- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-10-04
- Bylos Nr.
- I-3967-402/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00832-2018-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Natalja Zelionkienė
- Pareiškėjas
- V. Z.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. Z. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pataisos įstaiga), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (1 t., b. l. 2–5).
Pareiškėjas skunde, skundo papildymuose (1 t., b. l. 2-5, 10-14, 84-85) nurodė, kad laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje 3 sektoriuje atliko nuo 2015 m. Nurodo, jog gyvenamos patalpos buvo per mažos, gyvenamas plotas neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Patalpų plotą mažino ir jose esantys baldai ir įrenginiai. Pareiškėjas nurodė, jog patalpose gyveno nuo 11 iki 24 žmonių. Patalpose buvo šalta, drėgna, langų kampuose, ant sienų ir lubų buvo grybelis ir pelėsis. Nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas. Buvo netinkama ventiliacija, nebuvo naktinio apšvietimo, dieninis apšvietimas taip pat buvo netinkamas. Ant langų buvo uždėtos grotos, nebuvo gesintuvo, priešgaisrinės sistemos bei avarinio išėjimo. Baldai ir kitas inventorius nebuvo pritvirtintas prie grindų, dėl ko pastoviai kildavo sveikatai ir gyvybei pavojingos situacijos. Buvo gausu parazitų, tarakonų, blakių. Buvo per mažai sanitarinių įrenginių, tekdavo laukti eilėse. Prausykloje buvo šalta, drėgna, gausu parazitų, pelėsio, prastas apšvietimas bei slidžios grindys. Šalia gyvenamos patalpos buvo įrengtas rentgeno kabinetas, kuris buvo naudojamas, nors tame pačiame pastate gyveno nuteistieji. 3, 4, 5, 6 bei 7 būrių bendrabučiuose išvis nebuvo jokio šildymo, todėl visada būdavo šalta ir drėgna, veisėsi pelėsis ir grybelis. 8-9, 3-6 būriuose nebuvo įrengta laisvalaikio kambario, avalynės ir drabužių džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio. Gyvenamojoje aplinkoje buvo naudojamas asbestas, kuris kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai. Pasivaikščiojimo kiemeliai maži, kiemelyje nėra įrengta pavėsinių arba stogelio, neįrengtos lietaus vandeniui nutekėjimo sistemos, dėl to po lietaus kiemeliai būdavo apsemti. Pažymėjo, jog pasivaikščiojimo kiemelis neatskirtas nuo sporto aikštyno, todėl kildavo grėsmė būti sužalotam kamuolio. Pasivaikščiojimo kiemelis nutolęs maždaug 70-100 metrų nuo gamybinių cechų, kur vyksta plastikinių maišų siuvimo, sukirpimo darbai bei gamybos atliekų utilizacija, todėl oras nuolatos buvo užterštas. Dėl neteisėtų veiksmų, aplaidumo pareiškėjas patyrė nepatogumus, neigiamus išgyvenimus, depresiją.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė atsiliepime į skundą (1 t., b. l. 17-25) nurodė, jog su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, jog ne visada visos miegamos vietos yra užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto tenka daugiau. Teisės aktai taip pat įpareigoja ir pareiškėją nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Gyvenamos patalpos baldais ir kitu inventoriumi buvo aprūpintos teisės aktuose numatyta tvarka. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą patalpose, esant būtinumui nuteisėtiesiems išduoda elektrinis šildytuvus ir ventiliatorius. Įstaigoje tiekiamas centralizuotas šildymas, tačiau 2017-2018 m. šildymo sezono metu patalpos buvo šildomos elektriniais šildytuvais. Patalpos, kuriose gyveno pareiškėjas vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Įstaiga užtikrina tinkamą apšvietimą. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos keičiamos naujomis. Sanitarinių įrenginių kiekis pagal teisės aktus yra pakankamas. Įstaigoje buvo atliktas patikrinimas 2018 m. vasario 22 d. ir surašytas protokolas „Radiacijos saugos reikalavimų vykdymo patikrinimo aktas“. Patikrinimo metu buvo atlikti matavimai 3 būrio 2 patalpoje, 6 būrio 4 patalpoje, 5 būrio 5 ir 6 patalpoje bei koridoriuje tarp šių patalpų ir įsitikinta, kad konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įstaigai vykdant veiklą su šaltiniu nepatiria. Nuo 2018 m. kovo 14 d. rentgeno kabinetas nenaudojamas. Atsakovas neturi duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą ar pataisos namų administraciją dėl kalinimo sąlygų ar patikrinimų patalpose, kuriose gyveno, todėl jo gyvenamosios patalpos ginčui aktualiu laikotarpiu nebuvo tikrintos. Atlikdamas bausmę Pravieniškių PN į Psichologinės tarnybos specialistus dėl nežmoniškų, orumą žeminančių, prilygstančių kankinimui gyvenimo sąlygų, pareiškėjas nesikreipė. Duomenų, kad jo asmens sveikatos istorijoje nurodytus sveikatos sutrikimus galėjo įtakoti blogos gyvenimo sąlygos, nėra. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė nuteistajam žalą, todėl jo skundas yra nepagrįstas.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2015 metų iki skundo padavimo dienos (2018 m. balandžio 27 d.) (1 t., b. l. 7). Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas Pataisos įstaigoje kalinamas nuo 2015 m. lapkričio 5 d. (1 t., b. l. 17).
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.
Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pataisos įstaiga arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pataisos įstaigos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos duomenimis nustatyta (1 t., b. l. 18, 29), jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2016 m. sausio 13 d. buvo paskirtas gyventi į 8 būrį, 6 brigadą, kurios plotas –17,62 kv. m, joje įrengta 5 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,52 kv. m.;
nuo 2016 m. sausio 13 d. iki 2016 m. gegužės 21 d. buvo paskirtas gyventi į 9 būrį, 7 brigadą, kurios plotas –33,82 kv. m, joje įrengta 7 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 4,83 kv. m.;
nuo 2016 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. liepos 26 d. buvo paskirtas gyventi į 2 būrį, 2 brigadą, kurios plotas –69,10 kv. m, joje įrengta 22 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,14 kv. m.;
nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2017 m. kovo 7 d. buvo paskirtas gyventi į 5 būrį, 2 brigadą, kurios plotas –51,64 kv. m, joje įrengta 17 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,03 kv. m.;
nuo 2017 m. kovo 7 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. buvo paskirtas gyventi į 5 būrį, 1 brigadą, kurios plotas –36,75 kv. m, joje įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,34 kv. m.
Atsakovo atstovo pateikti rašytiniai duomenys apie pareiškėjo gyvenamąją vietą, jos plotą ir jame kalėjusių asmenų skaičių jokiais kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą.
Akivaizdu, kad laikotarpiu nuo nuo 2016 m. liepos 26 d. iki 2017 m. kovo 7 d. 5 būrio 2 brigadoje (patalpoje) 217 parų (trūko 0,07 kv. m.) nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 57 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamojoje patalpoje esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas skunde nurodė, jog gyveno nuo 11 iki 24 žmonių, prie skundo pateikė ir 5 būrio 1 patalpos planą (1 t., b. l. 6), kuriame nurodyta 11 miegamųjų vietų, nurodė, jog 9 būrio 7 gyvenamojoje patalpoje gyveno 16 nuteistųjų, 8 būrio 6 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, 3 būrio 2 gyvenamojoje įrengtos 24 miegamosios vietos, tačiau šioms aplinkybėms pagrįsti nepateikė įrodymų. Pagal atsakovo pateiktus duomenis, taip pat nustatyta, jog 5 būrio 1 patalpoje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų, tai atitinka pareiškėjo pateiktame plane nurodytus duomenis. Teismo vertinimu, pareiškėjo abstraktūs argumentai dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo nelaikytini paneigiančiais atsakovo atstovo oficialiai pateiktus duomenis dėl gyvenamųjų patalpų plotų ir miegamųjų vietų skaičiaus. Teismas taip pat pažymi, kad nors, pareiškėjo teigimu, iš patalpų ploto turi būti išskaitomas baldų bei kitų daiktų užimamas plotas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į šių taisyklių įtvirtintą minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).
Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t. y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl jis turėjo judėjimo laisvę.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Pareiškėjas teigia, jog gyvenamojoje patalpoje buvo netinkamas apšvietimas, buvo šalta, drėgna, langų kampuose, ant sienų ir lubų buvo nevalomas grybelis, pelėsis. Nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas, buvo netinkama ventiliacija, nebuvo naktinio apšvietimo. Buvo gausu parazitų.
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovas nurodė, jog patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas yra vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Teismas vertina, kad gyvenamųjų patalpų natūralus vėdinimas užtikrinamas per langus arba orlaides, toks vėdinimas atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl atsakovas dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs.
Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 134:2015 14 punkte, pagal kuriuos nustatyta, jog bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Naktinis apšvietimas nereglamentuotas. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra numatyta Higienos normos HN 134:2015 16 punkte.
Atsakovės atstovas nepateikė teismui duomenų apie gyvenamųjų patalpų apšvietą bei oro temperatūrą pareiškėjo buvimo joje laikotarpiu. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog užtikrina tinkamas sąlygas, numatytas Higienos normoje. Nurodė, jog perdegusios lemputės iš karto yra keičiamos į naujas. Duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipiąsis į administraciją dėl netinkamo apšvietimo nėra. Taip pat nurodė, jog įstaiga užtikrina tinkamą temperatūrą patalpose, esant būtinumui nuteisėtiesiems išduoda elektrinis šildytuvus ir ventiliatorius. Įstaigoje tiekiamas centralizuotas šildymas, tačiau 2017-2018 m. šildymo sezono metu patalpos buvo šildomos elektriniais šildytuvais.
Higienos normos HN 134:2015 39 punkte nurodyta, jog ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo vertinimu, patalpose apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko patalpas, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio, drėgmės ar nešvaros gyvenamosiose patalpose. Byloje taip pat nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas dėl šių aplinkybių (drėgmė, pelėsis, apšvietimas ir pan.) būtų kreipęsis į administraciją, byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, kad patalpose formuojasi pelėsis, jog patalpų higieninė-sanitarinė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka .
Žemesnės instancijos teismas
Nustatyta, jog Pataisos įstaigoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei nustačius buvimo pėdsakus, jie naikinami. Sudaryta šių paslaugų teikimo sutartis su UAB „Dezinfa“, UAB „Utenos deratizacija“ (1 t., b. l. 34-37, 38-41). Taip pat pateikti darbų atlikimo aktai (1 t., b. l. 42-46, 47-62), kurie patvirtina, jog pareiškėjo gyvenamosiose patalpose buvo atliekami darbai. Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.
Pareiškėjas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kaišiadorių skyriaus 2018 m. liepos 31 d. raštą (2 t., b. l. 6-7), kuriame nurodyta, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento Kaišiadorių skyrius Pravieniškių PN 3 sektoriaus 5 būrio 1 gyvenamosiose patalpose 2018 m. vasario 14 d. atliko operatyviąją visuomenės sveikatos saugos kontrolę vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 reikalavimais. Nustatyta, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus 5 būrio pastatas senas, senai remontuotas, jame yra įrengta tik natūrali ventiliacija varstomais langais. Remiantis Lietuvos higienos normos HN 134: 2015 3 punkto nuostatomis veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais, todėl aplinkybės dėl neventiliuojamų patalpų nevertintos. Nustatyta, kad 3 sektoriaus 5 būrio 1 gyvenamojoje patalpose yra du langai, iš kurių atsidaro tik vienas viršlangis ir sudarytos tik minimalios sąlygos gyvenamas patalpas išsivėdinti. Nurodytoje patalpoje buvo atlikti patalpų oro temperatūros ir santykinės drėgmės matavimai ir vadovaujantis Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus fizikinių tyrimų poskyrio 2018 m. vasario 8 d. Šiluminės aplinkos tyrimo protokolu Nr.F-M-95/2018 nustatyta, kad 3 sektoriaus 5 būrio 1 gyvenamosios patalpos patalpų oro temperatūra matuojant buvo 18,3/ 18,5°C (norma šaluoju metų laiku ne mažesnė kaip 18°C); santykinė oro drėgmė buvo 35,0/ 35,3 proc. (norma nuo 35 iki 65 proc.). Gyvenamojoje patalpoje virš langų kampuose vizualiai buvo matyti nuo drėgmės juodos dėmės, kas bylojo apie tai, kad buvo pralaidus stogas. Kontrolės metu buvo nustatyta, kad stogas suremontuotas ir drėgmė į pastato vidų nepatenka, dėmės yra išdžiūvusios. Vizualiai matomo pelėsio nerasta. Pastato pirmame aukšte yra įrengta 7 vietų prausykla ir 4 vietų tualetas, kuriame yra įrengti 4 pisuarai. Prausyklos tualeto patalpoje buvo nešvaru (Lietuvos higienos normos HN 134: 2015 34 punkto pažeidimas). Gyvenamojoje patalpoje buvo išmatuota dirbtinė apšvieta ir vadovaujantis Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus fizikinių tyrimų poskyrio 2018 m. vasario 8 d. Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolu Nr. F- A-74/2018 nustatyta, kad 3 sektoriaus 5 būrio 1 gyvenamosios patalpos (matavimo vieta: stalo paviršiaus tiesioginis regėjimo laukas) dirbtinės apšvietos vertė, matuojant įjungus visus dirbtinio apšvietimo šaltinius ir užtamsinus natūralios šviesos šaltinius, buvo 1371x (norma ne mažiau kaip 200 lx) (Lietuvos higienos normos HN 134: 2015 14 punkto pažeidimas). Operatyviosios kontrolės metu 3 sektoriaus 5 būrio pastate ir gyvenamosiose patalpose aptikta gyvų nariuotakojų (blakių) (Lietuvos higienos normos HN 134: 2015 20 punkto pažeidimas).
Pareiškėjo argumentus dėl netinkamo apšvietimo ir parazitų buvimo 5 būrio 1 gyvenamosiose patalpose iš dalies patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Kaišiadorių skyriaus 2018 m. liepos 31 d. raštas (2 t., b. l. 6-7), kuriame nurodyta, kad 3 sektoriaus 5 būrio 1 gyvenamosios patalpos dirbtinės apšvietos vertė, matuojant įjungus visus dirbtinio apšvietimo šaltinius ir užtamsinus natūralios šviesos šaltinius, buvo 137 1x (norma ne mažiau kaip 200 lx) (Lietuvos higienos normos HN 134: 2015 14 punkto pažeidimas), sektoriaus 5 būrio pastate ir gyvenamosiose patalpose aptikta gyvų nariuotakojų (blakių) (Lietuvos higienos normos HN 134: 2015 20 punkto pažeidimas).
Vertinamuoju laikotarpiu dėl kitų gyvenamųjų patalpų neatitikimo Higienos normos reikalavimams pareiškėjas į Pataisos įstaigos pareigūnus, administraciją ar į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų kalinimo sąlygų (apšvietos, ventiliacijos, temperatūros ir kt. pažeidimų) nesikreipė. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl netinkamos patalpos apšvietos, ventiliacijos, temperatūros dėl praėjusio ilgo laiko negalima nustatyti. Todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos, apšvietos, temperatūros kitose gyvenamosiose patalpose atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ). Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus visose konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015-12-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A2446-624/2015).
Pareiškėjas nurodė, kad prausyklos ir tualeto patalpos buvo per mažos ir nepritaikytos dideliam nuteistųjų skaičiui, trūko inventoriaus.
Iki 2017 m. birželio 7 d. galiojusios Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose Teisingumo ministro įsakymu 2004 m. birželio 9 d. Nr. 1R-139 (toliau - ir Normos) nurodyta, kad prausykloje turi būti įrengta po vieną praustuvę dešimčiai asmenų, tualete – po klozetą arba unitazą dvylikai asmenų, 1 pisuaras 12 nuteistųjų, dušo patalpoje - po dušo sietelį penkiolikai asmenų.
Nuo 2017 m. birželio 7 d. įsigaliojusiose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, nustatyta, kad prausykloje, tualete turi būti įrengta po vieną praustuvę penkiolikai asmenų, tualete - po klozetą (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras penkiolikai asmenų.
Pravieniškių PN-AK atsiliepime nurodyta, kad 3 būrio sanitariniame mazge yra 3 klozetai ir 3 pisuarai, prausykloje 3 praustuvės; 5 būrio sanitarinio mazgo patalpose 4 klozetai ir 4 pisuarai, prausykloje 7 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 5 dušo sieteliai; 8 būrio sanitarinio mazgo patalpose 4 klozetai ir 2 unitazai, 1 praustuvė, prausykloje 8 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 5 dušo sieteliai; 9 būrio sanitarinio mazgo patalpose 4 klozetai ir 2 unitazai, 1 praustuvė, prausykloje 8 praustuvės, 2 kojų plautuvės, 5 dušo sieteliai (1 t., b. l. 21). Atsakovo atstovas nurodė, jog 2015-11-05 8 būryje buvo 55 nuteistieji, 2016-01-13 9 būryje buvo 84 nuteistieji, 2016-05-21 3 būryje buvo 45 nuteistieji, 2016-07-26 5 būryje buvo 33 nuteistieji, 2017-03-07 5 būryje buvo 48 nuteistieji (1 t., b. l. 30).
Bylos duomenimis nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2017 m. birželio 7 d. 8, 9, 3, 5 būriuose nebuvo užtikrintas sanitarinių įrenginių skaičius, tenkantis Normose nurodytam atitinkamam skaičiui, todėl ir pripažintinos pagrįstomis pareiškėjo skundo aplinkybės dėl jo neaprūpinimo kietuoju inventoriumi. Konstatuotina, jog laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 7 d. iki 2018 m. balandžio 27 d. atitiko normose numatytus reikalavimus.
Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad praustuvių, unitazų, dušo sietelių per mažas kiekis yra neatsiejamai susijęs su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013), todėl teismas galimo tam tikrais laikotarpiais praustuvių, unitazų ar dušo sietelių skaičiaus trūkumo nelaiko atskiru teisės normų pažeidimu.
Pareiškėjo argumentai, jog gyvenamosiose patalpose buvo įrengtas rentgeno kabinetas, kuris kenkė pareiškėjo sveikatai atmestini, kadangi Pataisos įstaiga nurodė, jog Įstaigoje buvo atliktas patikrinimas 2018 m. vasario 22 d. ir surašytas protokolas „Radiacijos saugos reikalavimų vykdymo patikrinimo aktas“. Patikrinimo metu buvo atlikti matavimai 3 būrio 2 patalpoje, 6 būrio 4 patalpoje, 5 būrio 5 ir 6 patalpoje bei koridoriuje tarp šių patalpų ir įsitikinta, kad konstrukciniai elementai yra pakankami ir šiose patalpose gyvenantys nuteistieji jokios papildomos apšvitos, įstaigai vykdant veiklą su šaltiniu nepatiria. Nuo 2018 m. kovo 14 d. rentgeno kabinetas nenaudojamas (1 t., b. l. 22).
Pareiškėjas teigia, jog inventorius nebuvo pritvirtintas prie žemės, tačiau tesės aktai neįpareigoja to daryti, todėl šie argumentai atmestini.
Taip pat akcentuotina, kad, bylos duomenimis, Pataisos įstaigoje yra parengti žmonių evakavimo planai ir gaisrinės instrukcijos. Taip pat siekiant užtikrinti tinkamą nuteistųjų evakavimą gaisro atveju, įstaiga parengė ir suderino su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais personalo veiksmų planą kilus gaisrui (1 t., b. l. 22). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl evakuacinių planų nebuvimo nekonstatuotini. Taip pat pažymėtina, jog pareiškėjas minėto pobūdžio pažeidimus išdėstė abstrakčiai, konkrečiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos. Teismo vertinimu, vien deklaratyvus teigimas, jog yra pažeidžiamos teisės, neišdėstant konkrečių jų pažeidimų, negali būti pagrindu žalos atlyginimo priteisimui.
Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad gyvenamųjų patalpų stogai buvo iš asbesto, kuris žalojo sveikatą. Atsakovo atstovas pateiktoje 2018 m. liepos 13 d. pažymoje (1 t., b. l. 88) nurodė, kad pastatuose, kuriuose buvo 2, 8 ir 9 būriai yra asbestinio šiferio danga, pastato, kuriame yra 3, 4, 5, 6 būriai stogo danga bituminė. Atsakovo atstovas nurodė, kad įstaigoje nevykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo duomenimis, todėl jais remiasi. Byloje nėra duomenų apie pataisos namuose ginčo laikotarpiu vykdytus remonto darbus. Byloje taip pat nėra jokių konkrečių įrodymų (rašytinių duomenų, susijusių su tam tikrais pareiškėjo susirgimais, nustatytomis diagnozėmis ar kt.) dėl asbesto tiesioginės įtakos pareiškėjo sveikatai. Atsižvelgiant į išdėstytą, minėti pareiškėjo skundo argumentai dėl asbesto dulkių vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio teiginiai, todėl atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindė aplinkybėmis dėl mažų pasivaikščiojimo kiemelių. Teismas pažymi, kad galiojantys teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimų kiemelių plotų bei vienu metu juose leidžiamo laikyti asmenų skaičiaus, todėl pareiškėjo argumentai dėl to atmetami.
Žemesnės instancijos teismas
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą ir 1,2 pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl lietaus vandens kanalizacijos šulinių bei stogelių nebuvimo yra nepagrįstos.
Atsakovo atstovas pateiktoje 2018 m. liepos 13 d. pažymoje (1 t., b. l. 89) nurodė, kad 3-io sektoriaus 8-9 būrių teritorijoje sporto aikštelės nebuvo, sporto aikštelė buvo atskiroje teritorijoje nuo gyvenamųjų būrių atskirta tvora, 2-3 būrių teritorijoje buvo sporto aikštelė, 3-4-5-6 būrių teritorijoje sporto aikštynų nėra, šių būrių teritorijoje yra stoginė, kurioje įrengti svorių kilnojimo įrenginiai. Teismas pažymi, kad ginčo laikotarpiu galiojanti Lietuvos higienos norma HN 134:2015 nereglamentuoja sporto aikštynų įrengimo, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų sporto aikštynų atmetami.
Atsakovo atstovas nurodė, jog 3-io sektoriaus gyvenamojoje zonoje atliekos nebuvo deginamos, įstaiga nevykdo jokios veiklos, kurių metu galėtų būti deginamos atliekos (1 t., b. l. 89). Teismas akcentuoja, jog pareiškėjas nenurodė, kada ir kokiu būdu buvo iškilusi grėsmė jo sveikatai ir gyvybei pasivaikščiojimo kieme, t. y. neindividualizavo pažeidimo aplinkybių bei juo galimai pareiškėjui sukeltų pasekmių, taip pat nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo kreipimąsi į atsakovo atstovą dėl pasivaikščiojimo kiemelyje kilusios grėsmės jo sveikatai, todėl, nesant tokių duomenų, nagrinėjamam kontekste atsakovo atstovo civilinė atsakomybė negalima.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog būriuose nebuvo laisvalaikio kambario, drabužių ir avalynės džiovyklos, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punkte nurodyta, kad nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose, be kita ko, įrengiamos šios patalpos: laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui, 5.8 p.), drabužių bei avalynės džiovykla (kiekvienam būriui; 5.9 p.), esant techninėms galimybėms virtuvėlė; 5.10. kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui, 5.11 p.). Atsakovo atstovas pažymėjo, kad 3-ame sektoriuje yra įrengtas sandėlis, kuriame laikomos dezinfekavimo priemonės, įstaigos 3-ame sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Savo nuosavus rūbus nuteistieji gali skalbti ir išsidžiovinti kartą per savaitę – dienotvarkėje nustatytu būrio maudymosi laiku. Pareiškėjas nenurodė konkretaus atvejo, susijusio su galimu jo teisių pažeidimu, nesuteikiant galimybės skalbti ir džiovinti rūbus. Todėl nurodytos aplinkybės dėl jam nesudarytų sąlygų naudotis drabužių skalbimo ar džiovinimo paslaugomis laikytinos abstrakčiomis, įrodymais nepagrįstomis, kurių pagrindu negalimas atsakovo neteisėtų veiksmų, nesudarant sąlygų asmeniniams drabužiams skalbti ar džiovinti, konstatavimas.
Atskovo atstovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl poilsio kambario nebuvimo, todėl šiuo atveju konstatuotini neteisėti atsakovo atstovo veiksmai dėl laisvalaikio kambario neįrengimo.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 GarciaRuiz v Spainir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 217 parų buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose bendrabučio tipo patalpose (netinkamas apšvietimas, buvo buitinių parazitų, trūko inventoriaus sanitariniame mazge, nebuvo įrengtas poilsio kambarys), pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą.
Taigi, akivaizdu, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiško pobūdžio bylose yra ne kartą konstatuota, jog asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT administracinę bylą Nr. A143-1966/2008; administracinę bylą Nr. A 502-734/2009, administracinę bylą Nr. A525-1181/2010), taip pat ir EŽTT praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 871/02). Apibendrindamas išvardintas nuostatas teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu kankinimu, orumo pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais. Pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikęs, atsakovas nurodė, jog nusiskundimų dėl blogų sąlygų įtakojusių sveikatos būklę neišsakė. Teismo nuomone, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pataisos įstaigos psichologinės tarnybos pažymoje (1 t., b. l. 28) nurodoma, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė.
Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius - kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku jis turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, o būti gyvenamojoje patalpoje privalėjo tik naktį pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Byloje nenustatyta, kad pataisos įstaigoje būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose. Ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo nr. 44558/98, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją, bylos Nr. 30138/02 ir kt.).
Teismo nuomone, nors pareiškėjui ir buvo suteikta judėjimo laisvė, trūko ploto tik 0,07 kv. m., tačiau pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas kalėjo gana ilgai (217 parų), pareiškėjui teko 3,03 kv. m., tačiau šį plotą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai ir kiti įrenginiai.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nesant duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl netinkamų laikymo sąlygų skundais ar prašymais buvo kreipęsis į Pravieniškių PN -AK administraciją, ar kitas kompetentingas institucijas, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovo atstovė būtų siekusi pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgiant Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 1000 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktu, teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti V. Z. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.