Vilniaus apygardos teismo nutartis

2021-01-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-128-843/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-01-26
Bylos Nr.
1A-128-843/2021
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-36217-2019-4
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Arūnas Bartkus, Nijolė Žimkienė, Aušra Bielskė
Kaltinamasis
V. G.
Nuteistasis
E. T.
Advokatai
Kristina Sandaraitė-Butvilienė, Loreta Guižauskienė
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-128-843/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-36217-2019-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.8.1.2; 1.2.23.2.1 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. sausio 26 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Bartkaus, Aušros Bielskės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Žimkienės,

sekretoriaujant Loretai Davenienei,dalyvaujant išteisintajam V. G.,nuotoliniu vaizdo ir garso perdavimo būdu dalyvaujant prokurorei Astai Poškutei,nuteistajai E. T. ir jos gynėjai advokatei Loretai Guižauskienei,išteisintojo V. G. gynėjai advokatei Kristinai Sandaraitei-Butvilienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės Astos Poškutės (toliau – Prokurorė) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo E. T. pripažinta kalta ir nubausta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį ir jai, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirta 2 metų laisvės apribojimo bausmė su įpareigojimais.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 2 ir 3 dalimis E. T. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 Eur konfiskavimas.

V. G. pagal jam pareikštą kaltinimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, išteisintas, kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikaltimą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. E. T. neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis, turėdama tikslą jas platinti, o būtent: ji ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir vietoje iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, turėdama tikslą platinti, neteisėtai įgijo psichotropinę medžiagą – amfetaminą, kurios masė yra 0,316 g, ir psichotropinę medžiagą – MDMA, kurios masė yra ne mažiau 11,949 g, kurias, turėdama tikslą platinti, gabeno traukiniu į Vilnių ir laikė prie savęs cigarečių pakelyje, iki tol, kol 2019 m. rugpjūčio 24 d., apie 00.40 val., klube „Kablys“, adresu: Kauno g. 5, Vilnius, už 20 Eur pardavė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą kiekį psichotropinės medžiagos – MDMA, tokiu būdu ją išplatino, po ko ji buvo sulaikyta Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato pareigūnų, kurie Vilniaus miesto trečiojo policijos komisariato patalpose, Pylimo g. 52, Vilniuje, apžiūros metu, rado pas ją ir paėmė nurodytas psichotropines medžiagas – amfetaminą, kurios masė yra 0,316 g, ir MDMA, kurios masė yra 11,969 g. Šiais savo veiksmais E. T. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

2. V. G. buvo kaltinamas tuo, kad jis neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis, turėdamas tikslą jas platinti, o būtent: jis 2019 m., ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, bet ne vėliau kaip iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neteisėtai, turėdamas tikslą platinti, įgijo psichotropinę medžiagą – amfetaminą, kurio masė yra 0,316 g, ir psichotropinę medžiagą – MDMA, kurios masė ne mažiau 11,949 g, kurias laikė su savimi cigarečių pakelyje iki 2019 m rugpjūčio 23 d., 20.00 val., kai prie parduotuvės „Danalta“, adresu: Geležinkelio g.21, Ignalina, perdavė jas disponavimui E. T.. Šiais savo veiksmais V. G. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu prokurorė Asta Poškutė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio dalį dėl V. G. išteisinimo pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nes nuosprendyje išdėstytos išvados neatitinka bylos aplinkybių, ir dėl to priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo pripažinti V. G. kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, pagal kaltinamajame akte jam inkriminuotą kaltinimą, ir paskirti jam 2 metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat pripažinti E. T. kalta pagal BK 260 straipsnio 1 dalį pagal jai kaltinamajame akte inkriminuotą kaltinimą pilnai, nešalinant iš kaltinimo aplinkybių, ir už nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskirti 150 MGL dydžio baudą, nustatant 2 metų šios sumos sumokėjimo terminą, taip pat įskaitant laikino sulaikymo laiką – 1 parą, atitinkamai mažinant 2 MGL baudos dydį. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Skundas grindžiamas šiais argumentais.

3.1. Dėl išteisintojo V. G. disponavimo narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti.

3.1.1. Apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo pozicija, kad kaltinimas V. G. buvo grindžiamas tik E. T. parodymais, kad kitų objektyvių duomenų, jog V. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ar galėjo prisidėti prie jos padarymo, byloje nėra. Pasak apeliantės, įrodymų viseto įvertinimo rezultatas parodo, kad tam tikras nustatytas faktines aplinkybes teismas įvertino ne visų ištirtų įrodymų kontekste, todėl padarytos išvados yra prieštaringos ir tai įtakojo nepagrįsto sprendimo priėmimą.

3.1.2. Skunde pažymima, kad E. T. tiek apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu nuosekliai nurodė, kad psichotropines medžiagas ji įgijo iš V. G. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Pagrindo netikėti šiais parodymais nėra, nes juos, nors ir netiesiogiai, patvirtina net kelių liudytojų parodymai. Pirma, E. T. kalbant su V. G. iš automobilio jis jai pasiūlė nuvažiuoti į Pilaitę ir pasiimti „100 ratų“. Šiuos jo žodžius girdėjo ir apklausti liudytojais patvirtino tuo metu automobilyje buvę asmenys – B. M., S. Š.. Liudytojas O. K. prisiminė tik tiek, kad buvo kalbama apie Vilnių ir apie Pilaitę. Liudytoja A. P., buvusi su V. G., parodė, jog pastarasis šnekėjo su E. T. persisvėręs į mašinos vidų, jie kažką kalbėjosi dėl narkotikų, E. T. sakė, kad važiuos į „Kablį“ vakare, lyg tarėsi su V. G. kartu, bet jis nevažiavo. Antra, E. T. tą pačią dieną, t. y. 2019 m. rugpjūčio 23 d., vėl susitiko su V. G. prieš išvažiuojant traukiniu į Vilnių. Tą kartą su jais taip pat buvo daugiau asmenų – B. M., S. Š., O. K., A. P.. Šie liudytojai parodė, kad susitikus E. T. ir V. G. vėl kalbėjo tarpusavyje, tačiau apie ką nė vienas nenurodė. B. M. nurodė, kad V. G. pasiūlė E. T. paeiti nuošaliau, arčiau stoties ir ji negirdėjo nei ką jie kalbėjo, nei kas vyko. Liudytoja S. Š. nurodė, kad šio antro susitikimo metu buvo momentas, kai E. T. ir V. G. kalbėjo dviese, jie buvo paėję arčiau geležinkelio bėgių už parduotuvės. Liudytojas O. K. parodė, kad E. T. su V. G. lyg buvo nuėję toliau, o gal jis pats buvo nuėjęs, nes kažkuriuo momentu nebuvo šalia jų, atsitraukę jie nebuvo labai ilgai, negali tiksliai pasakyti kiek, gal 10 minučių. Nė vienas iš šių kartu buvusių asmenų nematė ir negalėjo patvirtinti, kad V. G. kažką perdavė E. T., tačiau šiuo atveju reikia įvertinti ir patį E. T. ir V. G. kaltinime nurodomo veiksmo „psichotropinių medžiagų perdavimo disponavimui/paėmimo“ pobūdį ir kontekstą. Anot apeliantės, akivaizdu, kad tiek E. T., tiek V. G. nesiekė ir nenorėjo, kad koks nors kitas asmuo (pašalinis asmuo ar kartu buvę draugai ir pažįstami) pamatytų šį perdavimo momentą, kalbėjo, tarėsi atskirai ir, akivaizdu, apie tai neužsiminė kartu buvusiems draugams. Toks elgesys nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į parduotame cigarečių pakelyje buvusių medžiagų pobūdį, vertę ir jų uždraustą apyvartą, yra savaime suprantamas. Apie tai, kad jai pakuotę su narkotinėmis medžiagomis perdavė būtent V. G., E. T. užsiminė tik D. L., su kuriuo susitiko jau atvykusi į Vilnių. Neilgai trukus po E. T. ir V. G. susitikimo Ignalinoje, tą pačią naktį ji buvo sulaikyta naktiniame klube „Kablys“, Vilniuje, įtariant psichotropinių medžiagų platinimu. Apeliantės teigimu, V. G. kaltę dėl jam inkriminuojamo BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo patvirtina tiesioginiais įrodymais laikytini nuteistosios E. T. parodymai bei liudytojų B. M., S. Š., O. K., A. P. ir D. L. parodymai, kurie patvirtina E. T. nurodytas aplinkybes bei netiesiogiai pagrindžia V. G. kaltę, taip pat E. T. sulaikymo laikas bei asmens kratos metu pas ją rastos medžiagos. Anot prokurorės, darytina išvada, kad šie nustatyti tarpiniai faktai ir išvados, tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine, patvirtina V. G. kaltę dėl jam inkriminuojamo nusikaltimo.

3.1.3. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad V. G. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu savo kaltę neigė, nurodė, kad E. T. parodymai yra šmeižtas, siekis jam pakenkti, nes jis nebendrauja su šeima, neturi tėvų, yra finansiškai nestabilus. Tačiau šie jo parodymai yra vertintini kritiškai kaip jo gynybinė versija. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog byloje esančio susirašinėjimo tarp V. G. ir O. K. turinys leidžia teismui tikėti kaltinamojo V. G. parodymais, nes iš šių asmenų susirašinėjimo (2020 m. rugsėjo 9 d. apžiūros protokolas, kuriame užfiksuotas liudytojo O. K. „Facebook“ paskyros „O. K.“ „Messenger“ susirašinėjimas su vartotoju „G. V.“) matyti, kad V. G. draugui prisipažįsta, jog anksčiau yra prekiavęs narkotinėmis medžiagomis, tačiau su Ema (E. T.) tai nėra susiję ir jis buvo apkaltintas tuo, ko nepadarė. Prokurorės nuomone, šio susirašinėjimo turinys negali būti laikomas objektyviu ir abejonių nekeliančiu įrodymu, patvirtinančiu V. G. parodymus. Pasak prokurorės, akivaizdu, kad V. G., esant jam pateiktiems kaltinimams ir vykstant baudžiamajam procesui, susirašinėjimo metu laikysis tos pačios versijos, kurią pateikė teisėsaugos institucijoms. Teiginys, kad „nepasidavei emos itakai“ nebūtinai reiškia, kad E. T. melavo dėl to, kad narkotines medžiagas jai perdavė V. G., tačiau gali būti interpretuojamas kaip V. G. nepritarimas E. T. sprendimui atskleisti asmenį, kuris jai perdavė narkotines medžiagas. Pažymi ir tai, kad šiame susirašinėjime V. G. prisipažįsta, kad žino, kur gauti „žolės“, nes turi „belekiek“ kontaktų, taip pat nurodo, kad „prekiavo“ (iš konteksto galima suprasti, kad jis nurodo platinęs narkotines medžiagas).

3.1.4. Skunde nurodoma, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, vadovaujantis principu in dubio pro reo visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai, tačiau šis principas gali būti taikomas tik tada, kai pagrįstai konstatuojama, jog nėra galimybės abejonių ir neaiškumų pašalinti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą dėl V. G. pareikšto kaltinimo pagrįstumo, 2020 m. lapkričio 12 d. nuosprendyje kritiškai nevertino kaltinamojo duotų parodymų bei gynybinės versijos, taip pat neįvertino kaltinamųjų ir liudytojų parodymų, kitų objektyvių byloje esančių įrodymų kontekste, ir dėl to padarė klaidingą išvadą, jog byloje jokie duomenys nepatvirtina V. G. pareikšto kaltinimo.

3.1.5. Skunde pažymima, kad nagrinėjamu atveju yra itin svarbu objektyviai vertinti visus įrodymus, kadangi V. G. išteisintas nepagrįstai, nes jo kaltę pagrindžia įrodymų kompleksas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, vienpusiškai ištyrė faktines veikos padarymo aplinkybes, vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalį, padarė išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

3.1.6. Dėl nuteistajai E. T. paskirtos bausmės rūšies apeliantė nurodo, kad laisvės apribojimo bausmė asmeniui už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymą nepasieks bausmės tikslų ir yra aiškiai neatitinkanti teismų praktikos analogiškose baudžiamosiose bylose. Apeliantė sutinka, kad BK 54 straipsnio 3 dalyje teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis bausmės paskirtimi, motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę, jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Tačiau nagrinėjamu atveju, pasak apeliantės, švelnesnės bausmės paskyrimas E. T. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo nepakankamai motyvuotas. Teismų praktikoje yra nurodoma, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Taikydamas BK 54 straipsnio 3 dalį teismas nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad sankcijoje nurodytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Nuosprendyje yra išvardinti E. T. charakterizuojantys duomenys, tačiau visiškai nevertinami jos padarytos nusikalstamos veikos pavojingumas ir kitos byloje nustatytos veikos padarymo aplinkybės.

Atsiliepimas

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

5. Teismo posėdžio metu Prokurorė prašė apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistoji E. T. bei jos gynėja Loreta Guižauskienė prašė apeliacinį skundą tenkinti iš dalies, paskirti E. T. baudą, tačiau ženkliai ją sumažinus išdėstyti sumokėti ją dalimis. A. K. Sandaraitė-Butvilienė prašė prokurorės skundą dalyje dėl jos ginamojo V. G. atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

Apeliacinis skundas atmetamas

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismas patikrino skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3, 4 dalių nuostatomis, nenustatęs esminių šio kodekso pažeidimų, nenurodytų apeliaciniame skunde, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Dėl išteisintojo V. G. disponavimo narkotinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti

7. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą dėl V. G. išteisinimo pagal jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 260 straipsnio 1 dalyje, dar kartą išanalizavęs byloje surinktus ir ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio nuostatų nepažeidė, įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados yra argumentuotos, pagrįstos ir teisingos. Tuo tarpu Prokurorės skundo argumentai yra nepagrįsti, jiems teisėjų kolegija nepritaria.

8. BPK 20 straipsnyje įtvirtinta, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaujantis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis, pagal kurią teismai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus formuojamas išsamiai patikrinus visus byloje esančius reikšmingus duomenis, palyginus juos tarpusavyje, pašalinus prieštaravimus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, bet tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję, iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados ir turi būti paneigti kaltinimui prieštaraujantys duomenys (kasacinės nutartys Nr. 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, Nr. 2K-7-107/2013, 2K-232/2014 ir kt.).

9. Nesutikdama su apylinkės teismo padarytomis išvadomis, Prokurorė skunde nurodo, jog V. G. kaltę patvirtina ne tik kaltinamosios E. T. parodymai, bet ir byloje surinkti kiti jo kaltę netiesiogiai įrodantys duomenys. Prokurorės nuomone, šiuo atveju nėra pagrindo netikėti nuosekliais E. T. bei juos patvirtinančiais liudytojų B. M., S. Š., O. K. ir D. L. parodymais. Atsakant į šiuos Prokurorės skundo argumentus pastebėtina, jog BPK nėra įtvirtintas įrodymų skirstymas pagal įrodymų šaltinį ir nenumatyta jokių privalomų taisyklių sprendžiant dėl kito kaltinamojo duotų parodymų vertinimo, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pripažįstama, kad kito kaltinamojo, bendradarbiaujančio su kaltintoju, duoti parodymai turi būti tikrinami itin atidžiai ir kruopščiai, nes tokių asmenų savarankiškumas visada kelia pagrįstų abejonių, tokiems asmenims netaikoma jokia (nei baudžiamoji, nei procesinė) atsakomybė už galimai neteisingų ar akivaizdžiai melagingų parodymų davimą. EŽTT praktikoje taip pat yra konstatuojama, jog turi būti įvertinta rizika, kad tokius parodymus duodantis asmuo nebūtinai yra nešališkas, todėl kito byloje kaltinamo asmens parodymai turi būti paremti kita bylos medžiaga (pvz. 2000 m. balandžio 6 d. sprendimas Labita v. Italy, peticijos Nr. 26772/95, 1997 m. sausio 14 d. sprendimas Contrada v. Italy, peticijos Nr. 27143/95). Taigi, tokios EŽTT praktikos kontekste galima daryti išvadą, jog baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia kaltinamojo kaltės grįsti kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymais. Priešingai, šio proceso dalyvio parodymai baudžiamojo proceso įstatymo pripažįstami leistinu įrodymų šaltiniu (BPK 20, 272 straipsniai), tačiau kito kaltinamojo parodymais galima pagrįsti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, kai jo parodymai yra patikimi ir juos patvirtina kiti byloje esantys įrodymai.

10. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patikrinęs nuteistosios E. T. bei visų kitų byloje apklaustų liudytojų duotus parodymus, įvertinęs jų patikimumą, nuoseklumą, neprieštaringumą, tarpusavio ryšį bei kitus įrodymų šaltinius visumoje, visiškai pagrįstai konstatavo, kad byloje nepakanka patikimų įrodymų iš skirtingų šaltinių, patvirtinančių V. G. pareikštą kaltinimą dėl neteisėto psichotropinių medžiagų įsigijimo ir laikymo, turint tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, bei šių psichotropinių medžiagų perdavimą E. T.

11. Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. G. viso proceso metu savo kaltę neigė, jo parodymai yra nuoseklūs ir neprieštaringi. Bylos nagrinėjimo teisme metu pastarasis neneigė, jog kartais vartoja draudžiamas medžiagas, o būtent amfetaminą, kokainą, taip vadinamus „ratus“, tačiau byloje nagrinėjamos aplinkybės dėl psichotropinių medžiagų platinimo nepatvirtino kategoriškai teigdamas, kad niekada šių medžiagų E. T. neperdavė. Išteisintasis nurodė manantis, kad E. T. juo pasinaudojo, nes jis pats vartoja draudžiamas medžiagas, o ji tai žino, be to jis neturi tėvų, kitų artimų žmonių, yra finansiškai nestabilus, todėl nebus kam juo pasirūpinti (t. 2, b. l. 32-33; t. 3, b. l. 24-36).

12. E. T. viso proceso metu teigė, kad aptariamas medžiagas cigarečių pakelyje ji gavo 2019 m. rugpjūčio 23 d. Ignalinoje iš V. G.. Įvertinus nuteistosios E. T. proceso metu duotus parodymus, pažymėtina, kad nors tam tikros esminės jos parodymuose nurodytos aplinkybės nesikeitė viso proceso metu, tačiau, vertinant visus jos duotus parodymus bendrai, darytina išvada, kad vis tik jie nėra pilnai nuoširdūs ir visiškai nuoseklūs. Kiekvieną kartą apklausiama E. T. nurodė tam tikras skirtingas padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kurios turi reikšmės vertinant, ar V. G. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką. Pirminės apklausos metu ji paaiškino, kad 2019 m. rugpjūčio 23 d. buvo Ignalinoje, stotyje, ruošėsi važiuoti į Vilnių, kai prie jos priėjęs V. G. pasiūlė jai nuvažiuoti vienai į Pilaitę ir pasiimti narkotinių medžiagų, kad galėtų parduoti. Ji jam atsakė, kad jos tai nedomina. Kodėl jis jai siūlė, ji nežino, galbūt dėl to, kad yra pažįstami ir ji turi labai daug draugų „Kablyje“. V. G. padavė jai pakelį cigarečių „Winston“, juodos spalvos, kurį ji įsidėjo į kuprinę. Ji suprato, kad turi jį įsinešti į „Kablį“ ir kažkas iš jos jį pasiims. Iš pradžių ji nežiūrėjo, kas yra pakelio viduje, maždaug po pusvalandžio ji įsėdo į traukinį ir traukinyje, ieškodama savo cigarečių kuprinėje, atsidarė V. G. duotą „Winston“ cigarečių pakelį ir pamatė, kad pakelio viduje yra ne cigaretės, o rožinės spalvos tabletės ir maišelis su milteliais. Jau traukinyje pakelį su tabletėmis ji įsidėjo sau į liemenėlę (t. 1, b. l. 106-107). Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją E. T. parodė, kad Ignalinoje važiavo automobiliu su trimis draugais O., B. ir S., kai pamatė V. G.. Jis buvo girtas, pradėjo lysti pro priekinį automobilio langą, jiems besišnekučiuojant jis netikėtai pasiūlė jai važiuoti į Pilaitę ir paimti didelį kiekį narkotinių medžiagų. Ji tai palaikė jo juoko forma. Be to, pamatęs automobilyje Brigitą, V. G. labai nustebo ir nuo automobilio atsitraukė. Kiek vėliau ji atvažiavo į traukinių stotį, kadangi ketino važiuoti į Vilnių, kur prie picerijos ir vėl susitiko V. G.. Tuomet jie buvo šešiese, šnekučiavosi, kartu buvo jos krikštatėvis. V. buvo labai vulgarus, todėl ji atsitraukė kiek toliau nuo visų, prie jos priėjo V. Jis ir vėl jai pasiūlė nuvažiuoti į Pilaitę ir paimti 100 „ratų“. Paklausus, kodėl jis nori, kad ji tai padarytų, normalaus atsako ji negavo. Ji ir vėl atsisakė. Tuo metu jis jai davė cigarečių pakelį, ji jį paėmė, suprato, kad jame ne tik cigaretės. Grįžusi prie draugų niekam apie tai nesakė, pakelį įsidėjo į juodos striukės kišenę. Traukinyje pažiūrėjo į dėžutę, bet nežinojo kiekio, kiek ten yra. Kad ten narkotinės medžiagos suvokė. Ten buvo oranžinės spalvos tabletės ir milteliai, tabletės buvo „ratai“, kas buvo milteliai – nežinojo. Kai išlipo iš traukinio, ją pasitiko draugas, jis paklausė, kodėl ji pasimetusi ir keista, bet jam nieko nesakė (t. 1, b. l. 172-174). Apklausta bylos nagrinėjimo teisme metu E. T. parodė, jog po to, kai prie geležinkelio stoties ji vėl gavo pasiūlymą važiuoti į Pilaitę, jai nesutikus V. G. tiesiog ištraukė iš kišenės cigarečių pakelį ir ji jį pasiėmė. Ji pilnai suvokė, kad ten ne cigaretės, iš karto į vidų nežiūrėjo. Ji be žodžių ir diskusijos tiesiog tą pakelį įsidėjo. Traukinyje ji tik laikė dėžutę, neprisimena, ar ji buvo atidarinėta traukinyje, atidarė tik Vilniuje. Dėl susitikimo su T. diskutavo su draugu D. (D. L.), jam papasakojo visą istoriją, draugas pats buvo pasimetęs, tiesiog siūlė jai tai išmesti kažkur stotyje, prie „Kablio“. Ji to nepadarė, nes nežinojo, ką daryti su tokiu kiekiu medžiagų. Ji suvokė, kad tai yra didelis kiekis, dideli pinigai. Teigė, jog su T., kuris jai rašinėjo traukinyje per „Messenger“, ji susitiko prie „McDonald‘s“, jis jos prašė parduoti, sakė žinantis, kad ji turi. Ji atsisakė. Kai ji nuėjo prie „Kablio“, T. ėjo iš paskos ir vėl prisikabino prie jos, vėliau buvo kartu su užsieniečiu. Vėl jos prašė ir ji vėl sakė, kad neturi. Bet, kai jie neatstojo, ji tiesiog davė jiems patiems pasiimti. Jie jai davė 20 Eur (t. 3, b. l. 25-31).

13. Taigi, sutikti su Prokurorės skundo teiginiu, kad visi E. T. parodymai buvo nuoseklūs ir paneigia V. G. nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo. Kaip matyti iš pačios E. T. parodymų, ji iki galo nebuvo atvira, duodama parodymus ji nurodė kiek skirtingas aplinkybes, o būtent, kur konkrečiai jai buvo perduotas cigarečių pakelis su draudžiamomis medžiagomis (tai geležinkelio stotyje, tai prie parduotuvės „Danalta“), kur ji jas laikė gavusi (tai kuprinėje, tai striukės kišenėje, tai liemenėlėje), kur pirmą kartą apžiūrėjo cigarečių pakelio turinį (tai traukinyje, tai jau atvykusi į Vilnių prie klubo „Kablys“). Tai rodo, kad ji nebuvo pakankamai atvira ir nuosekli. Be to, jos parodymai nesutampa su kitų kartu su ja buvusių asmenų parodymais. O. K. tiksliai neprisiminė, kad automobilyje būtų buvę minimi „ratai“, o D. L. nepatvirtino, jog Vilniuje „McDonalde“ E. buvo susitikusi su kokiu nors vaikinu. Šiuo atveju reikšminga yra ir tai, kad pagal byloje surinktus duomenis tarp E. T. ir V. G. susiklostė priešiški tarpusavio santykiai, V. G. nurodė apie E. T. sąmoningą norą jam pakenkti tiek jų draugams, tiek teisėsaugos pareigūnams pasakojant nebūtus dalykus, nes jis yra kalbėjęs su draugais, kad ją reikia gelbėti iš šito liūno, pavogti iš jos vartojamas ir platinamas draudžiamas medžiagas arba įduoti policijai. E. T. tai sužinojo ir kai ją pagavo, visą kaltę suvertė jam.

14. Prokurorė apeliaciniame skunde teigia, kad V. G. pareikštą kaltinimą be nuteistosios E. T. parodymų patvirtina ir liudytojų B. M., S. Š., O. K., A. P. ir D. L. parodymai. Kaip matyti iš bylos duomenų, šie liudytojai parodė, kad susitikus antrą kartą E. T. ir V. G. kalbėjo tarpusavyje, tačiau apie ką nė vienas jų nenurodė. B. M. nurodė, kad V. G. pasiūlė E. T. paeiti nuošaliau, arčiau stoties, tačiau ji negirdėjo ką jie kalbėjo. Liudytoja S. Š. nurodė, kad antro susitikimo metu buvo momentas, kai E. T. ir V. G. kalbėjo dviese, jie buvo paėję arčiau geležinkelio bėgių už parduotuvės. Liudytojas O. K. parodė, kad E. T. su V. G. lyg buvo nuėję toliau, o gal jis pats buvo nuėjęs, nes kažkuriuo momentu nebuvo šalia jų, atsitraukę jie nebuvo labai ilgai, gal 10 minučių. Taigi, nei vienas iš Prokurorės nurodytų asmenų nematė ir bylos nagrinėjimo teisme metu negalėjo patvirtinti, kad V. G. kažką perdavė E. T.. P. V. G. neigė, kad buvo nuėjęs su E. T. atokiau, taip pat kategoriškai neigė perdavęs jai psichotropines medžiagas.

15. Apklaustas bylos nagrinėjimo teisme metu liudytojas D. L. nurodė, kad su E. yra draugai, tačiau paaiškino kiek kitokias įvykių aplinkybes. Jis nurodė, kad įvykio vakarą su E. T. jis susitiko stotyje ir nuėjo į „McDonaldą“ pavalgyti. Matė, kad ji ne tokia, kaip visada, paklausė jos, kas nutiko, ir ji jam papasakojo, kad V. G. jai perdavė dėžutę, įtaria, kad ten narkotikai. Jis daugiau nesigilino, jie pavalgė ir ėjo į „Kablį“. „McDonalde“ buvo apie valandą, į „Kablį“ nuėjo apie 23 val. „McDonalde“ buvo kelios jos draugės, kurių vardų jis neprisimena, neprisimena, apie ką kalbėjo. Paskui draugės nuėjo su jais į klubą, bet ne visos, bent dvi tikrai. „McDonalde“ E. nesusitiko su jokiu vaikinu (t. 3, b. l. 63-64). Taigi, viena vertus, liudytojas nepatvirtino E. T. parodymų dėl susitikimo su vaikinu vardu Tomas „McDonalde“, kita vartus, jo parodymai, kad E. T. jam pasakė apie V. G. jai perduotą dėžutę su draudžiamomis medžiagomis, yra tik išvestiniai duomenys. Kaip minėta, pradinį informacijos šaltinį, tai yra E. T. parodymus, teismas nevertina kaip patikimą.

16. Prokurorės skunde nurodoma, kad E. T. kalbant su V. G. I. iš automobilio jis jai pasiūlė nuvažiuoti į Pilaitę ir pasiimti 100 „ratų“, šiuos jo žodžius girdėjo ir apklausti liudytojais patvirtino tuo metu automobilyje buvę asmenys – B. M., S. Š., o O. K. prisiminė, kad buvo kalbama apie Vilnių ir apie Pilaitę. Tačiau vertinant visas byloje nustatytas aplinkybes, sietinas su įvardytais „100 ratų“, pripažintina, kad net jei toks V. G. pasisakymas realiai ir buvo, jis yra labai neinformatyvus, nenurodantis nei konkrečios vietos, nei laiko, nei konkretaus asmens, kuris būtų E. T. perdavęs „100 ratų“. Be to, pagal E. T. parodymus draudžiamos medžiagos minėtą dieną jai buvo perduotos ne Pilaitėje (Vilniaus mieste), kurią, pasak jos, minėjo V. G., kalbėdamas apie „100 ratų“, o Ignalinoje, prie parduotuvės „Danalta“, be to ženkliai vėliau, apie 20 val. Tai neleidžia susieti tarpusavyje E. T. įvardyto V. G. pasisakymo dėl „100 ratų“ su jos įvardytais minėto asmens tolimesniais veiksmais tą pačią dieną. Todėl apygardos teismas pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad aptariamas pasisakymas niekaip nepatvirtina aplinkybių, susijusių su V. G. pareikštais kaltinimais dėl psichotropinių medžiagų perdavimo E. T.

17. Prokurorė, nesutikdama su apylinkės teismo argumentais, jog byloje esančio „Messenger“ susirašinėjimo tarp V. G. ir O. K. turinys leidžia teismui tikėti kaltinamojo V. G. parodymais, nurodo, jog šioje žinutėje V. G. prisipažįsta, kad žino, kur gauti „žolės“, nes turi „belekiek“ kontaktų, taip pat nurodo, kad „prekiavo“. Su tokiu Prokurorės vertinimu sutikti negalima. Nagrinėjamame 2020 m. gegužės 14 d. susirašinėjime užfiksuota, jog V. G. rašo, kad jam labai pradėjo patikti žolė ir gali jos gauti, kad anksčiau yra prekiavęs, tačiau su E. (E. T.) nieko bendro neturėjo, dėkoja O., kad jis nepasidavė E. įtakai, ir pasakė tiesą, rašo, kad jį (V. G.) apkaltino tuo, ko net nepadarė (t. 3, b. l. 46-50). Apygardos teismo vertinimu, byloje esantis „Messenger“ susirašinėjimas iš esmės nei patvirtina, nei paneigia V. G. kaltę nagrinėjamoje byloje. Nurodytas susirašinėjimas vyko jau pradėjus ikiteisminį tyrimą. Išteisintojo parašytos žinutės turinys iš esmės nepatvirtina jokių konkrečių jam inkriminuotų faktinių aplinkybių, o tik leidžia spręsti, kad V. G. tos pačios procese išsakytos pozicijos, kad nėra perdavęs E. T. psichotropinių medžiagų, laikėsi ir bendraudamas su O. K. Išsakyti teiginiai, iš kurių galima daryti prielaidą, kad V. G. galimai yra prekiavęs „žole“, su reiškiamais kaltinimais nesietini.

18. Apibendrindama teisėjų kolegija pripažįsta, kad įvertinus nurodytus įrodymus tiek kiekvieną atskirai, tiek visumoje, kyla pagrįstos abejonės dėl jų patikimumo ir pakankamumo V. G. apkaltinančių faktinių aplinkybių konstatavimui. Galimybės surinkti naujus duomenis šioje byloje nėra.

19. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje, BPK 44 straipsnyje reglamentuojama, kad kiekvienas žmogus, kaltinamas nusikaltimo padarymu, laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas pagal įstatymą. Vadovaujantis šiomis nuostatomis ir in dubio pro reo (abejojant – švelnesnis) principu, teismų praktikoje, be kita ko, pripažįstama, kad teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neabejotinai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes, o abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų išsklaidyti (kasacinės nutartys Nr. 2K-532/2012, 2K-232/2014, 2K-228/2014). Teisėjų kolegija sprendžia, kad galimybės pašalinti iškilusias abejones dėl V. G. dalyvavimo atliekant kaltinime nurodytus nusikalstamus veiksmus nėra, todėl jos turi būti vertinamos traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada išteisinti V. G. nesant pakankamai įrodymų, kurie patikimai patvirtintų V. G. kaltę padarius BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, yra teisėta ir pagrįsta, teisinio pagrindo naikinti šią nuosprendžio dalį nėra.

Dėl nuteistajai E. T. paskirtos bausmės

20. Skundžiamu nuosprendžiu apylinkės teismas, akcentuodamas nuteistąją charakterizuojančius ir jos padarytą veiką apibūdinančius duomenis, konstatavo, kad E. T. už BK 260 straipsnio 1 dalyje padarytą nusikaltimą šio straipsnio dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Todėl teismas pritaikė BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, paskyrė švelnesnę bausmę – 2 metų laisvės apribojimą su įpareigojimais.

21. Apeliaciniu skundu Prokurorė ginčija sprendimą taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą, teigia, kad teismas nenurodė jokių reikšmingų aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, kad sankcijoje nurodytos bausmės nuteistajai paskyrimas prieštarautų teisingumo principui. Pasak prokurorės, teismas visiškai neįvertino E. T. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo ir savo sprendimo pakankamai nemotyvavo.

22. Vertindamas minėtus prokurorės apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas, visų pirma, atsižvelgė į pačios prokurorės nenuoseklią poziciją šiuo klausimu. Prokurorė bylos nagrinėjimo pirmos instancijos teisme metu baigiamojoje kalboje prašė teismo, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, skirti kaltinamajai E. T. 150 MGL dydžio baudą. Tačiau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo jos pozicija dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo iš esmės pasikeitė, apeliaciniame skunde ji teigia, kad BK 54 straipsnio 3 dalis taikyta nepagrįstai, tačiau vis tiek prašo nuteistajai paskirti 150 MGL dydžio baudą. Atkreiptinas dėmesys, kad BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje baudos bausmė nėra numatyta, tad jos skyrimas nagrinėjamu atveju, nesant kitų įstatyme numatytų pagrindų, galimas tik taikant BK 54 straipsnio 3 dalį. Be to, pagal BK 42 straipsnio 1 dalies nuostatas prašoma 150 MGL dydžio baudos bausmė savo esme yra švelnesnė bausmė nei paskirtas 2 metų laisvės apribojimas, tad apeliaciniu skundu prokurorė prašo skirti E. T. dar švelnesnę bausmę, nei paskyrė pirmosios instancijos teismas. Toks prokurorės prašymas negali būti tenkintas.

23. Teisėjų kolegija, peržiūrėjusi skundžiamą nuosprendį minėtu aspektu, pilnai sutinka su pirmosios instancijos teismo išdėstytais bausmės parinkimo E. T. motyvais, kuriuos vertina kaip pakankamus. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę, tinkamai vadovavosi BK bendrosios dalies normomis, kuriomis reglamentuota bausmės paskirtis, bausmių skyrimo pagrindai (BK 41, 54 ir 61 straipsniai), įvertino padarytos nusikalstamos veikos bei bausmės proporcingumą ir paskyrė teisingą ir bausmės paskirtį atitinkančią bausmę. Buvo atsižvelgta tiek į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, pavojingumą, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, tiek į E. T. asmenybę, tiek ir į kitas aplinkybes, visoms joms skiriant vienodą dėmesį, jas vertinant bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei bausmei keliamų tikslų kontekste. Teismas teisingai pažymėjo, kad nustatytos aplinkybės, atskirai vertinamos, išties nepasižymi išskirtinumu, tačiau švelnesnės nei sankcijoje numatyta bausmės paskyrimui šiuo atveju turi jų visumos vertinimas, tad BK 54 straipsnio 3 dalis taikyta pagrįstai, parinkta bausmė yra tinkama, pagrindo ją keisti nėra.

24. Kaip ir nurodė pirmosios instancijos teismas, teismų praktikoje BK 54 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės švelninimo pagrindas siejamas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (kasacinės nutartys Nr. 2K-311/2011, Nr. 2K-432/2014; Nr. 2K-24-689/2019). Iš esmės turi būti nustatyta tokia visuma aplinkybių, dėl kurių bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba atvirkščiai – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-204-942/2015, 2K-64-303/2018). Bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-420/2006, 2K-456/2013).

25. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje BK 54 straipsnio 3 dalies taikymą pagrindė veikos pavojingumą ir nuteistosios E. T. asmenybę apibūdinančiomis aplinkybėmis. BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 5 dalis). Ji visais atvejais gali būti padaroma tik veikiant tiesiogine tyčia. Pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes, dėl kurių ginčo nėra, skundžiamu nuosprendžiu E. T. pripažinta kalta dėl neteisėto disponavimo dviejų rūšių psichotropinėmis medžiagomis, turint tikslą jas platinti, ir jų vienkartiniu išplatinimu. Išplatintos medžiagos tikslus kiekis nėra nustatytas. Byloje taip pat nėra nustatyta, jog E. T. verstųsi sistemingu draudžiamų medžiagų platinimu. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad E. T. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios prisiėmė atsakomybę už savo padarytą nusikaltimą, savo veiksmus vertino neigiamai ir gailėjosi. Praeityje ji nėra teista, bausta administracine tvarka tik už smulkius administracinius nusižengimus, priklausomybės ligų įskaitoje neįrašyta, charakterizuojama teigiamai, dirbanti, mokosi (duomenys neskelbtini), po šios nusikalstamos veikos padarymo naujų nusikaltimų nepadarė. Taigi, atsižvelgus į bylos aplinkybių, svarbių bausmės individualizavimui, visumą, teismas pagrįstai sprendė, kad sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas šiuo atveju aiškiai prieštarautų teisingumo principui, nepadėtų ugdyti žmogaus ir nepašalintų neteisėto elgesio priežasčių. Teismas, atsižvelgęs ir į itin jauną nuteistosios amžių, taip pat pagrįstai sprendė, kad baudos paskyrimas šiuo atveju būtų pernelyg didelė finansinė našta, o maksimalaus termino, tai yra 2 metų laisvės apribojimas su skirtais įpareigojimais, sietinais su nuteistosios užimtumu, judėjimo ribojimu, visuomenei naudingo darbo atlikimu, taip pat draudimu vartoti psichiką veikiančias medžiagas, yra kur kas efektyvesnė bausmė, labiausiai atitinka jai keliamus tikslus, padėtų nuteistajai teigiamai adaptuotis visuomenėje ir sulaikytų jų nuo naujų nusikalstamų veikų. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šios rūšies ir dydžio bausmė šiuo atveju tinkamai koreguotų nuteistosios požiūrį ir elgesį, todėl yra tinkama.

Dėl proceso išlaidų priteisimo

26. Gautoje Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodyta, kad V. G. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 108 Eur ir tokia suma iš pastarojo priteistina valstybės naudai.

27. BPK 322 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 10 d. raštu buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorių, prašant parinkti gynėją. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Vilniaus koordinatorius parinko gynėją advokatę Kristiną Sandaraitę-Butvilienę, Vilniaus apygardos teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartimi ji buvo paskirta V. G. gynėja.

28. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose 2K-8-696/2015, 2K-14-895/2015, 2K-84-699/2015, 2K-165-648/2015, 2K-304-942/2015, 2K-226-942/2016, 2K-63-648/2016, 2K-406-507/2016).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. G. išteisintas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikaltimą. Apeliacinės instancijos teismo sprendimu pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl V. G. išteisinimo paliktas nepakeistu. Ši byla žodinio proceso tvarka nuotoliniu buvo nagrinėjama pagal Prokurorės apeliacinį skundą išteisintojo teisinę padėtį sunkinančiais pagrindais – tai yra prašant panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir V. G. pripažinti kaltu. Šioje baudžiamojoje byloje būtinumą skirti išteisintajam gynėją numato BPK 322 straipsnio 1 dalis. Tai reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas valstybės iniciatyva, nepriklausomai nuo išteisintojo valios.

30. BPK 105 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kai procesas nutraukiamas ar kaltinamasis išteisinamas, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka. Atsižvelgdama į BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad tik pripažinęs kaltinamąjį kaltu teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju antrinės teisinės pagalbos išlaidos turi būti apmokamos iš valstybės lėšų. Atsižvelgiant į tai, proceso išlaidos dėl valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos teikimo iš išteisinto V. G. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 3-ojo skyriaus prokurorės Astos Poškutės apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš V. G. netenkinti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Arūnas BartkusAušra BielskėNijolė Žimkienė