- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-11-27
- Bylos Nr.
- e2-1063-577/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01248-2024-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Jadvyga Mardosevič
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens buvusios likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Asanta Group“ vadovės A. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 17 d. nutarties, kuria buvusiai vadovei paskirta bauda ir apribota jos teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu vieneriems metams, likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Asanta Group“ bankroto byloje,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. sausio 27 d. nutartimi atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Asanta Group“ (toliau – ir atsakovė, bendrovė) iškelta bankroto byla, nemokumo administratore paskirta mažoji bendrija (toliau – MB) „Ex lege“. Nutartis įsiteisėjo 2025 m. kovo 13 d.
2. Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 9 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Žemesnės instancijos teismas
3. Teisme 2025 m. liepos 16 d. gautas kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) prašymas apriboti buvusiai bendrovės vadovei A. K. teisę iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą, t. y. kai vadovas neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti.
4. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartimi buvusiai bendrovės vadovei A. K. apribojo teisę vieneriems metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.
Šalies argumentai
5. Suinteresuotas asmuo A. K. pateikė teismui prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartimi paskirtos nuobaudos panaikinimo. Prašymą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kurios lėmė bendrovės nemokumo atsiradimą, nes šis atvejis nėra tipinis nesąžiningo elgesio pavyzdys. Suinteresuoto asmens vertinimu, tai yra precedentinio pobūdžio situacija, kai net rūpestingiausias ir kvalifikuočiausias vadovas objektyviai negalėjo apsaugoti įmonės nuo išorinių veiksnių poveikio. Suinteresuotas asmuo nurodė, kad bendrovės nemokumas atsirado ne dėl vadovės nesąžiningų ar nerūpestingų veiksmų, bet dėl precedento neturinčių išorinių aplinkybių sutapimo. COVID-19 pandemija 2020 m. sukūrė ekonominės krizės situaciją, kuri neturėjo analogų šiuolaikinėje Lietuvos ekonomikos istorijoje. Uždarius parodas, kavines, barus ir viešbučius – pagrindinius UAB „Asanta Group“ klientus – bendrovės pajamos per kelias savaites nukrito nuo planuotų 700 000 Eur per metus iki nulio. Po pandemijos prasidėjęs karas Ukrainoje dar labiau pablogino situaciją. Buvo nutrauktos ilgalaikės sutartys su „Penkių kontinentų“ grupe. Tuo pat metu suiro tiekimo grandinės – popieriaus tiekėjai, anksčiau importavę žaliavas iš Ukrainos, buvo priversti pirkti medžiagas Skandinavijoje, dėl ko kainos padidėjo kelis kartus. Tokia kainų dinamika privertė klientus drastiškai mažinti spaudos paslaugų užsakymus. Kritinis momentas atsirado 2023 m., kai buvo padaryta buhalterinė klaida, dėl kurios bendrovės banko sąskaita buvo užšaldyta. Nors klientai toliau pervedinėjo lėšas už gautas paslaugas, jos buvo automatiškai nuskaičiuojamos mokestinių įsiskolinimų padengimui inkasavimu. Tai ne tik dar labiau pablogino finansinę situaciją, bet ir neproporcingai paveikė bendrovės reputaciją rinkoje.
5.2. Per visą 17 metų vadovavimo laikotarpį buvusi bendrovės vadovė A. K. demonstravo aukštus veiklos standartus. UAB „Asanta Group“ visą šį laikotarpį laiku mokėjo mokesčius ir socialinio draudimo įmokas, rėmė ne pelno siekiančias organizacijas, kūrė darbo vietas ir generavo pridėtinę vertę valstybės biudžetui. 2019 m. bendrovė pasiekė 360 000 Eur apyvartą ir 50 000 Eur grynąjį pelną, o strateginiuose planuose numatė augimą iki 700 000 Eur. Verslo kompetencija patvirtinama ir kitais sėkmingais projektais. Nepaisant sunkumų, pandemijos laikotarpiu buvusi bendrovės vadovė įkūrė ir sėkmingai išvystė bendrovę „Origon Group“, kuri 2023 m. buvo parduota kaip ekonomiškai efektyvi ir pelninga įmonė. Šiuo metu A. K. aktyviai plėtoja tarptautinę veiklą JAV rinkoje, yra įsteigusi filialą Amerikoje ir vykdo derybas su investuotojais. Šie faktai nedviprasmiškai liudija ne tik A. K. verslo kompetencijas ir gebėjimus, bet ir nuoseklų siekį kurti ekonominę pridėtinę vertę bei darbo vietas. Buvusi bendrovės vadovė pažymėjo, kad aktyviai ieškojo mechanizmų nemokumo proceso išvengimui. Buvo pateiktas prašymas VMI dėl skolų perėmimo per dukterinę bendrovę, tačiau VMI šį konstruktyvų pasiūlymą atmetė ir iškėlė bankroto bylą. Tai aiškiai rodo, kad A. K. nevengė atsakomybės ir siekė rasti sprendimus, kurie apsaugotų tiek kreditorių, tiek bendrovės interesus. Be to, per visą kritinį laikotarpį nebuvo pardavinėjama bendrovės įranga ar kitas turtas savanaudiškais tikslais, kas yra tipiškas nesąžiningų vadovų elgesio bruožas artėjant bankrotui.
5.3. Teismas pažeidė proporcingumo principą, neatsižvelgė į buvusios vadovės asmeninę situaciją, kaip vienos mamos, auginančios 6 metų vaiką. Maksimali sankcija riboja ne tik profesinius apsisprendimus, bet ir realias galimybes užtikrinti šeimos gerovę bei vaiko ateities perspektyvas. Spaustuvės verslas reikalauja specifinių technologinių žinių ir ilgametės patirties. Šių kompetencijų negalima tiesiog deleguoti tretiesiems asmenims ar esamiems darbuotojams be vadovybės funkcijų atlikimo galimybės. Analizuojant Lietuvos teismų praktiką, matyti, kad maksimalios sankcijos paprastai taikomos atvejais, kai nustatomas sąmoningas ar piktybinis vadovo elgesys, sisteminis įstatymų nevykdymas arba bandymai išvengti atsakomybės. Buvusios bendrovės vadovės atveju nei vienas iš šių bruožų neaptinkamas. Teismo pripažinimas, kad A. K. neveikė piktybiškai, turėtų būti lemiamas veiksnys sankcijos dydžio nustatyme. Maksimali vienerių metų sankcija neproporcinga su pažeidimo pobūdžiu ir objektyviomis aplinkybėmis, o jos taikymas nepasiekia numatytų prevencijos tikslų.
5.4. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių buvimas savaime nėra pagrindas taikyti šiame straipsnyje nustatytą sankciją, ir teismas, spręsdamas dėl tokios sankcijos taikymo, turėtų neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo (ne)veikimu ir tokio elgesio priežastimis, tačiau nagrinėjamu atveju jokio nesąžiningo elgesio negalėjo būti nustatoma, to nenurodė ir mokesčių administratorius. Apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, žymiai sunkesnė nei finansinė bauda, todėl šis pobūdis nulemia, jog sankcija negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus įmonės vadovo aplaidumas (nerūpestingumas), einant savo pareigas, ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas, ko nagrinėjamu atveju nebuvo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
2. Vilniaus apygardos teismas 2025 m. spalio 17 d. nutartimi suinteresuoto asmens buvusios bendrovės vadovės A. K. prašymo netenkino.
3. Teismas nurodė, kad buvusi bendrovės vadovė, siekdama panaikinti jai paskirtą poveikio priemonę, nenuginčijo teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartimi konstatuotų aplinkybių ir iš esmės pakartojo tuos pačius argumentus apie bankrotą lėmusias priežastis, kurie jau buvo įvertinti minėtoje nutartyje. Tačiau teismas pabrėžė, kad šie paaiškinimai objektyviai nepanaikina jos, kaip vadovės, atsakomybės už savalaikį nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos inicijavimo, atsižvelgiant į tai, kad įmonė nuo 2023 m. susidūrė su finansiniais sunkumais. Be to, ji pati pažeidė pareigą laikytis įstatymų, o jokių objektyvių priežasčių, kurios būtų sutrukdžiusios kreiptis dėl bankroto, nebuvo nustatyta.
4. Teismas pažymėjo, kad diskvalifikavimo (poveikio priemonės) skyrimas, remiantis JANĮ 13 straipsnio 2 dalimi, turi prevencinį pobūdį ir siekia dviejų pagrindinių tikslų: 1) įspėti buvusią įmonės vadovę, kad ji tinkamai vykdytų pareigas dėl bankroto bylos iškėlimo laiku ir bankroto proceso metu; 2) pašalinti iš verslo rinkos asmenis, kurie, vadovaudami verslo subjektams, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų. Teismo vertinimu, paskirta diskvalifikavimo priemonė užtikrins šių prevencinių tikslų pasiekimą, nes įspės vadovę ir pašalins iš rinkos asmenį, pažeidusį įstatymą.
5. Teismas nurodė, kad buvusi bendrovės vadovė, apeliuodama į savo šeiminę padėtį (viena auginanti vaiką), nepateikė jokių objektyvių įrodymų (nors ir buvo paprašyta) patvirtinančių, kad jai paskirta poveikio priemonė (diskvalifikavimas) yra neproporcinga ar pažeidžia jos teises (pvz., teisę į darbą) daugiau nei būtina bankroto proceso tikslams užtikrinti. Be to, teismas pažymėjo, kad jai buvo paskirtas minimalus galimas šios poveikio priemonės taikymo terminas, kas rodo proporcingumo principo laikymąsi.
6. Įvertinęs buvusios bendrovės vadovės pateiktą prašymą byloje esančių duomenų visumos kontekste, teismas objektyvių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą asmens prašymą tenkinti, nenustatė, todėl prašymą atmetė.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
7. Suinteresuotas asmuo likviduojamos dėl bankroto UAB (toliau – LUAB) „Asanta Group“ buvusi bendrovės vadovė A. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 17 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartimi paskirtos nuobaudos panaikinimo tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Teismas buvusios vadovės prašymą išnagrinėjo paviršutiniškai, neatsižvelgdamas į proporcingumo principą. Tuo tarpu buvusi bendrovės vadovė neparodė piktnaudžiavimo ar nesąžiningo elgesio požymių, o iki kritinio momento elgėsi kaip rūpestinga ir kompetentinga vadovė. Bendrovei vadovavo daugiau nei 17 metų, visą tą laikotarpį mokėjo mokesčius be pažeidimų ir jokių duomenų apie jos nesąžiningumą nėra. Be to, pati jautriai išgyvena dėl bankroto, siekė bendrovę išsaugoti, o bankrotą lėmė tik ypač nepalankių aplinkybių visuma, todėl nėra pagrindo jai taikyti vienerių metų apribojimą eiti vadovo pareigas.
11.2. Bendrovės nemokumas atsirado ne dėl vadovės nesąžiningų ar nerūpestingų veiksmų, bet dėl precedento neturinčių išorinių aplinkybių sutapimo, t. y. COVID-19 ir karo Ukrainoje, o kritinis momentas atsirado 2023 metais, kai buvo padaryta buhalterinė klaida, dėl kurios bendrovės banko sąskaita buvo užšaldyta. Buvusi bendrovės vadovė nevengė atsakomybės ir siekė rasti sprendimus, kurie apsaugotų tiek kreditorių, tiek bendrovės interesus.
11.3. Teismas neatsižvelgė į buvusios vadovės asmeninę situaciją, t. y. kad ji viena augina šešių metų vaiką, o maksimali sankcija riboja ne tik profesinius apsisprendimus, bet ir realias galimybes užtikrinti šeimos gerovę bei vaiko ateities perspektyvas.
11.4. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių buvimas savaime nėra pagrindas taikyti šiame straipsnyje nustatytą sankciją ir teismas, spręsdamas dėl tokios sankcijos taikymo, turėtų neformaliai, nuosekliai nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su įmonės vadovo (ne)veikimu ir tokio elgesio priežastimis, tačiau nagrinėjamu atveju jokio nesąžiningo elgesio negalėjo būti nustatoma, to nenurodė ir mokesčių administratorius.
Atsiliepimas
8. Kreditorė VMI atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
12.1. Apeliantės skunde nurodytos pastangos ir siekis išsaugoti bendrovės veiklą, vertintini išimtinai tik kaip gynybinė pozicija, nes priešingu atveju, jeigu bet kokie įmonės vadovo veiksmai būtų pripažįstami pastangomis atkurti įmonės mokumą, būtų sukurta situacija, leidžianti įmonės vadovams (ar kitiems atsakingiems asmenims) piktnaudžiauti šia aplinkybe, nepagrįstai nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, savo neveikimą pateisinant tuo, kad buvo imtasi veiksmų įmonės mokumui atkurti.
12.2. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad ėmėsi aktyvių veiksmų apsaugoti kreditorius ir inicijuoti nemokumo procesą. Aplinkybė, kad apeliantė siekė išsaugoti ir tęsti bendrovės veiklą, o ne iš karto paduoti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, nepaneigia jos atsakomybės JANĮ 5 straipsnio 1 punkto prasme.
12.3. Apeliantė, kaip UAB „Asanta Group“ vadovė, jau nuo 2023 m. gegužės 2 d. žinojo, kad bendrovė atitiko nemokumo būseną, tačiau neįvykdė jai įstatyme nustatytos imperatyvios pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir taip užtikrinti bendrovės bei jos kreditorių teisių ir teisėtų interesų į kuo didesnę apsaugą. Dėl to darytina išvada, kad apeliantė pažeidė JANĮ 5 straipsnio 1 punkte numatytą pareigą, o tokiu atveju neįmanoma paneigti ir JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje 1 punkte įtvirtintos sąlygos egzistavimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
10. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netenkintas buvusios bendrovės prašymas dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 10 d. nutartimi paskirtos nuobaudos panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo
11. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis: 1) neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti; 2) veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą; 3) įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.
12. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje nustatytos alternatyvios sąlygos, todėl teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę eiti pareigas, esant bent vienai iš nurodytų sąlygų.
13. Apribojimas vadovui eiti juridinio asmens vadovo pareigas suprantamas kaip sankcija, poveikio ir kontrolės priemonė, kuria siekiama įvairių, kompleksinių tikslų: 1) bendrosios prevencijos, kuri pasireiškia per visuomenės žinojimą, kad yra taikoma atsakomybė už netinkamą ir nesąžiningą elgesį, ir kartu suvokiant, jog visi suinteresuoti asmenys, taip pat ir kreditoriai, kontrahentai, yra saugomi nuo nesąžiningų vadovų veiksmų; 2) individualiosios prevencijos, kuria siekiama paveikti asmenis, kad jie laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir vėl neatliktų teisės pažeidimų, apriboti asmeniui galimybę daryti naują veiką tada, kai jam yra ribojama teisė eiti vadovaujančias pareigas; 3) teisingumo principo įgyvendinimo, reiškiančio, kad kiekvienam asmeniui turi būti paskirta sankcija individualiai išnagrinėjus faktines aplinkybes; 4) nubaudimo tikslo, kai sankcija yra realiai paskiriama ir kyla neigiami jos padariniai. Šios sankcijos taikymo esmė ir tikslas – išlaikyti aukštus įmonių veiklos standartus, kurie yra neatsiejamai susiję ir su įmonių socialine atsakomybe, užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui įmonių valdymo srityje (Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-407/2022).
14. Iš esmės identiškas teisinis reguliavimas dėl juridinio asmens vadovo teisės eiti pareigas apribojimo ir jo taikymo sąlygų buvo įtvirtintas ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 10 straipsnio 14 dalyje, todėl nagrinėjamu atveju yra aktuali teismų praktika, suformuota aiškinant ir taikant ĮBĮ nuostatas.
15. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus juridinio asmens vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialiąsias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-443-881/2020; 2022 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-795-910/2022).
16. Teismas, spręsdamas klausimą dėl teisių apribojimo juridinio asmens vadovui taikymo, turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su juridinio asmens vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016).
17. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, bendrovei veikiant įprastai, vadovai neturi fiduciarinių pareigų kreditoriams. Šiuo laikotarpiu pagrindinė vadovo pareiga – tenkinti nuosavo kapitalo teikėjų – dalyvių interesus. Kuo bendrovės finansinė būklė prastėja ir ji turi daugiau skolų, tuo didėja skolinto kapitalo teikėjų – kreditorių interesų reikšmė. Tai lemia, kad suprastėjus bendrovės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. bendrovei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2025 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-40-381/2025).
18. Juridinio asmens vadovo pareiga inicijuoti nemokumo procesą, jeigu juridinis asmuo yra nemokus, įtvirtinta JANĮ 5 straipsnio 1 punkte. Pagal JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 2 punktą juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą.
19. Juridinio asmens vadovas privalo laiku, tinkamai reaguoti į įmonės nemokumą. Tinkamas, laiku juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą vykdymas yra svarbi veiksmingo nemokumo proceso užtikrinimo sąlyga, į kilusias juridinio asmens mokumo problemas būtina reaguoti kuo operatyviau, dėl to netinkamas (uždelstas) juridinio asmens vadovo pareigos inicijuoti nemokumo procesą vykdymas ar šios pareigos neįvykdymas gali būti atsakomybės, nustatytos JANĮ 13 straipsnyje, pagrindas (Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-399-854/2025).
20. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo apeliantės teisę vieneriems metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Apeliantė neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad bendrovė jau 2023 m. gegužės mėn. buvo nemoki (JANĮ 2 straipsnio 7 dalis).
21. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad bendrovė su finansiniais sunkumais susidūrė 2023 m.; remiantis balanso už 2023 m. duomenimis, 2023 m. gruodžio 31 d. apeliantė turėjo turto už 476 879 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 603 557 Eur; pelno (nuostolių) ataskaitoje už 2023 m. nurodyta, kad bendrovė patyrė 20 400 Eur nuostolį. Balanso duomenimis taip pat nustatyta, kad apeliantės 476 879 Eur vertės turtą sudarė 89 189 Eur ilgalaikis turtas (86 689 Eur vertės materialus turtas bei 2 500 Eur vertės finansinis turtas) bei 387 651 Eur vertės trumpalaikis turtas (50 730 Eur atsargos, 336 905 Eur per vienerius metus gautinos sumos, 16 Eur pinigai ir pinigų ekvivalentai bei 39 Eur ateinančių laikotarpių sąnaudos ir sukauptos pajamos). Kaip matyti, bendrovės turimą turtą iš esmės sudarė vien trumpalaikis turtas, t. y. debitorinės skolos. Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad trumpalaikis turtas, kaip debitorių skolos, negali užtikrinti besąlygiško jo panaudojimo bendrovės įsipareigojimų mažinimui, kadangi šios lėšos yra trečiųjų asmenų disponavime ir jų grąžinimas priklauso nuo daugelio sąlygų, taigi, turtas šiai sumai turi būti eliminuotas iš bendros bendrovės turto masės (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-468-781/2020 24 punktas). Nagrinėjamu atveju apeliantė byloje neįrodinėjo, kad ji turėjo realias galimybes atgauti įsiskolinimus iš debitorių, nepateikė jokių tą pagrindžiančių įrodymų, todėl nėra pagrindo nesivadovauti teismų praktikoje pateiktais išaiškinimais ir vertinti, kad gautinos sumos nagrinėjamu atveju galėjo būti laikomos realiu bendrovės turtu. Be to, į bylą nepateikti aktualūs finansinės būklės duomenys už 2024 m., byloje taip pat nenustatyta, kas šį turtą sudaro ir ar jis egzistuoja. Taigi, jau 2023 metais bendrovės skolos buvo didesnės už turto vertę, bendrovė vykdė nuostolingą veiklą, tačiau bendrovės vadovė nesiėmė veiksmų mokumui atstatyti ar inicijuoti bankroto bylos iškėlimą.
22. Iš byloje esančių duomenų taip pat nustatyta, kad Mokesčių apskaitos informacinės sistemos 2024 m. lapkričio 8 d. duomenimis bendrovės mokestinė nepriemoka buvo 27 962,02 Eur. Antstolių informacinės sistemos 2024 m. lapkričio 8 d. duomenimis buvo vykdoma 14 išieškojimo bylų, bendra išieškoma suma 56 449,89 Eur, anksčiausiai užvesta vykdomoji byla 2023 m. gruodžio 8 d. Bendrovė nuo 2023 m. gegužės mėn. nesugebėjo atsiskaityti su kreditore VMI, priverstinai išieškoti mokestinės nepriemokos nepavyko. Atsakovės įsiskolinimai kreditoriams viršijo 140 000 Eur. Be to, VMI pateiktais duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. sausio 10 d. nutarimu, priimtu administracinio nusižengimo byloje Nr. A6.-10-1096/2025, paskyrė A. K. administracinę nuobaudą pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalį už tai, jog ji nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymo grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumo, t. y. žinodama, kad bendrovė turi įsiskolinimą valstybės biudžetui ir neturi pakankamai lėšų visiems pareikštiems reikalavimams patenkinti, po mokestinės nepriemokos susidarymo datos, laikotarpiu nuo 2023 m. kovo 1 d. vykdė atsiskaitymus su kitais žemesnį prioritetą mokėjimo eiliškumo prasme pagal CK 6.930¹ straipsnį turinčiais bendrovės kreditoriais, pažeisdama VMI, kaip kreditoriaus, teises. Lietuvos teismų informacinės sistemos (toliau – LITEKO) duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. kovo 22 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-5701-862/2024 iš atsakovės UAB „Asanta Group“ ieškovei UAB „Investicijų ir verslo garantijos“ priteisė 56 996,80 Eur skolą, 410,58 Eur delspinigius, 5 proc. metines procesines palūkanas. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su nurodytoje byloje esančiais duomenimis nustatė, kad paskolos sutartis, kurios pagrindu ir priteista skola, su atsakove buvo nutraukta dar 2023 m. gruodžio 22 d.
23. Taigi, byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad bendrovės vadovė apie sunkią bendrovės turtinę padėtį žinojo vėliausiai jau 2023 metų pabaigoje, todėl 2024 m. pradžioje privalėjo inicijuoti bankroto bylos bendrovei iškėlimą, tačiau to nepadarė. Taigi, bendrovės vadovė nevykdė JANĮ 5 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos pareigos, bendrovei tapus nemokia, nedelsiant inicijuoti bendrovės nemokumo procesą. Apeliantės, kaip bendrovės vadovės pareigos, žinant apie bendrovės nemokumą, kreiptis į teismą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo nevykdymas yra vadovės neteisėtas neveikimas, pasireiškiantis imperatyvios įstatyme įtvirtintos pareigos nevykdymu.
24. Atsižvelgiant į tai, kad JANĮ 5 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtintos teisės normos yra imperatyvios, apeliantės nurodomos aplinkybės, jog ji siekė išsaugoti ir tęsti bendrovės veiklą, tenkinti kreditorių reikalavimus, atkurti bendrovės mokumą, nepanaikina buvusios bendrovės vadovės JANĮ 5 straipsnio 1 dalyje, 6 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytos pareigos, bendrovei tapus nemokia, nedelsiant inicijuoti bendrovės nemokumo procesą.
25. Pažymėtina, kad priemonės atkurti bendrovės mokumą, turi rodyti bendrovės vadovės realias pastangas ir galimybes atkurti mokumą, t. y. priemonės turi atitikti esamą bendrovės turtinę padėtį ir būti pakankamos bei efektyvios tam, jog būtų pasiektas konkretus rezultatas, t. y. realus bendrovės turtinės padėties pagerėjimas. Taigi, bendrovės turtinė padėtis turi būti tokia, kuri leistų pagrįstai tikėtis, kad atitinkamomis priemonėmis bendrovės mokumas dar gali būti atkurtas.
26. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliantės argumentai, kad ji dėjo pastangas mažinti bendrovės įsipareigojimus ir išvengti bankroto, yra nepagrįsti įrodymais ir savaime nepaneigia nustatytų aplinkybių dėl pareigos inicijuoti bendrovės nemokumo procesą pažeidimo ir skolų kreditoriams didėjimo bei nesudaro pagrindo netaikyti atsakomybės pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punktą, juolab kad bendrovės finansinė situacija 2023 m. nesudarė pagrindo spręsti, jog bendrovė turi finansines galimybes tęsti veiklą ir mažinti skolas. Suprantama, kad bendrovės vadovas visada siekia išsaugoti bendrovę ir stengiasi atkurti jos mokumą. Tačiau ši siekiamybė negali pateisinti įstatymų pažeidimo – pernelyg ilgas delsimas kreiptis į teismą dėl bankroto bylos inicijavimo, kai akivaizdžiai egzistuoja nemokumo situacija, yra nepateisinamas ir gali sukelti vadovui teisinę atsakomybę.
27. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal JANĮ nuostatas būtent bendrovės vadovė turėjo pareigą spręsti dėl bankroto bylos bendrovei inicijavimo, ypač atsižvelgus į apeliantės argumentus, kuriais ji įrodinėja savo patirtį ir kompetenciją verslo srityje. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokiu atveju apeliantė, būdama iš esmės profesionalė savo srityje, turėjo suprasti, kad priešingi veiksmai pažeidžia bendrovės ir jos kreditorių teises bei blogina bendrovės finansinę padėtį, tačiau apeliantė bankroto bylos neinicijavo ir nepateikė įrodymų apie realius ketinimus tęsti veiklą. Priešingai, sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos bendrovei iškėlimo pagal VMI pareiškimą, apeliantė, kaip tuometinė bendrovės vadovė, net nepateikė aktualių finansinės atskaitomybės dokumentų, tvirtindama, kad tokios galimybės kol kas neturi.
28. Apeliantės atskirojo skundo argumentai, kad ji viena augina 6 (šešių) metų vaiką, o pritaikyta nuobauda riboja ne tik profesinius apsisprendimus, bet ir realias galimybes užtikrinti šeimos gerovę bei vaiko ateities perspektyvas, taip pat nesudaro pagrindo panaikinti apskųstą nutartį. Apeliantė nepaneigė esminio fakto – kad pavėlavo kreiptis dėl bankroto bylos inicijavimo ir pažeidė įstatymą (JANĮ). Šeiminė padėtis neatleidžia nuo pareigos laikytis įstatymų ir tinkamai vykdyti vadovo funkcijas, ypač kai kalbama apie prevencinį poveikio priemonės tikslą (pašalinti iš verslo asmenį, kuris nevykdo pareigų). Kaip jau nurodyta, paskirta poveikio priemonė (vienerių metų terminas) yra proporcinga ir būtina verslo aplinkos sąžiningumui užtikrinti. Asmeninės aplinkybės negali nusverti viešojo intereso, kuris yra susijęs su kreditorių apsauga ir nemokumo proceso tikslų įgyvendinimu. Apeliacinės instancijos teismas pažymi ir tai, kad nors apribojimas taikomas vadovo pareigoms, tai neriboja teisės dirbti ar užsidirbti kitose srityse, kurios nėra susijusios su juridinio asmens vadovavimu. Tai reiškia, kad apeliantė vis tiek turi realias galimybes užtikrinti šeimos gerovę, nors jos karjeros pasirinkimai tam tikrą laiką yra apriboti. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad asmeninės apeliantės aplinkybės (viena auginanti vaiką) nesudaro objektyvaus ir teisiškai reikšmingo pagrindo panaikinti nutartį, nes poveikio priemonė skirta ne baudimui, o viešojo intereso apsaugai ir tinkamam nemokumo procesų užtikrinimui.
29. Taigi, pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad konstatuoti apeliantės neteisėti veiksmai atitinka JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1 punkte nurodytą teisinį pagrindą. Atskirojo skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepateisina apeliantės veiksmų bei nepaneigia byloje nustatytų faktinių aplinkybių, pagrindžiančių, kad apeliantė, žinodama apie bendrovės nemokumą, laiku neinicijavo bankroto bylos bendrovei iškėlimo dėl nepateisinamų priežasčių. Be to, apeliantė nepagrindė, kad paskirta poveikio priemonė yra neproporcinga ir varžo jos teises daugiau nei būtina užtikrinti materialiųjų ir procesinių bankroto proceso tikslų įgyvendinimą.
30. Apeliacinės instancijos teismas prieina išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai apribojo apeliantei teisę vieneriems metams eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, nes apeliantei buvo paskirta proporcinga ir minimali sankcija, atsižvelgiant į byloje nustatytų pareiškėjos veiksmų pobūdį, mastą ir sukeltas pasekmes. Paskirtos sankcijos terminas neviršija sankcijos vidurkio, atitinka jos paskirtį, t. y. pašalinti iš verslo rinkos asmenį, kuris, vadovaudamas verslo subjektui, nevykdo įstatymo nustatytų pareigų, nesilaiko sąžiningo verslo, dėl to viešieji, privatūs juridiniai ir fiziniai asmenys patiria normalios verslo rizikos neatitinkančius turtinius praradimus.
Dėl procesinės bylos baigties
31. Apibendrindamas nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir įrodymus bei tinkamai taikė JANĮ nuostatas, reglamentuojančias juridinio asmens vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą. Todėl apeliantės atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2025 m. spalio 17 d. nutartį palikti nepakeistą.