Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Mefodija Povilaitienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Pareiškėjas A. M. teismui pateikė skundą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1–5).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui už kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (pvz., 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Pareiškėjo teigimu, valstybė turi užtikrinti, jog vidutinis minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas būtų nemažesnis nei 4 kv. m.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 104 punkte nustatyta, kad suimtiesiems skirtos patalpos, ypač miegamosios, turi atitikti sveikatos ir higienos reikalavimus. Vadovaujantis Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Lietuvos higienos norma 134:2015 kaip ir iki 2015-10-31 galiojusi HN 76:2010 minimalių vienam kaliniui tenkančių kameros plotų nenustato.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2016-11-10 iki 2017-06-14. Iš atsakovės atstovo atsiliepime pateiktų duomenų, kuriais teismas neturi pagrindo abejoti, matyti, kad pareiškėjas laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimų nepažeista. Todėl nustatyti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų šiuo aspektu nėra pagrindo.

Teismas pažymi, kad Higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sanitarinio mazgo (tualeto) įrengimo laisvės atėmimo vietose reikalavimų. Ši higienos norma nustato bendrus higienos reikalavimus, taikomus laisvės atėmimo vietų gyvenamosioms patalpoms, dušinėms, sanitarinei švaryklai, kurie nesusiję su jų įrengimu. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas. Pažymėtina, kad šios taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Taigi teisės aktai nenumato imperatyvaus reikalavimo pilnai atitverti sanitarinį mazgą nuo gyvenamosios patalpos. Kita vertus, EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą/akutę (žr., pvz., 2009-03-12 sprendimo byloje Aleksandr Makarov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 punktas, 2007-11-15 sprendimo byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 punktas), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012-01-10 sprendimo byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 punktas).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015-03-10 sprendimo byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 punktai). LVAT, atsižvelgdamas į minėtus Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus bei naujausias Lietuvos administracinių teismų praktikos tendencijas, vertina, kad sanitarinio mazgo atskyrimas nuo bendros kameros erdvės sienele ar užuolaida asmens privatumo užtikrinimo aspektu nėra tinkamas, kadangi tai gali riboti kalinčio asmens privatumą ir sukelti jam nemalonius išgyvenimus (pvz., LVAT 2017-06-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; 2017-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; 2017-12-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A-3169-442/2017; 2017-07-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017 ir kt.). Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, išskyrus kameroje Nr. 254, sanitarinis mazgas nuo kameros uždengtas užuolaida (b. l. 37). Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovas nepateikė duomenų, patvirtinančių sanitarinių mazgų tinkamą atitvėrimą nuo kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, gyvenamojo ploto, taigi konstatuotina, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai įrengtas visą kalinimo ginčo laikotarpį nuo 2016-11-10 iki 2017-06-14, iš viso 217 parų, todėl šiomis dienomis galėjo būti pažeistas pareiškėjo privatumas juo naudojantis. Tačiau pažymėtina, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas kamerose didžiąją laiko dalį buvo laikomas vienas, tai leidžia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju pažeidimo dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu intensyvumas nebuvo didelis.

Pareiškėjo teigimu, jam atvykus į Lukiškių TI-K išduotas čiužinys, prikimštas neaiškios kilmės medžiagų, nuo jų čiužinys buvo nelygus, čiužinio išorinė dalis apsinešusi rūdimis, čiužinys įsigėręs kitų žmonių prakaito kvapo, nehigieniškas. Tokios pačios būklės pagalvė bei antklodė. Pareiškėjas negalėjo išsimiegoti, nuolat kęsdavo nugaros bei kaklo skausmus, niežtėjo kūną, jautė blogą kvapą, sklindantį iš minkštojo inventoriaus.

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalimi, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė. Nuteistieji gali naudotis nuosava patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 42 punktą, draudžiama laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomų asmenų nedezinfekuotą, neišskalbtą (neišvalytą) čiužinį, pagalvę, antklodę ir neskalbtus lovos skalbinius, rankšluosčius, drabužius perduoti kitiems asmenims. Lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (HN 134:2015 43 punktas). Čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymo ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir / arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje esančiomis priemonėmis, pvz., dezinfekavimo kameroje (HN 134:2015 41 punktas).

Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 (teisės akto redakcija, galiojusi nuo 2017-01-01 ir nuo 2017-08-01), 3 punkte nustatyta, kad suimtajam (nuteistajam) atvykus į laisvės atėmimo vietą, jam nemokamai išduodamas čiužinys, pagalvė ir antklodė, jei suimtasis (nuteistasis) neturi nuosavos patalynės, jam papildomai išduodama paklodė, užvalkalas pagalvei ir užvalkalas antklodei. Be to, vadovaujantis Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 107 punktu, suimtieji ir nuteistieji ne rečiau kaip kartą per savaitę gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius.

Nuo pat 2010-03-03 galiojanti Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 1 priedo Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normų redakcija įtvirtina, kad asmeniui išduodama viena pagalvė, kurios naudojimo laikas yra dveji metai, čiužinio naudojimo laikas yra keturi metai.

Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešime užfiksuota (b. l. 65–68), kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2016-11-10 (pareiškėjas tokią aplinkybę nurodo ir savo skunde), jam buvo išduotas naujas čiužinys, nauja antklodė ir nauja pagalvė. Šiame pranešime nurodyta, jog Lukiškių TI-K gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštąjį inventorių, juos patenkina, taigi jiems kreipųsis, minkštasis inventorius yra pakeičiamas anksčiau nei nurodyta Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normose. Pažymėtina, kad pareiškėjas pats nenurodė, jog dėl jam netinkamo minkštojo inventoriaus būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administracija, tokių duomenų byloje taip pat nėra.

Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamo minkštojo inventoriaus jis patyrė sveikatos sutrikimų (galvos, nugaros skausmai, bėrimas) į bylą pateikta pareiškėjo sveikatos istorijos kopija tokių teiginių nepatvirtina. Taigi Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų dėl minkštojo inventoriaus naudojimo terminų ar kokybės reikalavimų nesilaikymo nenustatyta.

Vadovaujantis HN 134:2015 44 punktu, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus pranešimas patvirtina (b. l. 65–68), jog Lukiškių TI-K dušo patalpų įrengimas HN 134:2015 reikalavimus atitinka. Dušo patalpų sienos, lubos, grindys ir kiti paviršiai yra lengvai valomi. Patalpose yra grindų kilimėlis, pakabos, suoliukas, lentynėlė. Patalpos yra kiekvieną dieną valomos, naudojant dezinfekcijos priemones. Suimtiesiems ir nuteistiesiems sudaroma galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Lukiškių TI-K direktoriaus 2016-09-30 įsakymu Nr. 1-264 patvirtintu tvarkos aprašu nustatyta, jog suimtieji dušu gali naudotis iki 15 min. Duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę ir tai, jog dušo patalpos neatitiko teisės aktų reikalavimų, nėra, todėl įvertinus minėtus pareiškėjo argumentus, konstatuotina, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu vieną kartą per savaitę.

Pareiškėjo teigimu, jis Lukiškių TI-K turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje.

Bausmių vykdymo kodeksas nustato, kad nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje laikantis šio kodekso 70 straipsnio reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su teisės į pasivaikščiojimą įgyvendinimu. Pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo, nenurodė kokiomis dienomis pareiškėjas neturėjo galimybės pasivaikščioti. Byloje nėra medžiagos, patvirtinančios, kad pareiškėjas būtų reiškęs skundus Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamai įgyvendintos teisės į pasivaikščiojimą. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl nepakankamo pasivaikščiojimui skirto laiko yra atmestini.

Pažymėtina, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) standarto (2002) 1 – Rev. 2006 II skyriaus 47 punkte numatyta, jog turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose, o ne, kaip nurodo pareiškėjas, laiko praleidimui lauke. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui buvo kliudoma pasinaudoti teise pasivaikščioti gryname ore. Teismas neturi pagrindo abejoti dėl Suėmimo vykdymo įstatymo ir Bausmių vykdymo įstatymo nuostatų užtikrinimo, duomenų, kad pareiškėjas norėjo pasivaikščioti, o Lukiškių TI-K pareigūnai to neleido, byloje nėra.

Pareiškėjo teigimu, kameros nebuvo tvarkomos, jose veisėsi tarakonai. Nakties metu buvo nuolat paliekamas įjungtas dirbtinis apšvietimas, tai trukdė miegoti, pareiškėjas patyrė miego sutrikimus, teko prašyti vaistų. Lietuvos HN 134:2015 įtvirtina, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas). Natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (15 punktas).

LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013-09-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013-04-25 nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Pažymėtina, kad pareiškėjas abstrakčiai nurodė aplinkybes, susijusias su higienos normų reikalavimų pažeidimais, t. y. nedetalizavo kokiose kamerose, kuriuose pareiškėjas buvo apgyvendintas, dirbtinis apšvietimas neatitiko higienos normų reikalavimų. Be to, iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad buvo tikrintos toliau nurodytos kameros, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas: Nr. 118, 139, 165 (b. l. 48–50, 51–53, 54–56, 59–61). Šiose tikrintose kamerose higienos normų pažeidimų dėl apšvietos reikalavimų nenustatyta. Patikrinimo metu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras taip pat nustatė, kad dalį gyvenamųjų patalpų, t. y. nuo 104 iki 125 imtinai, valo asmenys, atliekantys ūkio darbus ir Lukiškių TI-K paskirti į valytojų pareigas, todėl į šias kameras valymo inventorius neišduodamas. Taigi pareiškėjui pačiam teko pareiga tvarkytis kameras, kuriose jis buvo apgyvendintas, išskyrus kamerą Nr. 118, kurią valė paskirtas Lukiškių ūkio skyriaus darbuotojas. Tokiu atveju pareiškėjo nusiskundimai dėl tvarkos kamerose neužtikrinimo nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, nes pareiga tvarkyti kameras teko pačiam nuteistajam, o jo nusiskundimu dėl kameros Nr. 118 tvarkymo Lukiškių TI-K administracijai nėra pateikta.

Dėl pareiškėjo nurodomų tarakonų kameroje, pasisakytina, kad iš pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų matyti, kad kamerų būklė yra nuolat tikrinama, o nustačius pažeidimus, jie taisomi, kameros remontuojamos, tvarkomos. Atsakovė pateikė rašytinę medžiagą, patvirtinančią, kad 2015-12-30 pasirašyta paslaugų teikimo sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios pagrindu pastaroji įsipareigojo profilaktiškai atlikti patikrinimus dėl nariuotakojų naikinimo Lukiškių TI-K, taip pat užtikrinti kenkėjų naikinimą (b. l. 69–71). Pareiškėjas kalinimo laikotarpiu jokių skundų įstaigos administracijai šiuo klausimu nereiškė. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl kamerose aptiktų nariuotakojų objektyviai nepagrįsti, bendro pobūdžio, nedetalizuoti, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prašo priteisti 50 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-07-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Nustačius kalinamo asmens privatumo naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimą, sprendžiama, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka šio asmens pažeistai teisei apginti ir patirtos neturtinės žalos atlyginimas tokiam asmeniui priteisiamas pinigais (žr., pvz., 2018-07-18 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018, 2018-05-30 nutartį administracinėje byloje Nr. A-452-520/2018, 2018-05-09 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1730-858/2018).

Teismas pažymi, kad pareiškėjas buvo kalinamas Lukiškių TI-K naudojantis netinkamai įrengtais sanitariniais mazgais iš viso 217 parų, dalį iš jų pareiškėjas kameroje buvo kalinamas vienas. Tokios aplinkybės galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų ir dvasinių išgyvenimų. Kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į laikotarpį, kuriuo pareiškėjui Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, į pažeidimo mastą, jo trukmę, formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką nustatant priteisiamos neturtinės žalos dydį už analogiško pobūdžio pažeidimus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017-04-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-771-756/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1348-602/2018, 2018-03-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A-444-1062/2018, 2018-10-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018), į aplinkybę, kad pareiškėjas dalį kalinimo laiko dalį laiko kamerose buvo kalinamas vienas, į tai, kad pareiškėjas be skunde nurodytų aplinkybių nenurodė ir nepateikė jokių kitų įrodymų, patvirtinančių neturtinės žalos padarymo dydį, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pareiškėjui priteistinas 650 Eur neturtinės žalos dydis.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. M. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. M. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 650 Eur (šešis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo.

Likusią pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.