- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-03-09
- Bylos Nr.
- e2A-140-781/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-59-3-00024-2020-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Asta Radzevičienė, Jūratė Varanauskaitė
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko
- Ieškovas
- L. Š.
- Trečiasis asmuo
- akcinei bendrovei SEB bankas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės, Astos Radzevičienės ir Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko, apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimo dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto banko, trečiajam asmeniui akcinei bendrovei SEB bankas, dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė L. Š. (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą prašydama pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė nuosavybė, kurioje jai priklauso 99,40 proc., o atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai valstybės įmonės Turto banko (toliau – atsakovė) – 0,6 proc. buto; atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės ir ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisti butą, o atsakovei iš ieškovės – 272,20 Eur kompensaciją bei priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ji nuo 2018 m. lapkričio mėn. gyveno faktinėje santuokoje su G. Š.. 2019 m. birželio 14 d. pirkimo pardavimo sutartimi, po ½ d., jie įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini) (toliau – butas). Ieškovė paaiškino, kad už butą 10 000 Eur sumokėjo asmeniškai ji, dovanojimo sutarties pagrindu gautomis lėšomis, o 35 000 Eur sumokėjo abu, panaudodami akcinės bendrovės (toliau – AB) SEB banko kredito sutarties pagrindu suteiktas lėšas būsto įsigijimui. Banko kreditas buvo suteiktas ieškovei ir G. Š.; kreditas bankui turi būti grąžintas iki 2049 m. gegužės 25 d. Ieškovė nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio 23 d. G. Š. mirė. Kadangi G. Š. bankui yra sumokėjęs tik dvi įmokas, todėl bendros jungtinės veiklos dalyvių nuosavybės dalys bendrame turte nėra lygios, ieškovės dalis yra didesnė nei ½ d. nurodyta pirkimo – pardavimo sutartyje. Po G. Š. mirties palikimą priėmė atsakovė.
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad neturi duomenų, paneigiančių ar patvirtinančių ieškovės nurodytas aplinkybes dėl ginčo buto įsigijimo aplinkybių ir atliktų mokėjimų už jį, todėl ieškinio reikalavimai dėl turto dalių nustatymo ir atidalinimo spręstini teismo nuožiūra, tačiau nesutiko su reikalavimu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Atsakovė tvirtino, kad ji, kaip valstybės institucija, kuriai teisės aktai nustato pareigą vykdyti valstybės paveldėto nekilnojamojo turto, įskaitant ir priskirtus žemės sklypus ir akcijų perėmimą, įvertinimą ir apskaitą, neatliko jokių prieštaraujančių teisės aktams veiksmų, kurie būtų galėję pažeisti ieškovės interesus. Atsakovė pažymėjo, kad ji negali tiesiogiai atsiskaityti su ieškove dėl galiojančio teisinio reglamentavimo, t. y. teisės aktai imperatyviai nustato, kad tik iš valstybės paveldėto ir parduoto turto gautų lėšų atlyginami palikėjo kreditorių reikalavimai.
4. Atsiliepimo į ieškinį trečiasis asmuo AB SEB bankas nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Panevėžio apygardos teismas 2020 m. birželio 22 d. sprendimu ieškinį tenkino: pripažino, kad butas yra bendroji dalinė nuosavybė, kurioje ieškovei priklauso 99,40 procentai, o atsakovei - 0,6 proc. buto; atidalino iš bendrosios dalinės nuosavybės ir ieškovei asmeninės nuosavybės teise priteisė butą, o atsakovei iš ieškovės priteisė 272,20 Eur kompensaciją; priteisė iš atsakovės 200 Eur žyminio mokesčio ir 1 300 Eur atstovavimo išlaidų, viso 1 500 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės naudai.
6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis konstatavo, kad ieškovei ir G. Š. įsigyjant nekilnojamąjį turtą, ieškovė prisidėjo ženkliai didesne suma. Byloje nepaneigti ieškovės teiginiai, kad ji ir G. Š. buvo susitarę dėl nuosavybės dalių perskaičiavimo, AB SEB bankui grąžinus kreditą, įvertinus kiekvieno jų piniginio indėlio už butą sumokėjimą. Bylos duomenys patvirtino, kad įsigyjant butą, ieškovė pardavėjams mokėjo ir asmeninėmis lėšomis (10 000 Eur, 22,22 proc. viso buto vertės), todėl teismas konstatavo, kad G. Š. mirties dienai ieškovės ir G. Š. nuosavybės dalys bendrame turte nebuvo lygios, ieškovės dalis bendroje jungtinėje veikloje buvo didesnė nei ½ d., nurodyta pirkimo – pardavimo sutartyje. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovės reikalavimas pripažinti 99,40 proc. (994/1000 d.) jos dalį bendroje dalinėje nuosavybėje, o G. Š. – 0,60 proc. (6/1000 dalys), yra pagrįstas.
7. Atsižvelgdamas į tai, kad G. Š. dalis bute jo mirties dienai yra itin nedidelė, be to, ieškovė išlieka atsakinga kreditoriui AB SEB bankui pagal kreditavimo sutartį ir vykdo įsipareigojimus bankui, o atsakovė atidalijimui neprieštarauja, pirmosios instancijos teismas atidalijimo išmokant kompensaciją pinigais būdą pripažino nepažeidžiančiu atsakovės teisių. Teismas nustatė, kad buto dalies vertė G. Š. mirties dienai sudarė 270 Eur.
8. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės jai priklausančią nekilnojamojo turto dalį, priteisiant ieškovei iš atsakovės jai priklausančią 6/1000 d. šio turto, o atsakovei iš ieškovės priteisiant 272,20 Eur piniginę kompensaciją, turi būti tenkintinas.
9. Teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, nustatė, kad ieškovė už ieškinį yra sumokėjusi 200 Eur žyminį mokestį, bei patyrė 1 300 Eur atstovavimo išlaidų. Įvertinęs tai, kad atstovavimo išlaidų dydis neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylos priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą rekomenduojamų dydžių, teismas nustatė esant pagrindui jas priteisti iš atsakovės. Teismas papildomai pažymėjo, kad atsakovės nurodomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.62 straipsnio 3 dalies ir 4.193 straipsnio 4 punkto nuostatos nagrinėjamu atveju nėra taikytinos. Teismo manymu, taikyti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 4 dalies nuostatas taip pat nėra pakankamo pagrindo, nes ieškovė sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas ieškovės reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų iš atsakovės priteisimo, ir šio ieškovės reikalavimo netenkinti. Atsakovė nurodo, kad:
10.1. Atsakovė nagrinėjamu atveju nėra atsakinga dėl ieškinio reikalavimų, kadangi ji neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o vykdė teisės aktuose jai numatytas funkcijas. Atsakovė negalėjo atsisakyti priimti palikimo mirus G. Š..
10.2. Atsakovė proceso nevilkino, jos procesinis elgesys buvo tinkamas.
10.3. Ieškinio pareiškimą teismui sąlygojo pačios ieškovės elgesys – ieškovė nuo 2018 m. lapkričio mėn. gyveno faktinėje santuokoje su G. Š., tačiau santuokos jie nebuvo įregistravę, dėl ko po G. Š. mirties ieškovė negalėjo pretenduoti į palikėjo turtą.
10.4. Atsakovė yra valstybės įmonė, kuri yra atleista nuo bylinėjimosi išlaidų, todėl ne tik atstovavimo, bet ir žyminis mokestis, sumokėtas ieškovės, iš atsakovės nėra priteisiami.
Atsiliepimas
11. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo su juo nesutinkanti ir prašo jį atmesti, priteisti jos naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ieškovė 2020 m. gegužės 12 d. parengė taikos sutartį, tačiau atsakovė jos nepasirašė ir atmetė taikų ieškovės pasiūlymą. Atsakovė nebuvo aktyvi, nepasinaudojo pasiūlymu sudaryti taikos sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė netaikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies.
11.2. Atsakovė klaidingai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priteisti iš jos bylinėjimosi išlaidas prieštarauja formuojamai teismų praktikai. Apeliacinės instancijos teismai, analogiškose bylose suformavo precedentą, kurio pagrindu iš atsakovės yra priteisiamos bylinėjimosi išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apibrėžia apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis), taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).
Dėl atsakovės pareigos atlyginti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas
13. Atsakovė nagrinėjamoje byloje kelia bylinėjimosi išlaidų paskirstymo teisėtumo klausimą. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai buvo nesprendęs priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokestį ir atstovavimo teisines išlaidas) ieškovės naudai. Atsakovės manymu, ji nėra atsakinga dėl ieškinio reikalavimų; dalyvavimą šioje byloje sąlygojo teisės aktų nuostatos, įpareigojančios vykdyti valstybės paveldėto nekilnojamojo turto perėmimą, saugojimą, realizavimą ir pan., bet ne jos neteisėti veiksmai ar tam tikrų prievolių nevykdymas. Būtent šios aplinkybės, atsakovės įsitikinimu, nesukuria pareigos atlyginti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
14. Teisėjų kolegija iš byloje esančių duomenų nustatė, kad ieškovė nuo 2018 m. lapkričio mėn. gyveno faktinėje santuokoje ir vedė bendrą ūkį su G. Š.. 2019 m. birželio 14 d. pirkimo – pardavimo sutartimi jie įsigijo butą, kiekvienam priklausė ½ d. nekilnojamojo turto. 2019 m. rugpjūčio 23 d. mirus G. Š., atsakovė paveldėjo palikėjo turtą. Ieškovei pasikreipus į teismą dėl dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo, atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, atsakovė šių reikalavimų tenkinimui neprieštaravo. Pirmosios instancijos teismas, tenkinęs ieškinį ir taikydamas CPK 93 straipsnio 1-3 dalyse įtvirtintą bendrąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims principą „pralaimėjęs moka“, sprendė esant pagrindui iš atsakovės ieškovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.
15. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Tačiau ši bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė nėra besąlygiškai taikoma kiekvienu atveju. CPK 93 straipsnio 4 dalis suteikia teismui diskreciją nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1-3 dalyse įtvirtinto reglamentavimo, atsižvelgiant į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertinant priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Vadinasi, CPK 93 straipsnio 1-3 dalyse nustatyta bendrąja bylinėjimosi išlaidų paskirstymo proceso šalims taisykle būtų teisinga ir tikslinga vadovautis tik tuomet, jei būtų nustatyti neteisėti atsakovės veiksmai (neveikimas), nulėmę nagrinėjamos bylos inicijavimą, arba jos netinkamas procesinis elgesys civilinėje byloje, suponuojantis atsakovės pareigą padengti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
16. Kalbant apie veiksnius, sąlygojusius nagrinėjamos bylos iškėlimą, privalu atsižvelgti į specifinį atsakovės, kaip paveldėtojos, vaidmenį. Vadovaujantis CK 5.62 straipsnio 1 dalimi tam tikrais atvejais įpėdinė tiek pagal testamentą, tiek pagal įstatymą gali būti valstybė – turtas valstybei paveldėjimo teise pereina tokiais atvejais, kai yra paliktas valstybei testamentu arba palikėjas neturi įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba iš visų įpėdinių atimta paveldėjimo teisė. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas valstybės paveldėjimo pagal įstatymą galimybę, siekė išvengti palikėjo turto neapibrėžto statuso bei užtikrinti palikėjo kreditorių teisių ir teisėtų interesų apsaugą tais atvejais, jei mirus palikėjui nebūtų įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą, nė vienas įpėdinis nepriimtų palikimo arba iš visų įpėdinių būtų atimta paveldėjimo teisė (CK 5.62 straipsnio 1 dalies 2–4 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464-219/2018). Pažymėtina, kad valstybė paveldi pagal įstatymą ir nuo kitų įpėdinių skiriasi tuo, kad negali atsisakyti priimti palikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-18/2014).
17. Atsakovė yra valstybės institucija, kuriai teisės aktai nustato pareigą vykdyti valstybės paveldėto nekilnojamojo turto, įskaitant ir jam priskirtus žemės sklypus ir akcijų perėmimą, įvertinimą ir apskaitą pagal Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634.
18. Apibendrinant byloje nustatytas aplinkybes ir atsakovės specifinę padėtį palikimo priėmimo procese, teisėjų kolegija nustatė, kad ieškovės kreipimąsi į teismą nulėmė ne atsakovės neteisėti veiksmai (neveikimas) ar tam tikros prievolės nevykdymas (netinkamas vykdymas), o ieškovės gyvenimo būdas su G. Š. teisiškai neįforminus jų tarpusavio santykių bei atsakovės prievolė, nesant įpėdinių, priimti palikimą. Taigi, atsakovės veiksmai (neveikimas) neturėjo jokios įtakos civilinės bylos inicijavimui. Šios aplinkybės ieškovė neginčija. Byloje taip pat nėra duomenų ir apie nustatytą atsakovės netinkamą procesinį elgesį. Faktas, kad atsakovė atmetė ieškovės taikų pasiūlymą, nepasirašė ieškovės parengtos taikos ir nepasinaudojo galimybe taikiai išspręsti ginčą, savaime nereiškia atsakovės piktnaudžiavimo savo procesinėmis teisėmis.
19. Byloje nenustačius atsakovės kaltės dėl ieškovės kreipimosi į teismą, nekonstatavus atsakovės netinkamo procesinio elgesio, teisėjų kolegijos vertinimu, būtų neteisinga, nepagrįsta bei neprotinga sprendžiant ieškovės byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą, vadovautis CPK 93 straipsnio 1-3 dalių nuostatose įtvirtintomis bendrosiomis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklėmis, kurios užtikrina bylinėjimosi išlaidų paskirstymą šalims pagal išnagrinėtos bylos materialųjį teisinį rezultatą, ir netaikyti CPK 93 straipsnio 4 dalies normos, kaip padarė pirmosios instancijos teismas.
20. CPK 93 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta išimtis iš bendrosios taisyklės yra grindžiama priežasties teorija, kuria remiantis bylinėjimosi išlaidų atlyginimo naštos paskirstymui yra reikšmingas toks nesąžiningas šalių procesinis elgesys, kuris būtų bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gruodžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-359-969/2020). Kasacinio teismo konstatuota, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-226-248/2018).
21. Apibendrinant anksčiau aptartą teisinį reglamentavimą, kasacinio teismo išaiškinimus, byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios apeliacinės instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, netinkamai įvertino šių išlaidų susidarymo priežastis nagrinėjamoje byloje, neatsižvelgė į atsakovės specifinį, kaip paveldėtojos, vaidmenį, todėl nepagrįstai netaikė CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatos. Kadangi bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimai nėra tarp šalių vykstančio materialinio teisinio pobūdžio ginčo dalis, skundžiamo sprendimo tikslinimas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo nėra vertinamas kaip šio sprendimo dalies dėl materialinio ieškinio reikalavimo panaikinimas. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, panaikinant skundžiamą sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteistos bylinėjimosi išlaidos (200 Eur žyminis mokestis ir 1 300 Eur teisinės pagalbos išlaidos) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apygardos teismo 2020 m. birželio 22 d. sprendimą pakeisti, panaikinant sprendimo dalį, kuria ieškovės L. Š. naudai iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos valstybės įmonės Turto banko (juridinio asmens kodas 112021042), priteistos 1 500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidos.