Šiaulių apygardos teismo sprendimas

2019-11-11 · Civilinė byla Nr. e2A-5-440/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaSprendimas · 2019-11-11Šiaulių apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2019-11-28Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2019-11-11
Bylos Nr.
e2A-5-440/2019
Teisminio proceso Nr.
2-70-3-09226-2017-1
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Vilija Valantienė (pran.), Irena Stasiūnienė, Lina Muchtarovienė
Atsakovas
uždarosios akcinės bendrovės „ Autma“
Trečiasis asmuo
L. J.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-5-440/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-09226-2017-1 Procesinio sprendimo kategorija: 3.1.7.11.;3.3.1.18.2.; 3.2.4.4.;
3.3.1.15. ; 3.2.4.11.; 3.3.1.20.(S)ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. lapkričio 11 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Linos Muchtarovienės, Irenos Stasiūnienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės,

sekretoriaujant M. J., dalyvaujant apeliantės atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „ Autma“ direktoriui A. M., atstovui advokatui H. O., ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Saugila“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Opek“ atstovui advokatui M. V., trečiajam asmeniui L. J.,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Autma“ apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1310-1042/2018 pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Saugila“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Opek“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autma“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo L. J..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė ( toliau –BUAB) „Saugila“ prašo pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo datos 2014-12-29 pirkimo-pardavimo sandorį pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytą tarp uždarosios akcinės bendrovės ( toliau - UAB) „Saugila“ ir UAB „Autma“, taikyti restituciją ir priteisti jai iš atsakovės ieškovės perleistų prekių (turto) vertės ekvivalentą pinigais, t. y. 10 929,00 Eur. Priteisti iš atsakovės 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad UAB „Saugila“ 2014-12-29 už 1752,20 Eur (6050,00 Lt) perleido atsakovei UAB „Autma“ ilgalaikį turtą. Sandoris buvo sudarytas pažeidžiant ieškovės kreditorių interesus. Įmonė jau 2013 m. pabaigoje buvo nemoki. Sudarytu ginčo sandoriu buvo perleistas visas su bendrovės veiklos vykdymu susijęs ilgalaikis turtas –viešbučio „Grafaitė“ inventorius. Likutinė vertė turto pagal įmonės 2013-12-31 duomenis buvo 11596 Eur, turtas buvo geros būklės, tinkamas naudoti. 2014-12-29 įvertinus nusidėvėjimo normas turto vertė -10929 Eur. UAB „Saugila“ po sandorio sudarymo veiklos nebevykdė. PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad turtas buvo perleistas už neproporcingai mažą kainą -1752 Eur. Sandorio šalys buvo nesąžiningos, nustatytos visos būtinos actio Pauliana sąlygos.

Atsiliepimas

3. Atsakovė UAB „Autma“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nėra visų actio Pauliana taikymo sąlygų, ginčo sandoris neturėjo esminės reikšmės ieškovės mokumui. AB „Šiaulių bankas“ kreditoriaus reikalavimo pirkimo-pardavimo dienai nebuvo. Skolos mokėjimas buvo išdėstytas iki 2020 m., tai patvirtinta 2015-03-20 taikos sutartimi. Kad, bankui nebuvo pradelstų įsipareigojimų patvirtino Šiaulių apygardos teismas civilinėje byloje Nr. e2-869-357/2017. Ieškovė nepateikė įrodymų, kokiai sumai buvo pradelsti įsiskolinimai 2014-12-29. Teigė, kad ne visas turtas buvo parduotas, kuris nurodytas UAB „Saugila“ aiškinamajame rašte prie 2013 m. finansinės atskaitomybės. Pagal 2014-12-29 pirkimo-pardavimo sandorį pagal PVM sąskaitą faktūrą Nr. (duomenys neskelbtini) parduotas turtas, kuris perduotas ilgalaikio materialiojo turto perdavimo - priėmimo 2014-12-18 priėmimo aktu. Ginčo sandoriu buvo parduotas jau nurašytas ilgalaikis turtas. Dalis jo buvo įgyta dar 2007 metais UAB „Laimoza“ įsigyjant pastatą. Tvirtino, kad atsakovė įsigijo visą pastatą - viešbutį ir ginčo turtas buvo pritaikytas jo veiklai. Dalies technikos įrangos nebuvo galima atskirti be žalos patalpoms pvz. boilerių, katilo, baseino priežiūros įrangos ir kita.

4. Trečiasis asmuo L. J. prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad nėra visų actio Pauliana taikymo sąlygų, kadangi perleistas turtas buvo iš esmės bevertis. Veiklą vykdė apie septynis metus. Perdavimo akte nebuvo išvardintas visas turtas. Dalis parduota daiktų buvo perimti iš UAB „Laimoza“, dalis daiktų įsigyti UAB „Saugila“. Viešbutyje daiktai daugiau naudojami ir greičiau susidėvi, dalies daiktų nusidėvėjimas didelis. Kaina buvo nustatyta abipusiu susitarimu, nebuvo gilinamasi į kiekvieną daikto vertę. Dalis daiktų buvo menkos vertės, negali pasakyti kokia daiktų buvo likutinė vertė. Gal iš pradžių ir atrodė, kad gal vertesni bet didžioji dalis, kiek žinoma buvo pakeisti, nes neatitiko reikalavimų. Siūlė bankroto administratorei nuvažiuoti ir pasižiūrėti koks turtas yra perduotas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Pripažino negaliojančiu 2014-12-29 PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotą ilgalaikio turto pirkimo-pardavimo sandorį, sudarytą tarp atsakovės UAB „Autma“ ir ieškovės UAB „Saugila“ nuo jo sudarymo momento. Taikė restituciją ir priteisė ieškovei BUAB „Saugila“ iš atsakovės UAB „Autma“ 10 929,00 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą 10 929 Eur nuo bylos iškėlimo teisme – 2017-11-29 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6. Teismas nurodė, kad 2014 metų pabaigoje UAB „Saugila“ turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams (pvz., Lietuvos gretutinių teisių asociacijai, UAB „Lietuvos dujų tiekimas“, VMI, LATGA, VšĮ ŠRATC ir kt.), todėl teismas sprendė, jog ginčo sandorio sudarymo metu UAB „Saugila“ turėjo galiojančių ir vykdytinų finansinių įsipareigojimų kreditoriams.

7. Pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismas 2017-01-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-398-856/2017 iškeldamas UAB „Saugila“ bankroto bylą, nustatė, jog jau 2013 m. balanso duomenimis, įmonė dirbo nuostolingai ir įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Lietuvos apeliacinis teismas 2017-03-16 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-626-241/2017 paliko teismo nutartį nepakeistą, papildomai nurodydamas, jog UAB „Saugila“ Juridinių asmenų registrui neteikė 2014 m. ir 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentų, siekdama neatskleisti tikrosios savo turtinės padėties.

8. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo sandorio sudarymo metu UAB „Saugila“ buvo faktiškai nemoki ir sudarydama ginčo sandorį už kainą neatitinkančią nei turto balansinės, nei rinkos vertės, UAB „Saugila“ žymiai pablogino savo turtinę padėtį ir kartu sumažino tuo metu buvusių įmonės kreditorių galimybes didesne apimtimi gauti savo reikalavimų patenkinimą, sprendė, jog ginčo sandoris vertintinas kaip pažeidžiantis nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą.

9. Teismas sprendė, kad UAB „Saugila“ ir UAB „Autma“ neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Vien UAB „Autma“ siekis finansiškai naudingai kartu su iš UAB „Laimoza“ įsigytu pastatu perimti ir UAB „Saugila“ ilgalaikį turtą, neparodo sandorio sudarymo būtinumo. Juo labiau, kad ginčo sandoriu perleistas ilgalaikis turtas galėjo būti atskirai naudojamas nuo parduoto nekilnojamojo turto ir turėjo savarankišką vertę bei pagal savo pobūdį galėjo būti realizuojamas atskirai nuo pastato. Teismo vertinimu, atsakovei nekilo jokios imperatyvios prievoles sudaryti ginčo sandorį ir jį sudarydama atsakovė veikė išimtinai savo interesais.

10. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo sandorio metu UAB „Saugila“ buvo faktiškai nemoki. UAB „Saugila“ vadovas neabejotinai žinojo įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus. Kadangi UAB „Saugila“ turto pardavimą lėmė jos bloga finansinė padėtis, šios aplinkybės turėjo būti žinomos ir UAB „Autma“. Be to, UAB „Saugila“ vadovo nesąžiningumas pasireiškė ir tuo, kad 2014-12-29 pirkimo-pardavimo sandoriu įmonės ilgalaikis turtas buvo perleistas žymiai pigiau net už likvidacinę kainą, o UAB „Autma“ žinodama šias aplinkybes, turėjo suvokti, kad toks sandoris ne tik prieštarauja įprastai verslo praktikai, bet ir pažeis UAB „Saugila“ kreditorių interesus.

11. Teismas pažymėjo, kad restitucijos instituto esmė yra grąžinimas šalims to, ką jos yra gavusios pagal sandorius, o nesąžininga šalis pagal negaliojantį sandorį neturi ko nors gauti daugiau. Atsakovė UAB „Autma“ 2018-04-10 pateikė teismui 2015-12-31 turto nurašymo aktą, nurodant, kad visas ginčo sandoriu perleistas turtas buvo nurašytas. Teismo posėdžio metu UAB „Autma“ vadovas nurodė, kad turto nėra, jis iš karto buvo išmestas ir nebuvo naudojamas. Teismo vertinimu esant šioms aplinkybėms, iš atsakovės priteistinas įmonei perleisto ilgalaikio turto vertės ekvivalentas pinigais. Byloje pakanka įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo sandoriu parduotas ilgalaikis turtas sandorio sudarymo metu galėjo būti realizuotas didesne nei 1752,20 Eur kaina. Sandoriu nustatyta kaina buvo per maža bei neatitiko nei minėto turto rinkos, nei likutinės vertės pagal balansą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu apeliantė UAB „Autma“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 10 d. sprendimą kuriuo buvo tenkintas ieškovės BUAB „Saugila“ ieškinys visiškai ir priimti naują sprendimą -BUAB „Saugila“ ieškinį atmesti. Priteisti iš ieškovės BUAB „Saugila“ bylinėjimosi išlaidas pagal pateiktus mokėjimo dokumentus. Apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais:

12.1. Teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, iš esmės neteisingai aiškinant ir taikant materialinės bei procesinės teisės normas, nukrypta nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos tokių bylų nagrinėjimo ir teisės aiškinimo bei taikymo praktikos, nepakankamai išsamiai ištirti įrodymai, remiamasi vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais, nemotyvuojant teismo išvadų, neatskleidus bylos esmės, neteisingai vertinant esančius byloje įrodymus.

12.2. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs, kad sandoriui pripažinti negaliojančiu pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso ( toliau-CK ) 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu. Nepagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad nustatytos visos būtinos actio Pauliana taikymo sąlygos. Su tokia teismo padaryta išvada atsakovė visiškai nesutinka, įrodymus teismas vertino tendencingai, nekreipdamas dėmesio į įrodymus, kurie paneigia teismo sprendime padarytas išvadas. Dėl kreditorių galiojančios reikalavimo teisės tik daliai kreditorių sandorio sudarymo metu 2014-12-29 mokėjimai buvo pradelsti. Byloje nepateikti duomenys apie pirmos eilės reikalavimų atsiradimo laiką, t.y. ar jie buvo 2014-12-29, taip nėra pateikta duomenų apie trečios eilės antstolių reikalavimų (pradelsti mokėjimai) atsiradimo laiką.

12.3. Sprendžiant, ar ginčijamu sandoriu nebuvo „kitaip pažeistos kreditoriaus teisės“, būtina nustatyti, kad sumažėja ar nebelieka realios galimybės skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę. AB „Šiaulių bankas“ kreditoriaus finansinis reikalavimas 164388,82 Eur sumai buvo didžiausias, šis reikalavimas buvo užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka sudarant ginčijamą pirkimo-pardavimo sandorį 2014-12-29 AB „Šiaulių bankas“ nebuvo suėję mokėjimo terminai, todėl šio kreditoriaus interesai negalėjo būti pažeisti. 2014 m. gruodžio mėnesį pradelsti įmonės įsipareigojimai kreditoriams, lyginant juos su įmonės turto vertės santykiu, nevertinant kaip pradelsto 164388,82 Eur kreditorinio reikalavimo AB „Šiaulių bankas“ , kuriam skolos mokėjimas buvo išdėstytas periodiniais mokėjimais nuo 2015 m. balandžio mėnesio iki 2020 metų, skolos kitiems kreditoriams sudaro apie 21 524,31 Eur, o įmonės turtas buvo fiksuojamas 339 431 Eur, pagal 2013 m. UAB „Saugila“ balanso duomenis. Vien tai, kad nebuvo atsiskaityta su kai kuriais kreditoriais, negalima laikyti, kad BUAB „Saugila“ sandorio sudarymo metu buvo nemoki ar sudarytas sandoris nulėmė jos nemokumą.

Žemesnės instancijos teismas

12.4. Nesutinka su teismo sprendimu, kad UAB „Saugila“ sudarydama ginčo sandorį už kainą neatitinkančią nei turto balansinės, nei rinkos vertės, žymiai pablogino savo turtinę padėtį. UAB „Autma“ nesutinka, kad sudarytu ginčo sandoriu buvo perleistas visas su BUAB „Saugila“ veiklos vykdymu susijęs ilgalaikis turtas - viešbučio „Grafaitė“, esančio (duomenys neskelbtini), inventorius. Byloje nepateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų šį faktą. Teismo daroma išvada, kad parduotas turtas už kainą neatitinkančią balansinės vertės yra neteisinga, nes parduotas ne visas BUAB „Saugila“ ilgalaikis turtas, nurodytas balanse.

12.5. Nesutinka, kad sandorio pagrindu perleisto turto vertė neatitiko rinkos kainos. Buvo įsigytas daugelį metų eksploatuotas turtas, kurio būklė nebuvo nepriekaištinga, dalis to turto jau buvo nurašyta, šis turtas buvo įsigytas UAB „Laimoza“ su pastatais 2007 m. Atsakovė pateikė įsigyto turto nuotraukas, iš kurių matosi, kad daiktai pagaminti 2004, 2009 m. UAB „Autma“ parduoto turto būklė nebuvo gera, turtas pirktas tik todėl, kad buvo pirkti pastatai ir iš karto, greitai nebuvo įmanoma viso turto pakeisti. Ieškovės pateiktos daiktų kainos iš interneto portalo „Skelbiu“, „Pigu.lt”, neatitinka realybės, rinkos kaina, gali būti nustatyta pasitelkus turto vertintoją ir apžiūrėjus konkretų daiktą, daikto vertė priklauso nuo jo būklės, eksploatavimo sąlygų.

12.6. BUAB „Saugila“ veiksmai sudarant sutartį atitiko protingo asmens, veikiančio kreditorių interesais, elgesį, nulemtą susiklosčiusių faktinių aplinkybių. Nėra pagrindo teigti, kad ieškovė šios sutarties sudaryti neprivalėjo. Tai paneigia susiklosčiusi faktinė situacija, nes BUAB „Saugila“ neteko pastato, kuriame vykdė veiklą, todėl netekus veiklai reikalingų patalpų įrangos pardavimas buvo racionalus žingsnis, kuris apsaugojo nuo to, kad būtų tekę patirti išlaidas turtą išmontuojant, saugant. Be to atsakovė pirko pastatą - kavinę, valgyklą (viešbutį) buvo įsigyjamas visas kompleksas ir prieš įsigyjant turtą tarp šalių 2014-08-11 buvo sudaryta preliminarioji sutartis, kurią pasirašė ir BUAB „Saugila“ buvusi direktorė.

12.7. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad atsakovė sudariusi atlygintiną dvišalį sandorį buvo nesąžininga. Byloje nėra jokių įrodymų patvirtinančių teismo daromas išvadas, kad atsakovei buvo žinoma BUAB „Saugila“ finansinė padėtis. Atsakovė pirko nekilnojamąjį turtą pastatus iš UAB „Laimoza“, kurie buvo įkeisti bankui, o pirkdama pastatus sužinojo, kad dalis pastatuose esančio ilgalaikio turto priklauso BUAB „Saugila“. Apie šios įmonės finansinę padėtį atsakovei nebuvo žinoma. Be to iš pateikto byloje BUAB „Saugila“ 2013 m. balanso, įmonės turtas fiksuotas 339431 Eur. Todėl atsakovė neturėjo jokios informacijos, kad BUAB „Saugila“ sandorio sudarymo metu gali būti nemoki. Dėl dalies perkamuose pastatuose UAB „Saugila“ esančio turto jo likvidacinė vertė nebuvo pateikta, kainą nurodė pats pardavėjas.

12.8. Pirmos instancijos teismo sprendimu atsakomybė taikoma tik atsakovei UAB „Autma“ nors ji buvo tik paprastas pirkėjas, o BUAB „Saugila“ įmonės vadovui sudariusiam sandorį jokia atsakomybė netaikoma, nors teismo sprendime kalbama apie skolininko nesąžiningumą, apie tai, kad BUAB „Saugila“ buvęs vadovas nepateikė dalies dokumentų, tačiau šiems asmenims netaikoma jokia atsakomybė. Atsakovė prašė teismo apklausti šioje byloje liudytoja buvusią UAB „Saugila“ direktorę A. J., kuri sudarė 2014-12-29 pirkimo - pardavimo sandorį, nors teismas šį prašymą tenkino, tačiau neatvykus liudytojai į teismo posėdį, šalims nebuvo suteikta galimybė pasisakyti šiuo klausimu ir teismas neišklausęs šalių, bei netyręs bylos medžiagos nutarė baigti bylos nagrinėjimą iš esmės. Tokiu būdu nebuvo išklausyta ginčijamo sandorio antroji šalis, kuri pardavė turtą. Todėl ieškovei nepateikiant įrodymų apie BUAB „Saugila“ visą ilgalaikį turtą taip ir liko nepatikrinta ar buvo ilgalaikio turto kortelės dirbant direktorei A. J., kuo remiantis nustatyta parduodamo turto vertė. Todėl mano, kad teismas nepilnai atskleidė bylos esmę, nepakankamai ištyrė bei įvertino faktines aplinkybes, turinčias reikšmės teisingam bylos išsprendimui, nenurodė jokių argumentų, kuriais yra atmetami kurie nors įrodymai, sprendimo išvadų nepagrindė motyvuojamojoje dalyje išdėstytų argumentų logine seka.

Atsiliepimas

13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė BUAB „Saugila“ atstovaujama bankroto administratoriaus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

13.1. Nesutinka su apelianto argumentais. Kreditorinių reikalavimų pagrįstumą bei jų atsiradimo laiką bei pagrindą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra pateikti civilinėje byloje. Visi pareikšti kreditoriniai reikalavimai BUAB „Saugila“ bankroto byloje yra atsiradę iš įmonės vykdytos viešbučio „Grafaitė“ veiklos. Sudarius ginčo sandorį bei perleidus UAB „Autma“ viešbutį „Grafaitė“ BUAB „Saugila“ toliau veiklos nebevykdė. Atsižvelgiant į tai atsakovės teiginiai, dėl kreditorių reikalavimo teisės neturėjimo yra visiškai nepagrįsti.

13.2. BUAB „Saugila“ bankroto byloje vienam iš kreditorių AB „Šiaulių bankas“ atsisakius kreditorinio reikalavimo, teismas patikslino BUAB „Saugila“ kreditorių sąrašą. Tokiu būdu kreditorinių reikalavimų apimtis BUAB „Saugila“ bankroto byloje sumažėjo nuo 183954,60 Eur iki 20042,78 Eur. Kreditorinių reikalavimų pasikeitimas bankroto byloje, šios civilinės bylos nagrinėjimui įtakos negali turėti.

13.3. Tai, kad Šiaulių apygardos teismas 2017-11-03 sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-869-357/2017, ieškovei BUAB „Saugila“ iš atsakovo L. J. priteisė 19565,66 Eur turtinę žalą, atsakovo argumentai, kad minėtą sumą sudėjus su šioje byloje priteista suma, būtų ženkliai viršijama bankroto byloje patvirtinta kreditorinių reikalavimų suma, nėra teisiškai pagrįsti ir reikšmingi. Be to Lietuvos Respublikos Įmonių bankroto įstatymo (toliau –ĮBĮ ) nuostatos, reglamentuojančios bankroto procese gautų lėšų paskirstymą kreditoriams numato, kad visų pirma yra dengiamos bankroto procese patirtos administravimo išlaidos (ĮBĮ 35 straipsnis).

13.4. Nesutinka su atsakovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, kad 2013 metų balanso duomenimis UAB „Saugila“ turėjo turto už 339431 Eur, todėl turimo turto turėjo pakakti padengti įsipareigojimus ginčijamo sandorio sudarymo metu. Iš finansinės atskaitomybės aiškinamojo rašto matyti, didžiąją į UAB „Saugila“ 2013 m. balansą įrašyto turto vertės dalį, t.y. 982,627 Lt (257588 Eur), sudarė nekilnojamasis turtas. Tačiau UAB „Saugila“ nekilnojamojo turto neturėjo, o į bendrovės balansą įtraukto nekilnojamojo turto vertę sudarė iš UAB „Laimoza“ nuomojamo nekilnojamojo turto- viešbučio „Grafaitė“, esančio (duomenys neskelbtini), vertė. Todėl reali bendrovės turimo turto vertė 2013 metų pabaigoje sudarė tik 65.423 Lt (18948 Eur), tuo tarpu įsipareigojimai kreditoriams siekė 894, 787 Lt, tame tarpe trumpalaikės skolos (per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai) sudarė 680,571 Lt. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad bendrovė jau 2013 metų pabaigoje buvo nemoki. Sudarius ginčo sandorį bei perleidus visą UAB „Saugila“ ilgalaikį turtą už neproporcingai mažą kainą, bendrovė prarado realias galimybes atsiskaityti su kreditoriais ir įvykdyti prievoles.

13.5. Nesutinka su atsakovės teiginiais dėl argumentų susijusių su ilgalaikio turto sąrašo, ilgalaikio turto apskaitos kortelių pateikimu. Pažymi, kad šių dokumentų administratorius neturėjo galimybės pateikti dėl buvusio vadovo L. J. veiksmų. 2018-04-06 įvykusio teismo posėdžio metu L. J. atstovas nurodė, kad ilgalaikio turto kortelių nėra išlikę, nes jos nebuvo išsaugotos. Nepaisant to, jog ilgalaikio turto apskaitos kortelės administratorei nebuvo perduotos, byloje esantys rašytiniai įrodymai bei liudytojų paaiškinimai patvirtina, kad ginčo sandoriu atsakovei perleistas turtas priklausė UAB „Saugila“ ir minėtas turtas buvo perleistas už neproporcingai mažą kainą. Atsakovei ginčo sandoriu buvo perleistas visas UAB „Saugila“ balanse buvęs ilgalaikis turtas. Atsakovės argumentai, neva įsigytas turtas buvo bevertis ir netrukus po įsigijimo nurašytas, neatitinka tikrovės. Bylos duomenys patvirtina, kad įsigyta įranga iki šiol naudojama viešbučio veikloje, įranga yra veikianti, buvo pakeistas tik konvekcinis pečius ir dujinė viryklė.

13.6. Dėl privalomumo sudaryti sandorį pažymi, kad ieškovė neginčija šalių teisės sudaryti sandorius iki bankroto bylos iškėlimo. Ieškovė taipogi neteigia, jog šalys neturėjo teisės sudaryti ginčo sandorio. Ginčo sandoris galėjo būti sudarytas, tačiau šio sandorio sudarymu negalėjo būti pažeistos BUAB „Saugila“ bei jos kreditorių teisės bei interesai. Ginčo sandorio pagrindu BUAB „Saugila“ priklausęs ilgalaikis turtas buvo perleistas už neproporcingai mažą kainą, todėl šio sandorio sudarymu buvo pažeistos tiek BUAB „Saugila“, tiek jos kreditorių interesai. Ieškovės manymu, pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog vien UAB „Autma“ siekis finansiškai naudingai kartu su iš UAB „Laimoza“ įsigytu pastatu perimti ir UAB „Saugila“ ilgalaikį turtą, neparodo sandorio sudarymo būtinumo.

13.7. Teismas, įvertinęs byloje esančias aplinkybes, pagrįstai nusprendė, kad šalys, sudarydamos ginčo sandorį buvo nesąžiningos. Be kitų byloje nustatytų nesąžiningumo pagrindų, teismas konstatavo, kad UAB „Saugila“ vadovo nesąžiningumas pasireiškė ir tuo, kad 2014-12-29 pirkimo-pardavimo sandoriu įmonės ilgalaikis turtas buvo perleistas žymiai pigiau net už likvidacinę kainą, o UAB „Autma“ žinodama šias aplinkybes, turėjo suvokti, kad toks sandoris ne tik prieštarauja įprastai verslo praktikai, bet ir pažeis UAB „Saugila“ kreditorių interesus.

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo L. J. sutinka su apeliaciniu skundu ir prašo jį tenkinti. Atsiliepimą grindžia šiais esminiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

14.1. UAB „ Saugila“ per neapsižiūrėjimą į parduodamą turtą įtraukė tiek UAB „ Saugila“ , tiek UAB „Laimoza“ turtą bet pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į trečiojo asmens paaiškinimus. Nurodė, kad šiuo atveju nėra visų CK 6.66 straipsnyje įtvirtintų actio Pauliana taikymo sąlygų, kadangi perleistas turtas buvo iš esmės bevertis. Įmonė veiklą vykdė apie septynis metus. Perdavimo akte nebuvo išvardintas visas turtas. Dalis parduota daiktų buvo perimti iš UAB „Laimoza“, dalis daiktų įsigytų BUAB „Saugila“. Teismas netinkamai įvertino įrodymus, padarė nepagrįstas išvadas.

14.2. Teismas nepagrįstai į bylos nagrinėjimą neįtraukė UAB „Laimoza“.

14.3. Ieškovė neįrodžiusi ginčijamo sandorio parduoto turto apimties, jo vertės, neįrodė ir kreditorių interesams padarytos žalos.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas

15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

16. Žodinio nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme apeliantės UAB „Autma“ atstovai papildomai paaiškino, kad sandorio sudarymo metu nebuvo nemoki, iš bylos dokumentų matyti, kad sandorio sudarymas neturėjo įtakos įmonės mokumui. Atsakovė pirko nekilnojamąjį turtą pastatus iš UAB „Laimoza“, kurie buvo įkeisti bankui, o pirkdama pastatus sužinojo, kad dalis pastatuose esančio ilgalaikio turto priklauso BUAB „Saugila“. Atsakovė nepagrįstai vertinama kaip nesąžininga, siekiama žalos atlyginimo iš mokios atsakovės, ir nekeliamas BUAB „Saugila“ vadovo atsakomybės klausimas. UAB „Autma“ direktorius A. M. paaiškino, kad nekilnojamąjį turtą pirko iš UAB „Laimoza“, žinojo, kad įranga yra įmontuota, todėl sudarant sutartį pasirašė ir UAB „Autma“ direktorė. Nekalbėjo apie tai, kokia įrangos kaina nes įranga buvo sena. Bet, kad apsidrausti, kad sudarant sandorį įranga nebūtų išmontuota sudarė įrangos sąrašą. Šiuo atveju nėra actio Pauliana taikymo sąlygų.

17. Ieškovės atstovas papildomai paaiškino, kad sandoris buvo įmonei nenaudingas, nes turtas buvo parduotas už per mažą kainą. Sandorio sudarymo metu įmonė buvo nemoki, kadangi veiklos nebevykdė, visos skolos buvo susidariusios iki sandorio sudarymo ir visos laikytinos pradelstomis. Be to balanse buvo nurodytas nekilnojamasis turtas, kuris buvo ne BUAB „ Saugila“ nuosavybė bet buvo nuomojamas. Nurodė, kad bankroto administratorei kompiuterinė programa, kompiuteryje buvusios ilgalaikio turto kortelės, pirminiai dokumentai dėl parduoto turto nebuvo pateikti. Trečiasis asmuo (duomenys neskelbtini) paaiškino, kad dokumentai neišliko, dėl dokumentų neperdavimo jam buvo skirta bauda. Kokie buvo parduoti daiktai rėmėsi tuo, kas išdėstyta sąraše, neanalizavo įsigijimo aplinkybių. Buvo parduotas tik tas turtas, kuris buvo BUAB „Saugila“ balanse ir tik tas, kuris nenurašytas. Ir tai buvo žinoma atsakovei. Bankroto administratorė vadovavosi prieš sandorį sudarytu buhalterės bandomuoju balansu, sąraše nurodytais parduodamais daiktais. Nors atsakovė nurodė, kad nupirkti daiktai buvo pakeisti, išmesti bet apklausta liudytoja paaiškino, kad konkretūs daiktai tebenaudojami, nors praėjo jau trys metai. Bankroto administratorė neneigia, kad buvo siūloma nuvykti ir apžiūrėti daiktus, įmontuotą įrangą, realiai, tačiau pažymi, kad nėra suinteresuota išmontuoti ir susigražinti konkrečią įrangą, daiktus, nes tai ekonomiškai nenaudinga. Ieškinio reikalavimas yra pareikštas atmetus nusidėvėjimą.

18. Trečiasis asmuo L. J. paaiškino, kad jis buvo tiek UAB „Laimoza“, tiek UAB „ Saugila“ akcininku. Abiejose įmonėse dirbo ta pati buhalterė, mano, kad nurodė netikslius duomenis, bet galėjo nesutikrinti visko, nes dalį turto balanse nurodė, kuris priklausė UAB „ Laimoza“, kurio nebuvo perėmę, naudojosi išperkamosios nuomos teise, kitą dalį, gal trečdalį UAB „Saugila“ . UAB „ Laimoza“ viešbučio pastatą su visa įranga ir daiktais įsigijo 2007m. iš UAB „ Šiaulių dujotiekio statyba“ . Dalis daiktų buvo tebenaudojama, ir prieš viešbučio pardavimo sandorį nebuvo vertinama atskirai koks yra kitas turtas, įranga, daiktai, buvo parduodamas viešbutis su visa jame esančiais daiktais. Dalis sąraše nurodyto turto buvo įsigytas iš anksčiau UAB „Laimoza“, dalis įsigyta UAB „ Saugila“ bet daiktai buvo ilgą laiką naudojami ir kokie konkrečiai daiktai buvo įsigyti UAB „Saugila“ negali tiksliai pasakyti. Įranga, daiktai buvo mažos vertės bet UAB „Autma“ prašant buvo nurodytas sąrašas parduodamų daiktų, nurodyta bendra kaina, neanalizuojant kiekvieno daikto vertės, abipusiu sutarimu. Įmonė nebuvo bankrutuojanti, nusprendus nebevykdyti šios konkrečios veiklos buvo atleisti darbuotojai. Susidarė įsiskolinimas Sodrai ir nesutikusi atidėti mokėjimų Sodra kreipėsi dėl bankroto bylos iškėlimo. Darbuotojai perėjo dirbti į UAB „Autma“. Bankroto administratorei tiek jis, tiek atsakovė siūlė nuvažiuoti į viešbutį apžiūrėti kokio lygio yra daiktai, kurie buvo parduoti, įmontuoti.

19. Liudytoja A. P. ( J.) paaiškino, kad ji sudarant preliminarią pirkimo pardavimo sutartį jį ją pasirašė, kaip UAB „ Saugila“ direktorė. Sudarant sutartį turbūt buvo keliamas klausimas, kad turtas būtų parduotas su visa įranga bet konkrečių aplinkybių neprisimena. Taip pat ji pasirašė 2014-12-18 aktą dėl prekių perdavimo, buhalterė jį parengė. Mažai kontroliavo buhalterės veiklą, ar buvo ilgalaikio turto kortelės, daiktų įsigijimo dokumentai, neprisimena, turėjo būti. Dėl 2014-12-29 PVM sąskaitoje nurodytos daiktų pardavimo kainos gal nusprendė buhalterė D. L. ir komercijos direktorius L. J.. Kiek ji prisimena, pastatą nupirkus, jau iš seniau buvo didžioji dalis daiktų, jie seniai buvo naudojami, buvo nudėvėti. Direktore ji dirbo gal porą metų. Neprisimena, bet mano, kad UAB „Saugila“ savo žinioje turėjo pastatą su visais įrengimais. Neprisimena ar UAB „ Saugila“ buvo įsigijusi kito nekilnojamojo turto, galėjo būti įsigytas kompiuteris gal kiti daiktai. Svarbesniais klausimais rūpinosi L. J., praėjus gana ilgam laikui, ji konkrečių aplinkybių negali paaiškinti.

20. Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2017-01-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-398-856/2017 iškeldamas UAB „Saugila“ bankroto bylą, nustatė, kad 2013 m. balanso duomenimis, įmonės turto vertė 2013-12-31 sudarė 1171988 Lt, mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 894787 Lt, 2013m. atsakovė dirbo nuostolingai per 2013 m. patyrė 225498 Lt nuostolių. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nei 2014 m. nei 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentų valstybės įmonei registrų centras neteikė, paskutiniai duomenys yra pateikti 2014-05-30 už 2013m. Teismas sprendė, kad įmonė yra nemoki ir jai keltina bankroto byla. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. kovo 16 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-626-241/2017 paliko galioti teismo nutartį. Teismas be kitų nurodytų argumentų padarė išvadą, kad UAB „Saugila“ Juridinių asmenų registrui neteikė 2014 ir 2015 m. finansinės atskaitomybės dokumentų, siekdama neatskleisti tikrosios savo turtinės padėties. Byloje pateiktas įmonės balansas, pelno nuostolių ataskaita, nuosavo kapitalo pokyčių ataskaita už 2013 m., pasirašytas direktorės A. J.. Šiaulių apygardos teismo 2017-06-08 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-173-856/2018 už teismo įpareigojimų – perduoti įmonės turtą ir dokumentus, nevykdymą L. J. paskirta 289,00 Eur bauda.

21. Byloje nustatyta, kad 2014-08-11 buvo sudaryta preliminarioji sutartis dėl pastato valgyklos, kavinės su visa joje esančia įranga ir visu kitu turtu, esančiu UAB „ Saugila“ balanse pardavimo iki 2014-12-31, kurią pasirašė ir UAB direktorė A. J.. (2t.b.l. 137).

22. 2014-12-29 UAB „Saugila“ ir UAB „Autma“ sudarė pirkimo-pardavimo sandorį, pagal kurį UAB „Saugila“ už 1752,20 Eur perleido įmonės ilgalaikį turtą. Tai patvirtina byloje pateikta 2014-12-29 UAB „Saugila“ A. J. pasirašyta PVM sąskaita faktūra Nr. (duomenys neskelbtini) dėl UAB „Autma“ parduoto ilgalaikio materialiojo turto pagal priėmimo -perdavimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Sumokėta suma 1752,20 Eur. ( 1t. b.l. 92, 2t. 71). Tarp šalių nekyla ginčo, kad buvo parduotas turtas išvardintas 2014-12-18 ilgalaikio materialiojo turto priėmimo -perdavimo akte. Nurodoma, kad buvo nurodytas ne vien UAB „ Saugila“ priklausantis turtas. Byloje pateiktas tarp UAB „ Saugila“, atstovaujamos direktorės A. J. ir UAB „ Autma“, atstovaujamo direktoriaus A. M. 2014-12-18 surašytas ilgalaikio materialiojo turto priėmimo -perdavimo aktas. ( 1t. 49-50 b.l.).

Žemesnės instancijos teismas

23. Pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju Šiaulių apygardos teismas 2017-01-05 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-398-856/2017 iškeldamas UAB „Saugila“ bankroto bylą, nustatė, jog jau 2013 m. balanso duomenimis, įmonė dirbo nuostolingai ir įmonės mokėtinos sumos ir įsipareigojimai viršijo pusę į balansą įrašyto turto vertės. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Šiaulių apygardos teismas priimdamas 2017-11-3 sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-869-357/2017, be kita ko, rėmėsi BUAB „Saugila“ duomenimis, kad nepadengti kreditorių reikalavimai sudarė 19565,66 Eur. Nagrinėjamoje byloje, pirmosios instancijos teismas akcentavo, kad administratorė pateikė duomenis, kad 2018-06-19 nepatenkinti kreditorių finansinių reikalavimų suma padidėjo iki 20 042,78 Eur, t. y. kreditorių reikalavimų apimtis pakito. Teismas padarė išvadą, kad ginčo sandorio sudarymo metu UAB „ Saugila “ buvo faktiškai nemoki ir sudarydama ginčo sandorį už kainą neatitinkančią nei turto balansinės , nei rinkos vertės, žymiai pablogino savo turtinę padėtį ir kartu sumažino tuo metu buvusių įmonės kreditorių galimybes didesne apimtimi gauti savo reikalavimų patenkinimą. Sprendė, kad ginčo sandoris vertintinas kaip pažeidžiantis nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą. Teismo vertinimu, egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos, sudarančios pagrindą ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį.

24. LITEKO duomenimis Šiaulių apygardos teismas 2017-11-03 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė bankrutuojančiai UAB „Saugila“ iš L. J. 19 565,66 Eur žalą, ieškinį A. J. atžvilgiu atmetė. Teismas sprendė, kad neįrodyta, jog UAB „Saugila“ 2013 m. balanse įrašyti visi per vienerius metus mokėtini įsipareigojimai 680 571 Eur sumai, buvo pradelsti. Byloje ieškovė nepateikė suvestinės apie buvusius pradelstus kreditorinius įsipareigojimus keičiantis bendrovės vadovams 2015-02-19. Iškėlus bankroto bylą, Šiaulių apygardos teismo 2017-05-04, 2017-09-26 nutartimis patikslinti ir patvirtinti I eilės kreditoriniai reikalavimai darbuotojams 347272 Eur, II eilės kreditoriniai reikalavimai 10811,12 Eur, III eilės kreditoriniai reikalavimai (be AB Šiaulių bankas kreditorinio reikalavimo 164 388,82 Eur) 5281 82 Eur. Teismas pažymėjo, kad iš Šiaulių apylinkės teismo 2017-03-02 nutarties matyti, kad civilinėje byloje 2015-03-20 nutartimi buvo patvirtinta taikos sutartis tarp AB Šiaulių bankas, UAB „Saugila“, L. J. ir kitų asmenų, kuria skolos mokėjimas AB Šiaulių bankui buvo išdėstytas nuo 2015-04-05 iki 2020-03-05. Šalys taikos sutartį pasirašė 2015-03-09, taigi teismo vertinimu akivaizdu, kad iki bendrovei vadovaujant A. J. įsipareigojimas AB Šiaulių bankui nebuvo vykdomas priverstinai ir nebuvo pradelstas, todėl nėra pagrindo spręsti apie buvusios vadovės pareigos nevykdymą. Minėtoje byloje dėl ieškinio argumento buvus pareigai keiptis į teismą dėl bankroto bylos UAB „Saugila“ iškėlimo, teismas pažymėjo, kad atsakovės pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą teisme nėra įrodyta, nes nėra akivaizdūs 2014 metų gruodžio mėnesio pradelsti įmonės įsipareigojimai kreditoriams, lyginant juos su įmonės turto vertės santykiu. Nevertinant kaip pradelsto 164 388,82 Eur kreditorinio reikalavimo AB Šiaulių bankui, kuriam skolos mokėjimas buvo išdėstytas periodiniais mokėjimais nuo 2015 metų balandžio mėnesio iki 2020 metų, skolos kitiems kreditoriams sudarė apie 21 524,31 Eur, o įmonės turtas buvo fiksuojamas 339 431 Eur. Teismas sprendė, kad BUAB „Saugila“ administratoriui bendrovės turtas nebuvo perduotas, turto neperdavimu bendrovei ir jos kreditoriams buvo padaryta žala, įmonės kreditoriams vykdytinų kreditorinių reikalavimų apimtimi. Bankroto byloje nepadengti kreditorių reikalavimai (be AB Šiaulių bankas kreditorinio reikalavimo) ir be buvusių darbuotojų reikalavimų, su kuriais bendrovė atsiskaitė, sudaro 19 565,66 Eur. 2018-11-15 Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2017-11-03 sprendimas paliktas nepakeistas.

25. Bylos duomenimis bankroto administratorė reikalavimo teisę dėl 19 565,66 Eur priteisimo iš L. J., 2019-06-07 perleidimo sutartimi perleido Finansų valdymo biurui MB už 10 Eur ( 3t. b.l 110-112).

26. LITEKO duomenimis 2017-12-21 Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-974-856/2017 atmestas pareiškėjos BUAB „Saugila“, atstovaujamos bankroto administratorės UAB „Opek“, prašymas pripažinti BUAB „Saugila“ bankrotą tyčinį. Teismas pažymėjo, kad 2014-12-18 ilgalaikio materialiojo turto perdavimo priėmimo aktas patvirtina, kad UAB „Saugila“ pardavė UAB „Autma“ ilgalaikį turtą: garso kolonėles, vaizdo kameras, kompiuterius su priedais, televizorius, DVD grotuvus, virykles, svarstykles ir kt., už 6 050 Lt (1 752,20 Eur). Teismo vertinimu, tokios vertės turto realizavimas įtakos UAB „Saugila“ mokumui negalėjo turėti. Įrodymų apie kitą bankrutuojančios įmonės turėtą turtą, teismui nepateikta. Teismas sprendė, kad BUAB „Saugila“ nekilnojamojo turto neturėjo, transporto priemonė (duomenys neskelbtini) buvo išregistruota 2014-02-28, o kilnojamasis turtas - kavinės-viešbučio įranga - 2014-12-18 buvo parduota kaip įranga kartu su pastatais, už jį gautos lėšos (6 050 Lt arba 1 752,20 Eur), todėl paneigtini pareiškėjos argumentai, kad UAB „Saugila“ turtas buvo perkeltas į kitą įmonę.

27. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-125-687/2019). Taigi įsiteisėjusių teismo sprendimų išvados ( šios teismo nutarties 24, 26 punktai) laikytinos prejudiciniais faktais, kurių iš naujo nustatinėti nereikia.

28. Apeliantė apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, kad teismas nepakankamai išsamiai ištyrė ir įvertino įrodymus, rėmėsi vienas kitam prieštaraujančiais įrodymais, neatskleidė bylos esmės, neteisingai vertino esančius byloje įrodymus, todėl sprendimas naikintinas kaip nepagrįstas.

29. Teismo pažymėtina, kad kreditoriams suteikta speciali teisinės gynybos priemonė, įtvirtinta CK 6.66 straipsnyje reikšti ieškinį dėl kreditorių teises pažeidžiančių sandorių pripažinimo negaliojančiais. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana ieškiniui patenkinti būtinosios sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

Žemesnės instancijos teismas

30. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad 2014 metų pabaigoje UAB „Saugila“ turėjo pradelstų įsipareigojimų kreditoriams (pvz., Lietuvos gretutinių teisių asociacijai, UAB „Lietuvos dujų tiekimas“, VMI, LATGA, VšĮ ŠRATC ir kt.), todėl sprendė, jog ginčo sandorio sudarymo metu UAB „Saugila“ turėjo galiojančių ir vykdytinų finansinių įsipareigojimų kreditoriams. Apeliantė teigia, kad tik daliai kreditorių reikalavimų buvo pradelsti, be to kreditoriniai reikalavimai sudaro 20 042,78 Eur, o iš L. J. buvo priteista 19 565,66 Eur žala, todėl panaikinus sandorį, priteista suma ženkliai viršytų reikalavimų sumą. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad ginčo sandorio sudarymo metu UAB „Saugila“ turėjo galiojančių ir vykdytinų finansinių įsipareigojimų kreditoriams.

Dėl kreditorių teisių pažeidimo.

Žemesnės instancijos teismas

31. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, iš kurių įrodžius bent vieną pripažintina, jog sandoris pažeidžia kreditoriaus teises – dėl sandorio skolininkas tampa nemokus; skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui; kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.e3K-3-191-915/2016).Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo sandorio sudarymo metu UAB „Saugila“ buvo faktiškai nemoki ir sudarydama ginčo sandorį už kainą neatitinkančią nei turto balansinės, nei rinkos vertės, UAB „Saugila“ žymiai pablogino savo turtinę padėtį ir kartu sumažino tuo metu buvusių įmonės kreditorių galimybes didesne apimtimi gauti savo reikalavimų patenkinimą, sprendė, jog ginčo sandoris vertintinas kaip pažeidžiantis nemokaus subjekto kreditorių teisėtus interesus gauti savo reikalavimų patenkinimą. Todėl pripažino nemokios bendrovės kreditorių teisių pažeidimą.

32. 2017-12-21 Šiaulių apygardos teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-974-856/2017 teismas sprendė, kad pagal 2014-12-18 ilgalaikio materialiojo turto perdavimo priėmimo aktą UAB „Saugila“ ilgalaikio turto: garso kolonėles, vaizdo kameros, kompiuterio su priedais, televizoriaus, DVD grotuvo, viryklės, ir kt. daiktų už 6 050 Lt (1 752,20 Eur) pardavimas UAB „Ausa“ įtakos UAB „Saugila“ mokumui negalėjo turėti. (šios nutarties 24 punktas). Sprendžiant dėl šios sąlygos buvimo, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgdamas į faktines bylos aplinkybes neturi pagrindo spręsti, kad ginčijamas sandoris buvo sudarytas akivaizdžiai nenaudingomis sąlygomis. Pagal byloje esančius duomenis UAB „ Laimoza“ viešbučio pastatą su visa įranga ir daiktais įsigijo 2007 m. iš UAB „ Šiaulių dujotiekio statyba“ . Trečiasis asmuo, nurodė, kad dalis daiktų tebebuvo naudojama, kai buvo priimtas sprendimas parduoti pastatą, viešbutį su visais jame esančiais daiktais. Prieš viešbučio pardavimo sandorį nebuvo vertinama atskirai koks yra kitas turtas, įranga, daiktai, nes jie buvo seniai naudojami ir nebebuvo vertingi. Dalis sąraše nurodyto turto buvo įsigytas iš anksčiau UAB „Laimoza“, dalis įsigyta UAB „ Saugila“ bet kokie konkrečiai daiktai buvo įsigyti UAB „Saugila“ negali tiksliai pasakyti. Atsakovė nurodė, kad 2015 m. iš UAB „Saugila“ įsigyti daiktai buvo nurašyti, pateikė 2015-12-31 turto nurašymo aktą (2t. b.l.190-192). Šios aplinkybės nėra paneigtos, bankroto administratorė įrodinėdama, kad daiktų vertė buvo daug didesnė iš esmės jokių įrodymų, kada daiktai buvo įsigyti, kokia konkreti parduotų daiktų būklė buvo faktiškai, nepateikė. Iš atsakovės ir trečiojo asmens paaiškinimų galima spręsti, kad bankroto administratorei buvo siūloma atvykti ir apžiūrėjus nustatyti faktinę situaciją dėl ginčo daiktų, tačiau administratorė tokia teise nepasinaudojo. Bankroto administratorės atstovas paaiškino, kad galimai daiktų, įrangos išmontavimas būtų buvęs neekonomiškas, sukėlęs papildomas išlaidas ir pan.

33. Be to administratorė rėmėsi ir liudytojos I. K., buvusios UAB „Saugila“ darbuotojos – virėjos, šiuo metu dirbančios tame pačiame pastate paaiškinimais, kuri nurodė, kad šiuo metu viešbučio veikloje naudojama ta pati įranga, kad įranga yra veikianti, buvo pakeistas tik konvekcinis pečius ir dujinė viryklė, kuri buvo kritinės būklės. Tačiau vertinant liudytojos paaiškinimus duotus 2018-06-20, liudytoja nors ir nurodė, kad virtuvės įranga jau jai dirbant UAB „Šiaulių dujotiekio statyba“ buvo ir vėliau nebuvo keista, bet dėl kitų daiktų, kaip kamerų, televizorių, kondicionierių, ir kitų daiktų nurodė, kad nežino ar jie buvo pakeisti. Apeliacinio teismo vertinimu iš liudytojos paaiškinimų nėra galimybės daryti neabejotinos išvados, kad visi pagal pirkimo pardavimo sandorį daiktai tebenaudojami. Kad parduoti daiktai buvo nenusidėvėję, geros būklės ir pan., įvertinus ir tai, kad byloje pateikti duomenys apie 2015-12-31 turto nurašymo aktą. Teismo vertinimu bankroto administratorė nepateikė neginčijamų įrodymų, kad būtų galima padaryti neabejotinas išvadas, kad parduota įranga, kitas turtas buvo geros būklės, buvo naudojamas ir jo vertė akivaizdžiai buvo daug didesnė nei suma už kurią parduoti daiktai. ( CPK 178 straipsnis).

Žemesnės instancijos teismas

34. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo spręsti, kad sandoris buvo akivaizdžiai nenaudingas. Taip pat, kad sandoris turėjo esminės reikšmės įmonės mokumui. Dėl pradelstų kreditorinių reikalavimų sandorio sudarymo metu ieškovė buvo įpareigota pateikti papildomus įrodymus. Ieškovė teikė į bylą duomenis ( 3t. b.l. 86,87, 88-96) dėl įmonės mokumo. Bankroto administratorė nors ir teigė, kad sudarant sandorį įmonė buvo nemoki, kad į 2013m. balansą buvo įtrauktas nekilnojamasis turtas, kurį UAB „Saugila“ nuomojo, tačiau kokie konkrečiai kreditoriniai reikalavimai buvo pradelsti ir koks kito turto, be minėto nekilnojamojo turto, bei pradelstų kreditorinių reikalavimų santykis buvo beveik po metų, kai buvo sudarytas konkretus sandoris, negalėjo nurodyti. Bankroto administratorė nurodė, kad vadovaujasi ir 2014 m. buhalterės sudarytu bandomuoju balansu bet pateiktas 2014 m. bandomasis balansas nėra pasirašytas, nėra pagrįstas jokiais pirminiais dokumentais, kitais įrodymais, todėl nėra pakankamas, bei tinkamas įrodymas ( CPK 178 straipsnis).

35. Liudytoja D. L., buvusi UAB „Saugila“ vyr. buhalterė, 2018-06-30 teismo posėdyje paaiškino, kad įmonėje dirbo iki 2014-12-31. Buvo atvykusi sausio mėnesį, bet neturėjo galimybės perduoti dokumentų. Bankroto administratorė paprašė pateikti paskutinę parengtą įmonės finansinę atskaitomybę už 2014 m. Bandomąjį balansą parengė remiantis pirminiais dokumentais, kurie buvo iki 2015-01-29. Balansas nėra tikslus, nebuvo įvertinti nusidėvėjimai, nepadaryti skolų sudengimai ir kt. Ji buvo dar atvažiavusi į įmonę, padėjo naujai atėjusiai buhalterei nes reikėjo sutvarkyti dokumentus iš litų pakeičiant į eurus. Visi duomenys, ilgalaikio turto kortelės buvo programoje „Rivilė“. Teismo posėdžio metu nurodė, kad nebuvo mačiusi 2014-12-18 ilgalaikio materialiojo turto perdavimo-priėmimo akto, ji jo nesudarinėjo ir ant jo nepasirašė. Žino, kad sandoris buvo sudarytas, paprašė jos kokia turto likutinė vertė. Visas ilgalaikis turtas, nurodytas balanse priklausė UAB „Saugila“, o ne kitiems asmenims. Bet pagal 2014-12-18 sąrašą nurodė, kad negali tiksliai pasakyti koks turtas buvo UAB „Saugila“ ar UAB „Laimoza“. Ar buvo naudojamas UAB „Laimoza“ turtas, nurodė, kad negali atsakyti. Kas sudarė balanse ilgalaikį turtą negali nurodyti. Į paskutinį parengtą balansą pagal pirminius dokumentus buvo įtrauktas visas UAB „Saugila“ priklausantis turtas. Turtas, kurio vertė pvz. 1 litas, būdavo atsargose. Likutinė vertė buvo nustatyta pagal nusidėvėjimo metus. Įmonės ilgalaikis turtas buvo tinkamas naudoti pagal paskirtį ir nebuvo nurašytas. Už 2013 m. ji sudarė balansą, kovo mėnesį atėjusi turėjo paskubomis įvertinti metų darbą, kokias klaidas pastebėjo tai pataisė, bet į kitus dalykus nelabai gilinosi.

36. Atsižvelgiant į liudytojos D. L. paaiškinimus, bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo neabejotinai išvadai, kad 2013m. balanso duomenys yra išsamūs ir tikslūs, liudytoja negalėjo paaiškinti kodėl balanse nurodytas nekilnojamasis turtas, kuris nuosavybės teise nepriklausė UAB „Saugila“. Byloje bankroto administratorė pateikė 2014m. bandomąjį balansą, sudarytą buhalterės 2015-01-29, balansas nepasirašytas.(2t.b.l. 143-145). Pati liudytoja nurodė, kad 2014 m. bandomajame balanse nurodyti duomenys nėra tikslūs. Liudytoja neneigė, kad buvo naudojamas ir UAB „ Laimoza“ priklausęs turtas bet koks nenurodė. Įvertinus bylos duomenis, tai, kad parduodant nekilnojamąjį UAB „Laimoza“ priklausantį turtą, turtas buvo parduotas su jame esančia įranga, kuria naudojosi ir UAB „ Saugila“ ši aplinkybė pati savaime nepažeidė kreditorių interesų. Tai, kad UAB „ Saugila“ pardavė turtą, tokio sprendimo, nėra pagrindo vertinti neracionaliu. Iš trečiojo asmens paaiškinimų bei bylos duomenų sudarius sandorį įmonė jokios veiklos nebevykdė. Įvertinus duomenis dėl susidariusių kreditorinių reikalavimų, tikėtina, kad sandorio sudarymo metu įmonė buvo nemoki. Bet pažymėtina, kad aplinkybė, kad dar iki ginčijamo sandorio sudarymo įmonė galėjo būti faktiškai nemoki, nesudaro pagrindo spręsti, kad ginčo sandorio sudarymas įtakojo, paveikė tolesnes įmonės veiklos galimybes, jos mokumą ir pan. Spręstina, kad pirmosios teismas nepagrįstai nustatė kreditorių teisių pažeidimą.

Dėl privalomumo sudaryti sandorį

37. Privalėjimas sudaryti sandorį actio Pauliana instituto prasme teismų praktikoje traktuojamas kaip vienas iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Suprantamas kaip asmens pareiga, kuri nustatyta įstatyme, teismo sprendime, taip pat vienašaliu skolininko įsipareigojimu arba kylanti dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014).

38. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad UAB „Saugila“ ir UAB „Autma“ neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Teismo vertinimu vien UAB „Autma“ siekis finansiškai naudingai kartu su iš UAB „Laimoza“ įsigytu pastatu perimti ir UAB „Saugila“ ilgalaikį turtą, neparodo sandorio sudarymo būtinumo. Juo labiau, kad ginčo sandoriu perleistas ilgalaikis turtas nepriklausė UAB „Laimoza“, galėjo būti atskirai naudojamas nuo parduoto nekilnojamojo turto ir turėjo savarankišką vertę bei pagal savo pobūdį galėjo būti realizuojamas atskirai nuo pastato. Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgęs į faktines aplinkybes nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Kaip jau minėta tai, kad UAB „Sanvida“ nebeketino vykdyti konkrečios veiklos, įvertinus ir aplinkybes dėl konkrečių daiktų reikalingumo, spręstina, kad minėti daiktai, turintys konkrečią paskirtį nebebuvo reikalingi trečiajam asmeniui. Ieškovė nepateikė duomenų, kad minėtus daiktus, kurie nurodyti 2014-12-18 ilgalaikio materialiojo turto perdavimo priėmimo akte, būtų buvę naudingiau išmontuoti, atskirai pardavinėti ir pan. Priešingai, yra pagrindo spręsti, kad sprendimas parduoti pakankamai racionalus. Be to byloje nėra neabejotinų įrodymų, kad ginčo sandoriu perleistas ilgalaikis turtas priklausė išimtinai UAB „Saugila“, o ne kitiems asmenims. Nesutiktina su teismo išvadomis, kad įvertinus tai, kad ginčo sandoris buvo sudarytas po kelių savaičių nuo 2014-12-11 valgyklos – kavinės pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo, parodo, jog ginčo šalys nevertino ilgalaikio turto, kaip komplekso (valgyklos – kavinės) daiktų, kad atsakovė UAB „Autma“ neturėjo teisinio lūkesčio įsigyti būtent turtinį kompleksą kartu su UAB „Saugila“ priklausančia ginčo įranga. Pažymėtina, kad preliminarioje sutartyje dėl pastatų pardavimo buvo susitarta, kad nekilnojamasis turtas bus parduotas su visa įranga, nors UAB „Saugila“ vardu pasirašiusi sutartį direktorė A. J. ir nebuvo sandorio šalis. Nors iš dalies sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad atsakovei nekilo jokios imperatyvios prievolės sudaryti ginčo sandorį, tačiau įvertinus tai, kas išdėstyta, konkrečias faktines aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad UAB „ Saugila“ priėmė neteisingą, nepagrįstą ir neracionalų sprendimą. Iš esmės apeliacinio teismo vertinimu, ginčas kyla ne dėl pačių daiktų pardavimo fakto bet dėl aplinkybių, kad daiktai parduoti už per mažą kainą.

Dėl asmens sąžiningumo

39. Asmenys laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti“ suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas taip pat vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai. Verslininko, kaip subjekto, nuolat sudarančio jo veiklai užtikrinti būtinus sandorius statusas sustiprina reikalavimą domėtis kita sandorio šalimi, jos turtine padėtimi, kiek normaliai reikia sandoriui sudaryti nepažeidžiant įstatymų, siekiant, kad sandoriu nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir interesai, kad sandoris užtikrintų stabilius santykius (2007 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2007, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-94/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-198-684/2016).

40. Teismas padarė išvadą, kad UAB „Saugila“ vadovas neabejotinai žinojo įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus. Kadangi UAB „Saugila“ turto pardavimą lėmė jos bloga finansinė padėtis, šios aplinkybės turėjo būti žinomos ir UAB „Autma“. Teismo vertinimu šalių nesąžiningumą, patvirtina tai, kad buvo žinoma, kad sudaromu sandoriu bus pažeidžiami UAB „Saugila“ kreditorių interesai – sumažinus įmonės turto vertę, bus apribota (sumažinta) kreditorių galimybė patenkinti finansinius reikalavimus. Be to, teismas pažymėjo, kad UAB „Saugila“ vadovo nesąžiningumas pasireiškė ir tuo, kad 2014-12-29 pirkimo-pardavimo sandoriu įmonės ilgalaikis turtas buvo perleistas žymiai pigiau net už likvidacinę kainą, o UAB „Autma“ žinodama šias aplinkybes, turėjo suvokti, kad toks sandoris ne tik prieštarauja įprastai verslo praktikai, bet ir pažeis UAB „Saugila“ kreditorių interesus. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pažymėtina, kad konkrečiu atveju bankroto administratorė nereiškė reikalavimų UAB „Saugila“ vadovui, kad jo veiksmais, dėl įmonės parduoto turto, įmonei buvo padaryta žala. Tuo metu buvusi direktorė A. P. (J.) konkrečių aplinkybių dėl turto būklės, jo vertės negalėjo paaiškinti, trečiasis asmuo L. J. paaiškino, kad įmonė nusprendė nebevykdyti veiklos, buvo priimtas sprendimas parduoti UAB „Laimoza“ priklausantį turtą su visa įranga, tame tarpe ir su dalimi UAB „Saugila“ priklausiusiu turtu. Byloje nėra duomenų apie konkretaus ginčo turto įsigijimo vertę, jo būklę, faktinę vertę atsižvelgiant į naudojimo paskirtį, naudojimo intensyvumą ir kitas aplinkybes. Atsakovės UAB „Autma“ vadovo paaiškinimu jis pirko nekilnojamąjį turtą pastatus iš UAB „Laimoza“, kurie buvo įkeisti bankui, o pirkdamas pastatus sužinojo, kad dalis pastatuose esančio ilgalaikio turto priklauso ir UAB „Saugila“. Žinojo, kad įranga yra įmontuota, todėl sudarant preliminarią sutartį ją pasirašė ir UAB „Autma“ direktorė. Kad apsidrausti, kad sudarant sandorį įranga nebūtų išmontuota buvo sudarytas įrangos, daiktų sąrašas, dėl atskirų daiktų vertės nesitarė, nustatė bendrą kainą abipusiu sutarimu nes įranga buvo sena.

41. Bankroto administratorės atstovas tvirtino, kad atsakovei buvo žinomos visos aplinkybės, žinoma, koks buvo įmonės turtas, buvo žinomas įmonės balansas, atsakovė įsigydama daiktus už akivaizdžiai per mažą kainą elgėsi nesąžiningai. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovės nesąžiningumą patvirtina ir tai, jog atsakovės vadovo nurodytas aplinkybes, kad ginčo ilgalaikis turtas buvo bevertis ir buvo iš karto pakeistas, bei nenaudotas veikloje teismo posėdžio metu paneigė tiek BUAB „Saugila“ buvusios vyr. buhalterės D. L. parodymai, jog turtas nebuvo bevertis, tiek virtuvės darbuotojos liudytojos I. K. parodymai, jog turtas (be kelių daiktų) ir toliau yra naudojamas pagal paskirtį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu atsižvelgiant į liudytojų paaiškinimus ( šios nutarties 33,35 punktai), atsakovės paaiškinimus, bei pateiktus duomenis, kad 2015m. iš UAB „Saugila“ įsigyti daiktai buvo nurašyti, bei pateiktą 2015-12-31 turto nurašymo aktą, kuriame pateikti duomenys nėra paneigti, nėra pagrindo, neabejotinai išvadai, kad atsakovė UAB „Autma“ buvo nesąžininga. Vertinant liudytojos D. L. paaiškinimus, ji nenurodė jokių aplinkybių dėl daiktų įsigijimo, jų naudojimo laiko, jų vertės. Nurodydama, kad ne jos ruoštas 2014-12-18 ilgalaikio materialiojo turto perdavimo-priėmimo aktas negalėjo patvirtinti, kad visi daiktai priklausė UAB „Saugila“. Jei vertinti ar atsakovė įsigydama daiktus, sumokėdama konkrečią sumą už įsigyjamą įrangą, kitus daiktus elgėsi sąžiningai, labiau tikėtina kad taip elgėsi, nes iš paaiškinimų galima vertinti, kad atsakovės iniciatyva buvo sudarytas sąrašas daiktų, už daiktus atsakovė sumokėjo, neperėmė jų neatlygintinai, kai trečiasis asmuo paminėjo, kad ir taip būtų buvę perduoti daiktai nes jų dalis priklausė UAB „Laimoza“, kiti, kad ir priklausė UAB „Saugila“ bet buvo mažos vertės.

42. Įvertinus visumą įrodymų, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad atsakovė buvo nesąžininga. Administratorė nurodė, kad 2013m. balanse didžiąją turto dalį sudarė 284,588 Eur vertės nekilnojamasis turtas, kurį įmonė nuomojo, todėl turto vertė realiai buvo 18,947 Eur, o perleisto turto vertė 10,929 Eur. Nors administratorė tvirtina, kad atsakovei balansai buvo žinomi, tačiau pažymėtina, kad balanse nenurodomi pradelsti kreditoriniai reikalavimai, buhalterės paaiškinimais 2013 m. balansas galėjo būti netikslus, turtas parduotas po metų, o ir 2014 m. bandomasis balansas buvo netikslus. Teismo vertinimu ieškovė neįrodė atsakovės nesąžiningumo, kokie duomenys apie UAB „Sanvida“ įmonės veiklą, finansinę padėtį buvo atsakovei žinomi. Be to nagrinėjamu atveju nenustačius kreditorių teisių pažeidimo kaip būtinosios actio Pauliana sąlygos, nėra ir žinojimo, kuris yra sąžiningumo vertinimo pagrindas, objekto.

43. Pažymėtina, kad bankroto administratorė akcentuodama atsakovės nesąžiningumą, nurodo, kad daiktų vertė daug didesnė nei už ją sumokėjo atsakovė. Iš esmės bankroto administratorė vadovavosi 2014-12-18 ilgalaikio materialiojo turto perdavimo-priėmimo aktu, tačiau visai nesigilino, neteikė jokių duomenų dėl daiktų įsigijimo, jų naudojimo laiko ir pan.

44. Teismas nusprendęs panaikinti šalių sudarytą sandorį, pažymėjo, kad atsakovė UAB „Autma“ 2018-04-10 pateikė teismui 2015-12-31 turto nurašymo aktą, nurodydama, kad visas ginčo sandoriu perleistas turtas buvo nurašytas. Be to, teismo posėdžio metu UAB „Autma“ vadovas, be kita ko, nurodė, kad prieš tai minėto turto nėra, jis iš karto buvo išmestas ir nebuvo naudojamas, todėl esant šioms aplinkybėms, teismas sprendė, kad iš atsakovės priteistinas įmonei perleisto ilgalaikio turto vertės ekvivalentas pinigais. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad teismo išvados dėl atsakovės įsigytų daiktų naudojimo prieštaringos. Atsakovė teikė duomenis dėl daiktų nurašymo, teismas sprendė, kad daiktais, atsižvelgiant į liudytojos paaiškinimus tebesinaudojama, tačiau objektyviai šios aplinkybės nebuvo ištirtos ir įvertinos. Nors ir pateiktas nurašymo aktas, tačiau atsakovė nurodė, kad sudarė galimybę apžiūrėti kokie daiktai naudojami, kada įsigyti ir pan. Iš dalies sutiktina su trečiojo asmens argumentais, kad jei bankroto administratorius būtų norėjęs išsiaiškinti realią situaciją būtų nuvykęs dėl daiktų apžiūros, be to turėjo galimybę pasiaiškinti ir su kita įmone dėl daiktų, įrangos įsigijimo, kuri tiek pastatą tiek dalį įrangos buvo perleidusi UAB „ Laimoza“ .

45. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, byloje pakanka įrodymų, pagrindžiančių, kad ginčo sandoriu parduotas ilgalaikis turtas sandorio sudarymo metu galėjo būti realizuotas didesne nei 1752,20 Eur kaina, ir sandoriu nustatyta kaina buvo per maža bei neatitiko nei minėto turto rinkos, nei likutinės vertės pagal balansą. Teismas pažymėjo, kad kartu su dubliku ieškovė pateikė duomenis, kad vien ginčo sandoriu perleistos konvekcinės krosnies „(duomenys neskelbtini)“ kaina rinkoje gali siekti 1900,00 Eur, t. y. viršyti viso ginčo sandorio kainą. Atkreipė dėmesį į tai, kad ginčo sandoriu buvo perleisti ir kiti vertingi daiktai, tokie, kaip televizoriai (29 vnt.), vaizdo kameros (16 vnt.), kompiuteriai su priedais (3 vnt.), kasos aparatai su priedais (3 vnt.), sceniniai apšvietėjai (8 vnt.), garso kolonėlės (8 vnt.), projektoriai (4 vnt.), elektriniai termosai (3 vnt.), kepimo krosnis ir viryklė, kondicionierius, šaldymo ir šildymo įrenginiai, dileriai, šaldytuvai (6 vnt.), fonatorius, stiprintuvai, dvd grotuvai, kabelinės televizijos priedeliai (27 vnt.) ir kt. turtas. Apeliacinio teismo pažymėtina, kad atsakovė triplike nurodė, kad konvekcinė krosnis 2016 m. buvo pakeista, pirkėjas už seną pečių pasiūlė 200 Eur. Pateikė į bylą teiktą pasiūlymą ( 2 t. b.l 131, 133).

46. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, perleistų daiktų kaina neatitiko nei ginčo sandorio sudarymo metu likutinės vertės, nei rinkos kainų, nes praėjus daugiau nei trejiems metams po sandorio, turtas kainuoja brangiau, nei prieš trejus metus, nors jam būdingas nusidėvėjimas. Pažymėjo, kad trečiasis asmuo L. J. nepateikė teismui ilgalaikio turto apskaitos kortelių, taip apribodamas teismui galimybę tiksliai identifikuoti turtą (nustatyti jo įsigijimo kainą, modelį, pagaminimo metus ir pan.) ir retrospektyviai nustatyti jo rinkos vertę. Trečiojo asmens 2018-04-05 pateiktas 2014-12-31 ilgalaikio turto sąrašas yra neinformatyvus, jo turinys neatitinka ginčo sandoriu perleisto ilgalaikio turto sąrašo (akto) ir minėtas sąrašas nepagrįstas UAB „Saugila“ finansinės atskaitomybės duomenimis, todėl teismas juo nesivadovauja. Teismas pažymėjo, kad atsakovė UAB „Autma“ taip pat nesudarė galimybės teismui įvertinti įsigyto turto būklės ir nustatyti turto rinkos kainą, nurodydama, jog jos įsigytas ilgalaikis turtas yra jau seniai nurašytas, kaip neveikiantis ir bevertis, ir šio turto jau nėra, nors šias aplinkybes paneigė tiek liudytoja, tiek bylos medžiaga, tiek ir atsakovės vadovo nenuoseklūs bei prieštaringi parodymai.

47. Kaip jau minėta UAB „Autma“ nesutinka, kad sudarytu ginčo sandoriu buvo perleistas visas su BUAB „Saugila“ veiklos vykdymu susijęs ilgalaikis turtas - viešbučio „Grafaitė“, esančio (duomenys neskelbtini), inventorius. Apeliantės vertinimu byloje nepateikti jokie įrodymai, kurie patvirtintų šį faktą. Teismo padaryta išvada, kad parduotas turtas už kainą netitinkančią balansinės vertės yra neteisinga, nes parduotas ne visas BUAB „Saugila“ ilgalaikis turtas, nurodytas balanse. Taip pat apeliantė nesutinka, kad sandorio pagrindu perleisto turto vertė neatitiko rinkos kainos. Buvo įsigytas daugelį metų eksploatuotas turtas, kurio būklė nebuvo nepriekaištinga, dalis to turto jau buvo nurašyta, nes turtas buvo įsigytas UAB „Laimoza“ su pastatais 2007 m. Atsakovė pateikė įsigyto turto nuotraukas, nurodydama, kad iš jų matosi, kad daiktai pagaminti 2004, 2009 m. Turtas pirktas tik todėl, kad buvo pirkti pastatai ir iš karto, greitai nebuvo įmanoma viso turto pakeisti. Apeliantės vertinimu ieškovės pateiktos daiktų kainos iš interneto portalų neatitinka realybės, rinkos kaina, gali būti nustatyta pasitelkus turto vertintoją ir apžiūrėjus konkretų daiktą, daikto vertė priklauso nuo jo būklės, eksploatavimo sąlygų.

48. Trečiasis asmuo nurodė, kad UAB „ Saugila“ per neapsižiūrėjimą į parduodamą turtą įtraukė tiek UAB „ Saugila“ , tiek UAB „Laimoza“ turtą bet pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į trečiojo asmens paaiškinimus. Byloje nustatyta, kad bankroto administratorei tiek trečiasis asmuo, tiek atsakovė siūlė nuvažiuoti į viešbutį apžiūrėti kokio lygio yra daiktai, kurie buvo parduoti. Bankroto administratorė teismo posėdžio metu neneigė, kad buvo siūloma nuvykti ir apžiūrėti daiktus, įmontuotą įrangą, realiai, tačiau pažymėjo, kad nėra suinteresuotas išmontuoti ir susigražinti konkrečią įrangą, daiktus, nes tai ekonomiškai nenaudinga. Nurodė, kad ieškinio reikalavimas yra pareikštas atmetus nusidėvėjimą.

49. Teismas sprendė, kad vadovaujantis UAB „Saugila“ 2013 m. finansinės atskaitomybės aiškinamuoju raštu ilgalaikio turto vertė 2013 m. siekė 11 596 Eur (40 038 Lt) (3 lentelė). Minėtame rašte nurodyta, kad 2013 m. nurašyta morališkai pasenusio ilgalaikio turto nebuvo ir visas turimas turtas buvo normalios būklės ir naudojamas veikloje (6 lapas). Rašto 2 lentelėje nurodytos materialiojo turto nusidėvėjimo normos. Įvertinus šias nusidėvėjimo normas, 2014 m. ginčo sandorio sudarymo metu perleisto turto vertė siekė 10 929 Eur (5052 Lt – 6 proc.) (5070 Lt – 4 proc.) (29916 Lt – 6 proc.) (4749 Lt + 4867 Lt + 28121 Lt).

50. Apeliacinės instancijos teismas įvertinęs bylos duomenis, neturi pagrindo nesutikti su apeliantės argumentais ( šios nutarties 47 punktas), teismo vertinimu ieškovė neįrodė, kad turtas turėjo būti parduotas už konkrečią sumą, nes byloje nėra tam pakankamai duomenų, teismo išvada, kad bendra turto vertė yra 10 929 Eur padaryta nesant pagrindo tokiai išvadai.

51. Dėl senaties pažymėtina, kad ĮBĮ 11 straipsnio 5 dalies 8 punkte nustatyta, kad administratorius patikrina bankrutuojančios įmonės sandorius sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto iškėlimo ir pareiškia ieškinius bankroto bylą nagrinėjančiame teisme dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Pagal šio įstatymo nuostatas yra laikoma, kad administratorius apie šiuos sandorius sužino nuo dokumentų apie šių sandorių sudarymą gavimo dienos. Šiuo atveju atsižvelgiant į tai kada buvo iškelta bankroto byla, į aplinkybes dėl dokumentų perdavimo, vertintina, kad pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį ieškinys actio Pauliana pagrindu pareikštas nepraleidus įstatyme numatyto per vienerių metų ieškinio senaties termino. Be to pažymėtina, kad ginčo dėl to nėra.

52. Apibendrinant tai, kas išdėstyta apeliantė nesutiko su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, padarytomis išvadomis. Konkrečiu atveju apeliacinės instancijos teismas laiko pagrįstus apeliantės argumentus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Reikalavimas vertinti įrodymus, vadovaujantis vidiniu įsitikinimu, yra teisėjo nepriklausomumo principo išraiška, be to vadovaujantis teismų praktika, ta aplinkybė, jog teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, nepasisako dėl kiekvieno argumento ar rašytinio įrodymo, nereiškia, jog bylos medžiaga nebuvo tiriama ir vertinama, taip pat įstatyme įtvirtinta pareiga tinkamai motyvuoti teismo sprendimą nereiškia, jog teismas privalo detaliai atsakyti į kiekvieną byloje pateiktą argumentą.

53. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmosios instancijos teismo išvada, kad egzistuoja visos actio Pauliana sąlygos, sudarančios pagrindą ginčijamą sandorį pripažinti negaliojančiu pagal CK 6.66 straipsnį, nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Nesant pagrindo pripažinti negaliojančia 2014-12-29 pirkimo-pardavimo sandorį, nėra teisinio pagrindo taikyti restituciją ir ieškovei iš atsakovės priteisti 10 929 Eur sumą, ir atsakovei, kaip nurodė teismas, gražinti 1752,20 Eur debitorinę skolą.

Dėl bylos procesinės baigties

54. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, neatsižvelgė į nagrinėjamos bylos konkrečias faktines aplinkybes, netinkamai įvertino įrodymus. Atsižvelgiant į visumą byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų, į apeliantės apeliacinio skundo argumentus spręstina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino ieškinį. Apeliacinio teismo vertinimu ieškinio reikalavimų pagrįstumas nėra įrodytas (CPK 178 straipsnis). Daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, ieškinio reikalavimai atmestini (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

55. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, pakeitus teismo sprendimą arba priėmus naują sprendimą, perskirstytinos bylinėjimosi išlaidos, patirtos pirmosios instancijos teisme. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas ieškinys atmestinas, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos už advokato pagalbą neatlygintinos. Atsakovė pateikė prašymą priteisti 1000 Eur patirtų atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015-03-19 įsakymu Nr. 1R-77 „Dėl teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) patvirtinimo“ pakeitimo“ patvirtintų Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į Rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Teismas įvertinęs bylos duomenis, sprendžia, kad prašymas pagrįstas, iš ieškovės atsakovei priteistina 1000 Eur atstovavimo išlaidų.

Dėl apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

56. Tenkinus apeliacinį skundą, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis). Apeliantė, atsakovė pareiškė prašymą priteisti 800 Eur patirtų išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą, bei 39 Eur už žyminį mokestį, pateikė duomenis apie patirtas išlaidas.

57. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

58. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą, taip pat į atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį, apimtį, sprendžiamo klausimo sudėtingumą, galimai sugaištą laiką bei kitas aplinkybes sprendžia, kad atsakovės išlaidos advokato teisinei pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti, yra pagrįstos, neviršija maksimalių kriterijų todėl iš ieškovės atsakovei priteistina 800 Eur suma (CPK 93, 98 straipsniai).

59. Atsižvelgiant į tai, kad pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą atsakovė atleista nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, atsakovei 2018-08-03 sumokėtas 39 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą gražintinas atsakovei.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. liepos 10 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1310-1042/2018 ir priimti naują sprendimą.

Atmesti ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Saugila“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Opek“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autma“ dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo L. J..

Priteisti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autma“, į. k. 302341551 iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Saugila“, į. k. 301048556 administravimo išlaidų 1000 Eur atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme ir 800 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, iš viso 1800 Eur ( tūkstantį aštuonis šimtus eurų).

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos grąžinti atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Autma“, į. k. 302341551 39 Eur ( trisdešimt devynis eurus ) žyminio mokesčio.

Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.

Sprendimo patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, trečiajam asmeniui.

Teisėjai Lina MuchtarovienėIrena StasiūnienėVilija Valantienė