Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „JUSMIGA“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „JUSMIGA“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Citadele faktoringas ir lizingas“ dėl skolos ir delspinigių priteisimo, trečiasis asmuo uždaroji akcinė bendrovė „Delikana“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl trečiojo asmens reiškiamų prašymų

18. Lietuvos apeliaciniame teisme 2021 m. birželio 2 d. gauti trečiojo asmens UAB „Delikana“ prašymai sujungti nagrinėjamą bylą su Vilniaus miesto apylinkės teismo byla Nr. e2-2524-909/2021 pagal ieškovės BUAB „JUSMIGA“ ieškinį atsakovei UAB „Delikana“, trečiasis asmuo UAB „Citadele faktoringas ir lizingas“ dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu ir skolos priteisimo, bei bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

19. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, jog žodinis nagrinėjimas yra būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013, 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

20. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, sprendžia, kad pagrindo skirti bylą nagrinėti žodiniame teismo posėdyje nenustatyta, todėl trečiojo asmens prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo netenkinamas. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad trečiasis asmuo turėjo procesinę teisę teikti atsiliepimą į apeliacinį skundą ir jame išdėstyti visus savo argumentus, susijusius tiek su faktinėmis bylos aplinkybėmis, tiek ir su teisinių tų aplinkybių vertinimu, tačiau tokia savo teise nepasinaudojo. Antra, prašyme dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka iš esmės keliama tik faktinių aplinkybių nustatymo problema, todėl tokių argumentų pagrįstumą teisėjų kolegija gali įvertinti remdamasi bylos medžiaga. Juo labiau kad ieškovė bei atsakovė iš esmės neginčija faktinių aplinkybių, tačiau jų pozicijos išsiskiria, kaip turėtų būti vertinamos atitinkamos bylos faktinės aplinkybės, įrodymai. Minėta, kad apeliacinis procesas nėra skirtas bylos nagrinėjimui iš naujo, o šalių argumentai yra išsamiai išdėstyti procesiniuose dokumentuose.

21. Remiantis CPK 136 straipsnio 4 dalimi, teismas, nustatęs, kad teismo (teismų) žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium (CPK 302 straipsnis).

22. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pateikta informacija apie prašomas sujungti bylas, nemano, kad tarp prašomų sujungti bylų yra toks ryšys, kuris trukdytų šias bylas nagrinėti jų nesujungus ir ginčus išspręsti greitai bei teisingai. Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėtoje byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovės ir trečiojo asmens tarpusavio atsiskaitymo, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl ieškovės ir atsakovės santykių. Kaip pagrįstai nurodo ieškovė, šie atsiskaitymai nėra niekaip tarpusavyje susiję, nes kiekvienas iš šių asmenų turėjo aiškią ir skirtingai Trišalėmis sutartimis nustatytą pareigą atsiskaityti su ieškove; kiekvieno iš šių asmenų (ne)atsiskaitymas nepriklausė nuo kito asmens prievolių (ne)įvykdymo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų

24. Atsakovė į bylą pateikė išrašą iš savo vidinės buhalterinės apskaitos sistemos, iš kurio matyti, kad 2018 m. birželio 14 d. atsakovė atliko ieškovės įsiskolinimo pagal Lizingo sutartis ir atsakovės įsipareigojimo ieškovei pagal Trišales sutartis (mokėtinų sumų pagal Trišalių sutarčių 5.2 punktą) įskaitymą, kurio ieškovė nepripažįsta. Atsakovė 2018 m. birželio 20 d. mokėjimo pavedimu pervedė ieškovei 1 508,42 Eur sumą, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Invoice No. JUS18066, Act No. 201805F-1343“, t. y. ieškovės 2018 m. birželio 14 d. išrašyta ir pateikta atsakovei PVM sąskaita faktūra Nr. JUS18066 bendrai 64 130 Eur sumai. Išrašas iš atsakovės internetinės bankininkystės patvirtina, jog buvo pervestas likutis (skirtumas tarp ieškovės įsiskolinimo atsakovei – 36 969,58 Eur ir atsakovės mokėtinos pagal Trišalį susitarimą sumos – 38 478 Eur) pagal nurodytą PVM sąskaitą faktūrą. Ieškovė mokėjimo pavedimą ir jame nurodytą sumą priėmė.

26. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nusprendė, kad atsakovės prievolė atsiskaityti buvo įvykdyta įskaitymu ir toks atsiskaitymo būdas buvo pasirinktas šalių susitarimu bei iš esmės atitiko Trišalių sutarčių sąlygas. Ieškovė su tokia teismo išvada nesutinka ir teigia, kad šalys aiškiai Trišalėse sutartyse (5.2 ir 5.3 punktai) susitarė dėl atsiskaitymo būdo bankiniu pavedimu, todėl nesant pateiktų rašytinių susitarimų dėl sutarčių sąlygų pakeitimo (8.7 punktas), teismas nepagrįstai svarstė kitą atsiskaitymo būdą (įskaitymą); teismas, nuspręsdamas dėl įskaitymo teisėtumo, rėmėsi neleistinais įrodymais iš atsakovės buhalterinės sistemos; neteisingai įvertino atsakovės ieškovei atlikto mokėjimo paskirtį ir atsakovės 2020 m. birželio 17 d. atsakymo į ieškovės užklausimą turinį. Tuo tarpu atsakovė teigia, kad įskaitymas atitiko visas jam keliamas sąlygas; neprieštarauja nei Trišalių sutarčių, nei BAĮ nuostatoms, nes atliktas Lizingo sutarčių, PVM sąskaitos faktūros JUS18066 bei 2018 m. birželio 14 d. ieškovės prašymo pagrindu.

27. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytas aplinkybes, sprendžia, kad apeliacijos ribas sudaro klausimai dėl Trišalių sutarčių sąlygų (ne)pakeitimo bendru sutarimu bei dėl prievolių pabaigos įskaitymu fakto ir įrodinėjimo priemonių, kuriomis gali būti patvirtintas toks prievolių įskaitymo faktas.

Dėl Trišalių sutarčių sąlygos (ne)pakeitimo

28. Trišalių sutarčių 5.2 ir 5.3 punktais šalys susitarė, kad pirkėja (atsakovė) turi atsiskaityti su pardavėja (ieškove) vienu mokėjimu bankiniu pavedimu į pardavėjos (ieškovės) banko sąskaitą per 3 darbo dienas nuo momento, kai pirkėja (atsakovė) gaus pardavėjos (ieškovės) išrašytą PVM sąskaitą faktūrą ir kitus dokumentus. Šalys taip pat susitarė, kad sutarties sąlygos gali būti keičiamos ir (ar) sutartis gali būti pildoma tik abipusiu šalių rašytiniu sutarimu (Trišalių sutarčių 8.7 punktas). Pirmosios instancijos teismas konstatavo Trišalių sutarčių 5.2 ir 5.3 punktų sąlygų, reglamentuojančių ieškovės ir atsakovės atsiskaitymo tvarką, pakeitimą šalių bendru sutarimu, tai iš esmės atitiko Trišalių sutarčių 8.7 punkto nuostatas. Apeliantės teigimu, nesant rašytinio šalių susitarimo dėl Trišalių sutarčių sąlygų pakeitimo, atitinkančio Trišalių sutarčių 8.7 punkto sąlygas, teismas be pagrindo nusprendė dėl minimų Trišalių sutarčių nuostatų pakeitimo šalių bendru sutarimu.

29. CK 6.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia sutarties šalims laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenustatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Sutarties šalių valia turi būti išreikšta įstatymo nustatyta forma; aiški ir laisvai pareikšta. Sudarytos sutartys turi būti vykdomos taip, kaip nustatyta sutartyje, tačiau, pasikeitus aplinkybėms, gali būti pakeičiamos arba nutraukiamos.

30. Trišalėse sutartyse šalys susitarė, kad sutartis gali būti pakeista abipusiu šalių susitarimu, sudarant papildomą rašytinį susitarimą, kuris patvirtinamas šalių parašais ir antspaudais (Trišalių sutarčių 8.7 punktas). Pagal CK 6.183 straipsnio 1 dalį rašytinė sutartis, kurioje yra išlyga, kad sutartį pakeisti ar papildyti arba ją nutraukti galima tik raštu, negali būti pakeista, papildyta ar nutraukta kitokiu būdu. Pagal CK 6.183 straipsnio 2 dalį viena sutarties šalis dėl savo elgesio gali prarasti teisę remtis šio straipsnio 1 dalyje numatyta sutarties išlyga, jeigu kita sutarties šalis atitinkamai veikė, remdamasi pirmosios elgesiu.

31. Kasacinio teismo jurisprudencijoje, suformuotoje dėl sutarčių sudarymo ir jų sąlygų pakeitimo, be kita ko yra pasisakyta, kad asmenys ne tik gali sutartis sudaryti, bet ir savo elgesiu (konkliudentiniais veiksmais) gali pakeisti raštu sudarytos sutarties turinį, jeigu tai atitinka jų ketinimus. Šalių elgesiu turi būti išreikštas abiejų sutarties šalių bendras ketinimas dėl sutarties keitimo ar nekeitimo, šalių valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas turi būti aiški ir nedviprasmiška. Esant ginčui, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygas, teismai turi vertinti, ar šalys savo elgesiu pakeitė sutarties sąlygą ir kaip konkrečiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016, 27 punktas). Tam, kad būtų įrodytas sutarties keitimas konkliudentiniais veiksmais, yra būtina įrodyti: 1) sutartis nebuvo įvykdyta sutartyje nustatytu būdu; 2) abi sutarties šalys susitarė dėl kitokio sutarties įvykdymo būdo; 3) šis susitarimas yra aiškus ir nedviprasmiškas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. rugsėjo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-249-1075/2019, 33–35 punktai; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-219/2020, 34 punktas).

32. Remtis CK 6.183 straipsnio 2 dalimi sutarties šalys gali, kai jų valia (veiksmai) pakeisti sutarties sąlygas yra aiški ir nedviprasmiška. Tokį teisiškai reikšmingą sutarties šalių elgesį gali patvirtinti įvairios sutarties vykdymo aplinkybės. Kilus ginčui dėl minėtos normos taikymo, teismai, nustatę nurodytas aplinkybes, sprendžia, ar sutarties šalys iš tikrųjų siekė savo elgesiu pakeisti atitinkamą sutarties sąlygą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis Nr. 3K-3-234-823/2020).

33. Nagrinėjamo ginčo atveju Trišalių sutarčių pakeitimai galioja šalims juos raštu patvirtinus (Trišalių sutarčių 8.7 punktas). Šalių papildomo rašytinio susitarimo, patvirtinto šalių parašais ir antspaudais, dėl Trišalių sutarčių 5.2 ir 5.3 punktuose nustatytos atsiskaitymo tvarkos – atsakovė turi atsiskaityti su ieškove vienu mokėjimu bankiniu pavedimu į ieškovės banko sąskaitą per 3 darbo dienas, kai atsakovė gaus ieškovės išrašytą PVM sąskaitą faktūrą ir kitus dokumentus, pakeitimo nėra. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šalys aptariamas Trišalių sutarčių nuostatas pakeitė bendru sutarimu, nes ieškovė 2018 m. birželio 14 d. prašymu atsakovei prašė atlikti įskaitymą, o atsakovė, sutikdama su tokiu ieškovės prašymu, atliko įskaitymą ir 2018 m. birželio 20 d. mokėjimo pavedimu pervedė ieškovei 1 508,42 Eur sumą, t. y. skirtumą tarp ieškovės įsiskolinimo atsakovei – 36 969,58 Eur ir atsakovės mokėtinos pagal Trišales sutartis sumos – 38 478 Eur, kurį ieškovė priėmė. Teisėjų kolegija su tokia išvada sutinka, nes byloje nustatytos faktinės aplinkybės, priešingai nei teigia apeliantė, leidžia pritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad šalys bendru sutarimu pakeitė Trišalių sutarčių sąlygas dėl atsiskaitymo tvarkos.

34. Byloje nustatyta, kad ieškovė pagal Trišalių sutarčių 5.2 punktą pateikė atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. JUS18066 apmokėjimui 64 130 Eur sumai. Kartu su šia PVM sąskaita faktūra ieškovė atsakovei pateikė 2018 m. birželio 14 d. prašymą iš už pardavimą pagal aptariamą sąskaitą gaunamų lėšų užskaityti BUAB „JUSMIGA“ įsipareigojimus atsakovės lizinge. Iš atsakovės vidinės buhalterinės apskaitos sistemos išrašo matyti, kad 2018 m. birželio 14 d. atsakovė atliko ieškovės įsiskolinimo pagal Lizingo sutartis ir atsakovės įsipareigojimo ieškovei pagal Trišales sutartis įskaitymą ir 2018 m. birželio 20 d. mokėjimo pavedimu pervedė ieškovei 1 508,42 Eur sumą, kaip skirtumą, likusį po priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, mokėjimo paskirtyje nurodydama „Invoice No. JUS18066, Act No. 201805F-1343“, t. y. ieškovės 2018 m. birželio 14 d. išrašytą ir pateiktą atsakovei PVM sąskaitą faktūrą Nr. JUS18066.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks šalių elgesys (nutarties 34 punktas), pačiai ieškovei raštu prašant atlikti įskaitymą, o atsakovei jį atliekant ir sumokant ieškovei skirtumą, likusį po priešpriešinių reikalavimų įskaitymo, kurį ieškovė priėmė, sudaro pagrindą spręsti, kad šalių valia dėl Trišalių sutarčių sąlygų keitimo sutapo, toks Trišalių sutarčių vykdymas abiem šalims buvo priimtinas ir vykdomas. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į šalių elgesį dėl Trišalių sutarčių sąlygų, susijusių su atsiskaitymo tvarka, keitimo (nekeitimo), darytina išvada, jog ieškovė dėl savo elgesio prarado teisę remtis Trišalių sutarčių išlyga Trišales sutartis keisti tik raštišku šalių susitarimu.

36. Teisėjų kolegija vertina, kad byloje nustatytos kitos šalių tarpusavio santykių aplinkybės, šalims viena kitai iki šio nagrinėjamo ginčo kilimo nereiškiant jokių pretenzijų dėl Lizingo ir Trišalių sutarčių (ne)vykdymo taip pat įrodo bendrą šalių valią pakeisti Trišalių sutarčių 5.2 ir 5.3 punktų sąlygas dėl atsiskaitymo tvarkos. Kaip pagrįstai nusprendė pirmosios instancijos teismas, vertinant tuometę ieškovės finansinę situaciją, ieškovė tikrai būtų reikalavusi iš atsakovės nedelsiant sumokėti sąlyginai didelę sumą, o atsakovė reiškusi pretenzijas arba finansinį reikalavimą ieškovės bankroto byloje.

37. Šioje nutartyje aptartas nagrinėjamam klausimui aktualus teisinis reglamentavimas ir jį aiškinanti kasacinio teismo praktika, nustatytos bylos faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šalys bendru sutarimu pakeitė atsiskaitymo pagal Trišales sutartis tvarką.

Dėl prievolių pabaigos įskaitymu fakto bei įrodinėjimo priemonių, kuriomis gali būti patvirtintas prievolių įskaitymo faktas

38. CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytas vienas prievolės pasibaigimo būdų – prievolė baigiasi, kai įskaitomas priešpriešinis vienarūšis reikalavimas, kurio terminas suėjęs arba kurio terminas nenurodytas ar apibūdintas pagal pareikalavimo momentą. Įskaitymas yra vienašalis sandoris, nes pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo, kuriuo apie įskaitymą pranešama kitai šaliai (CK 6.131 straipsnis 1, 2 dalys). Įskaitymo teisiniai padariniai atsiranda, t. y. prievolė pasibaigia, nepriklausomai nuo kitos prievolės šalies valios ir požiūrio į tokį kontrahento veiksmą, tik būtina, kad kitai prievolės šaliai kontrahentas praneštų apie šį teisinį veiksmą ir kad būtų laikomasi CK 6.130 straipsnio 1 dalyje nustatytų įskaitymo sąlygų.

39. Nagrinėjamu atveju apeliantė skunde teigia, kad jai apie įskaitymą nebuvo pranešta nei žodžiu, nei raštu, nei kita forma, tačiau teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Visų pirma, tokius atsakovės argumentus paneigia ta aplinkybė, kad pati ieškovė 2018 m. birželio 14 d. prašymu atsakovei prašė pastarosios atlikti įskaitymą, t. y. šalių valia dėl įskaitymo buvo abipusė. Antra, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad atsakovės 2018 m. birželio 20 d. atliktas mokėjimo pavedimas 1 508,42 Eur sumai, mokėjimo paskirtyje nurodant „Invoice No. JUS18066, Act No. 201805F-1343“, t. y. ieškovės 2018 m. birželio 14 d. išrašytos ir atsakovei pateiktos PVM sąskaitos faktūros numerį JUS18066, kurį ieškovė priėmė, patvirtina, jog toks įskaitymas ieškovei buvo priimtinas. Trečia, byloje nepaneigta aplinkybė, kad ieškovė apie įskaitymą buvo informuota telefonu. Taigi, teisėjų kolegija, apibendrindama aukščiau nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, jog ieškovė buvo tinkamai informuota apie įskaitymo atlikimą, kurį ji pati ir inicijavo.

40. Apeliantė skunde taip pat laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas dėl įskaitymo teisėtumo, rėmėsi neleistinais įrodymais iš atsakovės buhalterinės sistemos, nes buhalterinė apskaita turi remtis pirminiu apskaitos dokumentu, o šiuo atveju tokių dokumentų nėra, bei neteisingai įvertino atsakovės ieškovei atlikto mokėjimo paskirtį, nes atsakovė sumokėjo ieškovei kainos dalį už trečiąjį asmenį, o ne skirtumą tarp ieškovės įsiskolinimo atsakovei ir atsakovės mokėtinos pagal Trišales sutartis sumos, ir atsakovės 2020 m. birželio 17 d. atsakymo į ieškovės užklausimą turinį, nes ieškovė teiravosi apie visus šalių sandorius, o ne tik apie lizingo sutartis.

41. Įrodymais CPK 177 straipsnio 1 dalies prasme yra pripažįstami bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros faktinės aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku. Bylai teisingai išspręsti reikšmingi faktiniai duomenys gali būti nustatyti įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis – CPK 177 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtintas pavyzdinis (nebaigtinis) tokių priemonių sąrašas. Vis dėlto tam tikrų faktinių aplinkybių įrodinėjimas CPK 177 straipsnio 3 dalies prasme gali reikalauti išimtinai tik specialių įrodinėjimo priemonių, tačiau toks reikalavimas, kad atitinkamos faktinės aplinkybės turi būti įrodinėjamos konkrečiomis įrodinėjimo priemonėmis, turi būti aiškiai ir tiesiogiai nustatytas proceso įstatyme arba įstatyme, reglamentuojančiame vieną ar kitą materialųjį teisinį santykį, iš kurio yra kildinamos siekiamos patvirtinti ar paneigti faktinės aplinkybės.

42. Tačiau tarp materialiosios teisės normų, reglamentuojančių įskaitymo institutą (CK 6.130–6.140 straipsniai), nėra tokių nuostatų, kurios nurodytų, kad įskaitymo formai yra keliami vieni ar kiti reikalavimai ir kad įskaitymo faktas teismine tvarka gali būti įrodinėjamas tik specialiomis įrodinėjimo priemonėmis, atitinkančiomis vienus ar kitus formos reikalavimus. Pažymėtina, kad CK 6.131 straipsnio, reglamentuojančio įskaitymo tvarką, 2 dalyje įtvirtinta abstrakti nuostata, jog įskaitoma pranešant apie tai kitai prievolės šaliai. Šios nuostatos prasme esminis yra paties pranešimo apie įskaitymą faktas – prievolėms įskaityti pakanka vienos prievolės šalies pareiškimo (CK 6.131 straipsnio 1 dalis), o pranešimo apie įskaitymą forma ir turinys nėra prievolių pabaigą įskaitymu nulemiantys veiksniai. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad tais atvejais, jeigu sutartyje ar įstatyme nenustatyta specialios pranešimo formos, apie įskaitymą gali būti pranešama įvairia forma (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-479/2010; 2012 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2012). Taigi, paties įskaitymo faktas gali būti įformintas įvairiais būdais, svarbiausia, kad prievolės šalies pasirinktas įforminimo būdas aiškiai atspindėtų jos valią įskaityti prievolę.

43. Teisėjų kolegija, remdamasi aukščiau išdėstytais motyvais, pripažįsta nepagrįstais apeliantės argumentus, nurodytus nutarties 40 punkte, nes, visų pirma, prievolių, kurių abi šalys yra juridiniai asmenys, įskaitymo faktas gali būti patvirtintas įvairiomis įrodinėjimo priemonėmis, o ne išimtinai tik juridinio asmens buhalterinės apskaitos dokumentais ir tokiuose dokumentuose užfiksuotais faktiniais duomenimis. Antra, kaip pagrįstai nurodo atsakovė atsiliepime į apeliantės skundą, įskaitymo faktą patvirtina ne tik pats išrašas iš atsakovės vidinės buhalterinės apskaitos sistemos, bet ir Lizingo sutartys, PVM sąskaita faktūra JUS18066 bei 2018 m. birželio 14 d. ieškovės prašymas, kurių pagrindu atsakovė ir atliko ginčijamą įskaitymą. Trečia, priešingai nei teigia ieškovė, atsakovės 2018 m. birželio 20 d. atlikto mokėjimo paskirtis – „Invoice No. JUS18066, Act No. 201805F-1343“ liudija, kad nurodytu mokėjimu su ieškove atsiskaito būtent atsakovė, o ne atsakovė už trečiąjį asmenį, nes mokėjimas atliktas Trišalių sutarčių 5.2 punkte nustatytu terminu; mokėjimo paskirtyje nurodyta būtent ieškovės atsakovei 2018 m. birželio 14 d. išrašytos PVM sąskaitos faktūros numeris JUS18066; mokėjimo suma atitiko skirtumą tarp ieškovės įsiskolinimo atsakovei – 36 969,58 Eur ir atsakovės mokėtinos pagal Trišales sutartis sumos – 38 478 Eur. Ketvirta, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai įvertino 2020 m. birželio 17 d. atsakovės atsakymo ieškovei turinį, nes minėtame rašte atsakovė pateikė informaciją, susijusią tik su dvišalėmis sutartimis, sudarytomis tarp ieškovės ir atsakovės.

44. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai atsakovas teisme pareiškia, jog prievolė pagal ieškinį yra pasibaigusi dėl iki bylos iškėlimo įvykusio įskaitymo, teismas turi patikrinti tokio atsikirtimo pagrįstumą, t. y. ar įskaitymas įvyko ir ar jis pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408/2008; 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2009). Atsakovui ginantis nuo pareikšto ieškinio paaiškinimu apie atliktą įskaitymą, nereikia reikšti priešieškinio dėl jo atlikto prievolės pasibaigimą sukėlusio veiksmo, reikalaujant teismo tokį įskaitymą patvirtinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-293/2009). Tai reiškia, jog atsakovui ginčijant reikalavimą dėl prievolės įvykdymo tuo pagrindu, kad ji yra pasibaigusi priešpriešinių reikalavimų įskaitymu, nereikia reikšti priešinio reikalavimo dėl įskaitymo sandorio nustatymo, tačiau atsakovas privalo įrodyti, kad įskaitymas atliktas laikantis įstatymo reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2010).

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai, kuriais keliamas klausimas dėl įrodinėjimo priemonių, kuriomis gali būti patvirtintas prievolių įskaitymo faktas, yra nepagrįsti. Atsakovė leistinomis įrodinėjimo priemonėmis įrodė įskaitymo atlikimą.

46. Tam, kad prievolė baigtųsi įskaitymu, turi būti šios sąlygos: pirma, prievolės šalys turi turėti viena kitai abipusių teisių ir pareigų, t. y. skolininkas kartu turi būti ir savo kreditoriaus kreditorius, o kreditorius – ir savo skolininko skolininkas; antra, šalių reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. šalys turi turėti reikalavimus viena kitai, o ne trečiajam asmeniui; trečia, šie šalių reikalavimai turi būti vienarūšiai, t. y. abiejų prievolių dalykas turi būti toks pat (pavyzdžiui, šalys viena kitai turi sumokėti pinigus, suteikti viena kitai tam tikras paslaugas ir pan.); ketvirta, abu reikalavimai turi galioti; penkta, abu reikalavimai turi būti vykdomi; šešta, abu reikalavimai turi būti apibrėžti. Nors, minėta, įskaitymas galimas nepriklausomai nuo to, sutinka kita prievolės šalies su tokiu prievolės pasibaigimo būdu ar ne, kita prievolės šalis turi teisę ginčyti įskaitymo pagrįstumą teisme, įrodinėdama, kad nebuvo įstatyme nustatytų sąlygų, būtinų atliekant įskaitymą (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-701/2017 ir jos 16 punkte nurodyta kasacinio teismo praktika).

47. Teisėjų kolegijos vertinimu, ginčo atveju atliktas įskaitymas atitinka visas sąlygas, nurodytas nutarties 46 punkte – šalys viena kitai turėjo reikalavimų, kurie buvo galiojantys ir vykdytini, priešpriešiniai, vienarūšiai bei apibrėžti. Taigi, atsakovės atliktas įskaitymas atitinka įstatymo nustatytus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, pagrįstai šalių teisinius santykius kvalifikavo kaip reikalavimų įskaitymą.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

48. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, šalių procesiniuose dokumentuose pateiktus argumentus ir nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino nagrinėjamam klausimui aktualias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo ginčui aktualios teismų praktikos ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo, todėl jis paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

49. Atmetus ieškovės apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą įgijo atsakovė, tačiau atsakovė atlyginti jos patirtas išlaidas neprašė ir nepateikė tokias išlaidas patvirtinančių įrodymų, todėl toks klausimas nespręstinas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.