- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2014-12-09
- Bylos Nr.
- 2-973-522/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-44-3-00847-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Irina Serafin
- Atsakovas
- S. D.
- Ieškovas
- UAB „G. F.“
- Kategorijos
- 27.12pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „G. F.“ ieškinį atsakovei S. D. dėl pažeistos dalykinės reputacijos ir neturtinės žalos priteisimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą prašydamas įpareigoti atsakovę paneigti paskelbtus tikrovės neatitinkančius duomenis, menkinančius Bendrovės dalykinę reputaciją, surašant pareiškimą, kad Bendrovė prieš mokumo vertinimo procedūrą reikalavo pasirašyti sutikimą dėl asmens duomenų tvarkymo ir kad atsakovė tokį sutikimą pasirašė ir išdavė Bendrovei, ir išsiunčiant šioms institucijoms ir verslo partneriams – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, Lietuvos Banko priežiūros tarnybai, Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir UAB „Felit“, valdančiai parduotuvę E. T. pat ieškovas prašo priteisti iš atsakovės 1000 Lt neturtinės žalos ir ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas nurodė, kad 2014 m. vasario 4 d. atsakovė kreipėsi į ieškovą dėl vartojimo kredito suteikimo klientų aptarnavimo skyriuje, esančiame parduotuvėje E. B. rašytinio sutikimo dėl asmens duomenų tvarkymo Nr. 10253908 pagrindu 2014 m. vasario 4 d. atliko mokumo vertinimą ir, atsižvelgiant į vertinimo rezultatus, kreditas atsakovei nebuvo suteiktas. Po gauto neigiamo atsakymo atsakovė Bendrovei nepaliko išduoto sutikimo ir pradėjo teikti skundus valstybės institucijoms dėl galimo jos teisių pažeidimo. Ieškovas kreipiasi į teismą dėl to, kad, teikdama skundus valstybės institucijoms, ieškovė paskleidė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, darančią žalą Bendrovės dalykinei reputacijai. Ieškovas nurodė, kad atsakovė pateikė skundus Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, Lietuvos Bankui ir Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai. Visuose trijuose skunduose buvo pateiktos skirtingos versijos dėl sutikimo dėl asmens duomenų tvarkymo pasirašymo (nepasirašymo): skunde Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai ieškovė nurodė, kad pasirašė dokumentą Nr. 10253908, tiksliai įvardindama ir žinodama sutikimo numerį, vėliau patikslintame skunde nurodė, kad ji tik žodžiu sutiko su dokumentu Nr. 10253908. Kad žodžiu sutiko su dokumentu Nr. 10253908 atsakovė nurodė ir Lietuvos Bankui. Galiausiai skunde Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai atsakovė nurodė, kad dokumento Nr. 10253908 apskritai nepasirašė, o tik žodžiu sutiko, kad su Bendrove pasirašys tipinę kredito sutartį Nr. 10253908, o sutikimo neturi ir niekada neturėjo, todėl jo kopijos pateikti negali. Ieškovas nurodė, kad Bendrovė turėjo sutikimą, o prieštaringi atsakovės paaiškinimai dėl sutikimo pasirašymo (nepasirašymo) fakto yra nesąžiningi, melagingi, neatitinkantys tikrovės, šmeižikiški, sąmoningai nukreipti į žalos Bendrovės dalykinei reputacijai padarymą. Dalykinės reputacijos pažeidimo faktą ieškovas grindžia tuo, kad melagingas žinias apie Bendrovę, t.y. apie tai, kad Bendrovė, neturėdama atsakovės sutikimo, atliko jos mokumo vertinimą, gavo valstybinės institucijos. Kadangi atsakovė paskleistų žinių tikrumo neįrodė, preziumuojama, kad jos neatitinka tikrovės. Tai, kad atsakovė greičiausiai buvo pasirašiusi sutikimą patvirtino ir Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija. Atsakovei paskleidus melagingas žinias apie ieškovą, iki tol teigiamai vertinta bendrovės dalykinė reputacija sumenko, bendrovė buvo priversta be pagrindo ginti savo dalykinę reputaciją prieš keturias įstaigas, kurios nepagrįstai suabejojo bendrovės veikla. Bendrovės veiklos teisėtumu suabejojo ir strateginiai partneriai, kuriems ieškovė taip pat turėjo pasiaiškinti, pasiteisinti dėl sutikimo išdavimo aplinkybių. Nepaisant to, kad atsakovės skundai nebuvo tenkinti, atsakovė savo melagingais paaiškinimais sudarė įspūdį (pagrindą abejoti) apie bendrovę, kaip apie netinkamai asmens duomenis tvarkančią finansų įstaigą. Tik savo pastangų dėka ieškovas apgynė savo dalykinę reputaciją. Tačiau ieškovas pažymi, kad vertinant dalykinę reputaciją svarbu įvertinti dalykinei reputacijai sukeltas neigiamas pasekmes, atsiradusias skleidžiamos informacijos metu (iškart po jos paskelbimo), o ne po didelių ieškovo pastangų ginant Bendrovės dalykinę reputaciją. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė sąmoningai skleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, dėl dalykinės reputacijos sumažėjimo, bendrovės gero vardo pažeminimo, verslo santykių suprastėjimo, ieškovas patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 1000 Lt.
Atsiliepimas
Atsakovė prašo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime ir teismo posėdžio metu ji nurodė, kad 2014 m. vasario 14 d. su sutuoktiniu R. D. nusprendė kredituoti savo pirkinius Vilniuje esančioje parduotuvėje IKEA, kur kreditą turėjo suteikti ieškovas. Dar prieš atvykstant į parduotuvę, bendrovės bendruoju informacijos telefonu atsakovei buvo paaiškinta, kad norint gauti kreditą ji turės pateikti asmens dokumentą ir galiojantį statutinio pareigūno pažymėjimą. Atvykus į parduotuvę ir, žodžiu sutikus su dokumentu Nr. 10253908, sužinojo, kad besilaukiančioms ir statutinėms pareigūnėms pagal bendrovės susitarimus kreditai neteikiami. Ieškovo darbuotoja paaiškino, kad tokia yra tvarka. Dėl savo pažeistų teisių gynimo atsakovė kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Pastaroji savo iniciatyva skundą perdavė Lietuvos Bankui. Vėliau buvo kreiptasi į Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba išvadose patvirtino pateiktą informaciją ir nurodė, jog ieškovo darbuotoja I. Š. pokalbio metu patvirtino, kad nėštumas ir buvimas motinystės atostogose gali būti priežastimi nesuteikiant kredito. Taip pat nurodė, kad dėl nesutvarkytos sistemos Bendrovė negalėjo teisingai įvertinti atsakovės mokumo. Lygių galimybių kontrolieriaus įstaiga rekomendavo bendrovei informuoti klientus apie Vartojimo kredito įstatymo 9 str. 2 d. reikalavimus. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija nustatė, kad ieškovas neturėjo sutikimo disponuoti atsakovės duomenimis ir rekomendavo Bendrovei nesant duomenų subjekto rašytiniam sutikimui, asmens duomenų mokumo vertinimo tikslu nerinkti iš trečiųjų asmenų bei užtikrinti pasirašytų duomenų subjektų sutikimų kaupimą. Lietuvos Bankas išvadoje nurodė, kad Bendrovė turėtų imtis priemonių ir užtikrinti, kad bendruoju telefonu teikiama informacija apie dokumentus, reikalingus vartojimo kredito sutarties sudarymui būtų teisinga ir pakankama, taip pat pažymėjo, kad jai nebuvo suteikta galimybė pateikti papildomus dokumentus, įrodančius tvarias pajamas ir pakartoti mokumo vertinimą, todėl rekomendavo ieškovui, kad tokiais atvejais, kai potencialūs vartojimo kredito gavėjai gali įrodyti savo pajamas, jiems būtų suteikiama galimybė pateikti papildomus dokumentus ir pakartoti mokumo vertinimą. Atsakovės nuomone visų institucijų išvados patvirtina ieškovo nekompetenciją teikiant kreditus statutiniams pareigūnams, teikiamos informacijos netikslumą ir nenorą taisyti daromas klaidas. Atsakovė pažymėjo, kad 2014 m. vasario 20 d. kreipėsi į kitą kredito bendrovę, kur jai be problemų buvo suteiktas 5 kartus didesnis kreditas, nei atsakovė prašė Bendrovės. Atsakovė nurodė, kad ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, kad pasikeitė veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į ją, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas. Mano, kad ieškovas paprasčiausiai nesitikėjo, kad atsakovė, gindama savo pažeistus interesus ir teises, kreipsis į visas įmanomas valstybines institucijas, kurios pagal savo kompetenciją ėmėsi tyrimo, dėl ko ieškovui teko pateikti daug atsakymų, paaiškinimų, pateikti daug dokumentų ir pan. Atsakovė nurodė, kad jei ieškovas mano, jog patyrė kažkokią žalą ar jų dalykinė reputacija sumažėjo, tai turėtų kreiptis į savo darbuotoją I. Š., kuri dėl savo nekompetencijos, nesugebėjimo bendrauti su klientais, nesuteikė atsakovei pilnos informacijos.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad asmens garbė ir orumas, taikant CK 2.24 straipsnį, ginami nustačius tokių faktų visetą: 1) žinių paskleidimo faktą; 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą; 3) faktą, kad žinios žemina ieškovo garbę ir orumą; 4) faktą, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2008; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011; kt.). Juridinio asmens teisės į dalykinę reputaciją apsauga įtvirtinta CK 2.24 straipsnio 8 dalies normoje – pažeista juridinio asmens dalykinė reputacija ginama laikantis tų pačių taisyklių, kaip ir fizinio asmens garbė ir orumas.
Nagrinėjamu atveju ieškovas teigia, kad atsakovė, kreipdamasi į valstybines institucijas dėl jos galimai pažeistų teisių gynimo, paskleidė melagingą informaciją apie tai, kad ieškovas atsakovės mokumą vertino neturėdamas atsakovės sutikimo dėl asmens duomenų tikrinimo. Pažymėtina, kad ieškovas iš tikrųjų neturi atsakovės rašytinio sutikimo dėl jos duomenų tikrinimo. Tokio sutikimo buvimą atsakovė neigia, nurodydama, kad sutikimą davė tik žodžiu. Tačiau iš byloje pateiktų atsakovės skundų Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, Lietuvos Bankui ir Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai matyti, kad atsakovė nurodė tris skirtingas sutikimo davimo/nedavimo (pasirašymo/nepasirašymo) versijas. Kaip matyti, minėtos institucijos, išnagrinėjusios atsakovės skundus, paminėjo, jog labiau tikėtina, kad sutikimas buvo. Tokios pat nuomonės yra ir teismas, kadangi tai savo skunduose iš dalies pripažino ir pati atsakovė, be to, atsakovei nuo pat pradžių buvo žinomas tokio dokumento numeris. Būtent atsakovės paskleistą informaciją, kad sutikimo nebuvo, ieškovas ir vertina kaip tikrovės neatitinkančius duomenis. Skunduose atsakovė pateikė tris skirtingas versijas, t.y., kad buvo rašytinis sutikimas, kad buvo tik žodinis sutikimas ir kad sutikimo apskritai nebuvo, todėl kategoriškai teigti, kad atsakovė paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis, t.y., kad sutikimo nebuvo, nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai konstatuotina, kad tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas neįrodytas. Dėl to, jog ieškovas neturi ginčo sutikimo, kalta tik atsakovė, teigti nėra pagrindo, nes būtent ieškovo darbuotojas sutikimą turėjo išsaugoti.
Ieškovas prašo įpareigoti atsakovę paneigti paskleistą informaciją, tačiau visos atsakovės skundus nagrinėjusios institucijos ir taip suabejojo atsakovės skunduose pateikta informacija, t.y. informacija, kad sutikimo nebuvo, kad dėl to buvo pažeistos jos teisės, be to, atsakovės skundai minėtose institucijose nebuvo tenkinti, todėl teismas daro išvadą, kad įpareigoti atsakovę dar kažkaip paneigti paskleistą informaciją nėra pagrindo.
Juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala. Asmeniui būtina įrodyti, kad dėl paskleistos informacijos pasikeitė jo savybių, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2004; 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009). Nagrinėjamoje byloje ieškovas dalykinės reputacijos sumenkėjimą grindžia tuo, kad dėl atsakovės skunduose nurodytos informacijos apie sutikimo buvimą/nebuvimą jis buvo priverstas rašyti paaiškinimus tiek valstybinėms institucijoms, tiek verslo partneriams, kad dėl to sumenkėjo Bendrovės institucinis vertinimas ir Bendrovės veikla suabejojo partneriai, tačiau vien ši aplinkybė pati savaime neįrodo reputacijos pablogėjimo fakto. Ieškovas taip pat pažymi, kad dėl atsakovės paskleistų tikrovės neatitinkančių duomenų Valstybinis socialinio draudimo fondas grasino ieškovui apriboti priėjimą prie duomenų, dėl ko ieškovas galėjo patirti didelių finansinių nuostolių. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodyta, jog ieškovo reputacija pablogėjo, jokios neigiamos pasekmės ieškovo neištiko, o kad galėjo ištikti, nagrinėjamu atveju reikšmės neturi. Darytina išvada, kad atsakovė, kreipdamasi į valstybines institucijas, siekė apginti galimai pažeistas jos teises ir tai ieškovas turėtų priimti ne kaip siekį sumenkinti jo dalykinę reputaciją, juolab, kad visų trijų institucijų išvados palankios ieškovui. Pažymėtina, kad institucijų pateiktos rekomendacijos reikalingos, nes, visgi, atsakovės pasirašyto sutikimo tikrinti asmens duomenis ieškovas neturi, kas nagrinėjamu atveju ir sukėlė ginčą.
Darytina išvada, kad yra įrodytas tik žinios paskleidimo faktas ir, kad žinia yra apie ieškovą. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad kad žinia pažemino ieškovo garbę ir orumą ir, kad paskleista žinia neatitinka tikrovės. Pagrindo priteisti žalos atlyginimą ieškovui teismas nenustatė.
Rezoliucinė dalis
nuspręsta:
Ieškovo UAB „G. F.“ ieškinį atsakovei S. D. dėl pažeistos dalykinės reputacijos ir neturtinės žalos priteisimo atmesti.
Sprendimas per 30 d. nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per šį teismą apeliaciniu skundu.