- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-01-27
- Bylos Nr.
- e2A-118-881/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-44-3-00847-2014-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Jūra Marija Strumskienė, Andrutė Kalinauskienė
- Ieškovas
- UAB „General Financing“
- Atsakovas
- S. D.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūros Marijos Strumskienės, viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo UAB „General Financing“ apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-973-522/2014 pagal ieškovo UAB „General Financing“ ieškinį atsakovei S. D. dėl pažeistos dalykinės reputacijos gynimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „General Financing“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas įpareigoti atsakovę S. D. paneigti paskelbtus tikrovės neatitinkančius duomenis, menkinančius bendrovės dalykinę reputaciją, surašant pareiškimą, kad Bendrovė prieš mokumo vertinimo procedūrą reikalavo pasirašyti sutikimą dėl asmens duomenų tvarkymo, ir kad atsakovė tokį sutikimą pasirašė ir išdavė Bendrovei, ir išsiunčiant šioms institucijoms ir verslo partneriams – Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, Lietuvos Banko priežiūros tarnybai, Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir UAB „Felit“, valdančiai parduotuvę IKEA; priteisti iš atsakovės 1 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Nurodė, kad 2014 m. vasario 4 d. atsakovė kreipėsi į ieškovą dėl vartojimo kredito suteikimo klientų aptarnavimo skyriuje, esančiame parduotuvėje IKEA. Bendrovė rašytinio sutikimo dėl asmens duomenų tvarkymo Nr. 10253908 pagrindu 2014 m. vasario 4 d. atliko mokumo vertinimą ir, atsižvelgdama į vertinimo rezultatus, kredito atsakovei nesuteikė. Po gauto neigiamo atsakymo atsakovė Bendrovei nepaliko išduoto sutikimo ir pradėjo teikti skundus valstybės institucijoms dėl galimo jos teisių pažeidimo. Ieškovo teigimu, teikdama skundus valstybės institucijoms, ieškovė paskleidė melagingą, tikrovės neatitinkančią informaciją, darančią žalą Bendrovės dalykinei reputacijai. Visuose trijuose skunduose Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, Lietuvos Bankui ir Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai buvo pateiktos skirtingos versijos dėl sutikimo dėl asmens duomenų tvarkymo pasirašymo (nepasirašymo). Skunde Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai atsakovė nurodė, kad pasirašė dokumentą Nr. 10253908, tiksliai įvardydama ir žinodama sutikimo numerį, vėliau patikslintame skunde nurodė, kad ji tik žodžiu sutiko su dokumentu Nr. 10253908. Kad žodžiu sutiko su dokumentu Nr. 10253908 atsakovė nurodė ir Lietuvos Bankui. Galiausiai skunde Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai atsakovė nurodė, kad dokumento Nr. 10253908 apskritai nepasirašė, o tik žodžiu sutiko, kad su Bendrove pasirašys tipinę kredito sutartį Nr. 10253908, o sutikimo neturi ir niekada neturėjo, todėl jo kopijos pateikti negali. Ieškovo teigimu, Bendrovė turėjo sutikimą, o prieštaringi atsakovės paaiškinimai dėl sutikimo pasirašymo (nepasirašymo) fakto yra nesąžiningi, melagingi, neatitinkantys tikrovės, šmeižikiški, sąmoningai nukreipti į žalos Bendrovės dalykinei reputacijai padarymą. Tai, kad atsakovė greičiausiai buvo pasirašiusi sutikimą patvirtino ir Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija. Anot ieškovo, atsakovei paskleidus apie jį melagingas žinias, iki tol teigiamai vertinta bendrovės dalykinė reputacija sumenko, bendrovė buvo priversta be pagrindo ginti savo dalykinę reputaciją prieš keturias įstaigas, kurios nepagrįstai suabejojo bendrovės veikla. Bendrovės veiklos teisėtumu suabejojo ir strateginiai partneriai, kuriems ieškovė taip pat turėjo pasiaiškinti, pasiteisinti dėl sutikimo išdavimo aplinkybių. Nepaisant to, kad atsakovės skundai nebuvo tenkinti, atsakovė savo melagingais paaiškinimais sudarė įspūdį (pagrindą abejoti) apie bendrovę, kaip apie netinkamai asmens duomenis tvarkančią finansų įstaigą. Tik savo pastangų dėka ieškovas apgynė savo dalykinę reputaciją. Tačiau, vertinant dalykinę reputaciją, svarbu įvertinti dalykinei reputacijai sukeltas neigiamas pasekmes, atsiradusias skleidžiamos informacijos metu (iškart po jos paskelbimo), o ne po didelių ieškovo pastangų ginant Bendrovės dalykinę reputaciją. Patirtą neturtinę žalą ieškovas įvertino 1 000 Lt.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Širvintų rajono apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Teismas konstatavo, kad, anot ieškovo, atsakovė, kreipdamasi į valstybines institucijas dėl jos galimai pažeistų teisių gynimo, paskleidė melagingą informaciją apie tai, kad ieškovas atsakovės mokumą vertino neturėdamas atsakovės sutikimo dėl asmens duomenų tikrinimo. Teismas pažymėjo, kad ieškovas iš tikrųjų neturi atsakovės rašytinio sutikimo dėl jos duomenų tikrinimo. Tokio sutikimo buvimą atsakovė neigia, nurodydama, kad sutikimą davė tik žodžiu. Tačiau iš byloje pateiktų atsakovės skundų Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai, Lietuvos Bankui ir Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai matyti, kad atsakovė nurodė tris skirtingas sutikimo davimo/nedavimo (pasirašymo/nepasirašymo) versijas. Minėtos institucijos, išnagrinėjusios atsakovės skundus, paminėjo, jog labiau tikėtina, kad sutikimas buvo. Tokios pat nuomonės nurodė esantis ir teismas, kadangi tai savo skunduose iš dalies pripažino ir pati atsakovė, be to, atsakovei nuo pat pradžių buvo žinomas tokio dokumento numeris. Tačiau teismas taip pat pažymėjo, kad skunduose atsakovė pateikė tris skirtingas versijas, t. y. kad buvo rašytinis sutikimas, kad buvo tik žodinis sutikimas ir kad sutikimo apskritai nebuvo, todėl kategoriškai teigti, kad atsakovė paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. kad sutikimo nebuvo, nėra pagrindo. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas neįrodytas.
Teismas pabrėžė, kad visos atsakovės skundus nagrinėjusios institucijos suabejojo atsakovės skunduose pateikta informacija, t. y. informacija, kad sutikimo nebuvo, kad dėl to buvo pažeistos jos teisės, be to, atsakovės skundai minėtose institucijose nebuvo tenkinti, todėl, anot teismo, įpareigoti atsakovę dar kažkaip paneigti paskleistą informaciją nėra pagrindo.
Teismas taip pat nurodė, kad juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys, todėl teismas, vertindamas poreikio riboti saviraiškos laisvę juridinio asmens dalykinės reputacijos naudai pagrįstumą, taip pat turi atsižvelgti į realius faktinius padarinius: į tai, koks yra paskleistos informacijos paplitimo mastas, poveikis ir realiai patirta žala. Asmeniui būtina įrodyti, kad dėl paskleistos informacijos pasikeitė jo savybių, veiklos, rezultatų vertinimas ar požiūris į jį, kad teigiamas vertinimas sumažėjo ar tapo neigiamas (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-630/2004; 2009 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009). Nagrinėjamoje byloje ieškovas dalykinės reputacijos sumenkėjimą grindžia tuo, kad dėl atsakovės skunduose nurodytos informacijos apie sutikimo buvimą/nebuvimą jis buvo priverstas rašyti paaiškinimus tiek valstybinėms institucijoms, tiek verslo partneriams, kad dėl to sumenkėjo Bendrovės institucinis vertinimas ir Bendrovės veikla suabejojo partneriai, tačiau vien ši aplinkybė, teismo vertinimu, pati savaime neįrodo reputacijos pablogėjimo fakto. Ieškovas taip pat pažymi, kad dėl atsakovės paskleistų tikrovės neatitinkančių duomenų Valstybinis socialinio draudimo fondas grasino ieškovui apriboti priėjimą prie duomenų, dėl ko ieškovas galėjo patirti didelių finansinių nuostolių. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra įrodyta, jog ieškovo reputacija pablogėjo, jokios neigiamos pasekmės ieškovo neištiko, o kad galėjo ištikti, nagrinėjamu atveju reikšmės neturi. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė, kreipdamasi į valstybines institucijas, siekė apginti galimai pažeistas jos teises, ir tai ieškovas turėtų priimti ne kaip siekį sumenkinti jo dalykinę reputaciją, juolab, kad visų trijų institucijų išvados palankios ieškovui. Be to, institucijų pateiktos rekomendacijos reikalingos, nes, visgi, atsakovės pasirašyto sutikimo tikrinti asmens duomenis ieškovas neturi, kas nagrinėjamu atveju ir sukėlė ginčą.
Taigi teismas sprendė, kad yra įrodytas tik žinios paskleidimo faktas ir, kad žinia yra apie ieškovą. Tačiau nėra pagrindo teigti, kad žinia pažemino ieškovo garbę ir orumą ir, kad paskleista žinia neatitinka tikrovės.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Ieškovas UAB „General Financing“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti arba panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovę paneigti paskleistus tikrovės neatitinkančius duomenis. Nurodo, kad teismas privalėjo vadovautis CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, t. y. preziumuoti, kad atsakovės skleista informacija neatitinka tikrovės, nebent atsakovė teisme būtų paneigusi šią prezumpciją. Tuo tarpu teismas, pažeisdamas įrodinėjimo taisykles, įrodinėjimo pareigą dėl informacijos neatitikimo tikrovei perkėlė ieškovui. Be to, pats teismas, taip pat ir valstybinės institucijos, laikėsi nuomonės, kad atsakovė buvo išdavusi ieškovui sutikimą dėl asmens duomenų tvarkymo. Ieškovas neskundžia teismo sprendimo dalies dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurio atveju būtina įrodyti realaus dalykinės reputacijos sumenkėjimo faktą, todėl ieškovui, siekiančiam tikrovės neatitinkančių duomenų (informacijos) paneigimo, remiantis CK 2.24 straipsnio 1 dalies lingvistine analize, užtenka įrodyti, kad atsakovės paskleista tikrovės neatitinkanti informacija žemina asmens garbę ir orumą (menkina dalykinę reputaciją). Atsakovės paskleista tikrovės neatitinkanti informacija neabejotinai menkina bendrovės dalykinę reputaciją, nes sudaromas įspūdis, kad bendrovė neteisėtai tvarko asmens duomenis. Be to, būtina atsižvelgti į atsakovės skleidžiamų duomenų tikslą – siekti žalos bendrovės veiklai, skleidžiant valstybinėms institucijoms melagingą informaciją apie bendrovę. Tai, kad atsakovė valstybinėms institucijoms pateikė tris versijas dėl sutikimo, teismas vertino kaip aplinkybę, neleidžiančią „kategoriškai teigti, kad atsakovė paskleidė tikrovės neatitinkančius duomenis, t. y. kad sutikimo nebuvo“. Su tuo negalima sutikti, nes, kaip pripažino valstybinės institucijos ir teismas, rašytinis sutikimas buvo, tad dvi versijos akivaizdžiai įrodytos kaip melagingos, net nesivadovaujant CK 2.24 straipsnio 1 dalimi.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovė S. D. ginčija apeliacinio skundo pagrįstumą ir prašo Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad su savo sutuoktiniu kreipėsi į valstybines institucijas ne tikslu padaryti žalos bendrovei, o siekdami išsiaiškinti, kodėl atsakovei, kaip statutinei pareigūnei ir nėščiai moteriai, nebuvo kvalifikuotai suteikta informacija apie kredito gavimo aplinkybes ir kodėl atsakovė buvo diskredituota. Be to, valstybinių institucijų išvados tik patvirtino bendrovės nekompetenciją teikiant kreditus statutiniams pareigūnams, klientams teikiamos informacijos netikslumus ir nenorą taisyti daromas klaidas, o bendrovės darbuotojos pasisakymą apie vaikų auginimo atostogose esančias motinas galima traktuoti tik kaip bendrovės poziciją tuo klausimu. Pagal kasacinio teismo praktiką, juridinio asmens dalykinė reputacija ginama teismo, kai konstatuojamas realus faktinis jos sumenkėjimas kaip paskleistų duomenų padarinys. Tuo tarpu ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų, kad dėl atsakovės kreipimosi į įvairias kompetentingas institucijas patyrė kokių nors finansinių nuostolių, kad darbuotojams ar esamiems bei būsimiems klientams buvo padarytas koks nors neigiamas poveikis, kad patyrė kokių nors kitų neigiamų padarinių.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmetamas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl juridinio asmens dalykinės reputacijos gynimo, įpareigojant paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis.
Apelianto teigimu, atsakovė kreipimuose į valstybines institucijas (Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, Lietuvos banką ir Valstybinę duomenų apsaugos inspekciją) paskleidė tikrovės neatitinkančią bei apelianto reputaciją menkinančią informaciją – kad apeliantui nebuvo išdavusi rašytinio sutikimo dėl asmens duomenų tvarkymo.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, konkrečiai, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2014 m. balandžio 1 d. pažymos dėl trumpalaikio kredito suteikimo prekių įsigijimui IKEA parduotuvėje ir Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2014 m. balandžio 16 d. rašto dėl patikslinto skundo, Lygių galimybių kontrolieriaus atlikto tyrimo objektas buvo galima diskriminacija dėl lyties paslaugų teikimo srityje, o Lietuvos banko – galimi Vartojimo kredito įstatymo pažeidimai, vertinant kredito gavėjo mokumą ir teikiant informaciją apie vartojimo kreditą. Taigi galimi asmens duomenų tvarkymo pažeidimai, be kita ko, asmens sutikimo šiuos duomenis tvarkyti neturėjimas, taip pat šiuo klausimu atsakovės nurodyta informacija, nebuvo nė vieno iš šių tyrimų nagrinėjimo dalykas. Kita vertus, abiem institucijoms atsakovė buvo nurodžiusi tokį sutikimą davusi, o deklaruota tokio sutikimo forma (t. y. ne rašytinis, o žodinis), atsižvelgiant į nurodytų institucijų kompetencijos sritį bei atlikto tyrimo pobūdį (t. y. tai, kad ginčo informacija nebuvo tiriama, o, pvz., Lietuvos bankas vadovavosi prielaida, kad sutikimas buvo gautas), iš esmės negalėjo turėti jokios įtakos apelianto dalykinei reputacijai. Taigi byloje spęstina, ar tokią (konkrečiai, neigiamą) įtaką apelianto dalykinei reputacijai galėjo turėti Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai atsakovės nurodyta informacija (kad nebuvo davusi nei žodinio, nei rašytinio sutikimo tvarkyti asmens duomenis), kurią ši institucija ir vertino.
CK 2.24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės. Taigi tam, kad teismas gintų juridinio asmens dalykinę reputaciją (CK 2.24 str. 8 d.), be kita ko, įpareigotų tikrovės neatitinkančius duomenis paskleidusį asmenį juos paneigti, turi būti nustatyta net tik tai, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, bet taip pat tai, kad šie duomenys menkina juridinio asmens dalykinę reputaciją. Pagal kasacinio teismo praktiką, civilinėje byloje dėl asmens pažeistos reputacijos gynimo ieškovas turi įrodyti, kad jo dalykinė reputacija realiai nukentėjo, sumenkinta, atsakovui paskleidus žinias, faktinius duomenis, kurie neatitinka tikrovės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2009; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-441/2010). Nagrinėjamu atveju atsakovės skundą (kuriame paskleisti ginčo duomenys) nagrinėjusi Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija skundą atmetė kaip nepagrįstą (t. y. priėmė apeliantui palankų sprendimą), be to, kaip nustatė pirmosios instancijos teismas, realaus reputacijos pablogėjimo dėl paskleistų duomenų fakto apeliantas neįrodė. Taigi, nenustačius dalykinės reputacijos pažeidimo fakto, taikyti apelianto prašomą civilinių teisių gynimo būdą nėra teisinio pagrindo.
Remdamasis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimų pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, teisėjų kolegija taip pat nenustatė.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Širvintų rajono apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.