- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-08-09
- Bylos Nr.
- e2A-2025-852/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-03424-2022-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Andrius Verikas, Renata Volodko, Giedrė Čėsnienė
- Atsakovas
- Valstybės įmonės Registrų centro
- Ieškovas
- R. S.
Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Renatos Volodko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Valstybės įmonės Registrų centro apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. S. ieškinį atsakovui Valstybės įmonei Registrų centrui dėl darbo ginčo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas R. S. pareikštu ieškiniu prašė pripažinti jo atleidimą iš darbo Valstybės įmonėje (toliau – ir VĮ) Registrų centre 2019 m. vasario 28 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą neteisėtu, pripažinti, kad darbo sutartis nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisti iš atsakovo Valstybės įmonės Registrų centro vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, priteisti šešių ieškovo vidutinių darbo užmokesčių kompensaciją, 1 500 Eur neturinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas paaiškino, kad 2004 m. spalio 25 sudarė su atsakovu Valstybės įmone Registrų centru, neterminuotą darbo sutartį Nr. 295, kurios pagrindu nuo 2004 m. lapkričio 2 d. iki 2019 m. vasario 28 d. dirbo VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus pareigose. Paaiškino, kad 2018 m. lapkričio 13 d. jam buvo įteiktas 2018 m. spalio 31 d. Įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą, taip pat pagal 2016 m. sausio 20 d. įmonės kolektyvinės sutarties Nr. 4 (2017 m. birželio 30 d. susitarimą Nr. 5, dėl įmonės kolektyvinės sutarties pakeitimo ir papildymo) 15 punktą, 15.1 papunktį ir pagal 2015 m. gruodžio 15 d. Centrinės hipotekos įstaigos kolektyvinės sutarties Nr. B17-200 30, 32 punktus bei 32.2. papunktį, numatančius darbuotojo atleidimą darbdavio iniciatyva nesant darbuotojo kaltės dėl struktūrinių pertvarkymų. Įspėjime dėl darbo sutarties nutraukimo ieškovas įspėtas, kad įsigaliojus naujai įmonės struktūrai, nebelieka struktūrinio padalinio, kuriame jis ėjo pareigas bei įmonės direktoriaus 2018 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. p-944 tokia pareigybė nėra patvirtinta. Kadangi laisvos darbo vietos, į kurią ieškovas galėtų būti perkeltas, negali pasiūlyti, todėl 2019 m. vasario 28 d. su ieškovu darbo sutartis bus nutraukta. Atsakovas Įspėjime dėl darbo sutarties nutraukimo taip pat nurodė, kad nuo 2018 m. lapkričio 5 d. įmonės vidiniame interneto puslapyje bus skelbiami konkursai į naujas įmonės struktūroje nustatytas darbo vietas, į kurias neapribojama teisė dalyvauti. Ieškovas paaiškino, kad įspėjimo dėl darbo sutarties nutraukimo dieną pas atsakovą galiojo Kolektyvinė sutartis, kurios 15.1 p. numatė, kad darbdavys gali atleisti darbuotoją nesant darbuotojo kaltės tik dėl svarbių priežasčių. Pagal šią Kolektyvinę sutartį svarbia gali būti pripažinta priežastis: ekonomiškai ir struktūriškai pagrįstas darbuotojų skaičiaus mažinimas. Atsakovas nei įspėjime dėl darbo sutarties nutraukimo, nei jokiame kitame dokumente ekonomiškai nepagrindė struktūrinių pertvarkymų ir nenurodė atleidimo priežasties svarbos. Be kita ko, Kolektyvinės sutarties 17 p. numatė, kad, kai mažinamas darbuotojų skaičius, darbdavys privalo pasiūlyti kitą esamą panašaus pobūdžio darbą, atitinkantį jo kvalifikaciją. Pirmenybė teikiama darbuotojams, turintiems aukštesnę kvalifikaciją ir neturintiems galiojančių drausminių nuobaudų. Ieškovas nurodė, kad atsakovas 2019 m. vasario 28 d. su ieškovu nutraukė darbo sutartį. Viso įspėjimo laikotarpyje, t. y. nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. vasario 28 d., atsakovas nesuteikė galimybės pratęsti Darbo sutartį, taip pat nepateikė jokio pasiūlymo dėl laisvos darbo vietos ir neperkėlė į patvirtintas laisvas darbo vietas pagal DK 57 straipsnio 2 dalį, nors per visą įspėjimo laikotarpį atsakovas skelbė viešuosius konkursus, kuriuose galėjo dalyvauti ir Registrų centro darbuotojai, ir kiti asmenys. Ieškovas pažymėjo, kad 2019 m. kovo 1 d. įsigaliojo nauja Valstybės įmonės Registrų centro struktūra, kurioje buvo panaikinti filialai, tačiau buvo įsteigti kiti vidiniai Valstybės įmonės Registrų centro struktūriniai padaliniai. Registrų centro patvirtintoje naujoje struktūroje buvo laisvų darbo vietų, į kurias ieškovas pagal turimą kvalifikaciją ir vykdytas funkcijas galėjo būti perkeltas. Įmonei vykdant struktūrinius pakeitimus bei sukūrus naujas pareigybes atsakovas nenumatė jokios galimybės perkelti ieškovą į alternatyvias ar kitas atitinkančias jo kvalifikaciją pareigas, kurioms jis turi pakankamai kompetencijos. Atsakovui buvo žinomas ieškovo išsilavinimas ir kompetencija. Atsakovas patvirtino naują Registrų centro struktūrą ir sukūrė naujų laisvų darbo vietų, pvz.: Registrų tvarkymo direktorius, Klientų aptarnavimo direktorius, Rytų Lietuvos klientų aptarnavimo centro vadovas, Vakarų Lietuvos klientų aptarnavimo centro vadovas, Vidurio Lietuvos klientų aptarnavimo centro vadovas, Strateginio vystymo direktorius. Atsakovas 2018 m. lapkričio mėn. - 2019 m. vasario mėn. skelbė viešuosius konkursus į laisvas darbo vietas ir pagal aiškiai suformuluotus reikalavimus į atitinkamas pareigybes, atnaujindavo įmonės struktūrą intranete, paskelbdamas, kurios iš darbo vietų naujoje struktūroje jau yra užimtos, o kurios dar laisvos, tačiau ieškovui laisvų darbo vietų nesiūlė, pažeisdamas tiek DK 57 straipsnio 2 dalies nuostatas, tiek Kolektyvinės sutarties 17 p. Atsakovas nevykdė pareigos teikti individualizuotą, darbuotojo kvalifikaciją atitinkantį laisvos darbo vietos pasiūlymą. Ieškovas teigė, kad dėl neteisėto atleidimo jis patyrė neturtinę žalą, nes dėl atsakovo neteisėto elgesio, atliekant atleidimo procedūrą, jis, ilgametis atsakovo darbuotojas, visada atsakingai ir nepriekaištingai vykdęs savo pareigas, patyrė dvasinius išgyvenimus bei neigiamas emocijas, netgi pažeminimą, kas atsiliepė sveikatos būklei, todėl vien atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu faktas nebus pakankama satisfakcija patirtai neturtinei žalai kompensuoti.
Atsiliepimas
2. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad 2004 m. spalio 25 d. darbo sutarties Nr. 295 pagrindu ieškovas buvo priimtas dirbti į Registrų centro (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus pareigas. Iš Registrų centro (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus pareiginių nuostatų matyti, kad filialo direktorius pagal savo kompetenciją organizavo filialo darbą, atsakė už visą filialo veiklą, koordinavo filialo pavaduotojų darbą, atstovavo filialui valstybės valdžios ir valdymo institucijose, teismuose, santykiuose su kitais fiziniais bei juridiniais asmenimis ir iš esmės vykdė visas kitas su filialo veikla susijusias funkcijas. Be kita ko, filialo direktorius privalėjo žinoti Registrų centro struktūrą, jo darbo organizavimą ir valdymą. Ieškovui, kaip vadovaujamą darbą dirbusiam darbuotojui, buvo keliami gerokai didesni tiek atsakomybės, tiek kompetencijos reikalavimai. Be to, dirbdamas vadovaujamą darbą ir būdamas atsakingu už kitų (duomenys neskelbtini) filiale dirbusių asmenų tinkamą informavimą, privalėdamas gerai išmanyti Registrų centro struktūrą, ieškovas ne tik galėjo, bet privalėjo domėtis planuojamų Registrų centro pertvarkymų priežastimis ir jų svarba, kaip ir pasirūpinti tinkamu tokios informacijos perteikimu jo vadovaujamo padalinio darbuotojams. Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos 2018 m. birželio 27 d. įsakymu „Dėl Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2018 m. vasario 9 d. įsakymo Nr. 3-60 „Dėl valstybės įmonės Registrų centro 2018–2021 metų strateginio veiklos plano patvirtinimo pakeitimo“ Registrų centrui buvo pavesta „peržiūrėti įmonės 2018–2021 strateginį veiklos planą, vykdomas veiklas, suplanuotas išlaidas ir pateikti siūlymus dėl įmonės veiklos optimizavimo, maksimalaus sąnaudų valdymo bei didesnės grąžos visuomenei iki 2018 m. rugsėjo 28 d. Be jau minėto Ministerijos įsakymo, 2018 m. birželio 12 d. Registrų centre buvo gautas „Raštas dėl valstybės lūkesčių VĮ Registrų centrui“, kuriam buvo pritarta Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2018-06-12 įsakymu Nr. 3-287 „Dėl pritarimo raštui dėl valstybės lūkesčių Valstybės įmonei Registrų centrui“, ir kuriame buvo aiškiai įtvirtinta, kokiomis kryptimis ir kokiais standartais vadovaujantis turėtų būti vystoma Registrų centro veikla. Registrų centro valdybos sprendimu (2018 m. spalio 19 d. protokolas Nr. VPP-28), siekiant optimizuoti atsakovo veiklą ir darbo resursus, efektyvinti bei skaidrinti veiklą, vietoje decentralizuotos, su besidubliuojančiomis darbo funkcijomis esančios struktūros norint sukurti aiškų funkcinį pasiskirstymą turinčią struktūrą, Registrų centre buvo pradėti struktūriniai pokyčiai ir nustatyta visiškai nauja atsakovo sandara. Struktūra buvo kuriama vadovaujantis visiškai kitokiais principais, negu iki tol, o struktūriniai pertvarkymai vyko ne taip, jog anksčiau buvusioje struktūroje buvę padaliniai buvo tiesiog pervadinti, bet iš esmės keičiant visą atsakovo sandarą, kuri suformuota pagal funkcinį Registrų centro vykdomų veiklų, atsakomybių pasiskirstymą, siekiant didesnio įmonės veiklos efektyvumo ir skaidrumo bei užtikrinant įmonės veikimą mažiausių kaštų principu, mažinant administracinį aparatą, siekiant didinti efektyvumą, vengiant tokių situacijų, kuomet keli asmenys atlieka besidubliuojančias funkcijas. Iki 2019 m. kovo 1 d. galiojusioje struktūroje buvęs (duomenys neskelbtini) filialas buvo panaikintas, tuo pačiu panaikinant ir tokio filialo direktoriaus pareigybę. Natūralu, kad panaikinus filialus, filialo direktoriaus pareigybė, savo esme susijusi su filialų veiklos organizavimu, tapo nereikalinga. Dar prieš priimant Valdybos sprendimą, 2018 m. rugsėjo 26 d. darbo tarybos posėdžio metu Registrų centro organizacinės struktūros projektas bei patys pokyčiai buvo aptarti ir suderinti su Registrų centro darbo taryba, kuri iš esmės pritarė darbdavio inicijuojamiems struktūriniams pokyčiams. Tai užfiksuota Registrų centro 2018 m. rugsėjo 27 d. darbo tarybos posėdžio protokole. Valdybos sprendimu nustačius naują Registrų centro struktūrą, 2018 m. spalio 22 d. Registrų centro direktoriaus įsakymu Nr. p-944 „Dėl pareigybių sąrašo nuo 2019 m. kovo 1 d. patvirtinimo“ buvo patvirtintas naujas pareigybių sąrašas, iš kurio matyti, kad naujoje atsakovo struktūroje (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus pareigybė nebuvo patvirtinta, tokio padalinio Registrų centro struktūroje taip pat nėra. Dėl šios priežasties 2018 m. lapkričio 13 d. ieškovui buvo pasirašytinai įteiktas 2018 m. spalio 31 d. „Įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo“. Įspėjime labai aiškiai nurodyta, dėl kokios priežasties su ieškovu ketinama nutraukti darbo sutartį, o konkrečiau – dėl to, kad įgyvendinus struktūrinius pokyčius Registrų centre nelieka struktūrinio padalinio, kuriame jis dirbo, t. y. (duomenys neskelbtini) filialo, kaip ir nelieka tokio filialo direktoriaus pareigybės. Įspėjime darbuotojui buvo nurodyta ir tai, jog nuo 2018 m. lapkričio 5 d. vidiniame intraneto puslapyje bus skelbiami konkursai į naujas įmonės struktūroje sukurtas darbo vietas, į kurias darbuotojai buvo kviečiami kandidatuoti, tokiu būdu išreiškiant jų sutikimą toliau dirbti Registrų centre. Tačiau ieškovas per visą įspėjimo laikotarpį jokia forma neišreiškė sutikimo ar bent minimalaus intereso toliau dirbti pas atsakovą, po įspėjimo įteikimo savo elgesiu demonstravo priešingą poziciją, todėl Registrų centro generalinio direktoriaus 2019-02-14 įsakymu Nr. P-82 (102.5.) „Dėl R. S. darbo sutarties nutraukimo“, tarp Registrų centro ir darbuotojo sudaryta darbo sutartis buvo nutraukta 2019 m. vasario 28 d. Atsakovo įsitikinimu, nutraukiant darbo sutartį buvo laikytasi 2016 m. sausio 20 d. Registrų centro kolektyvinės sutarties Nr. 4, pakeistos 2017 m. birželio 30 d. susitarimu Nr. 5 „Dėl Registrų centro kolektyvinės sutarties pakeitimo ir papildymo“ 15 punkto reikalavimų, kad atleisti darbuotoją galima tik dėl svarbių priežasčių. Svarbiomis priežastimis pripažįstamos ekonominės, technologinės priežastys ar įmonės struktūrinis pertvarkymas, o pagal 15.1 papunktį tokiomis gali būti pripažįstamas ir ekonomiškai ir struktūriškai pagrįstas darbuotojų skaičiaus mažinimas. Atsižvelgiant į Kolektyvinėje sutartyje įtvirtintą prezumpciją, faktą, kad atsakovo struktūra buvo iš esmės pakeista, darytina išvada, jog įspėjime nurodyta darbo sutarties nutraukimo priežastis bei jos formuluotė aiškiai rodo, kad su ieškovu darbo sutartis nutraukta tik esant objektyviai ir teisingai tokio sprendimo priežasčiai. Atsakovas pažymėjo, kad įspėjant ieškovą dėl darbo sutarties nutraukimo, jam buvo nurodyta ne tik tai, kad įspėjimo įteikimo metu nėra laisvos darbo vietos, į kurią jis tuo metu galėtų būti perkeltas (nes filialo direktoriaus pareigybė buvo panaikinta), tačiau papildomai nurodoma, kad nuo 2018 m. lapkričio 5 d. vidiniame intraneto puslapyje bus skelbiami konkursai į naujas įmonės struktūroje sukurtas darbo vietas, į kurias jis turi teisę kandidatuoti. Atsakovas tokią ieškovo kandidatūrą būtų svarstęs, ką labai aiškiai rodo ir įspėjime pateikta informacija apie tai, jog konkurse dalyvavusiam ir jį laimėjusiam darbuotojui (t. y. nustačius, kad jo kompetencija atitinka naujai suformuotas pareigybes) bus siūloma keisti darbo sutarties sąlygas bei laikoma, kad priežastys, lėmusios įspėjimo įteikimą, išnyko. Kitaip sakant – darbuotojui buvo aiškiai nurodyta, kad darbdavys ketina svarstyti jo kandidatūrą, jeigu tik sutikimą būti perkeltam į naujai atsiradusias laisvas darbo vietas ieškovas išreikš dalyvaudamas skelbiamuose konkursuose. Toks ieškovo elgesys būtų buvęs vertinamas, kaip jo sutikimas DK 57 straipsnio prasme. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad struktūrinių pertvarkymų metu buvo atleidžiama kone du šimtai darbuotojų, kas reiškia, kad buvo pasirinktas ir su darbo taryba suderintas optimaliausias darbuotojų atrankos bei atleidimo būdas, tuo pačiu laikantis DK reikalavimų. Be to, ieškovui buvo išmokėtos visos jam priklausančios pinigų sumos, kaip kad tai numato DK, tad ir šiuo aspektu jokių pažeidimų padaryta nebuvo. Atsakovo manymu, ieškovui negali būti priteisiama ir 6 VDU dydžio kompensacija, kadangi 2 VDU dydžio kompensacija ieškovui jau buvo išmokėta nutraukiant darbo sutartį. Atsakovo vertinimu, ieškovas yra praleidęs terminą atleidimo iš darbo ginčijimui, o (duomenys neskelbtini) Darbo ginčų komisija šį terminą be pagrindo atnaujino. Pažymėjo, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) miesto poliklinikos išduotame 2021 m. spalio 4 d. Medicininiame pažymėjime Nr. 000231 nurodyta, jog ieškovas 2003 m. persirgo (duomenys neskelbtini), t. y. dar prieš sudarant darbo sutartį. Taip pat ieškovui diagnozuoti ir kiti susirgimai – (duomenys neskelbtini) (paskutinis 2021 m. birželio 29 d.), (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodyta, kad ieškovui taikomas ilgalaikis gydymas medikamentais ir reguliariai konsultuojamas specialistų – (duomenys neskelbtini). Ieškovo pateiktame 2021 m. spalio 4 d. Medicininiame pažymėjime nurodyti duomenys patvirtina, kad esminis jo sveikatos sutrikimas – (duomenys neskelbtini) yra įvykęs dar iki pradedant eiti (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus pareigas, kitų susirgimų datos nenurodytos, nėra jokių duomenų apie tai, kad ieškovui nuo 2018 m. lapkričio 13 d., t. y. nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą įteikimo, būtų atsiradę nurodytų susirgimų paūmėjimai, t. y. stipriai pablogėjusi sveikata: skirtas stacionarus gydymas ar taikyti gydymo metodai, kurie būtų trukdę ieškovui laiku kreiptis į (duomenys neskelbtini) DGK. Priešingai, minėtame pažymėjime nurodyta, kad ieškovui taikytas tik medikamentinis gydymas ir reguliarus konsultavimas. Tai, kad ieškovas tiek įspėjimo, tiek darbo sutarties nutraukimo metu buvo geros psichinės ir fizinės sveikatos patvirtina ir ieškovo komentarai viešojoje erdvėje. Vadovaujantis interesų pusiausvyros, teisingumo, sąžiningumo bei protingumo principais, teisėtų lūkesčių principu, priverstinės pravaikštos laikas turėtų būti skaičiuojamas ne už 2 metus ir 9 mėnesius, kadangi šį terminą lėmė pats ieškovas savo neveikimu, bet tik už vieną mėnesį (sutinkamai su DK 220 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu terminu) bei laiką, skaičiuojamą nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki sprendimo įvykdymo dienos. Atsakovas nesutiko ir su ieškovo reikalavimu atlyginti neturtinę žalą, nes atsakovo vertinimu, ieškovas tokio reikalavimo neįrodė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gegužės 19 d. sprendimu nusprendė ieškinį tenkinti: pripažinti ieškovo R. S. atleidimą iš darbo VĮ Registrų centre 2019 m. vasario 28 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą neteisėtu; pripažinti, kad darbo sutartis tarp ieškovo R. S. ir atsakovo VĮ Registrų centro nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos; priteisti ieškovui R. S. iš atsakovo VĮ Registrų centro vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos už vienerius metus, kuris sudaro 36 238, 08 Eur prieš mokesčius, 18 119, 04 Eur kompensaciją prieš mokesčius, 1 500 Eur neturtinę žalą, 1 320 Eur bylinėjimosi išlaidų. Taip pat teismas valstybei iš atsakovo VĮ Registrų centro priteisė 1 063 Eur žyminio mokesčio ir nurodė, kad teismo sprendimui darbo ginčo byloje įsiteisėjus, darbo ginčų komisijos sprendimas netenka galios.
4. Teismas nustatė, kad ieškovas 2004 m. spalio 25 d. darbo sutarties Nr. 295, sudarytos su atsakovu VĮ Registrų centru pagrindu dirbo Valstybės įmonės Registrų centro (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus pareigose. VĮ Registrų centro valdybos 2018 m. spalio 16 d. sprendimu buvo pradėti įgyvendinti tam tikri atsakovės struktūriniai pokyčiai, nustatyta visiškai nauja įstaigos struktūra, VĮ Registrų centro direktoriaus 2018 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. p-944 patvirtintas naujas pareigybių sąrašas. VĮ Registrų centro direktorius 2018 m. spalio 31 d. įspėjimu „Dėl darbo sutarties nutraukimo“ įspėjo ieškovą R. S., kad įsigaliojus naujai struktūrai nebelieka struktūrinio padalinio, kuriame ieškovas ėjo pareigas ir ieškovo pareigybė / darbo funkcija tampa nebereikalinga bei įmonės direktoriaus 2018 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. p-944 tokia pareigybė nėra patvirtinta. Įspėjime nurodyta, kad laisvos vietos, į kurią ieškovas galėtų būti perkeltas, darbdavys negali pasiūlyti, todėl nuo 2019 m. vasario 28 d. sutartis su ieškovu bus nutraukta. Taip pat pažymima, kad nuo 2018 m. lapkričio 5 d. įmonės vidiniame interneto puslapyje bus skelbiami konkursai į naujas įmonės struktūroje nustatytas darbo vietas, į kurias ieškovui neribojama teisė dalyvauti. Teismas nurodė, kad DK 57 straipsnyje reglamentuotas darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės. Nurodyto straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad darbdavys turi teisę nutraukti neterminuotą arba terminuotą darbo sutartį prieš terminą, jei darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. DK 57 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali būti priežastis nutraukti darbo sutartį tik tuo atveju, kai jie yra realūs ir lemia konkretaus darbuotojo ar jų grupės atliekamos darbo funkcijos ar darbo funkcijų nereikalingumą. Darbo sutartis šiuo pagrindu gali būti nutraukta tik tada, kai laikotarpiu nuo įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą iki penkių darbo dienų iki įspėjimo laikotarpio pabaigos darbovietėje nėra laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatyme įtvirtintas reglamentavimas suponuoja, jog darbo sutarties nutraukimo teisėtumą lemia ne tik priežasčių realumas bei jų ryšys su darbuotojo atliekamų darbo funkcijų tapimu perteklinėmis, bet ir tinkamai įvykdyta darbuotojo atleidimo procedūra. Tuo atveju, kai darbo sutartis nutraukiama DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu, atleidimo procedūra yra teisėta, jei laikomasi atleidžiamų darbuotojų atrankos reikalavimų (DK 57 straipsnio 3 dalis), darbuotojo įspėjimo apie būsimą atleidimą terminų (DK 57 straipsnio 7 dalis) bei laisvos darbo vietos, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas su jo sutikimu, pasiūlymo įspėjimo laikotarpiu reikalavimo DK 57 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020). Darbo organizavimo pakeitimai ar kitos priežastys, susijusios su darbdavio veikla, gali lemti, kad darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa perteklinė, t. y. darbdaviui pasikeičia darbuotojo darbo poreikis ir jo atliekama darbo funkcija tampa nereikalinga. Ši priežastis sudaro pagrindą darbdaviui nutraukti darbo sutartį su perteklinę darbo funkciją atliekančiu darbuotoju (DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Darbuotojo atliekama darbo funkcija gali būti pripažįstama pertekline tada, kai darbdavys visiškai atsisako darbuotojo atliekamos darbo funkcijos arba, optimizuodamas darbo resursus, nusprendžia, kad tas pačias ar panašias funkcijas gali atlikti mažiau darbuotojų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-152-248/2020).
5. Teismas nurodė, kad nesutinka su darbdavio argumentais, jog įmonėje įvykę struktūriniai pertvarkymai buvo svarbi priežastis nutraukti darbo sutartį su atsakovu. Taip pat teismas nurodė, kad nesutinka su darbdaviu, jog jis tinkamai įvykdė DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą pasiūlyti atleidžiamam darbuotojui kitą laisvą darbo vietą. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija šios kategorijos bylose yra pateikusi išaiškinimą, jog pranešimas apie kitas laisvas darbo vietas, į kurias organizuoti konkursai, nelaikytina DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos darbdaviui pareigos pasiūlyti darbuotojui kitą laisvą darbo vietą tinkamu įvykdymu (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1394-912/2020).
6. Teismas konstatavo, kad VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) skyrius, kuriam vadovavo ieškovas, kaip toks regioninis padalinys nebuvo panaikintas, šio skyriaus kuruotos sritys aktualumo neprarado, šias funkcijas perėmė VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) grupė. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo eitų pareigų (skyriaus vadovo) pobūdį, vertino, kad jo darbo funkcija, vykdant struktūrinius pertvarkymus, netapo pertekline, nes (duomenys neskelbtini) grupėje buvo kitų vadovaujančių pareigybių – grupės vadovų. Vilniaus apygardos teismo byloje (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1394-912/2020), kurioje buvo nagrinėtos aplinkybės dėl VĮ Registrų centro reorganizavimo nurodoma, kad atsakovas buvo pateikęs duomenis, jog nuo 2018 m. spalio 31 d. iki 2019 m. vasario 28 d. VĮ Registrų centre buvo 48 laisvos pareigybės, kurių nemaža dalis vadovaujamo pobūdžio. Šioje nagrinėjamoje byloje atsakovas yra pateikęs duomenis, kad laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. vasario 28 d. buvo keturios laisvos pareigybės (informacinių sistemų analitikas, specialistas, kadastro specialistas, vyriausias specialistas vidinei komunikacijai). Aptartos aplinkybės patvirtina, kad iki ieškovo atleidimo iš darbo dienos VĮ Registrų centre buvo laisvų darbo vietų (aukštesnės ir žemesnės kvalifikacijos), į kurias jis galėjo būti perkeltas, tačiau atsakovas nepasiūlė kitos darbo vietos ieškovui nuo įspėjimo įteikimo iki darbo sutarties nutraukimo. Nei įstatymas, nei kiti teisės aktai nedraudžia darbuotojui siūlyti tai pat ir žemesnės kvalifikacijos pareigų, kas šiuo atveju padaryta nebuvo. Teismo vertinimu, prieš skiriant vadovus naujoje struktūroje, susijusioje su panaikinto (duomenys neskelbtini) skyriaus funkcijomis ir pareigomis, o ir kitose tarnybose, kurios po pertvarkos neliko be vadovų, atsakovas privalėjo apsvarstyti ieškovo galimybės tapti vadovu jį perkeliant, juolab, kad ieškovas vadovaujamą darbą pas šį darbdavį dirbo net 14 metų. Įstatymas nustato darbdaviui pareigą nustatyti, ar darbuotojas tinkamas į laisvas darbo vietas ir jas pasiūlyti darbuotojui, tai turi būti padaryta iki darbuotojo atleidimo, kas šiuo atveju nebuvo padaryta. Teismo vertinimu, įspėjime dėl darbo sutarties nutraukimo išreikštas siūlymas dalyvauti konkurse yra bendro pobūdžio informacija (net nebuvo nurodyta į kurias pareigybes rengiami konkursai, asmuo konkurso gali ir nelaimėti, be kita ko, konkurso metu asmuo priimamas į darbą, o ne perkeliamas), o ne siūlymas būti perkeltam ar siūlymu suteikti kitą laisvą vietą ar turimą pareigybę ir ieškovas neturėjo galimybės išreikšti sutikimo ar nesutikimo eiti kitas pareigas ar būti perkeltam. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog atsakovas VĮ Registrų centre neteisėtai (nesilaikant įstatyme nustatytų procedūrinių reikalavimų siūlyti atleidžiamam darbuotojui kitas laisvas darbo vietas) atleido ieškovą R. S. iš VĮ Registro centro (duomenys neskelbtini) filialo vadovo pareigų DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, nesilaikė DK 57 straipsnio 2 dalies reikalavimų, todėl ieškovo R. S. ieškinys pareikštas atsakovui VĮ Registrų centrui tenkintinas bei yra pagrindas spręsti dėl padarinių, atleidus darbuotoją neteisėtai, taikymo.
7. Teismas, spręsdamas dėl neteisėto darbo sutarties nutraukimo pasekmių, nurodė, kad ieškovas neprašo jo grąžinti į buvusias pareigas, o reiškia reikalavimus priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, priteisti šešių ieškovo vidutinių darbo užmokesčių kompensaciją. DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai. DK 218 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 4 ir 5 dalyse nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Teismas nurodė, kad nesutinka su darbdavio argumentais, jog ieškovui priteistina suma turėtų būti mažinama jam išmokėtos išmokos suma, jo atleidimo metu, ar dėl to, kad ieškovas kreipėsi į teismą tik po laiko tarpo pamatęs praktiką kitos bylose. Teismas pažymėjo, kad priimant ieškinį jau buvo įvertintos aplinkybės dėl kreipimosi į teismą termino bei ieškinys priimtas, o prašymas taikyti ieškinio senaties terminą šioje byloje nebuvo pareikštas ir nėra pagrindo svarstyti jo taikymo klausimą. Atsakovo teiginys, kad ieškovas nesąžiningas, nes pradėjo procesą pamatęs praktiką kitos bylose, negali būti pagrindu riboti ieškovo teisę reikšti reikalavimus buvusiam darbdaviui. Teismas nurodė, kad ieškovui iš atsakovo priteisia (neatskaičius mokesčių) vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos už vienerius metus, kuris sudaro 36 238, 08 Eur prieš mokesčius.
8. Teismas spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo priteisti 6 ieškovo vidutinių darbo užmokesčių kompensaciją, konstatavo pagrindo mažinti šią kompensaciją taip pat nėra. Apeliacinės instancijos teismas yra pažymėjęs (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1394-912/2020), kad DK 57 straipsnio 8 dalyje įtvirtintos išmokos mokėjimas ir DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytos kompensacijos išmokėjimas ir jos dydis taikant atleidimo pripažinimo neteisėtu teisines pasekmes yra skirtingos teisinės prigimties ir yra taikomos savarankiškai. Dėl to teisėjų kolegija atsakovo argumentą, kad ieškovui atleidimo iš darbo dieną išmokėta dviejų mėnesių VDU dydžio išeitinė išmoka turėjo būti išskaičiuota iš priteistinos kompensacijos sumos atmetė kaip nepagrįstą. DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytos kompensacijos mokėjimas yra darbdavio pareiga. Vidutinio darbo užmokesčio darbuotojui už priverstinės pravaikštos laikotarpį priteisimas atlieka socialinę funkciją, saugo darbuotojus nuo pajamų netekimo. Kompensacija negali būti neadekvati, o jos dydis negali paneigti jos socialinės funkcijos kompensuoti tai, kas buvo prarasta. Nustatydamas kompensacijos dydį, teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, svarsto, ar konkretus priteistinas dydis nepaneigia šio instituto socialinės funkcijos, t. y. kompensuoja darbuotojo dėl neteisėto atleidimo iš darbo patirtus praradimus, tačiau nėra neadekvatus įstatyme nustatytos kompensacijos tikslui, nelemia darbdaviui pernelyg sunkių padarinių, nepaneigia darbo teisinių santykių šalių sąžiningumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-245/2012).
9. Teismas, spręsdamas dėl priteistino kompensacijos dydžio atitikties tokios kompensacijos tikslui ir paskirčiai, jos adekvatumo, turi vadovautis teismų praktikoje nurodytais kriterijais, nustatyti, ar yra aplinkybių, sudarančių pagrindą mažinti priteistiną kompensaciją, taip pat nurodyti argumentus, dėl kurių yra mažinama ši kompensacija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-36-701/2018, 50 punktas). Šioje byloje faktinės aplinkybės patvirtina, jog ieškovas pas atsakovą viso dirbo šiek tiek ilgiau nei 14 metų, dėl šios aplinkybės ginčo šalys nekėlė, ieškovui per visą darbo pas atsakovą laiką jokių drausminių nuobaudų nebuvo taikyta, ieškovas dirbo sąžiningai, tinkamai, priešingų įrodymų byloje nėra. Jokių įrodymų apie šiuo metu esamą sunkią finansinę padėti atsakovas neteikė, teismas pažymėjo, kad teismas aktyvus gindamas darbuotojo interesus ir renka įrodymus, susijusius su darbo ginčui reikšmingomis aplinkybėmis. Tokia pozicija pateikiama ir kasacinio teismo praktikoje, kurioje pažymima, kad darbo bylos priskiriamos prie bylų, kurių nagrinėjimas susijęs su viešojo intereso apsauga, jų nagrinėjimo ypatumų, inter alia (be kita ko), teismo pareigos būti aktyviam, įtvirtinimu siekiama užtikrinti darbuotojo, kaip darbo ginčo šalies, kuri socialiniu ir ekonominiu požiūriu šiuose santykiuose vertintina kaip silpnesnė, interesų adekvačią apsaugą (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-541/2011). Tuo tarpu darbdavys jam reikšmingas aplinkybes įrodinėja pats, šiuo atveju kaip minėta duomenų, kurie sudarytų pagrindą mažinti ieškovo prašomą priteisti kompensacijos dydį atsakovas nepateikė, todėl teismas nurodė, kad tenkina ieškovo prašymą priteisti šešių vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją ir priteisia ieškovui iš atsakovo 18 119, 04 Eur kompensaciją (3 019, 84 Eur x 6 mėn.) prieš mokesčius, teismo vertinimu, kaip minėta, nurodyto dydžio kompensacija šiuo konkrečiu atveju yra teisinga, atsižvelgiant į ieškovo nepertraukiamą darbo stažą pas atsakovą, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes, kurios paminėtos aukščiau. Teismas pažymėjo, kad atsakovas yra nurodęs, jog ieškovei buvo išmokėta dviejų vidutinių darbo užmokesčių kompensacija, tačiau jau aptarta teismų praktika patvirtina, kad ši kompensacija nėra išskaičiuojama iš priteistinos sumos, o priteistos sumos atitinka apeliacinės instancijos teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1394-912/2020).
10. Teismas, spręsdamas dėl ieškovė reikalavimo priteisti 1 500 Eur neturtinę žalą, vertino, kad šis reikalavimas yra pagrįstas. Teismas nurodė, kad pagal DK 151 straipsnį, kiekviena darbo sutarties šalis privalo atlyginti savo darbo pareigų pažeidimu dėl jos kaltės kitai sutarties šaliai padarytą turtinę žalą, taip pat ir neturtinę žalą. Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Teismas nurodė, kad sutinka su ieškovu, kad neteisėtas darbo sutarties nutraukimas sukėlė jam dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų. Ieškovas ilgą laiką dirbo atsakovo įmonėje, daugiau nei 14 metų ėjo vadovaujančias pareigas. Byloje nėra duomenų, kad ieškovas netinkamai atliko savo pareigas, būtų turėjęs drausminių nuobaudų ar pažeidęs darbo tvarką. Atsakovo elgesys ieškovo atžvilgiu buvo neteisėtas. Atsakovas nevykdė DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos pasiūlyti ieškovui kitą laisvą darbo vietą.
11. Teismas spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nurodė, kad ieškovas prašo priteisti 1210 Eur už atstovavimą Darbo ginčų komisijoje bei 1 320 Eur už atstovavimą teisme. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusioje DK 217 straipsnio, reglamentuojančio darbo ginčus dėl teisės nagrinėjančių organų kompetenciją, 3 dalyje (2017 m. birželio 6 d. įstatymo Nr. XIII-413 redakcija) nustatyta, kad darbo ginčų komisijoje darbo ginčai dėl teisės nagrinėjami nemokamai ir ginčo šalių patirtos išlaidos nepriteisiamos. Atsižvelgiant į tai ir į teismų praktiką, teismas nurodė, kad ieškovo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkina iš dalies, t. y. atmeta prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas Darbo ginčų komisijoje ir tenkinant prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas patirtas teisme. Be to, teismas priteisė iš atsakovo valstybės naudai 1 063 Eur žyminį mokestį, nuo kurio mokėjimo ieškovas buvo atleistas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
12. Atsakovas VĮ Registrų centras apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti, o tuo atveju, jei apeliacinis teismas netenkintų šio prašymo, reiškia alternatyvų reikalavimą – prašo pakeisti sprendimą, sumažinant ieškovui priteistą išmoką už priverstinės pravaikštos laiką, taip pat nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:
12.1. Apeliantas mano, kad teismas neteisingai nustatė, jog nebuvo svarbios priežasties nutraukti darbo sutartį su ieškovu. Nesutinka su teismo motyvais argumentais, kad buvęs Registrų centro (duomenys neskelbtini) filialas išliko teritoriniu Registrų centro padaliniu, turinčiu atskirų skyrių ir grupių pareigybes. Teigia, kad (duomenys neskelbtini) filialo direktoriaus pareigybė tapo akivaizdžiai pertekline, nes minėti skyriai ir grupės nuo 2019 m. kovo 1 d. įsigaliojusioje naujoje centralizuotu principu sudarytoje įmonės struktūroje tapo pavaldūs tarnyboms, departamentams – visiškai kitiems struktūriniams padaliniams, kurių vadovai buvo paskirti konkursų būdu. Apeliantas pažymėjo, kad funkcijų perskirstymas, kai darbuotojo vykdytos funkcijos yra išskaidomos ir pavedamos kitiems darbuotojams arba jų dalis pavedama atlikti kitiems darbuotojams, o dalis vykdytų funkcijų priskiriama sukurtai naujai pareigybei, taip pat gali būti vertinamas kaip struktūrinis pertvarkymas ir sudaro pagrindą darbdaviui atleisti darbuotoją DK 57 str. nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022-03-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-48-943/2022). Iš Atsakovo į bylą pateiktų struktūros schemų matyti, kad Registrų centro struktūra buvo pakeista ir yra absoliučiai kitokia, nei ieškovo įspėjimo ir atleidimo iš darbo metu, bet teismas šių įrodymų tinkamai neįvertino. Teismas ignoravo Registrų centro pagrįstus teiginius, jog nauja įmonės struktūra buvo kuriama vadovaujantis visiškai kitokiais principais, negu iki tol, o struktūriniai pertvarkymai vyko ne taip, jog anksčiau buvusioje struktūroje buvę padaliniai buvo tiesiog pervadinti, bet iš esmės keičiant visą atsakovo sandarą.
Atsiliepimas
12.2. Atsakovas taip pat nesutinka su teismo vertinimu, kad įspėjime dėl darbo sutarties nutraukimo išreikštas siūlymas ieškovui dalyvauti konkurse yra bendro pobūdžio informacija ir ieškovas neturėjo galimybės išreikšti sutikimo ar nesutikimo eiti kitas pareigas ar būti į jas perkeltas, todėl Registrų centras pažeidė DK 57 straipsnyje įtvirtintą atleidimo procedūrą. Įspėjime nurodytos informacijos pateikimas suteikė teisę ieškovui pasirinkti bet kurią įmonės intranete skelbiamą laisvą darbo vietą, todėl toks informacijos pateikimas neapribojo ieškovo teisių, bei kaip tik išplėtė jo galimybes pareikšti norą užimti įvairesnes darbo vietas, o ne kažkurią vieną darbdavio pasiūlytą, todėl negalima laikyti, kad toks pasiūlymas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
12.3. Apelianto įsitikinimu, teismas taip pat neteisingai konstatavo, kad darbdavys pažeidė pareigą siūlyti darbuotojui kitą darbą ir jį perkelti į kitą darbą. Teismas neįvertino kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu. Apeliantas paaiškina, kad kasacinis teismas yra nurodęs, jog „kito darbo pasiūlymo formos įstatymas nedetalizuoja, jame nėra nustatyta, jog pasiūlymas dėl kito darbo būtų pateiktas raštu“, be to – „kitas darbas darbuotojui gali būti siūlomas individualiai, bet gali būti siūlomas ir suteikiant darbuotojui informaciją apie laisvas darbo vietas įmonėje ir sudarant sąlygas įspėtam apie atleidimą darbuotojui pareikšti norą būti perkeltam, svarstant darbuotojo iniciatyvą dėl perkėlimo“ (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2009). Kasacinis teismas savo praktikoje yra suformavęs taisyklę, kad DK nuostatos dėl darbuotojo atleidimo iš darbo darbdavio iniciatyva, „turi būti taikomos atsižvelgiant į sąžiningumo ir protingumo reikalavimus. Jei per įspėjimo laiką darbuotojas informuojamas apie darbdavio turimas laisvas darbo vietas kitu būdu, tai aplinkybė, kad kiekviena laisva darbo vieta darbuotojui nepasiūlyta individualiai, nelaikoma DK pažeidimu“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2014). Be to, „informacija apie turimas laisvas darbo vietas atleidžiamam darbuotojui gali būti pateikta ne tik individualiai, bet ir viešo paskelbimo būdu“, „viešas skelbimas apie laisvas darbo vietas gali būti vertinamas kaip neindividualaus pobūdžio siūlymas dėl darbo sutarties sudarymo, kuriuo gali pasinaudoti ir gavę įspėjimus apie galimą atleidimą iš darbo darbuotojai“, o „teisė būti perkeltam į kitą darbą gali būti įgyvendinama ne tik darbdavio, bet ir darbuotojo iniciatyva“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102/2009), nes įstatyme nenustatyta, kieno iniciatyva tai turi vykti. Atsakovas mano, kad teismas nepagrįstai nustatė, jog atsakovas pažeidė DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą pareigą, nes pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką taip teigti būtų galima tik tada, kai darbuotojui nebuvo laisvai prieinama informacija apie laisvas darbo vietas, ar kai ji nebuvo išsami ar nesuprantama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-414-248/2015). Be kuriuo atveju, pažeidimai turėtų būti vertinami kaip formalūs ir nesudarantys pagrindo atleidimą pripažinti neteisėtu.
12.4. Apeliantas pažymi, kad ieškovas tik praėjus dvejiems metams ir devyniems mėnesiams laiko nuo atleidimo iš darbo dienos kreipėsi į (duomenys neskelbtini) DGK, kai tuo tarpu darbo sutarties pasibaigimo dieną galiojusi DK 220 straipsnio 1 dalis numatė, kad darbo santykių dalyvis, kuris mano, kad kitas darbo teisės subjektas pažeidė jo teises dėl darbo teisės normų ar abipusių susitarimų nevykdymo ar netinkamo jų vykdymo, į darbo ginčų komisiją su prašymu išnagrinėti darbo ginčą dėl neteisėto atleidimo privalo kreiptis per vieną mėnesį nuo tada, kai sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisių pažeidimą. Ieškovas, šios imperatyvios teisės normos nesilaikydamas, į (duomenys neskelbtini) DGK kreipėsi tik po 33 mėnesių, prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti dėl ligos, dėl kurios visą šį laiką neturėjo galimybės net per atstovą pateikti skundo (duomenys neskelbtini) DGK. Sutinkant su šiais paties ieškovo pateiktais įrodymais, ieškovas neturėjo galimybės eiti bet kokių darbo funkcijų nurodytu laikotarpiu.
Šalies argumentai
12.5. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo taikytomis neteisėto darbo sutarties nutraukimo pasekmėmis. Teismas be jokio teisinio pagrindo maksimaliai tenkino absoliučiai visus ieškovo pareikštus reikalavimus. Šiuo ginčo atveju darbuotojui, kuris teisinės gynybos kreipėsi praėjus net 33 mėnesiams po to, kai buvo nutraukta jo darbo sutartis, neįrodinėjant, dėl kokių priežasčių buvo pradelstas toks ilgas laikotarpis, nepagrįstai ir neteisėtai priteista maksimalaus galimo vidutinio darbo užmokesčio už vienerių metų laikotarpį suma (36 238, 08 Eur prieš mokesčius), 6 vidutinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija (18 119, 04 Eur prieš mokesčius), be to, dar ir neturtinė žala (1 500 Eur), niekaip negali būti laikoma adekvačia kompensacija. Teismo priteista suma neabejotinai viršija savo socialinę funkciją, t. y. kompensuoti galimus darbuotojo praradimus, be to, toks teismo sprendimas prieštarauja ir suformuotai praktikai. Apeliantas pažymi, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog tais atvejais, kai visiškas reikalavimo priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką tenkinimas prieštarautų sąžiningumo ir teisingumo principams ir sukeltų darbdaviui sunkias finansines pasekmes, priteistina suma gali būti mažinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321-915/2015). Apeliantas pažymi, kad šios kompensacijos mažinimo pagrindu teismai pripažįsta tokias aplinkybes, kai pats darbuotojas delsia kreiptis į teismą. Šiuo atveju ieškovas buvo atleistas iš darbo 2019 m. vasario 28 d., o į Darbo ginčų komisiją dėl atleidimo iš darbo neteisėtumo kreipėsi tik 2022 m. gruodžio mėnesį. Atsakovo vertinimu, ieškovas piktnaudžiavo savo teisių gynyba ir todėl jo teisės neturėtų būti ginamos.
12.6. Apeliantas nurodo, kad nesutinka su teismo sprendimu priteisti ieškovui neturtinę žalą. Paaiškina, kad teismas 1 500 Eur neturtinę žalą priteisė vien tik abstrakčiai konstatavus, jog neteisėtas atleidimas ieškovui neva sukėlė dvasinių išgyvenimų ir nepatogumų. Darydamas šią išvadą, teismas visiškai nevertino ieškovo darbo santykių pabaigoje viešoje erdvėje deklaruotos puikios nuotaikos, šiltų atsiliepimų apie buvusią darbovietę, taip pat paties ieškovo ginčo nagrinėjimo (duomenys neskelbtini) DGK duotų paaiškinimų, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo iš buvusių kolegų, laimėjusių darbo ginčus, kas puikiai atskleidė, dėl kokių tikrųjų priežasčių tik po 33 mėnesių ieškovas kreipėsi teisinės gynybos. Todėl ieškovo teiginiai apie dvasinius išgyvenimus yra deklaratyvūs, tokie argumentai buvo pateikti po tokio ilgo laikotarpio nuo darbo santykių pasibaigimo. Kasacinio teismo praktikoje yra aiškiai nurodoma, kad neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys, kaltė ir žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-04-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007; 2008-09-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-442/2008). Teisės pažeidimo pripažinimo faktas atskirais atvejais yra pakankama satisfakcija už patirtą skriaudą, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinė žala priteisiama tuo atveju, kai nustatoma, jog teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-10-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008; 2008-10-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 400/2008). Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją neteisėto atleidimo iš darbo atveju neturtinė žala atlyginama, kai atleidimo aplinkybės ir darbuotojo atleidimo pagrindas yra tokie, kurie pateisintų neturtinės žalos atlyginimą, nes kitomis darbuotojų teisių gynybos priemonėmis, tokiomis kaip turtinės žalos atlyginimas (kompensacija), atleidimo iš darbo pripažinimas neteisėtu ar grąžinimas į darbą, darbuotojui padaryta skriauda nėra teisingai atlyginama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561-684/2015). Kai padaryta neturtinė žala nedidelė (darbuotojo atleidimo pagrindas nėra diskredituojantis, nepakenkta jo reputacijai, nesumažėja galimybės konkuruoti darbo rinkoje, pažeidimas nelemia neigiamos aplinkinių nuomonės, paties darbuotojo veiksmai nėra nepriekaištingi ir kt.), pažeidimo konstatavimas gali būti pripažintas pakankama satisfakcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 201 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017). Darbuotojo teisę į neturtinės žalos atlyginimą patvirtinančiomis aplinkybėmis teismų praktikoje pripažįstamas darbdavio padaryto darbuotojo teisių pažeidimo šiurkštumas, neteisėtas atleidimas iš darbo itin kompromituojančiu pagrindu, prieš darbuotoją naudotas psichologinis spaudimas, siekiant nulemti jo apsisprendimą išeiti iš darbo, pakenkimas dalykinei reputacijai, galimybių konkuruoti darbo rinkoje sumažėjimas, šeimos santykių pablogėjimas, dėl neteisėtų darbdavio veiksmų atsiradęs sveikatos sutrikimas, sunkūs pragyvenimo šaltinio praradimo turtiniai padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017, 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017).
Atsiliepimas
13. Ieškovas R. S. atsiliepime prašo apeliacinio skundo netenkinti ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas atsiliepime į ieškinį nurodo tokius pagrindinius argumentus:
13.1. Ieškovo įsitikinimu, pirmos instancijos teismas, priimdamas sprendimą, civilinio proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, tinkamai taikė teismų praktiką, išsamiai bei objektyviai ištyrė visus byloje esančius įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas. Ieškovas pažymi, kad šioje byloje net nekilo ginčas, jog Registrų centre įvyko realūs struktūriniai (organizaciniai) pertvarkymai, juolab, kad šią faktinę aplinkybę patvirtina byloje esantys įrodymai. Tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų apie priimtų naujų darbuotojų skaičių, taip pat duomenų, ar dėl Registrų centre vykdytų struktūrinių pokyčių sumažėjo darbo vietų ir darbuotojų skaičius, sumažintas administracinis aparatas, tame tarpe vadovaujančias pareigas užimančių darbuotojų.
13.2. Atsakovo byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad, sukūrus naują Registrų centro struktūrą, nuo 2019 m. kovo 1 d. nebeliko Registrų centro (duomenys neskelbtini) filialo, kuriam vadovavo ieškovas, ir panaikinta ieškovo eita direktoriaus pareigybė. Tačiau tie patys įrodymai patvirtina ir tai, kad naujojoje Registrų centro struktūroje atsirado kitas regioninis padalinys – VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) grupė. Teismas šią aplinkybę sprendime konstatavo ir teisingai nurodė, kad panaikinto (duomenys neskelbtini) filialo kuruotos sritys aktualumo neprarado, nes šias funkcijas perėmė (duomenys neskelbtini) grupė, kurioje liko vadovaujančių pareigybių – grupės vadovų, todėl pagrįstai pasisakė, jog nėra pagrindo manyti, kad ieškovo darbo funkcija, vykdant struktūrinius pertvarkymus, tapo pertekline. Šios teismo išvados atsakovas savo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nepaneigė.
13.3. Ieškovo įsitikinimu, teismas taip pat teisingai nustatė procedūrinius atleidimo iš darbo tvarkos pažeidimus. Teismas teisingai pažymėjo, kad įstatymų leidėjas DK 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtino garantiją darbuotojui nebūti atleistam iš darbo, jei įspėjimo laikotarpiu atsilaisvina darbo vieta, į kurią darbuotojas galėtų būti perkeltas. Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. vasario 28 d. buvo keturios laisvos pareigybės, o būtent: informacinių sistemų analitiko, specialisto, kadastro specialisto, vyriausiojo specialisto vidinei komunikacijai. Taigi, iki ieškovo atleidimo iš darbo dienos Registrų centre buvo laisvų darbo vietų (aukštesnės ir žemesnės kvalifikacijos), į kurias jis galėjo būti perkeltas, tačiau atsakovas nepasiūlė kitos darbo vietos ieškovui nuo įspėjimo įteikimo iki darbo sutarties nutraukimo.
Šalies argumentai
13.4. Ieškovo įsitikinimu, atsakovo nurodymas Įspėjime dėl darbo sutarties nutraukimo, kad nuo 2018 m. lapkričio 5 d. įmonės vidiniame intraneto puslapyje bus skelbiami konkursai į naujas įmonės struktūroje nustatytas darbo vietas, į kurias ieškovui neapribojama teisė dalyvauti, o laimėjus konkursą į naują darbo vietą, t. y. išnykus priežastims, dėl kurių darbuotojas buvo įspėtas apie darbo sutarties nutraukimą, ieškovui bus siūloma keisti darbo sutarties sąlygas, jokiu būdu nereiškia, kad ieškovui buvo pateiktas darbo pasiūlymas pagal DK 57 straipsnio nuostatas, nes toks pasiūlymas nenurodė konkrečios darbo vietos ir nesuteikė jokių garantijų laimėti konkursą į laisvą darbo vietą. Ieškovas pažymi, kad darbo įstatyme nustatyta imperatyvi darbdavio pareiga išnaudoti visas galimybes perkelti darbuotoją į kitą darbą jo sutikimu. Ši darbdavio pareiga neribojama bendrąja darbdavio teise skelbti konkursus kokioms nors pareigoms užimti. DK 57 straipsnio 2 dalyje nenumatytos išlygos ar darbdavio teisė nesiūlyti laisvų pareigų, kurioms užimti darbdavys savo sprendimu ketina skelbti ar skelbia atitinkamą viešą konkursą.
13.5. Ieškovas taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kad teismas neteisingai įvertino kilusius padarinius ir be jokio teisinio pagrindo tenkino ieškovo pareikštus reikalavimus. Ieškovas pažymi, kad nuo jo neteisėto atleidimo iš darbo praėjo daugiau nei treji metai, darbo ginčus nagrinėjančiuose organuose ir teismuose jau yra priimtas ne vienas atsakovui nepalankus sprendimas dėl darbuotojų neteisėto atleidimo, kuriant naują įmonės struktūrą, tačiau atsakovas ir toliau neigia akivaizdžius faktus dėl esminių vykdytos procedūros pažeidimų, tame tarpe dėl ieškovo neteisėto atleidimo iš darbo, ieškovo, kaip darbuotojo, teisių pažeidimus. Atsakovas, vengdamas kuo greičiau baigti ginčą taikos sutartimi, siekia tęsti bylos procesą, taip vilkindamas teismo sprendimo įsiteisėjimą, ir tokiu būdu kvestionuodamas pareigą mokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą. Ieškovas pažymi, kad jis eilę (keturiolika) metų dirbo pas atsakovą. Tai buvo jo vienintelė darbovietė bei gaunamos pajamos. Ieškovas darbe buvo vertinamas, turėjo autoritetą, vykdė svarbias pareigas, atsakovas jokių priekaištų dėl jo vykdomų pareigų neturėjo, nėra gavęs jokių drausminių nuobaudų. Paaiškėjus, jog bus vykdoma įmonės struktūriniai pokyčiai, ieškovas visomis išgalėmis stengėsi išlaikyti darbuotojų, kurie pergyveno dėl galimybės netekti darbo, darbingumą, nepriekaištingą darbo funkcijų vykdymą, gerą atmosferą ir darbuotojų tarpusavio santykius (duomenys neskelbtini) filiale. Ieškovas, gavęs Įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo, nors žmogiškai jautė nerimą, tačiau turėjo pagrįstus lūkesčius, kad jam kaip ilgamečiam ir savo pareigas nepriekaištingai vykdžiusiam, atitinkamos kompetencijos darbuotojui bus pasiūlytos kitos pareigos naujoje įmonės struktūroje. Tačiau Įspėjimo laikotarpyje nepagarbus atsakovo elgesys, tiek su ieškovu, tiek su jo vadovaujamo filialo darbuotojais, o galiausiai neteisėtas darbo sutarties nutraukimas, ieškovui sukėlė labai stiprius neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, reputacijos sumažėjimą, atėmė jo galimybes realizuoti save, profesinėje veikloje, pablogino finansinę būklę. Visa tai neužilgo ieškovui sukėlė neigiamas pasekmes – sveikatos būklės ženklų pablogėjimą. Todėl teismas teisingai konstatavo, kad ieškovas potyrė dvasinius išgyvenimus ir už tai atsakovas turi ne tik išmokėti įstatyme numatytas kompensacijas bet ir atlyginti ieškovui neturtinę žalą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne.
15. Apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo teismas ieškovo darbo sutarties nutraukimą DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytų pagrindų (darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės) pripažino neteisėtu, konstatavo, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsiteisėjimo dienos, priteisė ieškovui DK 218 straipsnio 4 dalyje numatyto dydžio vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą, kompensaciją ir neturtinę žalą.
Dėl ieškinio senaties ieškovo pareikštiems reikalavimams
16. Byloje nustatyta, kad darbo sutartis su ieškovu buvo nutraukta darbdavio 2019 m. vasario 28 d. sprendimu. Atsakovas kelia klausimą dėl to, ar šiuo atveju ieškovo teisės turėtų būti ginamos, nes darbuotojas ilgai delsė kreiptis į teismą ir ieškinį pateikė tik 2022 m. vasario 11 d.
17. DK 15 straipsnio 2 dalis nustato, kad bendrasis ieškinio senaties terminas šio kodekso reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, jeigu šis kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Nagrinėjamu atveju ieškovas nėra praleidęs 3 metų senaties termino, o atsakovas, formuluodamas prašymą dėl praleisto termino, nesiremia kita konkrečia norma, nustatančia trumpesnį ieškinio senaties terminą.
18. Formuojama kasacinio teismo praktika pripažįsta, kad DK 231 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas procesinis terminas, o DK 220 straipsnio 1 dalyje – procedūrinis (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-28-701/2020). Šių terminų praleidimas nesukelia ieškinio senaties praleidimo teisinių pasekmių, t. y. nesudaro pagrindo ieškiniui atmesti. Įstatyme taip pat nėra numatyta, kad teismas neturėtų nagrinėti darbo ginčo iš esmės, jei darbo ginčų komisija neatnaujino DK 220 straipsnio 1 dalyje numatyto procedūrinio termino ir atsisakė nagrinėti darbo ginčą ikiteismine tvarka.
Dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo
19. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos apskųstą dalį dėl darbo sutarties nutraukimo teisėtumo ir pagrįstumo, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, t. y. sutinka su teismo vertinimu, jog darbdavys nesilaikė esminių darbo sutarties nutraukimo procedūrų nutraukdamas darbo sutartį su ieškovu pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktą.
20. DK 57 straipsnyje yra nustatytas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, kai darbo sutartis nutraukiama dėl svarbių priežasčių („darbdavio iniciatyva be darbuotojo kaltės“). Tokia svarbia priežastimi laikoma, jei darbuotojo atliekama darbo funkcija darbdaviui tampa pertekline dėl darbo organizavimo pakeitimų ar kitų priežasčių, susijusių su darbdavio veikla. Svarbu atkreipti dėmesį, kad svarbia priežastimi įstatymas įvardija tai, jog pertekline tampa darbuotojo atliekama „darbo funkcija“, o ne jo „pareigybė“ ar „etatas“.
21. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad įvykdžius darbo organizavimo pertvarkymus, jam nebereikėjo įmonės (duomenys neskelbtini) filialo vadovo, nors pripažįsta, kad po struktūrinių pertvarkymų vietoje įmonės filialų faktiškai toliau veikė Registrų centro teritoriniai padaliniai, tik šių padalinių veikla buvo išskirstyta pagal atskiras veiklos sritis nustatant centralizuotą teritoriniame padalinyje veikiančių tarnybų, skyrių ir grupių pavaldumą (žr. VĮ Registrų centro direktoriaus 2018 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. p-944 patvirtintą Pareigybių sąrašą po 2019 m. kovo 1 d., e. bylos t. 2, b. l. 138–148). Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad VĮ Registrų centro (duomenys neskelbtini) filialas, kuriam vadovavo ieškovas, kaip teritorinis padalinys nebuvo panaikintas ir šio padalinio kuruotos sritys po pertvarkymų aktualumo neprarado. Teismas, atsižvelgdamas į ieškovo eitų pareigų (filialo vadovo) pobūdį, teisingai vertino, kad ieškovo darbo funkcija struktūrinių pertvarkymų metu neišnyko, bet buvo išskaidyta kitų padalinių vadovaujančioms pareigybėms.
Žemesnės instancijos teismas
22. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai konstatavo, kad tokioje situacijoje, kai tą pačią darbo funkciją atlikti yra reikalingas mažesnis darbuotojų skaičius, darbdavys turėjo nuspręsti (atrinkti), kuriems darbuotojams jis nori pavesti toliau vykdyti šias darbo funkcijas, o su kuriais – nutraukti darbo sutartį pagal DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas. Darbdavys turėjo rinktis iš visų darbuotojų, kurių darbo funkcijos po pertvarkymų persidengia (DK 57 straipsnio 3 dalis). Atranka turėjo būti vykdoma pagal DK 57 straipsnio 3 dalyje numatytus kriterijus, suderintus su darbo taryba ar profesine sąjunga. Įstatymas tiksliai neapibrėžia, tačiau aišku, kad tokios atrankos pabaiga įforminama atrinktus darbuotojus perkeliant į naujas pareigas su pasikeitusiomis darbo funkcijomis, o neatrinktiems – įteikiant įspėjimą dėl darbo sutarties nutraukimo, kuriame turi būti nurodyta ir neatrinkimo priežastis (DK 64 straipsnio 2 dalis).
23. Byloje nustatyta, kad iki įspėjimo ieškovui įteikimo nebuvo patvirtinti atrankos kriterijai ir nebuvo vykdoma atranka. Teisėjų kolegijai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokia darbo sutarties nutraukimo procedūra buvo nesąžininga, neobjektyvi ir tai darbo sutarties nutraukimą su ieškovu darbo neteisėtu.
24. Konstatavus paminėtą pažeidimą, esminės reikšmės nebeturi tai, ar ieškovui buvo tinkamai siūloma kita darbo vieta per įspėjimo laikotarpį, nes aplinkybės dėl to kaip darbdavys vykdė pareigą siūlyti laisvas darbo vietas, yra svarbios tik nustačius, jog darbuotojo darbo funkcijos darbdaviui iš tikrųjų yra nebereikalingos, ir konstatavus, kad darbuotojas buvo teisėtai ir pagrįstai įspėtas dėl darbo sutarties nutraukimo. Šiuo atveju, kaip jau minėta, atsakovas neįrodė, kad buvo svarbi priežastis įspėti ieškovą dėl darbo sutarties nutraukimo.
25. Nepaisant to, teisėjų kolegija, patikrinusi aplinkybes, kaip darbdavys vykdė pareigą siūlyti įspėtam ieškovui kitą darbą, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad darbdavys per ieškovo įspėjimo laikotarpį negalėjo nesiūlyti jam kitos darbo vietos remiantis tuo, kad yra numatęs skelbti viešus konkursus šioms laisvoms darbo vietoms užimti. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad konkurso paskelbimas nereiškia, jog darbdavys tinkamai vykdė pareigą informuoti darbuotoją apie laisvas darbo vietas ir perkelti darbuotoją esant jo sutikimui. Tokios praktikos nuosekliai laikosi apeliacinės instancijos teismas (Vilniaus apygardos teismo 2022 m. birželio 2 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2A-1323-1012/2022, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1394-912/2020, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-129-852/2019 ir kt.). Svarbu paminėti, kad skirtingai nei teigia atsakovas, teisės aktai neriboja atsakovo, kaip valstybės įmonės, galimybės perkelti įspėtą darbuotoją į laisvą darbo vietą be konkurso. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2017 m. birželio 21 d. nutarimu Nr. 496 „Dėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso įgyvendinimo“ (TAR, 2017 m. birželio 27 d., Nr. 2017-10853) patvirtinto Pareigybių, dėl kurių rengiamas konkursas, sąrašo 3 punkte nustatyta, kad konkursas į pareigas valstybės ir savivaldybių įmonėse, iš valstybės, savivaldybių ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų bei iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų finansuojamose valstybės ir savivaldybių įstaigose bei viešosiose įstaigose, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, nerengiamas, jei reorganizavimo ar kitokių įmonės, įstaigos struktūrinių pertvarkymų metu iš kitų pareigų perkeliamas įmonės, įstaigos darbuotojas, atitinkantis tai pareigybei keliamus kvalifikacinius reikalavimus.
26. Iš darbdavio pateiktų duomenų nustatyta, kad įspėjimo laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 13 d. iki 2019 m. vasario 18 d. įmonėje buvo 4 laisvos darbo vietos (informacinių sistemų analitikas, specialistas, kadastro specialistas, vyriausias specialistas vidinei komunikacijai (e. bylos t. 2, b. l. 64). Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad teisės aktai nedraudžia darbuotojui siūlyti užimti žemesnės kvalifikacijos pareigų, kas šiuo atveju padaryta nebuvo.
Dėl darbo sutarties nutraukimo teisinių pasekmių
27. Apeliantas prašo peržiūrėti teismo sprendimą dėl ieškovui priteistų sumų teisėtumo ir pagrįstumo ir jas sumažinti, ypač įvertinus tai, kad ieškovas ilgai delsė kreiptis į teismą.
28. Ieškovui pagal DK 218 straipsnio nuostatas yra priteista 36 238,08 Eur vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos už vienerius metus (prieš mokesčius), 18 119, 04 Eur kompensacija (prieš mokesčius), 1 500 Eur neturtinė žala.
29. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos aplinkybes, susijusias su vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą priteisimu, iš dalies sutinka su apeliantu, kad ieškovo delsimas kreiptis dėl savo darbo teisių gynimo turėjo reikšmės tam, kad ši išmoka būtų skaičiuojama už visą įstatyme numatytą maksimalų 1 metų laikotarpį. Pagal DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatas, darbo ginčą nagrinėjantis organas priėmęs sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia darbuotojui išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus. Šiuo atveju byloje yra nustatyta, kad ieškovas į darbo ginčų komisiją su prašymu pripažinti jo atleidimą neteisėtu kreipėsi 2021 m. gruodžio 16 d., o teismo sprendimas dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu įsiteisėja apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dieną, t. y. 2022 m. rugpjūčio 9 d. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad ieškovo pateikti įrodymai apie jo sveikatos būklę nepatvirtina, jog jis objektyviai negalėjo ginti savo teisių DK 220 straipsnio 1dalyje numatytu terminu, t. y. per 1 mėnesį nuo darbo sutarties nutraukimo dienos pateikdamas ieškinį darbo ginčų komisijai. Iš ieškovo pateikto medicininio pažymėjimo matyti, kad pažyma išduota dėl ieškovo sveikatos būklės dėl anksčiau buvusių sveikatos sutrikimų (2003 m. persirgto (duomenys neskelbtini) ir kt., e. bylos t. 2, b. l. 176), t. y. dėl lėtinės ligos eigos, dėl kurios ieškovas po jo atleidimo iš darbo nesigydė stacionare ir kuri objektyviai netrukdė jam pateikti ieškinį 2021 m. gruodžio mėnesį. Todėl teismas vertina, kad vidutinis darbo užmokestis už priverstinę pravaikštą ieškovui turėjo būti priteistas tik už tą laikotarpį, kai jis pradėjo ginti savo darbo teises, t. y. nuo 2021 m. lapkričio 16 d. (įvertinus 1 mėnesį, per kurį ieškovas turėjo pateikti ieškinį darbo ginčų komisijai) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, t. y. 2022 m. rugpjūčio 9 d. Šis laikotarpis sudaro 8 mėnesius ir 17 darbo dienų. Pagal atsakovo pateiktą pažymą (e. bylos t. 2, b. l. 42), ieškovo vienos dienos vidutinis darbo užmokestis buvo 144,49 Eur, o vieno mėnesio – 3 019,84 Eur (neatskaičius mokėtinų mokesčių). Todėl apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo priteistą vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą sumą ją sumažindamas iki 26 615,05 Eur (3 019,84 Eur x 8 mėn. + 17 x 144,49 Eur). Be to, ieškovui priteisiama 144,49 Eur vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip iki 2022 m. lapkričio 16 d.
30. Teisėjų kolegija, patikrinusi teismo sprendimą dėl ieškovui priteistos 18 119,04 Eur kompensacijos pagal DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatas, vertina, kad tokia išmoka yra apskaičiuota teisingai. Dėl šios išmokos perskaičiavimo pagrindų apeliantas nepateikė apeliacijos.
31. Teisėjų kolegija, patikrinusi teismo sprendimo dalį dėl ieškovui priteistos 1 500 Eur neturtinės žalos, vertina, kad ši teismo sprendimo dalis yra nepagrįsta ir naikintina. Apeliacinės instancijos teismas pritaria apeliantui, kad pirmosios instancijos teismas neaptarė konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų, sukėlusių ieškovui neturtinę žalą, ir nevertino, kaip konkrečiai pasireiškė ieškovo dvasiniai išgyvenimai ir nepatogumai dėl neteisėto atleidimo. Apeliantas teisingai pažymi, kad teismų praktikoje neturtinė žala dėl darbo sutarties nutraukimo priteisiama tik išskirtiniais atvejais, kai teismas konstatuoja, jog atleidimo procedūra buvo žeminanti darbuotoją, kai darbdavio veiksmai buvo tyčiniai ar kitais išskirtiniais atvejais (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-131-686/2017 ir kt.). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad ieškovas buvo atleistas nesant jo kaltės, išmokėjus jam priklausančią išeitinę išmoką. Toks darbo sutarties nutraukimo pagrindas savaime nėra nei žeminantis darbuotoją, nei diskredituojantis jį prieš kitus bendradarbius ar draugus, taip pat nėra ribojantis darbuotojo galimybę įsidarbinti ateityje. Iš byloje pateiktų straipsnių viešoje erdvėje, kuriuose yra fiksuoti ieškovo pasisakymai dėl darbo sutarties nutraukimo, matyti, kad ieškovas darbdavio sprendimą dėl darbo sutarties nutraukimo suprato kaip objektyviai reikalingą ir tokio sprendimo nelaikė žeminančiu ar neteisingu – „Naujienų portalui JP paskutinę darbo dieną dirbantis R. S. teigė, kad darbą palieka su pačiomis geriausiomis mintimis“ (e. bylos t. 2, b. l. 135). Todėl teisėjų kolegija vertina, kad teismo sprendimas, kuriuo darbo sutarties nutraukimas yra pripažįstamas neteisėtu ir atitinkamų kompensacijų priteisimas, yra pakankama satisfakcija ieškovui. Teismo sprendimo dalis dėl neturtinės žalos priteisimo ieškovui naikinama.
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
32. Apeliantas yra sumokėjęs 1 471 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą.
33. Ieškovas prašo priteisti 1 100 Eur už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme (e. bylos t. 3, b.l. 100).
34. CPK 93 straipsnio 1–2 dalyse nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Šios nuostatos taikytinos ir bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (CPK 93 straipsnio 3 dalis).
35. CPK 98 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.
36. Apeliacinis skundas yra patenkintas iš dalies, t. y. patenkinta 80 proc. reikalavimų (teismo sprendimas yra pakeistas sumažinant priteistą sumą nuo 55 857,12 Eur iki 44 734,09 Eur).
37. Atsižvelgiant į tai, teismas priteisia atsakovui iš ieškovo 296,20 Eur žyminio mokesčio (1 471 Eur x 20 proc /100), o ieškovui iš atsakovo 880 Eur (1 100 Eur x 80 proc. / 100) išlaidų už advokato pagalbą byloje. Priešpriešinius reikalavimus sudengus, iš atsakovo ieškovui priteisiama 583,80 Eur apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų.
38. Taip pat teismas perskirto pirmosios instancijos teisme šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. sumažina iš atsakovo Lietuvos valstybei priteistą žyminio mokesčio dalį (1 063 Eur) pagal mažesnę patenkintų ieškinio reikalavimų sumą, t. y. priteista žyminio mokesčio suma sumažinama iki 896 Eur. Ieškovui iš atsakovo priteista bylinėjimosi išlaidų suma nekeičiama, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas vis tiek yra laikomas priimtu ieškovo naudai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. gegužės 19 d. sprendimą pakeisti:
Ieškovui R. S. priteistą vidutinio darbo užmokesčio sumą už priverstinę pravaikštą sumažinti nuo 36 238,08 Eur iki 26 615,05 Eur ir taip pat ieškovui priteisti 144,49 Eur vidutinio darbo užmokesčio už kiekvieną darbo dieną, skaičiuojant iki teismo sprendimo įvykdymo, bet ne ilgiau kaip iki 2022 m. lapkričio 16 d. (sumos nurodytos iki mokesčių atskaičiavimo).
Ieškovo R. S. ieškinio reikalavimą dėl 1 500 Eur neturtinės žalos priteisimo atmesti.
Iš atsakovo VĮ Registrų centro Lietuvos valstybei priteistą žyminio mokesčio sumą sumažinti nuo 1 063 Eur iki 896 Eur.
Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui R. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovo VĮ Registrų centro, juridinio asmens kodas 124110246, 583,80 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.