- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-07
- Bylos Nr.
- e2A-392-278/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-32-3-00333-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Birutė Valiulienė, Laimantas Misiūnas, Nijolė Danguolė Smetonienė
- Atsakovas
- A. R., O. R., V. R., V. K., M. R.
- Ieškovas
- G. K.
- Trečiasis asmuo
- Pasvalio rajono 2-ojo notaro biuro
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-392-278/2018
Teisėja Ilona Kvalitaitė Teisminio proceso Nr. 2-32-3-00333-2017-9
2018 m. birželio 7 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimanto Misiūno, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų A. R. ir O. R. apeliacinį skundą bei atsakovės V. R. pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų apeliacinio skundo dėl Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. sausio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovams A. R., O. R., V. K., V. R., M. R., tretiesiems asmenims Pasvalio rajono 2-ojo notaro biuro notarei I. B., Pasvalio kredito unijai dėl dovanojimo, pirkimo – pardavimo ir nuomos sutarčių pripažinimo negaliojančiomis bei restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas G. K. patikslintu ieškiniu prašė teismo pripažinti apsimestine J. K. ir A. R. 2016-03-02 sudarytą dovanojimo sutartį dėl 1/80 dalies žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., ir grąžinti J. K. 1/80 dalį žemės sklypo, atliekant šio sklypo dalies teisinę registraciją J. K. vardu; pripažinti negaliojančia 79/80 dalių žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., pirkimo-pardavimo sutartį, 2016-04-04 sudarytą tarp J. K. ir A. R. ir taikyti restituciją bei pripažinti 2015-12-14 nuomos sutartį, sudarytą tarp J. K. ir M. R. negaliojančia nuo sudarymo momento bei įpareigoti atsakovą M. R. atlaisvinti žemės sklypą per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, nusiimant derlių. Be to, prašė priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog mirusiojo J. K. ir atsakovo A. R. sudaryta ginčijama žemės sklypo dovanojimo sutartis buvo apsimestinis sandoris, kuriuo siekta ne dalies žemės sklypo neatlygintino perleidimo, bet kito sandorio – žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. J. K., dovanojimo sutartimi perleidęs mažą dalį žemės sklypo atsakovui A. R., kuris, šios sutarties pagrindu, tapęs žemės sklypo bendraturčiu, su J. K. sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kuria įgijo nuosavybės teises į likusią ginčo žemės sklypo dalį, pažeidė jo, kaip besiribojančio žemės sklypo savininko, pirmenybės teisę pirkti ginčo žemės sklypą. Teigė, jog ginčo žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis pripažintina niekine ir negaliojančia nuo jos sudarymo. Nurodė, kad ginčo žemės sklypo nuomos sutartis, sudaryta 2015-12-14 tarp J. K. ir atsakovo M. R., J. K. perleidus žemės sklypą atsakovui A. R., nebuvo nutraukta, todėl nuomos teisiniai santykiai yra susiklostę tarp tėvo (A. R.) ir sūnaus (M. R.). Nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintą sandorio šalių nesąžiningumo prezumpciją, sandorį sudarant su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimais giminaičiais, minėta nuomos sutartis taip pat pripažintina negaliojančia nuo sudarymo momento.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas 2018-01-05 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies - pripažino 2016-03-02 žemės sklypo dovanojimo sutartį, kuria J. K. padovanojo A. R. 1/80 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., negaliojančia nuo jos sudarymo, atliekant šio žemės sklypo teisinę registraciją J. K. vardu; pripažino negaliojančia nuo jos sudarymo 2016-04-04 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį, kuria J. K. pardavė A. R. 79/80 žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k. ir taikė restituciją – įpareigojo A. R. grąžinti žemės sklypą V. K. ir V. R., o atsakovui priteisė iš V. K. ir V. R. po 13 128 Eur. Kitą ieškinio dalį atmetė. Įvertinęs byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą, tai yra, jog A. ir M. R. dar iki dovanojimo sutarties dirbo ginčo žemės sklype, jų veikla tiek prieš sandorių sudarymą, tiek po jų sudarymo išliko tokia pati, o teismo posėdžio metu apklausti liudytojai nepatvirtino ieškovą žinojus apie sudarytus sandorius, teismas konstatavo, jog net ir apdairus bei rūpestingas asmuo nebūtų galėjęs išsiaiškinti apie jo teisių pažeidimo momentą bei sprendė, kad ieškovas apie ginčijamų sandorių sudarymą sužinojo 2017-01-04, gavęs duomenis iš Nekilnojamojo turto registro, todėl 2017-02-21 pateikęs ieškinį, nepraleido 3 mėnesių ieškinio senaties termino.Teismas nustatė, kad ieškovui G. K. nuo 2011-10-27 priklauso ½ dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., kuris ribojasi su ginčo žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). 2015-12-14 J. K. ir atsakovas M. R. sudarė žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) r., (duomenys neskelbtini) k., nuomos sutartį, kuria 4,7095 ha žemės sklypas iki 2022-12-14 už 80 Eur/ha buvo išnuomotas M. R.. Nustatė, kad 2016-03-02 J. K. ir atsakovas A. R. sudarė dovanojimo sutartį, kuria J. K. A. R. padovanojo 1/80 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį įvertinto 100 Eur, o 2016-04-04 sudarė pirkimo – pardavimo sutartį, kuria J. K. A. R. pardavė likusią 79/80 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), už 26 257 Eur. Konstatavo, jog J. K. mirė 2016-12-11 ir po jo mirties palikimą priėmė atsakovai V. K. ir V. R.. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčijamų sandorių sudarymo aplinkybes – laiką, tarpusavio ryšį, tikslą, darė išvadą, jog J. K. turėjo tikslą atsakovui A. R. parduoti 79/80 d. ginčo žemės sklypo, o atsakovas – nupirkti šį sklypą, todėl 2016-03-02 sudarytas 1/80 d. ginčo žemės sklypo sandoris laikytinas apsimestiniu sandoriu, kuriuo siekta pridengti žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sandorį ir užkirsti kelią ieškovui G. K., pasinaudoti LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo (toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta pirmumo teise, pirkti iš J. K. parduodamą žemės sklypą, besiribojantį su jo žemės sklypu. Teismas nurodė, kad ginčijami sandoriai buvo sudaryti per labai trumpą laiko tarpą – J. K. A. R. pirmiausia padovanojo nedidelę dalį ginčo žemės sklypo, o po mėnesio pardavė likusią dalį. Darė išvadą, kad rinkos vertės, visiškai neatitinkančios sklypo kainos, nurodymas dovanojimo sutartyje (100 Eur), įkainojimo būdas rodo, kad J. K. ir A. R. patys šią sutartį vertino kaip fiktyvią, nesukelsiančią jiems teisinių pasekmių. Nurodė, kad apdovanotajam A. R. iš esmės nevertingo, tik apie 0,058 ha, sklypo dovanojimas, nes sandorio metu A. R. valdė 154,69 ha žemės, naudojimosi juo tvarkos nenustatymas, leidžia spręsti, kad A. R. nebuvo aktualu valdyti jam J. K. padovanotą žemės sklypą. Įvertinęs A. R. Pasvalio kredito unijai adresuotą 2016-03-03 prašymą paskolai gauti bei notarės I. B. liudijimą, teismas padarė išvadą, kad atsakovui A. R. paskola buvo reikalinga ir ginčo žemės sklypo įsigijimui ir jis šiam tikslui pinigus gauti planavo jau 2016-03-02, dovanojimo sutarties sudarymo metu. Be to, įvertinęs liudytojų parodymus, pažymėjo, jog A. R. ir J. K. santykiai pirmiausia buvo grįsti abipusės naudos gavimu, atitinkamai, gauto derliaus iš ginčo sklypų pardavimu ir išmokų iš Europos Sąjungos finansuojamų fondų už deklaruotus žemės plotus gavimu, tuo tarpu J. K. ir jo brolio V. K., ieškovo tėvo, tarpusavio santykiai buvo konfliktiški. Teismas konstatavo, jog pripažinus dovanojimo sutartį negaliojančia, A. R. pripažintinas netenkančiu ginčo žemės sklypo bendraturčio statuso ir pirmenybės teisės pirkti ginčo žemės sklypą pagal Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas, nes su ginčo žemės sklypu ribojosi tiek ieškovo G. K., tiek atsakovo A. R. turimi sklypai, jie abu atitinka specialaus subjekto pagal Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto statusą, abu turėjo pirmenybės teisę pirkti ginčo žemės sklypą, vadovaujantis Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktu. Nurodė, kad nesant ginčo sklypo bendraturčių ir naudotojų, J. K. apie parduodamą žemės sklypą per Nacionalinę žemės tarnybą turėjo informuoti atsakovą A. R. ir ieškovą G. K., o to nepadarius, G. K. teisė būti informuotam pagal Įstatymo įtvirtintą imperatyvią tvarką buvo pažeista, kas sudaro pagrindą taikyti sandorio negaliojimo institutą bei 2016-04-04 tarp J. K. ir A. R. sudarytą žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartį pripažinti negaliojančia. Įvertinęs tai, kad iš byloje esančių duomenų nustatytas A. R. nesąžiningumas dovanojimo ir pirkimo – pardavimo sandorių sudarymo metu, darė išvadą esant pagrindui taikyti dvišalę restituciją. Įvertinęs 2015-12-14 ginčo žemės sklypo nuomos sutarties, sudarytos tarp J. K. ir M. R. pobūdį, sudarymo aplinkybes bei kylančias teisines pasekmes, taip pat nuomos sutarties ryšį su pripažintomis negaliojančiomis dovanojimo bei pirkimo – pardavimo sutartimis, konstatavo nesant įrodymų, jog M. R., sklypo naudotojas, nuomos sutartį sudarė siekdamas ieškovui sudaryti kliūtis įsigyti ginčo žemės sklypą ir pagrindo nuomos sutartį pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo momento.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovai A. R. ir O. R. prašo 2018-01-05 sprendimo dalį, kuria buvo pripažintos negaliojančiomis nuo jų sudarymo 2016-03-02 žemės sklypo dovanojimo sutartis, kuria J. K. padovanojo A. R. 1/80 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atliekant šio žemės sklypo teisinę registraciją J. K. vardu bei 2016-04-04 žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis, kuria J. K. pardavė A. R. 79/80 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir taikyta restitucija – įpareigojant A. R. grąžinti šį žemės sklypą V. K. ir V. R., o šiam priteisiant iš V. K. ir V. R. po 13 128 Eur – panaikinti, priimti naują sprendimą ir šioje dalyje atmesti patikslinto ieškinio reikalavimus bei priteisti iš ieškovo G. K. bylinėjimosi išlaidas.Nesutinka su teismo įrodymų byloje vertinimu ir išvadomis, jog dovanojimo sandoris, kuriuo J. K. atsakovui A. R. padovanojo 1/80 d. žemės sklypo yra apsimestinis bei juo buvo siekiama pridengti ginčo žemės sklypo dalies pirkimo - pardavimo sandorį ir šiais veiksmais užkirsti kelią ieškovui G. K. pasinaudoti Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta pirmumo teise pirkti iš J. K. parduodamą žemės sklypą, besiribojantį su jo žemės sklypu. Tvirtina, jog tiek dovanojimo sutarties sąlygos ir tikslai, tiek jos sudarymu ir vykdymu siekiami padariniai atitiko tikrąją šalių valią. Apeliantai teigia, jog tiek A. R., tiek ieškovas G. K. dovanojimo sutarties sudarymo metu nuosavybės teise valdė žemės sklypus, besiribojančius su ginčo žemės sklypu, todėl abu, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 5 straipsnio 5 dalies nuostatomis turėjo lygiavertes pirmenybės teises ginčo žemės sklypui įsigyti ir J. K., net ir nesant žemės sklypo dalies dovanojimo sutarties, turėjo teisę parduoti sklypą A. R., o ne ieškovui. Tvirtina, jog šios aplinkybės paneigia teismo prielaidą apie dovanojimo sutarties „tikrąjį“ tikslą - užkirsti kelią ieškovui pasinaudoti pirmenybės teise, įsigyjant žemės sklypą. Nurodo, kad esant sudarytai dovanojimo sutarčiai, perleidžiant likusią žemės sklypo dalį A. R. nuosavybėn keitėsi tik Įstatyme numatyta žemės sklypo pardavimo tvarka, tačiau teisinės pasekmės bei J. K. valia perleisti turtą apeliantui, o ne ieškovui, nekito. Teigia, kad dovanojimo sutarties sudarymą nulėmė artimi bičiuliški santykiai bei jų nuolatinė pagalba J. K., ką patvirtino faktiškai visi bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai, taip pat ir teismo nepagrįstai nevertintos faktinės aplinkybės. Nurodo, kad nuo 2015-12-14 J. K. už naudojimąsi jam priklausančiu žemės sklypu papildomai gavo nuompinigius – 80 Eur/ ha per metus, o apeliantas, naudodamas savo techniką bei darbo jėgą, padėdavo apdirbti J. K. ne tik ginčo žemės sklypą, bet ir kitus pastarajam nuosavybės teise priklausiusius žemės sklypus, kas paneigia teismo išvadas apie žymiai didesnę A. R. gautą naudą už J. K. sklypų dirbimą ir produkcijos pardavimą, nei J. K. gautą naudą nedidelių išmokų forma bei, jog pastarasis neturėjo jaustis tiek skolingas, kad atsidėkotų dovanodamas žemės sklypą.Nurodo, jog žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutartis buvo sudaryta praėjus trumpam laikui nuo dovanojimo sutarties sudarymo, ne dėl to, kad dovanojimo sutartimi buvo siekiama pridengti žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandorį, bet dėl to, kad J. K. reikėjo pajamų planuojamiems ūkio atnaujinimo darbams atlikti. Dėl to, nežiūrint ankstesnių savo ketinimų padovanoti likusį žemės sklypą ir jam, apeliantui, atsisakius tokio dydžio dovanos, normalu, kad J. K. pasiūlė įsigyti likusias žemės sklypo dalis rinkos kaina. Tvirtina, jog priešingai teismo išvadoms, dovanojimo sutartimi perleista 1/80 dalis žemės sklypo nebuvo nereikšminga, neturinti jokios ekonominės naudos, nes, nors šis plotas ir sąlyginai nedidelis, tačiau yra greta jam, A. R. priklausančio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir ši dalis jam neabejotinai turėjo pridėtinės vertės. Teigia, jog nereikšminga turėtų būti laikoma aplinkybė, kad po dovanojimo sutarties sudarymo nebuvo nustatyta naudojimosi žemės sklypu tvarka, nes nuo 2012 m. visu žemės sklypu faktiškai naudojosi kartu su sūnumi M. R.. Taip pat ir žemės sklypo dalies, perleistos dovanojimo sutartimi, vertės nesureikšminimas, priešingai teismo teiginiams, rodo, kad 1/80 žemės sklypo dalis iš tikrųjų buvo perleista neatlygintai, o ne tai, kad dovanojimo sutartis buvo vertinama kaip fiktyvi, nesukelsianti šalims teisinių pasekmių.Tvirtina, jog vadovaujantis CK 1.87 straipsnio 1 dalies nuostatomis, apeliacinės instancijos teismui nusprendus, kad dovanojimo sutartis yra apsimestinis sandoris, sudarytas žemės sklypo 1/80 dalies pirkimo – pardavimo sandoriui pridengti, tokiam sandoriui, kaip ir pirkimo – pardavimo sutarčiai, turėtų būti taikomos žemės sklypo pirkimui - pardavimui taikytinos taisyklės. Esant tokiai situacijai, manytina, jog tiek 1/80 dalies žemės sklypo pardavimo sutartis (nusprendus, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta 1/80 dalies žemės sklypo pirkimo – pardavimo sandoriui pridengti), tiek 79/80 dalių žemės sklypo pardavimo sutartis, būtų laikomos sudarytomis, pažeidžiant Įstatymo 5 straipsnio 3 ir 4 dalis, reglamentuojančias pirmenybės teisę pirkti žemę turinčių asmenų informavimo apie planuojamą žemės pardavimą procedūrą. Teigia, jog šių nuostatų pažeidimas yra tik formalumas ir savaime nereiškia, jog buvo pažeista ieškovo pirmumo teisė įsigyti žemės sklypą ir tai nėra pagrindas naikinti žemės sklypo atitinkamų dalių pardavimo sandorius. Nurodo, kad aplinkybę, jog ieškovo pirmumo teisės ginčo atveju nebuvo pažeistos, patvirtina ir paties ieškovo procesiniai veiksmai, tai yra ieškinio tikslinimas atsisakant pradinio reikalavimo jam perkelti žemės sklypo pirkėjo teises, nes, net ir nuginčijus dovanojimo sutartį bei pirkimo – pardavimo sutartį, ieškovas jokios pirmenybės prieš jį neturėjo ir jokia G. K. pirmumo teisė, objektyviai vertinant, negali būti laikoma pažeista. Pardavėjas turėjo teisę savo nuožiūra rinktis, kam perleisti žemės sklypą, todėl jo pasirinkimas, nežiūrint formalių pažeidimų, negali būti ignoruojamas. Nurodo, jog dvišalės restitucijos taikymas nebūtų nei pagrįstas, nei teisingas. Teigia, kad J. K. palikimas yra perėjęs V. K. ir V. R., sklypą ilgiau nei metus nuomojasi M. R. ir šie asmenys, iš naujo parduodant žemės sklypą, turėtų aukštesnės eilės pirmenybės teisę, lyginant su juo ir tai pablogintų jo padėtį. Be to, nurodo, kad V. R. nėra pajėgi sumokėti priteistos pinigų sumos (13 128 Eur) ir restitucijos taikymo ji nepageidauja. Grąžinus žemės sklypą ieškovo tėvui V. K., tikėtina, kad pastarasis padovanos jam atitekusią žemės sklypo dalį ieškovui. Teigia, jog ieškovas, formaliais pagrindais nuginčijęs sandorius bei paneigęs buvusio žemės sklypo savininko valią – perleisti žemės sklypą atsakovui A. R., po sandorių nuginčijimo atsidurs kur kas geresnėje padėtyje.Atsiliepimu į atsakovų apeliacinį skundą ieškovas G. K. prašo 2018-01-05 sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas dėl ginčijamų sandorių padarė teisėtas ir pagrįstas išvadas su kuriomis jis visiškai sutinka. Pažymi, jog vien tik apeliantų įsitikinimas, jog pardavėjo valia buvo parduoti žemės sklypą išimtinai tik A. R., kas neva ir būtų padaryta net ir laikantis Įstatyme numatytos procedūros, nesudaro pagrindo paneigti teisės aktais nustatytos pareigos laikytis privalomos žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo procedūros, kuri yra imperatyvi, pateisinti neteisėtus šalių veiksmus, sudarant apsimestinius sandorius, taip pažeidžiant jo teises ir teisėtus interesus. Dėl byloje taikytos restitucijos ieškovas pažymi, kad priteisiant iš J. K. paveldėtojų – atsakovų V. R. ir V. K., po pusę sklypo kainos dydžio sumos nebuvo sukuriama vienos šalies padėties nepagrįsto pablogėjimo, o kitos – nepagrįsto pagerėjimo situacija, nes J. K. įpėdiniai atgavo neteisėtu sandoriu perleistą turtą, o A. R. sandorio pagrindu sumokėtą sumą. Tuo labiau, kad atsakovai V. K. ir V. R., be minėtų pinigų sumų paveldėjo ir kito turto, nuosavybes teise valdo ir kitą turtą į kurį gali būti nukreiptas išieškojimas (tame tarpe ir ginčo žemės sklypą), todėl šalys nėra nelygiavertėje padėtyje, o apeliantai turi realias galimybes patenkinti savo reikalavimus. Teigia, jog restitucijos teisėtumo vertinimui absoliučiai neturi pagrindo apeliantų argumentai apie tai, jog mirus J. K. ir ginčo žemės sklypą atitinkamomis dalimis paveldėjus kitiems asmenis, pasikeitė pirmumo parduodant žemės sklypą eilė ar ji pasikeis ateityje, nes tokios aplinkybės nepriklauso nei nuo jo, nei nuo teismo taikytos restitucijos, be to, yra sąlygotos tik apeliantų pamąstymų apie galimus tarpusavio santykius ateityje. Tuo labiau, kad ateityje sprendžiant dėl ginčo žemės sklypo pardavimo, jį parduodantis subjektas privalės laikytis Įstatyme nustatytos pardavimo tvarkos ir procedūrų bei suteikti A. R. teisę pasinaudoti savo teise įsigyti žemės sklypą. Atsiliepimu į A. R. ir O. R. apeliacinį skundą atsakovas M. R. prašo skundą tenkinti. Tvirtina, jog teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vertino įrodymus, taikė ir aiškino teisės normas. Nurodo, kad ginčo žemės sklypo dovanojimo sutartis nepagrįstai buvo vertinama kaip apsimestinis sandoris, nes ir nesant dovanojimo sutarčiai, J. K. turėjo teisę visą žemės sklypą parduoti atsakovui A. R., o ne ieškovui. Sudarant ginčijamus sandorius galimai buvę formalių reikalavimų pažeidimai jokios esminės reikšmės neturi, o teisinės pasekmės atspindi tikrąją J. K. valią. Nurodo, jog siekiant taikyti vieną ar kitą pažeistų teisių gynimo institutą, privalo būti nustatytas pažeidimo faktas – savininko pirmenybės teisės pažeidimo faktas, kas šiuo atveju nebuvo įrodyta. Mano, jog restitucija taip pat negalėjo būti taikoma, nes ji negalės būti įvykdyta – atsakovė V. R. neturi tam finansinių resursų ir ji būtų taikoma prieš atsakovės valią. Be to, pritaikius restituciją, A. R. padėtis, lyginant su ta, kuri buvo iki ginčijamų sandorių sudarymo, būtų pabloginta.Atsakovė V. R. pateikė pareiškimą dėl prisidėjimo prie atsakovų A. R. ir O. R. apeliacinio skundo. Pareiškime nurodoma, jog restitucija negalėjo būti taikoma, nes ji nėra pripažinta negaliojančio sandorio šalimi – šalys yra J. K. ir A. R., o pinigus, kuriuos ji yra įpareigota grąžinti atsakovui A. R. įgijo paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu, kuris nėra nei nuginčytas, nei kitokiu pagrindu pripažintas negaliojančiu, tai yra, piniginės lėšos buvo gautos teisėtai, esant tam visoms reikalingoms ir būtinoms sąlygoms. Be to, ji neturi galimybės įvykdyti restituciją – grąžinti atsakovui A. R. 13 128 Eur, nes palikimu gautas pinigines lėšas jau yra išleidusi.Atsiliepimu į atsakovų A. R. ir O. R. apeliacinį skundą atsakovas V. K. prašo skundžiamą sprendimo dalį palikti nepakeistą. Mano kad įvertinus J. K. ir A. R. sudarytus sandorius pagal jų sudarymo tikslus, motyvą ir sudarymo laikotarpį, teismas pagrįstai konstatavo, jog J. K. turėjo tikslą A. R. parduoti 79/80 d. ginčo žemės sklypo, o apeliantas A. R. – nupirkti ginčo žemės sklypą, todėl 2016-03-02 sudarytas dalies žemės sklypo dovanojimo sandoris laikytinas apsimestiniu sandoriu, kuriuo siekta pridengti žemės sklypo dalies pirkimo – pardavimo sandorį ir užkirsti kelią ieškovui G. K. pasinaudoti Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta pirmumo teise pirkti iš J. K. parduodamą žemės sklypą, besiribojantį su jo žemės sklypu. Nurodo, kad sandorio negaliojimo institutas buvo taikytas teisingai ir pagrįstai, ir 2016-04-04 tarp J. K. ir atsakovo A. R. sudaryta žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia. Teigia, jog restitucija taip pat buvo taikyta pagrįstai, nes ginčijamas sprendimas nesukuria tokios situacijos, kuomet vienos šalies padėtis pablogėja, o kitos pagerėja.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovų A. ir O. R. apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad byloje nėra ginčo, jog ieškovui G. K., nuo 2011-10-27, priklauso ½ dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., kuris ribojasi su žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Byloje nustatyta, kad 2015-12-14 tarp J. K. ir M. R. buvo sudaryta ginčo žemės sklypo nuomos sutartis, o 2016-03-02 J. K. ir atsakovas A. R. sudarė dovanojimo sutartį, kuria J. K. padovanojo A. R. 1/80 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurį įvertinto 100 Eur, o 2016-04-04 - sudarė pirkimo - pardavimo sutartį, kuria J. K., už 26 257 Eur, A. R. pardavė 79/80 d. žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). J. K. mirė 2016-12-11 ir jo palikimą priėmė atsakovai V. K. ir V. R.. Pirmosios instancijos teismas minėtus dovanojimo ir pirkimo-pardavimo sandorius pripažino neteisėtais bei taikė dvišalę restituciją. Apeliantai A. R. ir O. R. nurodo, jog teismas netinkamai ir nevisapusiškai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl dalyje dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu, pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia bei restitucijos taikymo priėmė nepagrįstą sprendimą. Sprendimo dalis dėl 2015-12-14 nuomos sutarties, sudarytos tarp J. K. ir M. R., nėra skundžiama, todėl dėl šios sprendimo dalies apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Vadovaujantis CPK 176 straipsnio 1 dalies nuostatomis, įrodinėjimo tikslas yra teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, vadovaujasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-206/2010; Nr. 3K-3-396/2011; Nr. 3K-3-269/2012).Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas įvertino byloje šalių pateiktų bei teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų, liudytojų parodymų bei nustatytų faktinių aplinkybių visetą: tai yra, jog J. K. 2016-03-02 dovanojimo sutartimi A. R. pirmiausia padovanojo nedidelę dalį (1/80) ginčo žemės sklypo, o praėjus trumpam laiko tarpui – 2016-04-04 pirkimo - pardavimo sutartimi, A. R. pardavė likusią sklypo dalį; tai, jog A. R. jau kitą dieną po dovanojimo sutarties sudarymo (2016-03-03) kreipėsi į Pasvalio kredito uniją dėl paskolos suteikimo, kuri (42 000 Eur) jam 2016-04-12 buvo suteikta, ir nors gauta paskola buvo didesnė nei kainavo 79/80 d. ginčo žemės sklypas, tačiau notarės I. B. 2016-04-19 liudijimu įrodyta aplinkybė, kad A. R., gavęs paskolą, sumokėjo J. K. visą sumą už nupirktą sklypą. Teismas įvertino A. R. parodymus, jog iš J. K. 79/80 d. ginčo žemės sklypą jis įsigijo didesne nei rinkos kaina, jog 2016-12-11 mirus J. K., kiekvienas iš paveldėtojų paveldėjo apie 15 385 Eur, t.y. daugiau kaip po puse 26 257 Eur sumos ir darė išvadą, kad ši aplinkybė paneigia A. R. nurodytus skubaus pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo motyvus. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad A. R. yra ūkininkas ir Pasvalio kredito unijai 2016 m. pateiktuose dokumentuose nurodė, jog valdo 154,69 ha bei darė išvadą, kad padovanotas 0,058 ha žemės sklypas buvo palyginti mažas bei jokios ekonominės reikšmės neturėjo, o ir naudojimosi juo tvarka nebuvo nustatyta. Be to, teismas vertino liudytojų V. Š., J. M., D. V., atsakovų M. R., O. R., V. R. parodymus, kuriais nustatyta, jog A. R. ir J. K. santykiai pirmiausia buvo grįsti abipusės naudos gavimu – A. R. dirbdavo J. K. valdomus žemės sklypus, 2012-2013 m. dirbo ir ginčo sklype, parduodavo gautą derlių, o J. K. gaudavo išmokas iš Europos Sąjungos finansuojamų fondų už deklaruotus žemės plotus, tuo tarpu J. K. ir jo brolio, atsakovo V. K. santykiai buvo konfliktiški. Minėti duomenys leidžia daryti išvadą, jog teismui šalių pateikti įrodymai buvo analizuojami bei vertinami ir tik jų pagrindu daroma išvada, kad sudarytais sandoriais buvo pažeista LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo nuostatų reglamentuojama privataus žemės ūkio paskirties žemės sklypo įsigijimo tvarka. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismas tinkamai ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, tinkamai ir išsamiai vertino byloje esančius įrodymus bei jų pagrindu padarė pagrįstas išvadas su kuriomis nėra pagrindo nesutikti. Dėl paminėto, konstatuotina, jog apeliantų teiginiai, jog teismas neįvertino visų bylos įrodymų, yra nepagrįsti.Sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikšta valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Tikrojo sandorio, kurį slepia apsimestinis, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Tokiu atveju turi būti taikomos sandorio, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taisyklės, jis turi atitikti bendruosius to sandorio sudarymo reikalavimus bei nepažeisti kitų įstatymų reikalavimų, neprieštarauti imperatyviosioms įstatymo normoms (CK 1.80 straipsnis), viešajai tvarkai ar gerai moralei (CK 1.81 straipsnis) ir pan. (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. vasario 6 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-15-701/2015). Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju, tiek sandorių sudarymo laikas, tiek jų sudarymo aplinkybės, tiek santykiai bei ryšiai tarp šalių (mirusiojo J. K. ir A. R., atsakovo V. K. bei jo sūnaus ieškovo G. K.) neabejotinai pagrindžia išvadą, jog dovanojimo sandoris buvo sudarytas tik dėl akių, siekiant A. R. įgyti pirmenybės teisę į ginčo sklypą bei sudaryti sąlygas įgyti turtą, nesilaikant Įstatyme nustatytos tvarkos. Kaip nustatyta byloje, J. K. palyginti mažą sklypo dalį – 1/80, A. R. padovanojo 2016-03-02 dovanojimo sutarties pagrindu, o praėjus mėnesiui, A. R., jau esant sklypo bendraturčiu, 2016-04-04 pirkimo – pardavimo sutartimi, pardavė likusią ginčo sklypo dalį už 26 257 Eur (Įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apelianto A. R. teigimu, dovaną nulėmė itin šilti ir bičiuliški santykiai su dovanotoju, be to, jam J. K. norėjo padovanoti visą ginčo sklypą, tačiau jis atsisakė. Pirmosios instancijos teismas ginčijamų sandorių šalių santykius pirmiausia vertino kaip grįstus abipusės naudos gavimu, ir teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, neturi pagrindo su tuo nesutikti, tuo labiau, kad santykių bičiuliškumas – nesvarbu ar juos vertinant kaip abipusiai naudingus ar tiesiog kaimyniškus, nagrinėjamu atveju, nustatytų aplinkybių kontekste, negali būti laikomas veiksniu, pašalinančiu dovanojimo sutarties apsimestinumą. Tuo labiau, kad iš byloje esančių duomenų nustatyta, jog A. R. praėjus dienai po dovanojimo sutarties sudarymo (2016-03-03), Pasvalio kredito unijai pateikė prašymą 95 000 Eur paskolai žemės pirkimui gauti, vėliau paskolos sumą sumažino iki 42 000, ir 2016-04-12 ši paskola jam buvo suteikta. Nors A. R. iš Kredito unijos gavo didesnę paskolą nei kainavo 79/80 d. ginčo žemės sklypas, tačiau jo kreipimasis į Kredito uniją jau kitą dieną po dovanojimo sutarties sudarymo bei notarės I. B. 2016-04-19 liudijimu nustatyta aplinkybė, kad A. R. sumokėjo J. K. visą sumą už nupirktą sklypą (2016-04-18 Pasvalio kredito unijos SEPA mokėjimo nurodymas Nr. 1533), leidžia konstatuoti, jog paskola buvo reikalinga ir ginčo žemės sklypo įsigijimui ir šiam tikslui pinigus gauti apeliantas planavo dar iki 2016-03-02 dovanojimo sutarties sudarymo metu.Pažymėtina, jog aukščiau padarytą išvadą, neginčijamai patvirtina ir Pasvalio kredito unijoje vykusio paskolų komiteto posėdžio bei valdybos posėdžio protokolai, kuriuose užfiksuoti 2016-03-04 ir 2016-04-01 vykę A. R. prašymų svarstymai. Minėtuose protokoluose nurodoma, kad A. R. ir O. R. prašomai paskolai užtikrinti pirminiu įkeitimu įkeis nuosavybės teise jiems priklausantį turtą – žemės sklypus, tarp kurių nurodomas ir 4,7095 ha žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., tai yra ginčo žemės sklypas. Be to, protokoluose nurodoma sklypo vertė yra 26 257 Eur, tai yra lygiai tiek pat, kiek A. R. 2016-04-04 pirkimo – pardavimo sutartimi sumokėjo J. K. už 79/80 ginčo žemės sklypo dalį. Aukščiau paminėtas išvadas patvirtina ir kitos pirmosios instancijos teismo nustatytos bei detaliai aptartos aplinkybės – naudojimosi dovanota žemės sklypo dalimi tvarkos nustatymo nebuvimas, rinkos vertės, neatitinkančios sklypo kainos, nurodymas dovanojimo sutartyje, dovanos ekonominis nenaudingumas apdovanotajam. Teisėjų kolegija su jų vertinimu sutinka ir jų detaliai nekartoja. Priešingų išvadų neleidžia daryti ir aplinkybės, jog santykiai tarp mirusiojo J. K. bei atsakovo V. K. (ieškovo tėvo) buvo konfliktiški ir J. K. ne kartą buvo išreiškęs ketinimą ginčo sklypą perleisti bet kam kitam, tik ne giminaičiams, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Be to, pirmosios instancijos teismo išsamiai aptarta aplinkybė, jog J. K. iš A. R. už parduodamas 79/80 ginčo sklypo prašė didesnės nei rinkos kainos ir tokia jam buvo sumokėta, teisėjų kolegijos vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog neatmestina, kad A. R., įsigydamas 79/80 d. ginčo žemės sklypo, kartu sumokėjo ir už jam anksčiau dovanotąją sklypo dalį. Konstatuotina, jog byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kurie leistų tvirtinti, kad dovanojimo sandoris iš tiesų ir buvo tik dovanojimo sandoris, be kitų papildomų ketinimų ateityje, tai yra perleisti visą ginčo žemės sklypą A. R., išvengiant LR Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalyje nustatyto sklypo perleidimo tvarkos teisinio reglamentavimo. Apeliantai nurodo, kad J. K. tvarkė savo sodybą ir jam buvo reikalingos lėšos, kas esą ir nulėmė trumpą laiko tarpą tarp ginčijamų sandorių. Tačiau ši aplinkybė vertintina kritiškai, nes nustatyta, jog J. K. mirus (praėjus 8 mėnesiams nuo ginčijamų sandorių sudarymo), jo turto paveldėtojai – atsakovai V. K. bei V. R., paveldėjo daugiau piniginių lėšų nei buvo sumokėta už parduotą žemės sklypą, kas nepatvirtina, jog J. K. neturėjo lėšų remontui.Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos aplinkybės patvirtina, jog J. K. valia parduoti ginčo žemės sklypą buvo susiformavusi dar iki dovanojimo sutarties sudarymo, o įvertinus teisės aktų reikalavimus, konstatuotina, jog teismas pagrįstai sprendė, kad A. R. bei J. K. veiksmai (dovanojimo sutarties sudarymas, siekiant įgyti pirmumo teisę į ginčo žemės sklypą prieš kitus asmenis) prieštarauja įstatymų bei kitų teisės aktų nuostatoms. Lietuvos Respublikos Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymas numato specialiąsias taisykles asmenims siekiantiems įsigyti bei parduoti privačią žemės ūkio paskirties žemę. Vadovaujantis įstatyme įtvirtintu teisiniu reglamentavimu (ginčijamų sandorių sudarymo metu galiojusi įstatymo redakcija), žemės savininkas apie sprendimą parduoti žemės ūkio paskirties žemės sklypą privalo pranešti, kartu pateikdamas duomenis apie sklypo naudotojus, jei tokie yra, bei pardavimo sąlygas, pasirinktam notarui arba Nacionalinės Žemės Tarnybos teritoriniam padaliniui pagal parduodamo žemės sklypo buvimo vietą – būtent šie subjektai ir prižiūri tolesnę pardavimo eigą – informuoja suinteresuotus – pirkti privačią žemės ūkio paskirties žemę pirmumo teisę turinčius, asmenis, žemės sklypo pardavėjui išduoda pažymą, kurioje nurodoma, kam turi būti parduodama žemė, be to, patikrina ar žemės sklypo potencialus įgijėjas atitinka ir jam įstatymo keliamus reikalavimus.Apeliantai teigia, kad tiek G. K., tiek A. R. turint lygiavertes pirmenybės teises ginčo žemės sklypui įsigyti, net ir nesant žemės sklypo dalies dovanojimo sutarčiai, J. K. turėjo teisę parduoti sklypą atsakovui A. R.. Nurodo, kad ši aplinkybė paneigia teismo prielaidą apie dovanojimo sutarties „tikrąjį“ tikslą, o įstatymo nuostatų pažeidimas yra tik formalumas, kuris savaime nereiškia, jog buvo pažeista ieškovo pirmumo teisė įsigyti žemės sklypą ir nėra pagrindas naikinti žemės sklypo atitinkamų dalių pardavimo sandorius. Su šiais teiginiais teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti. Kaip minėta, įstatymai numato specialią tvarką asmenims siekiantiems įsigyti bei parduoti žemės ūkio paskirties žemę, o valia parduoti (perduoti) žemės sklypą konkrečiam asmeniui – A. R., kaip šiuo atveju tvirtina apeliantas, neeliminuoja įstatymų imperatyviai suformuotos pareigos laikytis specialiosios privataus žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo tvarkos. Tuo labiau, kad ši pareiga nėra savitikslė, o užtikrina asmenų, susijusių su perleidžiamu nekilnojamuoju turtu, teisių apsaugą, taip pat leidžia užtikrinti žemės (kaip nacionalinio turto) racionalų naudojimą bei kitų vertybių apsaugą, valstybiniu lygiu. Konstatuotina, jog imperatyvių įstatymo nuostatų pažeidimai negali būti laikomi formaliais pažeidimais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog aplinkybė, kad ieškovas nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu keitė savo pažeistų teisių gynimo būdą – pirminis ieškininis reikalavimas buvo perkelti jam pirkėjo teises ir pareigas, o vėliau, patikslinus ieškinio reikalavimus – taikyti restituciją, priešingai nei tvirtina apeliantai, neįrodo, jog ieškovo teisės įsigyti žemės sklypą ginčo atveju nebuvo pažeistos, nes abu pirmiau minėti teisių gynimo būdai bendrąją prasme yra galimi ir ieškovas G. K. yra laisvas tikslinti savo reikalavimus. Be to, pažymėtina, jog pirkėjų teisių ir pareigų perkėlimas šiuo atveju nėra galimas, nes šalių teisės įsigyti ginčo sklypą sandorių sudarymo metu buvo lygios bei šiuo atveju nėra būtinų pirkėjo teisių perkėlimo prielaidų. Apeliantai bei prie apeliacinio skundo prisidedanti atsakovė V. R. tvirtina, jog teismas, pripažinęs 2016-04-04 žemės sklypo pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia, nepagrįstai taikė dvišalę restituciją, nes V. R. nėra pripažinta negaliojančio sandorio šalimi – šalys yra J. K. ir A. R., o pinigus, kuriuos ji yra įpareigota grąžinti atsakovui A. R. įgijo paveldėjimo teisės liudijimo pagrindu, kuris nėra nei nuginčytas nei kitokiu pagrindu pripažintas negaliojančiu, o ir piniginių lėšų ji neturinti. Apeliantas A. R. tvirtina, jog pritaikius restituciją ir ginčo žemės sklypą grąžinus V. K. ir V. R., jis, siekdamas vėl įsigyti ginčo žemės sklypą, atsidurs gerokai blogesnėje padėtyje nei pradinių sandorių sudarymo metu.Teisėjų kolegijos konstatuoja, jog teismas pagrįstai taikė sandorio negaliojimo institutą, nes, kaip nustatyta, siekiant išvengti įstatymo apribojimų buvo sudarytas apsimestinis žemės sklypo dalies (1/80 d.) dovanojimo sandoris tokiu būdu užmaskuojant pirkimo – pardavimo sandorį, kurį šalys iš tikrųjų turėjo (CK 1.87 str.1 d). A. R. nesant ginčo sklypo bendrasavininkiu, sklypo savininkas J. K. privalėjo laikytis Įstatymu nustatytos žemės ūkio paskirties žemės sklypo pardavimo tvarkos, o jos nesilaikius, ieškovo pažeistos teisės turi būti ginamos jo prašomu būdu – žemės sklypo pardavimo sandorį pripažįstant niekiniu ir negaliojančiu, kaip prieštaraujantį imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str.1d) ir taikant restituciją (CK 1.80 str. 2 d.). Pažymėtina, jog viena iš negaliojančiu pripažinto sandorio šalių buvo J. K., o atsakovai V. R. bei V. K. yra mirusiojo J. K. įpėdiniai, kurie ne tik priėmė mirusio fizinio asmens turtines teises, tačiau ir J. K. pareigas (CK 5.1. straipsnis), todėl jie yra tinkami subjektai restitucijos taikymui. Ta aplinkybė, jog apeliantų teigimu V. R. nėra finansiškai pajėgi sumokėti priteistą sumą, nėra esminė, sprendžiant restitucijos klausimą. Notarės I. B. 2017-02-01 liudijimu mirusiojo palikimą pagal įstatymą priėmė tik brolis V. K. ir sesuo V. R., kurie nagrinėjamoje byloje yra atsakovais. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamas ginčas kilo iš karto po J. K. mirties, todėl atsakovė V. R. privalėjo būti pakankamai apdairi ir įvertinti galimas teisminio ginčo sprendimo pasekmes. Be to, byloje duomenų apie jos turtinę padėtį nėra. Įvertintina ir ta aplinkybė, jog V. R. paveldi J. K. priklausiusio žemės sklypo dalį, todėl ji, kaip sklypo dalies savininkė, turės teisę jį realizuoti įstatymų nustatyta tvarka ir neatmestina, jog gaus pajamų.Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010). Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas, tenkindamas ieškinį, ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Atmetus apeliacinį skundą, ieškovui G. K. priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93, 98 straipsniai). Nustatyta, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą G. K. sumokėjo 1 573 Eur. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog nurodytos bylinėjimosi išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų 8.11 p. nustatytą dydį. Be to, įvertinant ir tą aplinkybę, kad atstovė ieškovą atstovavo ir pirmosios instancijos teisme, o atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nėra nurodyta naujų argumentų, konstatuotina, jog ieškovo G. K. patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo suma mažintina iki 1 000 Eur ir ieškovui iš apeliantų A. R. ir O. R. priteistina po 500 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo Pasvalio rūmų 2018 m. sausio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš A. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) ir O. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) po 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų G. K. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.