Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Erdvės valdymas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje Nr. e2-485-538/2021 (2020 metų bylos Nr. e2-1159-538/2020) pagal nurodytos ieškovės ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Klaipėdos miesto tvarka“ dėl skolos už nekokybiškai atliktus rangos darbus priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

3. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo. Šiuos klausimus apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniais ir teisiniais pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

4. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-181-330/2019 ir joje nurodyta praktika).

5. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas nustatė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas ir pirmoji sąlyga taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistuoja. Nutarties teisėtumą ir pagrįstumą instancine tvarka vertinantis teismas neturi pagrindo nesutikti su šia išvada, todėl, nesant ginčo dėl to, kad ieškovė įrodė ieškinio prima facie pagrįstumą, teismas plačiau dėl pirmosios iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti egzistavimo nepasisako.

6. Laikinąsias apsaugos priemones nagrinėjamu atveju atsisakyta taikyti teismui konstatavus, kad ieškovė nepagrindė antrosios sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui – grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, egzistavimo, kurią ieškovė grindė didele ieškinio suma atsakovei ir jos nesąžiningumu šalis siejančiuose sutartiniuose santykiuose.

7. Ieškovė, ginčydama teismo atliktą įrodymų ir argumentų, jos teigimu, pagrindžiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, vertinimą, nurodo, kad teismas netinkamai paskirstė šalių įrodinėjimo pareigą, kas lėmė nepagrįstai atmestą ieškovės prašymą, konstatavus, kad ieškovė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių būtinumo.

8. Lietuvos apeliacinis teismo vertinimu, ieškovės argumentai prieštarauja nuosekliai formuojamai teismo praktikai, kurioje išaiškinta, kad CPK nėra įtvirtinta atsakovo nesąžiningumo prezumpcija laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste, todėl pagal civiliniame procese galiojantį rungimosi principą ir bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę pareiga įrodyti abiejų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų egzistavimą tenka tai ginčo šaliai, kuri prašo taikyti disponavimo turtu suvaržymus ar kitus ribojimus, o ne tai šaliai, kuri norėtų tokių padarinių išvengti (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. rugsėjo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1018-881/2020). Tik teismui tenkinus ieškovės prašymą ir ieškinio reikalavimų užtikrinimui pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovė, siekdama panaikinti jos turtui taikomus suvaržymus, turėtų paneigti grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

9. Ieškovė taip pat nurodo, kad teismas, spręsdamas prašymą, iš esmės pasisakė ir vertino vieną iš argumentų, kuriais ieškovė grindė prašymą, t. y. ieškinio sumos reikšmingumą, ignoruodamas kitas aplinkybes, kuriomis prašymas buvo grindžiamas. Apeliacinės instancijos teismas su nurodytais skundo argumentais nesutinka. Susipažinus su skundžiamos nutarties turiniu nustatyta, kad teismas ieškinio sumos reikšmingumą vertino tik kaip vieną iš argumentų, kuriais buvo grindžiamas prašymas. Teismas, remdamasis aktualia teismų praktika, nurodė, kad nepriklausomai nuo ieškinio sumos, vien reiškiamų reikalavimų suma negali būti vertinama kaip pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, todėl pasisakė ir dėl kitų ieškovės argumentų, kuriais buvo grindžiamas ieškovės prašymas, pagrįstumo, tačiau nusprendęs, kad ir jie neįrodo grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, prašymo netenkino.

10. Lietuvos apeliacinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms. Vertinant apeliantės skundo argumentus, susijusius su ieškinio sumos reikšmingumu, sprendžiant dėl poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, išaiškintina, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog byloje, kurioje yra pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti reikšminga ne tik ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, bet ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu, leidžiantis įvertinti atsakovo (ne)sąžiningumą. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-525-516/2019 ir joje nurodyta praktika). Ieškinio sumos kriterijus priklauso išimtinai nuo ieškovės valios, todėl byloje nesant duomenų apie atsakovės nesąžiningumą, reikalavimo sumos dydis negali būti vienintele priežastimi laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti.

11. Teismų praktikoje ne kartą išaiškinta, kad prašymą pateikęs asmuo privalo pateikti konkrečius duomenis bei argumentus apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma) (Lietuvos apeliacinio teismo 2016-01-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2016-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016). Tačiau sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą vertinamas ne atsakovo nesąžiningumas sutartiniuose santykiuose, dėl kurių vykdymo ar netinkamo vykdymo byloje yra kilęs ginčas, o galimas nesąžiningumas kaip siekis pakeisti savo turtinę padėtį (paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti) ir taip apsunkinti galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ateityje. Todėl prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones teikianti šalis kartu turi pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad priešinga šalis iki bylos iškėlimo ar jos nagrinėjimo metu ėmėsi veiksmų turto masei sumažinti, jam nuslėpti ar pan.

12. Šiuo atveju ieškovė atsakovės nesąžiningumą ir grėsmę būsimo, galimai ieškovei palankaus, teismo sprendimo įvykdymui sieja su atsakovės bei trečiųjų asmenų, kurie nėra dalyvaujantys byloje asmenys, atsisakymu vykdyti sutartinius įsipareigojimus, t. y. ištaisyti atliktus stogo remonto darbų trūkumus. Akivaizdu, kad nurodyti faktai, kuriais apeliantė įrodinėja grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Aplinkybės, kas atliko stogo remonto darbus ir kam kyla pareiga ištaisyti galimai atsiradusius remonto darbų trūkumus, bus tiriamos ir vertinamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu, o šioje proceso stadijoje aptarti skundo teiginiai negali būti pripažinti ginčo šalies (atsakovės) nesąžiningumą įrodančiais faktais, lemiančiais laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Šių aplinkybių nepagrindžia ir ieškovės nurodomi trečiųjų asmenų, kurie neįtraukti į bylos nagrinėjimą, veiksmai. Tai, kad atsakovė galimai neprisiima atsakomybės už stogo remonto darbų trūkumus ir jų nepašalina, gali, be kita ko, rodyti ir tai, kad tarp šalių yra kilęs ginčas tiek dėl atsakovės atliktų darbų apimties, tiek ir dėl pareigos pašalinti darbų trūkumus. Vien tai, kad ieškovė inicijavo civilinę bylą, nesudaro pagrindo spręsti apie atsakovės nesąžiningumą ir nepagrindžia poreikio taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

13. Šiuo atveju apeliantė, kuriai ir tenka pareiga rinkti bei teikti įrodymus, nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima daryti bent labiau tikėtiną išvadą, jog atsakovė tiek iki bylos iškėlimo, tiek jos nagrinėjimo metu būtų ėmusis aktyvių veiksmų savo turtui nuslėpti ir (ar) perleisti. Atsižvelgdamas į aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šiuo metu nėra pagrindo teigti, jog atsakovės veiksmai liudija egzistuojant grėsmę ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.