Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. V. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-2294-875/2016, kuria atsisakyta iškelti pareiškėjai bankroto bylą, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėja R. V. prašė iškelti jai bankroto bylą ir bankroto administratoriumi paskirti G. M.. Teigė, kad apgaule buvo įforminti laidavimai, paskolos su įkeitimu.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. balandžio 4 d. nutartimi atsisakė iškelti pareiškėjo R. V. fizinio asmens bankroto bylą.

Teismas nurodė, kad pareiškėja nepateikė konkrečių duomenų, jog turi realių galimybių bent minimaliai atkurti savo mokumą, gauti pajamų ir bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Sprendė, kad pareiškėja, kreipdamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, iš esmės siekia tik skolų nurašymo, bet ne mokumo atkūrimo ir atsiskaitymo su kreditoriais bent iš dalies.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Skųsdama Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį, apeliantė (pareiškėja) R. V. prašo teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti jai fizinio asmens bankroto bylą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas.

Teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes.

Laidavimai ir paskolos buvo įforminti apgaule ir sukčiaujant.

Pareiškėja yra sąžininga ir siekia sumažinti kreditorinius įsipareigojimus.

Atsiliepdama į pareiškėjos atskirąjį skundą, kreditorė Pakruojo ūkininkų kredito unija prašo atskirąjį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

Pareiškėja yra nesąžininga, nesiekia gauti pajamų ir atsiskaityti su kreditoriais, pateikė teismui melagingą informaciją dėl tariamai nesudarytų paskolų, overdrafto sutarčių, neišmokėtų pinigų.

Pareiškėja neatskleidė tikrų jos nemokumo priežasčių.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės (pareiškėjos) R. V. atskirasis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjai fizinio asmens bankroto bylą, be kita ko, nustatęs, kad yra Fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinta sąlyga, kuriai esant fizinio asmens bankroto byla nekeliama. Taip pat nustatė, kad pareiškėja neturi lėšų atsiskaityti su kreditoriais ir mokėti atlyginimą administratoriui, t. y. bankroto procedūros negalėtų vykti.

Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitokių veiksmų, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Esant prieš tai minėtam teisiniam reglamentavimui, akivaizdu, kad sąžiningumo aspektu būtų vertinamas pareiškėjo elgesys per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu šiuos kriterijus.

Teismas sprendžia, kad asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis negerinti savo padėtį. Tiek bylos nagrinėjimo metu, tiek savo skunde pareiškėja teigė, kad laidavimai ir paskolos buvo įforminti apgaule ir sukčiaujant, ir pareiškėja jokių paskolų niekada neprašė ir negavo.

Pagal CPK 179 straipsnio 3 dalį teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Šiaulių apylinkės teismas 2015 m. birželio 19 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-151-907/2015 nurodė, kad ieškovė R. V. neginčijo, jog su atsakove Pakruojo ūkininkų kredito unijai sudarė paskolos sutartį, pasirašė pinigų išmokėjimo orderius. Teismas nustatė, kad paraišką paskolai gauti ir paskolos sutartį pasirašė R. V.. Teismas, remdamasis specialistų, atlikusių rašysenos objektų tyrimą baudžiamojoje byloje, išvadomis ir teismo paskirtos rašysenos ekspertizės aktu padarė išvadą, jog visuose pinigų išmokėjimo orderiuose, išskyrus 2007-03-15 ir 2007-03-30, yra ieškovės R. V. parašai ir to iškovė eismo posėdyje jau neginčijo. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2016 m. sausio 13 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-13-440/2016 Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. birželio 19 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. rugpjūčio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1083/2014 paliko nepakeistą Šiaulių apygardos teismo 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą civilinėje byloje pagal ieškovės R. V. ieškinį atsakovei Pakruojo ūkininkų kredito unijai dėl paskolos sutarties, papildomo susitarimo, įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis nurodęs, kad apeliantė, ginčydama su atsakove sudarytą papildomą susitarimą, nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų ekspertizės išvadą.

Taigi teismai jau ne karto nagrinėjo pareiškėjos inicijuotas bylas ir vertino pareiškėjos nurodytas aplinkybes. Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Akivaizdu, kad minėti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai yra privalomi ir pareiškėjai, o juose teismų nustatytos aplinkybės turi prejudicinę reikšmę, tačiau pareiškėja ir toliau nepripažįsta teismų nustatytų aplinkybių dėl suteiktų paskolų ir esamų skolinių įsipareigojimų kreditoriams ir, siekdama išvengti skolinių įsipareigojimų vykdymo, nuolat inicijuoja skirtingus teismų procesus.

Teismas pažymi, kad pareiškėja nepateikė duomenų, kad aktyviai imasi priemonių pagerinti savo turtinę padėtį, o aplinkybė, jog vyksta priverstinis skolų išieškojimo procesas, kuriuo metu kreditoriai siekia patenkinti savo finansinius reikalavimus, nesuponuoja išvados, kad pareiškėja sąžiningai siekia, kad kreditoriams būtų padengta bent dalis skolinių įsipareigojimų. Tokią išvadą patvirtina ir aplinkybės, jog pareiškėja nuolat skundžia ir antstolės veiksmus, taip vilkindama vykdymo procesą.

Apeliantės skunde nurodyti teiginiai, kad šiuo metu ji ieško darbo nepagrįsti jokiais įrodymais ir nepaneigia jos vengimo dirbti. Teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėja neįrodė, jog sąžiningai siekia atkurti savo mokumą.

Esant šioms aplinkybėms, skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas. Kiti skundo teiginiai šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.