižvelgiant į išdėstytą, darytina išvada, kad Migracijos departamentas pagrįstai priėmė sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi, išduotą 2025 m. sausio 13 d., praėjus daugiau nei 2 mėnesiams nuo leidimo išdavimo (išrašymo) datos ir nesant duomenų, kad su pareiškėju yra sudaryta bei galiojanti darbo sutartis.

Įstatymo 50 straipsnio, kuris reglamentuoja leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 6 punktas numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu: nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

Pažymėtina, kad, vadovaujantis nuosekliai formuojama administracinių teismų praktika, užsieniečiui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklauso nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024, 2024 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2553-1047/2024 ir kt.). Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024 ir kt.).

Iš nurodyto teisinio reguliavimo ir byloje esančių įrodymų, konstatuotina, kad aplinkybės nustatymas, jog UAB ,,Techniniai inžinerijos sprendimai“ su pareiškėju galiojančios darbo sutarties nesudarė, buvo teisėtas imperatyvaus pobūdžio pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, teisėtai ir pagrįstai ginčijamu Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokia išvada darytina įvertinus Migracijos departamento atliktus veiksmus – patikra oficialiose informacinėse sistemose, kurios metu nustatytų duomenų pakako Sprendimui priimti. Migracijos departamentas pareiškėjo atveju neturėjo diskrecijos teisės netaikyti minėtų Įstatymo nuostatų.

Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad Migracijos departamentas, priimdamas 2025 m. balandžio 15 d. sprendimą panaikinti jam išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, neįvertino visų objektyvių duomenų, susijusių su jo pateiktais dokumentais ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, todėl, pareiškėjo nuomone, netinkamai taikė teisinį pagrindą – Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, tačiau pareiškėjas teismui nenurodė išskirtinių aplinkybių, kurios leistų kitaip interpretuoti Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą ir priešingai, nei nurodyta Sprendime, įvertinti ginčijamo sprendimo motyvus. Vienintelis pareiškėjo argumentas yra tai, kad šiuo metu yra priimtas ieškinys dėl darbo ginčo (Kauno apylinkės teismo civ. byla Nr. e2-2332-11162/2025), kuriuo prašoma pripažinti sutartį sudarytą praeityje, o šio fakto nustatymas yra atsakovo priimto sprendimo pagrindas, todėl išnykus šiam pagrindui, atsakovo priimtas Sprendimas taptų neteisėtas. Be to, remiantis šiais argumentais pareiškėjas ir jo atstovas prašė bylą sustabdyti ir į bylą trečiuoju suinteresuotu asmeniu įtraukti UAB ,,Techniniai inžinerijos sprendimai“, kadangi nagrinėjamoje byloje bus pasisakoma ir dėl aplinkybių, kurios gali turėti įtakos darbdavio teisėms ir pareigoms.

Tačiau, kaip jau minėta, darbo sutartis, pareiškėjui neturint leidimo gyventi Lietuvoje, negalėjo būti sudaryta, o nagrinėjamoje byloje ginčijamas Migracijos departamento 2025 m. balandžio 15 d. sprendimas buvo priimtas vadovaujantis sprendimo priėmimo metu galiojusiais ir Migracijos departamentui prieinamais duomenimis, t. y. kad pareiškėjas nebeatitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų, nes su pareiškėju nebuvo sudaryta galiojanti darbo sutartis. Pažymėtina ir tai, kad civilinėje byloje pareiškėjas siekia įrodyti, jog darbo sutartis su juo buvo sudaryta 2024 m. balandžio 18 d., tačiau įsigaliojusi nuo 2025 m. balandžio 25 d., t. y. iš esmės pats pareiškėjas pripažįsta, kad ginčijamo Sprendimo priėmimo metu (2025 m. balandžio 15 d.), darbo sutartis buvo neįsigaliojusi. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pasirašyta, bet faktiškai neįgyvendinta darbo sutartis (neįsigaliojusi), savaime nesukuria darbo teisinių santykių ir negali būti pagrindu, vertinant ginčijamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl pareiškėjo minimoje civilinėje byloje galimai nustatytinos faktinės aplinkybės nėra prejudicinės šios administracinės bylos nagrinėjimui, todėl pareiškėjo prašymas sustabdyti šią bylą netenkintinas. Taip pat, teismas pažymi, kad prašymas įtraukti UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“ į bylą kaip trečiąjį suinteresuotą asmenį atmestinas, nes nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Migracijos departamento sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas – tiesiogiai nesusijęs su šios Bendrovės teisėmis ar pareigomis. Nei Migracijos departamento sprendimas, nei teismo sprendimas nereguliuoja ir nepakeičia UAB „Techniniai inžinerijos sprendimai“ teisinės padėties, todėl šio asmens įtraukimas į bylą nėra būtinas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024).

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) nustato, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Aiškindamas VAĮ (įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 8 straipsnį (šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 10 straipsnio 5 dalies atitiktis), LVAT yra pažymėjęs, kad individualių administracinių aktų priėmimas yra teisės taikymas, sukeliantis konkrečių teisinių padarinių asmenų teisiniam statusui (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A-520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012). Individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.). Esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo bei pateiktų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių matyti, kad VAĮ normomis iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011).

Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta, teisėjų kolegijos vertinimu, ginčijamame sprendime faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl darytina išvada, kad Migracijos departamento 2025 m. balandžio 15 d. sprendimas Nr. 25S93874, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, jog nėra teisinio pagrindo panaikinti Migracijos departamento 2025 m. balandžio 15 d. sprendimą Nr. 25S94076.

Dėl norminio teisės akto ištyrimo

Pareiškėjo atstovas prašė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Vidaus reikalų ministro 2002 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 129² punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymui.

Nurodo, kad minėtame punkte nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduotas leidimas laikinai gyventi privalo per 2 mėnesius nuo leidimo išdavimo dienos atvykti į Lietuvos Respubliką ir pradėti dirbti. Tačiau toks reikalavimas nėra numatytas pačiame įstatyme. Kadangi šis reikalavimas nustato esminę sąlygą užsieniečio teisei dirbti ir gyventi Lietuvoje, jis turėtų būti įtvirtintas pačiame įstatyme, o ne poįstatyminiame akte, todėl yra pagrįstų abejonių dėl jo teisėtumo bei atitikties įstatymo nuostatoms.

ABTĮ 113 straipsnyje įtvirtinta, jog prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais administracinis teismas motyvuota nutartimi arba motyvuotu sprendimu išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu yra ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose nurodytos aplinkybės.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant šio teisės instituto nuostatas yra konstruota, kad pagal 113 straipsnio prasmę norminio akto tyrimas atliekamas išimtiniais atvejais, kai kitokiu būdu negalima pasiekti teisinio rezultato, t. y. tuo atveju, kai teisingas bylos išsprendimas bei galbūt pažeistos teisės gynimas įmanomas tik ištyrus norminio administracinio akto teisėtumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-386-552/2022; kt.). Norminės administracinės bylos ir individualiosios administracinės bylos ryšio buvimo sąlyga lemia būtinybę įvertinti individualiojoje administracinėje byloje pareikštų skundo reikalavimų pobūdį (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-249/2012; kt.). Tiriant norminių administracinių aktų teisėtumą, kai tai susiję su individualiąja byla, atliekama norminių administracinių aktų kontrolė tik ta apimtimi ir tiek, kiek tai susiję su teisės taikymu nagrinėjamoje konkrečioje individualiojoje byloje (žr. LVAT 2024 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-424-520/2024).

Nagrinėjamu atveju teismas įvertinęs bylos medžiagą, pareiškėjo atstovo prašymą ir atsakovo atstovo argumentus, sprendžia, kad prašymas kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Aprašo 129² punkto atitikties įstatymui yra nepagrįstas. Aprašo 129² punktas, kuriame numatyta, kad jei praėjus dviem mėnesiams nuo leidimo laikinai gyventi išdavimo ar sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos nėra duomenų apie užsieniečio įdarbinimą, Migracijos departamentas atlieka Aprašo 130 punkte numatytus veiksmus, iš esmės įgyvendina Užsieniečių teisinės padėties įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatą. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta galimybė panaikinti leidimą laikinai gyventi, jei užsienietis nebevykdo veiklos, dėl kurios jam buvo išduotas leidimas.

Taigi Aprašo 129² punktas nesukuria naujo teisinio reguliavimo, bet tik konkretizuoja, kaip turi būti taikoma įstatymo norma, nustatydamas protingą terminą, per kurį turi būti pradėta veikla – šiuo atveju įsidarbinimas. Nors pats įstatymas nenurodo konkretaus termino, per kurį užsienietis turi pradėti dirbti, poįstatyminiu teisės aktu nustatytas dviejų mėnesių laikotarpis nėra perteklinis ar nesuderinamas su įstatymo nuostatomis, bet padeda užtikrinti teisinio reguliavimo aiškumą ir teisingą įstatymo taikymą praktikoje.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Aprašo 129² punkto teisėtumo tyrimo, todėl pareiškėjo atstovo prašymas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos užsieniečių teisinės padėties įstatymo 140 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo S. K. A. skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apeliacine tvarka skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Regionų administracinį teismą.