Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-859-889/2024

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2024-11-07
Bylos Nr.: e2A-859-889/2024
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-14452-2023-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Dobrovolskis, Kristina Domarkienė, Milda Skersienė
Atsakovas: V. V., E. S.
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“

Kategorijos

2.6.8.9Sutarčių vykdymas
2.6.10.5.1Sutartinė atsakomybė
3.3.1.19.3Pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą

Civilinė byla Nr. e2A-859-889/2024Teisminio proceso Nr. 2-68-3-14452-2023-2Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.9; 2.6.10.5.1; 3.3.1.19.3 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2024 m. lapkričio 7 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės, Mildos Skersienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), veikianti Vilniaus apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62¹ straipsnio 4 dalis),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,(duomenys neskelbtini)“ ieškinį atsakovams E. S. ir V. V. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų E. S. (toliau – atsakovas1) ir V. V. (toliau – atsakovas2, abu kartu – atsakovai) 8 570 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalys 2017 m. žodžiu susitarė dėl produktų (daržovių, vaisių) pardavimo atsakovams, t. y. ieškovė atsakovams, veikiantiems kartu, sutartu metu perdavinėjo nuosavybės teise produktus jų verslo poreikiams tenkinti, o atsakovai įsipareigojo ieškovei sumokėti produktų kainą. Šalys bendradarbiavo 2017–2019 m. Prekių užsakymai buvo vykdomi elektronine programa „Viber“. Juose buvo fiksuojama užsakymo kaina ir likusi nesumokėta kainos dalis / skola. Atsakovai su ieškove už įsigytas prekes atsiskaitė tik iš dalies ir liko skolingi iš viso 8 570 Eur.

Atsiliepimas

2. Atsakovas1 atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ieškovė, prašydama priteisti skolą iš atsakovo1, nepateikė jokių konkrečių rašytinių įrodymų, pagrindžiančių jos reikalavimą, todėl skola neturėtų būti priteisiama iš atsakovo1. Pažymėjo, kad atsakovas1 su atsakovu2 yra tik pažįstami, jokių bendrų susitarimų su atsakovu2 dėl bendro prekių pirkimo iš ieškovės nebuvo, atsakovai vykdė atskiras veiklas ir atskirą prekybą. Ieškovė nepateikė rašytinių dokumentų, kurie aiškiai pagrįstų, kada, kokį kiekį prekių ir už kokią kainą atsakovas1 pirko iš ieškovės ir už kiek prekių yra skolingas. Už pirktas prekes buvo atsiskaitoma su ieškovės direktoriumi.

3. Atsakovas2 atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad jis tik kelis kartus iš ieškovės įsigijo prekių ir už jas atsiskaitė prekių priėmimo–perdavimo metu, todėl ieškovei neliko skolingas. Rašytiniai dokumentai patvirtina, kad užsakymus vykdė atsakovas1, todėl jis ir turėtų sumokėti skolą. Rašytinių įrodymų, kad atsakovas2 buvo sudaręs kokį nors susitarimą su ieškove ir atasakovu1 dėl prekių pirkimo, byloje nėra. Nėra įrodymų, kad šalys susitarė veikti drauge – ieškovė ir atsakovai kartu. Baudžiamojoje byloje atsakovas2 davė parodymus, kad jis vykdė mažmeninę prekybą. Nėra įrodymų, kad atsakovas2 būtų įsigijęs prekių ir už jas neatsiskaitęs ieškovei. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovai yra solidarūs bendraskoliai prieš ieškovę. Ieškinyje pateikiama tik ieškovės ir atsakovo1 komunikacija, užrašai, kurių kilmė taip pat nėra aiški. Ieškovė neįrodė, kokios rūšies sutartį šalys sudarė žodžiu, neįrodė šalių solidarumo fakto ir taip pat neįvykdė pareigos įrodyti, kad sudarė susitarimą su atsakovu2 dėl didmeninio prekių pirkimo–pardavimo ir kad atsakovas2 prisiėmė pareigą atsiskaityti už ieškovės parduotas prekes. Taip pat neįrodyta, kad ieškovė yra perdavusi atsakovui2 prekes, nenurodyti jų kiekiai ir kainos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nusprendė: priteisti ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovų E. S. ir V. V. solidariai 5 756 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidas, t. y. iš kiekvieno po 367,08 Eur; priteisti ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovo E. S. 2 814 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 358,84 Eur bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai:

4.1. Teismas iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatė, kad Šiaulių apygardos teisme 2022 m. liepos 26 d. išnagrinėta baudžiamoji byla Nr. 1-82-309/2022, priimant nuosprendį, kurioje liudytojas E. S. (šioje nagrinėjamojoje byloje atsakovas1) ikiteisminio tyrimo metu davė parodymus apie 2017–2019 metais vykdytą daržovių ir vaisių pardavimo veiklą. Teismas nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojo (atsakovo1) duoti parodymai ir kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės yra teisiškai reikšmingos nagrinėjant šią civilinę bylą, todėl teismas rėmėsi baudžiamojoje byloje surinktais ir ištirtais įrodymais.

4.2. Teismas pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje nustatyta, kad ieškovo vadovo mobiliojo telefono apžiūros metu buvo užfiksuoti abonentiniai numeriai: Nr. (duomenys neskelbtini) (pavadintas Apelsinai.Klaipėda.E.), bendravimas užfiksuotas laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 15 d. iki 2019 m. balandžio 20 d., abonentas priklausė E. S., o Nr. (duomenys neskelbtini) (pavadintas Apelsinai.Klaipėda.Pomidorai) bendravimas užfiksuotas laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio 11 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. Pokalbiuose užfiksuoti duomenys: E. S., V. V., tačiau abonentas priklausė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios atsakingas asmuo nurodomas E. S.. Nustatyta, kad abiem numeriais naudojosi tas pats asmuo – E. S., kuris ir vykdė produkcijos užsakymus iš ieškovės, atsiskaitydavo už produkciją.

4.3. Iš į bylą pateiktų elektroninės komunikacijos programos „Viber“ šalių susirašinėjimo išrašų nustatyta, kad naudojantis paskyra „Apelsinai. Klaipėda. Pomidorai“ 2017–2018 m. laikotarpiu buvo įsigyta ir neapmokėta produktų už 6 656 Eur. Naudojantis paskyra „Apelsinai. Klaipėda. E.“ 2018–2019 m. laikotarpiu buvo papildomai įsigyta ir neapmokėta produktų už 2 814 Eur.

4.4. Teismas konstatavo, kad tarp šalių buvo sudaryta žodinė pirkimo–pardavimo sutartis, atsakovai abu kartu iš ieškovės užsakydavo ir pirkdavo produktus, kartu važiuodavo jų pasiimti, kartu mokėdavo ieškovei už įsigytus produktus, kartu, turėdami vieną tikslą – uždirbti pinigų, produktus parduodavo, o vėliau gautą pelną pasidalydavo. Teismo vertinimu, tarp ieškovės ir atsakovų susiklosčiusių sutartinių santykių faktą patvirtinta šalių konkliudentiniai veiksmai – produktų užsakymas, įsigijimas, važiavimas jų atsiimti, mokėjimas už produktus.

4.5. Teismas su ieškovės reikalavimu priteisti visą 8 570 Eur skolos sumą solidariai iš abiejų atsakovų nesutiko. Pažymėjo, kad iš teismui ieškovo pateiktos skolos suvestinės ir ieškovės vadovo teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų nustatyta, kad 2017–2018 m. laikotarpiu skola iš viso siekė 6 656 Eur. Iš elektroninės komunikacijos programos „Viber“ paskyros „Apelsinai. Klaipėda. E.“ nustatyta, kad atsakovas1 iki 2019 m. pradžios sumokėjo ieškovei iš viso 900 Eur; tai nurodoma ir ieškinyje, todėl likusi nesumokėta skola 2017–2018 m. laikotarpiu yra 5 756 Eur.

4.6. Teismas konstatavo, kad teismo posėdžio metu ieškovės vadovas pripažino, jog 2017– 2018 m. laikotarpiu produktų užsakymus gaudavo iš abiejų atsakovų ir skola už 2017–2018 m. laikotarpį susidarė abiem atsakovams neatsiskaičius už iš ieškovės įsigytus produktus, o skola už 2019 m. įsigytus produktus susidarė tik atsakovui1, kadangi atsakovas2 pasitraukė iš verslo, užsakymų atsakovas2 ieškovei nebeteikė.

4.7. Teismas, atsižvelgęs į byloje pateiktų rašytinių dokumentų visetą, šalių paaiškinimus, baudžiamojoje byloje Nr. 1-82-309/2022 nustatytas faktines aplinkybes, konstatavo, kad ieškovės reiškiamas reikalavimas dėl 5 756 Eur skolos priteisimo solidariai iš atsakovų yra pagrįstas byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, todėl tenkintinas visiškai, o reikalavimas dėl 2,814 Eur skolos priteisimo solidariai iš atsakovų tenkintinas iš dalies, t. y. minėta skola priteistina tik iš atsakovo1, įvertinus byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, kad nuo 2019 m. atsakovas2 iš verslo pasitraukė, o ieškovės vadovas šią aplinkybę pripažino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

2. Apeliaciniu skundu atsakovas V. V. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo dalį, kuria ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinys buvo tenkintas ir iš atsakovo V. V. solidariai su atsakovu E. S. buvo priteista 5 756 Eur skola, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir lygiomis dalimis bylinėjimosi išlaidos, iš kiekvieno po 367,08 Eur, taip pat panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovo V. V. valstybės naudai buvo priteistos 12,45 Eur teismo išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu. Apeliantas prašo dėl minėtos dalies priimti naują sprendimą ir ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ ieškinio dalį dėl skolos ir procesinių palūkanų priteisimo iš atsakovo V. V. atmesti; priteisti iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakovui V. V. jo turėtas bylinėjimosi. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

5.1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad tarp ieškovės ir atsakovų buvo sudaryta žodinė pirkimo–pardavimo sutartis. Apeliantas pažymi, kad kiekviena šalis atskirai susitarė dėl prekių pirkimo–pirkimo, t. y. atskirai ieškovė ir atsakovas V. V. bei atskirai ieškovė ir atsakovas E. S..

5.2. Pažymima, kad civilinėje byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie, pagal formuojamą teismų praktiką, būtų leistini įrodymai, siekiant prisiteisti skolą pagal didmeninio pirkimo–pardavimo sutartį.

5.3. Apeliantas pažymi, kad vienintelis leistinas ir prejudicinę galią turintis rašytinis įrodymas šioje byloje yra 2022 m. liepos 26 d. Šiaulių apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1-82-309/2022, tačiau šiame nuosprendyje niekur nėra pasisakyta apie tai, kad atsakovas V. V. yra atsakingas už ieškovės reikalaujamos priteisti skolos grąžinimą. Pažymima, kad visi faktai ir visa informacija iš esmės yra susiję su kitu atsakovu E. S. – telefono numeriai, kuriais komunikavo šalys, priklauso šiam atsakovui, susirašinėjimas irgi vyko tarp ieškovės ir šio atsakovo.

5.4. Apelianto vertinimu, teismas priėjo prie jokiais rašytiniais įrodymais nepagrįstos išvados, kad atsakovas V. V. veikė kartu su kitu atsakovu E. S. ir kartu vykdė bendrą ūkinę komercinę veiklą. Nors šalis siejo asmeninė pažintis, atsakovai kartu dirbo ir jis supažindino atsakovą E. S. su ieškovės atstovu, tačiau vien šis faktas nepagrindžia, kad atsakovai veikė kartu. Nėra jokių objektyvių įrodymų, kad atsakovai veikė kaip solidarieji bendraskoliai.

Atsiliepimas

3. Ieškovė pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydama pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Pagrindiniai atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai:

6.1. Pažymima, kad ginčo sandoriui nėra privaloma rašytinė sandorio forma. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.71 straipsnio 2 dalį, sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniai veiksmai), o pagal CK 1.72 straipsnio 1 dalį – sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu. Ieškovė pažymi, kad nagrinėjamu atveju šalys turėjo teisę sudaryti sandorį žodžiu arba konkliudentiniais veiksmais.

6.2. Pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino teismo sprendime aptartus įrodymus ir jų reikšmę, remdamasis pakankamumo taisykle, ir pagrįstai nusprendė priteisti 5 756 Eur skolą už parduotas prekes solidariai iš abiejų atsakovų.

6.3. Ieškovės nuomone, didmeninių pirkimo–pardavimo sutartinių teisinių santykių susiklostymą tarp ieškovės ir atsakovų bei atsakovų solidariosios prievolės egzistavimą dėl 5 756 Eur skolos patvirtina šių byloje esančių įrodymų visuma: ieškovės direktoriaus trečiojo asmens M. L., atsakovo V. V. žodiniai paaiškinimai bylos nagrinėjimo iš esmės metu; susirašinėjime yra užfiksuotos užsakomų produktų rūšys, kiekiai, užsakymo kaina, atsiėmimo vieta, laikas, nesumokėta kainos dalis / skola; ikiteisminio tyrimo metu tarnybiniame pranešime užfiksuotos aplinkybės patvirtina, kad tel. Nr. (duomenys neskelbtini) (kuriuo vyko susirašinėjimas su ieškove) disponavo ne tik atsakovas E. S., bet ir atsakovas V. V.; liudytojo apklausos protokole užfiksuoti E. S. parodymai, kuriuose nurodytos aplinkybės apie prekių pirkimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ procesą, nurodyta, kad prekės buvo perkamos ir atsakovo V. V. vardu.

6.4. Nors byloje nėra tiesioginių įrodymų (rašytinės sutarties, PVM sąskaitų faktūrų ir (ar) priėmimo perdavimo aktų), šalių sutartinių santykių faktą patvirtina šalių konkliudentiniai veiksmai ir tarpusavio susirašinėjimas, kuriame įtvirtintas tų santykių turinys (kiekiai, sumos, skola) ir atsakovo dalyvavimas juose (naudojimasis „Viber“ paskyra „Apelsinai. Klaipėda. Pomidorai“ yra užfiksuotas baudžiamosios bylos medžiagoje).

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas tenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

4. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalys). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

5. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

6. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovei iš atsakovo V. V. solidariai su atsakovu E. S. buvo priteista 5 756 Eur skola ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl ginčo esmės

7. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu priteisė ieškovei iš atsakovų solidariai 5 756 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas, padaręs išvadą, kad tarp ieškovo ir atsakovų buvo sudaryta žodinė pirkimo–pardavimo sutartis, taip pat tarp ieškovo ir atsakovų susiklosčiusių sutartinių santykių faktą patvirtina atsakovų atlikti konkliudentiniai veiksmai – produktų užsakymai, prekių įsigijimas, važiavimas jų atsiimti, apmokėjimas už produktus (CK 1.71 straipsnis). Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, taip pat šalių paaiškinimus, teismas nusprendė, kad atsakovai V. V. su E. S. liko solidariai skolingi ieškovei už įsigytą produkciją. Atsakovas V. V. nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, argumentuodamas, jog teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas V. V. kartu su E. S. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį su ieškove ir klaidingai įvertino byloje esančius įrodymus. Atsakovas V. V. teigia, kad byloje pateikti įrodymai nepatvirtina, jog atsakovas V. V. turi susidariusį įsiskolinimą ieškovei.

8. CK 6.154 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę. Sutarties esmė – šalių susitarimas, pasiektas suderinus jų valią. Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis). Sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra veiksnių šalių susitarimas, o įstatymų nustatytais atvejais – ir sutarties forma (CK 6.159 straipsnis). CK 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).

9. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad tarp ieškovės ir atsakovų buvo sudaryta žodinė pirkimo–pardavimo sutartis. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą ikiteisminio tyrimo medžiagą (tarnybinius pranešimus, liudytojo (E. S.) apklausos protokolą, užfiksuotus susirašinėjimus „Viber“ programa), neturi pagrindo abejoti, kad nagrinėjamoje byloje susiklostė pirkimo–pardavimo teisiniai santykiai, tačiau šie santykiai susiklostė ne tarp ieškovės ir abiejų atsakovų, o tarp ieškovės ir atsakovo E. S.. Teismas skundžiamame sprendime be pagrindo nustatė, kad ieškovė dėl produktų pirkimo–pardavimo susitarė su abiem atsakovais, t. y. kad jie veikė kartu ir susidariusi 5 756 Eur skola už neatsiskaitytas prekes laikotarpiu nuo 2017 m. iki 2018 m. yra solidari.

10. Kaip matyti iš 2021 m. vasario 21 d. tarnybinio pranešimo dėl V. V. paaiškinimo, jis 2018 metais trumpai gyveno Klaipėdoje ir dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovas buvo E. S.. V. V. paaiškino, kad dirbdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ sužinojo apie UAB „(duomenys neskelbtini)“, kad ji parduoda citrusinius vaisius. Patvirtino, kad apie tris kartus yra pirkęs iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ prekių per E. S. vadovaujamą UAB „(duomenys neskelbtini)“. Nurodė, kad jis pats buvo įsigijęs verslo liudijimą prekiauti turguje, tačiau prekyba, V. V. teigimu, nebuvo pelninga, nurodė neatsimenantis, nei kokius kiekius pirko, nei už kokią sumą iš viso savo prekybai buvo įsigijęs produkcijos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas apklaustas E. S. taip pat patvirtino, kad jis 2017–2019 metais iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pirko vaisių ir daržovių. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kontaktus rado skelbime ir susisiekęs su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu M. L. pradėjo su juo bendrauti telefonu, rašydamas žinutes. E. S. nurodė, kad teikdamas užsakymus parašydavo, kokį kiekį produkcijos pirks, o M. L. atrašydavo, kiek už produkciją jis turi sumokėti. Užsakytą produkciją atsiimdavo tiek pats asmeniškai, tiek jo siųsti vairuotojai. E. S. patvirtino, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo kartu su pažįstamu V. V., kuriam jis buvo perdavęs M. L. kontaktus. Dėl vaisių pirkimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ su M. L. daugiausia bendravo pats E. S., t. y. pateikė užsakymus ir organizavo produkcijos atvežimą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu atsakovas V. V. patvirtino, kad E. S. jį pasikvietė padirbėti, t. y. padėti prekiauti vaisiais ir daržovėmis. UAB „(duomenys neskelbtini)“ kontaktą pagal skelbimą surado E. S., jie kartu buvo nuvykę susipažinti su įmonės vadovu M. L.. V. V. nurodė, kad arba jis, arba pats E. S. važiuodavo parvežti iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ produkcijos, tačiau produkcija buvo perkama ne sau, o E. S., t. y. viskas priklausė E. S. vadovaujamai įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“, įskaitant telefoną, kuriuo V. V. naudojosi kaip darbiniu, ir transporto priemonę. Atsakovas V. V. akcentavo, kad tarp jo ir E. S. nebuvo jokio verslo susitarimo, jie nebuvo verslo partneriai.

11. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso CK 6.6 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma nustato, kad solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus. Taikant šią nuostatą svarbu, kad susitarimą dėl prievolės ir jos solidarumo pobūdžio sudarytų prievolės šalys, t. y. skolininkas ir kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017). Tai reiškia, kad kiekvienu nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl kelių asmenų solidariosios prievolės, turi nustatyti, ar yra konkreti įstatymo norma ir (ar) šalių susitarimas, nustatantys, jog prievolė solidarioji.

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptarti byloje pateikti rašytiniai įrodymai ir šalių paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu, patvirtina, kad 2017 m. žodinis susitarimas dėl vaisių ir daržovių pirkimo–pardavimo buvo sudarytas tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos įmonės vadovo M. L., ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujamos E. S.. Pats E. S. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad 2017 m. gruodžio–2018 m. balandžio mėnesiais prekes pirko UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Atsakovas V. V. patvirtino, kad jam darbą pasiūlė E. S., kuris vadovavo įmonei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Būtent minėtai įmonei priklausė ir telefonas, kuriuo kaip darbiniu naudojosi tiek pats E. S., tiek V. V., tiek automobilis, kuriuo buvo atvežama produkcija iš UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, atsakovas V. V. dirbo E. S. vadovaujamoje įmonėje kaip darbuotojas, padėdavo užsakyti prekes, jas pristatyti prekybai. Byloje nėra duomenų, kad V. V. ir E. S. turėjo bendrą verslą ir, veikdami kartu kaip lygiaverčiai verslo partneriai, sudarė pirkimo–pardavimo sutartį su ieškove. Vien ta aplinkybė, kad atsakovai kartu dirbo vienoje įmonėje, bendravo su ieškovės vadovu, nepagrindžia, kad jie veikė kartu, turėdami tikslą kartu pirkti prekes iš ieškovės, jas parduoti ir pasidalyti gautą pelną. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismo posėdžio metu V. V. paaiškino, kad, kai turėjo pinigų, E. S. pelną dalydavosi, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, kaip konkrečiai pelnas buvo dalijamas, o tokie atsakovo V. V. paaiškinimai nepaneigia, kad pelno dalis V. V. buvo mokama kaip atlygis už atliktą darbą.

13. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, kiti šalių veiksmai taip pat nepatvirtina egzistuojančios solidariosios skolininkų pareigos sumokėti susidariusią skolą. Nors pirmosios instancijos teismas vertino, kad tarp ieškovės ir abiejų atsakovų susiklosčiusių sutartinių santykių faktą patvirtinta šalių konkliudentiniai veiksmai – produktų užsakymas, įsigijimas, važiavimas jų atsiimti, mokėjimas už produktus, tačiau teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

14. Visų pirma, dėl prekių užsakymo ir įsigijimo pažymėtina tai, kad byloje apskritai nėra jokių PVM sąskaitų faktūrų, kasos orderių ir (ar) priėmimo–perdavimo aktų, kurie patvirtintų, kad tikrai būtent tokį kiekį produkcijos už konkrečią kainą ieškovė pardavė atsakovui V. V.. Teisėjų kolegijos vertinimu, telefono žinutėse užfiksuotos M. L. užrašų nuotraukos, kurios, pirmosios instancijos teismo nuomone, atspindi atsakovų bendrą skolą ieškovei, nepatvirtina, kad ieškovei skolingas yra ir atsakovas V. V.. Nors atsakovas V. V. teigė, kad telefono Nr. (duomenys neskelbtini) rašydamas žinutes M. L. kartu su E. S. užsakydavo produkciją, tačiau pažymėjo, kad užsakymus atlikdavo ne sau, o E. S., veikiančiam įmonės UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu, kuriai, kaip minėta, priklausė telefonas, iš kurio ir buvo vykdomi užsakymai, taip pat automobilis, kuriuo buvo vežama nupirkta produkcija. Taigi, vaisių ir daržovių prekyba buvo E. S. verslas. Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas kaip liudytojas E. S. patvirtino, kad jis bendravo su M. L. dėl užsakomos produkcijos, už prekes mokėdavo grynaisiais pinigais, produkciją pasiimdavo tiek pats, tiek jo siųsti vairuotojai, 2017 m. gruodžio–2018 m. balandžio mėnesiais prekes pirko UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Nors E. S. ikiteisminio tyrimo metu patvirtino, kad kelis kartus iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ produkcija buvo perkama ir V. V. vardu, be to, V. V. turėjo ir verslo liudijimą, tačiau civilinėje byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kada, kokį prekių kiekį už kokią sumą asmeniškai atsakovas V. V. yra pirkęs iš ieškovės, juolab nėra jokių įrodymų, kad atsakovas V. V. būtų gavęs prekių ir už jas neatsiskaitęs. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į trečiojo asmens M. L. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teiktus paaiškinimus apie tai, kad jam pinigus atveždavo tiek E. S., tiek ir V. V., tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, šios nurodytos aplinkybės nepatvirtina, kad produkcija buvo įsigyjama bendram atsakovų verslui vykdyti. Byloje nėra objektyvių rašytinių įrodymų, atskleidžiančių, kieno vardu E. S. ir V. V. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigydavo prekes, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo netikėti ikiteisminio tyrimo metu užfiksuotais E. S. ir E. V. parodymais, kuriuos patvirtino atsakovas V. V., teikdamas paaiškinimus pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, kad 2017–2018 metais vaisių ir daržovių produkciją E. S. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigydavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vardu. Trečiojo asmens nurodytos aplinkybės apie tai, kad prekių atvažiuodavo pasiimti ne tik E. S., bet ir V. V., tik patvirtina atsakovų procesiniuose dokumentuose ir pirmosios instancijos teismo posėdžio metu išsakytus teiginius, kad V. V. padėdavo E. S. jo prekybos versle, o jei E. S. ne pats važiuodavo pasiimti prekių, tai prekes parveždavo ir pinigus perduodavo jo darbuotojas.

15. Taigi, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių, pateiktų rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, visumos daroma išvada, kad byloje nėra įrodytas faktas, jog pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tarp ieškovės ir abiejų atsakovų, tolesni šalių veiksmai po sutarties sudarymo taip pat nepatvirtina, kad atsakovai vykdė bendrą verslą, siekdami gauti pelną ir jį kartu pasidalyti. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, kad atsakovas V. V. liko skolingas ieškovei. Ieškovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu neįrodė, o pats pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, kad atsakovai kartu yra solidariąją prievolę ieškovei turintys bendraskoliai. Nagrinėjamoje byloje nėra preziumuojama atsakovų solidarioji atsakomybė, o byloje pateikti įrodymai, šalių paaiškinimai, duoti teismo posėdžio metu, nepatvirtina egzistavus susitarimą dėl prievolės solidarumo.

16. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įtvirtinta, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 24 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-526/2009; 2010 m. gegužės 10 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-206/2010). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, suformavęs ir išplėtojęs gausią ir vienodą įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra išaiškinęs, kad įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, jog tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog jų pakanka konstatuoti atitinkamą faktą buvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-356/2011; 2006 m. kovo 6 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-177/2006).

17. Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002 m. balandžio 15 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001 m. kovo 26 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-35/2011). Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovė neįvykdė savo pareigos įrodyti faktą dėl solidariosios atsakovų prievolės. Ieškovė nei pirmosios instancijos teisme, nei teikdama atsiliepimą į atsakovo V. V. apeliacinį skundą nenurodė jokių pagrįstų argumentų, motyvų dėl atsakovo V. V. teisinės pareigos solidariai su atsakovu E. S. sumokėti skolą ieškovei. Nurodytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima daryti prielaidas dėl galimos atsakovo V. V., kaip solidaraus skolininko, skolos ieškovei. Taigi, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl patenkinto ieškinio reikalavimo priteisti 5 756 Eur skolą solidariai iš abiejų atsakovų yra nepagrįsta.

Dėl procesinės bylos baigties ir kitų apeliacinių skundo argumentų

18. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą, ar yra pagrindas priteisti dalį skolos, t. y. 5 756 Eur, solidariai iš abiejų atsakovų, netinkamai vertino byloje pateiktų įrodymų visumą ir priėjo prie nepagrįstos išvados dėl atsakovo V. V. civilinės atsakomybės, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, t. y. naikintina sprendimo dalis, kuria ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovo V. V. solidariai su kitu atsakovu priteista 5 756 Eur skola, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir bylinėjimosi išlaidos paskirstytos lygiomis dalimis, iš kiekvieno atsakovo priteisiant po 367,08 Eur. Ieškinio dalis, kuria reikalaujama priteisti ieškovei skolą iš atsakovo V. V., yra atmestina ir visa ieškiniu reikalaujama priteisti 8 570 Eur skola, taip pat 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos priteistinos iš atsakovo E. S..

19. Kadangi į esminius apeliaciniais skundais keliamus bylos teisinius ir faktinius aspektus yra atsakyta, o kiti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, teisėjų kolegija dėl šių argumentų išsamiau nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo

20. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

21. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pripažįstant, kad atsakovas V. V. nėra solidariai skolingas su atsakovu E. S. ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas, ieškovės reikalaujamą priteisti 8 570 Eur skolą priteisiant iš atsakovo E. S., laikytina, jog tenkinta 50 proc. ieškinio reikalavimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, perskirsto šalių patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

22. Pirmosios instancijos teisme ieškovė prašė priteisti 193 Eur žyminį mokestį, 900 Eur išlaidas už advokato paslaugas (ieškinio parengimą, dalyvavimą teismo posėdyje, prašymo dėl papildomų dokumentų pridėjimo paruošimą). Patenkinus 50 proc. ieškinio reikalavimų, ieškovei atlygintinos 547 Eur bylinėjimosi išlaidos. Atsižvelgiant į tai, kad nurodytos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) numatytų maksimalių dydžių, vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, ieškovei iš atsakovo E. S. priteistina 547 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme.

23. Atsakovai nepateikė įrodymų apie bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios instancijos teisme, todėl klausimas dėl tokių išlaidų atlyginimo nesprendžiamas.

24. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, susidarė 37,07 Eur pašto išlaidos, kurios viršija minimalią valstybei priteistiną 8 Eur sumą, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2 su pakeitimais dėl nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos, pašto išlaidos priteisiamos valstybės naudai proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, t. y. iš atsakovo E. S. priteisiama 18,54 Eur, iš ieškovės – 18,54 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 92 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo

25. Atsakovas V. V. pateikė prašymą priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsakovas pateikė įrodymus apie patirtas 130 Eur bylinėjimosi išlaidas, t. y. 130 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.

26. Patenkinus atsakovo apeliacinio skundo reikalavimą, atsakovui V. V. iš ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteistinos 130 Eur bylinėjimosi išlaidos (sumokėtas žyminis mokestis), patirtos apeliacinės instancijos teisme (CPK 93, 98 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 2 d. sprendimą pakeisti – panaikinti sprendimo dalį, kuria ieškovei UAB „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovo V. V. solidariai priteista 5 756 Eur skola, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 367,08 Eur bylinėjimosi išlaidos, ir šiuos ieškinio reikalavimus atsakovui V. V. atmesti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ iš atsakovo E. S. 8 570 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme (2023 m. spalio 9 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos ir 547 Eur bylinėjimosi išlaidas.

Kitą ieškinio dalį atmesti.

Priteisti valstybės naudai iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ 18,47 Eur ir iš atsakovo E. S. 18,47 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Išaiškinti, kad į valstybės biudžetą priteista bylinėjimosi išlaidų suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, juridinio asmens kodas 188659752, administruojamą valstybės biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5662.“

Priteisti atsakovui V. V. iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ 137 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.

Teisėjai Marius DobrovolskisKristina DomarkienėMilda Skersienė