- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-02-23
- Bylos Nr.
- I1-1391-983/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03969-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataiso namų (buvęs Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas)
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – Vilniaus PN) (Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo teisių perėmėjas (toliau – Lukiškių TI-K)), 4 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Nurodo, kad laikotarpiais nuo 2019 m. kovo 7 d. iki 2019 m. balandžio 1 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K ir nuo 2019 m. balandžio 1 d. iki 2019 m. birželio 26 d. – Vilniaus PN (pareiškėjo skunde klaidingai nurodoma, kad minimas laikotarpis yra šie metai, t. y. 2020 m.).
Paaiškina, kad kalinimo metu buvo pažeista teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, atskirtu užuolaida pro kurią buvo matomas pareigūnų per duryse esantį stebėjimo langelį. Teisė į privatumą pažeista ir duše. Nurodo, kad dušu galėjo naudotis tik vieną kartą per savaitę. Paaiškina, kad dėl to pareiškėjui teko patirti papildomus nepatogumus, žmogaus garbę ir orumą žeminantį elgesį.
Nurodo, kad Vilniaus PN kamerose aliarmo sistema neveikė, o pasivaikščiojimo kiemeliuose, mankštos kambariuose, duše aliarmo sistemos nėra. Paaiškina, kad norint atlikti gamtinius reikalus neįmanoma išsikviesti pareigūnų, kurių postuose tiesiog nėra, todėl tenka daužyti duris ir patirti didelių nepatogumų, niokoti valstybės turtą.
Teigia, kad nėra sudarytos sąlygos praleisti 8 valandas arba daugiau ne savo kameroje užsiimant skirtingo pobūdžio užsiėmimuose. Pažymi, kad kamerose yra laikomas vienas. Serga sunkia depresija su psichozės simptomais, todėl nuolat tenka vartoti psichotropinius preparatus.
Nurodo, kad įstaigose naudojamos lempos netinkamos naudoti buityje. Pažymi, kad kameroje nėra šviesos įjungimo-išjungimo mygtuko. Teigia, kad šviesa pajungta nepertraukiamai, todėl dėl netinkamo apšvietimo prastėjo regėjimas, išsivystė depresija, nemiga.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą. Jame nurodo, kad su skundu nesutinka, teismo prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad pareiškėjas jau kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir privatumo jame užtikrinimo, vėdinimo ir kt. laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 7 d. iki 2019 m. birželio 12 d. (administracinė byla Nr. I-4033-473/2020 (proceso Nr. (duomenys neskelbtini)), kurioje 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu skundas patenkintas iš dalies, priteisiant 130 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Sprendimas įsiteisėjo.
Atsižvelgęs į tai, kad teismo žinioje yra administracinė byla tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių dalykų ir tuo pačiu pagrindu, laikotarpiu, t. y. nuo 2019 m. kovo 7 iki 2019 m. birželio 12 d. dėl nusiskundimų sutampa, prašo administracinę bylą už minėtą laikotarpį dėl sutampančių nusiskundimų palikti nenagrinėtą. Taip pat aktualiu laikotarpiu dėl nusiskundimų, susijusių su sanitarinio mazgo įrengimu ir privatumu jame, laikyti laikotarpį nuo 2019 m. birželio 13 d. iki 2019 m. birželio 25 d.
Pateikia duomenis, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K 9nuo 2019-04-01 Vilniaus pataiso namai) buvo laikomas nuo 2019 m. birželio 13 d. kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), kurios plotas – 7,99 kv. m. Nurodo, kad joje buvo laikomi iš viso 2 asmenys įskaičiavus pareiškėją; nuo 2019 m. birželio 14 d iki 2019 m. birželio 24 d. kameroje Nr. (duomenys neskelbtini) (kameroje 2 asmenys įskaičiavus pareiškėją); 2019 m. birželio 25 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių.
Nurodo, kad įstaigoje gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teisės aktai nenustato, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Priežiūros posto pareigūnas nuolat stebi suimtuosius bei nuteistuosius per kamerose įrengtas stebėjimo akutes, siekdamas užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje.
Pareigūnai, bendraudami su suimtaisiais bei nuteistaisiais, laikosi bendrųjų mandagumo ir etikos principų.
Teigia, kad kamerose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis teisės aktų reikalavimus. Nurodo, kad bendra dirbtinė apšvieta buvo ne mažesnė kaip 200 Lx. Teigia, kad kamerų apšvietimui naudojamos lemputės atitiko Europos Sąjungoje nustatytus kokybės standartus, todėl naudojamos lemputės buvo nekenksmingos sveikatai. Nurodo, kad kamerų patalpose įrengti dviejų tipų šviestuvai: šviestuvai su gaubtis ir šviestuvai, kurių konstrukcijoje gaubtas nenumatytas. Paaiškina, kad teisės aktuose nėra nustatytas atskirų naktinio apšvietimo jungiklių kamerose įrengimas.
Paaiškina, kad vadovaujantis dienotvarkės reikalavimais nepertraukiamas miegas numatytas nuo 22 val. Iki 6 val., o poilsio ir švenčių dienomis – nuo 23 d. iki 7 val. Nurodo, kad nepertraukiamas miegas yra neišvengiama pataisos įstaigų režimo užtikrinimo priemonė.
Nurodo, kad kamerų tipų patalpose laikomi suimtieji, nuteistieji patalynę laikė specialiai tam įrengtose spintose. Čiužinį ir patalynę nuteistieji gaudavo miegui skirtam laikui. Pažymi, kad teisės aktuose reglamentuojančiuose pataisos įstaigų veiklą, nėra nustatyti reikalavimai patalynės surinkimui saugoti išdavimo eigai. Pareigūnai, pasibaigus miegui skirtam laikui paimdami iš nuteistųjų patalynę nuo 6 val. vykdo teisės aktų reikalavimus.
Nurodo, kad įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Pažymi, kad visi asmenys laikomi kamerose pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Nurodo, kad teisės aktai nenustato konkretaus laiko, per kurį pareigūnams privaloma prieiti prie kameros, kurioje įrengtas aliarminis iškvietimas. Paaiškina, kad aliarmas – tai pavojų skelbiantis signalas. Aliarminiu iškvietimu verta naudotis kai kyla realus pavojus gyvybei, sveikatai, įstaigos turtui. Pažymi, kad pareiškėjas skunde nenurodė nei vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Mano, kad pareiškėjas buvo laikomas saugiomis sąlygomis. Pažymi, kad įstaigos personalo kabinetuose dėl saugumo įrengti aliarminio iškvietimo mygtukai, šių jungtukų gedimai yra ypač reti. Jie įrenti tuo pačiu metu kaip ir suimtiesiems, nuteistiesiems, tačiau dėl nuolatinio šių mygtukų gadinimo kamerose esantys mygtukai buvo sulaužyti, o personalo kabinetuose jie veikia iki šiol.
Teigia, kad pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 7 d. iki 2019 m. birželio 25 d. (kadangi pagal bylos duomenis, pareiškėjas 2019 m. birželio 25 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 2-ąjį sektorių).
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais; to paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala atlyginama įstatymų numatytais atvejais. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (administracinės bylos Nr. A143–1966/2008, Nr. A502–734/2009). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).
Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog priėmus Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą administracinėje byloje (duomenys neskelbtini), teisminio proceso Nr. (duomenys neskelbtini), buvo išnagrinėtas ginčas pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus PN, dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šioje byloje pareiškėjas reikalavimą priteisti iš atsakovės neturtinės žalos atlyginimą grindė aplinkybe, kad nuo 2019 m. kovo 7 d. iki 2019 m. birželio 12 d. jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu bei dušu ir kt.. Taigi, nagrinėjamoje byloje vertinamas laikotarpis (nuo 2019 m. kovo 7 d. iki 2019 m. birželio 25 d.) apima jau išnagrinėtos administracinės bylos (duomenys neskelbtini) ginčo laikotarpį, abiejose bylose pareiškėjas ir atsakovė bei jos atstovas yra tie patys asmenys, ginčo dalykas – pareiškėjo laikymo sąlygų Vilniaus PN neatitikimas teisės aktų reikalavimams (dėl privatumo neužtikrinimo) sutampa. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas administracinėje byloje (duomenys neskelbtini) įsiteisėjo 2020 m. gruodžio 2 d. (LVAT administracinė byla Nr. A-2623-756/2020).
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punktas numato, jog teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo, pareiškimo) atsisakymą ar patvirtinti ginčo šalių taikos sutartį. Nustačius, kad pareiškėjo tapatus skundas jau buvo išnagrinėtas kitoje administracinėje byloje, kurioje priimtas sprendimas yra įsiteisėjęs, administracinė byla dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas kildina dėl laikymo Vilniaus PN, neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei dušu laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 3 d. iki 2019 m. birželio 12 d. (imtinai) nutrauktina.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas vertins pareiškėjo kalinimo sąlygas, susijusias su teisės į privatumą pažeidimu Vilniaus PN laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 13 d. iki 2019 m. birželio 25 d.
Pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą neturtinę žalą kildina iš Vilniaus PN kamerose vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto
EŽTT praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) yra išaiškinta, kad pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, kad 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą, ir tais atvejais, kai kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m daugiavietėje kameroje, asmeninės erdvės trūkumas yra vertinamas kaip toks rimtas, jog kyla stipri Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija. Sprendžiant, ar konkrečiu atveju vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m. gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą.
Savo ruožtu vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad šis įsakymas nenumato, kad į 1.3.1 punkte įtvirtintą minimalią tardymo izoliatoriaus kameroje vienam asmeniui turinčią tekti kameros ploto normą – 3,6 kv. m. – neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą pateikė duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, šių kamerų plotą ir kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 13 d. iki 2019 m. birželio 25 d. (b. l. 8–21) Iš šių atsakovės atstovo atsiliepime į skundą pateiktų duomenų nustatyta, kad pareiškėjas buvo laikomas nuo 2019 m. birželio 13 d. kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), kurios plotas – 7,99 kv. m., (joje buvo laikomi iš viso 2 asmenys įskaičiavus pareiškėją); nuo 2019 m. birželio 14 d iki 2019 m. birželio 24 d. kameroje Nr. (duomenys neskelbtini), kurios plotas – 7,99 kv. m., (kameroje 2 asmenys įskaičiavus pareiškėją). Taigi, iš šių duomenų matyti, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos nei Konvencijos, nei nacionalinių teisės aktų nuostatos dėl vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto, todėl pareiškėjo atsikirtimo argumentai dėl kamerose vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto neatitikimo teisės aktų reikalavimų atmestini kaip nepagrįsti.
Neturtinė žala kildinama ir dėl pažeisto privatumo
Teismas pažymi, jog pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf (92) 3], 49 punktas) kaip tinkama taip pat nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys. EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimas byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimas byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (2012 m. sausio 10 d. sprendimas byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07; 60800/08), 165 p.). Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.) 81, 82, 90 p.).
Žemesnės instancijos teismas
Į šią EŽTT praktiką nuosekliai atsižvelgia ir LVAT analogiško pobūdžio bylose. Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas įrengiant duris arba kitu būdu (LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-337-146/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-772-261/2017 ir kt.).
Tardymo izoliatorių gyvenamųjų patalpų įrengimo reikalavimus nustato Eksploatavimo taisyklės, kurių 14.5 punkte nustatyta, kad kameroje turi būti įrengta sanitarinio mazgo patalpa, atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Tardymo izoliatorių, pataisos namų, nepilnamečių pataisos namų, kalėjimų, atvirų kolonijų, areštinių, laisvės atėmimo vietų ligoninių, teritorinių policijos įstaigų areštinių visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015. Šioje higienos normoje nėra nustatyti papildomi reikalavimai sanitarinio mazgo gyvenamojoje kameroje įrengimai.
Teismas pažymi, jog iš bylos medžiagos matyti, kad įkalinimo įstaiga kamerose neužtikrino visiško asmens privatumo, pareiškėjas dalį laiko praleido kartu su kitu asmeniu, be to, jis galėjo būti matomas pareigūnų. Ši aplinkybė pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu, kuris blogino jo įkalinimo sąlygas ir sukėlė jam papildomų nepatogumų. Pareiškėjo teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu pažeidimas truko iš viso 13 parų.
Teismas paaiškina, kad nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja pataisos įstaigoms dušo patalpų įrengimo reikalavimų, nenustato prievolės dušų patalpose įrengti pertvaras. Pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo įgyvendinimo (pvz., žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). LVAT yra nurodęs, jog tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami, kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Nagrinėjamu atveju atsakovės atstovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus paneigiančius pareiškėjo argumentus apie galimai netinkamą dušo patalpos įrengimą, dėl kurio buvo pažeistas jo privatumas – nepateikė. Taigi visas abejones teismas vertina pareiškėjo naudai ir daro išvadą, kad pareiškėjas, galėjo patirti nepatogumų naudojantis dušu. Taigi, šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos ne daugiau kaip 2 kartus.
Neturtinė žala kildinama ir dėl teisės praustis dažniau nei vieną kartą per savaitę
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti po dušu. Pažymėtina, kad pareiškėjas neneigia, kad galėjo praustis po dušu vieną kartą per savaitę, o pareigos laisvės atėmimo vietų įstaigoms užtikrinti galimybę nuteistiesiems praustis dažniau teisės aktai nenustato. Nagrinėjamu atveju pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta.
Neturtinė žala kildinama dėl lovos čiužinio paėmimo dienos metu
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 220 punktas (Teisingumo ministro 2018 m. spalio 19 d. įsakymo Nr. 1R-213 redakcija) nustato, kad patalynė į kamerų tipo patalpas perkeltiems nuteistiesiems išduodama tik dienotvarkėje nustatytam miego laikui. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti nuteistųjų, perkeltų į kamerų tipo patalpas, asmeninių daiktų, kurių jie negali turėti kamerų tipo patalpose, saugumą per visą nuobaudos atlikimo laiką.
Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantiems nuteistiesiems nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė; nuteistieji gali naudotis nuosava patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu to pageidauja. Iš šios nuostatos matyti, kad patalynei priskiriama ir antklodė, čiužinys ir pagalvė. Be to, ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 1 priede „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo normos“ patalynei yra priskiriami šie daiktai: antklodė, čiužinys, pagalvė, patalynės komplektas (paklodė, užvalkalai antklodei ir pagalvei) ir rankšluostis. Šiuo konkrečiu atveju įvertinus galiojantį teisinį reglamentavimą bei atsakovės atstovo veiksmus pareiškėjo atžvilgiu nenustatyta, kad pareiškėjo teisės būtų pažeistos.
Pareiškėjo teigimu neturtinė žala kilo ir dėl neveikiančio pareigūnų iškvietimo mygtuko kameros patalpoje, bei neįrengto aliarminio mygtuko bendro naudojimo patalpose
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – Taisyklės), 14.4 punktas nustato, kad kamerose privalo būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Tų pačių taisyklių 2 punktas numato, jog Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams, o veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
LVAT panašioje byloje atkreipė dėmesį, kad Europos kalėjimų taisyklių (Europos Ministrų Komiteto rekomendacija šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“) 18.2. punkto c dalis rekomenduoja laisvės atėmimo vietoje įrengti aliarmo sistemą, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu (2013 m. lapkričio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę nuolat išsikviesti priežiūros poste budintį prižiūrėtoją.
Pareiškėjas skunde nenurodė nei vieno konkretaus atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Atsižvelgdamas į tai, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad jam galėjo būti sukeltos kokios nors neigiamos pasekmės. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo aptartu atveju.
Neturtinė žala kildinama dėl nesudarytų sąlygų užsiimti veikla už kameros ribų iki 8 val. per dieną
Visų pirma teismas pažymi, kad Europos komitetas prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (CPT) savo Antrosios bendrosios ataskaitos 47 punkte nurodė manantis, kad turėtų būti stengiamasi užtikrinti, kad kalintieji kardomojo įkalinimo įstaigose galėtų praleisti tinkamą dienos dalį (8 valandas ar daugiau) ne jų kamerose (žr. Ištrauką iš Antrosios bendrosios ataskaitos, paskelbta 1992 m. Pataisos įstaigos (CPT/Inf (92)3-part2). Taigi minėtoje normoje rekomenduojamas 8 ir daugiau valandų laikotarpis taikytinas kalinamų asmenų buvimui ne savo kamerose.
Be to, LVAT praktikoje nurodoma, kad tiek Europos kalėjimų taisyklės, tiek Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pozicija yra valstybėms narėms skirtos rekomendacijos dėl minimalių standartų, taikytinų laisvės atėmimo vietose. Valstybės raginamos remtis jais taikydamos savo įstatymus ir strategijas bei užtikrinti plačią jų sklaidą teisminėms institucijoms, įkalinimo įstaigų darbuotojams bei asmenims, kuriems atimta laisvė (žr., pvz. EŽTT 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje T. V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), 73 punktas). Taigi šie dokumentai iš esmės yra rekomendacinio pobūdžio, nėra teisiškai privalomi (LVAT 2017 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-651-261/2017, 2017 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-552-261/2017 ir kt.). Todėl nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad pareiškėjas turėjo būtinojo reikalingumo įgyvendintiną teisę užsiimti kasdien veikla už kameros ribų.
Suėmimo vykdymo įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad socialinį darbą su suimtaisiais ir jų užimtumą organizuoja tardymo izoliatorių administracija. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagrindinės užimtumo formos yra šios: 1) socialinis ir teisinis švietimas; 2) suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas; 3) pagalba sprendžiant suimtųjų problemas; 4) kultūros, sporto ir kiti renginiai. Socialinis darbas su suimtaisiais ir jų užimtumas, kai tai būtina, organizuojamas laikantis šio įstatymo 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų (Suėmimo vykdymo įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Teismas pažymi, kad pareiškėjas skunde neįvardijo nei vienos programos, renginio, kuriuose būtų norėjęs dalyvauti, tačiau tokia galimybė jam nebuvo užtikrinta. Taigi, pareiškėjo skundo teiginiai dėl socialinių reabilitacijos programų ir užimtumo neužtikrinimo atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas taip pat nurodo, kad yra netinkamai įrengtas kamerų apšvietimas
Lietuvos higienos normos 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – HN 134:2015) 14 punktas nustato, Gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, natūralus apšvietimas gali būti neįrengiamas patalpose, kuriose asmenys laikomi ne ilgiau nei 24 val. (HN 134:2015 15 punktas). Nagrinėjamu atveju nenustatyta, kad pareiškėjas dėl netinkamo apšvietimo su skundais, prašymais būtų kreipęsis į kompetentingas įstaigas ar laisvės atėmimo vietos administraciją dėl galimo apšvietos neatitikimo teisės aktų reikalavimams. Byloje nėra pateiktų Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų su fiksuotais mikroklimato pažeidimais. Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde tik deklaratyviai nurodė neva jo teisių pažeidimą įtakojusius veiksnius.
Apibendrinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teismas daro išvadą, kad atsakovui neužtikrinus pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais (sanitariniu mazgu kameroje bei dušu) iš viso 13 parų, tokios kalinimo sąlygos jam neišvengiamai sukėlė sunkumų, nepatogumų, dėl kurių jis galėjo patirti papildomus neigiamus dvasinius išgyvenimus, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, taigi Lukiškių TI-K darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, todėl pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nurodyta nuostata teismų praktikoje aiškinama, kaip įpareigojanti teismą ne tik patikrinti reikalavimo pagrįstumą, bet ir pripažinus jį pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (LVAT 2013 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013, 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Teismas kiekvienu atveju turi spręsti, ar pakanka pažeistos teisės pripažinimo, ar turi būti priteisiama materiali kompensacija (LVAT 2013 m. liepos 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013).
Taigi, įvertinus aukščiau nustatytas aplinkybes, tai yra, pažeidimo trukmę, atsižvelgiant į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, taip pat atsižvelgęs į naujausią LVAT praktiką (žr., pvz., LVAT 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-85/2018; 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-888-858/2018) iš esmės analogiško pobūdžio bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui priteistina 15 Eur suma yra adekvati jo patirtai neturtinei žalai atlyginti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamą pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 4 500 Eur suma nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.
Teismas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Administracinę bylą dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą, kurią pareiškėjas V. M. kildina dėl laikymo Vilniaus PN, neužtikrinant privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei dušu laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 3 d. iki 2019 m. birželio 12 d. (imtinai), nutraukti.
Kitoje dalyje pareiškėjo V. M. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 15 Eur (penkiolika eurų) neturtinės žalos atlyginimo.
Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.