- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2022-10-18
- Bylos Nr.
- 1A-291-312/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-01764-2021-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Gintaras Dzedulionis, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Paulius Veršekys
- Nuteistasis
- A. B.
- Nukentėjusysis
- B. Z.
- Advokatai
- Loreta Paulavičienė, Jolita Vilutytė
- Kategorijos
- 2.1.7.3Įrodymų patikimumas (BPK 20 str. 3-5 d. ir kt. str.)
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
- 2.1.15.3.3.3Civilinio ieškinio palikimas nenagrinėtu (BPK 115 str. ir kt str.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Dzedulionio, Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,
viešame teismo posėdyje žodinio apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. gynėjos advokatės Loretos Paulavičienės (toliau – ir apeliantės) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir jam paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.
Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į paskirtą bausmę įskaitytas A. B. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2021 m. sausio 17 d., 5.30 val., iki 2021 m. sausio 18 d., 13.00 val. (dvi dienos), vieną sulaikymo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 5 punktais, A. B. paskirtos 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį: tęsti darbą, o netekus jo, nedelsiant užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos; atsiprašyti nukentėjusiosios B. Z..
Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. B. priteista 203,39 Eur turtinės žalos už nukentėjusiosios gydymą atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. B. nuteistas už tai, kad jis 2021 m. sausio 17 d., apie 04.00 val., name, esančiame (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu stipriai pastūmė nukentėjusiąją sutuoktinę B. Z., dėl ko ji nukrito ant plytelių ir susilaužė ranką, tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajai B. Z. kairio alkūnkaulio ir stipinkaulio apatinio trečdalio lūžį, vertinamą nesunkiu sveikatos sutrikdymu.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. B. gynėja advokatė Loreta Paulavičienė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. nuosprendį, kuriuo A. B. nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jam paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ir priimti naują nuosprendį: A. B. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Netenkinus šio prašymo, prašo pripažinti, kad nuteistasis A. B. įvykio metu veikė esant būtinosios ginties sąlygomis bei jos ribų neperžengė ir, remiantis BK 28 straipsnio 2 dalimi, baudžiamąją bylą nutraukti, esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei - būtinajai ginčiai. Netenkinus šio prašymo, prašo pritaikyti BK 37 straipsnio nuostatas ir atleisti A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą.
2.1. Apeliantės nuomone, A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą nepagrįstai, pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) reikalavimus. Šiuo atveju, pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai nesurinko neabejotinų A. B. kaltės įrodymų, o bylą nagrinėjant teisme A. B. iškeltos abejonės dėl įvykio aplinkybių nebuvo pašalintos, todėl apkaltinamasis nuosprendis, grindžiant jį tik prielaidomis, negalėjo būti priimamas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-82-699/2017). Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (1988 m. gruodžio 6 d. sprendimas byloje Barber, Messeguė and Jabardo prieš Ispaniją, peticijos Nr. 146; 2001 m. kovo 20 d. sprendimas byloje Telfner prieš Austriją, peticijos Nr. 33501/9620, 2009 m. kovo 31 d. sprendimas byloje Natunen prieš Suomiją, peticijos Nr. 21022/04 ir kt.), o nacionalinėje teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-173/2014, 2K-80- 942/2015, 2K-283-746/2015, 2K- 496-746/2015, 2K-5-895/2016). Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismo padaryti nurodytų reikalavimų pažeidimai turėjo esminę reikšmę išsamiai išnagrinėti bylą ir paveikė teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo „Dėl teismą praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.5 ir 3.1.8 punktai).
2.2. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuteistasis atliko smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu, kurie sukėlė jai nesunkų sveikatos sutrikdymą, nėra pagrįsta išsamiu visų bylos aplinkybių ištyrimu bei neginčijamais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kvalifikavo nuteistojo veiksmus, pasireiškusius nukentėjusiosios įstūmimu į vonios kambarį, kaip nusikalstamą veiką, remdamasis klaidingai padaryta išvada, jog tarp sutuoktinių kilęs konfliktas buvo abipusis, kuris dėl kaltinamojo veiksmų peraugo į fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu ir peržengė įprasto nesutariančių sutuoktinių žodinio konflikto ribas. Šias išvadas pirmosios instancijos teismas padarė pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas šeiminių konfliktų dalyvių parodymus, jų patikimumą bei šių dalyvių elgesį turi vertinti itin rūpestingai (atsargiai), be kita ko, turi vertinti ir inicijuotų teisinių procesų motyvus bei tikslus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-317-719/2018 ir kt.).
2.3. Apeliaciniame skunde pažymima, jog pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios aktyvius veiksmus nuteistojo atžvilgiu vertino kaip provokuojančius, pasireiškusius tuo, kad išvykus policijos pirmojo ekipažo pareigūnams, nukentėjusioji vėl nuėjo pas nuteistąjį, nors policijos pareigūnams prižadėjo leisti nuteistajam ilsėtis, vėl primygtinai reikalavo pasiaiškinti dėl konflikto, įvykusio su jos dukra bei jos draugu, savo veiksmais - apliejimu vandeniu, spjūviu į veidą, provokavo nuteistąjį, nepaliko jo ramybėje, neleido jam miegoti. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistojo veiksmus vertino kaip nusikalstamus, pasireiškusius nukentėjusiosios išstūmimu iš kambario, kur jis miegojo ir jos įstūmimu į vonios kambarį, kur ji susilaužė ranką, nepagrįstai, nes nuteistojo veiksmai buvo nukreipti į gynybą, o ne puolimą ir šiais nuteistojo veiksmais buvo siekiama ne sužeisti nukentėjusiąją, o išvengti tolimesnio nukentėjusiosios puolimo ir izoliuoti ją uždaroje patalpoje tam, kad ji nesužalotų nuteistojo. Apeliantas taip pat pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas tiek nuteistojo, tiek nukentėjusios elgesį, netyrė ir skundžiamame nuosprendyje nepasisakė dėl nukentėjusiosios inicijuotų teisinių procesų motyvų bei tikslų. Pažymima, jog iki įvykio nukentėjusioji ir nuteistasis nesutarė dėl nukentėjusiosios dukters auklėjimo skyrybų fone, o nukentėjusioji du kartus inicijavo policijos pareigūnų iškvietimą dėl smurto artimoje aplinkoje bei ketino susidariusią situaciją išspręsti per advokatus. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, kad nuteistasis ir nukentėjusioji ketina skirtis, o nukentėjusioji šiuo atveju yra suinteresuota jai palankia bylos baigtimi. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios parodymus apie įvykio aplinkybes vertino kaip nuoseklius ir patikimus, nepaisant to, kad nukentėjusiosios nurodyta aplinkybė dėl sudavimo per veidą nepasitvirtino.
2.4. Apeliaciniame skunde analizuojami byloje esantys garso įrašai, kuriose užfiksuotos įvykio aplinkybės, kurias nurodė nukentėjusioji. Apeliantas pažymi, jog nukentėjusioji, bendraudama su policijos pareigūnais apie įvykį, nebuvo išsigandusi, sutrikusi ar pasimetusi. Apeliantas taip pat skunde analizuoja tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžio metu nukentėjusiosios duotus parodymus ir pažymi, jog nukentėjusioji, duodama parodymus teismo posėdžio metu, jau neigė, kad ji buvo užėjusi į kambarį, kuriame nuteistasis miegojo, o jos pastūmimų ir nukritimų skaičius išaugo nuo 1 iki 3 kartų, taip pat ji teigė, kad sulūžus rankai, ji buvo afekto būsenoje, nors iš skambučio Bendrajam pagalbos centrui garso įrašo matyti, kad jos balsas buvo labai ramus. Rami nukentėjusioji buvo ir atvykus policijos pareigūnams. Be to, apeliantas pažymi, jog teismo posėdžio metu nukentėjusioji, duodama paaiškinimus, nurodė ir naujų įvykio aplinkybių, kaip, kad įvykio metu sudužo klozetas bei tai, kad kai ją švystelėjo ant žemės, ji laikė vonios durų rankeną, o nuteistasis ją klebeno. Nukentėjusioji taip pat nurodė aplinkybes, kurių nebuvo nurodžiusi ikiteisminio tyrimo metu, t. y. jog tarp jos ir nuteistojo vyko grumtynės koridoriuje, nuteistasis bandė ją įkišti į spintą, pastoviai grūdo į vonios kambarį ir ji ne vieną kartą krito. Nukentėjusioji nurodė, kad tada, du kartus įgrūsta į vonios kambarį, ji rankos nesusilaužė, bet pasikėlė ir vėl ėjo prie nuteistojo. Spjovė jam į veidą, tada nuteistasis vėl ją grūdo į vonios kambarį. Į gynėjo klausimą, ar ji visus tris kartus nukrito pastumta, nukentėjusioji patvirtino, kad visus tris kartus ji nukrito, o į gynėjo klausimą, iš kur nukentėjusioji žino, kad jai nukritus ir susilaužius ranką, nuteistasis laikė rankeną, ji atsakyti negalėjo. Taigi, apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nukentėjusiosios parodymus kaip patikimus, nes iš nukentėjusiosios duotų parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdžio metu negalima padaryti vienareikšmiškos išvados, kad jie buvo nuoseklūs ir logiškai patvirtinantys įvykio aplinkybes. Nukentėjusioji, duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, iš pradžių kaltino nuteistąjį tik jos pastūmimu, vėliau - pastūmimu ir smūgiu į veidą, o teismo posėdžio metu - tris kartus ją nubloškus ant vonios kambario grindų, iš kurių vieną kartą susižalojus ranką, bei vienu smūgiu į veidą. Be to, nukentėjusioji, nurodydama faktines aplinkybes apie savo atliktus veiksmus, ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad prieš atvykstant antram policijos ekipažui, ji santykius bandė aiškintis su nuteistuoju nuėjusi į jo kambarį, kur jis miegojo, o teismo posėdžio metu ji jau nurodė, kad į nuteistojo kambarį nėjo, nes buvo pažadėjusi policijai ir tik nuo kambario slenksčio laistė vandeniu nuteistąjį. Apelianto vertinimu, tokie nukentėjusiosios parodymai aiškiai prieštarauja 2021 m. sausio 17 d. Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuotiems duomenims, kurie buvo užfiksuoti praėjus beveik septynioms valandoms po įvykio. Taip pat iš foto lentelės Nr. 2, kurioje pavaizduotas namo, adresu (duomenys neskelbtini), miegamojo kambario bendras vaizdas, aiškiai matyti, kad nuo durų iki lovos, kur miegojo nuteistasis, yra pakankamai didelis atstumas ir iš tokio atstumo aplieti iš puoduko nuteistąjį yra neįmanoma. Teismo posėdžio metu nukentėjusioji teigė, jog po to, kai nuteistasis ją bloškė į vonios kambarį, ji nukrito ir laikė durų rankeną, o vėliau aiškino, kad nukrito visu ūgiu aukštielninka ir tik atsistojus laikė durų rankeną. Tai prieštarauja nuteistojo parodymams, kad jis, įstūmęs nukentėjusiąją į vonios kambarį, iš kitos pusės laikė durų rankeną tam, kad ji neišeitų iš vonios, o pajutęs, kad ji rankenos nebelaiko, greitai nubėgo į dirbtuves ir užsirakino.
2.5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuketėjusiosios parodymai dėl susižalojimo mechanizmo visiškai neatitinka jos pačios ir nuteistojo parodymų bei prieštarauja elementariai logikai, nes, apelianto vertinimu, negalima vienu metu nukristi visu ūgiu, juo labiau, kad vonios kambaryje net nebuvo vietos, ir tuo pačiu laikyti durų rankeną bei stumti duris, kad jos atsidarytų. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šiuos nuteistojo gynėjos argumentus, nepateikė jokios motyvacijos, kaip nusprendė, kad vonios kambarys yra pakankamai didelis ir kodėl remiasi būtent nukentėjusiosios paaiškinimu, jog po to, kai ji parkrito, ji atsistojo ir klibino duris. Pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai sprendė, kad šie nukentėjusiosios parodymai atitinka kaltinamojo parodymus, jog jis, pastūmęs nuketėjusiąją į vonios kambarį, dar kurį laiką laikė durų rankeną ir ją paleido tik tada, kai pajuto, jog nukentėjusioji jos nebelaiko. Kaip matyti iš šių parodymų, jie yra prieštaringi vieni kitiems. Nukentėjusioji teigia, jog iš karto po stūmimo durų rankenos nelaikė, nes iš karto nukrito ir susilaužė ranką, o nuteistojo teigimu, ji po stūmimo laikė rankeną, o kai ją paleido, nuteistasis iš karto pasišalino. Tokiu būdu, pirmosios instancijos teismas išvadas apie priežastinio ryšio egzistavimą nustatė remdamasis prieštaringais įrodymais ir šių prieštaravimų byloje nepašalino.
2.6. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino nuteistojo parodymus kaip nepatikimus, nors nuteistasis duodamas parodymus buvo nuoširdus ir tai patvirtina jo parodymų nuoseklumas, išsamumas ir savanoriškumas. Viso proceso metu nuteistojo pozicija buvo nuosekli, atvira ir nuoširdi. Be to, ji nebuvo paneigta ir bylos duomenimis, todėl pirmosios instancijos teismui nebuvo jokio pagrindo jais netikėti. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, nesivadovaudamas bylos duomenų visuma, o tik tendencingai išrinkdamas nenuoseklius, nekonkrečius, nepatikimus ir neobjektyvius duomenis bei tuo pagrįsdamas nuteistojo kaltę pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą, padarė esminį BPK nuostatų, reglamentuojančių įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis), pažeidimą. Teisminėje praktikoje kaltinamojo parodymų pripažinimas neatitinkančiais tikrovės pripažintinas esminiu BPK pažeidimu, jei šių parodymų turinys nebuvo paneigtas, įvertinus kitų byloje ištirtų įrodymų visumą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-529/2014).
2.7. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog nukentėjusiosios pastūmimas į vonios kambarį sąlygojo jos parkritimą ir rankos sulaužymą, t. y. tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijęs su dėl šio veiksmo nukentėjusiajai kilusiais padariniais. Pažymima, jog specialisto išvadoje nėra tiksliai nustatyta, kokiu trauminiu poveikiu nukentėjusiajai buvo sulaužyta ranka, nes šiuo atveju galėjo būti ir nelaimingas atsitikimas. Specialisto išvados 1 punkte nurodoma, kad sužalojimas padarytas kietu buku daiktu, kuris specialisto nėra individualizuotas, darant tikėtiną išvadą, jog sužalojimas padarytas su pagreičiu, atsiremiant delnu nugriuvus. Tikėtinų išvadų įrodomoji reikšmė yra mažesnė, tačiau teismas tokia išvada gali grįsti baudžiamojoje byloje daromas išvadas, jei tokiomis išvadomis įrodinėjamos bylos aplinkybės yra nustatomos įvertinus ir kitus bylos įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20-507/2015, 2K-110-1073/2020). Nagrinėjamoje byloje Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvados pirmosios instancijos teismas nevertino kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste kartu su nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymais. Teismas nepagrįstai atmetė nuteistojo gynėjo argumentus dėl nelaimingo atsitikimo galimybės, nukentėjusiajai paslydus ant šlapių vonios grindų, nes ir pati nukentėjusioji teigė, jog iš vonios kambario pylė vandenį į puoduką ir iš jo laistė nuteistąjį, todėl pirmosios instancijos teismas klaidingai sprendė, jog vienintelis objektyviai įmanomas nukentėjusiosios susižalojimo mechanizmas yra jai nugara visu ūgiu nukritus ant vonios grindų. Tokiu būdu nėra objektyviais ir neginčijamais įrodymais paneigta nuteistojo iškelta versija, kad nukentėjusioji susižalojo dėl nelaimingo atsitikimo, jai paslydus ant šlapių grindų ir atsitrenkus į kietą buką daiktą (galimai į klozetą), o vėliau dėl šio įvykio apkalbėjo nuteistąjį. Juo labiau, kad byloje nenuginčytais įrodymais patvirtinta, kad nukentėjusioji iki įvykio be pagrindo jau bandė apkalbėti nuteistąjį rankų sužalojimo.
2.8. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nuteistojo kaltės klausimą, formaliai vadovavosi abstrakčia nuostata, jog nuteistasis, būdamas fizikai stipresnis už nukentėjusiąją, pasirinkdamas smurtinį veikimo būdą, panaudoto smurto lokalizaciją, suvokė, kad jo veiksmai pavojingi nukentėjusiosios sveikatai, kad dėl jų nukentėjusioji gali patirti sužalojimus ir nors tokių pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms atsirasti, t. y. veikė netiesiogine tyčia. Tačiau, apelianto vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo padarytos išvados neatitinka nuteistojo veiksmų suvokimo, jų atlikimo motyvo ir tikslo bei prieštarauja pačios nukentėjusiosios parodymams. Visų pirma, nuteistojo veiksmo (įstūmimas nukentėjusiosios į vonios kambarį) tikslas buvo nutraukti nukentėjusiosios smurtinius veiksmus ir taip ją laikinai izoliuoti, siekiant pasišalinti į dirbtuves. Tai, kad nukentėjusioji paslydo ir susilaužė ranką nei nuteistasis, nei nukentėjusioji nenumatė ir negalėjo numatyti.
2.9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad šiuo atveju nebuvo būtinosios ginties aplinkybių, nepagrįstai sprendė, jog netikėtumo faktoriaus nuteistajam nebuvo, nes tarp jo ir nukentėjusiosios įvyko susistumdymas, o nuteistasis buvo fiziškai stipresnis. Nors teismas ir pripažino, kad nukentėjusioji nuteistojo atžvilgiu atliko tam tikrus veiksmus (apipylė jį vandeniu, spjovė jam į veidą), tačiau nepagrįstai sprendė, kad šie veiksmai nebuvo tokie, kurie keltų realią grėsmę kaltinamojo sveikatai ir gyvybei, dėl ko buvo būtinybė ją pastumti į vonios kambarį tokia jėga, kaip nurodė nukentėjusioji, kuri sąlygojo jos kritimą ir rankos lūžį. Be to, apeliantas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas būtinosios ginties nebuvimą nepagrįstai grindė ir tuo, kad tarp sutuoktinių kilęs konfliktas buvo abipusis, kuris dėl kaltinamojo veiksmų peraugo į fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu ir peržengė įprasto nesutariančių sutuoktinių žodinio konflikto ribas, todėl nuteistojo veiksmus pripažino smurtiniais ir nusikalstamais bei užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę. Tokias išvadas teismas padarė neatsižvelgdamas į byloje nustatytas faktines aplinkybes, kad pati nukentėjusioji savo aktyviais smurtinio pobūdžio veiksmais išprovokavo nuteistojo veiksmus. Iš bylos aplinkybių matyti, jog nukentėjusiosios veiksmai buvo puolamojo pobūdžio, nes buvo nukreipti į nuteistąjį ir bet kada galėjo vėl peraugti į fizinį smurtą jo atžvilgiu. Nuteistojo veiksmai - sugriebimas nukentėjusiosios už rankų ir įstūmimas į vonios kambarį - aiškiai buvo ginamojo pobūdžio, nes jie buvo nukreipti į fizinio smurto, kuris šiuo atveju realiai galėjo pasireikšti draskymusi, užkardymą bei nukentėjusiosios laikiną izoliavimą, kad nuteistasis suspėtų užsirakinti dirbtuvėse. Pagal susiformavusią teismų praktiką, kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Šiuo atveju nukentėjusiosios kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad ji vėl kėsinosi apdraskyti nuteistąjį veido srityje ir tas kėsinimasis realiai buvo pradėtas, tačiau jo buvo išvengta sugriebus nukentėjusiosios rankas ir įstūmus ją į vonios kambarį, nes pirmą kartą nuteistasis to padalyti nespėjo ir buvo apdraskytas.
2.10. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, jog nuteistojo parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje neatitinka kitų byloje išnagrinėtų įrodymų, neįvertino tai, kad tai yra netiesioginiai įrodymai, o nukentėjusiosios parodymai, kaip tiesioginiai įrodymai, nėra įvertinti jų patikimumo aspektu. Tinkamas nukentėjusiosios parodymų įvertinimas galėjo esmingai pakeisti teismo išvadas, todėl yra pagrindas teigti, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus ir šis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 1 d. nutartis Nr. 2K-82/2005).
Šalies argumentai
2.11. Apeliaciniame skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas nepaneigė nukentėjusiosios sužalojimo tikimybės jai paslydus, todėl laikytina, kad nėra neginčijamai įrodyta, kad nesunkus sveikatos sutrikdymas padarytas dėl nukentėjusiosios įstūmimo, be to, nėra neginčytinai nustatyta ir tai, kad tai įvyko iš karto po įstūmimo. Šios aplinkybės, atsižvelgiant į kaltininko tyčios apibrėžtumą, buvo lemiamos sprendžiant baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą. Ikiteisminio tyrimo metu specialistas išvadoje nepateikė atsakymo, ar nukentėjusiajai padarytas rankos lūžis yra nukritimo pastūmus, ar nukritimo paslydus pasekmė. Pirmosios instancijos teismas pats savarankiškai jokių veiksmų byloje neatliko, nors turėjo atlikti ir išsiaiškinti, ar nukentėjusiosios nurodytas susižalojimo mechanizmas buvo objektyviai įmanomas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, neturėdamas jokių objektyvių duomenų apie vonios kambario dydį, spėjimo būdu sprendė, jog jis yra erdvus, todėl nukentėjusioji galėjo jos nurodytu būdu nukristi ir susižaloti ranką. Pažymima, kad kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai. Šis principas įpareigoja, išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K- 315/2012, 2K- 510/2012, 2K-532/2012, 2K-269/2013).
2.12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesvarstė BK 37 straipsnio taikymo galimybės ir A. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, pripažindamas A. B. kaltu ir taikydamas jam baudžiamąją atsakomybę, neatsižvelgė į jo kaltės turinį, jos formą, rūšį, veikos motyvus, tikslus, kurie turi didelį reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K- 413-895/2016, 2K-231-976/2017). Būtent šiuo atveju subjektyviojo kriterijaus tinkamas nenustatymas turėjo esminę reikšmę neteisingo nuosprendžio priėmimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-788/2017). Atsižvelgiant į nuteistojo atliktą nukentėjusiosios pastūmimą bei jo atlikimo aplinkybes ir priežastis bei teismo išvadą, kad A. B. netiesiogine tyčia padarė tą veiksmą, veika nors formaliai ir atitiko BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau ji nebuvo tokia pavojinga, kad užtrauktų jam baudžiamąją atsakomybę. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011 2K- 416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413- 895/2016, 2K-93-788/2017).
2.13. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.
3. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusioji ir jos atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir teisinės išvados
Apeliacinis skundas tenkintinas
4. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apygardos teismui pateiktu apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. nuosprendį ir A. B. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Netenkinus šio prašymo, prašoma pripažinti, kad nuteistasis A. B. įvykio metu veikė esant būtinosios ginties sąlygomis bei jos ribų neperžengė ir, remiantis BK 28 straipsnio 2 dalimi, baudžiamąją bylą nutraukti. Netenkinus šio prašymo, prašoma atleisti A. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 37 straipsnį.
5. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas nekaltumo prezumpcijos principas: asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Šis principas taip pat įtvirtintas BPK 44 straipsnio 6 dalyje. Sudėtinė nekaltumo prezumpcijos principo dalis yra in dubio pro reo principas – taisyklė, pagal kurią abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti. Aiškinant in dubio pro reo principo turinį, paprastai neribojamas bylos aplinkybių, reiškinių ar faktų, dėl kurių gali kilti abejonės, aiškinamos kaltinamojo naudai, sąrašas. Abejonės gali kilti dėl bet kurių bylos elementų: dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių buvimo, dėl teisinių veikos požymių (nusikalstamos veikos sudėties elementų ar požymių, kitų nusikalstamos veikos kvalifikavimui reikšmingų aplinkybių) buvimo, dėl sąlygų, būtinų duomenų pripažinimui įrodymais, buvimo; dėl atskirų įrodymų patikimumo ir jų įrodomosios reikšmės; įrodymų visumos pakankamumo nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltumui konstatuoti ar kitų nagrinėjant bylą sprendžiamų klausimų. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Pažymėtina ir tai, kad abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-30-689/2018 ir kt.).
6. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą ir iš naujo įvertinęs visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, neturi pagrindo daryti neabejotinos išvados, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, jame nurodytais būdais A. B. nesunkiai sutrikdė sutuoktinės B. Z. sveikatą, t. y. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte.
7. Vertinant baudžiamojoje byloje iš karto po įvykio surinktus pirminius duomenis, matyti, kad nukentėjusioji B. Z. įvykio dieną į Bendrąjį pagalbos centrą kreipėsi du kartus. Iš BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų nustatyta, kad 2021 m. sausio 17 d., 01.19 val., gautas pirmasis pranešimas, kad namuose tarp pranešėjos (B. Z.) ir jos vyro yra konfliktas, jis puola muštis (t. 1., b. l. 30, 33-34, 45-47). Pagal šį iškvietimą į įvykio vietą atvyko policijos pareigūnai Deividas Bernotas ir Paulius Šveikauskas. Liudytojas Deividas Bernotas teismo posėdyje parodė, kad iškvietimas dėl galimo smurto artimoje aplinkoje nepasitvirtino, nurodė, kad buvo šeimyninis konfliktas. Liudytojas Paulius Šveikauskas teisme nurodė, kad atvykus pareigūnams, moteris pasakė, kad konflikto metu ją vyras sugriebė už abiejų rankų. Abu liudytojai policijos pareigūnai teisme nurodė, kad ant A. B. kūno matėsi smulkūs nubrozdinimai, galimai padaryti nagais, tuo tarpu, nors moteris aiškino, kad prieš ją vyras naudojo smurtą, moteriai parodžius abiejų rankų dilbius, smurto požymių nebuvo. Taigi, iš šių duomenų matyti, kad nors nukentėjusioji kreipėsi į Bendrąjį pagalbos centrą, nurodydama, kad prieš ją smurtauja vyras, atvykus policijos pareigūnams, smurto jos atžvilgiu faktas nebuvo nustatytas, priešingai – smurto žymės matėsi tik ant sutuoktinio. Liudytojas Deividas Bernotas nurodė, kad A. B. buvo priėjęs prie pareigūnų ir paprašė, kad žmona pažadėtų prie jo nelįsti ir kad jie eis į skirtingus kambarius, moteris patvirtino, kad konfliktų nebus. Iš BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų nustatyta, kad B. Z. į Bendrąjį pagalbos centrą kreipėsi antrąjį kartą tos pačios dienos 04.59 val., nurodydama, kad prieš valandą ją pastūmė vyras, ji krito ir susilaužė ranką (t. 1, b. l. 5).
8. A. B. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jis nukentėjusiąją B. Z. į vonią įstūmė norėdamas ją izoliuoti nuo savęs ir apsiginti nuo tolimesnių jos veiksmų jo (A. B.) atžvilgiu - vandens laistymosi ar spjaudymosi, tačiau byloje nenustatyta, kad būtent dėl A. B. pastūmimo B. Z. nukrito ant grindų ir susižalojo ranką. Teismo posėdyje A. B. nurodė, kad jis bėgo nuo nukentėjusiosios per visą butą, tada jis ją įstūmė į vonios kambarį, kad turėtų laiko nubėgti į dirbtuves ir užsirakinti. Kaip nurodė nuteistasis, jis ją įstūmė į vonios kambarį paėmęs už rankų, veidas į veidą, laikė duris, kol B. Z. nepaleido durų rankenos. Ji bandė atidaryti duris, o nuteistasis durų rankeną laikė tol, kol ji nepaleido durų rankenos, tada jis iš karto pabėgo, užsirakino kambaryje. Tuo tarpu, nukentėjusioji B. Z. teisme nurodė, kad A. B. sviedė ją į vonios kambarį, o ji po savimi pasikišo ranką ir krisdama aukštielninka nugara į vonios kambarį susilaužė ranką. Teisme ji nurodė, kad tada ji pakilo, šūktelėjo ir pabandžiusi atidaryti duris pamatė, kad durys neatsidaro, suprato, kad Anatolijus greičiausiai duris laiko. Taigi, nukentėjusioji teisme teigė, jog iš karto po to, kai A. B. ją įstūmė į vonios kambarį, ši nukrito ant grindų ir susižalojo ranką, o nuteistasis nurodė, kad po įstūmimo nukentėjusioji kurį laiką stūmė duris, norėdama išeiti, o A. B. duris laikė ir neleido jai išeiti, durų rankeną paleido tik tuo metu, kai durų rankeną paleido B. Z.. Šiuo atveju, ir nukentėjusioji, ir nuteistasis patvirtino aplinkybę, kad po nukentėjusiosios įstūmimo į vonios kambarį durys buvo uždarytos, nukentėjusioji bandė išeiti, o A. B. laikė durų rankeną, kad ji neišeitų, kas patvirtina nuteistojo A. B. teiginius, kad jis B. Z. į vonią įstūmė norėdamas ją izoliuoti nuo tolimesnių jos smurtinių veiksmų jo atžvilgiu. Tačiau, nagrinėjamu atveju, įvertinus byloje surinktus duomenis, nenustatytas priežastinis ryšys tarp A. B. veiksmų (B. Z. įstūmimo į vonios kambarį) ir kilusių padarinių – B. Z. rankos sužalojimo.
9. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios B. Z. parodymus viso proceso metu, nustatė, kad parodymai esminėse detalėse buvo nuoseklūs. Apygardos teismo vertinimu - priešingai, nukentėjusiosios parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, todėl pagrindo jais vadovautis nėra. Pirmiausia, pažymėtina, jog B. Z. ikiteisminio tyrimo metu į antrąjį iškvietimą atvykusiems policijos pareigūnams nurodė, kad tarp jos ir A. B. vėl kilo žodinis konfliktas, jis pradėjo ją ir jos vaikus įžeidinėti. Tuomet jis nuėjo į savo kambarį, o ji atėjo pas jį į kambarį dar norėdama pasikalbėti. Tuo tarpu, duodama parodymus teismo posėdyje, ji nurodė, kad policininkams buvo žadėjusi, kad neis į miegamąjį, todėl ir nėjo, nuteistąjį laistė vandeniu tik nuo miegamojo slenksčio. Taip pat pažymėtina, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, kad A. B. ją pastūmė vieną kartą, tuo tarpu, teisme nukentėjusioji nurodė, kad pastumta buvo kokius 3 kartus. Nors apylinkės teismas šias aplinkybes laikė neesminėmis, apygardos teismo vertinimu, jos laikytinos svarbiomis ir reikšmingomis, nustatant nukentėjusiosios parodymų patikimumą. Apeliaciniame skunde teisingai pažymėta, jog šeiminių konfliktų dalyvių parodymai, jų patikimumas bei šių dalyvių elgesys turi būti vertinamas itin rūpestingai ir atsargiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji teigė, kad A. B., stumdamas ją, vieną kartą delnu sudavė jai per veidą, tačiau teisme nukentėjusioji papildomai nurodė aplinkybę, kad kai jis jai vožė į veidą, jai nuskrido akiniai, po įvykio ji turėjo keisti akinius. Taigi, matyti, kad nukentėjusioji teisminio nagrinėjimo metu pateikė ir naujų aplinkybių, kurių prieš tai nebuvo nurodžiusi. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino nukentėjusiosios parodymus kaip patikimus, nes nukentėjusiosios duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje nebuvo nuoseklūs ir išsamūs.
10. Skundžiamame nuosprendyje teismas atmetė versiją, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati paslydusi ant šlapių grindų, motyvuodamas tuo, kad tokių aplinkybių nenurodė nei nukentėjusioji, nei atvykusiems pareigūnams nurodė A. B.. Apygardos teismo vertinimu, vien tai, kad konfliktuojančios pusės nekėlė tokios versijos, jog nukentėjusiosios kritimą galėjo sąlygoti šlapios grindys, neleidžia daryti vienareikšmiškos išvados, kad nukentėjusioji negalėjo paslysti ant šlapių grindų ir nugriūti bei tokiu būdu susižaloti ranką. Pažymėtina, kad nukentėjusioji teismo posėdyje pati patvirtino, kad ji prisipylė vandens vonioje, o paklausta, ar ant vonios grindų buvo vandens, to nei patvirtino, nei paneigė. Be to, iš 2021 m. sausio 17 d. įvykio vietos apžiūros protokolo matyti, kad grindys yra nešvarios, galimai šlapios, prie vonios durų padėta valymo šluota (t. 1, b. l. 16-18). Atsižvelgtina ir į tai, kad įvykio metu lauke buvo daug sniego, tą patvirtina byloje esantys policijos pareigūnų pateikta „Bodycam“ vaizdo įrašų medžiaga, todėl vonios grindys galėjo būti šlapios ir dėl iš lauko su batais prinešto sniego. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, neatmestina nelaimingo atsitikimo tikimybė, kad vonios grindys įvykio metu galėjo būti šlapios ir ant jų nukentėjusioji galėjo paslysti jau po to, kai ji A. B. buvo įstumta į vonios kambarį, bandydama atidaryti duris ir pan.
11. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad baudžiamojoje byloje yra Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialisto išvada Nr. 6242/2021 (01), kurioje yra užfiksuoti nesunkų sveikatos sutrikdymą atitinkantys B. Z. kūno sužalojimai, t. y. kairio alkūnkaulio ir stipinkaulio apatinio trečdalio lūžis, kurie, labiausiai tikėtina, padaryti nugriuvus ir atsirėmus kaire plaštaka į kietą pagrindą, su pagreičiu ar be jo (t. 1, b. l. 45-47). Vis dėlto, teismui kyla abejonių, kad šie sužalojimai buvo padaryti A. B. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis. Taigi, turint omenyje tai, kad nukentėjusiosios ir apelianto santykiai yra konfliktiški, todėl jie gali vienas kitą apkalbėti, taip pat šioje baudžiamojoje byloje esant abejonių dėl faktinių nusikalstamos veikos aplinkybių ir dėl atskirų įrodymų (nukentėjusiosios parodymų) patikimumo, kurių neįmanoma pašalinti, vadovaujantis in dubio pro reo principu, teismui kilusios abejonės aiškinamos A. B. naudai, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
12. BPK 115 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą, jeigu kaltinamasis išteisinamas, nes nėra nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinčios veikos. Šiuo atveju civilinis ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka. Nagrinėjamu atveju, kadangi yra priimamas išteisinamasis nuosprendis, Vilniaus teritorinės ligonių kasos baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 329 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
nuteistojo A. B. gynėjos advokatės Loretos Paulavičienės apeliacinį skundą tenkinti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. vasario 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį.
A. B. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą išteisinti, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo pažymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
A. B. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – panaikinti.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį dėl gydymo išlaidų palikti nenagrinėtą (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).
Nuosprendžiui įsiteisėjus, byloje esančias kompaktines plokšteles su vaizdo ir garso įrašais, palikti saugoti prie šios baudžiamosios bylos.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.