- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-22
- Bylos Nr.
- e2A-1435-619/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05634-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrutė Kalinauskienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė, Jelena Šiškina
- Atsakovas
- Ž. P.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andrutės Kalinauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Rūtos Veniulytės – Jankūnienės, Jelenos Šiškinos teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka, išnagrinėjo atsakovo Ž. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovui Ž. P. dėl skolos priteisimo,
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo 3 205,39 Eur skolos, 86,63 Eur materialiųjų palūkanų, 5 procentų metines palūkanas ir 76,58 Eur bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, jog laikotarpiu nuo 2015-11-01–2018-01-31 pateikė šilumos energiją atsakovui priklausantiems nekilnojamiems objektams - butui (duomenys neskelbtini), ir negyvenamajai patalpai – odontologijos klinikai (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas nėra atsiskaitęs už pateiktą šilumos energiją.
3. Atsakovas Ž. P. su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
4. Atsakovo tvirtinimu, ieškovė nepateikė pirminių dokumentų, pagrindžiančių skolos dydį. Nurodė atvejį, kai atsakovo sumokėta 117,95 Eur suma nesutapo su duomenimis, pateiktais ieškovės apie atsakovo mokėjimą - 107.95 Eur, t.y. ieškovė įskaitė mažesnę sumą, nei buvo sumokėta. Nuo 2015-04-01 atsakovui priklauso ne 3, o 2 patalpos, tačiau nors atsakovas prašė rašyti dvi sąskaitas, ieškovė teikė ir sąskaitą už nesančios patalpos šildymą. 2017-08-04 atsakovas pateikė prašymą ieškovei atjungti namą (duomenys neskelbtini), nuo centralizuotų šilumos tinklų ir nutraukti šilumos energijos tiekimo sutartis. Ieškovė šio prašymo netenkino motyvuodama, kad namas (kuris priklauso atsakovui) turi bendrą šildymo sistemą su namu (duomenys neskelbtini), todėl namai nuo centralizuotos šildymo sistemos gali būti atjungti tik kartu. Tokie ieškovės veiksmai prieštarauja Energetikos ministro 2010-10-25 įsakymu patvirtintų Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 114 punkto nuostatoms. Prašė įpareigoti ieškovę patikslinti išrašytas sąskaitas ir apmokėjimus bei įpareigoti ieškovę atjungti atsakovui priklausantį pastatą nuo centralizuotų šilumos tinklų.
II. Pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino. Priteisė iš atsakovo Ž. P. 3 292,02 Eur skolos, 5 procentų dydžio procesines metines palūkanas už priteistą sumą (3 292,02 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018-02-22) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 76,58 Eur bylinėjimosi išlaidų ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“, į. k. 124135580, naudai.
6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė tiekia šilumos energiją atsakovo 62,63 kv. m. ploto butui, esančiam (duomenys neskelbtini), kuriam ieškovė suteikusi du vartotojo kodus – 9094881 ir 0209018, kuriems ieškovės informacinėje sistemoje nuo seniau yra nurodyti du adresai - (duomenys neskelbtini). Taip pat ieškovė tiekia šilumos energiją atsakovo 49,47 kv. m. ploto negyvenamajai patalpai – odontologijos klinikai, esančiai (duomenys neskelbtini), ir šuo adresu ieškovės informacinėje sistemoje atsakovo vartotojo kodas nurodytas 8011255. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše nurodyta, jog butas (duomenys neskelbtini), ir odontologijos klinika, (duomenys neskelbtini), yra prijungti prie centralizuotai tiekiamos šilumos energijos sistemos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog atsakovui nuosavybės teise priklausantis 62,63 kv. m. ploto butas, (duomenys neskelbtini), buvo suformuotas 2015 m. sujungus du daiktus, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir Nr. (duomenys neskelbtini). Vadovaudamasis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 papunkčiu, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovui laiku nepranešus apie nekilnojamųjų daiktų apjungimą, ieškovė neturėjo pagrindo išrašinėti vienos sąskaitos pažymėdamas, kad tai iš esmės neturi reikšmės atsakovui tenkančios šilumos energijos apskaičiavimui.
7. Pirmosios instancijos teismas pasisakydamas dėl ieškovo argumentų, jog jo atžvilgiu negali būti taikomos šilumos energijos tiekimą reglamentuojančios norminių aktų nuostatos, nurodė, kad centralizuota šilumos energija tiekiama atsakovo patalpoms (duomenys neskelbtini), ir (duomenys neskelbtini) bei pastate (duomenys neskelbtini), esantiems butams bei negyvenamosioms patalpoms ir ši energija yra apskaitoma pagal vieną bendrą šilumos apskaitos prietaisą – įvadinį šilumos skaitiklį. Pažymėjo, jog tokia faktinė situacija yra nuo pat atsakovo skolos susidarymo pradžios, todėl ieškovė, remdamasi abiems pastatams skirto įvadinio skaitiklio rodmenimis paskirsto patiektos šilumos energijos pastatams (duomenys neskelbtini), kiekį proporcingai savininkų turimų patalpų plotui. Atkreipė dėmesį, jog ieškovė, paskirstydama šilumos kiekį pastatams (duomenys neskelbtini), patalpų savininkams vadovavosi Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. O3-19 patvirtintu metodu Nr. 4, kuris vėliau buvo patvirtintas 2016-06-13 nutarimu Nr. O3-183 ir taikomas nuo 2017-08-01, kas reiškia, jog visus mokesčius už suvartotą šilumos energiją ieškovė apskaičiavo remdamasi įvadinio skaitiklio parodymais, t.y. mokesčius skaičiavo už faktiškai suvartotą pastatuose šilumos kiekį.
8. Įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad esant vienai daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) bei atsakovui priklausančio buto (duomenys neskelbtini)ir patalpų (duomenys neskelbtini), šildymo sistemai, kuriai įrengtas bendras įvadinis apskaitos prietaisas ir minėtų pastatų patalpų bendraturčiams nepasirinkus suderinto su Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija šilumos paskirstymo metodo, ieškovė taikė pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantį metodą, o siekiant kito metodo taikymo, atsakovas (taip pat kas nors iš patalpų name (duomenys neskelbtini), savininkų) turi inicijuoti bendraturčių nutarimo dėl kito suvartotos šilumos energijos paskirstymo metodo pasirinkimo priėmimo arba atsakovas turi inicijuoti atsijungimą teisės aktų nustatyta tvarka nuo centralizuoto šilumos energijos tiekimo.
9. Remdamasis Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašo 7 p. bei Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinių sąlygų aprašo 5 p. nuostatomis, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nepriklausomai nuo to, ar yra buitinis ar ne buitinis šilumos energijos vartotojas, esant situacijai, kai dviems pastatams įrengtas bendras įvadinis šilumos apskaitos prietaisas (tai atitinka tą faktinę padėtį, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas) būtent šilumos energijos vartotojai turi nuspręsti, kokį šilumos paskirstymo metodą pasirinkti, taip pat nuspręsti, kokį pasirinkti patalpų šildymo būdą. Pažymėjo, kad šilumos vartotojas (patalpų savininkas) privalo raštu pranešti šilumos tiekėjui apie patalpų duomenų pasikeitimą. Todėl atsakovo argumentas, kad ieškovės atstovai turėjo dar 2015 m. sužinoti apie atsakovo patalpų apjungimą, nėra pagrįstas.
10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog ieškovės sąskaitose ir pranešimuose „Informacija klientui“ nurodytas atsakovui priklausančios (ių) patalpos (ų), kuriai (ioms) tiekta šilumos energija, plotas. Atsakovas šių duomenų teisingumo nepaneigė, bylos nagrinėjimo metu nepareiškė prašymo skirti byloje ekspertizę dėl šilumos energijos, tekusios atsakovui, apskaičiavimo teisingumo, todėl, nepaneigus ieškovės apskaičiavimų teisingumo, pirmosios instancijos teismas juos laikė teisingais ir pagrįstais. Atmetė atsakovo argumentą dėl sumokėtos 117,95 Eur sumos galimo netinkamo įskaitymo, nes atsakovo į bylą pateiktame 2017-03-16 mokėjimo nurodyme nėra nurodyta, kad jis atliekamas tiesiogiai ieškovei. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovui priklausančių patalpų (duomenys neskelbtini), šilumos tiekimo – vartojimo įrenginiai prijungti prie centralizuotų šilumos energijos tinklų, pripažino, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis tarp šalių buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas. Atsakovui nemokant už pateiktą šilumos energiją ir nevykdant sutartinės prievolės atsakovas turi pareigą sumokėti ieškovei 3 205,39 Eur skolą už šilumos energiją ieškovės nurodytu laikotarpiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
11. Apeliaciniu skundu atsakovas Ž. P. prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo AB „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
12. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias karšto vandens ir šilumos energijos apskaitą bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Pažymėjo, jog vadovaujantis pirmosios instancijos teismo logika nagrinėjamoje situacijoje, ieškovas galėtų sumontuoti vieną bendrą šilumos skaitiklį visam Vilniaus miestui ir tai atitiktų padėtį kai pastate yra daugiau nei vienas šilumos vartotojas, o tai reiškia, kad tokio skaitiklio rodmenų pagrindu ieškovas galėtų paskirstyti kiekvieno šilumos vartotojo Vilniaus mieste sunaudotą šilumos kiekį.
13. Pažymi, jog pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kuriame yra apelianto patalpos yra vienintelis pastate esančių visų patalpų savininkas – apeliantas. Minimas pastatas yra laikytinas vieno buto gyvenamosios paskirties pastatu. Tad darytina pagrįsta išvada, jog jokių kitų šiame pastate esančių patalpų savininkų, o kartu ir šilumos vartotojų nėra ir objektyviai būti negali. Esant tokioms aplinkybėms, remiantis Šilumos ūkio įstatymo nuostatomis, ieškovas privalėjo šilumos pirkimo – pardavimo vietoje įrengti atsiskaitomąjį apskaitos prietaisą, fiksuojantį išimtinai pastate, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kuriame yra apelianto patalpos, sunaudotą šilumos energiją, ir jo rodmenų pagrindu apskaičiuoti visame pastate apelianto sunaudotos šilumos kainą. Taigi, ieškovas pažeisdamas ŠŪĮ 11 straipsnio 2 dalies ir 16 straipsnio 1 dalies nuostatas, ginčo pastate suvartotos šilumos kiekio atsiskaitomąjį prietaisą neteisėtai įrengė ne šilumos pirkimo – pardavimo vietoje, o vietoje, kurioje atskirų trijų pastatų vamzdynai jungiasi su ieškovo vamzdynais.
14. Apelianto vertinimu, ieškovo taikytas apelianto suvartotos šilumos kainos apskaičiavimo metodas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Vadovaujantis ŠŪĮ 11 straipsnio 2 dalimi ieškovas neturėjo teisės šilumos nuostolių, atsirandančių vamzdynų, nepriklausančių apeliantui nuosavybės teise, o priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teise kitų pastatų patalpų savininkams, atkarpose apmokėjimo reikalauti iš apelianto. Apeliantui taip pat nėra aišku kodėl privalo mokėti už pastatų, kuriuose jam nėra nuosavybės teise priklausančių patalpų, bendrojo naudojimo patalpų šildymą. Apelianto manymu, ieškovui pažeidžiant teisės norminių aktų reikalavimus neteisėtai įrengus apskaitos prietaisą kitoje nei teisės norminiai aktai numato įrengimo vietoje ir pažeidžiant teisės norminių aktų reikalavimus tokio apskaitos prietaiso pagrindu neteisėtai apskaičiuojant apeliantui mokestį už suvartotą šilumos energiją. Nesant byloje įrodymų, pagrindžiančių pastate, kuriame yra tik apelianto patalpos, suvartotos šilumos kiekio, apskaičiuoto laikantis ŠŪĮ 11 straipsnio 2 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatų, ieškovo ieškinys laikytinas neįrodytu. Priešingai nei teigiama sprendime, ieškovas neturi teisės įrengti vieno apskaitos prietaiso bendrai keliems atskiriems pastatams ir juolab jo naudoti atsiskaitymams su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą.
15. Apeliantas atkreipia dėmesį, jog iš byloje esančio Nekilnojamojo turto registro išrašo adresu (duomenys neskelbtini) matyti, jog yra registruoti trys atskiri pastatai. Taigi, priešingai nei teigiama sprendime, ieškovo įrengtas įvadinis šilumos skaitiklis turėtų fiksuoti šilumos kiekį sunaudotą ne dviejuose, o trijuose atskiruose pastatuose. Todėl teismo išvada, jog ieškovo įrengtas įvadinis skaitiklis fiksuoja šilumos energijos sąnaudas, patiriamas tik dviejuose atskiruose pastatuose prieštarauja byloje esantiems rašytiniams įrodymams.
Atsiliepimas
16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė AB „Vilniaus šilumos tinklai“ prašė jį atmesti.
Šalies argumentai
17. Ieškovė nurodė, jog remiantis teisės aktų nuostatomis ji neturi pareigos atsakovo nurodytų teisės aktų pagrindu ir jo nurodytomis sąlygomis pertvarkyti atsakovui ir kitiems pastatų bendrasavininkams priklausančių pastatų šildymo ir karšto vandens sistemų įrengiant atskirą AP fiksuojantį šilumos energiją tik atsakovo objektuose. Šilumos tiekėjas gali įrengi tokį AP tik, kai atsakovas įvykdys teisės aktų reikalavimus (parengs projektą). Šilumos punktai įrengiami pastato savininko (vartotojo) lėšomis ir priklauso pastato savininkui (bendrasavininkui). Ieškovė neturi duomenų, o atsakovas teismui tokių įrodymų, taip pat, nepateikė, jog statant, ar rekonstruojant pastatus būtų suprojektuoti ir įrengti nauji atskiri pastato (duomenys neskelbtini), ar (duomenys neskelbtini) šilumos punktai, numatyta įrengti papildomą AP, todėl ieškovė pagrįstai ir teisėtai atlieka šilumos energijos fiksavimą vienu įvadiniu apskaitos prietaisu įrengtu šilumos punkte ir šiuo AP užfiksuotą šilumos energiją paskirsto pastatuose esantiems vartotojams vadovaudamasi ŠŪĮ 32 str., 12 str. 2 d., Taisyklėmis ir Aprašu. Pažymėjo, jog bylos faktiniais duomenimis nustatyta, kad tarp šilumos tiekėjo ir atsakovo skolos susidarymo laikotarpiu galiojo neterminuota konkliudentiniais veiksmais sudaryta šilumos pirkimo pardavimo sutartis pagal Šilumos prikimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas ir pagal Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinių sąlygų aprašą. Tai lemia CK 6.384 str. 1 d., 1.71 str. Šias aplinkybes teismas pripažino įrodytomis bei išsamiai pagrindė jomis Sprendimą.
18. Ieškovės nuomone, atsakovas klaidingai interpretuoja teisės normas, reglamentuojančias šilumos ir karšto vandens apskaitą, apskaitos įrengimą bei klaidingai vertina faktines aplinkybes. Sujungęs patalpas 2015 metais atsakovas apie pasikeitimus nepranešė šilumos tiekėjui, kaip to reikalaujama Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punkte ar Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo 15.9 punkte. Atsakovas byloje neįrodė, jog šilumos kiekis jo Objektams priskiriamas neteisingai. Visa informacija apie užfiksuotą šilumos kiekį ir šio kiekio paskirstymą vartotojams yra nurodoma ieškovės sąskaitose, o esant, neaiškumams dėl sąskaitų, atsakovas bet kada galėjo kreiptis į ieškovę papildomos informacijos. Esminę reikšmę šioje byloje turi aplinkybė, kad patalpų savininkai (tame tarpe ir atsakovas) nedėjo pastangų pakeisti šilumos paskirstymo metodo, kuris, atsakovo manymu, tiksliau atitiktų jų pastatų (patalpų) charakteristikai, ar neatliko jokių veiksmų įsirengti individualų apskaitos prietaiso tik savo objektams, tačiau tai siekia padaryti šilumos teikėjo sąskaita.
19. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu egzistuojantys ir atsakovo nurodyti pastatai adresais (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)yra susieti bendra šildymo ir karšto vandens sistema bei vienu bendru šilumos punktu, kurie yra šių pastatų savininkų bendro naudojimo objektai, dėl šios priežasties yra įrengtas vienas įvadinis šilumos apskaitos prietaisas, kuris fiksuoja bendrą šių namų (pastatų) šildymui ir karštam vandeniui ruošti suvartotą šilumos energiją. Tokia faktinė situacija, priešingai nei teigia atsakovas, neprieštarauja teisės normų reglamentuojančių AP įrengimą reikalavimams. Šilumos tiekėjas nėra laisvas įrengti AP bet kurioje vietoje, kur pageidauja/nurodo atsakovas, bet išimtinai, tik toje vietoje kuri reglamentuota teisės aktų reikalavimais ir numatyta projekte, būtent savininkai norėdami įsirengti atskirą šilumos punktą, ar atskirą šilumos įvadą, ar atskirą AP, savo lėšomis privalo parengti projektą ir įvykdyti rekonstrukciją.
20. Ieškovas taip pat atkreipė dėmesį, jog Šilumos punktų įrengimo taisyklių 191 p. nustatyta, kad nors šilumos punktas būtinas kiekviename gyvenamajame pastate, kurio šilumos paskirstymo sistemos jungiamos prie šilumos tinklų, tačiau yra išimtis, kai vienoje individualioje gyvenamojoje valdoje esantiems vienbučiams ar dvibučiams gyvenamiesiems namams ir jų priklausiniams – gali būti įrengtas vienas šilumos punktas. Atsakovo nurodyti pastatai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) yra viename sklype, todėl ir dėl šios papildomos priežasties, pastatams neprivaloma įrengti atskirų šilumos punktų ar AP. Be to atsakovas klaidingai teigia, jog AP įrengta ne šilumos pirkimo-pardavimo vietoje ir tuo ieškovė pažeidė ŠŪĮ 11 str. 2 d., 16 str. 1 d, ar 12 str. 2 d. reikalavimus, kadangi nagrinėjamu atveju, šilumos pirkimo - pardavimo vieta ir yra vieta ties šilumos punkte įrengtu įvadiniu šilumos skaitikliu.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.). Ši byla nagrinėjama atsakovo pateikto apeliacinio skundo ribose.
22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkinus ieškovo ieškinį iš atsakovo priteista skola už jam priklausančioms patalpoms pateiktą šilumos energiją.
23. Bylos medžiaga nustatyta, kad ieškovė tiekia šilumos energiją atsakovo 62,63 kv. m. ploto butui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)bei atsakovo 49,47 kv. m. ploto negyvenamajai patalpai – odontologijos klinikai, esančiai (duomenys neskelbtini). Atsakovui nuosavybės teise priklausantis 62,63 kv. m. ploto butas, (duomenys neskelbtini), buvo 2015 m. buvo suformuotas sujungus du daiktus, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir Nr. (duomenys neskelbtini). Pastatus (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), sieja bendra šildymo ir karšto vandens sistema, kuriai įrengtas vienas bendras šilumos punktas, esantis pastate (duomenys neskelbtini), Vilniuje (anksčiau pastatai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), turėjo vieną adresą – (duomenys neskelbtini)). Minėtame šilumos punkte įrengtas vienas įvadinis šilumos apskaitos prietaisas, kuris fiksuoja bendrą abiejų namų šildymui ir karštam vandeniui ruošti suvartotą šilumos kiekį. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti iš atsakovo 3 205,39 Eur skolos už patiektą šilumos energiją atsakovui priklausantiems nekilnojamiems objektams. Atsakovas nesutikdamas su ieškiniu teigė, jog ieškovė nepateikė pirminių dokumentų, pagrindžiančių skolos dydį, pažymėjo, jog nuo 2015-04-01 atsakovui priklauso ne 3, o 2 patalpos, tačiau ieškovė teikė ir sąskaitą už nesančios patalpos šildymą, be to nesutiko su atsakovo prašymu atjungti namą Ž. L. g. 1, Vilniuje, nuo centralizuotų šilumos tinklų ir nutraukti šilumos energijos tiekimo sutartis.
24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, šalių argumentus, konstatavo, kad centralizuota šilumos energija tiekiama atsakovo patalpoms bei pastate Tilto 6, Vilniuje, patalpoms yra apskaitoma pagal vieną bendrą šilumos apskaitos prietaisą – įvadinį šilumos skaitiklį. Ieškovė, remdamasi jo rodmenimis paskirstydama patiektos šilumos energijos pastatams (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini), kiekį proporcingai savininkų turimų patalpų plotui pasirinko tinkamą šilumos apskaitos metodą, o siekiant kito metodo taikymo, atsakovas turi inicijuoti bendraturčių nutarimo dėl kito suvartotos šilumos energijos paskirstymo metodo pasirinkimo priėmimo arba inicijuoti atsijungimą teisės aktų nustatyta tvarka nuo centralizuoto šilumos energijos tiekimo.
25. Apeliantas nesutinka su skundžiamu sprendimu, apeliacinį skundą iš esmės grįsdamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias karšto vandens ir šilumos energijos apskaitą bei procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą, neatsižvelgė, jog ieškovas privalėjo šilumos pirkimo – pardavimo vietoje įrengti atsiskaitomąjį apskaitos prietaisą, fiksuojantį išimtinai atsakovo patalpose sunaudotą šilumos energiją, todėl nesant byloje įrodymų, pagrindžiančių pastate, kuriame yra tik apelianto patalpos, suvartotos šilumos kiekio ieškinys laikytinas neįrodytu.
26. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, tenkino ieškovės reikalavimą. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.
27. Atsižvelgdama į tai, kolegija pažymi, jog energijos tiekėjas turi teisę gauti apmokėjimą už visą energijos kiekį, kurį pateikė vartotojui. Pateiktos ir suvartotos energijos kiekis nustatomas pagal apskaitos prietaisų rodmenis ar kitu sutartyje numatytu būdu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.385 straipsnis). Pagal CK 6.388 straipsnį, abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisus. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.
28. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta ir tokių aplinkybių nepaneigė apeliantas, jog pastatuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), kuriame yra atsakovui priklausančios patalpos visą suvartotą šilumos energiją apskaito įvadinis šilumos skaitiklis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas pateikė pakankamai įrodymų patvirtinančių, kad ginčo patalpos adresu (duomenys neskelbtini), ir negyvenamoji patalpa – odontologijos klinika (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2015-11-01 – 2018-01-31 buvo šildoma ir faktinis šilumos suvartojimas buvo užfiksuotas daugiabučio namo įvadinio šilumos apskaitos prietaiso. Ieškovas taip pat pateikė PVM sąskaitas – faktūras, kitą informaciją ir detalizacijas, iš kurių matyti kiek pastatuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo suteikta šilumos energijos ginčo laikotarpiu, kokiu būdu ji paskirstyta tarp vartotojų ir kaip ji apskaičiuota. Įrodymų, argumentų ar paskaičiavimų paneigiančių ieškovo pateiktas įsiskolinimo susidarymo detalizacijas ar užfiksuotus rodmenis, apeliantas nepateikė, taip pat byloje nėra duomenų, jog apskaitos prietaisas sugadintas ar pateikti duomenys neteisingi. Pažymėtina ir tai, jog byloje nėra įrodymų sudarančių pagrindą spręsti, jog ginčo pastatams buvo suteiktas kitoks nei nurodė ieškovė šilumos kiekis, ar jis padalintas ne visiems juose patalpas turintiems asmenims, taip pat nėra paneigta, jog ieškovo patalpoms ginčo laikotarpiu šilumos energija faktiškai suteikta. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, atsakovo pareigą atsiskaityti už faktiškai jam suteiktą šilumos energiją. Kolegijos vertinimu, apelianto pareigos atsiskaityti taip pat nešalina apeliacinio skundo argumentai, jog adresu (duomenys neskelbtini) yra ne du pastatai, o trys pastatai. Ieškovė į bylą pateikė duomenis apie pastatuose (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) esančias patalpas – vartotojus, ir šių vartotojų valdomų patalpų plotus, kuriems paskirstomas šilumos kiekis užfiksuotas vienu apskaitos prietaisu, esančiu bendrame pastatų šilumos punkte. Byloje esantis Registrų centro išrašas taip pat patvirtina, jog apeliantui priklausančioms patalpoms teikiamas centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų, toks patalpų šildymo būdas buvo numatytas ir iki patalpų sujungimo.
29. Nurodytų argumentų pagrindu, kolegija sprendžia, jog ieškovė vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 2 d. ir faktiškai suteikusi šilumos energiją pastatams adresu (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) , kurie yra susieti bendra šildymo ir karšto vandens sistema bei vienu bendru šilumos punktu, turi teisę apskaičiuoti ją taikydama Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2005-05-05 nutarimu Nr. O3-19 patvirtintu metodu Nr. 4, kuris vėliau buvo patvirtintas 2016-06-13 nutarimu Nr. O3-183 patvirtinto Šilumos pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis paskirstymo metodo Nr. 4 taisykles, t.y. visą pastate suvartotą šilumos kiekį nustatydama pagal vieno įvadinio šilumos apskaitos prietaiso, matuojančio šilumos kiekį pastatui šildyti ir karštam vandeniui rodmenis.
30. Nėra teisinio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog ieškovė siekdama, kad atsakovas atlygintų už jo patalpoms pateiktą šilumos energiją, privalėjo savo iniciatyva įrengti atsiskaitomąjį apskaitos prietaisą, kuris individualiai apskaitytų atsakovui priklausančiose patalpose suvartotą šilumos energiją.
31. Pažymėtina, jog teisės aktais reglamentuota šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, modernizavimo, remonto ir atjungimo tvarka. Vienas pagrindinių tokio reglamentavimo tikslų yra siekis išvengti savavališko šilumos įrenginių valdymo, pažeidžiančio šilumos vartotojų ir šilumos tiekėjo interesus. Tais atvejais, kai teisėtai įvykdžius tam tikrus šilumos įrenginių pertvarkos darbus paaiškėja, kad iki to laiko taikytas šilumos paskirstymo metodas atsižvelgiant į pakitusios šildymo sistemos ypatumus nėra tinkamiausias vartotojams, šilumos vartotojai turi pasirinkti kitą šilumos paskirstymo metodą, o šiems nepasirinkus, šilumos tiekėjas turi parinkti kitą šilumos paskirstymo metodą. Šilumos paskirstymo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Vadovaujantis Civilinio kodekso 4.85 straipsnio bei Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, sprendimas dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo priimamas daugiabučio namo bendraturčių daugumos sprendimu. Taisyklių 29 p. įtvirtinta, kad sutartyje turi būti nurodytas šilumos vartotojų pasirinktas ar, nesant sprendimo, šilumos tiekėjo parinktas šilumos paskirstymo metodas, t. y. šilumos vartotojų teisė pasirinkti tinkamiausią jiems šilumos paskirstymo metodą įgavo tam tikrų teisinės pareigos požymių, nes visų pirma vartotojai tampa atsakingi už tinkamo šilumos paskirstymo metodo paiešką ir nusistatymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-386-916/2016).
32. Taigi, nors apeliantas pagrįstai nurodo, jog Šilumos ūkio įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos tiekėjas savo lėšomis įrengia atsiskaitomuosius šilumos apskaitos prietaisus, užtikrina jų tinkamą techninę būklę, nustatytą matavimų tikslumą ir organizuoja patikrą. Tačiau kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia apeliantas tai nereiškia, jog ieškovė šiuo atveju turėjo pareigą įrengti atsakovui individualų šilumos apskaitos prietaisą jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose. Atkreiptinas dėmesys, jog Taisyklių 24 p. numato, jog šilumos pirkimo-pardavimo vieta ir tiekimo-vartojimo riba nustatomos šilumnešio vamzdynų vietoje, kurioje šilumos tiekėjo įrenginiai sujungti su šilumos vartotojo nuosavybės arba buitinių šilumos vartotojų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais įrenginiais prieš šilumos punkto įrenginius arba už šilumos punkto įrenginių priklausomai nuo jų nuosavybės. Šilumos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartimis tiekimo-vartojimo riba gali būti nustatyta kitoje vietoje negu šilumos pirkimo-pardavimo vieta arba bute ar kitose patalpose. Neatsižvelgiant į tai, kur nustatyta šilumos pirkimo-pardavimo vieta ir tiekimo-vartojimo riba, atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai įrengiami statinio projekte (ar jo dalyje) nurodytoje vietoje. Tokiu atveju šilumos vartotojo nuosavybės arba buitinių šilumos vartotojų bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančiais įrenginiais šilumos pristatymo iki tiekimo-vartojimo ribos papildomas sąnaudas apmoka šie šilumos vartotojai. Pirmenybė pasirinkti tiekimo-vartojimo ribą suteikiama buitiniam šilumos vartotojui.
33. Esant nurodytiems argumentams, darytina išvada, jog teisės reglamentuojantys šilumos apskaitos prietaisų įrengimo, modernizavimo, remonto ir atjungimo tvarką numato būtent šilumos vartotojų teisę ir pareigą pasirinkti kokiu būdu bus apšildomos jiems nuosavybės teise priklausančios patalpos, kaip šiluma bus paskirstoma ir kokiais metodais vadovaujantis apskaičiuojama. Taigi, atsakovas norėdamas įsirengti atskirą šilumos punktą, šilumos įvadą, ar atskirą apskaitos prietaisą turėjo savo lėšomis parengti projektą ir įvykdyti rekonstrukciją, t.y. atitinkamus pokyčius turėjo inicijuoti pats ir teisės aktų nustatyta tvarka, o ne perkelti tokią pareigą ieškovei. Apeliantas taip pat nepagrįstai teigia, jog ieškovė pažeidė teisės aktų reikalavimus įrengti šilumos punktą kiekviename pastate. Kaip pagrįstai nurodė ieškovė, Remiantis Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2011-06-17 įsakymu Nr. 1-160 patvirtintų Šilumos tiekimo tinklų ir šilumos punktų įrengimo taisyklių 191 punktu, šilumos punktas būtinas kiekviename gyvenamajame pastate, kurio šilumos paskirstymo sistemos jungiamos prie šilumos tinklų, išskyrus vienoje individualioje gyvenamojoje valdoje esančius vienbučius ar dvibučius gyvenamuosius namus ir jų priklausinius - jiems gali būti įrengtas vienas šilumos punktas. Taigi, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo bei ieškovės argumentais, jog ginčo pastatų savininkams ar atsakovui neiniciavus suvartotos šilumos paskirstymo metodo pakeitimo bei atsakovui teisės aktų nustatyta tvarka neatsijungus nuo bendros pastato šildymo sistemos, ieškovė pasirinko tinkamą būdą ir metodą apskaičiuoti atsakovo patalpoms suteiktą šilumos energiją ir skolą už ją. Kadangi atsakovas už jam patiektą šilumos energiją pilnai neatsiskaitė, darytina išvada, kad jis netinkamai vykdė teisės aktų nustatytą pareigą mokėti už faktiškai suvartotą energiją ir ieškovės ieškinys tenkintas pagrįstai.
34. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl kolegija dėl jų nepasisako.
35. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei energijos tiekimą reglamentuojančias normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu kolegija,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.