Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Algirdo Remeikos, Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

asmeniui, kuriam paskirtos priverčiamosios medicininio poveikio priemonės, A. G. ir jo gynėjai Eligijai Norkienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal asmens, kuriam paskirtos priverčiamosios medicininio poveikio priemonės, A. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. liepos 1 d. nutarties, kuria pripažinta, kad A. G., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 2 dalyje, 140 straipsnio 2 dalyje, ir taikyta A. G. priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas ir gydymas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, bendro stebėjimo sąlygomis.

Sveikatos priežiūros įstaigą įpareigota ne rečiau nei kartą per 6 (šešis) mėnesius teikti teismui išvadą apie priverčiamosios medicinos priemonės taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar panaikinimo būtinumą.

A. G. paskirta procesinė prievartos priemonė – atidavimas į sveikatos priežiūros įstaigą – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninę bendrojo stebėjimo sąlygomis, palikta galioti iki nutarties įsiteisėjimo, nutarčiai įsiteisėjus ir pradėjus ją vykdyti, panaikintina.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. A. G., būdamas nepakaltinamas, padarė šešias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 2 dalyje.

1.1. 2018 m. rugpjūčio 14 d., 22.18 val., magistraliniame kelyje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį „Opel Astra“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausiusį jo senelei J. G., pavojingai manevruodamas ir pavojingai artėdamas prie savo sutuoktinės I. G., tuo metu vairuojančios automobilį „Opel Zafira“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausiusį jos tėvui V. Ž., apie 10–15 km atstumu persekiojo ją, bandė nustumti nuo kelio.

1.2. 2018 m. spalio 14 d., 10.58 val., atėjęs pas savo sutuoktinę I. G. į namus, esančius (duomenys neskelbtini), išsakė grasinimus, kad persekios ją visą gyvenimą, jos artimieji dings be žinios, tokiu būdu baugino I. G., jog padarys jai ir jos šeimos nariams pavojingą gyvybei ar sveikatai veiką.

1.3. Baugino nukentėjusįjį A. A., t.y. nuo 2018 m. rugpjūčio 14 d. iki 2018 m. spalio 25 d. iš A. G. ir G. G. socialinio tinklapio paskyrų siųsdamas įžeidžiančias, žeminančias žinutes su keiksmažodžiais, taip pat sutikęs grasino, sakydamas, kad ilgai netempsi, išvešim, reikalavo, kad jis išeitų pasikalbėti, jeigu nori likti gyvas.

1.4. Nuo 2018 m. rugpjūčio 9 d. iki 2019 m. gegužės 10 d. susirašinėjimo garso/vaizdo pokalbių metu programėlėse „Viber“, „Messenger“, I. G. ir mažametėms dukroms rašė bauginančius, grasinančius, I. G. asmenybę menkinančius, žeminančius pranešimus, tokiu būdu siekdamas sukelti stresą, nerimą, nesaugumo jausmą, siekė priversti jo bijoti.

1.5. 2018 m. gruodžio 13 d. apie 18 val. prekybos centre „Mega“ persekiojo įkyriai filmuodamas A. A. ir I. G., įžeidinėjo ir provokavo konfliktą taip sukeldamas nukentėjusiesiems I. G. ir A. A. stresą, nerimą, nesaugumo jausmą.

1.6. 2019 m. sausio 29 d. laikotarpiu nuo 10 val. iki 13.30 val. (duomenys neskelbtini) seniūnijoje šeimos atvejo peržiūros metu I. G. ranka parodė bauginant gestą, t. y. rankos pirštu perbraukė sau per kaklą, ir taip baugino I. G., jog padarys jai pavojingą gyvybei veiką.

2. Be to, A. G., būdamas nepakaltinamas, padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. 2018 m. lapkričio 5 d., apie 07.40 val., prie (duomenys neskelbtini) mokyklos, esančios (duomenys neskelbtini), priėjęs prie automobilio „Audi A3“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) atsisėdo ant jo variklio gaubto, po to, priėjęs prie automobilio dešinės pusės priekinių durelių, jas atidaręs, įsėdo į automobilį, uždaręs dureles, suėmė vairuotojo saugos diržą, kuriuo buvo prisisegusi automobilio vairuotojo vietoje sėdinti jo sutuoktinė I. G., ir jį įtempė, taip spausdamas jos kūną, šaukė, kad pasmaugs, tokiu būdu smurtaudamas prieš savo šeimos narį – sutuoktinę I. G., sukėlė jai fizinį skausmą.

6. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekiant užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismas kruopščiai patikrina apskųsto nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamasis apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų.

Motyvuojamoji dalis

Dėl įrodymų vertinimo

8. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šiuo nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas smurtavo ir sukėlė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytus padarinius artimajam giminaičiui ar šeimos nariui.

9. BK 145 straipsnio 2 dalyje numatyta atsakomybė tam, kas terorizavo žmogų grasindamas susprogdinti, padegti ar padaryti kitokią pavojingą gyvybei, sveikatai ar turtui veiką arba sistemingai baugino žmogų naudodamas psichinę prievartą.

10. Skunde nesutinkama su skundžiamoje teismo nutartyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados yra grindžiamos prielaidomis, teismas neištyrė ir tinkamai, tiesiogiai, išsamiai, nešališkai bei teisingai neįvertino visų baudžiamosios bylos įrodymų bei gynybos išsakytų A. G. nekaltumą patvirtinančių aplinkybių, o įrodymus vertino šališkai, nes vadovavosi apelianto tariamai kaltę pagrindžiančiais įrodymais. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog A. G. kaltė būnant nepakaltinamumo būsenoje, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas yra įrodyta. Konstatuodamas A. G. kaltę, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nutartis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu A. G. veikos pagal BK 145 straipsnio 2 dalį ir pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, kvalifikuotos tinkamai, kadangi atitinka šių nusikaltimų požymius. Asmens, kurio atžvilgiu pritaikytos priverčiamosios medicinos priemonės, apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindu reikėtų naikinti ginčijamą nutartį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimtos nutarties motyvams, jog A. G., nepakaltinamumo būsenoje padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

11. A. G. apeliaciniame skunde keliamas klausimas, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog jis padarė BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką I. G. atžvilgiu. Apelianto teigimu, jis tyčia I. G. skausmo nesukėlė ir to nesiekė. Tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, kad A. G. 2018 m. lapkričio 5 d. apie 7.40 val. (duomenys neskelbtini) mokyklos automobilyje Audi, spaudė nukentėjusiąją prisegtu saugos diržu, tempdamas jį žemyn ir taip jai sukėlė fizinį skausmą.

13. Apeliaciniame skunde prašoma pašalinti A. G. iš kaltinimo epizodą dėl 2018 m. rugpjūčio 14 d., 22.18 val., kad jis bandė nustumti nuo kelio I. G.. Nors apelianto teigimu, jokių veiksmų ar grasinimų iš jo pusės nebuvo, nustumti nukentėjusiosios nuo kelio jis nenorėjo ir to nesiekė, tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje surinkti ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai patvirtina, kad A. G. 2018 rugpjūčio 14 d. apie 22.00 val. magistraliniame kelyje persekiojo savo sutuoktinę I. G. pavojingai manevruodamas ir pavojingai artėdamas link jos automobilio, bandė ją nustumti nuo kelio. Kaip konstatuota ir skundžiamoje nutartyje, šios aplinkybės nustatytos ir įrodytos nukentėjusiosios I. G. parodymis, liudytojų I. V., D. V. parodymais, A. A., J. M. parodymais, I. G. pranešimu, skambučio bendrojo pagalbos centro darbuotojoms stenograma. Pažymėtina, jog nukentėjusioji I. G. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiama pirmosios instancijos teisme nuosekliai teigė, kad iš pradžių ji su A. G. kalbėjo telefonu, po to staiga pamatė, kad jis važiuoja tame pačiame kelyje priešais ją, pravažiavęs apsisuko, važiavo iš paskos, pavojingai manevravo, stūmė ją į kelkraštį. Ji bijojo, kvietė pagalbą 112, kvietė draugę, nes bijojo sustoti, kadangi automobilio durelės neužsirakino. Netikėti šiais parodymais pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo, nes juos patvirtina bendrojo pagalbos centro skambučio stenograma iš kurios matyti, kad I. G. kviečiasi pagalbą, nes ją persekioja jos sutuoktinis, trukdo vairuoti, ji jo bijo, bijo sustoti, nes neužsirakina durelės. I. G. kalbėdama verkia, yra išsigandusi, verkia garsiai, balsu, sako, kad yra anksčiau patyrusi smurtą šeimoje (t. 7 b. l. 178-180). Liudytojais pirmosios instancijos teisme apklausti I. V. ir D. V. taip pat patvirtino, kad įvykio metu I. G. skambino I. V. ir prašė atvykti į pagalbą, nes ją kelyje persekioja sutuoktinis, taranuoja, bando nustumi nuo kelio. I. G. tai sakė verkdama, šaukdama. A. I. Gotautienė buvo apsiverkusi, drebėdama atbėgo pas liudytoją I. V.. D. V. klausė A. G., kodėl jis gąsdina I. G.. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas į įvykio vietą vykęs pareigūnas J. M., patvirtino, jog buvo gauta informacija, kad kelyje kažkas trukdo vairuoti, persekioja. Nuvykus į įvykio vietą, rado du stovinčius automobilius, kurių viename buvo I. G. ir sakė, kad jos vyras trukdė jai vairuoti, bandė ją stabdyti, ji su juo nenorinti bendrauti, vyksta skyrybos. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau aptartų liudytojų parodymai, viso baudžiamojo proceso metu buvo nuoseklūs ir detalūs, sutapo tarpusavyje bei, kaip matyti iš aukščiau aptartų duomenų visumos, atitiko ir nukentėjusiosios duotus parodymus bei kitus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus.

14. Aukštesnysis teismas pažymi, jog skundžiamoje teismo nutartyje, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, visiškai pagrįstai konstatuota, jog byloje surinkti ir ištirti įrodymai patvirtina, jog A. G. 2019 m. sausio 29 d. nuo 10 val. iki 13.30 val. (duomenys neskelbtini) seniūnijos patalpose I. G. ranka parodė bauginantį gestą, t. y. pirštu perbraukė sau per kaklą. Šios aplinkybės nustatytos ir įrodytos tiek paties A. G. paaiškinimais, kad jis iš tiesų tokį gestą parodė, tiek ir nukentėjusiųjų A. A. ir I. G. parodymais bei nešališko asmens – seniūnijos darbuotojos, liudytojos R. S. parodymais, kad šeimos atvejo peržiūros metu A. G. parodė sau į akis, parodė į žmoną, perbraukė sau per kaklą ir vėl parodė pirštu į žmoną. Žmona atsisakė būti vienoje patalpoje su juo. Nors apelianto teigimu, jis bauginantį gestą rodė A. A., o ne sutuoktinei, tačiau tai, kad šis ženklas buvo skirtas būtent sutuoktinei patvirtino liudytoja R. S., kuriai nekilo abejonių, kad A. G. šį ženklą skyrė būtent I. G.. Tiek nukentėjusiosios, tiek ir liudytojos R. S. parodymai iš esmės paneigia A. G. versiją, jog jis bauginantį gestą parodė A. A. ir leidžia pagrįstai spręsti, jog iš tiesų tokį gestą jis vis tik parodė I. G.. Todėl pritartina skundžiamoje nutartyje padarytai išvadai, jog tokio bauginančio, gąsdinančio ir sukeliančio nerimą dėl savo gyvybės gesto parodymas, neabejotinai I. G. neigiamai paveikė, kėlė jai baimę, nerimą ir stresą. Toks elgesys nukentėjusiajai suteikė realų pagrindą nerimauti, nuogąstauti, bijoti, kad jai gali nutikti kažkas bloga, kad A. G. gali jai pakenkti.

Dėl priverčiamosios medicinos priemonės taikymo

15. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama ir su A. G. taikytos priverčiamosios medicinos priemonės rūšimi – stacionariniu stebėjimu bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, prašoma ją pakeisti ir skirti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis.

16. Baudžiamajame įstatyme numatyta, jog priverčiamosios medicinos priemonės yra taikomos pavojingas veikas padariusiems asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais ar ribotai pakaltinamais, taip pat asmenims, kuriems po nusikalstamos veikos padarymo ar bausmės skyrimo sutriko psichika ir dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti (BK 98 straipsnio 1 dalis). Priverčiamosiomis medicinos priemonėmis siekiama asmenį ne nubausti, o neleisti jam padaryti pavojingų veikų. Tai daroma taikant medicinos priemones ir stebint jo elgesį. Kiekvienu atveju teismas, svarstydamas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo klausimą, turi nustatyti sąlygas joms taikyti: 1) asmuo padarė baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, atitinkančią BK specialioje dalyje numatytą veiką; 2) veikos padarymo metu buvo nepakaltinamas ar ribotai pakaltinamas, arba jo psichika sutriko po veikos padarymo ar bausmės paskyrimo; 3) veiką padaręs asmuo pagal veikos pobūdį ir savo psichinę būseną yra pavojingas visuomenei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-343-648/2015, 2K-208-788/2020).

17. Minėtas BK straipsnis nustato galimybę pagal poreikį taikyti ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis arba stacionarinį stebėjimą bendro arba sustiprinto, arba griežto stebėjimo sąlygomis specializuotose psichikos sveikatos priežiūros įstaigose. Šiame straipsnyje nenustatyta, už kokias padarytas pavojingas veikas teismas gali paskirti kurią nors iš minėtų priverčiamųjų medicinos priemonių. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas turi diskreciją savo nuožiūra spręsti klausimą dėl būtinybės asmeniui taikyti priverčiamąsias medicinos priemones ir parinkti tokių priemonių rūšį. Kita vertus, baudžiamasis įstatymas nustato pagrindinius kriterijus, į kuriuos teismas atsižvelgia parinkdamas priverčiamąsias medicinos priemones: 1) psichikos sutrikimą ir jo sunkumą, 2) padarytos veikos pobūdį, 3) pavojų, kurį asmuo gali kelti savo ar kitų asmenų gyvybei ar sveikatai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).

18. Šioje byloje skundžiama apylinkės teismo nutartimi nustatyta, kad A. G., būdamas nepakaltinamumo būsenoje, padarė vieną apysunkį ir vieną nesunkų smurtinį nusikaltimą ir jam taikyta BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta priverčiamoji medicinos priemonė – stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje. BK 98 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad stacionarinį stebėjimą bendro stebėjimo sąlygomis teismas taiko asmeniui, kurį dėl jo psichikos sutrikimo reikia stebėti ir gydyti specializuotame stacionare. Taigi šiuo atveju įstatymų leidėjas tiesiogiai neįtvirtino reikalavimo atsižvelgti į padarytos veikos (šiuo atveju - veikų) pavojingumą. Pagrindinis kriterijus, parenkant šią medicinos priemonę, yra psichikos sutrikimo pobūdis, reikalaujantis tam tikro stebėjimo ir gydymo režimo. Asmens psichikos sutrikimo laipsnio nustatymas yra specialių žinių reikalaujantis klausimas, todėl šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja teismo ekspertų – psichiatrų, išvados ir rekomendacijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-343-648/2015).

19. Teismo psichiatrijos – psichologijos ekspertizės akte Nr. 75U-I-31/2018 nurodyta, kad A. G. baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos padarymo metu, t. y. nuo 2018 m. rugpjūčio mėnesio iki 2019 m. sausio mėnesio, nustatomas lėtinis psichikos sutrikimas – kliedesinis sutrikimas, dėl kurio jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. A. G. šiuo metu taip pat nustatomas lėtinis psichikos sutrikimas – kliedesinis sutrikimas, dėl kurio jis negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. A. G. reikalingas priverčiamųjų medicinos priemonių taikymas, jam rekomenduojamas stacionarus stebėjimas specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje sustiprinto stebėjimo sąlygomis, t. y. VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (8 t., b. l. 156–162).

20. Pakartotinės Teismo psichiatrijos, teismo psichologijos 2021 m. sausio 25 d. – vasario 21 d. ekspertizės akte Nr. 82TPK-1/2021 konstatuota, jog A. G. inkriminuojamų baudžiamojo įstatymo uždraustų veikų metu sirgo lėtiniu psichikos sutrikimu – kliedesiniu sutrikimu (F22.0), dėl ko jis negalėjo suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Šiuo metu jis taip pat negali suprasti savo veiksmų esmės ir jų valdyti. Stebima tendencinga elgsena – turimo psichikos sutrikimo slėpimas –dissimuliacija. Dėl turimo psichikos sutrikimo socialiai pavojingas. Rekomenduojama skirti priverčiamąją medicinos priemonę – priverčiamąjį stebėjimą ir gydymą bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje gydymo įstaigoje – Rokiškio psichiatrijos ligoninėje (15 t., b. l. 118–137).

21. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti teismo psichiatrų ekspertų V. M., S. S., N. M., psichologų A. G., G. B., turinčių ilgametį ekspertinio darbo stažą, pateiktų ekspertizės aktų patikimumu, juose padarytų išvadų pagrįstumu. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklausti ekspertai psichiatrai N. M., S. S., psichologai A. G., G. B. patvirtino, kad ekspertizių išvados yra teisingos ir A. G. rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Apklausta teismo psichiatrė ekspertė N. M. paaiškino, kad pichologiniame įvertinime stebimi mąstymo, emocijų asmenybės pakitimai, kurie rodo, kad pakitimai nėra ūmaus proceso pasekmė, o lėtinio psichikos sutrikimo išraiška. Išryškėję mąstymo pakitimai rodo, jog tai nėra žmogaus išsigalvojimai, o pakitimai, kurie leidžia nustatyti psichikos sutrikimą. Ekspertas psichiatras S. S., dalyvavęs atliekant pakartotinę ekspertizę, pirmosios instancijos teismo posėdyje, paaiškino, kad pasireiškia santykių, poveikio, reikšmingumo kliedesiai, ypač persekiojimo kliedesiai, kurie plečiasi, nustatyti mąstymo, valios sutrikimai, pasireiškė dissimuliacijos (ligos slėpimo) požymiai. Visi kliedesiai nukreipti prieš tam tikrus asmenis ir tai kelia jiems pavojų, nustatyta aukšta smurto rizika, rekomenduojama taikyti priverčiamąją medicinos priemonę – stacionarinį stebėjimą ir gydymą VšĮ Rokiškio psichiatrijos ligoninėje. Apklausta psichologė A. G. taip pat paaiškino, jog atminties, dėmesio sutrikimų nenustatyta, tačiau nustatyti mąstymo turinio sutrikimai, kurie patvirtina diagnozę. Asmenybė egocentriška, nekritiška, išreikšti paranoidiniai bruožai, sutrikusi socialinė adaptacija, tiriamasis išsakė nekoreguojamas koncepcijas apie sutuoktinę, jos artimiausią aplinką, eigoje tas ratas plėtėsi, pasireiškė neadekvatus tiek savęs, tiek aplinkinių vertinimas, asmuo nekritiškas situacijos aplinkybių atžvilgiu, mąstymo turinio sutrikimai sunkiai koreguojami, visa situacija skyriuje ir medžiaga rodė asmens pavojingumą. Apklaustas teismo ekspertas psichologas G. B. taip pat paaiškino, kad jo užduotis buvo įvertinti mąstymą, asmenybę, smurto rizikos metodiką derinyje su klinikiniais simptomais, kuri yra pagrindas išvadai apie pavojingumą. Nustatyta, kad asmeniui būdingi specifiniai mąstymo pakitimai, kurie pasireiškia impulsyviai kylančiomis idėjomis, atsitiktinių aplinkybių interpretacija, intuityvus iškreiptas realybė suvokimas. Kritiškas vertinimas yra minimalus, todėl reikalingas gydymas stacionare. Stacionarinio gydymo tikslas pasiekti medikamentinę remisiją, kurios šiuo metu nėra.

22. Nors apelianto teigimu, jis pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog gydydamasis A. G. pasijautė geriau, jo psichikos būklė šiuo metu yra stabili ir jis niekam jokio pavojaus nekelia ir nekels, tačiau pažymėtina, jog ekspertai net ir po metų gydymo stacionare pažymėjo aukštą A. G. smurto riziką bei nurodė, kad asmens kliedesiai plečiasi, o kritika dar nepakankama ir asmuo nėra pasiekęs medikamentinės remisijos, kad galėtų būti gydomas ambulatoriškai. Be to, kaip pažymėta ir skundžiamoje teismo nutartyje, pakartotinės ekspertizės metu A. G. pasireiškė dissimuliacijos, t. y. savo ligos slėpimo, požymiai, kas tik patvirtina, jog asmuo nėra kritiškas savo ligos atžvilgiu, o jo sutikimas su medikamentiniu gydymu vieną kartą į mėnesį suleidžiant ampulę su vaistais, įtakotas ne pasikoregavusio mąstymo, ne tikslo pasveikti, o išimtinai siekio išvengti gydymo stacionare.

23. Kaip jau minėta A. G., būdamas nepakaltinamumo būsenoje padarė šešias baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas BK 145 straipsnio 2 dalyje ir vieną nusikalstamą veiką numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Veikų pobūdis, t. y. nuolatinis persekiojimas, psichologinis smurtas, bauginimas sau artimų šeimos narių, o taip pat ir fizinio smurto naudojimas, po to sekę elektroniniai laiškai bei pasisakymai apie akivaizdžiai tikrovės neatitinkančius reiškinius apie pedofilijos klaną, prostituciją, narkotikų vartojimą, dukrų lytinį išnaudojimą, kas visiškai nepasitvirtino, rodo, kad asmuo yra socialiai pavojingas ir ypač artimiausiems žmonėms – savo šeimos nariams. Todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog šiuo atveju yra būtina taikyti A. G. griežtesnes savo pobūdžio priverčiamąsias medicinos priemones, nei ambulatorinis stebėjimas pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, siekiant neleisti jam padaryti naujų kitų asmenų, tame tarpe ir nukentėjusiosios I. G., sveikatai ar netgi gyvybei pavojingų veikų.

24. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nėra pagrindo manyti, kad A. G. mama D. G. bei kiti apklausti liudytojai (V. P., A. M., A. B.), kurie sutiko prisiimti atsakomybę už A. G. ambulatorinį gydymą, šiuo metu galėtų daryti pakankamą įtaką A. G. ir įtikinti jį gydytis savanoriškai ambulatoriškai. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamoje teismo nutartyje, V. P., A. M., A. B., nėra A. G. artimi draugai, jie bendravo tik epizodiškai, apie neteisėtus A. G. veiksmus nežinojo, kaip ir nežinojo apie jo problemas šeimoje. Nors apelianto teigimu, mama jam yra artimas žmogus, tačiau pažymėtina, jog ji senai gyvena Airijoje, todėl teisėjų kolegija neturi jokio objektyvaus pagrindo daryti išvadą, kad ji šiuo metu jau galėtų daryti pakankamą įtaką savo sūnui. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra pagrindo teigti, kad tinkamas A. G. gydymas gali būti užtikrintas paskiriant jam ambulatorinį gydymą.

25. Apibendrindama visa, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. G. priverčiamąją medicinos priemonę pagal BK 98 straipsnio 1 dalies 2 punktą, baudžiamojo įstatymo taikymo nuostatų nepažeidė. Jis visus paminėtus duomenis ir nustatytas aplinkybes įvertino teisingai ir jų pagrindu pagrįstai nutarė, kad šiuo atveju A. G. turi būti taikomas stacionarinis stebėjimas bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje – VšĮ Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, kaip rekomendavo ir stacionarinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę bei pakartotinę teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizę atlikę ekspertai. Tokia apylinkės teismo išvada neprieštarauja byloje surinktų duomenų visumai, atitinka esamą teisinį reglamentavimą, todėl laikytina pagrįsta ir teisėta. Dėl to asmens, kuriam taikytos priverčiamosios medicinos priemonės, A. G. skundas atmetamas, skundžiamą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2021 m. liepos 1 d. nutartį paliekant nepakeistą. Šiame kontekste taip pat atkreipiamas apelianto dėmesys, jog gydymo procese asmeniui taikoma priverčiamoji medicinos priemonė gali būti pakeista į savo pobūdžiu švelnesnę. Teismas nenustato priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo laiko, jos taikomos, kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Įstatymas įpareigoja teismą ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius pagal sveikatos priežiūros įstaigos išvadą spręsti klausimą dėl priverčiamųjų medicinos priemonių taikymo pratęsimo, rūšies pakeitimo ar jų taikymo panaikinimo. Todėl, pagerėjus A. G. psichikos sveikatos būklei, jai gali būti pakeistos priverčiamųjų medicinos priemonių sąlygos iš stacionarinio stebėjimo bendro stebėjimo sąlygomis specializuotoje psichikos sveikatos priežiūros įstaigoje į ambulatorinį stebėjimą pirminės psichikos sveikatos priežiūros sąlygomis, arba šios priemonės taikymas panaikintas (BK 98 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

asmens, kuriam paskirta priverčiamoji medicinos priemonė, A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.