Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Jurgio Kiškio, teisėjų Danutės Giačaitės ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Jūratei Vaškevičiūtei, Rolandai Bučmienei, dalyvaujant prokurorei Linai Svidinskaitei-Ridikei, nuteistajam G. V., nuteistųjų A. N. ir G. V. gynėjui advokatui Mindaugui Vagoniui, nukentėjusiajam E. P., nukentėjusiųjų E. Č., D. M. ir E. P. atstovui advokatui Artūrui Baužai,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, pagal nuteistųjų A. N., G. V. bei jų gynėjo advokato Arūno Totoraičio apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio, kuriuo A. N. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 str. 2 d. ir nubausta laisvės atėmimu 4 metams, G. V. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal BK 182 str. 2 d. – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, pagal BK 300 str. 3 d. – laisvės atėmimu 9 mėnesiams, pagal BK 182 str. 1 d. – areštu 80 parų, pagal BK 222 str. 1 d. – areštu 80 parų. Vadovaujantis BK 63 str. 1 ir 4 dalimis, 65 str. paskirtos bausmės subendrintos jas dalinai sudedant ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 10 mėnesių. G. V. atžvilgiu pritaikytas BK 75 str. ir bausmės vykdymas atidėtas 2 metams, įpareigojant G. V. bausmės vykdymo atidėjimo metu dirbti, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, per du metus atlyginti nusikaltimu padarytą turtinę žalą.

Civiliniai ieškiniai patenkinti: iš A. N. ir G. V. solidariai priteista 22300,74 Eur nukentėjusiajam E. P., iš A. N. priteista D. M. 17377,20 Eur, E. B. 6371,64 Eur, Z. L. 16797,96 Eur, A. G. 770,39 Eur, V. S. 173,77 Eur nusikaltimais padarytai žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

kad A. N., a.k. (duomenys neskelbtini) nuteista pagal BK 182 str. 2 d. už tai, kad apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, o būtent: ji laikotarpiu nuo 2012 vasario 21 d. iki 2012 kovo 23 d., bute, (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo namuose, (duomenys neskelbtini), bei UAB „R“ patalpose (duomenys neskelbtini), veikdama kartu su UAB „R“ direktoriumi G. V., pastarajam įmonės vardu su nukentėjusiuoju sudarius fiktyvias paslaugų teikimo sutartis dėl konsultacijų teikimo verslo klausimais, aiškiai suvokiant, kad tokių paslaugų UAB „R“ neteikia, reikiamų specialistų neturi, ji kaip UAB „R“ konsultantė, apgaule t.y. piktnaudžiaudama nukentėjusiojo E. P. pasitikėjimu, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį ir psichologiškai įbaugindama asmenį dėl tariamai jam gresiančių nelaimių, teikdama konsultacijas už gyvenimo sutvarkymą, sielos išvalymą, užkalbėjimų nuėmimą, sėkmę nešančių amuletų ir kitų atributų užkalbėjimą, aiškiai suvokdama, kad tokių paslaugų suteikti negali, iš E. P. ne mažiau kaip per 4 kartus apgaule įgijo 77 000 Lt, ir sūnaus G. V. naudai 60 000 litų vertės nukentėjusiajam priklausiusį automobilį „Land Rover Range Rover Sport“, kurį 2012-08-03 grąžino nukentėjusiajam, tačiau realiai žadėtų paslaugų nesuteikė, likusių pinigų negrąžino, su nukentėjusiuoju ryšius nutraukė, tokiu būdu apgaule savo, ir G. V. vadovaujamos UAB „R“ naudai įgijo 77 000 Lt, tokiu būdu padarydama E. P. 77 000 Lt turtinę žalą.

Be to, nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos, iki 2012 m. birželio mėn., tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos bute, (duomenys neskelbtini), restorane „P“, esančiame (duomenys neskelbtini), prie prekybos centro „IkI“, (duomenys neskelbtini), apgaule t.y. piktnaudžiaudama nuketėjusiosios pasitikėjimu, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį, psichologiškai įbaugindama asmenį dėl tariamai jam gresiančių nelaimių, baugindama nukentėjusiąją prakeikimu ir invalidumu, už sėkmę nešančių amuletų ir kitų atributų užkalbėjimą, už apeigas, turinčias pagerinti gyvenimą, aiškiai suvokdama, kad tokių paslaugų suteikti negali, iš E. B. per 3 kartus įgijo 22 000 litų, tačiau realiai paslaugų nesuteikė, pinigų negrąžino, su nukentėjusiąja ryšius nutraukė, tokiu būdu apgaule savo ir UAB „R“ naudai įgijo 22 000 Lt sumą, tokiu būdu padarydama E. B. 22 000 Lt turtinę žalą,

Be to, ji, laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos, iki 2012 m. birželio, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos, bute, (duomenys neskelbtini), apgaule t.y. piktnaudžiaudama nukentėjusiosios pasitikėjimu, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį, psichologiškai įbaugindama D. M. dėl tariamai jos šeimai gresiančių nelaimių, už sėkmę nešančių ir gyvenimo kokybę gerinančių amuletų gaminimą ir užkalbėjimą, aiškiai žinodama, kad tokios paslaugos suteikti negali, iš D. M. per 4 kartus įgijo 60 000 litų sumą, tačiau realiai paslaugų nesuteikė, pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule UAB „R“ naudai įgijo 60 000 Lt sumą, tokiu būdu padarydama D. M. 60 000 Lt turtinę žalą.

Be to, nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 29 d. iki 2012 m. birželio 30 d., bute, (duomenys neskelbtini), nukentėjusiosios namuose (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) rajone, bei (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybėje, apgaule t.y. piktnaudžiaudama nukentėjusiosios pasitikėjimu, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį, psichologiškai įbaugindama asmenį dėl tariamai jam gresiančių nelaimių, teikdama konsultacijas dėl sveikatos gerinimo, išvalymo nuo blogio, sėkmę nešančių amuletų vandens, miltų, druskos užkalbėjimą, sėkmingo verslo mokymus, aiškiai žinodama, kad tokių paslaugų suteikti negali, per kelis kartus iš Z. L. įgijo 178 000 litų, iš kurių savanoriškai 120 000 litų grąžino nukentėjusiajai, tačiau realiai paslaugų nesuteikė, likusių pinigų negrąžino, su nukentėjusiąja ryšius nutraukė, tokiu būdu apgaule UAB „R“ naudai įgijo 58 000 Lt, padarydama Z. L. 58 000 Lt turtinę žalą.

Be to, A. N. 2012 m. birželio 5 d., bute, (duomenys neskelbtini), apgaule t.y. piktnaudžiaudama nukentėjusiosios pasitikėjimu, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį, už konsultaciją gyvenimo pagerinimo klausimais, aiškiai suvokdama, kad tokios paslaugos suteikti negali, iš V. S. įgijo 600 Lt, tačiau realiai paslaugų nesuteikė, pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo 600 Lt, tokiu būdu padarydama V. S. 600 Lt turtinę žalą.

Be to, 2012 m. birželio mėnesio pabaigoje, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytą dieną, (duomenys neskelbtini) apgaule t.y. piktnaudžiaudama nukentėjusiosios pasitikėjimu, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį, už UAB „R“ (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybėje organizuojamus sėkmingo verslo mokymus, aiškiai žinodama, kad tokios paslaugos suteikti negali, iš A. G. tarpininkaujant D. M. įgijo 2360 Lt, tačiau realiai paslaugos nesuteikė, pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule savo naudai įgijo 2360 Lt, tokiu būdu padarydama A. G. 2360 Lt turtinę žalą.

G. V., a.k. (duomenys neskelbtini) nuteistas pagal BK 182 str. 2 d., 300 str. 3 d., 300 str. 3 d., 182 str. 1 d., 222 str. 1 d. už tai, kad apgaule savo ir kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę, o būtent: jis būdamas uždarosios akcinės bendrovės „R“ į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, laikotarpiu nuo 2012 m. vasario, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytos dienos iki 2012 m. kovo 23 d., veikdamas vieninga išankstine tyčia, kartu su motina A. N., perengdamas ir pasirašydamas tris fiktyvias verslo konsultacijų paslaugų teikimo sutartis su E. P., aiškiai suvokdamas, kad tokių paslaugų UAB „R“ neteikia, tokias funkcijas atliekančių specialistų neturi, UAB „R“ konsultantei A. N. bute, (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo namuose, (duomenys neskelbtini), bei UAB „R“ patalpose (duomenys neskelbtini), teikiant konsultacijas už gyvenimo sutvarkymą, sielos išvalymą, užkalbėjimų nuėmimą, sėkmę nešančių amuletų užkalbėjimą, aiškiai suvokiant, kad tokių paslaugų suteikti negali, iš E. P. ne mažiau kaip per 4 kartus įgijus 77 000 Lt ir brolio V. V. naudai 60 000 litų vertės automobilį „Land Rover Range Rover Sport“, kurį 2012-08-03 grąžino nukentėjusiajam, realiai žadėtų paslaugų nesuteikė, likusių pinigų negrąžino, tokiu būdu apgaule A. N. ir savo vadovaujamos UAB „R“ naudai įgijo 77 000 Lt, tokiu būdu padarydamas E. P. 77 000 Lt turtinę žalą.

Be to, jis būdamas uždarosios akcinės bendrovės „R“ į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, 2012 m. vasario mėn. tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, suklastojo dokumentus t.y. parengė ir pasirašė dvi 2012-02-23 paslaugų teikimo sutartis, kuria UAB „R“ įsipareigojo teikti verslo konsultacijas E. P., o pastarasis už tai sumokėjo 35 000 litų, nurodydamas aiškiai tikrovės neatitinkančius duomenis, kad UAB „R“ teiks konsultacijas verslo reikalais, nors tokia veikla UAB „R“ neužsiėmė, reikiamų specialistų neturėjo.

Be to, jis būdamas uždarosios akcinės bendrovės „R“ į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi, 2012 m. kovo mėn. tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku ir vietoje, suklastojo dokumentą t.y. parengė ir pasirašė 2012-03-22 paslaugų teikimo sutartį, kuria UAB „R“ įsipareigojo teikti verslo konsultacijas E. P., nurodydamas aiškiai tikrovės neatitinkančius duomenis, kad UAB „R“ teiks konsultacijas verslo reikalais, nors tokia veikla UAB „R“ neužsiėmė, reikiamų specialistų neturėjo, o pastarasis įsipareigojo sumokėti 60 000 litų, ko pasekoje, neturėdamas tokios sumos grynųjų pinigų perleido jam nuosavybės teisė priklausiusį 60 000 litų vertės automobilį „Land Rover Range Rover Sport“ G. V. broliui V. V..

Be to, jis nuo 2011-07-22 – 2012-09-10 būdamas uždarosios akcinės bendrovės „R“ į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi bei pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ reikalavimus, kurie nurodo, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ bei Lietuvos Respublikos Akcinių bendrovių įstatymo 37 str. 10 d., kuri nurodo, kad „Bendrovės vadovas atsako už: 1) bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą“, veikdamas išankstine tiesiogine tyčia, UAB „R“ išvengė turtinės prievolės – mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, o būtent: laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., į UAB „R“ apgaule t.y. į buhalterinę apskaitą neįtraukdamas visų mokėjimų (80010 Lt) gautų iš fizinių asmenų – E. P. 36550 Lt, E. B. 33500 Lt, A. G. 2360 Lt, V. S. 600 Lt, D. M. 7000 Lt, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (2002-03-05 Nr. IX-751) 71 str. 2 d., kurioje nurodo, kad „Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo neprivalo pateikti prašymo įregistruoti jį PVM mokėtoju bei už tiekiamas prekes (išskyrus į kitas valstybes nares tiekiamas naujas transporto priemones) ir (arba) teikiamas paslaugas šio Įstatymo nustatyta tvarka skaičiuoti PVM ir mokėti jį į biudžetą, jeigu bendra atlygio už vykdant ekonominę veiklą šalies teritorijoje patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas suma per metus (paskutinius 12 mėnesių) neviršijo 155 000 litų. PVM turi būti pradėtas skaičiuoti nuo to mėnesio, kurį minėta riba buvo viršyta“ bei to paties įstatymo 92 str. „PVM mokėtojais neregistruotų asmenų prievolės, susijusios su PVM mokėjimu“ 1 d. „apmokestinamasis asmuo, privalėjęs pateikti prašymą įregistruoti jį PVM mokėtoju pagal šio Įstatymo 71 straipsnį arba pagal 71¹ straipsnį, tačiau to nepadaręs, privalo laikydamasis šiame straipsnyje nustatytos tvarkos skaičiuoti ir mokėti į biudžetą PVM už prekes ir paslaugas, už kurias jis pagal šio Įstatymo nuostatas privalėtų skaičiuoti ir mokėti PVM būdamas PVM mokėtoju“, apgaule t.y. neįtraukęs į buhalteriją gautų pinigų sumoje 80010 Lt iš fizinių asmenų ir taip viršydamas neapmokestinamą pajamų PVM ribą, neskaičiavo pridėtinės vertės mokesčio 24634 Lt sumai, nors bendrovės pajamos, laikotarpiu nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 1 d., buvo didesnės negu 155000 Lt, tokiu būdu UAB „R“ naudai išvengė turtinės prievolės 24634 Lt sumai.

Be to, jis nuo 2011-07-22 – 2012-09-10 būdamas uždarosios akcinės bendrovės „R“ į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktoriumi bei pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 21 straipsnio „Atsakomybė už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą“ reikalavimus, kurie nurodo, kad „Už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“ bei LR Vyriausybės 2000 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179 patvirtintų „Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių” 9 punktą ( 2007-12-19 LVR nutarimo Nr. 1360 redakcija), kuris nurodo, kad „Ūkio subjektas gali išmokėti pinigus ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas (toliau vadinama – atskaitingas asmuo). Išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis. Atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, - nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Nepanaudotų pinigų grąžinimas įforminamas kasos pajamų orderiu“, laikotarpiu 2012-01-01 iki 2012-08-20 pažeidė: Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies „Reikalavimai buhalteriniai apskaitai“, kuriame nurodyta, kad “į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, nes į apskaitą neįtraukė mokėjimų pinigų, gautų iš E. P. 36550 Lt, E. B. – 35000 Lt, A. G. – 2360 Lt, V. S. – 600 Lt, D. M. 7000 (viso 80010 Lt) ir to paties įstatymo 12 straipsnio „Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių įforminimas ir registravimas“ 1 dalies, kurioje nurodyta, kad „Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais“, nes apskaitos dokumentais (kasos pajamų orderiais, pinigų priėmimo kvitais) nefiksavo pajamų, gautų iš minėtų fizinių asmenų, taip pat atskaitingo asmens A. N. 2012 m. liepos mėn. avansinėje apyskaitoje užfiksavo mokėjimą VŠĮ „P“ 1950 Lt už apartamentų nuomą be mokėjimą įrodančio dokumento, t.y. apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą UAB „R“ buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „R“ turto ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

Nuteistieji A. N., G. V. bei jų gynėjas advokatas Arūnas Totoraitis pateikė apeliacinius skundus, kuriuose prašo panaikinti Kauno apylinkės 2015 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį ir priimti jų atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Nuteistųjų gynėjo A. Totoraičio apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo nuosprendis neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nes teismas nepatikrino visų byloje esančių duomenų, nepašalino prieštaravimų, nepateikė pagrįstų motyvų dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo, neteisingai interpretavo faktines bylos aplinkybes, teismas apsiribojo vien akcentuodamas penkių suinteresuotų nukentėjusiųjų parodymus ir nepagrįstai apkaltino A. N. nesuteikus žadėtų įvairios magijos paslaugų už sutartą kainą. Gynėjo teigimu, byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad nukentėjusiesiems nebuvo suteiktos būrimo paslaugos. Teismas negali objektyviai įvertinti, ar magijos paslaugų teikėjas turi mokslo nepaaiškinamų galių, ar jis tiki tuo ką daro ir kaip tos fenomenalios jo galios pasireiškia, kokį poveikį daro magijos vartotojui, kadangi tam nėra mokslinio paaiškinimo, dėl šios priežasties magijos paslaugų negalima lyginti su kitomis įstatymo reglamentuojamomis paslaugomis.

Skunde nurodoma, kad teismas netinkamai įvertino bylos duomenis pripažindamas A. N. kalta dėl nukentėjusiųjų turto išviliojimo apgaule, nes byloje nėra įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, jog kaltinime išvardintos paslaugos nebuvo suteiktos ir A. N. netikėjo savo maginėmis galiomis, kad tokių paslaugų suteikti negali. Nenustačius apgaulės, tyčios suklaidinti, veika neatitinka BK 182 straipsnio aprašytos veikos požymių ir negali būti vertinama kaip civilinis deliktas. Taip pat teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus pripažindamas G. V. kaltu dėl E. P. turto įgijimo apgaule, nes nenustatyta jokių faktų, leidžiančių neginčijamai tvirtinti, jog sutarties sudarymo metu G. V. turėjo išankstinį ketinimą paimti iš nukentėjusiojo pinigus jau iš anksto žinodamas, kad jokių sutartų darbų nepadarys, t.y. turėjo tikslą jį apgauti, o esant sutartiniams santykiams, ginčai dėl netinkamo sutarties vykdymo šalių teisėtų interesų realizavimo turi būti sprendžiami civilinius santykius reglamentuojančių norminių aktų numatyta tvarka.

Nuteistieji nepripažino kaltės bei byloje pateikė įrodymus apie tai, kad paslaugos žmonėms buvo suteiktos, o prieš jų suteikimą nukentėjusieji buvo supažindinti su paslaugų kainomis bei niekas jų prievarta ar kitokiu neteisėtu būdu nevertė prieš jų valią dalyvauti jiems suteikiant konsultacijas, jie bet kuriuo metu tų paslaugų galėjo atsisakyti, tačiau to nepadarė.

Gynėjas A. Totoraitis skunde nurodo ir tai, kad teismas neteisingai interpretavo G. V. su nukentėjusiuoju E. P. sudarytų sutarčių faktines aplinkybes, t.y., jog sutartys buvo realiai tik išreikšti ketinimai, kurie liko nerealizuoti, teismas nepagrįstai nesivadovavo teismų praktika dėl BK 300 straipsnio taikymo. Jei dokumente įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių, toks dokumento suklastojimas nėra pavojinga veika baudžiamųjų įstatymų požiūriu, nes negali padaryti žalos reikšmingoms asmeninėms ar visuomeninėms vertybėms, taigi neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad UAB „R“ buvo inicijuoti mokestiniai patikrinimai, kurių metu nebuvo konstatuota mokestinių pažeidimų.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai A. N. pripažinęs kalta taikė realią laisvės atėmimo bausmę bei nepagrįstai teisiamosios atžvilgiu netaikė BK 75 straipsnio, t.y. bausmės vykdymo atidėjimo, motyvuodamas savo sprendimą tuo, jog teisiamoji baigiamosiose kalbose neprisipažino ir žadėjo įrodyti savo kaip ekstrasensės sugebėjimus televizijos laidoje. Apie kardomosios priemonės pakeitimą iš rašytinio pasižadėjimo neišvykti į suėmimą, teismas motyvų nepaaiškino. E. V. atžvilgiu teismas nepagrįstai taikė baudžiamąjį įstatymą, kadangi nesant nusikaltimo sudėties požymių, esant civiliniams santykiams galima tik deliktinė atsakomybė.

Nuteistasis G. V. savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ištyrė ir įvertino bylai reikšmingas aplinkybes, kad padarytos išvados yra nemotyvuotos, paremtos visapusiška byloje esančių duomenų analize, netiriant ir nesiaiškinant visos įrodomosios informacijos teisėtumo bei pagrįstumo. Apylinkės teismas nuosprendyje pažeidė ir netinkamai taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas, todėl nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir neteisingas.

G. V. ginčija, kad jo veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. sudėtis teigdamas, kad teismas nuosprendyje visiškai nedetalizavo kuo jo veiksmuose pasireiškė bendrininkavimas sukčiaujant stambiu mastu, t.y. neatskleidė jo priešingų teisei veiksmų sukčiaujant, nenurodė kvalifikavimo motyvų, o tuo pačiu visiškai nenurodė ir bendrininkavimo sudėties požymių. Nuteistasis teigia, kad tarp jo ir nukentėjusiojo susiklostė atlygintinų paslaugų teikimo santykiai. E. P. buvo teikiamos verslo konsultacijos, už kurias pagal pateiktas sąskaitas E. P. sumokėjo dalį lėšų, todėl įvertinus šias aplinkybes, akivaizdu, kad buvo susiklostę civiliniai teisiniai santykiai. LR CK 6.156 str. 1 d. įtvirtinanti sutarčių laisvės principą numato, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas, taip pat sudaryti ir šio kodekso nenumatytas sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Šiuo atveju, G. V. manymu, jis su E. P. laisva valia, pastarajam kreipusis į bendrovę, sudarė sutartį, kurioje laisva valia apsibrėžė teises ir pareigas. Paslaugos nukentėjusiajam buvo teikiamos realiai. Vien ta aplinkybė, jog į sudarytą sutartį E. P. iniciatyva neįrašytas bioenergetinių paslaugų teikimas – negalima vertinti kaip sukčiavimo, nes tai buvo atlikta sutarties šalių valia, E. P. to prašant.

Nuteistasis skunde pažymi, kad norint jo veiksmus pripažinti sukčiavimu, teismas turėjo konstatuoti, kad jis realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, o taip pat, jo susitarimą su A. N. veikti bendrai, bendrą tyčią sukčiauti E. P. atžvilgiu. Tačiau šiuo atveju pirmosios instancijos teismas šių bendrininkavimo požymių ne tik, kad nepagrindė, tačiau jų ir nenurodė. Taip pat pirmosios instancijos teismas neatskleidė G. V., kaip bendrininko vaidmens sukčiaujant.

Apeliaciniame skunde G. V. taip pat nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad jis atliko bent vieną iš BK 300 str. 1 d. dispozicijoje įvardytų alternatyvių veiksmų. Teigia, kad teismo išvada, kad sutartyse įrašydamas netikrus duomenis, suklastojo šiuos dokumentus, o suklastotus realizavo – visiškai nepagrįsta ir nelogiška. Aplinkybė, jog E. P. neturėdamas lėšų atsiskaityti perleido automobilį niekaip negali būti laikytinas LR BK 300 str. 3 d. nusikalstamą veiką kvalifikuojančiu požymiu. G. V. pažymi, kad turtą E. P. perdavė vykdydamas laisva valia sudarytą ir pasirašytą sutartį, kuri nėra suklastota.

Nuteistasis skundžia ir tą nuosprendžio dalį, kuria jis pripažintas kaltu pagal BK 182 str. 1 d. ir BK 222 str. pažymėdamas, kad teismas skaičiuodamas bendrovės pajamas rėmėsi ne buhalteriniais dokumentais, tačiau nukentėjusiųjų parodymais, o toks bendrovės pajamų nustatymo būdas yra visiškai nepagrįstas. Apeliantas pažymi, kad bendrovės finansinė veikla buvo tikrinama Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnų, tačiau jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, taip pat pažymi, kad teismas neatsižvelgė į tai, kad Z. L. 120 000 Lt buvo grąžinta ir nepagrįstai šias lėšas sumavo su bendrovės pajamomis. Bendrovė visais atvejais už suteiktas paslaugas išrašydavo sąskaitas, pinigų priėmimo kvitus. Visi gauti pinigai buvo apskaityti bendrovės buhalterinėje apskaitoje, tuo tarpu dalies nukentėjusiųjų nurodomų piniginių sumų bendrovė niekada nėra gavusi, o tokius nukentėjusiųjų veiksmus G. V. laiko kaip siekį pasipelnyti.

G. V. skunde pabrėžia, kad bendrovė niekuomet neslėpė savo gaunamų pajamų, visos pajamos buvo apskaitytos įstatymų nustatyta tvarka, todėl visiškai nepagrįstai konstatuota, kad buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai, o teismas jo veiksmuose visiškai neatskleidė nusikalstamos veikos, numatytus BK 222 str., buvimo jo veiksmuose.

Nuteistasis G. V. nesutinka su priteistu civiliniu ieškiniu ir savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai neargumentavo, kodėl vadovavosi būtent nukentėjusiojo nurodytu turtinės žalos dydžiu, kurio be E. P. nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Teikiant paslaugas nukentėjusiesiems buvo sudaromos sutartys, sumokant pinigus – išrašomos sąskaitos ir pinigų priėmimo kvitai, todėl teismas spręsdamas tariamai nukentėjusiųjų patirtos žalos dydį į tai ir turėjo atsižvelgti. G. V. nurodo, kad 2012 m. rugpjūčio 9 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo patvirtinta taikos sutartis tarp E. P. ir UAB „R“, kuria šalys išsprendė visus kilusius neaiškumus ir pareiškė, kad pretenzijų neturi ir ateityje neturės, todėl nesupranta, kodėl buvo patenkintas E. P. civilinis ieškinys.

Nuteistoji A. N. savo apeliaciniame skunde su Kauno apylinkės teismo nuosprendžiu visiškai nesutinka ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ištyrė ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, jo padarytos išvados yra nemotyvuotos, paremtos nevisapusiška byloje esančių duomenų analize, netiriant ir nesiaiškinant visos įrodomosios informacijos teisėtumo bei pagrįstumo.

Apeliaciniu skundu nuteistoji ginčija jos veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. požymių buvimą teigdama, kad teismas jos veiksmų priešingumą teisei įžvelgė tame, kad vertėsi bioenergetinių paslaugų teikimu, tačiau šios teismo išvados yra visiškai nepagrįstos. Lietuvos Respublikoje esantis teisinis reglamentavimas nedraudžia verstis minėtąja veikla, veikla nėra licencijuojama, todėl apeliantė teigia teisėtai teikusi paslaugas. Pažymėtina, kad pats paslaugų specifiškumas visiškai nesudaro pagrindo pripažinti šių paslaugų priešingumą įstatymui. Pažymi, kad kiekvienu atveju yra kliento laisvas apsisprendimas šiomis paslaugomis naudotis ar ne, tikėti šių paslaugų efektyvumu ar ne, todėl dirbdama bendrovėje ir teikdama bioenergetines konsultacines paslaugas neveikė priešingai įstatymų reikalavimams, o bendrovė užsiėmė įstatymų neuždrausta komercine – ūkine veikla.

Nuteistoji pabrėžia, kad baudžiamosios teisės teorijoje, aiškinant nusikalstamos veikos sudėties objektyviojo požymio – pavojingos veikos samprata pasisakoma, kad tokia veika, kuria ji užsiima negali būti draudžiami baudžiamuoju įstatymu ir negali kilti atsakomybė, nes tokia veika negali pakenkti nei žmonių sveikatai, nei kitiems interesams. Analogiškai negali būti baudžiama, kai burtai ar magija naudojami net ir siekiant įstatymams priešingų tikslų. A. N. taip pat pažymi, kad baudžiamosios teisės doktrinoje išskiriamas vienintelis atvejis kuomet turėjimas tam tikrų galių gali būti siejamas su baudžiamąja atsakomybe, t.y. hipnozės panaudojimas. Tačiau ir šiuo atveju yra reikalaujama, kad atlikus ekspertizę butų konstatuotas asmens gebėjimas hipnotizuoti, o ir turi būti įrodyta, jog šis metodas buvo taikytas nukentėjusiojo atžvilgiu. Kaip nurodo apeliantė – ji jokios hipnozės netaikė, o patys nukentėjusieji savanoriškai kreipėsi į ją, buvo sudarytos sutartys, kai kurie iš jų lankėsi keliasdešimt kartų, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju buvo susiklostę paslaugų teikimo civiliniai teisiniai santykiai.

Nuteistoji A. N. apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nurodė, kad jos veiksmuose apgaulė pasireiškė tame, kad įtikino nukentėjusiuosius neva ji yra patikima aiškiaregė, ekstrasensė, prieš tai išklausiusi atvykusių pas ją nukentėjusiųjų atviro pasakojimo apie juos ištikusias nelaimes, nesėkmes, psichologiškai įbaugino nukentėjusiuosius dėl neva jiems gręsiančių dar didesnių nelaimių, mirčių, ligų, teikdama jiems konsultacijas dėl sveikatos gerinimo, išvalymo nuo blogio, parduodama jiems neva sėkmę nešančius amuletus, atlikdama vandens, druskos ir kitų daiktų užkalbėjimą, organizuodama neva sėkmingo verslo mokymus, žinodama, kad tokių paslaugų suteikti negali.

Visų pirma pirmosios instancijos teismas visiškai netyrė ir nesiaiškino nuteistosios teikiamų konsultacijų efektyvumo, o paprašius apklausti liudytojus, kurie patvirtintų jos gebėjimus, toks prašymas buvo atmestas taip pažeidžiant nuteistosios teisę į teisingą teismo procesą, rungimosi principą ir teisę į gynybą. Taip teismas ne tik suvaržė baudžiamojo proceso kodekse įtvirtintas teises, tačiau tuo pačiu parodė ir priešišką nusistatymą į nuteistosios teiktų paslaugų pobūdį, ko pasekoje teismas negali būti laikomas nešališku.

A. N. teigimu, pirmosios instancijos teismas nurodydamas, kad nukentėjusiųjų atžvilgiu ji naudojo apgaulę ir aprašydamas tariamai naudotos apgaulės turinį, padarė prieštaringas išvadas. Teismas pažymėjo, kad apgaulė pasireiškė tuo, kad psichologiškai įbaugino nukentėjusiuosius, kas vienareikšmiškai paneigia išvadas apie apgaulės buvimą jos veiksmuose, nes aiškiai nurodoma apie naudotą psichologinę prievartą nukentėjusiųjų atžvilgiu, tačiau ne apgaulę, kas paneigia BK 182 str. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą jos veiksmuose. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo teiginys, kad apgaulė pasireiškė ir teikiant konsultacijas dėl sveikatos gerinimo, išvalymo nuo blogio, sėkmę nešančių amuletų, vandens, miltų, druskos užkalbėjimu, sėkmingo verslo mokymais, aiškiai žinodama, kad tokių paslaugų suteikti negali, yra visiškai nepagrįstas. Šiuo atveju teismas padarė byloje surinktiems įrodymams prieštaraujančias išvadas, nes patys nukentėjusieji pripažino, kad konsultacijos jiems buvo teikiamos. A. N. manymu, svarbu pabrėžti, kad nukentėjusioji Z. L. apklausiama nurodė, kad apie jos teikiamas paslaugas sužinojo 2012 m. per TV rodytą laidą, kurioje garsi politikė nurodė, kad A. N. daro „stebuklus“, o tai patvirtina apeliantės nurodomas aplinkybes apie jos teikiamų paslaugų efektyvumą ir paneigia teismo išvadą, jog bioenergetinių konsultacijų ir bioenergetinių paslaugų teikti neturi galimybės.

Nuteistoji nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateiktą išaiškinimą, akivaizdu, kad jeigu pirmosios instancijos teismas jos teikiamas paslaugas laikė nerealiomis, neįtikėtinomis, o jos veiksmus tuo pagrindu vertino kaip sukčiavimą, teismas privalėjo tuo pačiu pagrindu vertinti ir nukentėjusiųjų elgesį, ko pasekoje A. N. veiksmai taip pat negalėjo būti pripažinti sukčiavimu. Nuteistoji pažymi ir tai, kad teismas visiškai nepagrįstai kriminalizavo jos veiksmus, visiškai neatsižvelgdamas į tai, kad tarp jos ir nukentėjusiųjų susiklostę santykiai yra kildinami iš civilinės teisės normų, reglamentuojančių paslaugų teikimą, todėl nukentėjusiesiems manant, kad paslaugos buvo suteiktos nekokybiškai, pastarieji turi galimybę ir prisiteisti žalą, jei mano, jog tokia jei buvo padaryta.

Nuteistoji A. N. taip pat skundžia nuosprendį teigdama, kad teismas nepagrįstai jos atžvilgiu netaikė BK 75 str. nuostatų, nors egzistavo tiek sąlygos, tiek ir pagrindas šio straipsnio nuostatų taikymui ir atidėti bausmės vykdymą. Bei laiko neteisėta nuosprendžio dalį, kuria A. N. kardomoji priemonė rašytinis pasižadėjimas neišvykti buvo pakeista į griežtesnę – suėmimą, suimant posėdžių salėje nuosprendžio paskelbimo dieną. Nuteistoji teigia, kad keičiant kardomąją priemonę nebuvo nurodytas suėmimo skyrimo pagrindas ir motyvai. Taip pat nepagrįstai nuosprendyje nurodyta, kad paskirtos bausmės pradžia skaičiuojama nuo 2015 m. rugsėjo 4 d., kadangi pradedami vykdyti tik įsiteisėję teismo nuosprendžiai.

A. N. savo apeliaciniame skunde nesutinka ir su priteistais civiliniais ieškiniais teigdama, kad teismas neargumentavo kodėl priteisdamas civilinius ieškinius vadovavosi nukentėjusiųjų nurodytu žalos dydžiu, kurių, be nukentėjusiųjų, nepatvirtina jokie byloje esantys įrodymai. Mokėtas sumas įrodo tik byloje esantys pinigų priėmimo kvitai pagal išrašytas sąskaitas, taip pat nurodoma, kad su E. P. Kauno apylinkės teisme buvo sudaryta taikos sutartis, dėl to jo civilinis ieškinys negali būti tenkinamas.

Atsikirtimu į nuteistųjų gynėjo A. Totoraičio apeliacinį skundą nukentėjusysis E. P. nesutinka su apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, kadangi jie yra neobjektyvūs, niekuo nepagrįsti ir vertinami tik iš nuteistųjų pozicijos, ir tik nuteistųjų naudai, neatsižvelgiant į objektyviai bei visapusiškai Kauno apylinkės teismo įvertintus byloje esančius įrodymus. Atsikirtime nukentėjusysis prašo netenkinti nuteistųjų A. N. ir G. V. gynėjo advokato A. Totoračio apeliacinio skundo ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį.

Kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo G. V. prašymą jo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų gynėjo advokato M. Vagonio prašymą skundus tenkinti, nukentėjusiojo E. P. ir nukentėjusiųjų atstovo advokato A. Baužos bei prokurorės prašymus visus apeliacinius skundus atmesti bei išanalizavusi ir įvertinusi visas bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad nuteistojo G. V. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas, nuteistosios A. N. ir nuteistųjų gynėjo advokato A. Totoraičio skundai tenkintini iš dalies.

BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma paduotame apeliaciniame skunde. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio (nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Pagal tai nustatoma, ar skundžiamas visas nuosprendis (nutartis), ar tik jo dalis ir kokiais klausimais. Suformuluoti konkretūs prašymai paprastai nustato aiškesnes apeliacinio skundo ribas nei bendresnio pobūdžio prašymai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K–561/2014).

Nuteistieji savo apeliaciniuose skunduose prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį ir priimti jų atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Išnagrinėjusi apeliacinius skundus, skundžiamą nuosprendį bei baudžiamąją bylą, teisėjų kolegija nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui. Teismo padarytos išvados atitinka bylos faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo kitaip vertinti pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis, ir su jomis sutinka. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados, kad A. N. ir G. V. padarė nusikalstamas veikas, kuriomis kaltinti, yra pagrįstos ir teisėtos.

Dėl nuteistųjų pripažinimo kaltais pagal LR BK 182 str. 2 d.

Savo apeliaciniuose skunduose nuteistieji ginčija, kad jų veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje, sudėties požymių, teigdami, kad tarp šalių buvo susiklostę civiliniai santykiai.

Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Taigi BK 182 straipsnio dispozicijoje objektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų.

Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji, suklaidinti apgaulės, savanoriškai patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui, manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Apgaulė pasireiškia įvairiais veiksmais, pavyzdžiui, minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, nurodant neteisingus duomenis ir pan. arba nutylint esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės teisės perleidimu kaltininkui arba jo turtinės prievolės panaikinimu. (Kasacinio teismo nutartis byloje Nr. 2K-7-27-746/2015).

Apgaulės esmę sudaro dėl kaltininko objektyviosios tiesos iškraipymo nukentėjusiojo sąmonėje susiformavęs klaidingas įsivaizdavimas objektyviai egzistuojančių arba egzistavusių faktų, kurie suklydusį nukentėjusįjį paskatina nenaudingai disponuoti turtu. Baudžiamajai apgaulei konstatuoti būtini trys požymiai: 1) objektyviosios tiesos iškreipimas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (sąlygoti nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia. Pažymėtina, kad pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, ar asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-112/2012, 2K-7-255/2012, 2K-545/2012, 2K-161/2013).

Viena apgaulės formų yra piktnaudžiavimas pasitikėjimu. Sukčiaudamas kaltininkas suvokia, kad suklaidino kitą asmenį, numato, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 182 straipsnio numatyti padariniai, ir to nori. Sukčiavimo sudėtis yra materiali. Taigi nusikaltimas yra baigtas, kai nukentėjusysis dėl panaudotos apgaulės suklaidintas netenka turto ar teisės į turtą, negaudamas už jį tolygaus ekvivalento, o kaltininkas jį neteisėtai užvaldo, paverčia savo ar kitų trečiųjų asmenų nuosavybe (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-535/2011).

Pirmos instancijos teismo nustatyta, kad G. V. su broliu turėjo po 50 proc. UAB „R“ akcijų. Šioje bendrovėje G. V. dirbo direktoriumi, o A. N. – konsultante. Bylos duomenimis nustatyta, kad vienintelis UAB „R“ dirbęs asmuo, kuris nebuvo šeimos narys – buhalterė, dirbusi ne ofise, o internetu pagal G. V. jai pateiktus dokumentus. Pagal bendrovės įstatus (t. 2, b.l. 6-8), bendrovė užsiėmė bet kokia veikla, kuri neprieštaravo Lietuvos Respublikos teisės aktams.

Ištyręs bylos duomenis, išklausęs nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymus, apylinkės teismas nustatė, kad A. N. dirbdama UAB „R“ konsultante, pasinaudojo nukentėjusiųjų būsena, kai jie ištikti nelaimės, netekties, nevilties, nesėkmės atvejų, kreipdavosi į ją, o ji, apgaule, sudarydama patikimos aiškiaregės įvaizdį, teikė jiems bioenergetines konsultacijas, kurių metu įbaugindavo nukentėjusiuosius dėl jiems ar jų artimiesiems gresiančių nelaimių, prakeiksmų, kurių norint išvengti turi klausyti būtent A. N. patarimų. Pagal bylos duomenis, taip įbauginti nukentėjusieji, iš A. N. pirkdavo neva tai užburtą vandenį, amuletus ir kitus daiktus.

Kaip jau minėta, apgaulė – yra objektyvios tiesos iškraipymas. Aplinkybes, kad A. N. bandė sudaryti patikimos aiškiaregės įvaizdį patvirtina ir byloje esantys ir ištirti duomenys. Byloje nustatyta, kad Netradicinės medicinos centro Maskvos hipnozės ir magijos mokyklos diplomas ir juo nuteistosios įgytas magistro laipsnis bei kuriuo A. N. suteikta astrologo-parapsichologijos gydytojo kvalifikacija negali būti pripažintas tikru, kadangi, kaip pripažino ir ji, ant diplomo įrašus padarė ji pati. Kaip nurodė nukentėjusioji V. S. (t. 4, b.l. 131-132) A. N. vardindavo daug asmenų, kuriems ji padėjusi, daug garsių pavardžių, taip pat nurodė, kad to mokėsi ir baigė aukštus mokslus Maskvoje, kur egzamino metu reikėjo numušti lėktuvus. Vieną iš tokių garsių pavardžių, A. N. nurodė ir nukentėjusiajai Z. L. ( 4 t., b.l. 137), kuriai nuteistoji teigė, kad automobilį „Land Rover“ už jos galias ir pagalbą jai padovanojo Jelcinas. Kaip byloje nustatyta – minėtas automobilis priklausė nukentėjusiajam E. P..

Kad A. N. kartu su bendrovės direktoriumi G. V. siekė sau turtinės naudos įrodo byloje apklausti asmenys: nukentėjusioji E. Č. apklausiama teismo posėdyje (t. 4, b.l. 133) nurodė, kad už amuletą sumokėjo viso 25000 Lt, kurių 15000 Lt sudarė amuleto vertė ir 10000 Lt amuleto „įkrovimas“, vėliau A. N. jai liepė sumokėti dar 2000 Lt, kadangi įkraudama amuletą ji visiškai nusilpo, blogai jautėsi. Nukentėjusioji D. M. teisme parodė (t.4, b.l. 135), kad A. jai sakė, jog sūnaus mergaitė žus avarijoje po 3 mėnesių ir kad taip neįvyktų, sūnui reikia amuleto, kurį įkainojo 25000 Lt ir už amuleto pakrovimą dar 10000 Lt. Nukentėjusiajai teigiant, kad tiek pinigų neturi, A. N. pasisiūlė padaryti nuolaidą iki 25000 Lt. Nukentėjusiajai Z. L. (t. 4 , b.l. 137) A. N. nurodė, kad amuletų reikia ir nukentėjusiajai ir jos sūnui, o vieno amuleto kainą įvertino 55000 Lt. Nuteistoji A. N. taip pat įtikinėjo Z. L. pasirašyti paslaugų teikimo su UAB „R“ sutartį, kurioje būtų nurodoma, kad nukentėjusioji skolinga 800 000 Lt ir tik tuomet nurodė atliksianti apeigas. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad amuleto vertės, nurodomos skirtingos, taip pat išskiriama amuleto kaip daikto vertė ir A. N. suteikiamos paslaugos – amuleto įkrovimas, kurio vertė nurodoma atskirai. Tai, kad nuteistieji iš to bandė gauti sau finansinės naudos įrodo specialisto išvada dėl bendrovės ūkinės finansinės veiklos (t. 2, b.l. 66-82), kurioje pagal pateiktus UAB „R“ dokumentus nurodytos pirktų bižuterinių gaminių, kurie perparduoti kaip amuletai, ar tam tikroms A. N. nurodytoms apeigoms atlikti reikalingi daiktai, kainos (t.2, b.l. 72). Pagal UAB „R“ pateiktus duomenis bižuterinių gaminių, kurių vieneto vertė siektų 15000 Lt, nėra, o realios kainos – tūkstančius kartų mažesnės.

Nors G. V. teigia savo veiksmuose neįžvelgiantis bendrininkavimo požymių, tačiau be pirmos instancijos teismo teisingai, nuosekliai išdėstytų ir aptartų G. V. nusikalstamų veikų E. P. atžvilgiu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad būtent jo vadovaujamos bendrovės vardu buvo veikiama, teikiamos tokios paslaugos, gaunamos pajamos, kurios būdavo naudojamos A. N. šeimos, t.y. ir G. V. reikmėms (kaip matyti pagal bylos duomenis, direktoriui G. V., jo broliui, bendrovės akcininkui V. V. buvo išmokėtos paskolos (127000 Lt ir 77000 Lt) (t.2, b.l. 70).

Tiek pirmos instancijos nuosprendyje ištirtos ir išdėstytos, tiek prieš tai išvardytos aplinkybės nenuginčijamai įrodo, kad veikiama buvo tyčia, panaudojant apgaulę, kuri teismų laikoma esmine, pasinaudojant žmonių silpnumu, patiklumu, iškreipiant objektyvią tiesą, siekiant juos suklaidinti, kas įtakojo nukentėjusiųjų veiksmus – turto, pinigų perleidimą A. N. ir UAB „R“.

Dėl G. V. nuteisimo pagal BK 300 str. 3 d., 182 str. 1 d., 222 str. 1 d.

Pagal BK 300 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo, jeigu dėl to buvo padaryta didelės žalos.

Byloje nustatyta ir ištirtais duomenimis patvirtinta, kad G. V., būdamas UAB „R“ direktoriumi, parengė ir pasirašė tris paslaugų teikimo sutartis su nukentėjusiuoju E. P.: 2012-02-23 sutartis (t.1, b.l.5), kurios galiojimo laikas iki 2012-09-01, paslaugų tiekėjas įsipareigojo užsakovui teikti konsultacijas verslo reikalais. Už suteiktas paslaugas nurodyta suma 50 000 (penkiasdešimt tūkstančių) litų. 2012-02-23 sutartis (t.1, b.l.6), kurios galiojimo laikas iki 2012-09-01, sutartimi paslaugų teikėjas įsipareigojo užsakovui teikti konsultacijas verslo reikalais. Už suteiktas paslaugas nurodyta suma 35 000 (trisdešimt penki tūkstančiai) litų. 2012-03-22 sutartimi (t.1, b.l.7), kuria paslaugų teikėjas įsipareigojo užsakovui teikti konsultacijas verslo reikalais. Už suteiktas paslaugas nurodyta suma 60 000 (šešiasdešimt tūkstančių) litų. Sutarties galiojimo laikas nurodytas iki 2013-06-22. Visas šias sutartis pasirašė E. P. ir paslaugų teikėjas – UAB „R“ direktorius G. V.. Sutartimis UAB „R“ įsipareigojo teikti verslo konsultacijas nukentėjusiajam E. P., nors tokia veikla bendrovė neužsiėmė, reikiamų specialistų neturėjo.

Pagal sutartį E. P. sumokėjo 35 000 Lt (ką patvirtina 2012-06-13 kasos pajamų orderis (duomenys neskelbtini)), tačiau neturėdamas ir taip negalėdamas sumokėti pagal sutartį sutartos 60 000 Lt sumos, perleido jam nuosavybės teise priklausiusį automobilį „Land Rover Range Rover Sport“ nuteistojo broliui V. V., o G. V. 2012-05-14 automobilį perrašė savo vardu. 2012-08-03, jau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui, automobilį nuteistasis G. V. grąžino nukentėjusiajam. Tą patvirtina byloje esantys ir pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai.

Apylinkės teismo nustatytos aplinkybės patvirtina, kad sutarties turinys neatitiko objektyvios tikrovės, kadangi jokios verslo konsultacijos teikiamos nebuvo, be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad į bylą G. V. pateiktos paslaugų teikimo sutartys (t.2, b.l. 193-194) skiriasi nuo sutarčių originalų, pateiktų nukentėjusiojo E. P. (t.5, b.l. 105-106).

Atsižvelgdama į visas šias aplinkybes bei tai, kad nukentėjusiajam padarytą žalą patvirtina ir pinigų priėmimo, automobilio įgijimo, perrašymo dokumentai, teisėjų kolegija mano, kad apylinkės teismas padarė teisėtą išvadą dėl G. V. kaltės padarius BK 300 str. 3 d., kadangi buvo suklastoti trys dokumentai, kurių pagrindu buvo įgyta daugiau nei 250 MGL dydžio suma.

Dėl G. V. nuteisimo pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, byloje nustatyta, kad UAB „R“ direktorius G. V., būdamas atsakingas už bendrovės veiklą, buhalterinės apskaitos organizavimą ir jos tikslų įgyvendinimą, nukentėjusiesiems sumokėjus grynaisiais pinigais A. N. už aukščiau nuosprendyje aptartus jos atliktus veiksmus, daiktus, tyčia gautų lėšų neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą, taip apgaulingai tvarkydamas teisės aktų reikalaujamą UAB „R“ buhalterinę apskaitą, dėl ko iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto ir įsipareigojimų dydžio ir struktūros, išvengė turtinės prievolės sumokėti PVM į valstybės biudžetą.

Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to nebuvo galima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra materiali, t. y. baudžiamoji atsakomybė kyla tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo atsiranda padarinių: negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Apeliaciniu skundu G. V. skundžia šią nuosprendžio dalį argumentuodamas tik tuo, kad pirmos instancijos teismas pripažino jį kaltu remdamasis nukentėjusiųjų parodymais, jų nurodytomis tariamai sumokėtomis sumomis, o ne buhalteriniais dokumentais. Šį skundo argumentą paneigia byloje esantys duomenys ir teismo nuosprendyje išdėstyti motyvai.

Pagal byloje esantį 2012 m. rugpjūčio 20 d. reikalaujamų daiktų, dokumentų pateikimo protokolą (t. 2, b.l. 11-12), matyti, kad UAB „R“ direktorius G. V. pateikė įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, kurių pagrindu buvo pavesta atlikti bendrovės ūkinės finansinės veiklos tyrimą. FNTT prie LR VRM Kauno apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvadoje ir jos prieduose dėl UAB „R“ ūkinės finansinės veiklos (t. 2, b.l. 66-132) yra minėti dokumentai ištirti ir nustatyta, kad bendrovė į apskaitą neįtraukė mokėjimų pinigų, gautų iš E. P. 36550 Lt, E. B. – 35000 Lt, A. G. – 2360 Lt, V. S. – 600 Lt, D. M. 7000 (viso 80010 Lt), taip pat apskaitos dokumentais (kasos pajamų orderiais, pinigų priėmimo kvitais) šių pajamų nefiksavo, taip pat atskaitingo asmens A. N. 2012 m. liepos mėn. avansinėje apyskaitoje užfiksavo mokėjimą VŠĮ „P“ 1950 Lt už apartamentų nuomą be mokėjimą įrodančio dokumento, todėl specialisto padarytos išvadose konstatuojama, kad buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai, pažeidžiant teisės aktų reikalaujamą tvarką dėl ko iš dalies negalima nustatyti bendrovės turto ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Taip pat pagal paties nuteistojo G. V. pateiktus bendrovės dokumentus nustatyta, kad neįtraukęs į buhalteriją gautų pinigų sumoje 80010 Lt iš fizinių asmenų ir taip viršydamas neapmokestinamą pajamų PVM ribą, kadangi bendrovės pajamos buvo didesnės negu 155000 Lt, neskaičiavo PVM tokiu būdu apgaule UAB „R“ naudai išvengė turtinės prievolės 24634 Lt sumai. Pagal suformuotą teismų praktiką nuteistojo žinioje buvusio svetimo turto pasisavinimo būdas lėmė ir sukčiavimą apskaičiuojant PVM, taip G. V. vadovaujamai bendrovei išvengiant turtinės prievolės sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą PVM, todėl jo veiksmai dėl inkriminuotų veikų teisingai kvalifikuoti ir pagal BK 182 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgdamas į visą tai, į apylinkės teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad G. V. buvo pagrįstai pripažintas kaltu pagal BK 182 str. 1 d., 222 str. 1 d., remiantis į bylą pateiktais ir ištirtais duomenimis, specialisto išvada, o ne vien, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, išimtinai nukentėjusiųjų parodymais.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo A. N..

Byloje A. N. taikytos švelnesnės kardomosios priemonės nuosprendžiu buvo pakeistos į griežčiausią kardomąją priemonę – suėmimą, jos terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio paskelbimo dienos (2015 m. rugsėjo 4 d.). Nuteistoji savo apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas, skirdamas suėmimą, ją suimant posėdžių salėje – pažeidė BPK normas. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su šiuo skundo argumentu. BPK 119 straipsnyje yra nurodyta, kad, be kitų tikslų, kardomąja priemone gali būti siekiama užtikrinti ir nuosprendžio įvykdymą, taip pat siekiant užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms. Šiuo atveju teismo nuosprendžiu buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymo užtikrinimui pirmos instancijos teismas ir nusprendė A. N. suimti posėdžių salėje bei pradėti skaičiuoti bausmės pradžią. Alternatyvių bausmių apart realios laisvės atėmimo bausmės BK 182 str. 2 d. sankcijoje nenumatyta, tad atsižvelgiant į tai, kad teismas nuosprendyje yra pasisakęs ir argumentavęs dėl A. N. netaikomų BK 75 str. nuostatų, teisėjų kolegija mano, kad pirmos instancijos teismas BPK pažeidimų nepadarė.

Teismų praktikoje nurodyta, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės realizavimo forma, kuri galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad laisvės atėmimo bausmė realiai gali būti neatliekama, tačiau kilus pagrįstai abejonei šis institutas neturi būti taikomas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-405/2012). Apylinkės teismas spręsdamas klausimą dėl BK 75 str. taikymo A. N. akcentavo, kad ji padarė sunkų tęstinį nusikaltimą, kuris sukėlė sunkias materialines pasekmes nukentėjusiesiems, buvo nusikalstamos veikos iniciatorė bei aktyvi vykdytoja, nurodė, kad A. N. nepripažino kaltės ir nereiškė gailėjimosi, o priešingai, pasinaudojusi teismo suteikta galimybe tarti paskutinį žodį tvirtino, kad ateityje ji dar įrodys savo, kaip ekstrasensės sugebėjimus. Apylinkės teismas padarė išvadą, kad visa tai rodo, kad A. N. nesuvokė įvykdytų nusikaltimų pasekmių, nepadarė išvadų ir planuoja tęsti tapačias veikas ateityje, todėl manė, kad pritaikius BK 75 str. nebus pasiekti bausmės vykdymo tikslai. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo numatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Pirmosios instancijos teismas, netaikydamas bausmės vykdymo atidėjimo instituto A. N. vadovavosi BK 75 straipsnio nuostatomis bei teisiniais argumentais grindė savo išvadą.

Visgi apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, priešingai nei skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, mano, kad yra įstatyminis pagrindas nuteistajai A. N. taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti jai paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

Bausmės vykdymo atidėjimo sąlygos ir pagrindai nustatyti BK 75 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį (įstatymo redakcija nuo 2015 m. kovo 24 d.) asmeniui ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Taigi BK 75 straipsnio 1 dalyje nurodytos trys laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo nuteistajam sąlygos: 1) tyčinio nusikaltimo sunkumo laipsnis; 2) paskirtos bausmės trukmė; 3) pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės paskirtimi, nustatyta BK 41 straipsnio 2 dalyje.

Nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl BK 75 straipsnio 1 dalyje numatytų formalių sąlygų egzistavimo – pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. N. pripažinta kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje ir jai skirta bausmė – laisvės atėmimas ketveriems metams. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika priskiriama prie sunkių nusikaltimų, paskirta bausmė leidžia taikyti nuteistajai bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Šiuo atveju svarbu išsiaiškinti, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti netaikant realios laisvės atėmimo bausmės.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad A. N. jau gan ilgą laiko tarpą (nuo 2015 m. rugsėjo 4 d.) atlieka laisvės atėmimo bausmę, mano, kad jai taikytinos BK 75 str. nuostatos ir likusios bausmės vykdymas gali būti atidėtas. Apygardos teismas atsižvelgia ir įvertina tai, kad A. N. teisiama pirmą kartą, kad ji turi sveikatos sutrikimų, kad anksčiau jai skirtų švelnesnių kardomųjų priemonių nepažeidė, kad turi tvirtus socialinius ryšius su šeima, artimaisiais, kad jau atlikta laisvės atėmimo bausmės dalis yra pakankama manyti, jog nuteistoji padarė teisingas išvadas įtakosiančias ateityje laikytis įstatymų ir nenusikalsti, taip įgyvendinant BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį.

Dėl civilinių ieškinių.

Apeliaciniais skundais nuteistieji taip pat nesutinka ir su skundžiamu nuosprendžiu priteistais civiliniais ieškiniais. Apygardos teismas pažymi, kad civiliniai ieškiniai priteisti atsižvelgiant ne į išimtinai nukentėjusiųjų parodymus, kaip yra nurodoma apeliaciniuose skunduose, tačiau vadovaujantis byloje pateikta specialisto išvada atlikus UAB „R“ ūkinės ir finansinės veiklos tyrimą (t. 2, b.l. 66-128), kurios teisėtumo ir išvadų niekas neginčijo, tad jomis abejoti teismas neturėjo ir neturi jokio pagrindo. Su E. P. taikos sutartis sudaryta jau prasidėjus ikiteisminiam tyrimui ir jokių duomenų, kad sutartis būtų įvykdyta – byloje nėra. Atsižvelgiant į tai, teigti, kad priteisti civiliniai ieškiniai yra nepagrįsti – teismas neturi jokio teisinio pagrindo.

Remdamasi išdėstytu ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

pakeisti Kauno apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 4 d. nuosprendį:

Pritaikyti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalį ir nuteistajai A. N., pripažintai kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalį ir nuteistai laisvės atėmimu 4 metams, bausmės vykdymą atidėti 2 (dvejiems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktais, bausmės vykdymo atidėjimo metu įpareigoti nuteistąją A. N. per keturis mėnesius nuo šio nuosprendžio paskelbimo dienos pradėti dirbti, per visą bausmės atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, į paskirtą bausmę įskaityti laiką, išbūtą suėmime, nuo 2015 m. rugsėjo 4 d. iki šio nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. 2016 m. kovo 15 d.

A. N. taikomą kardomąją priemonę – suėmimą, panaikinti ir ją nedelsiant paleisti iš suėmimo vykdymo vietos.

Nuteistojo G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kitoje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.